Katalikybė: viena ar kelios? |2021 gruodžio 18 d.

12/18/2021

Gyvename katalikiškoje šalyje. Katalikybė mums visiems yra kasdienybė. Tačiau ar mes - ir laikantys save katalikais, ir esantys nuo jos toliau ar net jai priešiškai nusiteikę - pažįstame ją? Mes įpratę žvelgti į katalikybę kaip į vieną, vientisą reiškinį. Ir atrodytų kaip kitaip? Juk visose bažnyčiose švenčiama ta pati liturgija, visur remiamasi tuo pačiu Šventuoju Raštu, sakomi panašūs pamokslai, atliekamos tokios pat apeigos. Tačiau ar iš tiesų taip? Nesigilinant šiuo atveju į krikščionybės genezės peripetijas, nesunku konstatuoti, jog nuo II - III a. sandūros egzistuojanti Bažnyčia bei glaudžiai su ja susijęs ir jos matymą išreiškiantis katalikybės mokymas remiasi maxima "Extra ecclesiam nulla salus" (Už Bažnyčios išganymo nėra). T. y. norint išsigelbėti (išgelbėti savo sielą, nepakliūti į pragarą) reikia, būtina, privalu besąlygiškai priklausyti Katalikų Bažnyčiai. Taip, katalikų mokyme pripažįstamos kai kurios išlygos (krikšto troškimas, kraujo krikštas, Bažnyčia pagal sielą ir kūną, kai teigiama, kad tik pats Dievas, Jo Šventoji Dvasia žino, kas yra priklausantys Jam, tačiau tai tokios neryškios, neaiškios, neapibrėžtos, tiksliai neišsakytos išlygos, kad jos tiek realioje Bažnyčios praktikoje, tiek save katalikais laikančių žmonių sąmonėje beveik nieko nereiškė. Apčiuopiama, matoma regima socialinė, kultūrinė ir politinė realybė daugybę šimtmečių buvo būtent besąlygiškas Katalikų Bažnyčios ir katalikų mokymo ir pačių katalikų ekskliuzyvumo, išskirtinumo suvokimas ir išsakymas bei kitų (nekatalikų) matymas jų būtent tokiais. Priklausomybė Katalikų Bažnyčiai reiškia potencialią vienybę su Dievu (kurią gali sudrumsti tik nuodėmė), o bet koks nepriklausymas nuo Katalikų Bažnyčios ar atsiskyrimas nuo jos automatiškai reiškia priklausomybę velniui. Štai toks nusistatymas ilgus amžius charakterizavo Katalikų Bažnyčios ir katalikų savimonę. Nebūti katalikais leista tik žydams, kurie buvo traktuojami kaip Jėzaus Kristaus žudikai ir kartu Jo ir Jo Bažnyčios šlovės liudininkai ir teologiškai būtent taip buvo paaiškinamas jų "palikimas ramybėje". Realiai be abejo ne todėl - tai paaiškinimas tik katalikų masėms (kurias tokiu būdu reikėjo išlaikyti paklusnias Bažnyčiai ir jos mokymui). Iš tiesų todėl, kad žydai buvo didžiulė savarankiška pasaulėžiūrinė, ekonominė ir politinė galia. Būtent dėl to leista likti nekatalikais ir toms krikščionių mažumoms (protestantams), už kurių stovėjo stiprios valstybės. Tačiau apskritai visas pasaulis vardan "sielos išganymo" turėjo būti užkariautas Katalikų Bažnyčiai. Iš čia katalikiškas misionieriškas entiuziazmas. Juk reikėjo gelbėti milijonus į pragarą einančių pagonių kinų, japonų, afrikiečių ir kitokių. Ir be abejo visus tuos Katalikų Bažnyčios jurisdikcijoje esančius, kurie drįso paniekinti Bažnyčios "malones" ir skelbti jai prieštaraujančius mokymus, atsiskirti nuo jos, reikėjo vardan jų pačių sielų gerovės o taip pat dorų katalikų pamokymui nubausti arba ir visiškai fiziškai sunaikinti - pav. sudeginti ant laužo. Ir tai juk logiška - nes jie juk iš velnio. Ir štai būtent tokiai Bažnyčiai ir tokiai katalikybei buvo padėtas taškas Vatikano II Susirinkime, vykusiame 1962 - 1965 m. Jo priimtais nutarimais buvo atsisakyta ekskliuzyvistinės maximos "Už Bažnyčios išganymo nėra", nes prioritetu paskelbtas ekumenizmas, t. y, visų krikščionių vienybė (automatiškai nubraukta bet kokia kova su protestantais), imtos akcentuoti bendros krikščionių ir judėjų tikėjimų šaknys, išganymo elementų rasta ir nekrikščioniškose religijose bei deklaruota dialogo su ateistais būtinybė. Be abejo taip buvo padėtas kryžius ir Bažnyčios misijinei veiklai - kokia prasmė atvertinėti į katalikybę pagonis, jeigu, kaip paskelbė Susirinkimas, išganymas galimas ir nepriklausant Katalikų Bažnyčiai? Tokie nutarimai - tai kardinalus lūžis Katalikų Bažnyčios ir katalikų savimonėje, leidžiantis kalbėti apie dvi Bažnyčias ir dvi katalikybes - iki Vatikano II Susirinkimo ir po jo. Ir būtent taip kalba ir rašo šio lūžio išdavoje susiformavusių dviejų katalikų stovyklų - tradicionalistų (ar konservatorių), likusių ištikimų maximai "Už Bažnyčios išganymo nėra" ir tų, kurie Bažnyčios ir katalikybės nelaiko vienintele žmogaus išgelbėjimo priemone, pripažindami, kad jis galimas ir kitose religijose, ideologijose, filosofijose, atstovų. Pirmieji - tradicionalistai arba konservatoriai - šiuos vadina modernistais. Susirinkimo metu jie buvo vadinami ir progresyvistais. Juos galima laikyti tiesiog atvirosios, tolerantiškosios katalikybės šalininkais. Tiesą sakant atvirosios katalikybės raiška plati buvo ir iki Vatikano II Susirinkimo, tačiau Susirinkimas vis dėl to labai svarbus, nes nuo šiol Bažnyčios vadovavimas perėjo į tolerantiškųjų katalikų rankas, o tradicionalistai, ilgus amžius apsprendę absoliučiai visą Bažnyčios veiklą, liko besiginančiąja puse, ir vis mažėjančia. Vis dėl to, atvirosios katalikybės šalininkų situacija dviprasmiška. Dėl per amžius nusistovėjusios katalikybės definicijos per minėtą maximą "Extra ecclesiam nulla salus", jie taip pat yra priversti išpažinti savo ištikimybę šiai nuostatai, tačiau dėdami pastangas ją visaip perinterpretuoti, pavyzdžiui kaip Karlas Rahneris, pasiūlęs "anoniminių krikščionių", kuriais laikytini savo sąžinei likę ištikimi kitų tikėjimų pasekėjai, koncepciją, katalikybę suvokdami inkliuzyvistiškai. Taip atvirosios katalikybės šalininkai bando sėdėti ant dviejų kėdžių: ekskliuzyvistinės katalikybės ir atvirumo nekatalikiškoms religijoms, realybės priversti pripažinti, kad kitų religijų pasekėjai visai nesijaučia pasmerktais, velnio tarnais ir pasekėjais, kokiais juos laiko katalikų tradicionalistai. Taip jie bando perimti visą katalikybės paveldą. Ir neabejotina, kad atvirosios katalikybės šalininkams gresia katalikiškojo identiteto praradimas. O iš kitos pusės jų tolerancija sudaro sąlygas tam tikroms globalioms jėgoms formuoti universalią, globalią religiją, kuri būtų globalaus režimo ideologiniu antstatu, t. y. atviroji katalikybė turi tendencijos tapti "Naujosios pasaulio tvarkos" (NWO - New World Order) formavimo įrankiu. Savo ruožtu dar netvirtesnėje padėtyje yra tradicionalistai, teigiantys, kad Katalikų Bažnyčią įkūrė pats Jėzus Kristus, o Petras perkėlė jos centrą į Romą, kad dogmos nekinta, o krikščionių Šventasis Raštas suvoktinas pažodžiui. Be abejo tokia Bažnyčios istorijos samprata yra fikcija. Pirma, nebuvo tokio asmens, turinčio biologinę išraišką (t. y. asmens su kūnu) kaip Jėzus Kristus, kuris iš tiesų buvo žydų mistinių spekuliacijų Jošua Navino figūros pagrindu (https://www.ateitiesaidas.lt/l/jezaus-kristaus-istoriskumo-klausimas/) rezultatas, o pati krikščionybė bei katalikybė, kaip natūralus krikščionybės raidos etapas ir būvis, yra žydų mistinių, hederodoksinių, ezoterinių grupių sąveikos su Romos imperijos kitomis pasaulėžiūrinėmis, religinėmis ir ideologinėmis grupėmis išdavoje susiformavęs daugelio tų įvairių grupių universalistinius elementus sulydęs mokymas - savo esme universaliausias tuo metu Romos imperijoje ir rymantis ant heterodoksinio judaizmo, praturtinto kitų - pagoniškų - religijų ir filosofinių mokymų elementais (https://www.ateitiesaidas.lt/l/zydu-tauta-ir-judaizmas-iki-ii-m-e-a/). O antra - katalikiškos dogmos savo statiškumu ir turiniu niekaip nepagrindžiamos racionaliai. Todėl tradicionalistų palaikoma katalikybė galima išsaugoti tik jėga, gudrumu, įvairiomis manipuliacijomis, kas ir buvo daroma per šimtmečius. Taigi tradicionalistinė katalikybės samprata jokiu būdu nėra natūrali, žmonių savaime priimama, palaikoma, remiama Bažnyčios istorijos ir jos mokymo versija. Atvirkščiai, dėl savo prieštaravimo realiai istorijai ir ratio bei žmonių patirčiai (prieštaraujančiai tradicinio katalikų mokymo deklaruojamam išankstiniam nekatalikų moraliniam nuvertinimui) ji yra žmonėms primesta, tačiau dėl ilgaamžės politinės ir socialinės priespaudos daugeliui žmonių kartų buvo tapusi savastimi (be abejo reali Viduramžių santvarka nėra jokiu būdu nebuvo apspręsta tik Bažnyčios pastangų primesti savo mokymą, bet vis dėl to šis faktorius buvo labai reikšmingas ir tiek, kiek jis reiškėsi, tokiu laipsniu jis įnešdavo į žmonių gyvenimą dirbtinumo ir ideologiškumo). Todėl natūralios buvo katalikais laikomų (ar ir save tokiais laikančių) žmonių pastangos atsiriboti nuo Bažnyčios primetamo mokymo, išeiti iš jos jurisdikcijos. Visa tai reiškėsi įvairiausiais taip vadinamais eretiniais mokymais, judėjimais, katalikiškąja mistika (kuri aršių katalikų ortodoksų visada buvo laikoma įtartina), liaudies gaivališku skepticizmu, XX a. pirmos pusės kai kurių popiežių kai kuriais mokymo ir veiklos aspektais. Taigi atviroji katalikybė tikrai negimė Vatikano II Surinkime, ji turi plačią genezę, arba tiesiog laikytina alternatyviu katalikybės variantu šalia generalinės oficialiosios katalikybės srovės. Be abejo, tradicinės katalikybės šalininkams ji tiek įtartina ir eretiška (ir šia prasme velniška), kad bet kokie jos pavidalai jiems yra blogio, priešiškų slaptų okultinių (ezoterinių) grupių slapto, infiltracinio veikimo pasekmė. Šiuo atveju tradicionalistai teisūs: būta labai plačios katalikybės ir nekatalikiškų grupių sąveikos (difuzijos), pasireiškiančios ir nekatalikiškų grupių infiltracijos į Katalikų Bažnyčią forma, kurios išdavoje susiformavusį katalikybės variantą galima vadinti ir ezoterine katalikybe. Tačiau tradicionalistų bandymas tokią sąveiką, tokius kontaktus laikyti velniškais, šėtoniškais, blogio apraiška neišlaiko kritikos. Toks požiūris nepagrįstas, nes pati tradicionalistinė katalikybė nėra normalus visuomenės būvis, o primestas, taigi nenatūralus, dirbtinis, išgalvotas. Todėl ir bandymas pabėgti iš jo, sugriauti jį yra visiškai suprantamas, pateisinamas, teigiamas visuomenės išsilaisvinimo, emancipacijos bandymas. Kita vertus aišku ir tai, kad išsilaisvinimas nebuvo daugeliu atvejų geresnis už tradicinę katalikybę žmogaus proto ir visuomenės sutvarkymo modelis. Juk logiškai būtent atviroji katalikybės labiausiai pasitarnauja kaip minėta globalios naujosios pasaulio tvarkos religijos sukūrimui. Sprendžiant šią moralinę dilemą būtina įsisąmoninti, kad jokia pasaulėžiūrinė, religinė, ideologinė grupė ar filosofinė mokykla nesireiškia istorijoje tik vienu būdu ir kad nė vienos jų nėra statiškos savo pavidalu ir reikšme istorijoje, kad jų įkūrėjų nuostatos nebūtinai apsprendžia jų vėlesnių pasekėjų pažiūras ir tikslus. Teigiama, išsilaisvinimo, gėrio žmonijai siekio tendencija gali reikštis per įvairias organizacijas ir judėjimus, nes kiekvienas mokymas, religija ar ideologija turi bruožų, leidžiančių skleistis žmogaus dvasiai. 

Šiuo metu mums rūpi dogmatine, kultūrine, socialine ir politine prasme išryškinti dviejų katalikybių - tradicinės ir atvirosios - egzistavimą Katalikų Bažnyčios ir katalikybės istorijoje. Pradžiai pateiksime vieną odioziškiausių naujųjų laikų popiežių dokumentų, vadinamąjį "Syllabus" ("Syllabus complectens praecipuos nostrae aetatis errores" ("Mūsų laikų pagrindinių klaidų sąrašas")), popiežiaus Pijaus IX paskelbtą 1864 m. kaip enciklikos "Quanta Cura" priedas (https://www.ewtn.com/catholicism/library/syllabus-of-errors-9048). "Syllabus" tekste skelbiami teiginiai, kurie popiežiaus nuomone yra neteisingi ir todėl pasmerkiami (jų laikymasis katalikui užtraukia sunkią nuodėmę). Greta kiekvieno popiežiaus pasmerkto teiginio nurodomas Pijaus IX dokumentas (enciklika, laiškas, kreipimasis ar kt.), kuriame pasmerkimo priežastys paaiškinamos plačiau. Sąrašą sudaro 80 teiginių, sugrupuotų į 10 paragrafų, tokių kaip panteizmas, natūralizmas, nuosaikusis racionalizmas, indiferentizmas, socializmas, komunizmas, slaptosios draugijos, klaidos, susijusios su Bažnyčia ir jos teisėmis ir kt. "Syllabus" akivaizdžiai demonstruoja tradicinės katalikybės logiką, išreiškiamą minėtu posakiu "Extra ecclesiam nulla salus". Pasmerkiamos visos pasaulėžiūrinės, filosofinės ar ideologinės srovės bei mokymai, prieštaraujantys oficialiam Bažnyčios mokymui ir visos politinės doktrinos, kuriomis bandoma riboti Bažnyčios pretenzijas ir įtaką visuomenėje. Atkreiptinas dėmesys - kokią didelę reikšmę popiežius teikė savo pasaulietinės valdžios išsaugojimui, kas dabar visai neaktualu (egzistuoja tik miniatiūrinė Vatikano valstybė). O svarbiausia - pasmerkiama pati žmogaus teisė spręsti, vadovaujantis savo protu. Jis pasak "Syallabus" teturi vieną teisę - besąlygiškai paklusti Bažnyčios mokymui. Žinoma, Bažnyčios pasipiktinimas dalimi teiginių, susijusių su Bažnyčios teise tvarkytis katalikiškų institucijų viduje bei su švietimo sritimis, dabar būtų pateisinamas, nes šiuo metu šie klausimai daugelyje valstybių sprendžiami kitaip nei XIX a., kai iš besąlygiškos Bažnyčios valdžios siekiančios išsilaisvinti valstybės turėjo visomis įmanomomis priemonėmis kovoti su absoliučią kontrolę visose visuomenės srityse siekusia išsaugoti Bažnyčia. Todėl ir švietimą, ir net pačios Bažnyčios institucijas siekta paimti į valstybės kontrolę (šiuo metu bažnytinėms institucijoms paliekam teisė tvarkytis laisvai, o švietimo srityje daugelyje valstybių leidžiama steigti privačias - taigi ir katalikiškas mokyklas. Bet visa tai dabar, kai tradicinė katalikybė nebeturi rimtesnių šansų primesti visuomenei savo mokymą). Be to, dalis teiginių atspindi siaurų pasaulėžiūrinių ir ideologinių mokymų (materializmo, ateizmo, pragmatizmo) požiūrį, todėl jų smerkimas būtų suvokiamas ir iš dalies pateisinamas, jie tai vyktų ne vienos iš daugelio pasaulėžiūrinių grupių - Bažnyčios - mokymo primetimo visiems vardan. Šio dokumento paskelbimas aktualus ir šiais laikais, nes ir šiais laikais netrūksta tradicinės katalikybės šalininkų. Tad prasminga plačiau susipažinti su tuo, ką gi jie siūlo visuomenei.

Versta su DeepL Translator. Netikslumus bandyta koreguoti. 

I. PANTEIZMAS, NATŪRALIZMAS IR ABSOLIUTUS RACIONALIZMAS

1. Neegzistuoja jokia Aukščiausioji, visagalė ir viskuo aprūpinta dieviškoji būtybė, atskirta nuo visatos, o Dievas yra tapatus daiktų prigimčiai, todėl gali keistis. Iš esmės Dievas yra sukurtas žmoguje ir pasaulyje, o visi daiktai yra Dievas ir turi pačią Dievo esmę, ir Dievas yra vienas ir tas pats su pasauliu, taigi dvasia su materija, būtinybė su laisve, gėris su blogiu, teisingumas su neteisingumu. - alokucija "Maxima quidem," 1862 m. birželio 9 d. [pasisakoma prieš teisę laikytis panteistinių ar panenteistinių įsitikinimų, kas yra išstojimas prieš žmogaus teisę laisvai spręsti]

2. Bet koks Dievo veikimas žmogui ir pasauliui turi būti paneigtas.- Ten pat. [pasisakoma iš dalies prieš materialistinį, gamtinį, iš dalies ateistinį pasaulio procesų aiškinimą; šio teksto autoriui tokios pažiūros atrodo per siauros, tačiau teisės laikytis tokių pažiūrų neigimas reiškia nepagrįstą kėsinimąsi į žmogaus laisvę].

3. Žmogiškasis protas, be jokios nuorodos į Dievą, yra vienintelis tiesos ir melo, gėrio ir blogio arbitras; jis pats sau yra įstatymas ir savo natūralia jėga yra pakankamas žmonių ir tautų gerovei užtikrinti.- Ten pat. [iš esmės šiame teiginyje pasisakoma prieš teistinę pasaulio sampratą, kas visiškai suprantama, suprantama ir kodėl popiežius neigia žmogaus teisę pačiam spręsti apie pasaulį].

4. Visos religijos tiesos kyla iš prigimtinės žmogaus proto jėgos; taigi protas yra galutinis standartas, pagal kurį žmogus gali ir turi pažinti visas visų rūšių tiesas. - Ten pat ir enciklika "Qui pluribus", 1846 m. lapkričio 9 d., ir kt. [taip, nes dieviškumas nors ir nesiribodamas žmogumi reiškiasi per žmogų; taigi jis yra ir imanentinis].

5. Dieviškasis apreiškimas yra netobulas, todėl jis nuolat ir neapibrėžtai tobulėja, o tai atitinka žmogaus proto pažangą.- Ten pat. [neabejotinai teisingas teiginys, ir suprantama, kodėl popiežius tradicionalistas pasisako prieš evoliucinį, dinaminį apreiškimo supratimą].

6. Kristaus tikėjimas prieštarauja žmogiškajam protui, o dieviškasis apreiškimas ne tik nenaudingas, bet netgi kenkia žmogaus tobulumui.- Ten pat. [konkretus, Bažnyčios tradiciniame mokyme nusakytas, apreiškimas, be abejo, prieštarauja toms istorinių tyrimų atskleistoms sąlygoms, kuriomis pasak Bažnyčios turėjo vykti reiškiniai ir įvykiai, apibūdinami kaip apreiškimas].

7. Šventajame Rašte išdėstytos ir užrašytos pranašystės bei stebuklai yra poetų išmonė, o krikščioniškojo tikėjimo paslaptys - filosofinių tyrinėjimų rezultatas. Senojo ir Naujojo Testamento knygose yra mitinių išradimų, o pats Jėzus Kristus yra mitas. [neabejotinai kruopštūs ir nesuinteresuoti istoriniai tyrimai patvirtina tezę, jog Jėzus Kristus kaip asmuo, turintis biologinį ir žmogaus potyriais apčiuopiamą kūną, iš tiesų neegzistavo].

II. NUOSAIKUS RACIONALIZMAS

8. Kadangi žmogaus protas prilyginamas pačiai religijai, tai ir teologiniai mokslai turi būti traktuojami taip pat kaip filosofiniai. - alokucija "Singulari quadam," 1854 m. gruodžio 9 d. [kadangi teologija yra žmogaus proto vaisius, be abejo, ji turi būti laikoma viena iš filosofijos sričių, šakų].

9. Visos krikščionių religijos dogmos yra be išimties gamtos mokslų arba filosofijos objektas, o žmogiškasis protas, apšviestas tik istoriniu būdu, savo natūralia jėga ir principais gali pasiekti tikrąjį mokslą net apie pačias painiausias dogmas; su sąlyga, kad tokios dogmos bus pasiūlytos pačiam protui kaip jo objektas." - laiškai Miuncheno arkivyskupui "Gravissimas inter", 1862 m. gruodžio 11 d., ir "Tuas libenter", 1863 m. gruodžio 21 d. [dogmos bei kitos katališkosios tiesos, be abejo, yra žmogaus proto vaisius, jei tik priimsime domėn reiškinį, vadinamą intuicija, už kurios slypi ir gilesnių Būties dvasinių hierarchijų įkvėpimai žmogui, kurie, beje, nesuteikia jam jokių papildomų privilegijų].

10. Kadangi filosofas yra vienas dalykas, o filosofija - kitas, tai filosofo teisė ir pareiga yra paklusti autoritetui, kurio teisingumą jis įrodys; tačiau filosofija negali ir neturi paklusti jokiam tokiam autoritetui." - Ten pat, 1862 m. gruodžio 11 d. [šio teiginio pasmerkimu popiežius siekė išlaikyti katalikiškosios filosofijos dieviškąjį autoritetą, kas neturi jokio pagrindo]

11. Bažnyčia ne tik niekada neturėtų teisti filosofijos, bet ir turėtų toleruoti filosofijos klaidas, palikdama jai pačiai taisytis. - Ten pat, 1863 m. gruodžio 21 d. [taip, Bažnyčia nedisponuoja autoritettu, kuris leistų jai būti arbitru filosofijos srityje].

12. Apaštalų Sosto ir Romos kongregacijų dekretai trukdo tikrajai mokslo pažangai.- Ten pat. [taip, nes ji rėmėsi principu "Extra ecclesiam ulla salus"].

13. Metodas ir principai, kuriais senieji scholastikos daktarai kultivavo teologiją, nebeatitinka mūsų laikų reikalavimų ir mokslų pažangos.- Ten pat. [suprantama, nes laikui bėgant įmanomas (nors nebūtinai vyksta) gilesnis vienų ar kitų dalykų pažinimas].

14. Filosofija turi būti nagrinėjama neatsižvelgiant į antgamtinį apreiškimą.- Ten pat. [taip, nes tai kas vadinama apreiškimu, yra tam tikro laikmečio žmonių proto vaisius].

III. INDIFERENTIZMAS, LATITUDINARIANIZMAS

15. Kiekvienas žmogus yra laisvas priimti ir išpažinti tą religiją, kurią, vadovaudamasis proto šviesa, laikys teisinga. - alokucija "Maxima quidem", 1862 m. birželio 9 d.; Damnatio "Multiplices inter," 1851 m. birželio 10 d. [atvirai atsiskleidžia katalikiškas egoizmas].

16. Žmogus, išpažindamas bet kurią religiją, gali rasti amžinojo išganymo kelią ir pasiekti amžinąjį išganymą. - 1846 m. lapkričio 9 d. enciklika "Qui pluribus". [kita principo "Extra ecclesiam nulla salus" - Už Bažnyčios nėra išganymo) išraiška - tą patį reiškia teiginiai Nr. 17 ir 18].

17. Bent jau reikia turėti gerą viltį dėl amžinojo išganymo visų tų, kurie visai nepriklauso tikrajai Kristaus Bažnyčiai." - Enciklika "Quanto conficiamur", 1863 m. rugpjūčio 10 d. ir kt.

18. Protestantizmas yra ne kas kita, kaip tik kita tos pačios tikrosios krikščionių religijos forma, kuria Dievui patinkama lygiai taip pat, kaip ir Katalikų Bažnyčioje. - 1849 m. gruodžio 8 d. enciklika "Noscitis".

IV. SOCIALIZMAS, KOMUNIZMAS, SLAPTOSIOS DRAUGIJOS, BIBLIJOS DRAUGIJOS, KLERIKALINĖS-LIBERALIOS DRAUGIJOS

Šios rūšies kenkėjai dažnai griežčiausiais žodžiais smerkiami enciklikoje "Qui pluribus", 1846 m. lapkričio 9 d., alokucijoje "Quibus quantisque", 1849 m. balandžio 20 d., enciklikoje "Noscitis et nobiscum", 1849 m. gruodžio 8 d., alokucijoje "Singulari quadam", 1854 m. gruodžio 9 d., enciklikoje "Quanto conficiamur", 1863 m. rugpjūčio 10 d.

V. KLAIDOS, SUSIJUSIOS SU BAŽNYČIA IR JOS TEISĖMIS

19. Bažnyčia nėra tikra ir tobula visuomenė, visiškai laisva - ji neturi tinkamų ir amžinų savo teisių, kurias jai suteikė dieviškasis Įkūrėjas; todėl civilinei valdžiai priklauso apibrėžti, kokios yra Bažnyčios teisės ir kokiose ribose ji gali jomis naudotis. - 1854 m. gruodžio 9 d. alokucija "Singulari quadam" ir kt. [dabar religinės grupės turi paklusti bendriems valstybės įstatymams, paliekant joms nemažas teises laisvai tvarkytis savo grupių viduje].

20. Bažnytinė valdžia neturėtų naudotis savo valdžia be civilinės valdžios leidimo ir sutikimo. - 1861 m. rugsėjo 30 d. alokucija "Meminit unusquisque". [tai XIX a. reiškinys, kai absoliučios valdžios, visą visuomenę siekianti kontroliuoti Bažnyčia turėjo būti ribojama žmogaus laisvės vardu. Dabar visoms religinėms grupėms palieka laisvė savo viduje tvarkytis kaip jos nori].

21. Bažnyčia neturi galios dogmatiškai apibrėžti, kad Katalikų Bažnyčios religija yra vienintelė tikroji religija." - Damnatio "Multiplices inter", 1851 m. birželio 10 d. [dogmatiškai ji gali savo vidiniuose dokumentuose apsibrėžinėti tai, ką nori, bet laisvoje, save gerbiančioje visuomenėje reikalavimams pripažinti tokias pretenzijas, nepaklūstama].

22. Įsipareigojimas, kuriuo griežtai saistomi katalikų mokytojai ir autoriai, apsiriboja tik tais dalykais, kurie neklystančiu Bažnyčios sprendimu siūlomi visuotiniam tikėjimui kaip tikėjimo dogmos." - laiškas Miuncheno arkivyskupui "Tuas libenter", 1863 m. gruodžio 21 d. [atkreiptinas dėmesys: šio teiginio pasmerkimu Bažnyčia pademonstruoja nesitenkinanti net tik teise reikalauti pripažinti jos dogmas - ne ji reikalauja besąlygiško paklusnumo].

23. Romos pontifikai ir ekumeniniai susirinkimai peržengė savo įgaliojimų ribas, uzurpavo kunigaikščių teises ir net suklydo apibrėždami tikėjimo ir moralės dalykus. - 1851 m. birželio 10 d. Damnatio "Multiplices inter". [šio ir kitų šio ir sekančio skyriaus teiginių (Nr. 24 - 27, 29 - 32, 34, 36, 38 - 43, 47, 48, 53, 54) pasmerkimu Bažnyčia demonstruoja savo pretenzijas į pasaulietinę valdžią ir visa švietimo sritį].

24. Bažnyčia neturi galios naudoti jėgą ir neturi jokios tiesioginės ar netiesioginės laikinosios valdžios. - 1851 m. rugpjūčio 22 d. apaštališkasis laiškas "Ad Apostolicae".

25. Be episkopatui būdingos galios, civilinė valdžia jam yra priskyrusi ir kitokią laikinąją galią, suteiktą aiškiai arba tyliai, kurią dėl šios priežasties civilinė valdžia gali atšaukti, kada tik mano esant reikalinga. - Ten pat.

26. Bažnyčia neturi įgimtos ir teisėtos teisės įgyti ir turėti nuosavybę. - 1856 m. gruodžio 15 d. enciklika "Nunquam fore"; 1863 m. rugsėjo 7 d. enciklika "Incredibili".

27. Šventieji Bažnyčios tarnai ir Romos pontifikas turi būti absoliučiai nušalinti nuo bet kokių pareigų ir viešpatavimo laikiniesiems reikalams. - 1862 m. birželio 9 d. alokucija "Maxima quidem".

28. Vyskupams neleistina be vyriausybės leidimo skelbti net apaštališkųjų laiškų. - 1856 m. gruodžio 15 d. alokucija "Nunquam fore". [XIX a. realybė, kai pasaulietinėms valdžioms teko kovoti su absoliučios valdžios siekiančia Bažnyčia. Dabar niekas nedraudžia pasaulėžiūrinėms ir religinėms grupėms skelbti vidinius, savo nariams skirtus tekstus].

29. Romos pontifiko suteiktos malonės turėtų būti laikomos negaliojančiomis, jei jų nebuvo siekiama per civilinę valdžią.

30. Bažnyčios ir bažnytinių asmenų imunitetas kilo iš civilinės teisės. - 1851 m. birželio 10 d. Damnatio "Multiplices inter".

31. Bažnytinis forumas arba tribunolas dvasininkų pasaulietinėms civilinėms ar baudžiamosioms byloms nagrinėti turi būti panaikintas visomis priemonėmis, net nepasitarus su Šventuoju Sostu ir jam protestuojant. - 1856 m. gruodžio 15 d. alokucija "Nunquam fore"; 1852 m. rugsėjo 27 d. alokucija "Acerbissimum".

32. Asmens neliečiamybė, dėl kurios dvasininkai atleidžiami nuo šaukimo į kariuomenę ir tarnybos kariuomenėje, gali būti panaikinta nepažeidžiant nei prigimtinės teisės, nei teisingumo. Jo panaikinimo reikalauja pilietinė pažanga, ypač visuomenėje, sukurtoje pagal liberalaus valdymo modelį. - 1864 m. rugsėjo 29 d. laiškas Monrealio vyskupui "Singularis nobisque".

33. Nepriklauso išimtinai bažnytinės jurisdikcijos įgaliojimams pagal teisę, pozityvią ir prigimtinę, vadovauti mokymui teologiniais klausimais." - laiškas Miuncheno arkivyskupui "Tuas libenter", 1863 m. gruodžio 21 d. [šiais laikais teologija yra Bažnyčios, kaip vienos iš daugelio religinių ir kitokių pasaulėžiūrinių grupių, vidaus kompetencijos dalykas. Be abejo, kitaip buvo XIX a. kai reikėjo kovoti su absoliutistinėmis Bažnyčios pretenzijomis].

34. Mokymas tų, kurie Suverenųjį Pontifiką lygina su kunigaikščiu, laisvai veikiančiu visuotinėje Bažnyčioje, yra viduramžiais vyravusi doktrina. - 1851 m. rugpjūčio 22 d. apaštališkasis laiškas "Ad Apostolicae".

35. Niekas nedraudžia visuotinio susirinkimo nutarimu ar visų tautų aktu perkelti aukščiausiąjį pontifikatą iš Romos vyskupo ir miesto kitam vyskupui ir kitam miestui.- Ten pat. [šiais laikais tai Bažnyčios, kaip nebekeliančios grėsmės visuomenės laisvei, vidaus reikalas].

36. Tautos susirinkimo apibrėžimas nepripažįsta jokių vėlesnių diskusijų, ir civilinė valdžia šį principą priima kaip savo aktų pagrindą.- Ten pat.

37. Galima steigti nacionalines bažnyčias, atplėštas nuo Romos popiežiaus valdžios ir visiškai atskirtas. - 1860 m. gruodžio 17 d. alokucija "Multis gravibusque". [tai tik dar kartą pademonstruoja kokią didelę visuomeninę reikšmę Bažnyčios absoliutistinių pretenzijų fone XIX a. turėjo teologiniai klausimai].

38. Romos pontifikai savo pernelyg savavališku elgesiu prisidėjo prie Bažnyčios padalijimo į Rytų ir Vakarų [Bažnyčias]." - apaštališkasis laiškas "Ad Apostolicae", 1851 m. rugpjūčio 22 d.

VI. KLAIDOS DĖL PILIETINĖS VISUOMENĖS, VERTINANT JĄ PAČIĄ IR JOS SANTYKĮ SU BAŽNYČIA

39. Valstybė, kaip visų teisių kilmė ir šaltinis, yra apdovanota tam tikra teise, neapribota jokiomis ribomis. - 1862 m. birželio 9 d. apaštališkasis laiškas "Maxima quidem".

40. Katalikų Bažnyčios mokymas yra priešiškas visuomenės gerovei ir interesams. - 1846 m. lapkričio 9 d. enciklika "Qui pluribus"; 1849 m. balandžio 20 d. alokucija "Quibus quantisque".

41. Civilinė valdžia, net ir būdama netikinčio valdovo rankose, turi teisę į netiesioginę negatyvią valdžią religiniams reikalams. Todėl ji turi ne tik teisę, vadinamą "exsequatur", bet ir apeliacijos teisę, vadinamą "appellatio ab ab abusu". - 1851 m. rugpjūčio 22 d. apaštališkasis laiškas "Ad Apostolicae".

42. Esant prieštaringiems dviejų valdžių priimtiems įstatymams, pirmenybė teikiama civilinei teisei.-Ten pat.

43. Pasaulietinė valdžia turi teisę atšaukti, paskelbti ir pripažinti negaliojančiomis iškilmingas konvencijas, paprastai vadinamas konkordatais, sudarytas su Apaštalų Sostu, dėl naudojimosi bažnytinio imuniteto teisėmis be Apaštalų Sosto sutikimo ir net nepaisant jo protesto.- alokucija "Multis gravibusque", 1860 m. gruodžio 17 d.; alokucija "In consistoriali", 1850 m. lapkričio 1 d.

44. Civilinė valdžia gali kištis į religijos, moralės ir dvasinio valdymo reikalus: vadinasi, ji gali spręsti dėl Bažnyčios ganytojų nurodymų, išleistų sąžinėms vadovauti, atitinkančių jų misiją. Be to, ji turi teisę priimti nutarimus dėl dieviškųjų sakramentų teikimo ir jiems priimti būtinų nuostatų. - 1850 m. lapkričio 1 d. alokucija "In consistoriali" ir 1862 m. birželio 9 d. "Maxima quidem". [šiais laikais Bažnyčiai virtus tik viena iš daugelio pasaulėžiūrinių grupių į Bažnyčios moralinio ir dvasinio valdymo reikalus nebesikišama. Tas pats Nr. 46].

45. Visas valstybinių mokyklų, kuriose ugdomas krikščioniškosios valstybės jaunimas, valdymas, išskyrus (tam tikru mastu) vyskupų seminarijas, gali ir turi priklausyti civilinei valdžiai ir jai priklauso tiek, kad jokia kita valdžia neturi teisės kištis į mokyklų drausmę, studijų organizavimą, laipsnių suteikimą, mokytojų parinkimą ar tvirtinimą. - alokucijos "Quibus luctuosissimis", 1851 m. rugsėjo 5 d., ir "In consistoriali", 1850 m. lapkričio 1 d.

46. Be to, net ir bažnytinėse seminarijose taikytinas studijų metodas priklauso nuo civilinės valdžios. - alokucija "Nunquam fore", 1856 m. gruodžio 15 d.

47. Geriausia pilietinės visuomenės teorija reikalauja, kad liaudies mokyklos, atviros visų žmonių sluoksnių vaikams, ir apskritai visos viešosios įstaigos, skirtos mokyti rašto ir filosofijos mokslų bei vykdyti jaunimo ugdymą, būtų atleistos nuo bet kokios bažnytinės valdžios, kontrolės bei kišimosi ir visiškai pavaldžios civilinei bei politinei valdžiai, valdovų valia ir pagal vyraujančių amžiaus nuomonių standartą." - laiškas Freiburgo arkivyskupui "Cum non sine", 1864 m. liepos 14 d. [įsidėmėtina: šio teiginio pasmerkimu akivaizdžiai demonstruojamas Bažnyčios siekis išsaugoti švietimo ir auklėjimo monopolį savo rankose. Tas pats Nr. 48].

48. Katalikai gali pritarti jaunimo auklėjimo sistemai, nesusijusiai su katalikų tikėjimu ir Bažnyčios valdžia ir laikančiai tik gamtinių dalykų pažinimą ir tik arba bent jau pirmiausia žemiškojo visuomeninio gyvenimo tikslais.-Ten pat.

49. Civilinė valdžia gali trukdyti Bažnyčios prelatams ir tikintiesiems laisvai ir abipusiškai bendrauti su Romos popiežiumi. - 1862 m. birželio 9 d. alokucija "Maxima quidem". [Bažnyčiai susitaikius su savo kaip vienos iš daugelio religinių ir kitokių pasaulėžiūrinių grupių statusu, dabar į tai valstybė nebesikiša. Tas pats Nr. 50 - 53].

50. Pasauliečių valdžia turi teisę pati iš savęs pristatyti vyskupus ir gali reikalauti, kad jie imtųsi administruoti vyskupiją, kol negauna kanoninės institucijos ir Šventojo Sosto apaštališkųjų laiškų. - 1856 m. gruodžio 15 d. alokucija "Nunquam fore".

51. Be to, pasauliečių valdžia turi teisę nušalinti vyskupus nuo ganytojiškų pareigų ir neprivalo paklusti Romos popiežiui tuose dalykuose, kurie susiję su vyskupijų įsteigimu ir vyskupų skyrimu. - 1852 m. rugsėjo 27 d. alokucija "Acerbissimum", 1852 m. rugsėjo 27 d., 1851 m. birželio 10 d. Damnatio "Multiplices inter".

52. Valdžia savo teise gali keisti Bažnyčios nustatytą amžių, nuo kurio moterys ir vyrai turi atlikti religinę profesiją [kalba eina apie vienuolijas]; ji gali reikalauti, kad visi religiniai ordinai be jos leidimo nepriimtų nė vieno asmens duoti iškilmingų įžadų. - alokucija "Nunquam fore", 1856 m. gruodžio 15 d.

53. Reikia panaikinti įstatymus, priimtus vienuolinių ordinų apsaugai ir susijusius su jų teisėmis bei pareigomis; dar daugiau, civilinė valdžia gali padėti visiems, kurie nori atsisakyti prisiimto religinio gyvenimo įsipareigojimo ir nutraukti įžadus. Valdžia taip pat gali panaikinti minėtus religinius ordinus, taip pat kolegijų bažnyčias ir paprastąsias beneficijas, net ir tas, kurios turi privilegijas, o jų turtą ir pajamas pavesti civilinės valdžios administracijai ir jos malonumui." - apaštališkasis laiškas "Acerbissimum", 1852 m. rugsėjo 27 d.; "Probe memineritis", 1855 m. sausio 22 d.; "Cum saepe", 1855 m. liepos 26 d.

54. Karaliai ir kunigaikščiai ne tik atleidžiami nuo Bažnyčios jurisdikcijos, bet ir yra viršesni už Bažnyčią sprendžiant jurisdikcijos klausimus. - 1851 m. birželio 10 d. Damnatio "Multiplices inter". [akivaizdžiausias Bažnyčios pretenzijų į pasaulietinę valdžią liudijimas. Tas pats - Nr. 55].

55. Bažnyčia turi būti atskirta nuo valstybės, o valstybė - nuo Bažnyčios. - 1852 m. rugsėjo 27 d. alokucija "Acerbissimum".

VII. KLAIDOS, SUSIJUSIOS SU PRIGIMTINE IR KRIKŠČIONIŠKĄJA ETIKA

56. Moralės įstatymams nereikia dieviškosios sankcijos, ir visai nebūtina, kad žmogiškieji įstatymai atitiktų prigimties dėsnius ir gautų privalomumo galią iš Dievo." - alokucija "Maxima quidem", 1862 m. birželio 9 d. [taip, nes tai, kas įvardijama "iš Dievo" paprastai būna tam tikro laikotarpio vienos iš daugelio pasaulėžiūrinių grupių - Bažnyčios - sprendimu].

57. Filosofinių dalykų ir moralės mokslas, taip pat civiliniai įstatymai gali ir turi laikytis atokiai nuo dieviškosios ir bažnytinės valdžios.- Ten pat [taip. Tai ne kas kita kaip mokslo autonomijos teigimas, kuriam, kaip matome, Bažnyčia kategoriškai priešinosi dar XIX a.].

58. Negalima pripažinti jokių kitų jėgų, išskyrus tas, kurios glūdi materijoje, ir visas dorovės teisingumas bei tobulumas turi būti nukreiptas į turtų kaupimą ir didinimą visais įmanomais būdais bei malonumų tenkinimą. - Ten pat; enciklika "Quanto conficiamur", 1863 m. rugpjūčio 10 d. [materializmo ir pragmatizmo teiginiai (taip pat ir Nr. 60), kurie mums atrodo gerokai per siauri, todėl nepriimtini kaip pasaulėžiūros pagrindas].

59. Teisę sudaro materialus faktas. Visos žmogiškosios pareigos yra tuščias žodis, o visi žmogiškieji faktai turi teisės galią. - 1862 m. birželio 9 d. enciklika "Maxima quidem". [empirizmo (šiuo atveju teisės srityje) teigimas. Empirizmas plačiau - pažinimo srityje - per siauras realybės suvokimo būdas. Dar yra ratio ir intuicija].

60. Valdžia yra ne kas kita, o skaičiai ir materialių jėgų visuma.- Ten pat.

61. Veiksmų neteisingumas, kai jie sėkmingi, nedaro jokios žalos teisės šventumui." - alokucija "Jamdudum cernimus", 1861 m. kovo 18 d. [bandoma įtvirtinti civilinę teisę kaip teisės pagrindą].

62. Nesikišimo principas, kaip jis vadinamas, turėtų būti skelbiamas ir jo laikomasi. - alokucija "Novos et ante", 1860 m. rugsėjo 28 d. [nelabai aišku, kas turima galvoje: Bažnyčios nesikišimas į valstybės gyvenimą?]

63. Teisėta atsisakyti paklusti teisėtiems kunigaikščiams ir net maištauti prieš juos. - 1864 m. lapkričio 9 d. enciklika "Qui pluribus"; 1847 m. spalio 4 d. alokucija "Quibusque vestrum"; 1849 m. gruodžio 8 d. alokucija "Noscitis et nobiscum"; 1849 m. gruodžio 8 d. apaštališkasis laiškas "Cum Catholica". [skamba radikaliai, tačiau iš tiesų net ir Lietuvos konstitucijoje yra straipsnis, suteikiantis teisę piliečiams nepaklūsti kardinaliai neteisingiems valdžios veiksmams].

64. Bet kokios iškilmingos priesaikos sulaužymas, taip pat bet koks nedoras ir įžūlus veiksmas, prieštaraujantis amžinajam įstatymui, ne tik nėra smerktinas, bet yra visiškai teisėtas ir vertas didžiausio pagyrimo, kai tai daroma iš tėvynės meilės. - 1849 m. balandžio 20 d. alokucija "Quibus quantisque". [tokio teiginio smerkimas vėlgi demonstruoja Bažnyčios tikslų ir paklusnumo jai iškėlimą virš tėvynės ir tautos interesų].

VIII. KLAIDOS, SUSIJUSIOS SU KRIKŠČIONIŠKA SANTUOKA

65. Doktrina, kad Kristus pakėlė santuoką iki sakramento orumo, apskritai negali būti toleruojama. - 1851 m. rugpjūčio 22 d. apaštališkasis laiškas "Ad Apostolicae". [santuoka gali būti pašventinama įvairių religinių grupių apeigomis arba valstybės. Patangos sureikšminti katalikiškąsias apeigas - "Santuokos sakramentą" - kyla tik iš principo "Extra ecclwesiam nulla salus" (tą patį reiškia teiginių Nr. 66 - 74 pasmerkimas].

66. Santuokos sakramentas yra tik sutarties priedas ir nuo jos atskiras dalykas, o patį sakramentą sudaro tik santuokinis palaiminimas. - Ten pat.

67. Pagal prigimtinę teisę santuokos ryšys nėra neišardomas, ir daugeliu atvejų civilinė valdžia gali priimti nutarimą dėl tinkamai vadinamų skyrybų. - Ten pat; alokucija "Acerbissimum", 1852 m. rugsėjo 27 d.

68. Bažnyčia neturi teisės nustatyti dirimentinių [neaiškus žodis] santuokos kliūčių, bet tokia teisė priklauso civilinei valdžiai, kuria turi būti pašalintos esamos kliūtys. - 1851 m. birželio 10 d. Damnatio "Multiplices inter".

69. Tamsiaisiais amžiais Bažnyčia ėmė nustatyti dirimentines kliūtis ne savo teise, bet naudodamasi iš valstybės pasiskolinta galia. - 1851 m. rugpjūčio 22 d. apaštališkasis laiškas "Ad Apostolicae".

70. Tridento Susirinkimo kanonai, anatemizuojantys tuos, kurie drįsta neigti Bažnyčios teisę nustatyti dirimentinius kliuvinius, arba nėra dogmatiniai, arba turi būti suprantami kaip susiję su tokia pasiskolinta galia. - Ten pat.

71. Tridento Susirinkimo nustatyta santuokos sudarymo forma, gresiant negaliojimo pavojui, nėra privaloma tais atvejais, kai civilinė teisė nustato kitą formą ir skelbia, kad, naudojant šią naująją formą, santuoka galioja.

72. Bonifacas VIII buvo pirmasis, paskelbęs, kad įšventinimo metu duotas skaistybės įžadas daro santuoką negaliojančią. - Ten pat.

73. Galiojant tik civilinei sutarčiai, tarp krikščionių gali egzistuoti tikra santuoka, ir klaidinga sakyti, kad santuokos sutartis tarp krikščionių visada yra sakramentas arba kad nėra jokios sutarties, jei sakramentas neįtrauktas." - Ten pat; Laiškas Sardinijos karaliui, 1852 m. rugsėjo 9 d.; Apaštališkasis laiškas "Acerbissimum", 1852 m. rugsėjo 27 d., "Multis gravibusque", 1860 m. gruodžio 17 d.

74. Santuokos bylos ir sužadėtuvės pagal savo prigimtį priklauso civiliniams teismams. - 1846 m. lapkričio 9 d. enciklika "Qui pluribus"; 1851 m. birželio 10 d. Damnatio "Multiplices inter", 1851 m. rugpjūčio 22 d. "Ad Apostolicae"; 1852 m. rugsėjo 27 d. alokucija "Acerbissimum".

IX. KLAIDOS, SUSIJUSIOS SU SUVERENAUS PONTIFIKO CIVILINE VALDŽIA

75. Krikščioniškosios ir Katalikų Bažnyčios vaikai tarpusavyje nesutaria dėl laikinosios valdžios suderinamumo su dvasine valdžia. - 1851 m. rugpjūčio 22 d. "Ad Apostolicae". [šio teiginio ir teiginio Nr. 76 pasmerkimas vėlgi demonstruoja Bažnyčios pretenzijas į pasaulietinę valdžią].

76. Apaštalų Sosto turimos laikinosios valdžios panaikinimas labiausiai prisidėtų prie Bažnyčios laisvės ir klestėjimo. - 1849 m. balandžio 20 d. "Quibus quantisque", 1849 m. gegužės 20 d. "Si semper antea", 1850 m. gegužės 20 d.

X. KLAIDOS, SUSIJUSIOS SU ŠIUOLAIKINIU LIBERALIZMU

77. Dabartiniais laikais nebetikslinga, kad katalikų religija būtų laikoma vienintele valstybės religija, išstumiant visas kitas kulto formas. - alokucija "Nemo vestrum", 1855 m. liepos 26 d. [tipška Bažnyčios pretenzijų į absoliučią valdžią, žmogaus mąstymo laisvės paneigimo ir principo "Extra ecclesiam nulla salus" iliustracija. Tą patį reiškia teiginių Nr. 78 - 80 pasmerkimas. Taigi XIX a. Katalikų Bažnyčia popiežiaus Pijaus IX asmenyje buvo ir liko viduramžiško absoliutizmo įsikūnijimu].

78. Todėl kai kuriose katalikiškose šalyse įstatymu buvo išmintingai nuspręsta, kad asmenys, atvykstantys į jas gyventi, gali viešai praktikuoti jiems būdingą religiją.

79. Be to, klaidinga, kad pilietinė laisvė bet kokiai kulto formai ir visiems suteikta visiška teisė atvirai ir viešai reikšti bet kokias pažiūras ir mintis padeda lengviau sugadinti žmonių moralę bei protus ir platinti indiferentizmo kenkėją.- alokucija "Nunquam fore", 1856 m. gruodžio 15 d.

80. Romos popiežius gali ir turi susitaikyti su pažanga, liberalizmu ir šiuolaikine civilizacija. - 1861 m. kovo 18 d. alokucija "Jamdudum cernimus".