Kazio Maruko romanas „Žaliakalny šluoja gatves“ kaip prieškario socialinių ir ideologinių realijų atspindys |2021 lapkričio 2 d.

Šiame tekste pristatysime rašytojo Kazio Maruko romaną "Žaliakalny šluoja gatves" ("Žaliakalny šluoja gatves. Kam patekės saulė. O mūsų tiek mažai" (Vilnius: Vaga, 1981); pirmą kartą romanas išleistas 1962 m.). Mūsų tikslas vis dėl to ne pats šis romanas, tačiau pastangos suvokti komunistinių pažiūrų sklidimo lietuvių visuomenėje - inteligentų ir darbininkų terpėje - priežastis. Kokios jos? Tai žinoma darbininkų šeimų skurdas, užguitumas, beperspektyviškumas, negalėjimas ištrūkti iš savo žemos socialinės aplinkos rėmų, gauti aukštesnį išsilavinimą. Prie to prisidėjo turtingųjų visuomenės sluoksnių darbininkų atžvilgiu demonstruojama arogancija, jų niekinimas, tyčiojimasis, jų deklasacija, kaltinant juos tingėjimu, alkoholizmu ir kitomis moralinėmis ydomis, nesugebant įžvelgti, kad už tai nemaža dalimi atsakingos pačios viešpataujančios klasės.

Vis dėl to pirmiausia mums reikia žvilgterėti į pačio Kazio Maruko (tai literatūrinis pseudonimas; tikroji pavardė - Marijonas Krasauskas) (1921 - 1992) gyvenimą. K. Marukas vaikystę praleido Kaune, darbininkų kvartale - Šančiuose. Baigė Kauno valstybinę III gimnaziją. Antrojo pasaulinio karo metais buvo 16-osios divizijos kariu. Sugrįžęs po karo dirbo Aukščiausiosios Tarybos prezidiume. 1946 - 1952 m. dirbo žurnalo "Jaunimo gretos", o 1957 - 1985 m. žurnalo "Genys" redakcijose. 1971 m. paskelbtas nusipelniusiu kultūros veikėju, o 1980 - aisiais apdovanotas LTSR valstybine premija. Kaip skelbiama Maironio lietuvių literatūros muziejaus parengtoje informacijoje pirmuosius kūrinius K. Marukas pradėjo skelbti 1938 m. žurnale "Moksleivių varpai", kurio redaktorius Antanas Rūkas ir pakrikštijo jį Maruku. Gimnazijoje jį supo būsimi komunistinių pažiūrų rašytojai Vladas Mozūriūnas, Eduardas Mieželaitis, Alfonsas Bieliauskas. Besimokydamas gimnazijoje įstojo į pogrindinę komjaunimo organizaciją. Nuoširdžiai tikėjo "komunistų partijos idėjomis, ateisiančia teisingesne santvarka ir geresniu gyvenimu". Savo užrašų knygelėje rašė: "aš esu per daug nuoširdus, man partija yra šventas dalykas, nes aš kitokios ideologijos nebeturiu ir neįsivaizduoju kaip aš galėčiau kurti kitomis aplinkybėmis" (K. Marukas (1921 - 1992) Maironio lietuvių literatūros muziejaus informacija). Daug lėmė tėvo pažiūros: tėvas "visada pagarbiai pasakodavo apie Leniną, kurį ne kartą matė ir klausėsi jo kalbų mitinguose" (K. Marukas (1921 - 1992) Maironio lietuvių literatūros muziejaus informacija). Kaip sakė interviu knygoje "Interviu su rašytojais": "Gimiau Kaune, darbininkų šeimoje. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą mano tėvas buvo įsitraukęs į revoliucinį judėjimą, aktyviai dalyvavo kuriant Tarybų valdžią Lietuvoje 1918-aiaisis. Buržuazijos valdymo metais ne vienerius metus sėdėjo kalėjime, o 1920 m. net buvo nuteistas sušaudyti. Tėvas buvo stalius, nagingas meistras, tačiau dėl savo politinių pažiūrų dažnai likdavo be darbo (Interviu su rašytojais. - Vilnius: Vaga, 1980, p. 143). Motina priekaištaudavo tėvui: "Už ką kovoji? Atsipeikėk! Ką matei gero savo gyvenime ir ką gero mato tavo vaikai?", o tėvas atsikirsdavo į tai: "Jei ne aš, tai bent mano vaikai sulauks geresnių laikų...". Pasak K. Maruko į pogrindinę komjaunimo organizaciją įstojo "ne dėl romantikos, o iš sąmoningai suprasto būtinumo, kad galėčiau kovoti už savo klasės interesus. Kad kiekvienas darbo žmogus turėtų iki soties duonos. Šiandien tai gal skamba naiviai. Buržuaziniais laikais krautuvių lentynos lūžte lūžo nuo maisto produktų, bet toli gražu ne visiems duonos užteko. Netekai darbo, nesumokėjai laiko už butą - ir lauk be jokių atsiprašymų! Taip buvo!". Savo kūrinėlius spausdino ne tik minėtuose "Moksleivių varpuose", bet ir "Mūsų jaunime", o taip pat pogrindinėje, šapirografu spausdinamoje "Moksleivių tiesoje", kurią redagavo jo draugas Vladas Mozūriūnas (Interviu su rašytojais. - Vilnius: Vaga, 1980, p. 143). Kaip gabus mokinys kilęs iš neturtingos šeimos buvo nusižiūrėtas mokyklos kapeliono ir tikybos mokytojo kunigo, kuris katalikiškų kadrų rengimo tikslu rėmė K. Maruką, o kartą net pasiūlė paremti materialiai, kad galėtų baigti mokslus, žinoma, pasak K. Maruko "jeigu atsisakysiu revoliucinių įsitikinimų". K. Marukas atsisakė paramos (Interviu su rašytojais. - Vilnius: Vaga, 1980, p. 144).

Nėra abejonių, kad romanas "Žaliakalny šluoja gatves" yra labai autobiografinis. Pagrindinio herojaus vardas taip pat Kazys (pavardė - Dargužis). Aprašoma jo branda nuo mažų dienų iki gimnazijos baigimo, sutapusio su sovietų valdžios įvedimu ir jo karjeros komjaunime pradžia. Kazio Dargužio tėvas taip pat dalyvavo revoliuciniame judėjime, Lietuvos buvo suimtas, kalinamas kalėjime, Kazys Dargužis taip pat mokėsi gimnazijoje, baigiantis mokslams įstojo į pogrindinę komjaunimo organizaciją (tiesa, panašu, kad 1939 m., o ne 1938 m. kaip K. Marukas). Kaip ir K. Marukas, K. Dargužio mama, nors ir socialiai jautri, suprantanti buržuazijos ir kunigų nesinteresuotumą darbininkų gyvenimo gerinimu, vis dėl to buvo tikinti, kaip ir Kazio senelė. Pats Kazys buvo veikiamas katalikiškos ideologijos, bendravo su kunigu, turėjo iliuzijų dėl Bažnyčios teigiamo moralinio vaidmens, tačiau veikiamas savo socialines aplinkos, kritiškai nusiteikusiųjų Bažnyčios atžvilgiu, atmetė kunigo siūlymus dirbti katalikybės labui, atsisakė kunigo finansinės paramos ir pasirinko revoliucinį darbą. Visa tai taip pat vienija su jį su K. Maruku. Kazio Dargužio tėvas - stalius, dirbęs baldų fabrikuose, kaip ir K. Maruko tėvas. Vienintelis šioks toks skirtumas - K. Dargužis buvo "apgyvendintas" Žaliakalnyje, kai Marukas savo vaikystę ir jaunystę praleido Šančiuose. Nepaisant šio skirtumo visos kitos detalės beveik idealiai sutampa. Tad priešais mus iš esmės autobiografinis romanas.

Ką mes matome romane? Mes matome neturtingų tėvų vaiką Kazį Dargužį, gyvenantį Žaliakalnyje, neturtingiausioje jo dalyje Brazilkoje, kur skurdžiausiai gyvenantiems darbininkams buvo išnuomojami maži nameliai arba sklypeliai, kuriuose jie pasistatydavo palaikes lūšnas. Matome varganą gyvenimą, kovą už kiekvieną duonos kąsnį ir jiems suteiktą sklypelį ar būstą (neretai nedideliame kambarėlyje glaudžiantis ir 9 asmenims). Matome gyvenimo beprasmybę, kai neturėdami darbo Brazilkos gyventojai laiką leidžia tarpusavio ginčuose, išgėrimuose. Tokie moralinio nuosmūkio pavyzdžiai be abejo tikri. Tačiau kartu matome gilią, įsisąmonintą socialinę (jei nepasakyti klasinę) disproporciją tarp neturtingų (miesto ir kaimo darbininkų, tarnų ir tarnaičių) ir turtingųjų - fabrikantų, verslininkų, dvarininkų, turtingųjų ūkininkų ("buožių"), karininkų, krautuvių savininkų. Ta skirtis jų sąmonėje labai ryški. Tai tiesiog to meto realybė, apsprendžianti jų pasaulėžiūrą, pasaulėvaizdį ir socialinius santykius. Turtinė padėtis ir socialinis (jei nepasakyti marksistiškai - klasinis) statusas apsprendė beveik viską. Kartu matomas didžiulis vidinis nepasitenkinimas savo padėtimi, rezignacija, bet ir pyktis ir net neapykanta turtingųjų, valdančiųjų atžvilgiu bei keršto jiems puoselėjimas (pasakojimai naktį apie Tadą Blindą), o taip pat svajonės apie kitokį gyvenimą - galimybę mokytis, dirbti, uždirbti, būti vertinamiems. Matome darbininkų gyvenimo neužtikrintumą - kai meistras, turėdamas darbą fabrike, netikėtai gali būti atleistas ir tuomet telieka varganas gyvenimas šeimai, dažnai neturint ką padėti ant stalo pietums. Romane išraiškingai - žinoma, to meto darbininkų akimis - atsispindi to meto politiniai įvykiai - Antano Kranausko (darbininko, nužudžiusio savo fabriko savininką ir nusižudžiusio) laidotuvės 1936 m. vasarą, išvirtusios į demonstraciją ir susirėmimus su policija barikadų miesto centre statymą, galiausiai į  3 dienų politinį streiką, kuriame gausiai dalyvavo ir darbininkiškų Kauno rajonų moterys, vaikai ir seniai. Ką besakytų šiandieninės valstybinės  ideologijos polittechnologai, klasinė savimonė tarpukaryje egzistavo. Jo šaknis - ne komunistų veiklos rezultatas - bet pati gyvenimo realybė - neturtas ir žemas socialinis statusas, kurį jiems diegė valdantieji ir turtingieji. Romane matome ir kitus to meto tarptautinius ir Lietuvos politinius įvykius: prasidėjusį antrąjį pasaulinį karą, Vilniaus atgavimą, sovietinę okupaciją. Kaip ir K. Marukas Kazys Dargužis labai norėjo mokytis ir su gerų žmonių pagalba savo tikslą pasiekia - įstoja į valstybinę gimnaziją. Čia išryškėja kitos darbininkijos pasaulėžiūrinės ir socialinės realybės plotmės. Gimnazijoje diegiama katalikiška pasaulėžiūra, nepaisant to, kad tai nėra katalikiška, o valstybinė mokykla. Bet kuriuo atveju kunigas kaip kapelionas ir tikybos (visiems privalomos) mokytojas vaidina labai svarbų vaidmenį mokykloje. Pamokos pradedamos malda, formaliai nelegaliai veikianti ateitininkų organizacija palaikoma daugelio mokytojų, ateitininkams sudaromos sąlygos leisti savo "nelegalų" laikraštėlį rotaprintu. Priklausomybė ateitininkų organizacijai garantuoja aukštesnius pažymius, o baigus mokyklą - garantuoja geras studijų universitete sąlygas, keliones į užsienį, puikią karjerą katalikiškose švietimo institucijose, spaudoje ar versle. Kas be ko, suprantama, per Vilniaus atgavimo kampaniją, kuri pravedama daugiau tautininkiškai nusiteikusių mokytojų, užtikrinama ir tautininkų (valdžios) linija. Tačiau faktiškai abi šios linijos turi bendrą vardiklį ir katalikybė (krikščionybė) persmelkia jas abi. Komunistų ir kitų kairiųjų atžvilgiu tai vienas ir tas pats blokas -katalikiškai-tautininiškas, dešiniųjų antikomunistų blokas. O katalikiškas pasaulėvaizdis įtaigus. Kazys Dargužis ilgą laiką turi iliuzijų, kad galima humanistinė krikščionybė, pasisakanti už socialinio teisingumo idealo realizavimą. Daug lemia gudrus kunigo (kuris kaip paaiškėja panašu, jog dirba ir Valstybės saugumo departamentui) veikimas:  jis apmoka Kazio ekskursijas, kiną, dovanoja jam brangius rašiklius, kviečiasi pas save, vaišina saldainiais, vaisiais, duoda jam skaityti kitur sunkiai gaunamų knygų, net siūlosi apmokėti jo mokslą. O ir Kazio gyvenime už mokyklos ribų katalikybės pakanka. Jo motina, nors ir puikiai suprantanti, kad socialiai kunigai darbininkams svetimi, yra tikinti, nori, kad sūnui sektųsi, džiaugiasi kunigo dėmesiu savo vaikui, o kambaryje kabo kryžius. O ir Kazio senelė, taip pat sunkiai vargstanti, iki paskutinių savo gyvenimo dienų duoną uždirbanti sunkiu darbu - dirbdama kaip tarnaitė (plaudama  ponų skalbinius) ar kaip virėjos padėjėja, trokšta būti palaidota su visomis katalikiškomis apeigomis ąžuoliniame karste ir tam visą gyvenimą kaupianti pinigus. Kodėl? Visame tame matyti liaudies per amžius valdžios cenzūruoto ryšio su transcendencija, palikus kontaktavimui su ja tik katalikišką kanalą, o taip pat katalikiškų apeigų, Bažnyčios, ryšių su kunigija socialinis prestižas: taip, be abejo, už viso to ne tik atgaivos, pabėgimo nuo sunkios kasdienybės bei ryšio su transcendencija poreikis, bet ir socialinio prestižo, "normalaus", sotaus gyvenimo siekis, noras išeiti iš pažeminimo būklės, prisišlieti prie įtakingųjų atspindys. 

Tokiu būdu mes matome skirtingų pasaulėžiūrinių ir ideologinių įtakų sampyną Kazio Dargužio (o faktiškai K. Maruko) gyvenime: komunistinės (atstovaujamos jo tėvo, kuris Petrograde klausėsi Lenino (ir tuo labai didžiavosi), dalyvavo revoliuciniame judėjime Petrograde ir nepriklausomoje Lietuvoje, ir čia už šią veiklą buvo pasodintas į kalėjimą; aktyvus dalyvavimas masiniame Kauno darbininkų pasipriešinime A. Smetonos režimui A. Kranausko laidotuvių metu; bendravimas su komunistu Pranu Tamošiūnų, komjaunuoliu Andriumi Šalna (bei jo paties komjaunuoliška veikla)), katalikiškos (senelės ir mamos katalikiškumas, bendravimas su kunigu, tikėjimas humanistinės, už socialinį teisingumą pasisakančios krikščionybės įmanomumu), tautinės (vienareikšmiškas laikymas save lietuviu, pergyvenimas dėl Lietuvos likimo prasidėjus karui, džiaugsmas atgautu Vilniumi). Mes matome, kad K. Dargužio komunistiniai įsitikinimai nebuvo jam kaip nors primesti, įteigti. Atvirkščiai, jie išaugo iš jo ir jo šeimos socialinės realybės, tėvo ir jo aplinkos bei kai kurių jo draugų revoliucinių įsitikinimų sunkiose pasaulėžiūrinėse grumtynėse su katalikiška ideologija, nuosekliai laikant save lietuviu bei pergyvenant dėl Lietuvos likimo. Taigi K. Maruko autobiografinis romanas "Žaliakalny šluoja gatves" yra liudijimas, kad komunistinės idėjos dalyje lietuvių visuomenės nuosekliai išplaukė iš jų socialinės ir pasaulėžiūrinės realybės, ir funkcionavo kaip jų lietuviškos savimonės dalis.

Čia pateiksime k. Maruko romano "Žaliakalny šluoja gatves" konspektą, kuriame užfiksuoti būtent įvade aptarti Kazio Dargužio ir jo artimųjų pasaulėžiūrinės brandos bei jų socialinės realybės akcentai: Mokytoja sako atsisveikinimo kalbą. Gatvėje orkestras. Šauniai prajoja husarai pro mokyklą. Vilius [Kazio draugas] žada važiuoti į kaimą ir ten ganyti gyvulius. Benius Sudikas eis mokiniu į "Kotton" fabriką. Mokyklos vedėjas už gerą mokymąsi jam įteikė Žiulio Verno knygą "Kelionė aplink pasaulį per aštuoniasdešimt dienų" (p. 6: prancūzų rašytojas fantastas Žiulis Vernas savo kūriniuose propaguoja mokslinę, technologinę ir socialinę žmonijos pažangą, optimizmą ateities atžvilgiu - panašu, kad tai imponavo mokiniams). Prie mokyklos vartų sustoja kariškas fajetonas. "Iš jo išsirita storas karininkas ir graži, jūreiviška kepuraite pasipuošusi mergytė" (p. 6: socialinio ir turtinio statuso disproporcijos pavyzdys knygos pagrindinio veikėjo Kazio akimis). Tėvo pradėjo bijoti eidamas ketvirtus metus. Kartą per savaitę su mama ir vyresniuoju broliu nusileisdavo nuo Žaliakalnio ir "liepaitėmis apsodinta gatve traukdavome į sunkiųjų darbų kalėjimą. Prie vartų mama pro geležiniais virbais aptainiotą langelį įkišdavo ryšuliuką [...]". Ten kalėjo jo tėtė. Staiga tėtis grįžo. Vakare susibūrimas, balius. Užtraukė dainą [revoliucinę aišku], kurios motina išsigando (p. 8). Tėvas su juo elgėsi labai grubiai. Išgirdo senį kalbant, kad "Antichristas po šimto metų visą žemę išdeginsiąs" (p. 9: mistinių-apokaliptinių nuotaikų liaudyje atspindys). Tėvas sako, kad šį mėnesį kraustysis į Žaliakalnį [iš Brazilkos, kuri taip pat Žaliakalnio dalis] (p. 11). Darbas pas Sragavičių [žydų tautybės nedidelės baldų įmonės savininką], pas kurį dirba 30 su viršum darbininkų. Jo rankose visos miesto statybos. Kreizas nusipirko, gręžimo stakles. Senamiestyje yra Sragavičiaus baldų dirbtuvė, mūrinio namo rūsyje (p. 11). Sragavičius dirbo pats, vadovaujamas tėvo, nors buvo savininkas (p. 12). Kaziui teko pasakyti tėvams, kad jį paliko mokykloje antriems metams. Tėvas pasakė, kad turės eiti pas dėdę batsiuvauti (p. 12). Trobelė, kurioje Kazys gyveno pačiame Brazilkos pakraštyje. Toliau matyti medinė Pranciškonų bažnytėlė, dešinėje - tuopomis apsodinta gatvė ir mėlynas Neries vingis. Pranciškonų sodas matyti ir jame vaikštinėjantys jauni, išblyškusiais veidais vienuoliai. Pasakotojas: "Jie primena kalinius, ir man jų visada gaila. Kai nėra arti vyresniųjų, kuris nors vienuoliukas pasišaukia mane prie tvoros, Baikščiai dairydamasis, jis iš nosinės mazgelio atriša variokus ir galiu balsu paprašo nupirkti saldžią, su varške bulkutę" (p. 13: atsiskleidžia nemažos dalies darbininkijos antiklerikalinis požiūris). Brazilkoje lūšnas statydavosi į gatvę išmesti bedarbiai (p. 13). Vasarą Brazlikoje lengvesnis gyvenimas - vyrai gauna darbo statybose, mažiau barnių gatvėse, dažniau motinos ant duonos užtepa vaikams marmelado. Kazys būdamas vaiku ruošiasi nakties žvejybai. Prie laužo gera klausytis sielininkų pasakojimų. Draugo Beniaus dėdė Brazilkoje vadinamas Don Tadeo, saugo sielius (p. 14). Nesenas storu sprandu vyras. Sielininkai jo bijo ir klauso, nes labai stiprus. Bet geria pakankamai. Ilgą laiką gyveno Argentinoje, Brazilkoje. Susikrovė turtų, bet per gražuolę prarado. Sielininkai gyvena nerūpestingai, atlyginimą dažnai prageria, visada linksmi, moka daug dainų (p. 15). Šį kartą Don Tadeo pasakojo apie garsųjį plėšiką, svieto lygintoją Blindą. Sutinka kartą mužikėlis keliu einantį elgetą, o tas ir prašo, kad priimtų jį nakvynėn. Priima, o ryte jo ir pėdos atšalusios, tačiau ant stalo - krūva pinigų. Suprato, kad pas jį buvo Blinda (p. 16). Vienas iš sielininkų ir sako: kas iš tos žemės, jei už tuos pinigus ir nusipirktų žemės: "nesumokėjai laiku Žemės ūkio bankui nuošimčių ir šuva nunešė ant uodegos visą žemę" (p. 17). Don Tadeo paaiškina: "Dievo nėra. Dievo reikia ieškoti savyje". Iki išnaktų sielininkai ginčijasi apie Blindą, sprendžia įvairiausius  gyvenimo klausimus (p. 17). Kęstutis Jakaitis [krautuvininko sūnus] mokosi trečiojoje gimnazijoje ir visiems giriasi, kad sėdi suole su pulkininko sūnumi (p. 18). Kazys neša maistą Pranui Tamošiūnui [komunistui, nors tuo metu Kazys Dargužis to ir nežinojo], statybose dirbančiam vyrui po kariuomenės, kuris taip pat ir balandininkas (p. 18). P. Tamošiūnas išsilavinęs, skaito laikraščius. Sužinojęs, kad Kazys nori mokytis, patikrino jo žinias ir pasakė, kad pasimokęs jis gali išlaikyti egzaminą į trečią gimnazijos klasę. Bet pirmiausia liepė mokytis vokiečių kalbos (p. 19). Padrąsino mokytis: "Žinai, kas buvo Gorkis, Dikensas, Edisonas? [...]. Visi didieji žmonės yra kilę iš prastuolių..." (p. 20: nukreipia Kazį į socialinį realizmą). Tuo tarpu tėvas netiki Kazio galimybe mokytis mokykloje ir atidavė jį mokytis pas dėdę Tomą batsiuvystės (p. 21). Dėdė Tomas Dargužis su iš iš rusų emigrantų pirktu paltu ir skrybėle atrodė kaip tikras ponas (p. 24). Persikelia per Aleksoto tiltą į "Maisto" skerdyklas, kur nusiperka žarnų, gniužulą taukų ir puskibirį kraujo (p. 25). Pagamintus vėdarus neša į halę parduoti (p. 26: verta įsidėmėti - anuometinio Kauno amatininkų kasdieninė "geografija"). Pas dėdę atneša taisyti batus Tilmanso fabrike dirbantis šaltkalvis. Atrodo komunistuojantis, nes parodo kumštį. Dėdė ir sako: vadinasi "Visų šalių proletarai, vienykitės" . Ir prideda savo svečiui: komunos tu man nesiūlyk, pasakojo žmonės, kurie pas sovietus gyveno (p. 28). Tai laikotarpis kai Italija Abisinijos [Etiopijos] pasienyje ėmė telkti kariuomenę [vadinasi apie 1935 m.]. Pasibaigė statybų sezonas. Lydimas policininko į Brazilką vis dažniau atsilanko antstolis. Tėvas susijaudinęs pranešė, kad iš fabriko žada atleisti dešimt darbininkų. Guodžiasi, kad jo neatleis, nes jis vienas temoka poliruoti marmurą. O motina sako: "Tesaugo mus visagalis. Šį rudenį tokios brangios bulvės" (p. 29: be galo sunkaus darbininkų gyvenimo atspindys). Atvyko senelė ir pradėjo dalinti visiems dovanas (p. 30). Senelė ir pasakė: "Tegul bent išsipildo vienas mano troškimas, noriu, kad mane palaidotumėt žmoniškai, su pagarba, o ne kaip kokią elgetą. Šitą aš užsitarnavau ir prieš dievą, ir prieš žmones... Įkapes ir kas reikalinga rasite skrynios apačioje. Pinigus, kuriuos sutaupiau per didelį vargą, išimsite iš banko tik tada, kai užmerksiu akis. Taip susitariau su ponu viršininku... Karstas būtinai ąžuolinis. [...]. Laidosite su kunigu. Mišias užpirksite su egzekvijomis. Bažnyčioje tegul griežia vargonai ir tegul uždega didžiąsias žvakes. [...]. Ir nepamirškite į rankas įdėti Aušros vartų švenčiausios mergelės paveikslą...". Senelė jau keturiolikos metų būdama tarnavo kambarine (p. 32). Pas dėdę batų atėjo klientė - panelė telefonistė (p. 34). Žiemą pas dėdę susirenka kaimynai ir pliekia kortomis (p. 37). Retkarčiais užklysta artimas dėdienės giminaitis, senas viengungis ponas Leita. Jis yra sutaupęs keletą tūkstančių litų ir dėdės vadinamas Rokfeleriu (p. 37). Paskui sužinojo, kad Rokfeleris pieninę atsidaro prie halės (p. 39). Dėdienė pradėjo prekiauti jo pieninėje (p. 40). Pranas [Tamošiūnas] perdavė per senelę Kaziui Damijonaičio gramatiką (p. 41: vadinasi toliau rūpinosi jo mokslu). Dėdienę apie vieną storą, auksiniais auskarais ponią pasakė - buržuika (p. 42). Dėdė išvarė Kazį iš savo namų, nes pats turėjo į dirbtuvę eiti dirbti (p. 46). Pasirodė dar vienas Brazilkos personažas - nesveiko proto jaunas žmogus, vadinamas Jonas Atiduok Batus (p. 47). Pranas Tamošiūnas patikrino Kazio žinias - ir pasakė savo verdiktą: su vokiečių kalba silpnai (p. 48). Bet tam, kad Kazys būtų prileistas prie egzaminų reikėjo 5 litų. Prašo Kazys motinos, o ta sako: žibalo neturim už ką nusipirkti (p. 49). Motina užstatė savo auksinį žiedą ir davė jam tuos 5 litus (p. 50). Senelė už Kazelį šventajam Antanui Pranciškonų bažnyčioje meldėsi, kad išlaikytų egzaminus. Kai Kazys išėjo iš gimnazijos, mieste buvo keistai tylu. Būreliais kažkur traukė darbininkai. "Rūsčiai nukreipęs kulkosvaidžio vamzdį į Laisvės alėją, prie Įgulos bažnyčios stovėjo šarvuotis. Ant jo šonų švietė balti užrašai: "Tėvynė"" (p. 51). Tėvas pasakė motinai, kad eis Kranausko laidoti (p. 51: vadinasi kalba eina apie 1936 m. birželį). Tėvas: maža Kamberis [įmonės, kurioje dirbo A. Kranauskas ir jį nušovė] žmonių nukankino? Brazilkoje skambėjo šūkiai: "Buržujai! Galėtų, tai paskutinį kraujo lašą iš darbininko iščiulptų" (p. 52). Pranas Tamošiūnas: ir kas iš to, kad Kranauskas nudėjo kapitalistą? "Darbininkų jėga vienybėje". Moterys atnešė iš gėlių ir ąžuolų lapų nupintus ir perjuostus raudonomis juostomis vainikus (p. 53). Šaligatvyje neužteko vietos, tai žmonės ėjo gatvės viduriu. Priekyje moterys nešė vainikus. Toliau vyrai, o už jų vaikai. Procesija ėjo Laisvės alėja. Kazys matė gatvės gale virš žmonių galvų lėtai plaukiantį raudonu audeklu uždegtą karstą, begalę vainikų (p. 55). Staiga priešais vainikus sutviskėjo kardai, minia šoko atgal, iššoko naujas policininkų būrys. Į policiją ėmė skristi akmenys, pagaikščiai, plytgaliai. "Duot faraonams į kailį!". Policija ėmė šaudyti. Minios srautas nunešė prie Nemuno, bet ir čia policininkai visus išvaikė (p. 55). Kapinių pakrašty pasigirdo dainos žodžiai: "Kovoj jūs pražuvot, brangieji draugai." (p. 56). Policininkai ėmė mėtyti butelius su ašarinėmis dujomis (p. 57). Kelias dienas mieste nedirbo fabrikai, nekursavo autobusai. Dauguma krautuvių uždarytos. Vyrai sugrįžę iš miesto šneka apie mitingus, grumtynes Laisvės alėjoje. Visų nuotaika pakili. Tėvas prisimena septynioliktuosius Petrograde (p. 58). Tėvas: "Būk rami. Dabar ir mes užkursime buržujams pirtį. Mokėsime sutvarkyti savo gyvenimą" (p. 59). Kalba, kad Šiauliuose, Jonavoj streikuoja (p. 59). Kazio draugai Benius ir Vilius siūlo pasitikti darbininkus, kurie atvyksta į Kauną padėti (p. 60). Laukia jonaviečių darbininkų, o jų nesulaukia (p. 62). Krautuvininkas Jakaitis rėkia: gerai senei [apie Prano Tamošiūno, kurį suėmė, motiną], žinos. "Užaugino sūnų... balševiką...". Siuvėjas pritaria: tai vis cicilikų knygos, gadina žmogų. "Tą patį per pamokslą ir brolis Idelfontas [pranciškonas kunigas] sakė [...]". Sakė, kad būtų motina "nuo mažens prie bažnyčios pratinusi, nereikėtų šiandien ašarų lieti..." (p. 64). Vilius [vienas iš Kazio draugų] prikalbėjo Kazį nešioti laikraščius. Pasiima sunkų brezentinį krepšį ir išnešioja "XX amžių" [jaunesniosios kartos katalikų veikėjų dienraštis] (p. 65). Sugrįžta motina iš pono Sriubo, jų sklypo savininko, apsiverkusi ir suklumpa priešais "kabantį ant sienos kryželį. Mažas būdamas, iš gailesčio Kristui, aš [kalba Kazys] nulupinėjau nuo jo rankų ir kojų vynukes. Už tai man išpėrė kailį, dievą vėl prikalė prie kryžiaus"" Sriubas paėmė pinigus ir padavė į teismą Kazio tėvus (p. 68). Tėvas buvo atleistas Sragavičiaus, padirbęs du metus, kad nereiktų jam mokėti kompensacijos už atleidimą. Dabar radijo aparatus poliruoja (p. 69). Kazio įspūdžiai: "XX amžiaus" skaitytojai gyvena puošniuose mūruose. Duris atidaro ir laikraščius paima gražios ir jaunos tarnaitės. Daugelis dailių mūriukų apsodinti sodais, takai iškloti cementinėmis plytomis, apsodinti rožių krūmais (p. 71). Vilius paklausė Kazio už ką jis: už Ispanijos sukilėlius ar respublikonus. Tas atsakė tuo metu, kad už sukilėlius, nežinodamas, kad jie fašistai [knygos autoriaus terminologija] (p. 72). Vilius nori traukti į Ispaniją ir kautis už respublikonus (p. 72). Vilius ir patraukė į Ispaniją (p. 75). Kazys pas panelę Lizą Purvaneckaitę mokėsi vokiečių kalbos (p. 78). Išlaikė vokiečių kalbos egzaminą ir įstojo į gimnaziją (p. 81). O tuo tarpu sužinojo iš policijos, kad iškraustomi (p. 82). Kapelionas Jukna per pamokas labai lipšnus (p. 84). Kunigo paklaustas ar eina į bažnyčią, Kazys atsakė: kai reikėdavo parvesti senelę, dažniau užeidavo. O Šalna [Andrius Šalna, Kazio klasiokas; kaip vėliau paaiškėjo - komjaunuolis] pasakė, kad neina į bažnyčią, nes nėr ką joje veikti: "Davatka aš, ar ką?" (p. 85). Šalna ir liko neperkalbamas bedievis (p. 86). O krautuvininkas Jakutis nepatenkintas, kad Kazys mokosi gimnazijoje: juk "ten mokosi advokatų, pulkininkų, ponų ministrų vaikai". "Verčiau eitum į kalvę gizeliu..." (p. 86). Juos vieną dieną iš namo vis dėl to iškraustė (p. 87). Iš Kazio tyčiojasi gimnazijoje klasės auklėtojas, baltarankių sūneliai, nes jo uniforma nešvari, o batai suklypę (p. 92 - 93). Kapelionas siūlo jam pinigų, kviečia ateiti į svečius knygų paskaityti (p. 95). Liko gyventi pas Sudikus, tokius pat neturtingus darbininkus (p. 95). "Prieš kiekvieną rašomąjį Jakaitis [krautuvininko sūnus], pakišęs galvą po suolo dangčiu persižegnoja, o atiduodamas sąsiuvinį mokytojui, į vidų įdeda šventą paveiksliuką. - "Sugraudinsiu mokytoją, gal dvejeto neparašys, - jis kartą prisipažino" (p. 96). Jau tris dienas Kazys nežinojo kaip gyvena jo šeima (p. 97). Kazys vis dėl to rengėsi vizitui pas kapelioną. Pamatė kunigą beveik nuogą, svarsmenis kilnojantį (p. 98). Pirmą kartą valgė bananus (p. 99). Kunigo paklaustas pasakė, kad nekenčia buržujų (p. 100). Kunigas pasakė, kad jis ir pats jų nemėgsta, juk ganęs žąsis, vieną silkę šešiese valgė. Ir mokslų nebūtų regėjęs, jei ne turtingas dėdė klebonas [gudri jaunosios kartos kunigų ir katalikų pasauliečių taktika, žaidžiant socialreformizmu, būdingu  naujausių laikų Bažnyčiai, besiremiančiai "Rerum novarum" tradicija bei pastangomis sujungti katalikybę su tautiškumu] (p. 100). Kunigas: "Kaip skaudu, kai vieni visko pertekę, o kiti, ir tokių didesnė dalis, skursta...". Kazys prisiminė, kad senelė skirto kunigus į tikrus ir netikrus. Tikrieji - paprasti, neturtingi kunigai, kurie vargšui žmogui neatsisakys padėti. Kazys: "Mūsų kapelionas - tikras kunigas. Kaip jis drąsiai, atvirai šneka!". Kunigas kalbėjo apie gyvenančius fortuose: kaip jie baisiai gyvena! Kazys: "Juk jeigu visi žmonės išpažintų jo [Jėzaus Kristaus] tikėjimą ir gyventų taip, kaip jis prisako, argi būtų toks neišpasakytas skurdas?" (p. 101). Tėvas: pradėjus lankstytis Sragavičius nurėžtų mažiausiai porą litų per dieną, nes "Manytų, kad mes jau iš bado stimpame..." (p. 104). Kazys apie namo, kuriame galiausiai apsigyveno, gyventojus: Jurginienės vyras - bedarbis inteligentas, buvęs mokyklos vedėjas. Prieš keletą metų susiriejo su klebonu, atsisakęs nepriklausomybės minėjimo dieną nuvesti mokinius į bažnyčią. Tas parašė skundą ir Jurginas buvo pašalintas iš mokyklos. Kalenda vadina jį bolševikų agentu (p. 109). Jurginas politikavo su tėvu, sakydamas, kad Lietuvoje tik tada įsiviešpataus lygybė ir teisybė, kai velniop nudardės ministrų tautininkų kabinetas (p. 109). Kaziui reikia batų, todėl toliau pardavinėjo laikraščius ir kaupė pinigus batams (p. 111). Vasaros atostogų metu dirba Žaliakalnio klinikų statybose. Tai 1939 m. vasara (p. 118). Šalna išmoko rusų kalbą, skaitė Majakovskį (p. 121). Kazys toliau bendrauja su kapelionu. Žaidžia jo įrengtoje krepšinio aikštelėje, paskui koplytėlėje kalba rožančių (p. 123). Kapelionas jį išskiria iš kitų, padovanoja jam labai brangų plunksnakotį (p. 124). Kunigas giria Italiją, jos tvarką, nors ten fašizmas. "[...] Italijoje juk ne vokiškas, ne to pamišėlio jefreitoriaus Hitlerio fašizmas. Ten fašizmas demokratinis, humaniškas, taurus". Ir pasiūlė gimnazistams išleisti laikraštėlį (p. 125). Mama visa širdimi trokšta, kad Kazys būtų pamaldus, doras katalikas, didžiuojasi jo bičiulyste su kapelionu (p. 126). Tuo tarpu tėvas Kaziui pasakė, kad netoli VI -o forto smetoniniai budeliai sušaudė keturis komunistus: Poželą, Greifenbergerį, Čarną ir Giedrį (p. 126). "Už gyvenimą sušaudė! Už mūsų darbo žmonių ateitį!" (p. 126). Pranas Tamošiūnas, grįžęs iš kalėjimo, palankė Marukus. Kazį pamatė, sužinojo, kad mokosi gimnazijoje. Pamatė knygą apie kunigą Don Boską, saleziečių vienuolijos įkūrėją, kuris pasak Kazio buvo idealistas, visiems žmonėms troško vien gero. Po mišių išeidavo iš bažnyčios ir pasidalindavo paskutiniu kasiniu. Į Prano Tamošiūno priekaištus atsakė, kad "jis su elgetomis ir broliavosi. Siekė, kad visi žmonės būtų lygūs... O ko moko pats katalikų tikėjimas?" - užginčijo Kazys ir pridėjo: "Jeigu visi pasaulio žmonės išpažintų tikėjimą ir , kaip moko bažnyčia, turtuoliai išdalintų vargšams savo turtus, ar būtų koks skurdas?". Tamošiūnas pasisukęs į tėvą paklausė: "Kaip, Darguži, galvoji? Tavo fabrikantas panorės kada nors pasidalinti su tavimi savo fabriką?". Tėvas kreipėsi į Kazį: "Tu, Kazy, pirma pakalbink savo kunigėlį. Gal jis atidarys savo pinigų kapšį ir pasidalins su vargšais..." (p. 331). Nusijuokė ir Janė [Kazio sesuo], nusisukus šyptelėjo ir mama (p. 131). Po vasaros atostogų Kazys grįžo į mokyklą, linksmai kalbėjosi apie atostogas. O mokinys Šalna pasakė: "Vyručiai, girdėjote? Vokietija paskelbė Lenkijai karą" (p. 132). Kiek daug iškrito, neišlaikė skolų [mokinių, kurie už skolas ar neišlaikytus egzaminus buvo pašalinti iš gimnazijos]. Liko tik saujelė senų gimnazistų. O iš darbininkų šeimų tik Kazys, Andrius Šalna ir iš Vilijampolės Budrikas. Išsirikiavę nužygiavo Įgulos bažnyčion [įprastinė mokslo metų pradžia] (p. 133). Kitoje bažnyčios pusėje stovi aušrokės ["Aušros" gimnazijos mokinės]. Šalna pasakė Kaziui: norėjau pasiklausyti kunigo, o jis nieko apie karą. "Įdomi stručio politika. Kišk galvą į smėlį ir nieko nematyk". Šalna teisus, galvoja Kazys: už kelių šimtų kilometrų nuo Lietuvos žūsta žmonės, dega miestai, o "mūsų gimnazijoje visi juokauja. Ir patys mokytojai abejingi, tarytumei nieko nebūtų atsitikę. Iš tikrųjų, kas bus su Lietuva rytoj, poryt? Ką mums, jaunuoliams, reikės daryti? O bažnyčioje kapelionas vis šneka apie tas pačias piktžoles, apie meilę mokytojams, dorą gyvenimą ir kaip praeitais metais ragina aukoti Prisikėlimo bažnyčios statybai..." (p. 134). Karas išmušė iš vėžių Kazio kiemo gyventojus. "Mūre gyvenančios ponios ir jų tarnaitės jau kelinta diena tempia iš krautuvių duoną, dešras, konservus ir net skalbimo miltelius". "Ričardas atsinešė dėžę alaus ir su broliais sode maukia tiesiog iš butelių. Visi kieme aptaria paskutines naujienas" (p. 134). Prieš pamokas mokiniai aptaria įvykius fronte. Jakaitis ir Paliapas už vokiečius. Paliapui visi lenkai priešai, nes jie Vilnių pagrobė. O iš Klaipėdos krašto pabėgęs Albertas Buižė pritaria Šalnai: "Jie seniai ruošėsi žygiuoti į Lietuvą. Jūs dar nežinote, kas yra fašistas, o aš su jais šešerius metus gyvenau..." (p. 136: įsidėmėtinos antivokiškos nuotaikos - jos buvo būdingos didelei lietuvių visuomenės daliai 1939 - 1940 -ais metais). "Bet didesnė dalis gimnazistų nepalaiko nei vieno, nei kito - tyli tik ir klausosi" (p. 136). Pabrango bulvės ir duona (p. 136). Vis dažniau iš miesto sugrįžta Tamošiūnas. Užvakar iš "Drobės" atleido 50 darbininkų. Tamošiūnas: "Reikia, kad valdžią į savo rankas paimtų darbo žmonės... Jie gamina visas gėrybes ir yra tikrieji šeimininkai. Tik tada bus galima kurta laimingą visuomenę..." (p. 137). Tamošiūnas nusivedė Kazį į Senamiestį sutemus, į tamsų kiemą. "Erdviame kambaryje buvo nemaža žmonių, daugiausia kukliai, paprastai apsirengusių darbininkų". Pamatė Šalną. Ten buvo ir merginų. Išvedė vieną merginą šokti (p. 138). O kai šokiai baigėsi, Tamošiūnas kreipėsi į susirinkusius: "Draugai ir draugės". Jis papasakojo koks pavojus gresia Europos tautoms, "kaip Lietuvos buržuazija keliaklupsčiauja prieš Vokietiją, ir paragino darbininkus būti vieningiems, budriems, o jeigu reikės, paremti streikuojančius. Tada per susirinkusius ėmė keliauti odinė kepurė, žvangėjo monetos politiniams kaliniams šelpti (p. 139). Jakaitis pasakė Kaziui, kad jie [suprask, artimi kapelionui] nori priimti jį į ateitininkus - "Įsivaizduoji, kaip bus gerai! Pusė mūsų mokytojų prijaučia ateitininkams. Ketvertukai tau bus užtikrinti. Baigęs gimnaziją, gausi stipendiją. Į užsienį galėsi važiuoti. Šiaip ar taip - karjerą tikrai padarysi" (p. 140). O tam tereikia jam parašyti straipsniuką į jų laikraštį. Kazys paklausė: "Į tą slaptą? - Koks jis ten slaptas. Inspektorius gimnazijos rotatorių mums paskolino. Juk aš redaktorius" (p. 140). Jakaitis: "Kapelionas tave truputį įtaria esant raudoną... Jeigu nori jam įsiteikti, parašyk ką nors prieš bolševikus...". Kazys atmetė pasiūlymą. Netruko reakcija iš mokytojų pusės, o tikybos mokytojas kapelionas gana griežtai liepė atnešti iš jo pasiskolintas knygas (p. 141). Kai nuėjo pas kapelioną, tas vėl bandė jį vilioti, rodė jam albumus, vaišino saldainiais, obuoliais. Paklausė, ko jis taip griežtai su Jakaičiu pasielgė. O galiausiai, matydamas, kad nepavyks patraukti į savo pusę, pasakė: "Darguži! Atsimink, pražūsi. Šalna patį užkrėtė velnio sėkla... - Man ja septyniolika metų... [pasakė Kazys]. - Taip už gerą atsimoki? Aš tave nuo trečios klasės globojau, prieš mokytojus užtardavau. Jei ne aš, tavęs nuo mokesčio už mokslo neatleistų. Manai, tu vienas visoje gimnazijoje gera mokaisi?" (p. 142). Kazys: "Kapelione, man jau septyniolika metų... Aš jau seniai nevaikštau į bažnyčią ir nebetikiu...Ir jumis nebetikiu... Nė vienu jūsų žodžiu. Vienaplaukis, susijaudinęs sprukau iš kambario" (p. 143). Kazys: mes treniruojamės Kūno kultūros rūmų stadione, Mokytojas Šeduikis maldauja pasistengti, kad žydukai neaplenktų. "Tuo metu vartų pusėje sugriaudžia orkestras ir į stadioną įlinguoja vėliavos. Priešaky išsiskiria vėliava su svastika baltame apskritime. Tvarkingai išsirikiavę, aukštai keldami kojas ir smarkiai mosuodami rankomis, pro mus žygiuoja vokietukai. Per valandėlę stadioną užplūsta galife kelnėmis piliečiai. [...]. Sako, šiandien kažkokia kulturferbando šventė" (p. 143). "Vokietukai įžūliai į mus dirsčioja, išdarinėja grimasas". "Vokietukai išdidžiai atgręžia nugaras. Daugiau jie nebekreipia į mus dėmesio, tarytumei čia mūsų visiškai ir nebūtų. Keletas jų išsitraukia lūpines armonikėles ir, mušdami koja taktą, užbliauna: O Zuzana, o Zuzana!" (p. 144). Mokytojas Šeduikis sako vokiečiui: "Kokią turite teisę įsakinėti! Čia lietuvių stadionas! [...]. - Aš dar kartą sakyti... Raus!!! [...]. Linkčiodamas į šalis ir mojuodamas skrybėle, į tribūną pakyla, matyt, koks aukštas vokiečių pareigūnas. Už jo tursena generolas. - Žiūrėkite, mūsų generolas! - Tikras generolas! - Su vokiečiais?!" (p. 145: įsidėmėtinas milžiniškos vokiečių įtakos Lietuvoje 1939 - 1940 m. liudijimas). Antanas Šalna pasiūlo jam stoti į komjaunimą. Tas ir sako, kad "Kito kelio nėra. [...]. Tikiu tik į žemiškąjį gyvenimą" (p. 146). Po trijų dienų Kleboniškio miške rado pievutėje būrelį gimnazistų. Niekada nepagalvojo, kad Rūta gali būti komjaunuolė: "Juk jos tėvas - vienas geriausių Kauno inžinierių.. Ir kaip bebūtų keista, dauguma susirinkusiųjų - literatūros būrelio nariai (p. 147). Jo ir vėl klausia kaip jo santykiai su bažnyčia (p. 147). Šalna papasakoja apie tarptautinę padėtį, aiškina karo priežastis. Kazys tik dabar sužino, kad Amerikos ir Anglijos imperialistai patys išugdė fašistinės Vokietijos galią ir norėjo nukreipti ją prieš Tarybų Sąjungą, o dabar patys gauna į kailį (p. 147). Šalna apibūdina sunkią Kauno darbininkų padėtį, pasako, kiek praėjusiais metais pelno gavo "Inkaro" fabriko savininkas Karvelis ir kiti fabrikantai (p. 148). Kaziui konspiracijos sumetimais duoda slapyvardį "Uosis". Susitinka komjaunime su vaikystės draugu Beniumi. Kaziui jau iškarto davė užduotį "pasėti atsišaukimus" prie "Kauno audinių" (p. 149). Į kiemą grįžo ramybė. Tingiai skaitomos naujienos apie karą. Nustembama, kad "germanas Franciją orlaiviais daužo, Paryžių bombarduoja". Senis Kalenda sako: "Lietuva - palaiminta šalis. Lašinių ir duonos užtenka... - Ponas Bimbirai, taip nešnekėki. Įsiviešpataus Hitleris - ir mums bus kaput. - Bet ne bolševikai" (p. 150: gilios politinės ir geopolitinės lietuvių diferenciacijos 1939 - 1940 m. atspindys). "Sklinda kalbos, kad mūsų kariuomenę išsiuntė į rytų pasienį" (p. 150). Tėvas imasi remontuoti paveikslų rėmus, tačiau nitrolako nebegalima gauti - nebeatveža iš užsienio. Daug darbininkų atleido "Kauno audinių", "Kotton", "Litekso" fabrikai: trūksta žaliavos. Sandėliuose baigiasi anglis. Benzinui ir žibalui įvestos kortelės (p. 151). Bulvės, mėsa pabrango. Kalbasi kaimynai: jei užsitęs karas metams, sustos Kauno fabrikai. "Jei Sovietai nepadės - stipsime iš bado..." (p. 152: prosovietinių Kauno darbininkų nuotaikų atspindys). Pirmoji daina, kurią Kazys išmoko pradžios mokykloje, buvo apie Vilnių: "Į Vilnių! Į Vilnių, ta mylimą šalį, / Prie Gedimino, prie brolių savų! / Į Vilnių! Į Vilnių visi, kas tik gali, / Nežiūrint į skaičių baltųjų arų...". Piešdavo Gedimino kalną, galėjo papasakoti apie klastingą lenkų generolą Želigovskį. O šiandien visi dalijasi dideliu džiaugsmu gimnazijoje: "Vilnius mūsų". Į kartą tikime Paliapu, nes jo tėvas majoras, kad Lietuvos kariuomenė į Vilnių žygiuos po savaitės (p. 155). Tačiau vietoj to jokio minėjimo ir eilinės pamokos (p. 156: mokyklos vadovybės pastangos užgniaužti bet kokių simpatijų SSRS vadovybei, grąžinusiai Vilnių, pasireiškimą). Šalna paaiškino Kaziui: "Vilnius, Vilnius, o kas tą Vilnių grąžino Lietuvai, kas mūsų liaudies tikras draugas, - nė žodžio. Išsigando buržujai patys savęs. Bet liaudies tiesą vis tiek sužinos". Šalna padavė Kaziui atsišaukimus (p. 157). Susitarė, kad jis išplatins gimnazijoje. Ir Kazys kaišo atsišaukimus gimnazistams į paltus (p. 158). Po to gimnazijoje buvo surengta krata - portfelių patikrinimas (p. 159). Virš Tarybinės atstovybės plevėsuoja raudona vėliava. Šalna: "Įsivaizduoji, kaip bus puiku, kai visi tie namai, mūrai suliepsnos raudonomis vėliavomis! Iškovos liaudis laisvę, vis tiek iškovos...". Po demonstracijos prie Tarybinės atstovybės visos policijos nuovados buvo kimšte primištos suimtųjų. Ir Benius buvo suimtas (p. 161). Jį pradėjo įtarinėti dėl Prano Tamošiūno (p. 162). Kariuomenės mobilizacijos vaizdai (p. 163). Grįžo senelė virėjos vedama, vos gyva. Kunigas buvo pašauktas paskutiniam sakramentui suteikti, kaip prašė senelė (p. 165). Kas dieną ji tėvams kartoja, kad ją palaidotų su visomis bažnytinėmis apeigomis ir būtinai ąžuoliniame karste. Labai bijo numirti be grabnyčios. Grabnyčią ir degtukus laiko po pagalve (p. 166). Kazys klausia: o kodėl prieš mirtį reikia uždegti grabnyčią? Senelė atsako: "Kad protą apšviestų. Kad šventus aniolus regėčiau..." (p. 167). Grįžęs vienai dienai Justas [Kazio brolis, jau jaunesnysis karininkas] pasakojo, kad rytoj jau turi būti Pabradėj. Papasakojo, kaip patruliavo Vilniuje (p. 168). Netikėtai pas Kazio motiną atvažiavo ponai Košekovskiai, buvę dvarininkai, kurio tėvus Kazio mama gerai pažinojo, nes tarnavo jiems. Košekovskis prisiminė, kad valdė 300 hektarų - dalijosi bendrais prisiminimais (p. 169). Tėvas skubėjo dirbti vienam senamiesčio gydytojui knygų lentyną. Lumbių duktė Birutė pakvietė į robaksiuką. O ten ir Jakaitis, ir kiti gimnazistai (p. 171). Šviesiaplaukė, lėlės pavidalo gimnazistė iš nosinaitės išsitraukė nedidelę atletiško sudėjimo respublikos krepšininko fotografiją (p. 172). Tėvas kelinta diena neiškiša nosies iš namų. Motina priekaištauja: sėdėsi rankas sudėjęs, pats darbas į namus neateis, o valgyti reikia, eik į darbo biržą. Tėvas supyko: mane meistrą siunti į darbo biržą? (p. 179). Pro gimnazijos langą išsiveržė svajingas tango. Kazys: "Sugnybo širdį, apėmė liūdesys. Bet argi man tie miesčioniški blizgučiai? Aš paniekinamai nusišypsojau. Galvą iškėlęs kaip karvedys po pergalingo mūšio vis kelią ėjau namo viduriu gatvės" (p. 182). Labai šalta žiema. Kazys pamato tėvą prie darbo biržos. Tėvas pasislepia: jam gėda, kad jis meistras tarp juodadarbių. Daug darbininkų atleido "Maistas", Aleksoto stiklo fabrikas, nutrūko Žaliakalnio klinikos statybos - Lietuvoje pasibaigė cemento atsargos (p. 182). Žaliakalnio gatvėmis traukia liesas kuinelis, tempdamas roges, kuriose kartis su Žmogaus globos draugijos vėliava. Prašo daiktų bedarbiams, badaujantiems vaikučiams ir seneliams (p. 183). Policininkų žiaurus susidorojimas su Lampėdžių darbininkais. Atsakydami į žiaurumą sustreikavo viso Kauno fabrikų ir dirbtuvių darbininkai (p. 184). LKP atsišaukime rašoma: bedarbiams valdžia ruošia katorgą - priverstinius baudžiavos darbus pas dvarininkus ir buožes (p. 185: tai reakcija į vyriausybės parengtą įstatymo, kuriuo ketinta spręsti bedarbių klausimą, įvedant privalomą paskirstymą savininkams, projektą). Kapelionas Jukna sukirto jį per tikybos pamoką. Grėsė tai, kad reiks mokėti už mokslą (p. 189). Kapelionas apsilankė pas tėvus, paliko motinai pinigų už mokslą, reikalaudamas atsisakyti savo raudonų pažiūrų ir paliepęs Kaziui ateiti pas jį tą patį vakarą išpažinties (p. 189). Kunigas: "Esi dar jaunas. Daug ko nesupranti. Viskas tau dar šviesu, gražu... Bet tai apgaulė. Atsikvošėk! Sugrįžk į doros kelią. Kol nevėlu, sakau, ištaisyk savo pirmutinę gyvenimo klaidą... [...]. Ateik šiandien pavakary pas mane išpažinties" (p. 189). Kazys: koks akiplėšiškumas, kaip greit man viską dovanojo, "Nejaugi galvoja, kad už tuos kelis litus mane nupirko?" (p. 190). Pas Pigagą [vieną iš Kazio tėvo draugų, dalyvavusių revoliuciniame judėjime] klausėsi Maskvos radijo (p. 192). "Dainos" kinoteatre žiūrėjo filmą apie Čiapajevą (p. 192). Nemunas sujudėjo, pavasaris (p. 193: aišku 1940 m. pavasaris).

Kas dieną anksčiau grįžtame iš gimnazijos. Mokytojai baigia išvesti metinius pažymius. Auklėtojas praneša, kad plauks garlaiviu į Kulautuvą (p. 199). Išplaukia. Paliapas [dešiniųjų pažiūrų Kazio klasiokas] džiaugsmingai praneša, kad vokiečiai užėmė Paryžių. Kazys: "Mylėjau aš Paryžių ir už jo revoliucines tradicijas, už jo drąsiuosius komunarus [...]". Jakaitis su Paliapu užtraukia fašistinę dainą (p. 200). Paliapas: nenusiminkit, greit fiurerio kariuomenė peržygiuos visą Europą ir į Kauną (p. 200). Komjaunuolių grupė pradeda dainuoti dainą iš tarybinio filmo "Cirkas". Prieina kapelionas ir juos visus nufotografuoja - greičiausiai Valstybės saugumo departamentui (p. 201).

Tarybiniai tankistai, gėlių puokštės, vaikinai iš Žaliakalnio, Šančių, Vilijampolės dainavome po elektros žibintu, iš džiaugsmo apsvaigę, Laisvės alėjoje po buržujų langais šokome ir trepsėjome (p. 205). Gatvėje didingai lingavo raudonos vėliavos ir transparantai (p. 206). Niekad Žaliakalnio gatvės nematė tiek žmonų: "Plaukė ir plaukė darbininkų kolonos į Vileišio aikštę". Iš Savanorių prospekto išsiliejo pati gausiausia bedarbių kolona (p. 206: aprašo pirmąjį, patį gausiausią 1940 m. vasaros įvykiuose Kauno gyventojų mitinge - jame dalyvavo apie 70 tūkstančių Kauno gyventojų iš 150 tūkstančių). Kiti net šoko bučiuotis, kai oratorius pasakė, kad naujoji liaudies vyriausybė turi nedelsdama nacionalizuoti fabrikus, įmones, dvarus, o žemę išdalinti bežemiams ir mažažemiams valstiečiams (p. 207).

Pradėjo atvirai veikti komjaunimo komitetas (p. 208). Dargužiui buvo pavesta suorganizuoti Žaliakalnio jaunimą (p. 209). Komjaunimui patalpas parinko mediniame mokyklos pastate. Prigužėdavo jaunimo iš Kalniečių, Brazilkos. Pavakariais balsiai skaitydavo knygas, šokdavo, mokėsi dainuoti tarybines dainas (p. 211). Agitatorių grupė išvažiavo į Jonavą (p. 212). Buvęs mokinys Buižė sakė mokąsis rusų kalbos, nes rusų kariškiai labai žmoniški. Sako rūpi Lietuvos likimas, tačiau nusiminė pamatęs Kazį mitinge (p. p. 213). Naktį prieš rinkimus į Liaudies seimą iš Žaliakalnio rajkomo išėjo trise budėti - Kazys, Buižė ir Marytė (p. 216). Pigaga [Kazio tėvo revoliucinės veiklos bičiulis], kuris sakėsi prie buržuazinės valdžios raudoną vėliavą kėlė, atėjus Raudonąjai armijai džiaugėsi nauja valdžia, o dabar sako: prie Smetonos, būdavo, už pienelį kapt skatiką, už sviestą ir vėl kapt. Išveži ratukais agurkėlių, pomidoriukų, žiūrėk, kišenėje blizga litukas. Gyvenom, dėkui dievui... O prie Sovietų nežinai žmogus, ką į burną dėti... Tėvas jau antras mėnuo dirba meistru buvusiame Sragavičius, o dabar "Raudonosios žvaigždės" fabrike. O senė Kaladienė pasidarė labai pamaldi (p. 219). Ričardas pasiskubino vesti vokietaitę ir ruošiasi reptarijuotis į Vokietiją. Jo kišenės prikimštos vokiškų laikraščių ir žurnalų. Ričardas ir pasakė Kaziui: gaila man tavęs, vaikine (dėl komsomolo) (p. 220). Tamošiūnas sunkia sirgo ir gulėjo Panemunės sanatorijoje (p. 221). Mokyklos direktorius išnešė raudoną vėliavą ir pasiūlė nešti ją mokiniams. Tai vieni iš karto su panieka nusisuko, o kiti - komjaunuoliai - sutiko (p. 240). Toliau mitingas. Kazys: "Ir buvo gera, pagalvojus, kad štai tau atviros universiteto, fabrikų durys, kad tavęs laukia pilna įgyvendinamų svajonių ateitis" (p. 240). Birutė pasakė, kad Jakaitis [krautuvininko sūnus] piktas, pasakė, kad "klius ir tau, ir visiems komjaunuoliams. Jis ir man grasino" (p. 241). Aukštuosiuose Šančiuose ir Vilijampolėje greitai nusidriekė naujos gatvės, apstatytos dailiais ir patogiais namukais. Brazilkos gyventojai kraustosi į naujus namus. Atvažiavo vyriausybės atstovai. Partijos miesto komiteto sekretorius išdalino naujakuriams raktus. Žmonės išgriovė savo lūšnas (p. 242). Jakaičio tėvas [krautuvininkas] Kaziui: "O mes išvažiuojame į savo ūkelį. Kęstutis jau ten... Laikai dabar neramūs. Nežinai ko rytoj sulauksi. Ir žmonės, ir gyvuliai keičiasi... Vienas nuo Biržų pasakojo matęs savo akimis, kaip karvė pagimdė vaiką su šuns galva... Matai, kas dedasi?.. Argi seniau būdavo tokie dalykai. O todėl, kad žmonės poną dievą pamiršo, Ką bešnekėti. Sąžinę prarado ir tie patys mokytojai, kur Kęstutį mokė" (p. 247). Senis prišoko prie šiukšlių ir pakėlė varinę sagą - policininko. Senis: "Nėr ko tau šaipytis. Dar pažiūrėsim, kai dugną dėsim". Ir "Šaipykitės! Šaipykitės!.. Klius ir jums. Girdėjai? Hitleris vaiską prie Lietuvos sutraukė. [...]. Vis tiek raudonieji neviešpataus!" (p. 247: ryškūs 1940 m. antrosios pusės lietuvių visuomenės politinės diferenciacijos liudijimai).