Kazys Sideravičius: įsitikinęs komunistas ir lietuvis | 2020 gegužės 08 d.

Kazys Sideravičius 1959 m. (iš K. Sideravičiaus straipsnio “Pabėgimas“ (Krantai, 2013, Nr.1, p. 76)
Kazys Sideravičius 1959 m. (iš K. Sideravičiaus straipsnio “Pabėgimas“ (Krantai, 2013, Nr.1, p. 76)

Kazys Sideravičius (1907-1971) prieš karą buvo kairiųjų, ateistinių pažiūrų mokytojas, žurnalistas. Dirbdamas Žemaitijoje susidomėjo senaisiais lietuvių tikėjimais. Rašė populiarius straipsnius istorijos temomis. Kartu priklausė Raudonajai pagalbai, palaikė ryšius su komunistais. 1940 m. Liaudies vyriausybės paskiriamas Telšių apskrities viršininku, o lapkričio mėn. M. Gedvilo pakviečiamas dirbti Liaudies Komisarų tarybos pirmininko padėjėju. Karo pradžioje pasitraukė į SSRS gilumą. Grįžęs į Lietuvą 1944 m. Preikšo pakviečiamas dirbti LTSR Komisijos vokiečių žvėriškumams tirti sekretoriumi. 1946 - 1948 m. mokėsi Respublikinėje partinėje mokykloje, studijavo istoriją Pedagoginiame institute. Per visą tą laiką dirbo Ministrų Tarybos aparate. Įsteigė žurnalą "Mokslas ir gyvenimas". 1957-1968 m. buvo jo redaktoriaus pavaduotojas. Pokaryje dėstė marksizmą, o nuo 1957 m. Vilniaus universitete istoriją. Buvo Lietuvos TSR Politinių ir mokslinių žinių skleidimo draugijos valdybos Prezidiumo nariu. Taigi K. Sideravičius nuo prieškario laikų buvo idėjinis komunistas ir toks išliko per visą gyvenimą. Pats apie save rašė taip 1957 m.: "Esu komunistas iš įsitikinimo". Ir štai toks idėjinis komunistas savo dienoraštyje 1944 m. spalio mėn rašo: Jogailos gatve už manęs eina jaunas vyras ir mergina ir kalbasi lietuviškai. Po trejų metų karo man ši kalba skamba kaip muzika. Kalinausko gatve einu į kalną. Vėl rusiškai dainuoja: tai keli vyrai, kariai. Jų daina tarp sudegusių mūrų aidi triukšmingai. Tai nugalėtojai. 1956 m. spalio mėn.: LTSR Ministrų Taryba prašo TSRS Sveikatos apsaugos ministrą išskirti vieną kelialapį į Kislovodską mūsiškio Gosplano pirmininko Petrovo žmonai. Visi pasipiktino. Visi Tilto g. gyventojai prisimena kaip Berijados metu Petrovienė, išėjusi į kiemą, raudojo: mes kraują liejome, o rusus išvaro! Kur dabar pasidėsiu? Žinoma nei ta boba, nei jos vyras nepraliejo nei lašo savo kraujo. Tik daug galvų lietuviškiems gaidžiams ir vištoms nukapojo ir daug benzino išdegino važinėjama zimu į Kauną pas siuvėjas bei modelinių batų meistrus... O lapkričio mėn rašo: rusai komunistai labai tolimi nuo proletarinio internacionalizmo. Jie įsitikinę, kad visos nacijos, palyginus su rusų nacija, yra laikinos kategorijos, kurios greit išnyks, asimiliuosis. Kad rusų nacija ir ateityje vadovaus tarptautiniam darbininkų judėjimui. Apskritai, kad jie žemės centras. Savo šovinizmą jie dažnai skaito natūraliu dalyku. Mane visą laiką ima baimė, kad šitaip mano šimtas milijonų, kurie komanduoja. 1957 m. apie Centrinio istorinio archyvo darbuotojus rašė: jei studentai juos užkalbina lietuviškai arba užsakyme parašo kelias raides lietuviškai - patiria nemalonumų: jiems meta raščiuką atgal ir reikalauja parašyti rusiškai. Archyvo viršininkė Nikitina baisi šovinistė. Lietuvių nekenčia, o rusams sudaranti geriausias kokias tik gali sąlygas dirbti. O apie 1957 m. liepos 15 d. festivalį Vilniuje rašė: šiomis dienomis Vilnius neatpažįstamai pasikeitė. Jį užplūdo Lietuva. Nuolatiniai Viliaus gyventojai nustebo: iš visų pusių tik lietuviškai šneka. Viename laive sudainavo "Lietuva brangi" (Maironio). Dainą pagavo krantinę užgulę žiūrovai ir laivas nuplaukė, o daina paliko ant kranto ir liejasi už širdies griebianti melodija. Atvažiavusieji mums padėti draugai prislėgti, nustebę, kad esam kažkokios Lietuvos, ir gyvybingos.

1956 m. gegužės mėn. K. Sideravičius rašo: man vis rūpi kalbų klausimas. Vis teberašau pažymą apie kalbų vartojimą ministerijose įstaigose. [...]. Kauno MVK posėdžiai vyksta rusų kalba, kadangi vienas MVK narys nemoka lietuviškai. Kauno MVK skyriai raštus ruošia lietuviškai, o finansų ir vietinės drausmės skyriai - rusiškai, mat pastarųjų vedėjai nemoka lietuviškai. LKP Kauno MK posėdžiai visada vyksta rusų kalba. Priimamasis: darbininkas prašo kad jam leistų autobiografiją papasakoti gimtąja kalba nes rusiškai nemoka. Jam sako, nesvarbu, kalbėk kaip nors ir tas bando kalbėti rusiškai. Neseniai LKP NK svarstė vienos FSA mokyklos klausimą - pasirodo joje viskas vyksta - dėstynas , auklėjimas, masinis politinis darbas rusų kalba, nors iš 182 žmonių tik 26 nesupranta lietuviškai. Vienai Vilniuje apsilankiusiai Leningrado žurnalo "Neva" redakcijos darbuotojai K. Sideravičius sarkastiškai pasakė: mes, lietuviai, esame pasirengę pirmiausia iš visų Pabaltijo respublikų išnykti, kaip nacija. Mūsų kalba artimiausia rusiškajai. Mes svetingiausi. Pagaliau procesas vyksta labai greitai. Štai mano anūkė, Vinco duktė, kalba tik rusiškai. 1956 m. rugpjūčio mėn. rašė: mes paniškai bijodavome, kad mūsų neapkaltintų dešiniuoju nukrypimu. Daugelis mūsų bijodavo susilaukti priekaištų dėl nacionalizmo, todėl ir čia persistengdavome. Štai iš čia visa eilė kairuoliškų nukrupimų. Prieš karą ir po karo mes be gailesčio taškėme į šalis inteligentiją. 1956 07 27: jau kuris laikas ryšium su XX suvažiavimo darbais visuomeninė mintis smarkiai sujudo. [...]. Dažnai tenka girdėti, kad vis garsiau piktinamasi, kad Vilniaus krautuvėse negalima susikalbėti lietuviškai. Kad ministerijos, išskyrus švietimo ir kultūros, perdėm rusiškos. Iš kitos pusės konstatavau, kad atvažiavusieji kai kurie draugai nuo mūsų, vietinių, labiau atsiskyrė, žiūri tarsi į svetimšalius. 1956 09 04: Gudaitis kartą valgykloje kai jį Šurkus paerzino kaip tai jis, būdamas lietuvis, per keliolika metų neišmoko lietuviškai, - Gudaitis pykčio iškreiptu veidu atkirto: "Prakeikta ta diena kai mane pavadino lietuviu ir nieko nenoriu apie tai žinoti. Koks aš lietuvis? Tai buvo tik mano nelaimė". 1956 09 17: vakar dienos "Sov. Litva" feljetono herojus Ulis anketoje skaitosi lietuviu (nors išskyrus rusų kalbą kitos nemoka). Šis žulikas, bet yra visa eilė kitų lietuvių iš Sąjungos, tarp kurių į akis krinta bendri bruožai: kažkokie jie nuasmeninti, supilkėję, neryžtingi, be tautybės (jie nesijaučia lietuviais, bet nesiskaito ir rusais). 1956 09 25: Ir vėl nacionalinis klausimas. Prieš keletą dienų įvyko mūsų partinės organizacijos susirinkimas. Pranešimą darė Sideravičius (K. Sideravičius čia apie save trečiuoju asmeniu). Ragalevičius jam pateikė klausimą lietuviškai ir jis atsakę lietuviškai. Guščinas pareikalavo išversti. Tas išvertė. Ragalevičius pasakė, kad jis nemato nieko blogo, kad klausimą uždavė lietuviškai ir kalba lietuviškai. [...]. Drg. Šumauskas laiko Ragalevičiaus žingsnį teisingu. Incidentas menkas, bet simptomingas. O Guščinas iki tol atrodė toks tolerantiškas kitų nacijų atžvilgiu. Priežastis matyt tame, kad draugai rusai bent mūsų įstaigoj po Lenino testamento paskelbimo, po Vilniaus universiteto įvykių ėmė dažnai šnibždėtis tarpusavyje, mums pasirodžius vis nutraukdavo pasikalbėjimą. Šovinistines savo aistras kurstė. Aš visais pokario metais stebėjau šį procesą. Kalvarijoje mokytojai skundėsi, kad atvažiavusiųjų žmonos jų kitaip nevadina kaip banditais. [...]. Tokių išsišokimų būna eilėse krautuvėse, autobuse.

Tai tik kelios ištraukos iš K. Sideravičiaus dienoraščio. Jame K. Sideravičius atsiskleidžia kaip įsitikinęs komunistas ir kartu sąmoningas lietuvis, lietuvių tautos patriotas, nuoširdžiai besidomintis lietuvių kovomis su kryžiuočiais, senojo tikėjimo reliktais, reiškiantis nepasitenkinimą Lietuvos rusifikacija.