Kelios mintys gegužės 3 –osios dienos proga |2022 birželio 1 d.

Šie pamąstymai ne apie Lenkijos 1791 m. gegužės 3 - osios konstituciją, kurios santykis su Lietuva gerai žinomas - ji ten paprasčiausiai neminima (ir net 1791 m. spalio 20-osios vadinamasis "Abiejų Tautų įžadas" nieko nekeičia - jame Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė suvokiamos kaip viena tėvynė - Lenkijos Respublika). Tad gegužės 3 d. minima konstitucija yra būtent Lenkijos konstitucija. Čia pakalbėsime apie reakciją į šią Lenkijos šventę tų, kurie save iki šiol laikė tautinės, lietuviškos Lietuvos šalininkais.

Atspirties taškas mums - vieno istoriko bei lingvistės Jūratės Laučiūtės reakcija. Vienas mūsų žinomas istorikas - savo pažiūromis tautininkas ir be abejo atstovaujantis šios bendruomenės žmones į klausimą - pamąstymą "Gaila, bet kol kas viskas veda į jos [lietuviškos Lietuvos] sunykimą - politinis elitas pasisako už kuo glaudesnį bendradarbiavimą su Lenkija, net iki jos valstybinių švenčių šventimo, o ekonominis elitas - už masinį darbo jėgos iš Baltarusijos ir Ukrainos įsivežimą, vadinasi šimtų tūkstančių slavakalbių žmonių įkurdinimą Lietuvoje (žinant dar ir tai, kad Lukašenkai oponuojantys sluoksniai Baltarusijoje Vilnių laiko savo sostine, o mus žmudzinais). Kas tokiu atveju laukia Lietuvos su minimaliu gimstamumu ir besitęsiančia emigracija, deja, nesunku prognozuoti - žymus lietuvių procento sumažėjimas. Ir kas galėtų tokią politiką sustabdyti, aš nežinau. Kol kas kaip ir nėra tokių politinių ar visuomeninių jėgų. Man tik įdomu ar tautininkai mato tuos pavojus ir ar turi kokią strategiją" be pakartotinio užtikrinimo, kad privalu sutriuškinti Rusiją, daugiau nieko nesiteikė atsakyti. Nori nenori peršasi, kad jokios strategijos šis istorikas ir neturi numatęs.

Visus taškus ant "i" sudėliojo lingvistė Jūratė Laučiūtė savo tekste "Susidraugauti su ereliu" (https://www.propatria.lt/2022/05/jurate-sofija-lauciute-myleti-ereli.html#.YnI19pwtynw.facebook) ir ypač savo komentaruose facebooke. Kokie svarbiausi šio nedidelio tekstuko akcentai? Pirma, "turime atkurti Lenkijos ir Lietuvos istoriją iki Gegužės 3-sios tokią, kokią ją savo darbais, savo žygiais ir gyvenimais rašė mūsų protėviai", taip, kad remdamiesi tikromis istorijos žiniomis suprastumėm "ką lietuvių tautai DAVĖ ir ką ATĖMĖ toji Konstitucija". Kaip atkurti? Panašu perinterpretuoti savo istoriją, suvokiant, kad lietuvių tautinis "separatizmas" lenkų atžvilgiu nelabai natūralus, paskatintas rusų ir brolių lenkų truputėlį netolerantiško elgesio lietuvių atžvilgiu ("jei bendros nelaimės kontekste, bendro priešo akivaizdoje, lenkai būtų užgniaužę savo šlėktišką pasipūtimą, nebūtų badę lietuviams akių pastarųjų neva mužikiškumu, nebrukę lenkiškumo per švietimą ir Bažnyčią, o rusai sąmoningai ar nesąmoningai, savųjų inteligentų pagalba, nebūtų šito užaštrinę, nežinia, kur ir su kuo anuomet būtų pasukusios lietuvių ir žemaičių gentys..."). Antra, lietuviai privalo didžiuotis tuo, ką jie davė "suvargusiai [...] viduramžių Lenkijos valstybėlei", kuri dėka Lietuvos, lietuvių tautos, tapo "plačiai po Vidurio Europą išsidriekusia bendra Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybe su pirmąja Europoje rašytine Konstitucija!", į kurią lietuviai atnešė ir "didžiulės vertės, tiems laikams įstabų, gal net ir unikalų teisinį dokumentą (be kurio ir Konstitucija nebūtų pribrendusi) - Lietuvos Statutą". Ketvirta, lenkų kultūra ir krikščioniškos vertybės, Lenkijos atneštos Lietuvai bei jų imperinės ambicijos - tai du skirtingi dalykai ("[...] anuomet lenkų nacionalistinės imperinės ambicijos buvo didesnės, nei jų kultūra ir krikščioniškosios vertybės"). Ir penkta: "Gegužės 3-ji galėtų būti švenčiama linksmai, lietuviškai, su lietuviška istorine valstybine atributika ir lietuviškais simboliais šalia lenkiškųjų, kaip sava, o ne lenkų mums primestoji šventė? O šalia oraus lietuviškojo Vyčio draugiškai kleketuotų lenkiškas karališkasis erelis...".

Apibendrinant, iš šio teksto galima būtų daryti išvadą, kad J. Laučiūtė Lietuvos istorijos prasmę mato tame, ką ji davė Lenkijai, kuo ji buvo naudinga Lenkijai, ir pasiūlė švęsti gegužės 3 -osios konstituciją, ją interpretuojant "lietuviškai", akcentuojant lietuvišką indėlį į didingos Lenkijos sukūrimą, su lietuviškomis vėliavomis ir kitais lietuviškais akcentais (kaip čia neprisiminti sovietinio laikotarpio paradus, kuriuose tautiniais rūbais pasipuošusios lietuvaitės ir lietuvaičiai nešdavo visų 15 SSRS respublikų vėliavas...). Komentaruose J. Laučiūtė dar paryškino savo mintį, kad be Lietuvos Lenkija nebūtų tapusi tuo, kuo ji tapo - didinga šalimi ("be lietuvių "kraičio" jie [lenkų ponai] nebūtų tapę nei ponais, nei karaliais", kuri būtų buvusi dar tinkamesnė lietuvių tautai, jei "nebūtų Lietuvos didikų tarpe tuščiagarbių kvailių ir Lietuvos valstybinių interesų išdavikų" ir kurios "Konstitucija būtų buvusi žymiai teisingesnė Lietuvos atžvilgiu"). J. Laučiūtei priminus, jog "Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas" nieko nekeičia iš esmės - juo apibrėžiama valstybė vis tiek yra būtent Lenkijos Respublika, ji atsakė, jog "mūsų valioj komentuojant pabrėžti ir kitus žodžius, kurie irgi yra įrašyti tame dokumente", kitaip sakant, skaityti "tą programą [konstitucijos tekstą] LIETUVIŠKAI, o ne lenko akimis, džiaugiantis Lietuvos, ir Žemaičių kunigaikštysčių paminėjimu prie karaliaus titulo, rašant "didžiosiomis raidėmis būtent tuos žodžius". Priminus, jog jos minimos kaip Lenkijos karaliui pavaldžios teritorijos, J. Laučiūtė iškėlė dabarties geopolitinį argumentą: "ir dabar mes likome tik teritorija kitos didvalstybės sudėty. Tad įsitaisykime čia [Lenkijos istorinėje ir geopolitinėje erdvėje] kuo patogiau [paryškinta šio teksto autoriaus]". Taip išryškėjo tikrieji reveransų Lenkijai motyvai: nesunku numanyti, kad tai Rusijos baimė ir nepasitenkinimas ES liberalia politika, tikintis, kad tradicionalistinė Lenkija apgins ir nuo Rusijos užkariavimo grėsmės, ir nuo ES liberalios politikos ("mes jau ir taip esame prisišlieję - prie ES, kur mus išdūrinėja visi, kas netingi"). Į klausimą kam apskritai "reikalingi tie reveransai Lenkijai? Lietuvos valdžia ir valdantysis elitas, be abejo, yra visaip įsipareigoję ir susisaistę, be kam tie reveransai iš tų, kurie toliau nuo valdžios? Juk rodos niekas kol kas neverčia to daryti? [...] Kam žemintis dabar?", J. Laučiūtė atsakė: "Jaučiasi, kad tamstai nėra tekę nei valgyti, nei uostyti politiko duonos... Bijot parodyti iniciatyvą, bijote savarankiškų sprendimų, [...] aš galvoju apie ateitį, kurioj mes nuo lenkų niekur nesidėsim, o dabar geras laikas imti iniciatyvą į savo rankas ir skaityti savo tiek ikilenkiškąją, tiek ir unijinę istoriją savo akimis [...]". Taigi: "nuo lenkų niekur nesidėsim" ir todėl laikas "imti iniciatyvą į savo rankas" ir susiformuoti tokią savo istorijos koncepciją, kuri leistų "kuo patogiau" jaustis lenkiškuose namuose. O žinant, kad J. Laučiūtė priklauso Nacionalinio susivienijimo partijai ir net yra jos tarybos narė, o jos čia aptariamas straipsnis publikuotas viename iš NS tinklalapių ("Pro patria"), nesunku nuspėti, jog jis atspindi visos Nacionalinio susivienijimo vadovybės poziciją. O tokiu atveju tai reiškia tektoninį šios savo prolietuviškumu, lietuviškos Lietuvos gynimu, pasižymėjusios partijos savimonės lūžį - nuo savarankiškos kultūriniu, tautiniu požiūriu Lietuvos gynimo pasisukta į įsikomponavimą į lenkišką pasaulį. Vis dėl to tokie šios partijos vadovų sąmonės pokyčiai nestebina. Dingstis tam - barbariškas Rusijos karas Ukrainoje ir nepasitenkinimas liberalia ES politika, griaunančią tradicinę šeimos sampratą ir jiems tokias brangias krikščioniškas vertybes, o šaknys - jau anksčiau išryškėjusi Nacionalinio susivienijimo katalikiška, antikomunistinė, antirusiška ir pabrėžtinai priešiška sovietinei Lietuvai (kuri dėl lietuvių daugumos antirusiškos laikysenos ir sovietinės Lietuvos administracijos realios politikos buvo lietuviška), orientacija (nors neslėpsim, net ir tokioje situacijoje stebina toks radikalus atsisakymas spręsti Lietuvos geopolitines problemas išsaugant Lietuvos kultūrinį ir politinį savarankiškumą). Be to, taip išryškėja tiek šios partijos, tiek kitų panašiai mąstančių vadinamosios tautinės stovyklos atstovų kognityvinis disonansas: jie koneveikia sovietinės Lietuvos kūrėjus ir administraciją kaip SSRS kolaborantus, tačiau dabar jie jau patys mentališkai, dvasiškai (dar ne realiai kol kas) yra pasirengę kolaboruoti su Lenkija. Jų galima būtų paklausti: jei nenorite būti pavadinti kolaborantais, kokią turite moralinę teisę kolaborantais vadinti sovietinės Lietuvos administracijos atstovus ir net kone visus to meto lietuvius? O jeigu jau kolaborantais vadinti tiek vienus, tie kitus, tai verta prisiminti, kad lietuvių komunistų kolaboravimo su SSRS vaisiai buvo lietuviškos Lietuvos, pajėgusios 1990 m. atkurti savo nepriklausomybę, išsaugojimas. Labai įdomu kokie būtų pasirengusių kolaboruoti su Lenkija kolaboravimo (gal dar realiai jo nebus?) vaisiai, kai daugumai šios stovyklos atstovų toks mielas "intermarium" - Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos ir Baltarusijos sąjunga ("LDK atkūrimas"), kuo glaudesnis tų šalių bendradarbiavimas, gana mielai (nors ir ne taip noriai kaip kosmopolitinio flango atstovų) priimamas tų šalių darbo jėgos kvietimasis, o dabar jau ir pasirengimas švęsti Lenkijos valstybines šventes ir apskritai pripažįstant, kad "nuo lenkų niekur nesidėsim"? Iki kokio lygio esate pasirengę kolaboruoti su Lenkija, mieli NS vadovai ir nariai? Lietuviai komunistai su SSRS kolaboravo iki dvikalbystės iškabų lygmenyje, tačiau griežtai saugojo švietimo, kultūros institucijų lietuviškumą bei apskritai lietuvių kalbos funkcionavimą beveik visose srityse, o taip pat apsaugojo Lietuvą nuo didelių rusiškosios kolonizacijos mastų (lietuviai per visą sovietmetį sudarė apie 80 procentų gyventojų). O jūs? Susisaisčius su Lenkija ji reikalaus lenkų kalbos įvedimo daugelyje bažnyčių, mokyklose bent kaip antros užsienio kalbos, greičiausiai lenkų kalbos kaip antros valstybinės kalbos. Ar sutiksite su tokiais reikalavimais dėl "politinio momento"? Juo labiau, kad lietuviai komunistai kolaboravo su šalimi, kuri nekėlė sau uždavinio perkeisti lietuvių savimonę, skirtingai nuo Lenkijos, siekiančios lietuvius paversti Žečpospolitos laikų litvinais. Na ir už tos "politinės išminties", kurį taip pabrėžia čia aptariamo teksto autorė išminties mažoka. Visas tas rekomendacijas šlietis prie Lenkijos išsako atstovė mažareikšmės (jei ne pasakyti - marginalinės) partijos atstovė, kurios balsas valdančiajam kosmopolitiniam Lietuvos elitui bereikšmis.