Kelios pastabos apie pasaulio galingųjų moralinę atsakomybę | 2020 liepos 21 d.

Įprastinės moralės normos, Vakarų pasaulyje paprastai išreiškiamos vadinamuoju dekalogu - negatyviais įsakymais nemeluok, nevok, nepaleistuvauk, nežudyk, gerbk savo tėvą ir motiną ir pan. - tėra orientyrai, rėmai, kuriais įmanoma vadovautis tik tos visuomenės, kurioje jie funkcionuoja interpretaciniuose rėmuose, kurie numato jų taikymo ribas. Pav. yra įsakymas "nežudyk", tačiau tiek judėjų, tiek krikščionių religijose ir jomis reguliuojamose visuomenėse jis buvo taikomas pažodžiui tik saviesiems, t.y. asmenims, išpažįstantiems tą patį tikėjimą. Tuo tarpu žudyti tų tikėjimų apostatus, eretikus bei kitų tikėjimų išpažinėjus buvo ne tik leidžiama, bet ir įpareigojama. Yra įsakymas "nemeluok", bet juk kovojantiems pav. su svetimos valstybės okupaciniais daliniais tiesos pasakymas reikštų išdavystę. Ir t. t. ir t. t. Nuogos moralinių reikalavimų formuluotės yra beveik bereikšmės, nes viską apsprendžia konkreti situacija, kurioje reikia vadovautis intuityviu sprendimu, vadovaujantis meilės savo artimui maksima.

Be to, atsakomybė auga atitinkamai žinojimo laipsniui. Bausmė už sąmoningai atlikto veiksmo negatyvias pasekmes visada yra didesnė už tokias pasekmes, nežinant ar nesitikint jų, neplanavus jų. Neabejotina, kad valstybių ar režimų vadovai, kurie sąmoningai planavo ir įvykdė ar bent žinojo ir nesutrukdė savo valstybės ar kitų valstybių piliečių genocidą ir atsakingi už tai ir atitinkami baustini. Tai yra savaime suprantama. O dabar įsivaizduokime, kad tai žmonės, gyvenantys jau kitoje dimensijoje, jau neberibojami tokiu mastu mes žemiškos erdvės ir laiko rėmų, tačiau galintys stebėti mūsų gyvenimus tarsi iš šalies ir tuo pačiu įtakoti mūsų gyvenimus bei ateitį. Įsivaizduokim, kad jie žino, kad pasauliui gresia didžiulė gamtinė katastrofa, taigi, nelaimė mūsų žemišku supratimu - tarkim Žemės polių persislinkimas, galintis iššaukti milžiniškas potvynius arba koks nors asteroido rėžimasis į Žemė arba pavyzdžiui retrogradinių jėgų pastangomis sukeltas didžiulis karas Žemėjė, kuris grėstų didžiulės dalies žmonijos žūtimi. Ir tarkim tie kitoje egzistencijos dimensijoje gyvenantys žmonės žinotų šias baisias žmonijos perspektyvas, tačiau nesipriešintų ir leistų visam tam įvykti. Kaip reiktų vertinti jų veiksmus? Kaip nesipriešinimą rengiamam nusikaltimui (jei tai tam tikrų žmonių grupių planuojami veiksmai), jo skatinimą ar net vykdymą arba nusikalstamą aplaidumą, jei tai gresianti gamtinė katastrofa? O jeigu jie žino, kad tai neišvengiama, o svarbiausia - būtina žmonijos perėjimui į naują lygmenį, juo labiau jei net atskirų žmonių atveju tai nėra pražūtis, nes jie dvasiniu savo lygmeniu tęs savo egzistenciją kitur, reinkarnuodamiesi ir taip išsaugodami savo tapatybę? Tokiu atveju neįmanoma jų pasmerkti. Tai kaip ir daugiau žinančiųjų bei suprantančiųjų teisė spręsti. Ar jie kalti, jei jie turėdami galimybę neperspėja mūsų apie gręsiančią nelaimę ar netgi sudaro galimybę jai įvykti? Be abejo, mes galima pasakyt, kad jie kalti. O jeigu už to slypi kas nors daugiau, o būtent, įsivaizduokim, kad jie žino, jog perėjimas per katastrofos būklę leis žmonijai įeiti į naują savo vystymosi pakopą o ir atskiriems individams tai bus naudinga, nes jie, tarkim, žūdami reinkarnuosis aukštesniame lygmenyje. Tokiu atveju šie pasaulio galingieji negali būti apkaltinti kenkimu žmonijai.

Klausimas svarbus ne vien dėl hipotetinio pasvarstymo apie žmones, galbūt jau po žemiškos mirties atsidūrusius kitose dimensijose ir toliau gyvenančius dvasiniu ar pusiau dvasiniu pavidalu ir veikiančius žmonių labui (kaip bodhisatvos, nirmanakajos, mahatmos, adeptai, avatarai). Šis klausimas gali būti keliamas ir biologine prasme identiškų mums, gyvenančių Žemėje žmonių atžvilgiu, tačiau tų, kurie disponuoja visiškai kitomis galimybėmis ir žiniomis apie žmonijos ateitį nei absoliuti dauguma eilinių žmonių. Įsivaizduokim, kad jie žino, kad jų organizacija ar kažkuri kita slapta organizacija planuoja veiksmus, kurie gali privesti prie masinio žmonijos ar jos dalies sunaikinimo, tačiau jie kartu žino, kad šis kankinantis žmonijos raidos etapas būtinas, per jį reikia pereiti, vadinasi susitaikyti su didelės dalies žmonių sunaikinimu. Kaip reiktų vertinti tokius žmones? Kaip ir kuo remiantis nustatyti jų atsakomybės vertinimo kriterijus? Manau, kad kriterijus turėtų būti šis: ar tai žinantis ir žmonijos likimą galintis įtakoti žmogus ar žmonių grupė turi juntamos, apčiuopiamos naudos iš situacijos po genocidinio pobūdžio veiksmų? Nauda - tai turtas, galia, įtaka arba žinojimas, galintis tai užtikrinti. Jeigu tokie žmonės nesiekia savo naudai (juntamu, apčiuopiamu) būdu pasinaudoti šia situacija savo arba savo grupės labui, vadinasi demonstruoja savo nesuinteresuotumą, juos galima laikyti teigiamais herojais. Juk galų gale mes žinom puikiai, kad ne visada kančios ir skausmo nebuvimas yra teigiamo situacijos vertinimo kriterijus. Pav. tėvai žino, kad jų vaikams reikia patirti išbandymus (nusibalnoti  nosį, nusibrozdinti kelius, nukristi nuo dviračio, susirgti), tam, kad augti. Žinoma, galima pasakyti, akd toks išbandymas tai ne mirtis. Bet iš tiesų tas skirtumas tik sąlyginis. Jei mažam vaikui išbandymai yra tokie, tai augantis ir bręstantis žmogus suvokia, kad žmogaus gyvenimas mirtimi nesibaigia, o tokiu atveju ir išbandymo ribos išsiplečia. Žmogus, priklausomai nuo savo tikėjimo ima suvokti, kad ir po mirties jis gyvena, kad jis tęsia savo egzistenciją dvasiniu būdu ar po reinkarnacijos materialiai kažkur kitur. Bet juk tokiu atveju net ir mirtis nėra kažkas kardinaliai skirtingo nuo žemiško išbandymo. Tokiu atveju vaikų tėvų rolėje atsiduria išaukštintieji mūsiškiai arba mūsų kūrėjai, kurie mato, kad galbūt mums naudingiau mirti, tam, kad pilnavertiškiau gyventi toliau.

Abstrakčiu prasme eiliniams žmonėms užtenka žinoti, kad tokie žmonės egzistuoja, o istorikams reikia spęsti kaip vertinti istorinį procesą, kokie veiksniai jį lemia ir priklausomai nuo savo metafizinių ar religinių įsitikinimų, istorikas negali išduoti savęs savęs, atsižadėdamas savo įsitikinimų, kad tokios daug daugiau už eilinius žmones išmanančios žmonių grupės ar kitose dimensijose gyvenančios esybės egzistuoja, todėl istorikai įgyja pareigą aiškintis jų vaidmenš istorijoje ir moralinės atsakomybės laipsnį.

Šiuo atveju kaip svarbiausias kriterijus iškyla tų žinančiųjų ir pasaulio galingųjų asmeninio nesuinteresuotumo planuojama (prognozuojama) žmonijos situacija kriterijus. Jeigu pasaulio galingasis netrukdo arba net leidžia žūti didžiuliam žmonių skaičiui arba net pats juo pasiunčia į anapilį egoistiniais sumetimais, tai tokie žmonės laikytini piktadariais, o ne išmintingaisiais, apšviestaisiais. Būtent taip elgiasi iliuminatai, kurie ugdomi superžmonėmis, esą turinčiais teisę teisę išnaikinti milijonus žmonių, nes jie esą žino, kad taip bus geriau likusiems. Paanalizuokim situaciją. Pirma, iliuminatai nesirūpina tų pasiųstųjų anapilin likimu, o antra - ir tai svarbiausia - jie tai daro dėl apčiuopiamos naudos sau: nebūtinai dėl materialių turtų, bet daugiau dėl žinojimo, galios, įtakos. Taigi, jie pažeidžia nesuinteresuotumo situacija kriterijų, vadinasi vadovaujasi grynai egoistiniais motyvais. Tikrasis išminčius tokioje situacijoje (prisiimdamas atsakomybę už kitus žmones, kurių gyvavimo sąlygas viename ar kitame egzistencijos lygmenyje jis pažeidžia) visada turėtų kažką paaukoti, kad išlyginti situaciją tų, kuriuos pasiunčia iš šio gyvenimo į kitą ir savo), nes jis juk atima iš kitų žmonių (būtybių) galimybę jiems egzistuoti tam tikrame jiems mielame lygmenyje, vadinasi ir pats turėtų kažko atsisakyti. Anksčiau tai būdavo asketizmas - savo kūniškų poreikių ribojimas.

Šie samprotavimai nėra visiškai abstraktūs, atitraukti nuo realybės. Mes gyvename laikmetyje kai į mūsų įprastinį gyvenimą rimtai kėsinamasi, kai gresia rimtos permainos ir mus reikia išmokti susivokti prie ko mes turim šlietis, ką laikytis teigiamais istorijos veikėjais, geraisiais, tais, kurių veiksmai ir pasiūlymai mums į naudą, o kurie veda į žlugimą. Dažnai čia jau nebeįmanoma racionaliai, metodiškai išanalizuoti situaciją. Vietoj to reikia staigaus, intuityvaus sprendimo. Nesuinteresuotumo planuojama (prognozuojama) situacija kriterijaus išryškinimas kaip tik ir leistų patikimiau spręsti ir apsispręsti. Tokioje šviesoje akivaizdu, kad dabartinis mainstryminis pasaulio politinis, kultūrinis ir žiniasklaidos elitas, tiek, kiek jis mums pristatomas didžiųjų žiniasklaidos portalų, Holivudo ir vaikų prievartos aktuose dalyvaujantys politikai niekaip neišlaiko nesuinteresuotumo situacija kriterijaus.

Iš egoistinio savęs iškėlimo virš kitų išplaukiantis įsivaizdavimas turint teisę apspręsti milijonų žmonių likimą, neblogai pristatomas iliuminatų ženklus kino filmuose analizuojančiame video.