Kodėl apie vadinamuosius ateivius, Žemėje atkurtus jų skraidymo aparatus kalba reliatyviai nedaug žmonių? |2022 gegužės 23 d.
Dažnai klausiama: juk jeigu antigravitaciniai aparatai, sukurti Žemėje (o juo labiau ateivių tokie aparatai) iš tiesų egzistavo, jei su jais buvo dirbama, jie buvo studijuojami ir jų technologijos buvo atkuriamos, tai juk apie tai turėjo žinoti daugybė žmonių. Juk erdvėlaiviams pastatyti reikėjo milžiniškų sąnaudų, daugybės visokių detalių, jų surinkimui reikėjo didžiulių erdvių. Kodėl tad apie juos kalba reliatyviai nedaug žmonių - tik šimtai, o ne tūkstančiai ar dešimtys tūkstančių? Negi tų didžiulių įmonių dirbantieji apie tai nieko nežinojo? O jei nekalba, vadinasi ir nežinojo. Čia pateikiama S. M. Greero knygos informacija konspekto forma į šiuos klausimus atsako. Tokių aparatų gamyba ir ateivių laivų tyrimas nebuvo viešas valstybinių, vyriausybės institucijų reikalas. Ne, tai buvo Gynybos ministerijos ir kitų vyriausybinių institucijų labai slapti projektai (USAPs), kurie patys buvo padalinti į dar slaptesnius paprojekčius, finansuojamus ne tik kad ne iš oficialaus biudžeto, bet iš pačių skirtingiausių kanalų (atskiri projekto paprojekčiai). USAPs, susiję su NSO, ateiviais ir antigravitaciniais aparatais, taip pat buvo finansuojami iš juodųjų biudžetų. Apie juos viešosios valdžios institucijos kaip Kongresas absoliučiai nieko nežinojo. Dar daugiau: tokių projektų vykdymas Pentagono, Gynybos ministerijos buvo pavestas privačioms įmonėms, kurių veikla kruopščiai saugoma, ginama valstybės teisės, neleidžiant kištis į privačių įmonių reikalus. Tuo tarpu daugelis tokių įmonių per trečius asmenis buvo įkurtos Gynybos ministerijos ar net jei ir neįkurtos Pentagono, jos gaudavo kariškių užduotis. Tokios įmonės, tokie projektai, tokie USAPs turėjo savo slaptąsias tarnybas ir net privačias kariuomenes. Jų darbuotojai buvo kruopščiai atskiriami vienas nuo kito - taikyta kraštutinė darbo diferenciacija, kai kiekvienos operacijos darbuotojas žino tik savo darbą, savo atliekamą operaciją ir jos rezultatus - produkciją, neturėdamas teisės ir negalėdamas žinoti, kam ji bus panaudota toliau. Taip pat ir šiose smulkiose operacijose dar taikytas kiek įmanoma didesnis darbuotojų atskyrimas. O galiausiai - meduolio ir bizūno metodo taikymas. Visų pirma darbuotojai buvo įpareigojami tylėti (priverčiant pasirašyti konfidencialumo sutartis). Už tylą jiems buvo mokamos didžiulės sumos (įpareigojant tylėti ir šeimos narius), arba taikomos žiauriausios sankcijos net iki nužudymo. Taigi pinigai ir baimė sulaikė nuo kalbėjimo. O jau kariškai savaime savo tarnybos reikalavimų buvo priversti tylėti. Visa tai sąlygojo, kad apie ateivius, antigravitacinius aparatus išdrįsdavo prabilti tik labai nedidelė dalis drąsių žmonių ir tai daugeliu atveju tik išėjus į pensiją. Štai kodėl mes žinom tik apie atitinkamų institucijų kosminę veiklą XX a. 6 -8 dešimtmetyje, ir praktiškai nieko ar beveik nieko apie veiklą nuo XX a. 9 - o (ar bent jau 10 - 0) dešimtmečio.
Eisenhowerio eros pabaigoje iš pačių įvairiausių su NSO susijusių projektų susiformavo į skirtingus poskyrius padalintas komplikuotas karinis-industrinis labirintas, sukurtas insaiderių Gynybos ministerijoje. Milijardai mokesčių mokytojų dolerių, numatytų slaptoms operacijoms, pateko garsioms pasauliniu mastu privačioms ginklų įmonėms. Tai projektai su ypatingu slaptumu, nekontroliuojami Kongreso ir žinomi USAPs vardu (Unacknowled Special Access Projects), t. y. oficialiai neigiami (nepripažįstami) projektai su specialiais tikslais. Kas tas USAP? Tai griežtai slaptas, į atskirus poskyrius sudalintas projektas, prie kurio turi priėjimą tik su aukščiausio slaptumo dokumentais galintys dirbti. Tai reiškia, kad tokie projektai oficialiai neigiami, nepripažįstamas jų egzistavimas, net paklausus prezidentui. Tokių projektų slaptumas ginamas bet kokiomis priemonėmis. O patys slapčiausi yra projektai, susiję su NSO, ateiviais. Daugelis tokių projektų darbuotojų neturi jokios nuovokos apie nelegalią veiklą. Naudojama įtikinamo melo taktika. Dėl ekstremalios specializacijos tokiuose projektuose, dėl griežto darbuotojų atskyrimo, apie projektų tikrąją esmę mažai kas nutuokia. Tie, kurie žino, finansiškai skatinami tylėti, o jei draudimas kalbėti pažeidžiamas, susilaukiama drakoniškų bausmių. Vienas aukštas pareigūnas S. Greerui papasakojo, kad mažiausia 10 000 žmonių reguliariai gauna virš 10 milijonų dolerių ir kad "įpareigojimas tylėti" uždedamas ir jų šeimos nariams. Neįšventinti į šiuos reikalus prezidentai perspėjami laikytis santūriai. 1963 m. birželio mėn. prezidentas John F. Kennedy skrido į Berlyną, kur sakė garsią kalbą berlyniečiams. Lėktuve su prezidentu buvo kariškis, kuris pasakojo, kad prezidentas kelionės metu kalbėjo apie NSO, pasakė, kad jo nuomone NSO yra realūs, tačiau visas reikalas ne jo rankose (Steven M. Greer "Offiziel geleugnet! (Das Buch zur Netxlix-Sensation unacknowledged): Das groesste Geheimnisd der Regierungen enthuellt: wir sind nicht allein! (Amra, 2020, p. 106). Kenedis sakė norįs atskleisti tiesą šiame klausime, bet negalįs, nes susilaukiąs pasipriešinimo. Pasak S. Greero čia veikia godumas kaip veiksnys ypač. USAPs metinis biudžetas nuo 80 iki 100 milijardų dolerių. Jie apima ateivių technologijų atstatymą; eksperimentus su naujomis variklių ir komunikacijos technologijomis; ateivių skraidymo aparatų atkūrimą; visuomenės dezinformavimo kampaniją; susidūrimų tarp ateivių ir žmonių inscenizavimą; slaptų bazių statybą; ginklų dislokavimą kosminėje erdvėje; kariškių papirkinėjimą (Ten pat, p. 107). 1994 m. Dick D'mato, priklausęs Senato finansų komitetui, Greerui papasakojo 40 - 80 milijardų dolerių skiriama projektams, kurių niekas nekontroliuoja ir niekas nežino jų esmės, net su aukščiausios slaptumo dokumentais galintys dirbti komiteto nariai. Ir tas D'Amato net pasakė Greerui: "Stevenai, tu turi reikalo su elitiniais žmonėmis iš visų slaptų operacijų... Sėkmės tau [ta prasme, būk atsargus]". Iš pokalbio, įvykusio 1995 m. liepos mėn., su buvusiu D. Britanijos Gynybos misterijos vadovu lordu Hill Norton, Greeras padarė išvadą, kad jis nebuvo įšventintas, nors buvo Britanijos saugumo tarnybos MI-5 ir Gynybos minsiterijos vadovas, į reikalus, susijusius su ateiviais. JAV vyriausybė pati praktiškai nieko negamina ir nestato. Stealth-Bomber B-2 pagamintas privačių įmonių kariškių užsakymu, nes privačios įmonės paslaptis saugo geriau. O jeigu norima patyrinėti privatų sektorių, susiduriama su didžiulėmis teisinėmis kliūtimis (Ten pat, p. 108). Viena S. Greero liudininkė dirbo SAICA (Science Applications Internationals Corporation), La Hoya (Kalifornija). Tai buvo firma, kuri turėjo daugybę jai pavaldžių firmų, tarp kurių kitos firmos. Liudininkė dirbo biure ir jos užduotis buvo administruoti milijonus dolerių, kuri ateidavo iš visokių fondų ir tyrimų komitetų. Šia pinigai patekdavo į firmos biurą, o paskui ištekėdasvo slaptiems projektams. Atitinkami pranešimai vyriausybės institucijoms buvo sufalsifikuoti nuo A iki Z. Pav. B-2-Stealth bombonešio statyba galėjo kainuoti kokius du šimtus milijonų dolerių, tačiau Kongresui buvo sakoma, kad išlaidos du milijardai dolerių už vieną tokio bombonešio vienetą. Aišku, kad visos tokios papildomos sumos nuėjo visai kitur, kitais tikslais. Todėl Rumsfeld ir turėjo teisę konstatuoti, kad 2, 3 milijardo dolerių įsisavinimas liko neaiškus (Ten pat, p. 109). Busho vyresniojo laikais pavyzdžiui buvo sakoma, kad pinigai eina miestų vystymui ir butų klausimui spręsti, nors buvo panaudojami slaptoms operacijoms. Kai Greer 1997 m. susitiko su admirolu, J-2 šefu, Wilsonu, jis apie tai pasakė tuometiniam Kongreso nariui vienam, kuris priklausė SAIC valdybai, ir kuris, be kita ko buvo ir Georgo Busho patarėjas. Ta jis paklausė Greero ar šis suprantąs kokia pavojinga ši grupė yra. Ji prašė jų vardų neminėti. Jie kalbėjo Greerui: mes naudojame antigravitacinius aparatus. Jie paleidžiami labai anksti ryte skirtingose vietose ir tada transportuoja nelegaliai narkotikus, ginklus už milijardus dolerių. Tokios grupės net turi savo armijas. Viena jų turi 8000 vyrų, kurie užsiima transportavimu ir rūpinasi saugumu tokių prekių, o 2000 žmonių dėl menkų saugumo pažeidimų buvo nužudyti (Ten pat, p. 110). USAPs veikimas pridengiamas visuomenės dezinformacija NSO srityje. Tokios įmonės arba projektai tai didžiulės High-Tech firmos, turinčios ryšius su įstatymdaviais, politikos analitikais, mokslininkais, religinėmis grupuotėmis, naftos gavybos ir perdirbimo įmonėmis, privačiais bankais, medijomis (Ten pat, p. 111). Tokioms su NSO ir ateiviais susijusioms USAPs priklauso Air Force bazė Edwards (Kalifornija), Nellis (Nevada), Los Alabamos (New Mexico) ir t. t. Taip pat požeminiai įrenginiai Utah, tokios saugumo struktūros kaip NRO, NSA, CIA, DIA, taip pat karinio laivyno, karinių oro pajėgų saugumo struktūros, FBI, MAJI-Control ir t. t. (Ten pat, p. 112). Taigi, pasak S. Greer čia suveikė keli veiksniai NSO ir ateivių klausimu: godulys, kontrolės manija ir reiškinio nuosava dinamika (TEN PAT, p. 113). Taip pat baimė prieš tai, kas nežinoma (Ten pat, p. 114).
NRO (National Reconnaissance Office: Nacionalinė žvalgyba).
NSA (National Security Agency: Nacionalinė saugumo tarnyba).
CIA (Central Intelligence Agency: JAV užsienio saugumo tarnyba).
Kariniai saugumo skyriai (U.S. Army, U.S. Air Force, U.S. Navy).
AFOSI arba OSI (Air Force Office of Special Investigations: Air Force biuras ypatingiems pranešimams).
DARPA (Defense Advanced Research Projects Agency: Pažangių gynybos tyrimų projektų agentūra).
FBI (Federal Bureau of Investigations: Federalinis tyrimų biuras).
AFSPC (Air Force Space Command: Air Force kosminis komandinis centras).
Iš privačių įmonių, kurios dalyvauja USAPs, susijusiomis su NSO ir ateiviais, paminėtinos: Northrop Grumann, Boeing Aircraft Company, Lockheed Martin (su daugybe kitų jai pavaldžių firmų), BDM (anksčiau Braddock, Dunn and Mc Donald), E-Systems Inc., EGandG Inc., Wackenhut Supercomputing (Phoenix, Arizona), Phillips Laboratory, McDonnell Douglas, TRW, Rockwell International, Booz-Allen ad Hamilton Inc., Mitre Corporation, SAIC, Bechtel Corporation (Ten pat, p. 116).
John Maynard buvo analitikas Defense Intelligence Agency (DIA) prie Gynybos ministerijos. Jo teigimu NRO turėjo didžiausią atsakomybę NSO ir ateivių reikaluose. NRO įvedė tai, kad priklausė "Blue Book", kuri pradžioje buvo grynai Air Force projektas, bet paskui pateko į NRO rankas. Air Force išvystė lėktuvo SR -71 įpėdinį, priklausantį Delta - klasei, kuris gali per 18 minučių nuskristi nuo Los Angeles iki Londono. Tai jau faktiškai erdvėlaivis. Kas dėl antigravitacijos tai jie jau seniai šioje srityje dirbo ir Maynard pats matė magnetinį-impulsinį variklį. Jis naudoja vidaus degimo variklį, bet taip pat jame instaliuotas magnetinis impulsas. NSO ir ateivių tema slaptų organizacijų kuo griežčiausiai saugoma. Kodėl SR - 71 lėktuvai buvo naudojami tyrimams? Ko ieškojo NSA? (Ten pat, p. 117). Labai mažai girdima apie Atlantic Research Corporation. Tai organizacija, disponuojanti itin slapta informacija. TRW irgi turi savo slaptą tarnybą. Šios organizacijos, įkurtos Pentagono ir joms pavesti specifiniai uždaviniai. Pav. Admirolas Bobby Inman ir jo grupė Kalifornijoje (SAIC). Kas kontroliuoja JPL (Jet Propulsion Laboratory), firmą, kuri gamina NASA satelitu ir kosminius zondus? Kita analogiška su kariuomene susijusi firma yra Fort Detrick. 1950 -aisiais metais nukrito ir sudužo NSO ir Kanadoje. Kanada gavo galimybę vystyti savo slaptus technologinius projektus. Maynard neabejoja, kad mes turim ginklus kosmose (Ten pat, p. 119).
W. H. 1963 - 1977 m. tarnavo seržantu Air Force techninėje tarnyboje. 1966 m. atvyko į Wright-Paatterson bazę (Dayton, Ohaio). Juos nugabeno prie "Blue Hangar", kur buvo laikomos NSO liekanos, su kuriomis buvo atliekami eksperimentai (tame dalyvavo "Bell Labs" ir "General Electric") ir jų pagrindu atkurti elektromagnetiniai varikliai pirmą kartą panaudoti "Disneyowrld". . Matė lėkštės formos erdvėlaivį (Ten pat, p. 120). Karininkai informavo, kad vietovėje, kur susikerta 4 valstijos, buvo apie 100 kritimų (Ten pat, p. 121). 1966 m. dalyvavo misijoje, kuri vadinosi "Project Mercury" (gyvsidabris). Jie nusileido viename kanjone. Ten rado apvalų skraidymo aparatą. Šalia stovėjo du gyvi ateiviai. Ta buvo tie, kuriuos vadino pilkaisiais. Susitikimas su ateiviais ir skraidymo aparato inspekcija truko 2 valandas. Po to apie tai nekalbėta nė žodžio (Ten pat, p. 122). Jis turėjo gerą draugą Welsley Bond, dirbusį CIA. Jis buvo tas, kuris informuodavo prezidentus apie ateivius. Bond sakė: dabar mums žinoma 37 skirtingos ateivių rūšys, galbūt jų 39 - ios. Jis pasakojo apie prezidentą Carterį, kuris keliavo į Fort Huachucaa (Arizona) ir norėjo ateivio kūną pamatyti. Jis su ašaromis kalbėjo: o mano Dieve, jie iš tiesų yra. Welsley disponavo milžinišku kiekiu informacijos apie ateivius - 2 laptopai, kieti diskai, DVD gausybė, bet kai jie norėjo susitikti ir jau buvo susitarę, jis kažkur dingo... (Ten pat, p. 123).
William Pawelec XX a. 7 - o dešimtmečio viduryje dirbo kaip programuotojas Air Force. Kai paliko karinę tarnybą, jis įkūrė firmą "Rusc Electronics". Daug laiko jis dirbo Denveryje, bet taip pat turėjo vykdyti kariškių užduotis. Važinėjo po visą šalį, dažnai turėjo reikalų Užsienio reikalų ministerijoje (Ten pat, p. 124). 1979 m. jis buvo pasiųstas į North Glen (Colorado), plėtoti implanuojamų čipų reikalo. Jie buvo pradžioje numatyti arkliams, nes buvo problemų su arklių profiliavimu. Tuo metu tai dar buvo primityvi technologija. O saugumo tarnybos kėlė klausimą kaip galima būtų galimus pagrobti žmones aprūpinti tokiais čipais. Ypač tai tuo metu buvo aktualu Italijoje, kur buvo grobiami JAV laivyno karininkai, net Italijos premjeras. Pawelec atsinešė tokios technologijos pavyzdžius į susitikimą saugumo tarnybų darbuotojų Virdžinijoje. Susitikimą suplanavo jo draugas iš CIA ir jo draugas iš Užsienio reikalų ministerijos. Susitikime nebuvo net dalyvių pavardės pasakytos. Tačiau du žmonės net ir nedalyvavę susitikime, viską apie jį žinojo (Ten pat, p. 125). Pokalbiai su jais rodė, kad tas technologijas numatoma panaudoti ne tais tikslais, apie kuriuose kabėta, ne tiems žmonėms, kuriems gresia pagrobimas (Ten pat, p. 126). Šio miniatiūrinės piliulės formos prietaiso savybės buvo labai lengvai keičiamos, programuojamos. Tai buvo transponderis iš principo. Jam buvo galima pasiųsti atitinkamą bangų dažnį, į kurį jis atsakydavo nepakeičiamu numeriu - jo nebuvo galima keisti, kai čipas buvo implantuojamas. Juo buvo galima matuoti temperatūrą, kraujo spaudimą, pulsą, smegenų bangas. Bet dalis iš tų dalykų dar buvo tyrimų eigoje. Vėliau Pawelec išgirdo apie moterį rytuose, iš kurios kūno 1999 m. toks čipas buvo išimtas. Internete galima rasti šio čipo padidintą nuotrauką ir jis buvo tik šiek tiek modifikuota versija to čipo, kuris buvo kuriamas Denveryje. Jis buvo implantuotas 1980 ar 1981 m. 1984 m. Pawelec surado Neusuedwales universitete profesorių, kuris atrado galimybę pagaminti miniatiūrinį ličio niobato čipą. Šis čipas buvo aprūpintas FM-siųstuvu, o taip pat galima buvo jo imtuvo prietaisą įjungti. Taigi jis galėjo tam tikru dažniu siųsti energijos spindulį, į kurį jis atsakydavo numeriu. Jie susitarė aplankyti Paweleco įmonę Denveryje. Tokie čipai buvo mažiau kaip milimetro storio. Jie atliko bandymus ir iš tiesų galėjo čipą, pritvirtintą prie kartono, iš 50 metų atstumo nuskaityti. Taip jie įsitikino, kad technologija verta dėmesio. Šiame susitikime vėl netikėtai dalyvavo du nežinomi žmonės, kurie iki tol jokiuose pasitarimuose nedalyvavo, bet puikiai viską žinojo (Ten pat, p. 127). Jis nutarė tuos klausimus aiškintis su savo draugu Bobu iš Užsienio reikalų ministerijos. Jis papasakojo savo draugui apie šią technologiją ir norėjo išsiaiškinti ką ji domina, kam ji gali būti naudojama. Jo susirūpinimą kėlė tai, kad viena firma pakabino didžiulį kiekį tokių čipų, uždirbo milijardus dolerių, ir niekas nežinojo, kas su tais čipais atsitiko, kam jie buvo panaudoti (Ten pat, p. 128). Jo draugas Bobas iš Užsienio reikalų ministerijos aiškinosi tuos dalykus ir jau užčiuopė karštus pėdsakus. Tačiau netrukus įvyko autoavarija ir jis žuvo vietoje (Ten pat, p. 129). Paaiškėjo, kad tie du ponai, kurie dalyvavo paskutiniajame Paweleco paminėtame susitikime (kur bandymai buvo atliekami), buvo iš NSA ir NRO (Ten pat, p. 130). Oro ir erdvės industrijoje yra daug "juodųjų projektų", kurie kuo toliau, tuo labiau tampa slaptesni. Tai susiję su elektrogravitacija, skaliarine technologija. Kongresas nieko apie tai nežinojo. Šie projektai buvo padalinti į daugybę paprojekčių ir finansuojami skirtingais kanalais. Pav. toks slaptas projektas 9 - ame dešimtmetyje buvo vystomas Northrop. Savo darbo pagrindu jis jau 1985 m. žinojo, kad Šaltasis karas eina į pabaigą. Tuo metu jis dirbo SAIC patarėju (Ten pat, p. 131). Summa summarum jo nuomone čipai iš tiesų buvo implantuojami. Jis puikiai žino, kad specialių formuočių dalyviams jie buvo implantuojami (Ten pat, p. 133).