Keli momentai iš Mykolo Krupavičiaus bendradarbiavimo su sovietų valdžia 1940 - 1941 m.| 2020 rugpjūčio 1 d. 

Kunigas, prelatas Mykolas Krupavičius (1885  - 1970) - krikščionių demokratų lyderis tarpukario Lietuvoje ir išeivijoje, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto vadovas, vienas žymiausių Lietucos Bažnyčios veikėjų apskritai, 1940 - 1941 m. pasirodo labai palankiai žvelgė į sovietinę Lietuvos valdžią ir manė, kad katalikų bendradarbiavimas su lietuviais komunistais visiškai įmanomas. Šia kelios ištraukos iš jo 1940 m. spalio mėn. parengto memorandumo katalikų bendradarbiavimo su komunistais tema bei jo pokalbių su NKVD darbuotojais 1941 m. sausio mėn.  

Mykolo Krupavičiaus, S. Kalvarijos Romos katalikų parapijos klebono memorandumas katalikų su komunistais bendradarbiavimo reikalu (1940 m. spalis): Socijalinis teisingumas, kova už skriaudžiamą ir išnaudojamą žmogų, už įvedimą lygybės ir teisingesnio turto padalinimo raudonu siūlu tęsiasi per visą krikščionijos gyvenimą. Krupavičius daro išvadas: 1) Bažnyčia yra priešinga kapitalizmui ir jo padariniams, 2) Bažnyčia su kapitalizmu kovoja, 3) Ji stoja proletarijato pusėje, 4) Ji imasi priemonių jų būklei pagerinti ir pašalinti neteisybės, skurdo bei vargo šaltiniams. Aišku tad, kad katalikai su komunistais turi plačią bendro darbo dirvą. Ta dirva - tai ekonominė ir socijalinė dirva. Religijos sritis juos skiria, bet ar dėl to skirtumo turėtų kentėti proletariatas. Mes, katalikai, norime aktingai dirbti su komunistais mus vienijančioje dirvoje, juo labiau, kad ta dirva yra lietuviška, o kas lietuviška, yra lygiai tiek brangu ir mums, katalikams, kaip ir komunistams. Mes, katalikai, dirbome Lietuvai iš jos nesitraukdami tada, kai ji, anot vysk. Baranausko, buvo ir "tamsi ir juoda", jai dirbom, kai ji buvo žaliai kutuota ir mus Smetonos režimas po Varnių stovyklas, kalėjimus ir ištrėmimus tampė, mes norime lygiai su tokiu atsidėjimu jai dirbti, kai ji raudona virto. Programiniai skirtumai tarp katalikų ir komunistų įveikiami. Komunizmas Bažnyčiai leidžia gyventi ir dirbti, kaip duoda ir kitos kultūringos valstybės, kurios atskyrė Bažnyčią nuo valstybės ir mokyklą nuo Bažnyčios. Krikščionybė yra progreso veiksnys. Komunizmas nenorės to progreso veiksnio iš gyvenimo pašalinti ir kliudyti jam gyventi pilnu savo gyvenimu. Aš tikiu, rašo Krupavičius, gal tai ir paradoksas, kad visai galimas ir mūsų laikais katalikas - komunistas, kaip buvo galimas dalykas Apaštalų laikais krikščionys - komunistai, kaip šiandien gali būti absoliutiškais komunistais katalikų vienuolynai. Kiek laimėtų ir kaip džiaugtųsi Tarybų Lietuva, kad ranka į ranką jos dirvonų vagas verstų komunistai katalikai su komunistais materijalistais. Padarykime, kad nebūtų svajonė, bet faktas. Nieko stebėtino, kad katalikai kovojo su komunizmu, bet ne daugiau kaip su kitomis priešingomis srovėmis, pav. tautininkais. Bet mūsų kova buvo humaniška. Aš pats darydavau žygių už idėjinių priešininkų išlaisvinimą iš kalėjimo. Tad mūsų tarpusavio kova neprivalo būti bendradarbiavimo kliūtimi. Nesirauskime po praeitį ir normuokime savo santykius dabartimi ir ateitimi. Mes norime pasilikę katalikais būti lojalūs Tarybų Lietuvos piliečiai ir jos bendradarbiai. Mes tenorime gauti minimalinę programą ir tik religinėje srityje. 1941 m. sausio mėn., savo pokalbyje su NKVD darbuotojais, jis aiškino, kad apie katalikų bendradarbiavimą su komunistais kalbėjo savo parapijiečiams - kad bendradarbiavimas socialinėje - ekonominėje ir net kultūrinėje srityje visiškai įmanomas. Jis pabrėžė parapijiečiams, kad jų pareiga yra dalyvauti rinkimuose. Nereikia dėl rinkimų vaidytis su Sovietų valdžia. Lietuva turi pasirinkti: arba dabartinio valstybingumo stiprinimas, arba vokiečių puolimas. O jeigu vokiečiai Lietuvą užkariaus, - tai lietuvių nacija žus. Vokiečiai kaip delfinai, greitai suvirškina tai, ką praryja, ir viską išverčia lauk kaip vokišką košę... Geriau Maskva negu Berlynas. Mums liko nepriklausomybė tam tikrose ribose. Pas vokiečius jos nebeliks. Bažnyčia gali plačiai pritarti Sovietų valdžios priemonėms darbininkų klausimu ir gniuždant kapitalizmą. Negali būti mūsų bažnyčios ginčų su Sovietų valdžia ir liaudies kultūrinio lygio pakėlimo srityje, ir lietuvių nacionalinės kultūros pakėlimo reikalu. Kiekvieno dvasininko pareiga būtų įtikinėti tikinčiuosius sąžiningai atlikti sovietinių piliečių pareigas (R. Laukaitytė "1940 - 1942 m. dokumentai apie kunigo Mykolo Krupavičiaus memorandumus valdžios institucijoms" (LKMA metraštis, 2005, t. 27, p. 588 - 619)).

M. Krupavičiaus mintys dabartinės Lietuvos ideologinės ir politinės antikomunistinės konjunktūros kontekste tiesiog neįtikėtinos. Pasirodo, 1940 - 1941 m. Krupavičius buvo įsitikinęs, kad katalikai ir komunistai gali puikiausiai bendradarbiauti, nes Katalikų Bažnyčia yra priešiška kapitalizmui, ji stoja į proletariato pusę ir yra pažangos veiksnys. Todėl lietuviai katalikai gali puikiausiai bendradarbiauti su lietuviais komunistais (būtent lietuviais) "ekonominėje ir socialinėje dirvoje". Krupavičius net rašo: "Kiek laimėtų ir kaip džiaugtųsi Tarybų Lietuva, kad ranka į ranką jos dirvonų vagas verstų komunistai katalikai su komunistais materijalistais". Ir antra: Krupavičius buvo įsitikinęs, kad esamose aplinkybėse geriau priklausyti SSRS, negu Vokietijai, nes jeigu "vokiečiai Lietuvą užkariaus, - tai lietuvių nacija žus". Ir trečia: Krupavičiaus įsitikinimu sovietinė Lietuva išsaugojo tam tikrą valstybingumą ("Mums liko nepriklausomybė tam tikrose ribose"). Todėl "liaudies kultūrinio lygio pakėlimo srityje, ir lietuvių nacionalinės kultūros pakėlimo reikalu" katalikai ir komunistai gali veikti kartu. Visa tai rodo, kad dabar formuojamas vaizdas esą 1940 - 1941 m. katalikų visuomenė iš principo buvo nusiteikusi prieš komunistinę to meto valdžią, yra fikcija. Bent dalis jos linko bendradarbiauti su komunistais vardan tautinių (lietuviškų) ir socialinių (gyvenimo lygio kėlimo) tikslų ir lietuvių komunistų nelaikė priešais.