Krikščionybės kritikas Hermannas Deteringas apie šv. Paulių | 2020 gegužės 8 d.


H. Deteringas kaip visada veikia savo amplua. Šį kartą savo knygoje "Der gefaelschte Paulus: das Urchristentum im Zwielicht" (1995 m.) jis ėmėsi šv. Pauliaus istoriškumo temos. Jo atsakymas, žinoma, lauktinas: Paulius, toks, kokį mes jį žinome iš jo laiškų, istoriškai neegzistavo. Tai jau įprastinė H. Deteringo programa, nuo kurios jis ir šį kartą nenutolsta. 

Tačiau pradėkime nuo pradžių. Visų pirma, pasak H. Deteringo apie Paulių nekrikščioniški šaltiniai nepateikia apskritai jokių žinių. Apie Paulių kalbama Apaštalų darbuose ir žinoma, paties Pauliaus laiškuose. Tačiau problema ta, kad svarbiausi Pauliaus gyvenimo momentai juose pateikiami iš esmės skirtingai. Pav. Laiške Galatuose rašoma apie tai, kad Paulius po savo atsivertimo nuvyko į Arabiją ir ten praleido tris metus, tuo tarpu Apaštalų Darbų autoriaus manymu Paulius iš karto nuvyko į Jeruzalę susitikti su apaštalais. Iš Apaštalų Darbų sektų, kad su apaštalais jis buvo susitikęs tris kartus, tuo tarpu pagal Laišką Galatams - du kartus. Neaišku ir kieno paskatintas jis ėmėsi misijos pagonių tarpe: pagal Laišką Galatams savo iniciatyva, remdamasis iš paties Jėzaus Kristaus gautu apreiškimu jam, tuo tarpu Apaštalų Darbuose rašoma, kad vykdydamas Jeruzalės Susirinkimo sprendimą, apaštalų pavedimu (o pirmasis misijos pagonių tarpe ėmėsi Petras). Apaštalų Darbuose Paulius vaizduojamas kaip ištikimas Mozės Įstatymui žydas, o savo laiškuose - kaip priešiškas įstatymui, tėvų papročiams, judaizmo reikalavimams apskritai asmuo. Tyrinėtojams lieka neaišku, kurį šaltinį imti už pagrindą. Vis dėl to, daugumai mokslininkų didesnį pasitikėjimą kelia Pauliaus laiškai. Apaštalų Darbus linkstama laikyti I a. krikščionių situacijos atgarsiais, daugiau atspindinčiais Romos bendruomenės, kurioje stiprias pozicijas turėjo iš žydų kilę krikščionys, ideologines nuostatas. H. Deteringas akcentuoja tai, kad Pauliaus laiškai I a. ir II a. pačioje pradžioje visiškai neminimi, nors Paulius juose pats, o taip pat Apaštalų darbuose pristatomas kaip bene svarbiausias krikščionybės skleidėjas. Apologetas ir filosofas Justinas Kankinys - pirmasis krikščionių veikėjas, kurio raštuose tyrinėtojai randa neabejotinai Pauliaus minčių atgarsių. Tačiau ir jis Pauliaus nemini. Ištisu srautu informacija apie Paulių plūsteli po Markiono atvykimo į Romą (144 m.). Būtent Markionas atsivežė su savimi Pauliaus laiškus, kurių vieną sakosi pats radęs. Įvertindamas aukščiau minėtas aplinkybes - visišką tylą apie Paulių ir jo laiškus I a. ir II a. pradžioje, staigų Pauliaus "išnirimą" iš istorinės nežinios II a. vid., susijusį su Markionu, o taip pat remdamasis savo paties atlikta Pauliaus laiškų filologine ir literatūrine analize, H. Deteringas daro išvadą, kad Pauliaus laiškai negalėjo būti parašyti I a. - jų autoriumi jo manymu tegalėjo būti pats Markionas. Išvada ekstravagantiška, peržengianti nusistovėjusį mokslinį konsensusą šiuo klausimu. Tačiau H. Deteringas nesustojo ir ties šia išvada, bandydamas nustatyti, o kas gi slepiasi po vardu "Paulius". Gaila, bet mokslininkas H. Deteringas čia jau nuslydo į visiškų fantazijų erdvę. Jo manymu, tiek už Romos bendruomenės inicijuotų "Apaštalų Darbų", tiek už Markiono bendruomenės saugoto su Pauliumi susijusių tekstų bloko (ne vien paties Markiono esą Pauliaus vardu parašytų laiškų, bet ir Pauliaus aktų bei kitų tekstųi) slypi "legendos apie Paulių". O už jų pasak H. Deteringo ne kas kita kaip ... Simonas Magas. Esą tai įrodo tiek įvairiuose istoriniuose šaltiniuose gerai atskleistas Simono Mago ir Pauliaus išorinis panašumas (abu buvo maži, su specifiniais veido bruožais (susilieję antakiai), be to, raupsuoti (beje, H. Deteringas su Pauliumi tapatina ir ... Simoną Raupsuotąjį)), aktyvi misijinė veikla, vizionieriškas patyrimas, stebuklų darymas, priešiškumas Mozės įstatymui, taip pat - juos lydinti moteris (Simono atveju - Elena, o Pauliaus atveju esą Teklė (minima Pauliaus aktuose; tiesa, H. Deteringas nelaiko jų realiomis moterimis, o gnostinio mito personifikacijomis)) bei faktas, kad apologetai ir Bažnyčios tėvai markionitų erezijos pradininku laikė Simoną Magą. Vis dėl to H. Deteringas nesugeba įtikinamai paaiškinti kodėl vis dėl Apaštalų Darbuose aprašomas Paulius, bet kartu minimas ir Simonas Magas (lygiai kaip ir daugelio apologetų ir Bažnyčios Tėvų raštuose).

Bet kuriuo atveju krikščionys neturėtų bijoti net ir priešiškai nusiteikusių mokslininkų istorinės kritikos. Krikščionybė savo istorinėje raidoje seniai pergyveno vaiko amžių. Sykį užgimęs istoriškumo jausmas reikalauja vis sąmoningesnės savo religinės tradicijos refleksijos bei drąsos visame kame ieškoti Absoliučios tiesos atšvaitų. Šioje recenzijoje pristatytoje H. Deteringo knygoje jų taip pat esama. Tai visų pirma galbūt pačiam H. Deteringui to nesuvokiant atsiskleidusi milžiniška krikščionybės sintetinė galia. Kalbant apie II a. situaciją ir Pauliaus refleksiją H. Deteringo veikale - tai sugebėjimas įtraukti į didžiąją krikščioniškąją sintezę judaizmą, paverčiant jį ankstesniąja krikščionybės raidos faze, o taip pat ir gnostiškąjį markionizmą, taip sukuriant darnų ideologinį lydinį.