Kunigų ideologinis nepakantumas prieš pirmąjį pasaulinį karą: kun. Juozo Šereivos atvejis | 2021 vasario 14 d.

Remiamasi Aldonos Vasiliauskienės straipsniu "Šv. Bazilijaus Didžiojo bažnyčiai - 270 metų" (Padubysio kronikos, 2020 m., Nr. 1 (14)), kuris pristatomas konspekto forma su paaiškinimais. A. Vasiliauskienės straipsnyje rašoma apie Bazilionų Šv. Bazilijaus Didžiojo bažnyčią Šiaulių vyskupijos Šiaulių dekanate. 1919 - 1934 m. ši bažnyčia buvo Kurtuvėnų parapijos filija, o nuo 1934 m. - savarankiška Šv. Bazilijaus Didžiojo bažnyčia ir parapija (p. 7). Kun. Juozapas Šereiva (1875 - 1946): Bazilionuose dirbo 1919 - 1924 m. (į kunigus įšventintas 1899 m.). ( p. 10). 1919 m. Bazilionų bažnyčia sugrąžinta katalikams ir perduota lotynų apeigų katalikams. 1918 m. Bazilionuose apsigyveno pirmas katalikų kunigas Juozas Šereiva. Jis bažnyčios istoriją įrašytas kaip dvasininkas, vokietmečiu gelbėjęs žydus: trijų asmenų šeimą slėpė dirbdamas Upninkuose (p. 10). Kun. Juozas Šereiva 1902 m. buvo paskirtas vikaru į Panemunėlį talkinti klebonui, žinomam švietėjui, Panemunėlio bažnyčios statytojui kun. Jonui Katelei. Čia kun. J. Šereiva dirbo ir kapelionu, tačiau labai greitai iš Panemunėlio buvo išsiųstas į Kretingos vienuolyną. 190 m., jis paskirtas vikaru Viešintų parapiją, kur talkino klebonui ir dekanui kun. Vincentui Jarulaičiui. 1923 m, paskirtas Latvelių- Žarėnų kuratoriumi, o 1925 m. - Meškuičių vikaru (klebonas kun. Antanas Steišys). Nuo 1927 m. jis dirbo Upninkų parapijoje klebonu. Čia karo metais jis slėpė trijų asmenų žydų šeimą. Apie kun. J. Šereivos darbą Panemunėlyje rašė Ona Levandavičiūtė apybraižoje "Dievui, parapijai, Lietuvai", skirtoje kun. Katelei: kunigas Juozapas Šereiva tiek privirė košės, sukūrė tokį pragarą, kad sutrumpino gyvenimą ne tik klebonui. Jo atkėlimas buvo tikra nelaimė parapijai. Iš pradžių jis demonstratyviai atsisako kartu su klebonu valgyti pietus ir pareiškia, kad šviečiamojoje veikloje nedalyvausiąs, nes mužikams ir boboms mokslų nereikia. Jam visur vaidenosi bedieviai, tokiu apšaukia net kilniems tautos tikslams atsidavus ištikimą J. Katelės pagalbininką, labai tikintį tretininką Juozą Širvydą. J. Šereiva, sužinojęs apie Panemunėlyje veikiančią "Žvaigždės" draugiją, jos knyginėlį ir platinamas knygas, praneša Panevėžio policijos viršininkui. Per pamokslą iškeikia visus skaitančius bedieviškas knygas ir laikraščius ir lipia mušti, vyti lauka jų platintojus. Pasekmių ilgai laukti nereikėjo: Pandėlio policijos viršininkas, jo pavaldiniai su slaptosios policijos tarnu Pranckūnu priešaky pradeda kratas, tardymus. Taip sumuša bažnyčios palivarko ūkvedį kad tas pusę vasaros gaivaliojasi, o dvaro laukų darbininkas Antanas Kvedaras po sumušimo nervų liga susirgo. Visus žvaigždiečius išdavė Pranckūnas, o jų vadas J. Širvydas po policininkų užpuolimo priverstas palikti tarnybą dvare, žmoną su vaikais ir bėgti. Po tokių išpuolių J. Katelė labai sielojasi, praranda linksmumą. Šį kartą net vyskupas nebegali užtarti J. Katelės, nes J. Šereivą į Panemunėlį atsiuntė spaudžiamas ir verčiamas kitų klebonų, nepatenkintų jo kultūriniu darbu. Tas, kuris turėjo būti atrama ir parama klebonui senatvėje, pasidarė piktesnis už pikčiausią priešą. J, Šereivos elgesį matė J. Katelės dukterėčia Elžbieta, gyvenusi klebonijoje. Ji draugavo su žvaigždiečiais, lankė susirinkimus, rinko tautosaką, atnešdavo dėdei jų platinamų raštų, kurios tikrai nebuvo bedieviškos. Bet J. Šereivos niekas nesustabdė: jis ir toliau per pamokslus varė savo, liūdini kleboną, puolė žvaigždiečius, sėjo pyktį ir sumaištį (p. 11). Kun. J. Šereivos darbą Panemunėlyje prisimena dr. P. Mačiulis straipsnyje žurnale "Laiškai bičiuliams". Jis rašo: "Mūsų kapelionas kun. Juozas Šereiva tuos vadovėlius (lietuviškus) surinko ir , nebaigs pamokos nunešė į mokytojo butą ir sviedė žemėn, o pats, užtrenkęs duris, nuėjo pasiguosti kun. Katelei. Mokytojas grąžino vaikas surinktus pusrublius, bet po dviejų ar trejų mėn., iškėlė iš mokyklos kun. Šereivą ir uždarė Kretingos vienuolyne (p. 11). A. Vasiliauskienė klysta: tai buvo rusiški vadovėliai. Petras Mačiulis savo straipsnyje "Vargo mokykla ("Laiškai lietuviams") rašė: kun. Katelė specialiai mokytojų pareigoms ruošė mergaites, nes, jo nuomone, berniukus tėvai gali leisti ir į valsčiaus mokyklas, o mergaitėms ten nė vietos nebūtų. Bet svarbiausias vargo mokyklos uždavinys buvo vaikus mokyti lietuviškai, nes rusų mokyklose lietuvių kalbos nebuvo. Atsimenu, mūsų mokykloje mokytojas rusas surinko kartą iš mokinių po pusę rublio ir už poros savaičių atnešė mokyklon tikybos vadovėlius, parašytus rusiškai. Mūsų kapelionas kun. Juozas Šereiva tuojau tuos vadovėlius surinko ir, nebaigęs pamokos, juos nunešė į mokytojo butą ir sviedė žemėn, o pats, užtrenkęs duris, nuėjo pasiguosti kun. Katelei. Mokytojas po to įvykio grąžino vaikams surinktus pusrublius, bet po dviejų ar trijų mėnesių iškėlė iš mokyklos kun. Šereiva ir uždarė Kretingos vienuolyne. Todėl P. Mačiulis ir daro išvadą, kad tokie kunigai kaip Katelė ir Šereiva saugojo lietuvius katalikus nuo rusinimo, skiepydami žmonėse tautinę sąmonę ir atskleisdami jiems lietuvių kalbos grožį bei pranašumą prieš rusų ir kitas svetimas kalbas.

Šis atvejis rodo, kad kun. J. Šereiva nebuvo nusiteikęs antilietuviškai, t. y. jis nebuvo polonomanas (nors tai, nežinant šio paskutinio atvejo ir galima buvo įtarti - juk jis į Panemunėlį buvo atsiųstas senų dvarininkiškų, lenkiškų pažiūrų vyskupo Mečislovo Paliulionio), o būtent senų fundamentalistinių, tradicionalistinių arba kaip anuomet buvo sakoma ultramontaniškų pažiūrų, todėl nekenčiantis bet kokių progresyvių, universalią žmonių patirtį gerbiančių žmonių. Lietuvių kunigų tarpe tokių nebuvo daug. Ultramontanizmas buvo daugumos senų unijines lenkiškas pažiūras turėjusių Lietuvos kunigų pasaulėžiūra, kultūrinė laikysena ir net jų kaip lenkų nacionalinė ypatybė.