„Landsberginė Lietuva“: fikcija ar realybė? |2020 birželio 1 d.
Dažnai politinėse diskusijose išgirstame frazę -"landsberginė Lietuva". Sakoma: buvo tarpukario Lietuva ("smetoninė" Lietuva), buvo sovietinė Lietuva ir štai - landsberginė Lietuva, ją suvokiant kaip režimą, egzistuojantį nuo 1990 m. iki šių dienų. Tai ar egzistuoja/egzistavo tokia "landsberginė Lietuva"? Žinoma, pirmiausia reiktų išsiaiškinti kokį turinį įdeda į šią frazę, ją vartojantys ir kas jie tokie yra. Tokį išsireiškimą galima išgirsti iš asmenų, kuriems nepriimtinos permainos Lietuvoje, įvykusios po 1988 m. pradedant Sąjūdžiu - pats atsiskyrimas nuo SSRS ir nepriklausomos Lietuvos egzistavimas ar bent nepriklausomybės siekis (nes labai abejotina ar dabartinę Lietuvos būklę galima laikyti adekvačia nepriklausomos valstybės statusui). Neretai tai asmenys, nusiteikę rusofiliškai ar net laikantys lietuvius slavais bei savotišku rusų etnoso porūšiu (taip mąstančių lietuvių, kaip ne keista, yra pakankamai daug - kas žino ar ne tiek pat kiek tų, kurie pasiruošę Lietuvą ištirpdyti federalistinėje Europoje ar atnaujintoje lenkiškoje Abiejų Tautų Respublikoje). Taip pat tai asmenys, kuriems nepriimtina dabartinė Lietuvos santvarka - dėl pačių įvairiausių ir net prieštaringų priežasčių: per mažos demokratijos, socialinio angažuotumo (ar atvirkščiai - per didelio "socialistiškumo"), didelių korupcijos mastų, per menko dėmesio lietuviškam tautiškumui ar atvirkščiai per didelio "nacionalistiškumo" ir net "fašistiškumo". Kaip matom nuomonių diapazonas pernelyg platus, kad jis visas galėtų būti pasitelktas sąvokos "landsberginė Lietuva" charakterizavimui.
Ir apskritai: ar yra realus - faktinis - pagrindas tokiam teiginiui? Taip, atrodo yra. Jau nuo 1988 m. Vytautas Landsbergis (pagal savo išsilavinimą muzikologas), rimtai įtakoja Lietuvos likimą, tapdamas opozicinio judėjimo - Lietuvos Persitvarkumo Sąjūdžio - vadovu ir slaptai su tuometiniu faktiniu Lietuvos vadovu - LKP pirmuoju sekretoriumi - Algirdu Brazausku susitikinėdamas Vingio parke ir projektuodamas būsimus įvykius. 1990 - 1992 m. Vytautas Landsbergis buvo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas - faktiškai valstybės vadovas. 1996 - 2000 m. - Lietuvos Seimo pirmininkas. 10 metų (nuo 1993 iki 2003 m.) jis vadovavo galingiausiai Lietuvos partijai - Tėvynės Sąjungai-Lietuvos konservatoriams (vėliau tapdamas šios partijos garbės pirmininku bei užimdamas jos politinės strategijos organo vadovo pareigas). Nuo 1992 m. nebebūdamas valstybės vadovu per visą tą laiką iki šių dienų V. Landsbergis turi asmeninę valstybės apsaugą, o 2019 m. prezidento rinkimų metu konservatoriai jį apibūdino kaip faktinį Lietuvos vadovą.
Jeigu taip, mes turim pagrindo ieškoti viso šio laikotarpio (trisdešimtmečio) charakteringų bruožų. Kaip jau minėta, tai negali būti pats Lietuvos atskirumas nuo SSRS (Rusijos). Siekis turėti savarankišką, nepriklausomą nuo Rusijos valstybę vienijo plačias įvairiausias ideologines, pasaulėžiūrinės ir politines pažiūras turinčių lietuvių mases. Kita vertus, išsivadavimo nuo SSRS (Rusijos) siekį apsprendė ne tik neabejotinas pačių lietuvių noras gyventi nepriklausomai nuo SSRS (Rusijos), bet ir įvairūs globalūs, Rusijos ir pačios Lietuvos politiniai, ekonominiai, ideologiniai, kultūriniai ir religiniai veiksniai. Globaliame lygmenyje pasaulio raidą nulemiantys veiksniai (organizacijos bei asmenys sudarantys vadinamąją pasaulinę vyriausybę) nubrėžė kursą į vieningo totalaus pasaulio kūrimą. Tam reikėjo išardyti savarankišką socialistinį lagerį, jį atveriant šiam vieningam tų jėgų valdomam pasauliui. Tai perestrojkos prielaida. Pasaulinė vyriausybė veikė per savo įtakos agentus SSRS politinėje vadovybėje, KGB ir kitose struktūrose. Šiuo požiūriu įvykiai Pabaltijyje - šio scenarijaus dalis. Globalių jėgų įtakojami SSRS centriniai organai atitinkamai veikė ir Lietuvoje, parinkdami reikiamus asmenis ir projektuodami prielaidas naujam Lietuvos valstybiniam statusui. Lietuvos Sąjūdžio veikimas buvo rimtai įtakotas, o gal net ir apspręstas šiuo dvigubu identitetu pasižymėjusiu SSRS struktūrų. Žinoma, neabejotina, kad būta ir besipriešinančių šiam scenarijui jėgų pačioje SSRS, siekusių SSRS centralizacijos ir rusiško nacionalizmo įtvirtinimo, ir kurios taip pat įtakojo politinį procesą Lietuvoje ("Jedinstvo" ir vadinamieji naktinė LKP yra šio proceso apraiškos). Tačiau kai mes kalbame apie pačios lietuvių tautos požiūrį ir laikyseną, mums nebūtina šių jėgų priimti domėn. Lietuvių laikyseną įtakojo būtent dvigubą identitetą turinčių ir sąmoningai ar nelabai sąmoningai globalistinių centrų tikslus įgyvendinančių centrinių SSRS organų parinkti asmenys, o taip pat grynai lietuvių nacionaliniais siekiais besivadovaujantys asmenys. Be abejo, būtent iš Sąjūdžio laikų - aišku visų pirma iš paties Sąjūdžio, bet taip pat ir savarankiškos LKP (vėliau virtusios LDDP) - susiformavo visas dabartinės Lietuvos gyvenimo politinis segmentas. Labai anksti nuo jo pradėjo atsipumpuruoti įvairiose politinėse organizacijose susitelkęs ir įvairių asmenų atstovaujamas tautinis blokas (čia galima paminėti dar didžiajame Sąjūdyje su V. Landsbergiu pradėjusį konfliktuoti R. Ozolą, Tautos pažangą, Rolandą Paulauską, tautininkus ir pan.). Jo atstovai į landsberginės Lietuvos sąvoką neįeina. Aišku, į ją pradžioje neįėjo ir apie LDDP besibūrusi Lietuvos visuomenės dalis (galbūt net galima konstatuoti, kad tik nuo 2001 m. kai LDDP susivienijo su LSDP arba nuo 2007 m., pasibaigus A. Brazausko epopėjai, LSDP ėmė judėti konservatorių nubrėžtu ideologiniu farvateriu, kas reiškia konservatorišką sovietinės Lietuvos visuomenės asimiliavimo pabaigos pradžią). Tai lengviau padeda identifikuoti "landsberginę Lietuvą". Tad kas ta landsberginė stovykla, išsiaiškinus bent apytikslius jos politinius rėmus? Jos kultūrinės, pasaulėžiūrinės, ideologinės ir mentalinės charakteristikos aiškėja prisiminus Sąjūdžio formavimosi aplinkybes bei paties V. Landsbergio gyvenimo aplinkybes. V. Landsbergis buvo sovietų režimo pagerbto architekto sūnus, architekto, kuris turėjo nevienareikšmius santykius tiek su sovietinėmis kai kuriomis struktūromis, tiek ir su įvairiomis Vakarų struktūromis. O pats V. Landsbergis susirašinėjo su Jurgiu Mačiūnu, žaidė "Fluxus" žaidimus. Trumpai tariant tai bohemiškos, prie patogaus gyvenimo bet kokio politinio režimo sąlygomis pripratusios inteligentijos atstovas. Kas dar tapo permainų Lietuvoje svarbiu veiksniu? Katalikų Bažnyčia. Bažnyčia, prieš karą buvusi svarbiausia ideologine ir iš dalies net politine jėga, sovietų laikais praradusi tą vaidmenį, rimtai varžoma, tačiau niekada nepraradusi ryšių su savo centrine vadovybe Vatikane ir Vakarais apskritai, jautėsi privalanti perimti ideologinį ir pasaulėžiūrinį vadovavimą lietuvių tautai vėl. Dar viena tokia jėga - su sovietų valdžia kovojusieji antikomunistiniai partizanai ir tremtiniai bei kiti sovietinio režimo represuotieji ir jų palikuonys. Tai didžiulė masė žmonių, kurie per visą sovietmetį jautė neapykantą valdžiai ir kitokiems lietuviams, kurie aktyviai su režimu nekovojo. Būta ir kitokių subgrupių - be kita ko seksualinių mažumų, kurios irgi jautėsi varžomos valdžios. Tačiau būtent antikomunistiniai partizanai ir tremtiniai tapo patikimiausiais V. Landsbergio ir jos sukurtos partijos - Tėvynės sąjungos - rėmėjais. Ir - atkreiptinas dėmesys - nepaisant to, kad Tėvynės sąjunga patyrė ideologijos lygmenyje didžiulę metamorfozę nuo antirusiško nacionalizmo ir konservatizmo iki liberalizmo, globalizmo ir pabrėžtino prolenkiškumo (kas žinoma, jokiu būdu nepanaikino šios partijos antirusiškumo), jau neigiant ir pačios etnolingvistinės (lietuviakalbės) lietuvių tautos egzistavimo tolesnį būtinumą, tradicinės šeimos išsaugojimą ir katalikiškas moralines vertybes, šie sluoksniai ir toliau vieningai balsuoja už konservatorius. Tai labai svarbus indikatorius, liudijantis, kad antikomunistiniai partizanai ir tremtiniai (labiausiai būtent jie) tiek anuomet kai skaudžiai nukentėjo nuo sovietų valdžios, tiek dabar pakankamai egoistiškai, vadovaujasi savo socialinės padėties ir turto išsaugojimo siekiais. O juk būtent šiais sluoksniais bei Bažnyčia remiasi landsberginio režimo politinė šerdis - konservatorių partija - per tuos trisdešimt metų pajungusi daugelį kitų vadinamųjų sisteminių partijų, įgijusi milžinišką įtaką teisėtvarkos, jėgos struktūrose, žiniasklaidoje, akademiniame moksle, versle bei naudodamasi tarptautinių politinių ir visuomenių organizacijų bei Vakarų šalių politinio elito parama.
Nepaisant to, kad po R. Janutienės tyrimų galima teigti, jog postsovietinės Lietuvos susikūrimą sąlygojo KGB įtakoje vykę ekonominiai procesai, o ypač privatizacija (neretai reiškusi valstybinio turto išgrobstymą), persmelkta politinio elito ryšių su kriminaliniu pasauliu, vis dėl to labiausiai režimą apibrėžia ideologinės gairės, o tai reiškia ir tie, kurie jas formuluoja. Tai ne tik politikos ekspertai, bet ir ištisą istorinį diskursą suformavę universitetų, institutų ir akademijų moksliniai kadrai, pateikę pasaulėžiūrines, ideologines, politines ir kultūrinės strategijos gaires, pagrindžiančias Lietuvos priklausomybę Vakarų pasauliui (NATO ir ES), planuojamą Lietuvos prišliejimą prie Lenkijos, konfrontaciją su Rusija, kas oficialiajame istorijos modelyje ypač pasireiškia negatyviu sovietinio bei pagoniškojo (ikilenkiško) Lietuvos istorijos laikotarpių nušvietimu.
Taigi kas ta "landsberginė" Lietuva, kaip režimo, kuris valdo Lietuvą ir lietuvių tautą, konsekvencija, apibendrinant skirtingus oficialaus ideologinio diskurso raidos etapus? Tai pabrėžtinas antirusiškumas, akcentuojant atitinkamus tolimos ir artimos Lietuvos istorijos momentus, o būtent lenkišką Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę Abiejų Tautų Respublikos laikotarpiu, antisovietinio pasipriešinimo įvykius bei Sąjūdžio istoriją suvedant į V. Landsbergio išaukštinimą. Režimas remiasi konservatorių partijos bei jos filialų (kitų vadinamųjų sisteminių partijų) politine struktūra, o taip pat įtaka valdžios organuose, jėgos ir teisėtvarkos struktūrose, žiniasklaidoje, akademiniame moksle, Katalikų Bažnyčioje bei versle, įtaka tarptautinėse globalistinių jėgų (visų pirma D. Sorošo) interesus atstovaujančiose organizacijose bei pastaruoju metu ypač naudodamasi lytinių ir kitokių nekonvencinių mažumų parama, o taip pat ryšiais su Vakarų ambasadomis, politinės valdžios, karinėmis, žvalgybos organais. Režimo šerdies - konservatorių - atrama tai gilumine prasme socialiai motyvuota antikomunistinių partizanų, tremtinių ir jų palikuonių neapykanta sovietiniam režimui bei tiems, kurie su juo jų sąmonėje siejasi - vienaip ar kitaip su režimu bendradarbiavusiems lietuviams.