Lenkai tarpukario Lietuvoje: lietuviakalbės lietuvių tautos etnolingvistinė bazė | 2020 gruodžio 6 d.

12/06/2020

Lenkų mažumos Lietuvoje problematika

Šio straipsnio tema - etnolingvistinio tautiškumo modelio lingvistinė, kultūrinė ir socialinė bazė. Taigi kalba eina apie etniniais kriterijais (visų pirma kalba) grindžiamą tautiškumo modelį. Jo bazę galima nustatyti tik palyginus su kitais tautiškumo modeliais, o visų pirma su kitų tautų, gyvenusių to meto Lietuvoje, tautiškumo sampratomis. Kadangi istorinių aplinkybių dėka didžiausias difuzijos laipsnis pastebimas tarp lietuvių ir lenkų, šių tautinių grupių santykį plačiau ir aptarsime. Taigi čia bus kalbama apie lietuvių ir lenkų santykius tarpukario Lietuvos Respublikoje, apie lenkų tautinės mažumos statusą ir įtaką Lietuvoje.

Vienintelio tarpukario Lietuvoje visuotinio gyventojų surašymo (jis neapėmė Klaipėdos krašto ir Vilniaus krašto, buvusio Lenkijos valdžioje), atlikto 1923 m. duomenimis, Lietuvoje gyveno 65 000 lenkų, kurie sudarė 3, 23 % visų gyventojų. Atrodytų jokių problemų negali iškilti, duomenys vienareikšmiai, jais remiantis būtų galima charakterizuoti lenkų tautinę mažumą įvairiais aspektais. Vis dėl to taip nėra. Lenkų visuomenės veikėjai anuomet, o taip pat Lenkijos mokslininkai šiais laikais ginčija šiuos duomenis, pateikdami gana svarius argumentus. Visų pirma jie pastebi ryškų neatitikimą tarp šio surašymo rezultatų ir rinkimų į Seimus, o taip pat savivaldybes rezultatų. 1920 m. rinkimuose į Steigiamąjį Seimą už lenkų sąrašus balavo 40 000 (4, 86 %), 1922 m. rinkimuose į Pirmąjį seimą - 54 000 (6, 74 %), 1923 m. rinkimuose į antrąjį seimą - 63, 6 000 (7, 1 %), 1926 m. rinkimuose į trečiąjį seimą - 55, 5 000 (6, 3 %). Dar didesnis neatitikimas rinkimuose į savivaldybes. Pav. į Kauno miesto tarybą - 1918 m. - 30, 3 %, 1927 - 27 %. Pagal 1923 ir 1926 m. rinkimu rezultatus Centrinis lenkų rinkimų komitetas paskelbė, kad lenkų Lietuvoje gyvena 9, 99 %., taigi, išeitų jų turėjo būti iki 200 000. Kaip teisingai pastebėjo tuometiniai lenkų lyderiai ir šiuolaikiniai mokslininkai, rinkimuose dalyvavo daugiau lenkų, nei jų užfiksuota gyventojų surašyme. Taigi, darytina prielaida, kad surašymo duomenys neatitinka realybės. Lenkų ir kitų tautinių mažumų (vokiečių, žydų) atstovų teigimu tautinėms mažumoms buvo daromas spaudimas. Anot jų žmonės labai priklausomi nuo administracijos, buvusios krikščionių demokratų rankose. O jų programa lenkų požiūriu neabejotinai nacionalistinė. Per visą krikdemų valdymo laikotarpį išliko karinė padėtis. Karinės ir civilinės administracijos teisės faktiškai buvo beribės. Reikšminga lenkų gyventojų spaudimo priemonė buvo tautybės įrašymas į pasus, kurie pradėti dalinti itin paaštrėjusios antilenkiškos propagandos sąlygomis po POW sunaikinimo, visuotinio pasipiktinimo Lietuvos lenkais atmosferoje, antilenkiškos propagandos sąlygomis. Lenkų tyrinėtojai akcentuoja, kad ypač neišsilavinę valstiečiai buvo verčiami užsirašyti lietuviais. Be to, esą dalis lenkų galėjo savo balsus atiduoti už lietuviškas partijas. Iš tiesų įtikėtina, kad tai galėo būti Pažangos partijos atveju. Pažanga buvo konservatyvi partija, pasisakiusi už kilmingųjų luomo atstovų sugrąžinimą į lietuvybę, todėl stojusi prieš radikalią žemės reformą. Pateikiama nemaža faktų, kai dvarininkai, norėdami išsaugoti savo dvarus, įstodavo į Pažangos partiją ar kitas su ja susijusias organizacijas, balsuodavo už Pažangą, net užsirašydavo lietuviais. Kita vertus galimybę įtakoti gyventojus turėjo ne tik Lietuvos valdžia, bet ir kunigai arba dvarininkai kompaktiškai labiau lenkų gyvenamose teritorijoje. Be to, net ir lietuviškose teritorijose apskritai nelabai stabili Lietuvos padėtis buvo vėlgi veiksnys užsirašyti stipresnės tautos atstovu, o ne nykstančios, neturinčios ateities. Bet kuriuo atveju balsavimą rinkimuose ypač į Steigiamąjį Seimą ir lietuviai, ir lenkai suprato kaip plebiscitą, kuris turėjo patvirtinti lietuvišką arba lietuviškai - lenkišką valstybės pobūdį. Aišku, kad balsavimas už lenkų sąrašus iš tiesų antilenkiškoje atmosferoje buvo drąsus savo lenkiškosios tapatybės pareiškimo aktas. Taigi tokie įvairialypiai poveikio kanalai vienas kitą kompensavo ir galima kalbėti apie tam tiktą bendrą vardiklį, kuris visgi leidžia manyti, kad 1923 m. gyventojų surašymas ne visiškai tiksliai atspindi lenkų gyventojų tikrąjį skaičių. Tačiau reiktų pabrėžti, kad toks įsitikinimas paremtas apsisprendimo pastovumo koeficiento nustatymu. Nėra didelio pagrindo abejoti gyventojų surašinėtojų darbo kokybiškumu ar patikimu, tačiau į surašymo rezultatus reiktų žvelgti plačiau. Galima teigti, kad būta gausaus žmonių sluoksnio, galinčio lengvai pasvirti tiek į lenkiškumo, tiek į lietuviškumo pusę. Tad rinkimuose jie galėjo balsuoti už lenkų sąrašus, o surašyme pasisakyti esą lietuviais. T. y. jų apsisprendimas buvo labilus. Žinoma, mes besąlygiškai turime pripažinti individualaus apsisprendimo prioritetą, t. y pripažinti, kad vienas ar kitas konkretus žmogus galėjo ir gali apsispręsti už priklausomybę vienai ar kitai tautai. Tačiau aplinkybės rodo, kad tas apsisprendimas dar ilgą laiką buvo nestabilus ir tik ketvirto dešimtmečio pabaigoje galutinai pasviro į lietuviškumo pusę ir toks jis išliko iki šių dienų. Taigi, tokiu atveju surašymo duomenys ir rinkimų rezultatų duomenys vienas kitam neprieštarautų. Žvelgiant tokiu kampu reiktų pripažinti, jog surašymo duomenys ir 1920 - 1926 m. rinkimų į seimus ir savivaldybes rezultatai leidžia kalbėti apie tai, kad aptariamu laikotarpiu Lietuvoje būta pakankamai daug žmonių, kurių tautinė tapatybė buvo nenusistovėjusi. Vis dėlto, jų vartojama lenkų kalba, tradicinis jų išpažįstamos katalikybės pobūdis, kasdienybės įpročiai aptariamu laikotarpiu juos labiau artino prie lenkų, kas juos leidžia laikyti lenkų visuomenės dalimi, daugeliu atvejų senosios, Abiejų Tautų Respublikos laikų, visuomenės palikimu, gyvenančiu valstybėje, kurioje daugumą sudarė naujoji - lietuviškai kalbanti visuomenė, dar tebesiformuojanti, besiremianti mąstymo įpročiais, vaizdiniais, kurie antrosios christianizacijos laikais  (XVI - XVIII a.) nebuvo harmoningai perkeisti, sublimuoti, o atvirkščiai, buvo paprasčiausiai nugramzdinti į pasąmoninį lygmenį.

Senosios visuomenės gyvybingumo laidas - katalikybė ir dalyje visuomenės nekvestionuojamas Lietuvos ir Lenkijos bendrumas. Šiems elementams išliekant, galima kalbėti ir apie senosios visuomenės išlikimą, nes, ir keičiantis socialinei sanklodai, išlikus tai pačiai simbolinei struktūrai, išlieka ir pagarba šios struktūros nešančiosioms konstrukcijoms, besiremianti valstiečių paklusnumu dvarininkijai ir dvasininkijai. Senojoje visuomenėje lietuvių kalba nebuvo represuojama, tačiau ji nebuvo ir vertybė, o tik duotybė. Lenku kalba greta lotynų kalbos atitinkamame lygmenyje laikyta sakralia kalba. Tuo tarpu naujosios - lietuviškai kalbančios - visuomenės giluminis atsiradimo pagrindas - užgniaužta, nuslopinta, marginalizuota, bet galutinai neįveikta ikikrikščioniška / nekrikščioniška lietuvių patirtis. Taigi, nepriklausomos Lietuvos pradžioje senosios visuomenės pagrindu besiremianti ar tiesiog jai tapati lenkiškoji Lietuvos visuomenes dalis tikrai galėjo turėti 10 % gyventojų. Be to, atskiri senosios visuomenės jos elementai - o būtent lietuvių lenkų bendrumo jausmas - buvo išlikęs ir dalyje lietuviškai kalbančios valstietijos (tai įrodo lietuvių valstiečių reiškiama pagarba Čenstachavos Dievo Motinai (paveikslui - tai didžiausia Lenkijos šventenybė, švenčiausia Lenkijos vieta, kur kaip tikima Dievo Motina išgelbėjusi Lenkiją nuo švedų), kaip ir lenkų, ir lietuvių globėjai: lenkų archeologas Ludwig Krzyvicki, XX a. pradžioje dažnai lankęsis Žemaitijoje savo atsiminimuose mini atvejį, kai klebonui kunigaikščiui Beržanskiui paprieštaravus vienai kaimietei, sakančiai, kad Čenstachavos Dievo Motina mūsų karalienė - pasakius, kad tik lenkų, minia pradėjo saukti, kad lenkai ir lietuviai juk broliai ir turi ta pačią karalienę danguje). Dalis lietuvių apskritai sunkiai galėjo įsivaizduoti nepriklausomą Lietuvą - iš čia sutikimas eiti į lenkų legionus, lengvas pasidavimas Lenkijos valdžiai. Apskritai nepriklausomybės pradžioje kone visi bent kiek išsilavinę miestų ir miestelių gyventojai buvo artimesni lenkiškajai kultūrai ar tiesiog laikė save lenkais (A. Voldemaro liudijimu Ukmergėje amatininkai, prekybininkai, namų savininkai, gydytojai ir pan., visi, jei ne žydai, buvo lenkai). 1919 m. neretai visiškai lietuviški kaimai sutikdavo jungtis prie Lenkijos. Neatsitiktinai tad 1918 - 1919 m. kuriantis savivaldoms organams, daug kur susikūrė lenkiškos savivaldybės, vadinamosios respublikos. Šiems procesams didelės įtakos turėjo klebonai, parapijiečių laikyti tikru parapijos tėvu. Atrodo pagrįstai Lenkijos politikai buvo įsitikinę, kad užtenka savaitės propagandos ir lietuviai pasisakys už valstybinių ryšių su Lenkija atgaivinimą. Tai rodo, kad senoji visuomenė buvo labai gyvybinga, o esant palankesnėms Lenkijai geopolitinėmis aplinkybėmis, ji nesunkiai galėjo virsti lenkiškai kalbančia visuomene ir galiausiai - lenkų visuomene. Senoji visuomenė buvo suformavusi savus įpročius, papročius, nusistatymus, refleksyvius veiksmus, mąstymo konstrukcijas, psichologines ypatybes. Tad nenuostabu, kad nemažai visuomenės daliai buvo sunku atsiriboti nuo lenkiškosios praeities: senoji neunijinė ir nekatalikiškoji praeitis buvo beveik užmiršta, o ką statyti ateityje vietoj šios, kuri turėjo ir savo sakralinį ašį - katalikybę, garantuojančią išganymą, išskirtinumą, teikiančią misijos šioje žemėje pojūtį? Tereikėjo tik pasilikti prie Dievo "išaukštintos" tautos. Kiekvienas sluoksnis ir grupė tuos pačius identiteto simbolius traktavo kiek skirtingai ir iš bendro reikšmių lobyno sėmėsi tai, kas jiems buvo suprantama. Pav. valstiečiams svarbiausia buvo Dievo parama, pagalba jų darbuose, palaminimas jų šeimoms. Visa tai teikė lenkiškoji katalikybė, Abiejų tautų respublikos katalikybė. Taigi, ir lietuviškai kalbantys neretai buvo įtakojami tų pačių sentimentų. Juk žinoma, kad dar 1884 m. lietuviai Amerikoje tebevadino save polenderiais, paliokais, t. y. lenkais, 1863 m. sukilimo metu lietuviškai giedojo Lenkijos himną. Šiuos sentimentus, turėjusius rimtų politinių pasekmių, vaizdžiai aprašo žymus lenkų veikėjas Walerianas Meysztowicz, kilęs iš Pajuosčio prie Panevėžio (jo tėvas buvo vadinamosios Vidurio Lietuvos prezidentas - žinome, kad tokia buvo sukurta po Želigovskio įvykdyto Vilniaus užėmimo) savo gimtuoju kraštu laikęs Abiejų Tautų Respubliką ir jos sudedamąją dalį - Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę. Anot Meištovičiaus visi buvome lietuviai ir tai niekam netrukdė būti lenkais. Kalbos maišėsi, tačiau žmonių neišskirdavo. Pavyzdžiu jis laiko lietuvį valstietį Šukį, nuo gimimo priklausiusį dvarui, ištikimą Abiejų tautų respublikos reikalo gynėją, Panevėžio parapijinės bažnyčios "broliuką", pamaldų metu vilkėjusį kamža ir išdidžiai vaikščiojusį su bažnytine pamaldų tvarkdario lazda. Būtent tokie žmonės įsijungė į Meištovičiaus romantiškai aprašytą Upytės liaudies sąjūdį, t. y. lenkiškus savigynos būrius, veikusius 1919 m. Kitas Meištovičiaus aprašytas personažas - Misiukas - arklininkas - nepaisant luominių, turtinių ir išsilavinimo skirtumų, Meištovičiui irgi buvo saviškis savo požiūriu į bendrą reikalą - Abiejų tautų respubliką, nes jis vartojo tą išganingą žodį "mes".

Taigi, problemos, susijusios su lenkų tautine mažuma, tai iš esmės senosios Lietuvos - Lenkijos valstybės palikimas. Galima sakyti, kad ir XX a. pradžioje tebegyvavo senoji Abiejų Tautų Respublikos visuomenė, tiesa, pasikeitusi, tačiau savo esminiais elementais išlikusi ta pati. Kaip jau minėta, tai nulėmė katalikybė ir neišardomo bendrumo su lenkų tauta jausmas. Štai du tapatybės elementai, kurie neabejotinai siejo visus luomus ir buvo tos visuomenės stabilumo šaltinis. Nepriklausomybės kovose susirėmė dvi Lietuvos, dvi lietuvių tautos, dvi visuomenės - senoji ir naujoji. Šių dviejų visuomenių kova ir apsprendė naujosios Lietuvos geopolitinę, politinę, tautinę, kultūrinę ir iš dalies ekonominę susikūrimo ir egzistavimo prielaidas. Naujoji visuomenė Kauno gubernijoje (ir Suvalkų gubernijos šiaurinėje dalyje) jau iki pirmojo pasaulinio karo dominavo. Būtent prie jos turėjo derintis dvarininkai, akalicų bajorija, lenkų inteligentija. Tuo tarpu Viniaus gubernijoje naujoji visuomenė stipresnės atramos neturėjo. Tai suprantama, nes lietuvio pasąmonėje glūdintis senasis archetipinis patyrimas, pasireiškiantis ištikimybe seniesiems įpročiams kaip grybavimas, medžio drožyba, bitininkystė, ką galima interpretuoti kaip gilią žmogus giminystę medžiams, bitėms, grybams (prigimtinės religijotyros požiūriu ši santykis yra religinis) buvo nesunkiai įžvelgiamas. Iki pat XIX a. baimintasi senųjų dievų galios (prisiminkim pasakojimus apie vaikus, kurie XX a. pirmoje pusėje bijojo tam tikrose vietose žegnotis, melstis, tikėdamiesi, kad Perkūnas bus palankus). Lenkiškoji visuomenės dalis tai jautė ar net žinojo. Todėl neretai lietuviai laikyti pagonimis, o jų katalikybė įtartina.

Subyrėjus Abiejų tautų respublikai, atsiradus papildomiems indoktrinacijos veiksniams - Rusijos valdžia, stačiatikių bažnyčia, pasaulietinė inteligentija - senosios visuomenės gelmėse praėjo fomuotis nauja visuomenė. Tiesa, sąvokos "nauja" ir "sena" nesutapatinamos su visuomeniniais pokyčiais iššauktais modernizacijos proceso. Ir modernizacijos proceso pasekmės galėjo būti pajungtos senosios visuomenės išsaugojimui, jei tik lieka pagrindiniai tapatybės elementai - bendrumo su lenkais sąmonė ir katalikybė. Kita vertus simboliams gali būti sutiekiama nauja prasmė. Pav. katalikybės atveju imtas pabrėžti jos modernizacinis, europeizacinis, civilizacinis poveikis. Vis dėl to senoji visuomenė, lenkiškoji visuomenė pamažu mažėjo taip pat ir dėl natūralaus augančio Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos etnolingvistine prasme prestižo lietuvių kilmės lenkų gyventojų tarpe. Vyko lituanizacijos procesas. Tas nestabilios tautinės tapatybės žmonių sluoksnis buvo labai paveikus ir polonizacijai, ir lituanizacijai. Tai gyventojų dalis, kuri per vieną kartą galėjo asimiliuotis tiek lenkiškoje, tiek ir lietuviškoje aplinkoje. Esant tokiai glaudžiai šių dviejų etninių grupių sąveikai, difuzijai, yra prasmės kalbėti apie tautinį branduolį ir periferiją, kuri galėj būti veikiama įvairių veiksnių. Lietuvių tautos atveju reikia kalbėti apie indoktrinacinių siekių turinčią lietuvių inteligentiją, laikančią save tautos ir valstybės kūrėja ir iki aptariamo laikotarpio jos paveiktą valstietijos dalį, tvirtai besivadovavusią inteligentijos idealais. Tai ir bus tas branduolys, ta kritinė masė, kuria ir rėmėsi pirmosios Lietuvos valdžios struktūros. Toliau galima kalbėti apie gyventojų dalį, kuri iki aptariamo laikotarpio daugiau mažiau tvirtai apsisprendė laikyti save lietuviais. Reikia pasakyti, kad veiksniai, skatinantys Lietuvos gyventojus apsispręsti už lietuviškumą ar lenkiškumą, formavosi dar XIX a. Komplikuota Šiaurės Vakarų krašto etninė, lingvistinė, luominė, demografinė situacija vertė carinę Rusijos valdžią ieškoti kriterijų diferencijuotai laikysenai vietinių gyevntojų atžvilgiu. Lietuvius nuo lenkų bandyta atskirti kalbiniu ir luominiu požiūriu: vienu atveju visi kilmingieji įvardinti kaip lenkai, o kitu atveju - kalbantys lenkiškai vadinti lenkais. Tai dar neturėjo esminės įtakos vietinių gyventojų apsisprendimui. Žymiai didesnę reikšmę turėjo endekų veikla ar lietuvių tautinis judėjimas, skatinęs vietinius kilminguosius išreikšti savo požiūrį jo atžvilgiu - iš čia etiketės - litvomanai ir polonomanai. Galutinis taškas buvo nepriklausomų Lietuvos ir Lenkijos valstybių atsiradimas, jau definityviai vertęs apsispręsti dėl savo laikysenos šių valstybių atžvilgiu. Štai tada nemaža dalis Lietuvos gyventojų ir apsisprendė laikyti save lenkais. Juk lietuvių tautinis sąjūdis regimai dominuojančia jėga virto tik baigiantis pirmajam pasauliniam karui, vykstant nepriklausomybės kovoms, Rusijos tremtinių visuomenėje. Tik tada tautinė sąmonė tapo plačiųjų visuomenės sluoksnių bruožu. Žinoma, čia svarbiausią vaidmenį suvaidino sąmoninga inteligentijos indoktrinacinė veikla, nukreipta į masinę mobilizaciją bei tautinę ir politinę agitaciją. Inteligentijos veikla neabejotinai turėjo didžiulės įtakos tam, kad galiausiai išsivystė radikalus antilenkiškas tautos nusistatymas. Lietuvių tautinio sąjūdžio lyderiai galėjo pasinaudoti ir socialiniu lietuvių valstiečių priešiškumu, giliai slypinčiu antagonizmu dvarininkų atžvilgiu (XIX a. Jonas Goštautas, radikalus demokratas, 1831 m. sukilimo dalyvis rašė, kad valstiečiai dvarininkus laiko velniais, paleistais į žemę naikinti žmonėms). Toks nusiteikimas suprantamas, nes dvarininkų luominio pranašumo jausmas buvo begalinis: konservatyvūs dvarininkai nematė nieko nemoralaus nužudyti baudžiauninką - "nes tai juk chamų padermė, argi mužikas nepriklauso mums?").

Nacionalistinių tendencijų augimo akivaizdoje dar labiau antilenkiškumą paskatino lenkų žingsniai inkorporuoti Lietuvą: Vilnius užėmimas buvo suprastas kaip aktas prieš šalies integralumą. Lietuvos valdžios atsakymas buvo represijos vietinių lenkų atžvilgiu. Buvo suimti Laikinojo Kauno žemės politinio komiteto kai kurie nariai. Deportuoti 48 asmenys. Vyko aštri propagandinė akcija prieš Lenkiją. Tačiau pirmiausia visuomenę prieš lenkus sukėlė lenkų sukilimas Seinuose prieš Lietuvos valdžią ir dar labiau POW bandymas surengti perversmą Kauno žemėje. Jo nesėkmę visa Lietuvos lenkų visuomenė priėmė kaip savo pralaimėjimą. Prasidėjo masinės represijos iš esmės prieš lenkų tautinę mažumą. Lenkai imti laikyti permanentiniais Lietuvos priešais. Tokiomis aplinkybėmis lenkams neliko nieko kita kaip susitaikyti su lietuviakalbių lietuvių sukurtos valstybės egzistavimu, įsikomponuoti į jos gyvenimą, pabandyti surasti bent laikiną modus vivendi. Tam reikėjo pasiryžti dalyvauti rinkimuose į Steigiamąjį Seimą. Taigi, susitaikyti su tuo, kad lietuvių valstybėje jie bus tik tautine mažuma. Tai nebuvo lengva, kaip tarp kitko nebuvo lengva ir patiems lietuviams, nes jie didžiąją dalį lenkų buvo linkę traktuoti kaip sulenkintus lietuvius, turinčius grįžti į lietuvybę. Lenkų apsisprendimas tapti mažuma įvyko dalyvavimo rinkimų į Steigiamąjį seimą bei kitus seimus forma. Kaip jau minėta - balsavimas už lenkų sąrašus tuo metu laikytas savotišku referendumu už savo lenkiškumą. Štai nuo tada tik ir galima kalbėti apie lenkų tautinę mažumą. Kita vertus pati lenkų tautinės mažumos sąvoka labai komplikuotas dalykas. Tai toks lenkų kalbą ir kultūrą savo tapatybės pagrindu pasirinkusių Lietuvos gyventojų etninis būvis, kuris buvo apspręstas to meto geopolitinių Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinių santykių, tarptautinių įsipareigojimų, lenkų kultūrinės ir ekonominės įtakos pačioje Lietuvoje. Taigi, labai nestabilus būvis. Visų pirma, pačių lenkų giliąja prasme netenkino mažumos statusas. Mažų mažiausiai, pritardami Lenkijos reikalavimams atnaujinti unijinius santykius ar paskelbti lenkų kalbą valstybine kalba, jie faktiškai reikalavo visiško lygiateisiškumo, o kai kurie iš jų, net nesusitaikė su lietuvių kalbos ir kultūros iškilimu ir toliau siekė visiškos lietuvių polonizacijos. Lietuvos valdžia taip pat nebuvo linkusi pripažinti tautinės mažumos statuso visiems rinkimų metu už lenkiškąją tapatybę apsisprendusiems gyventojams. Jos manymu tas procentas buvo per didelis. Lietuvių elitas kone visus lenkais būti apsisprendusius laikė sulenkintais lietuviais, turinčiais grįžti prie savo tėvų ir protėvių tautos. Taigi, Lietuvos valdžia pasisakė už spartų, visuotinį, universalų lituanizacijos, t. y., asimiliacijos procesą. Tačiau nei vienos grupės siekiai negalėjo būti realizuoti iš karto. Lenkų tautinės mažumos statusas ir buvo realaus, istoriškai susiklosčiusio kompromiso rezultatas. Lenkai turėjo susitaikyti, kad jie gyvena valstybėje, kuri susikūrė etnolingvistinio tautiškumo pagrindu, kad turės pažaboti savo luominį išdidumą. Kita vertus Lietuvos valstybė įsipareigojo suteikti lenkams tam tikras pilietines teises. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis - tai lenkų pastangų apsiprasti su mažumos statusu laikotarpis. Tačiau tai, kad nė viena iš pusių neatsisakė savo maksimalių reikalavimų ir iš esmės ir toliau jų siekė, rodo 1939 - 1940 m. įvykiai, kai Lietuvos valdžia paklusdama ir visuomenės reikalavimams ėmėsi griežtos lituanizacijos Vilniaus krašte, o lenkai vadinamojoje Kauno Lietuvoje svajojo apie Lietuvos inkorporaciją į atsikursiančią po karo Lenkiją bei lietuvių etninio savitumo likvidavimą.

Kita vertus balsavimo Steigiamajame seime ar kituose seimuose nėra pagrindo laikyti galutiniu, vienkartiniu apsisprendimu už lenkiškumą. Juk balsavusių procentas atskiruose rinkimuose skyrėsi, keitėsi. Štai kaip tik 1926 m. už lenkų sąrašus balsavo mažiau nei praėjusiuose rinkimuose. Rinkimuose į trečiąjį seimą daug rinkėjų balsavo už kairiuosius - socialdemokratus ir liaudininkus. Turbūt dėl to, kad lietuvių partijos ėmėsi intensyvios agitacijos lenkų kalba, ko dėka jiems pavyko laimėti nemažos dalies lenkų balsus. Nėra jokio pagrindo balsavusius už liaudininkus ar socialdemokratus laikyti lenkais - balsavimas bent jau už liaudininkus rodo apsisprendimą už lietuviškumą. Neabejotina, kad jų propaganda galėjo įtakoti gyventojų dalies, neturinčios aiškiai išreikštos tautinės savimonės, tautinę tapatybę.

Kaip jau minėta, beveik visos lietuvių partijos laikėsi tvirto nusistatymo, kad Lietuvos lenkai yra lietuvių kilmės - sulenkėję lietuviai - turintys grįžti prie savo senosios tautybės. Tačiau būta skirtumų atskirų lenkų visuomenės grupių atžvilgiu - pav. tautininkai bandė sudaryti sąlygas bajorams sugrįžti prie lietuviškumo. Visos partijos sutarė, kad lenkų kalbą vartojanti liaudis vienareikšmiškai turi būti sulietuvinta. Tad ypač krikdemai ir liaudininkai siekė atskirti nuo lenkų kalbą vartojančios liaudies jų manymu negrįžtamai lenkiškumui apsisprendusius dvarininkus ir inteligentiją. Taigi, lenkų kalbą vartojantys lietuviai ir buvo ginčo objektas. Svarbiu įrankiu liaudies relituanizacijai buvo 1921 - 1933 m. Petro Rusecko ir Jano Klieminckio lenkų kalba leidžiamas laikraštis "Nowiny", finansuojamas valdžios. Jis buvo platinamas daugiausia kaime, tarp lietuvių valstiečių, kalbančių lenkiškai. "Nowiny" visaip priešinosi pastangoms įtraukti valstiečius į visuomeninį gyvenimą lenkiškomis kultūrinėmis formomis. Buvo pabrėžiama, kad kovojama ne su lenkų valstiečiais, bet su lenkų ponais. Valstiečiams buvo akcentuojama jų valstietiška, lietuviška kilmė, būtinybė sugrįžti prie savo kalbos.

Iš kitos pusės, įsitikinus, kad nepavyks ne tik atsikovoti Vilniaus, bet kas svarbiausia - patraukti į savo pusę Vilnijos lenkiškai kalbančiųjų - prieita išvados, kad nuo Lenkijos reikia atsitverti neperžengiama ("kinų") siena, nutraukiant bet kokį bendravimą su Lenkija. Tokios nuotaikos pirm kartą pasireiškė 1919 m., Lenkijos kariuomenei žygiuojant gilyn į Lietuvą. Tuomet "Lietuva" paskelbė savotišką geležinės sienos uždangos raginimą. Cituoju: "kol lenkai šitaip elgiasi, tai lietuviams yra tik vienas kelias: tarp lenku ir Lietuvos padaryt tokią sieną, tokią stiprą sargybą pastatyti, kad nei paukštis, nei žvirblis negalėtų atskristi. Tik tokiu būdu lietuvių tauta, tiek laiko prispaudimo kentėjusi, galės lengviau atsidusti, kvėpuoti tyru Lietuvos laukų, miškų ir pievų oru, jau - neapnuodytu jokiomis lenkų kultūros bacilomis". Iš tiesų nuo 1923 m. kaip žinome buvo nutrauktas bet koks asmenų judėjimas su Lenkija, perkasti keliai, išmontuoti geležinkelio bėgiai, nutrauktas susiekimas paštu ir telefonu.

Lituanizacijos spartesniam vyksmui užtikrinti buvo naudojamas administracinis spaudimas. Per visą krikdemų valdymo laikotarpį administracijos reikalai buvo karo komendantų rankose. 1920 m. spalio mėn. Steigiamasis Seimas priėmė Ypatingų valstybės įstatymų papildymą, leidžiantį įtariamus asmenis uždaryti koncentracijos punktuose. Įstatymas prieš nepriklausomybės priešus numatė ir stovyklų įrengimą. Pradėta kampanija prieš lenkų kultūros ir švietimo institutus. Pav., likviduota progimnazija Telšiuose. Susiformavo nepakantumo lenkams atmosfera. Lenkai buvo priversti slėpti savo tautiškumą, norėdami dirbti Lietuvos valdžios įstaigose. Be to, norintys jose dirbti turėjo išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą. 1923 m. visoje Lietuvoje pravesta daugiausia prieš žydus, bet taip pat prieš lenkus nukreipta iškalbų tepliojimo akcija, išreiškusi lietuvių nusiteikimą viešus užrašus matyti tik lietuvių kalba. Formavosi nepakantumo viešam lenkų kalbos vartojimui atmosfera. Kaimuose lietuviai kunigai grasino neduosią išrišimo nemokantiems lietuvių kalbos. Plito su lenkiškumu save identifikuojančiųjų nusivylimas, augo emigracija. Svarbi spaudimo priemone buvo tautybės įrašas pase - taip reikalauta griežto apsisprendimo. Vis dėl to, nepaisant tokio spaudimo lenkai neretai kategoriškai laikėsi savo lenkiškumo. Varviškių respublika netoli Kapčiamiesčio tris metus atlaikė lietuvių partizanų ir policijos atakas.

Labai svarbia lituanizacijos priemone laikytas švietimas. Lietuvos vyriausybė siekė, kad lenkiškas mokyklas lankytų vien lenkų tautybės asmenys - lenkiškai kalbantys lietuviai privalėjo lankyti lietuviškas mokyklas. Tuo tarpu lenkiškosios visuomenės atstovai norėjo lenkiškai kalbančius gyventojus patraukti į savo steigiamas mokyklas (lenkiškų pradžios mokyklų padaugėjo 1922 - 1923 m. "Pochodnia" laikė lenkais visus, kurie moka lenkiškai). Apklausus 1200 tokių mokyklų Kaune mokinius, paaiškėjo, kad 800 jų laikė save lietuviais. Pav. Babtų miestelio gyventojai rašė, kad "jie yra lietuviai, bet lenkų kalboje gimę". Švietimo ministerija 1923 m. išleido aplinkraštį, raginantį pateikti žinias apie vaikų tautybę. Lenkams buvo sudaromos kliūtys stoti į aukštąsias mokyklas.

Prieš lenkų dvarininkus buvo nukreipta žemės reforma. Nepriklausomybės pradžioj stambių žemės savininkų rankose buvo iki 43% žemės ir 70% miškų. 1919 m. apie 67% visų žemės savininkų, kurių žemės sklypai daugiau kaip 100 ha, buvo lenkai, o pačių dvarininkų nuomone - iki 80 - 90%. Lenku dvarininkų išimtinės ekonominės pozicijos, jų vadovaujančioji rolė politikoje ir kultūrinė įtaka darė juos pavojingais. Krikdemams valdant žemės reforma buvo vykdoma itin sparčiai. Iki 1929 m. išparceliuota 800 dvarų.

Propagandinį, sąmonės keitimo darbą vykdė Vilniaus vadavimo sąjunga (VVS), įkurta 1925 m. Ją vienareikšmiškai rėmė valdžia. VVS populiarumas augo ne tik dėl jos propagandinio darbo, bet ir dėl natūralaus lietuvių susidomėjimo tautiečių padėtimi Vilniaus krašte. VVS laikyta tautos interesų gynėja. VVS įtakoje 1928 m. konstitucijoje atsirado įrašas apie Vilnių kaip Lietuvos sostinę. VVS bendradarbiavo su administracija, Karo muziejumi, armija, šauliais. Jau 1925 m. susikūrė 14 skyrių. VVS organe "Mūsų Vilnius" išplėtota aštri antilenkiška publicistika. Propagandiniais spektakliais virto spalio 9 d. antilenkiškos demonstracijos. Formavosi Vilnius mitas, kultas įgavęs religinę formą Vienos lenkų veikėjos akimis Vilnius tai lietuvių "tautinis fetišas, tas nerealus idealas, kuris nusėdo kietasprandžių lietuviu smegenyse kaip žodinis romantiškumas ir laiko imagnetinęs visa tautą". Iš tiesų Vilniaus atgavimui angažavosi visos politinės partijos, pasaulietiniai, kultūros autoritetai, laikraštininkai, dvasininkai, valdžia. Nuo mažiausių iki seniausių visi žinojo apie sostinę.

Lenkų mažuma: geografinė, socialinė, ekonomimė, kultūrinė charakteristika

Tad kokia ta Lietuvos Respublikos lenkų visuomenė, t. y. kokios buvo lietuvių etnolingvistinio tautiškumo modelio ribos? Kaip jau sakyta, 3 -ojo dešimtmečio pradžioje šalyje galėjo gyventi apie 200 000 gyventojų tuo metu apsisprendusių save laikyti lenkais. Centrinio Lenkų rinkimų komitetas, remdamasis 1923 ir 1926 m. rinkimų rezultatais paskelbė tokius duomenis apie lenkų tautybės gyventojų skaičių apskrityse: Trakų (Kaišiadorių) - 23 tūkst. (29, 3%), Kauno mieste - 29, 1 tūkst. (31%), Kauno - 28, 4 tūkst. (28, 8 %), Ukmergės mieste - 2, 65 tūkst. (25%), Ukmergės - 28, 2 tūkst. (21, 2%), Kėdainių - 18, 5 tūkst. (21, 49%), Panevėžio mieste - 3, 8 tūkst. (20%), Zarasų - 6, 9 tūkst. (16, 3%), Šiaulių mieste - 2, 1 tūkst. (10 %), Alytaus - 10, 67 tūkst. (9, 7 %), Utenos - 10, 2 tūkst. (9, 4 %), Seinų (Lazdijų) - 2, 6 tūkst. (6, 8 %), Panevėžio - 8, 7 tūkst. (6, 7 %), Raseinių - 7 tūkst. (6, 5 %), Šiaulių - 6, 5 tūkst. (5, 1 %). Lenkų kompaktiškai daug gyveno į šiaurę nuo Kauno, Kėdainių apskrityje vadinamajame Liaudos regione. Apskritai lenkais save laikantys buvo susitelkę Trakų (Kaišiadorių), Ukmergės, Zarasų apskrityse, o taip pat centrinėse apskrityse - Kauno, Kėdainių, Panevėžio. Taigi, egzistavo Kauno lenkų kalbos regionas. Šiame regione apie 5000 kvadratinių kilometrų teritorijoje buvo 20 valsčių su 243 tūkst.  gyventojų. Lenkai čia sudarė 43 % gyventojų. Paminėtini tokie valsčiai su lenkų gyventojų dauguma: Babtai, Raudondvaris, Lapės, Turžėnai, Vandžiogala, Lapės. Daug jų gyveno Karmėlavoje. Be to, Smalvos, Giedraičiai, Joniškis Molėtų rajone. Taip pat - Pivašiūnai, Aukštadvaris, Semeliškės, Onuškis, Vievis, Žąsliai, Kaišiadorys.

Reikia pasakyti, kad skirtingai nuo Vilnijos, buv. Kauno gubernijoje lietuviškasis elementas nuo XIX a. pabaigos palaipsniui stiprėjo. Vyko lituanizacijos procesas. 1897 m. Kauno paviete buvo 41% lietuviškai kalbančiųjų ir 23 % lenkiškai, o 1909 m. - 50, 8% ir 11, 4 %. 1923 m surašymas - 68 % ir 7, 5 % (nors lenkų skaičiavimais - 43, 7 %, 30 %). Ukmergės paviete 1897 m. - 72% - 10 %, 1909 m. - 77 % - 5 %; 1923 m. - 86 % - 7 % (lenkų skaičiavimais - 67% - 24 %).

83 % lenkų gyveno kaime ir miesteliuose. 2/3 lenkų gyveno iš žemės ūkio. Be to, jų tarpe būta pirklių, amatininkų, dirbtuvių savininkų, namų savininkų. Ypatinga, bet negausi lenkų grupė buvo valsčių miestelių inteligentija. Dar viena grupė - buvo darbininkai, kaimo ir miesto (Šančiuose - lenkai sudarė 36, 5 % visų gyventojų, o Žaliakalnyje - 42 %). Voldemaro teigimu lenkų įtaka buvo didesnė negu galėjo pasirodyti: miestų gyventojai, kurie nebuvo žydai, laikė save lenkais. Tačiau visuomeniškai reikšmingiausia lenkų visuomenės dalis - dvarininkai. Jie laikyti lenkiškumo atrama (prieš žemės reformą tarpukario Lietuvos teritorijoje apie 2000 lenkų žemės savininkų rankose buvo 66, 5 % visų ūkių, kurių dydis viršijo 100 ha). Dalis dvarų išliko ir po reformos. Smulkūs bajorai gyveno akalicose. Akalicų bajorus siejo stiprus ryšys su dvarais. Juos žemės reforma mažai palietė. Valstiečiai kartu su akalicų gyventojais sudarė lenkų bendruomenės daugumą.

Lenkų visuomenei vadovavo dvarininkai. Tai suprantama, atsižvelgiant į jų ekonominę galią, istoriškai susiklosčiusią kultūrinę įtaką, autoritetą įvairiems visuomenės sluoksniams. Jie vadovavo lenkų tautinės mažumos politinės reprezentacijos organams, kultūrinėms, švietimo, ekonominėms organizacijoms. Ypač akalicų bajorams ryšiai su dvarais turėjo didžiulę įtaką, formavo jų mentalitetą. Prisiminkim tik sukilimų tradiciją. Žemvaldžių ir jų jaunesniųjų brolių - bajorų luominio išdidumo (šlėktiškumo) tradicijos persipynusios su regioniniu LDK patriotizmu, sukilimų drąsa, bravūriškumu, romantizmu sukūrė neišpinamą raizginį, sudariusį mentalinį lenkiškumo pamatą. Lenkijos karo atašė pulk. Mitkievičius prisimena susitikimus su Liaudos akalicų bajorais 1938 - 1939 m.: jis teigia niekur nematęs tokios gilaus lenkiškojo patriotizmo kaip Liaudos šlėktų dvareliuose: dainuotos patriotinės dainos, skaityti eilėraščiai, šokta mazurkos, krakoviakas, kujavikai. Tad neatsitiktinai litunizacijos procesą akalicų bajorai vadino chamizacija. Vyko lietuviškumo - lenkškumo poliarizacija, stiprėjo lenkų atsparos dvasia. Taigi, dvarininkai buvo lenkų vadai. Jie vadovavo Lenkų frakcijos seimuose Informacijos biurui, kuris faktiškai ir buvo lenkų mažumos atstovybė, vadovybė. Steigiamoji seimo laikotarpiu seimo nariais tapo Adolf Grajewski, Jan Krasowski, Roman Zaremba. Informacijos biuro nariais buvo Wiktor Budzinski, Kazimierz Janczewski, Boleslaw Lutyk ir kiti. Jų įtaka buvo tokia didelė, kad jie vadinti Olimpu, Kauno stumbrais. 1928 m. lapkričio mėn. sušauktas svarbiausių organizacijų atstovų suvažiavimas išrinko Lenkų komitetą, kurį sutiko pripažinti ir valdžia. Komiteto prezidiumą sudarė: Eugeniusz Romer, Konstatnty Okulisz, K. Plater - Zyberk, Budzysnki ir Boleslaw Lutyk - dvarininkai. Taigi, valdžia liko Kauno stumbrų rankose. Jie turėjo didžiulę įtaką lenkų kultūrinėse ir ekonominėse organizacijose: Towarzystwo Popierania Kultury ir Oswiaty wsrod Polakow na Litwie "Pochodnia" ir "Podrol". Varšuva Informacijos biurą taip pat traktavo kaip lenkų Lietuvoje vadovybę, atstovybę. Ketvirtajame dešimtmetyje jiems kilo opozicija: pirmoji - krajowciška, antroji - nacionalistinė, stojusios prieš dvarininkų aristokratizmą, autoritarizmą, konservatyvumą.

Lenkų visuomeninis, kultūrinis ir ekonominis gyvenimas

Lenkų tautinės mažumos santykiuose su Lietuvos valdžia būta balansavimo tarp prisitaikymo ir konfrontacijos. Tautinis ir dvarininkų atveju luominis išdidumas skatino konfrontaciją ir net sunkiai slepiamą panieką lietuvių visuomenei, elitui, valdžiai, valstybei, jos kultūrai ir kalbai, tačiau realybė vertė prisitaikyti. Anksčiausiai tai išryškėjo dar prieš pirmą pasaulinį karą Kauno gubernijoje, kur lietuvių tautinis sąjūdis buvo stipriausias. Karo metais siekiant išsaugoti dvarus buvo bendradarbiaujama su Lietuvos Taryba. Dalyvauta miestų ir valsčių savivaldybių darbe. Ir kartu laviruota: 1919 m. sausio mėn. dvarininkai nusprendė įkurti Laikinojo politinio Kauno krašto komitetą. Užmegztas ryšys su POW. Komitetas pervežinėjo savanorius į Lenkijos kariuomenę, rinko parašus dėl Kauno krašto prijungimo prie Lenkijos (beje, surinkta 6000 parašų). Valdžia suėmė svarbiausius šio komiteto narius, pareikalavo likviduoti sporto - o faktiškai karinės "Sokol" organizacijos skyrius. Toliau lenkų veikimas vyko ir vieša ir slapta formomis. Viešai buvo kuriamos respektabilios lenkų politinės organizacijos, bandyta sukurti reprezentacinę lenkų centrinę organizaciją, planuojant dalyvauti rinkimuose į Steigiamąjį Seimą. Tačiau jų iniciatoriai, veikėjai priklausė ir POW, kurios pagalba kaip žinome Lenkija siekė išspręsti Lietuvos klausimą. Perversmą parėmė ir Vilniuje susitelkę Kauno krašto lenkų komiteto dvarininkai. Buvo numatyta nauja valdžia su Stanislovu Narutavičiumi priešakyje. Tikslas - nepriklausoma Lietuva unijoje su Lenkija. Kaip žinoma POW perversmo nepavyko surengti. 1919 m. rugpjūčio naktį iš 28 į 29 dieną kariuomenė, šauliai ir savanoriai areštavo apie 200 asmenų. Po mėnesio nauji areštai ir ir konspiracinė veikla visiškai sužlugdyta. Lenkams neliko nieko kito kaip susitaikyti su nepriklausomos lietuviškos etnolingvistine prasme Lietuvos egzistavimu. Steigiamojo seimo išvakarėse lenkams iškilo dilema: boikotuoti rinkimus ar dalyvauti juose. Varšuvos buvo patarta aktyviai dalyvauti politiniame Lietuvos gyvenime. Atsižvelgiant į tai, 1920 m. sausio 28 d. 22 aktyvūs lenkų veikėjai dvarininkai paskelbė deklaraciją, kuria pripažino nepriklausomą Lietuvą ir pareiškė norą dirbti jos labui. 1920 m. įsteigta centrinė dvarų savininkus jungiant organizacija - "Prodrol" - žemės gamintojų sąjunga. Rinkimuose mandatus gavo 3 lenkų atstovai, sudarę atskirą frakciją, kuri 1920 m. gegužės 2 d. paskelbė lojalumo kraštui deklaraciją. Valdžia sutiko įregistruoti jau minėtą Informacijos biurą. 1920 m. rugpjūčio mėn. Lenkijos kariuomenei veržiantis į Lietuvos teritoriją, ministras pirmininkas M. Sleževičius Lietuvos lenkus apkaltino išdavyste (reikia pasakyti, kad iš tiesų Laikinasis politinis Kauno krašto komitetas pasisakė už invaziją į Lietuvą). Uždarytas "Dziennik Kowienski", įvesta griežta lenkų organizacijų kontrolė. POW narių teismas buvo paverstas propagandiniu spektakliu, kurio metu pasmerkta Krėvos unija ir ja besirėmęs visuomenės sluoksnis. Ir toliau įtampa tarp Lenkų frakcijos ir kitų frakcijų buvo didžiulė. Frakcija nuolat reikalavo lenkų lygiateisiškumo su lietuviais, lenkų kalbos teisių sulyginimo su lietuvių. Lietuvos valdžia nuolat buvo skundžiama Tautų Sąjungai. 1922 liepos mėn. buv. Lenkų rinkimų komiteto nariai prieš rinkimus į pirmąjį seimą paskelbė lenkų mažumos deklaraciją (straipsnio "Nasza Platforma Wyborsza" forma).

Lenkų kalbos vartojimo sfera šalyje pamažu mažėjo. Tačiau akalicų gyventojų luominis atskirumas - pranašumas prieš valstiečius ir gilus lenkiškas patriotizmas padėjo išlaikyti lenkiškąją tapatybę. Būtent akalicose veikė lenkiškų organizacijų skyriai. Lenkų mažumai teko patirti didžiulį administracinį spaudimą, o svarbiausia, valstybės ideologiją, kuri skelbė, kad Lietuvos lenkai yra sulenkėję lietuviai, todėl neturi teisės į savo lenkiškąją tapatybę. Kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei daug kur būtent akalicų pagrindu kūrėsi vadinamosios lenkiškosios respublikos. Lenkų gyvenimas tekėjo dvarininkų rūmuose kaime ir miestų inteligentijos namuose Kaune, Panevėžyje, Ukmergėje. Kuriant organizacijas buvo stengiamasi atsižvelgti ir į kitų visuomenės sluoksnių interesus, ne vien tik dvarininkų. Štai 1920 m. kovo mėn. vykusiame Lietuvos piliečių lenkų suvažiavime išrinktas Rinkimų į Lietuvos seimą komitetas. Komiteto pirmininkais buvo Kazimierz Janczewski ir Eugeniusz Romer. Jame sąmoningai siekta atstovauti visus lenkų visuomenės sluoksnius: Bronisaw Laus - katalikų, Budzynski, Bucewicz, Lutyk - dvarininkų, Wincent Rumpel - smulkiųjų miestiečių, Josef Smielewski ir Kazimierz Wolkowyski - darbininkų. Tačiau realiai visas lenkų veikimas buvo dvarininkų rankose. Grupė dvarininkų, vadinamų Kauno stumbrais sukūrė Akcinę bendrovę "Dompol" arba Spolka Wydawnicza "Omega". Jų lėšomis buvo pastatyti gimnazijų pastatai Kaune ir Panevėžyje. "Omega "leido "Dzien Kowiesnki", "Chata Rodzinna". Omegos namuose glaudėsi visos lenkų organizacijos: Seimo narių biurai, Pochodnia. "Omegos" savininkais buvo K. Janczewski, Boleslaw Lutyk, K. Okulicz, K. Plater - Zyberk, E. Romer - stumbrai arba Olimpas. Olimpas laikėsi taktiką prieš lietuvių nacionalizmą priešpastatyti lenkiškąjį monolitą. Tačiau reikia pasakyti, kad lenkų visuomeninis veikimas nemaža dalimi laikėsi ir dėl stambų Varšuvos dotacijų.

Nepriklausomos Lietuvos laikais nuolat mažėjo lenkų kalbos vartojimas ir bažnyčiose. Tai nebuvo taikus procesas. Vyko konfliktai (net muštynės) bažnyčiose dėl pamokslų, giesmių, pamaldų kalbos. Valdantieji krikščionys demokratai naudoją agresyvią antilenkišką retoriką. Konservatyvių lenkų akimis žiūrint krikdemams patriotizmas buvo svarbesnis nei tikėjimas. Daugelis kunigų susitelkė apie krikdemus. Veikė slaptas Kovos su lenkais komitetas, masiškai platinęs atsišaukimus. Antilenkiškumą skatino Kauno vyskupas P. Karevičius, naudojęs visas įmanomas priemones lenkiškumui Bažnyčioje įveikti. Pavyzdžiui - lietuvių kunigų skyrimas į lenkiškas parapijas. Vysk. P. Karevičiaus nuomone liaudis turi atgauti tai, kas buvo prarasta per šimtmečius polonizacijos Lenkai skundėsi nuncijui Zechini. Iki tikros antilenkiškos ofenzyvos prieita 1924 - 1926 m. Dingstimi jai tapo benediktinių klausimas. Lietuvių visuomenė siekė šio vienuolyno uždarymo. O apogėjus - konkordato Lenkijos su Apaštalų Sostu pasirašymas 1925 m. Įvyko patriotinė manifestacija, kurios metu Šv. Sosto nuncijus apmėtytas kiaušiniais. 1926 m. rudenį Švč. Trejybės parapijoje Kaune buvo užpulta lenkų tikinčiųjų procesija, su ja brutaliai susidorota. Reikia pasakyti, kad autoritarinis A. Smetonos režimas ir tautininkų spauda nekurstė priešiškumo savo lenkiškai kalbantiems bendrapiliečiams. Šiuo atveju susidūrė du mentalitetai: senasis religinis - konfesinis ir naujasis - etnolingvistinis. Tai dar akivaizdžiau vadinamajame Vilniaus krašte, kur identitetas apibrėžiamas ne pagal kalbinius kriterijus, o pagal religinius. Religinis identitetas nėra išskirtinis Vilniaus krašto bruožas, o bendras ankstesnės epochos palikimas, kai santykius tarp tautų nulemdavo konfesija. Įsivaizduota, kad lietuvis ir lenkas - tai ta pati nacija, vienas tikėjimas. Kai reikėjo apsibrėžti savo tapatybę lietuviai vadino save "paliokais", apie savo tikėjimą kalbėjo: "mūsų polska bažnyčia". Taigi, būta bendrumo su lenkais jausmo. Kasdienybėje galima kalbėti kokia nori kalba, tačiau bažnyčioje tik tokia, kurios tautybei save priskiri.

Švietimas buvo viena svarbiausių žmonių sąmonės keitimo priemonių. Jam daug dėmesio skyrė ir lietuviai, ir lenkai, turėdami kardinaliai priešingus tikslus: lituanizaciją ir iš kitos pusės - polonizaciją. "Pochodnia" lenkais laikė visus, kurie moka lenkiškai. Mokiniai lenkiškose mokyklose buvo auklėjami lenkiškojo patriotizmo dvasia - tvirtino esą Lenkijos piliečiai, savo tėvyne laikė Lenkiją; šiuos siekius rėmė Lenkija. Todėl nereikia stebėtis, kad Lietuvos valdžia lenkiškoms mokykloms iš esmės pripažino tik laikiną charakterį. Jei nematyta galimybių jį visiškai likviduoti, siekta bent jau paimti jį į valstybės rankas. 1916 m. Lietuvos teritorijoje veikė 470 pradžios mokyklų, iš jų 118 lenkiškų, o po metų - 784 mokyklos, iš jų lenkiškų - 115. 1918 - 1919 m. veikė 1036 pradžios mokyklos, iš jų lenkiškų - 33. 1919 - 1920 m. Lenkiškų mokyklų dar labiau sumažėjo. Jų skaičius išaugo vėl 1922 - 1923 m. 1922 m. buvo 27 savivaldybių lenkų pradinės mokyklos (su 3336 mokiniais), išlaikomų neretai visuomeninių švietimo organizacijų. 1920 m. funkcionavo ir 28 oficialiai dvikalbės mokyklos - lenkų kalba kaip dėstomoji kalba arba tik kaip mokinių bendravimo kalba. 1922 m. Lenkų švietimo organizacijos įsikūrė Raseiniuose, Šiauliuose, Ukmergėje. Jose mokėsi ir kai kurių lietuvių valdininkų vaikai. Vyriausybė, remdamasi gyventojų surašymo rezultatais aiškino, kad tautinių mažumų mokyklų skaičius turi atitikti tautinę gyventojų sudėtį. Vadinasi lenkiškų mokyklų turi būti ne daugiau 3, 2 %. Tačiau buvo kitaip: apklausus 1200 lenkiškų pradžios mokyklų mokinių paaiškėjo, kad net 800 save laikė lietuviais. Kai kurie tėvai įrodinėjo, kad jie lenkai, nes jie stropūs katalikai - vyravo nuomonė, kad dori katalikai gali būti tik lenkai. Ta gyventojų dalis tapo ginčo objektu. Lietuvos valdžia siekė, kad lenkų mokyklose mokytųsi tik lenkų vaikai. Buvo įteikta interpeliacija švietimo ministrui l. Bistrui dėl Kauno mieste vykdomos lietuvių polonizacijos, nes mieste tik 4, 5% lenkų, o jie turi 24% pradinių mokyklų komplektų. Bistras tokią situaciją pripažino nenormalia. Mokykloms išsiuntinėta aplinkraščiai, kuriuose reikalauta pateikti žinias apie vaikų ir ų tėvų tautybę bei einamas pareigas. 1925 m. krikdemai iškėlė visuotinio šviėtimo įstatymo pataisų klausimą, kad tautinių mažumų mokyklas galės lankyti tik tos tautybės, kurios kalba yra dėstotomoji, mokiniai, o vaiko tautybė būtų nustatoma pagal tėvo ir motinos pasus. Tokios pataisos buvo priimtos. Šios pataisos skatino palaipsnį mokinių (linkusių laikyti save lietuviais) perėjimą į lietuviškas mokyklas. Mokinių skaičius lenkų mokyklose nuolat mažėjo: 1922 / 23 m. -1210, o 1926 / 27 m. - 862. Lenkiškų pradžios mokyklų raidoje išsiskiria 1926 m., kai valdant liaudininkams ir ir socialdemokratams lenkiškų pradžios mokyklų pagausėjo 3, 5 karto. 1926 m. gegužės mėn. jų buvo 24, o iki lapkričio vidurio naujai įkurtos 57 (Alytaus apskrityje - 7, Kauno - 14, Kėdainių - 8, Panevėžio - 2, Šiaulių - 1, Trakų - 6, Ukmergės - 19. Giedraičių, Musninkų, Širvintų). Mokinių skaičius jose buvo toks: Ukmergės apskrityje - 21, Kauno - 17, Trakų - Kaišiadorių - 11, Kėdainių - 8, Alytaus - 7, Panevėžio - 5, Utenos - 2, Kėdainiuose - 222 mokiniai, Panevėžyje - 120, Širvintose - 115, Šatėse - 101 (iš viso 5276 mokiniai). Mokinių perėjimą į lenkiškas mokyklas įtakojo ir lengvatos. Neretas atvejis, kai motina pirmiausia paklausdavo ar bus duodami veltui vadovėliai. Gavusi neigiamą atsakymą pasakydavo, kad vesianti į lenkišką mokyklą, kur raidės tos pačios. Mokyklų atidarymas buvo įvertintas kaip antroji polonizacija. Atėjus į valdžią tautininkams reikalauta, kad tėvai ar globėjai pristatytų tautybės pažymėjimus iš valsčių ar miestų valdybos. 1927 / 28 m. buvo tikrinama mokinių tautybė mokyklose. Be to, ir dėl mokytojų stokos kai kurios mokyklos užsidarė. Pasitaikė atvejų, kai mokytojai buvo paskirti, o mokiniai nebelankė - grįžo į lietuviškas arba į valdžios įsteigtas mišrias mokyklas. Tarp 1926/27 ir 1927/28 mokyklų, išlaikomų "Pochodnios", "Oswiatos", "Jutrzenkos", skaičius sumažėjo nuo 77 iki 20, o mokinių skaičius nuo 4114 iki 544 (1929 - 1684, o 1937- 329 mokiniai). 1938 / 39 Lietuvoje buvo tik 10 lenkiškų mokyklų su 222 mokiniais. Veikė taip pat 13 savivaldybių išlaikomų. Jas lankė daugiau nei privačių. 1926 - 1927 m. Kauno gimnazijoje mokėsi 230 mokinių, Panevėžio - 354, Ukmergės - 143. Buvo sumažinta finansinė parama mažumų mokykloms. 1936 m. pradėta reikalauti tautybės įrodymo ne tik iš vieno tėvo, bet iš abiejų. "Pochodnia" pradėjo steigti slaptas mokyklas. Slaptųjų mokyklų buvo daug. Policijos išaiškintose mokėsi apie 650 - 700 vaikų (be abejo, liko daug neišaiškintų).

Komplikuotos buvo ir lenkų studijos aukštosiose mokyklose. Jų patekimas į Lietuvos aukštąsias mmokyklas buvo ribojamas. Dalis lenkų studijavo Kauno universitete. 1923 m. - 9 lenkai. 1924 m. - 18, 1925 m. - 35, 1926 m. - 66. 1923 - 138 m. Lenkai sudarė 0, 8 - 2, 5 % visų studentų. Kai kurie jų oficialiai buvo užsirašę lietuviais. 1925 m lenkai įsteigė savo draugiją, pavadintą "Lietuvos universiteto lenkų studentų susivienijimas". Per visą universiteto istoriją baigė jį tik 30 lenkų ir pase užsirašiusių lenkais. Studijuota užsienyje, nors tokių nebuvo labai daug. Buvo studijuojama ir Lenkijoje. Tačiau studijos Lenkijoje turėjo nelegalų statusą. 1926 m. užsienyje studijavo 250 Lietuvos lenkų.

Lietuvoje veikė įvairios lenkų organizacijos: kultūrinės, ekonominės, socialinės ir pan. "Pochodnia", "Sparta", Žemes ūkio gamintoju sąjunga, Bendroji Lietuvos lenkų darbo žmonių profesine sąjunga, Lietuvos lenku mokyklų mokytojų sąjunga, taip pat Lenku draugija "Oswiata" Zarasuose, Ukmergėje, Viešintose, Panevėžyje, Biržuose, Lietuvos lenkų studentų sąjunga, Ukmergės lenkų vidurinei mokyklai remti draugija, Kauno lenkų R. kataliku labdaringa draugija, Panevėžio lenkų prieglaudos draugija, Kauno katalikių tarnaičių ir darbininkių draugija "Dievo motinos globa". Lenkų visuomeninėms organizacijoms priklausė 2752 lenku tautybės asmenys. 4 - o dešimtmečio pabaigoje (1939 m.) veikė dešimt lenkų organizacijų, kurioms priklausė 4484 nariai: Lenkų švietimo draugija Panevėžyje (483 nariai), Raseinių lenkų draugija "Aušrelė" (127 nariai), Ukmergės lenkų švietimo draugija (774 nariai), Zarasų lenkų švietimo draugija (97 nariai), Lietuvos lenkų švietimo ir kultūros draugija "Pochodnia", Lietuvos lenkų ūkininkų susivienijimo draugija (2241 narys), Kauno lenkų R. K. labdaros draugija (378 nariai), Lenkų draugija neturtingiems mokiniams šelpti (Ukmergė), Kauno lenkų darbininkų ir tarnaičių draugija "Dievo Motinos globa" (227 nariai).

Kaune lenkų visuomeninėms organizaijos priklausė 2062 lenkai, kas sudarė 59, 44 % visų visuomeninėse organizacijose dalyvavusių lenkų tautybės asmenų. Visgi, Kaunui būta konkurentų - pripažintinas ir kitų branduolių - Panevėžio, Ukmergės - vaidmuo. Itin reikšmingą vaidmenį lenkai vaidino Panevėžyje - Panevėžio miesto ir apskrities viršininko 1928 m. raporte pripažįstama, kad Panevėžys yra lenkų veikimo centras Lietuvoje. Čia veikė gimnazija, kurią lankė iš visos Lietuvos suvežami lenkų šlėktų vaikai. Gimnazija kartu buvo ir politinė "placuvka", nes čia turėjo galimybę susitikti lenkų veikėjai. Miestas sulenkėjęs, daug lenkų inteligentų. Lietuvos jėgos institucijos čia veikia silpniau. 1931 m. rinkimuose į Panevėžio miesto Tarybą Bendras lenkų rinkimų sąrašas gavo 11 702 balsų (15%). Ukmergės Tarybos rinkimuose trys lenkų sąrašai - Ukmergės miesto lenkų gyventojų (3489), Ukmergės miesto lenkų žemės ūkininkų ir darbininkų sąrašas (1973), Ukmergės miesto lenkų amatininkų ir darbininkų sąrašas (2138) iš viso gavo 7600 balsų (26%). "Dzien Kowienskki" apie Ukmergės apskrities lenkus rašė: tamsa, analfabetizmas, kultūrinis atsilikimas. Tik lenkų kalba leido pajusti gyventojų priklausomybę lenkų tautai. Dvidešimtųjų metu pabaigoje situacija Ukmergės apskrityje lenkų situacija labai pablogėjo. 10930 m draugijos susirinkime buvo konstatuota kad iš 22 pradinių mokyklų, kurias administravo "Oswiata" dešimtmečio viduryje, jų skaičius krito iki 3, o mokinių skaičius - nuo 1092 iki 80. Nebeliko susirinkimų, pasirodymų, nes jiems valdžia nebedavė leidimų. 1935 m. Lietuvos valdžia sustiprino atakas prieš lenkų visuomenę Ukmergės apskrityje. Pasirodė straipsnių, kad tame regione lenkų visai nesama. Raseiniuose veikė Towarzystwo "Oswiata", priklausiusi "Pochodniai". Betygaloje būta lenkų biliotekos, išlikusios iki 1933 m. "Pochodniai" priklausė pradinė mokykla Raseiniuose. Towarzystwo Oswiatowe "Jutrzenka" Raseiniuose buvo įkurta 1923 m. Pirmasis pirmininkas dr. Stanislaw Kowalewski. Sekretorius Jadwiga Dowojno-Sylwestrowicz. Apėmė Raseinius ir apylinkes, o taip pat Kelmę, Nemakščius, Kražius, Tytuvėnus, Betygalą, Vadžgirį, Jurbarką ir Šiluvą. Svarbiausia - rūpestis pradinė mokykla Raseiniuose. 1923 - 1926 m. būta 75 mokinių. 1929 m. mokinių skaičius sumažėjo iki 20. Tuo laiku draugija įkūrė pradines mokyklas Šiluvoje.

1923 m. stiprėjant lietuvių nacionalizmui ir valstybės administraciniam spaudimui nutarta įkurti centrinę lenkų kultūros ir švietimo organizaciją "Pochodnia". Jos pradininkas - Towarzystwo szersenia Oswiaty wsrod Polakow w Kowne. 1920 m. Kaune įregistruota Draugija švietimui platinti tartp lenkų Kaune - siekta kurti mokyklas, rengti kursus, skaitymus paskaitas, bibliotekas, skaityklas, vasaros kursai pradžios mokytojams. Jos žymiais veikėjais buvo prel. Pacewicz, kun. Maciejowski, Jan Borysowicz ir kiti, o 1920- 1922 - K. Okulicz,, Michal Chmieleiwski ir kt. Dvidešimtųų metų pradžioje "Oswiatos" veikė ir Panevėžyje, Ukmergėje, Biržuose, Viešintose, Raseiniuose, Zarasuose, Šiauliuose, tačiau buvo silpnos, todėl seimo narių iniciatyva pirmasis švietimo ir kultūros organziacijų atstovų suvažiavimas 1923 m. lapkričio 2 -3 d. Dalyvavo 200 atstovų. Suvažiaivmas tuėjo patriotinės manifestacijos pobūdį. Organizatoriais buvo Wiktor Budzysnki, Stanislaw Salmonowicz (tuo metu 'Dzien Kowienski" redaktorius), Witold Syrunowicz, Stanislaw Szmidt ir kiti. Išrinktoje valdyboje - Budzynski, K. Plater Zyberk, Stanislaw Kimont, K. Okulicz, Julian Urniaz. Lietuvos lenkų švietimo ir kultūros draugijos "Pochodnia" tikslas - steigti lenkiškas pradžios mokyklas, gimnazijas bei pradines mokyklas, rūpintis liaudies universitetų ir kitokių kursų suaugusiems steigimu, teikti pašalpas bei stipendijas. Kultūrinėje srityje draugija numatė organizuoti chorus, muzikos ir scenos mėgėjų kuopeles, steigti ir išlaikyti bibliotekas, knygynus, rengti parodas, literatūros konkursus ir pan. 1925 m. suorganizuoti mokytojų kursai. Atsirado "Pochodnios" skyriai Babtuose, Alytuje, Lapėse, Vandžiogaloje, Žąsliuose, Čekiškėje. Buv suorganizuota apie 30 bibliotekų. 1928 m. surengtos gimnazijos pastato Kaune pamatinio akmens įmūrijimo iškilmės. Iškilmėse dalyvavo patys žymiausi lenkų visuomenės veikėjai: Lutyk, Okulicz, Henryk Komorowski, Wiktor Budzysnki ir kiti. Čia veikė 1931 m. sukurtas muziejus. 1925 m. "Pochodnios" būtinėje suorganizuota paveikslų paroda. Paroda atidaryta praėjus metais po POW proceso. Buvo eksponuojami ir lietuvių veikėjų portretai. 1926 m. Panevėžio "Oswiatos" Panevėžio dailininkų mėgėjų paroda. 1934 - 1935 m. "Pochodnioje" prasidėjo nesutarimai tarp senujų ir jaunųjų. 1935 m. pasikeitė vadovybė. Pasikeitimus ne tik "Pochodnioje", bet ir apskritai lenkų vadovybėje labai įtakojo iš Lenkijos į Lietuvą lenkų visuomenini gyvenimo kontroliuoti atsiųstas Lenkijos užsienio reikalų ministro Becko atstovas T. Katelbachas. Jo programoje buvo krajowciškumo išstūmimas ir lenkiškojo patriotizmo diegimas. Jis ėmėsi lenkų visuomenės organizacijos pertvarkymo. Siekta sumažinta stumbrų įtaka, suformuoti vadovybę, labiau atitinkančią plačiųjų lenkų masių interesus. Vietoj Lenkų komiteto sukurtos trys komisijos, turinčios vadovauti politiniam - spaudos, ekonominiam ir kultūriniam - švietimo darbui (joms vadovavo Romer, Janczewski, Okulicz o iš naujosios - nacionalistinės - opozicijos į komisijų vadovybę įtraukti T. Surwillo, Abramowicz, Szmidt, Mackiewicz, Zaremba ir Parczewski. Per T. Katelbacho rankas ėjo dotacijos lenkų organiacijoms (dotacijos siekė 140 - 160 000 dolerių, neskaitant sumų kitiems tikslams). Įvykę pasikeitimai buvo Varšuvos sprendimo paremti nacionalistinę surviloviečių opoziciją padarinys. Jie buvo nukreipti prieš konservatyvią dvarininkų valdžią. Varšuvos direktyvos Olimpui sukėlė šoką. Tačiau lenkiškasis patriotizmas neleido pasipriešinimo. Vis dėlto tai buvo ženklas, kad valdžia slysta stumbrams iš rankų, 1935 m. jie prarado "Pochodnią". 1937 m. ši organizacija jungė apie 3000 narių. Senojo Lenkų komiteto (Olimpo) rankose dar liko Lenkų bankas su filialais (direktorius K. Okulicz), "Chata Rodzinna" (red. Zygmunt Ugianski), leidybos įmonė "Omega" (E. Romr) kartu su sklypu Ožeškienės g. 12 ir spaustuvė "Prima", korporacija "Lauda" ir "Zjednoscennie Rolnikow Polakow". Jaunieji (survilloviečiai) turėjo "Pochodnią" su skyriais, "Dzien Polski" ir "Zjednoscennie Polakow Studentow Universitetu Witolda Wiekkiego". Surwiloviečiai siekė įveikti krajowciškumą, kurį palaikė stumbrai. Siekta, kad lenkai pajustų, kad priklauso didžijai lenkų tautai. Olimpas buvo kaltinamas dėl stagnacijos lenkų visuomenėje, kas suteikė galimybę Lietuvos valdžiai kalbėtis su lenkais "requiescat in pace" stiliumi - manant, kad lenkų nėra, o tik sulenkėję lietuviai - t.y., lenkų nebelaikant gyvu organizmu. Esą valdžia su lenkais nori baigti, supakuodami juos į peowiakinį maišą ir uždėdami etiketę - iridentizmas. Jaunųjų požiūriu socialinis konservatizmas buvo kaltas. Kauno universitete veikusiose lenkų studentų organizacijose taip pat išryškėjo kova tarp konservatyviosios, korajowciškosios ir nacionalistinės srovių. 1928 m. bendros lenkų studentų sąjungos organu tapo liberalus žurnalas "Iskry". 1930 - 1931 m. sąjungos pirmininku isšrinktas "Iskry" redaktorius Alfons Bojko. 1933 m. suvažiavimo rezoliucijoje pareišta, kad artimiausias uždavinys - ieškoti suartėjimo kelių su lietuvių jaunimu bendriems valstybiniams idealams. Tai buvo krajowciški šūkiai, kurie suneramino grupę jaunųjų iš Tomo Survilos stovyklos, o vėliau atstovą iš Lenkijos Katelbachą. 1935 m. buvo atnaujinta Lenkų studentų sąjungos (įkurtos 1925 m.) vadovybė: vadovu tapo Adam Dowgird, be to P. Kondratoicz, Stefan Paprocki, Anatol Paszkiewicz, t. y. nacionalistiškai nusiteikę surviliečiai. Be to, universitete dar veikė "Laudos" korporacija, kurios nariai dirbdavo visose lenkiškose organxacijose. 1933 m. Laudos korporacijoje buvo 32 tikrieji narai ir 13 kandidatų ir 3 filisteriai. 1930 m įsikūrė VDU lenkų studenčių draugija "Znicz". Jos iniciatoriai - Konstanty Plater - Zyberk, Joanna Narutowicz.

Veikė lenkiškų bibliotetėlių tinklas. Tokių bibliotekėlių daug buvo smulkiosios šlėktos dvareliuose, turtingesnių lenkų valstiečių namuose. Bibliotekos veikė gimnazijose. Viena seniausių - Alytuje (įkurta 1923 m.). Būta kilnojamųjų bibliotekų: knygos reguliariai buvo atsiunčiamos į tam tikrą vietovę, o perskaičius knygos grįždavo savininkui. Darbininkų ir valstiečių tarpe buvo steigiami klubai (swietlice). Veikė mėgėjiški Kauno teatrai. Kauno muzikos draugija "Lutnia", įregstruota 1920 vasario mėn. Lenkų darbininkų organziacijos "Jednosc" Dramos būrelis, suorganizuotas 1920 m. Darbininkų draugija "Jutrzenka" ieškojo galimybių inteligentijos ir darbininkų suartėjimui. 1926 m. Dievo Motinos globos draugijos patalpose įsteigtas Lenkų darbininkų katalikų susivienjimas taip pat turėjo teatrą. Veikė Lenkų scenos mylėtojų būrelis. Šioje srityje pažymėtinas Czeslaw Stefanowicz - lenkų gimnazijos Kaune mokytojo vaidmuo. Panevėžyje lenkų švietimo draugija "Oswiata" rėmuose veikė Mėgėjiškas teatro sąjūdis. Panevėžio "Oswiata" buvo įkurta 1918 m. lapkričio mėn. grupės Panevėžio lenkų veikėjų (A. Witort, Boleslawe Krasowski ir kitų). 1938 m. turėjo 5 skyrus ir 362 narius, 8 skaityklas, 3 pradžios mokyklas, kuriose mokėsi 64 mokiniai. Taip pat Panevėžio lenkų gimnazija jai priklausė. Draugijoje 1926 m. bene pirmą kartą tarpukario Lietuvoje buvo pagerbtas 1863 m. sukilimas. Apie 1937 m būta sumanymų kurti didelį lenkų chorą, kuris galėtų reprezentuoti lenkus Kaune. Apskritai iš žinomesnių lenkų visuomenės ir kultūros veikėjų paminėtini šie: Ludwik Abramowicz (1888 1966) - lenkų gimnazijos Kaune direktorius; Alfons Bojko (1907) - "Iskry" redaktorius; Wiktor Budzysnki (1888 - 1976) - "Pochodnios pirmininkas" (1924 - 1935), dvarininkas; Michal Chmielewski (1861 - 1937) - vienas iš "Oswiatos" veikėju; Witold Dowgird (1901 - 1986) - Tado Daugirdo sūnus, teatro veikėjas; Kazimierz Janczewski (1878 - 1959) - Lenku komiteto pirmininkas; Bronislaw Laus (1872 - 1941); Boleslaw Lutyk - Prodrolo, pirmininkas.

Veikė taip pat stiprios ir įtakingos ekonominės-socialinės lenkų organizacijos. Pav. Žemės ūkio gamintojų sąjunga, Bendroji Lietuvos lenkų darbo žmonių profesine sąjunga, Lietuvos lenkų ūkininkų susivienjimo draugija (2241 narys), Kauno lenkų R. K. labdaros draugija (378 nariai), Lenkų draugija neturtingiems mokiniams šelpti (Ukmergė) (27 nariai), Kauno lenkų darbininkų ir tarnaičių draugija "Dievo Motinos globa" (227 nariai), Panevėžio lenkų prieglaudai laikyti draugija (88 nariai). 1925 m. buvo įkurta Lenkų Kredito Unija Kaune (1928 m. - 156 nariai, 1939 m. - 2778 nariai) taip pat Kauno lenkų smulkaus kredito bankas (vėliau pavadinimas pakeistas į Kauno lenkų smulkaus kredito draugiją). Kredito organizacijos kūrėsi Jonavoje, Alytuje, Kėdainiuose, Pivašiūnuose, Zarasuose, Ukmergėje ir Raseiniuose. Formavosi masinės socialistinio pobūdžio lenkų organizacijos: Bendras lenkų darbo žmonių sąjunga (Ogolny Polski Zwiazek Zawodiwy Ludzi Pracy) su skyriais Panevėžyje , Ukmergėje. Sąjunga aktyviai dalyvavo savivaldos rinkimuose. 1927 m. pradžioje turėjo apie 700 narių - dirbtuvių darbininkai, sezoniniai darbininkai, amatininkai, tarnautojai.

Svarbiausias lenkų spaudos organas buvo dienraštis "Dzien Kowienski". Jo pirmtakas - "Glos Kowienski" (jo redaktorius Stefanowicz) - po to "Ziemia Kowienska", nuo 1920 m. - "Dziennik Kowienski" (vėl Stefanowisz redaktorius). Tiražas niekada neviršijo 3 000 (1937 m. - 1100; 1940 m. - 2220). 1923 m. įkurta spaustuvė "Prima", kuri ėmėsi "Dzien Kowiensi" spausdinimo. Dienraštis stengėsi išsaugoti pusiausvyrą tarp prisitaikymo ir pasipriešinimo bei antipatijos lietuvių valdžiai. Nors su tautininkų režimu prisidėjo daug suvaržymų (Lietuvos valdžiai reikalaujant vietovardžius rašyti lietuviškai pakeistas pavadinimas - Dzien Polski), 1929 m. dienraštyje pasirodė pirmi lietuvių poetų eilėraščiai. Josef Perkowski rašė straipsnių apie Žemaitiją ciklus. Nuo 1935 m.Katelbacho spaudimu "Dzien Polski" redaktoriumi paskirtas E. Jakubowski. Jis buvo priimtinas ir dvarininkams, nes ne survilovietis. Tas pats Katelbachas parėmė survilviečių "Glos mlodych". Jakubowskis surviloviečių kovoje su stumbrais, t. y., krajowciškumu, buvo neutralus. Jis 1937 m. atsistatydino, po jo redaktorimi K. Szwoynicki. 1939 m. (redaktoriumi esant Paszkiewisz, kuris redagavo iki pat 1940 m. birželio mėn.) prieita iki atviros polemikos tarp "Dzien Polski" ir "Glos Mlodych".

1922 m. kovo 22 d. pasirodė Bronislaw Laus redaguojamas "Strzechy Rodzinnej" (nuo 1923 m. - "Chata Rodzinna"), leistas Seimo atstovų biuro. Vėliau leido Lenkų komitetas. Taigi, laikraštis buvo priklausomas nuo dvarininkų elito, atspindėjo jų, t. y Olimpo, pažiūras. Straipsnius rašydavo tokie žymūs olimpiečiai kaip Romeris, Okulicz. Buvo bene vienintelis, kurie nenešė nuostolių. Nuo 1935 m. reaktorius Franciczek Frackiewicz. Tiražas buvo tada 6 - 8 tūkst. (1937 m. - 5900, o 1940 m. - 10 000). Nuo 1936 m. redaktorius Zygmunt Ugianski. Daug dėmesio kaip ir privalu konservatyviam laikraščiui, skyrė religijai, bažnytiniam gyvenimui. Buvo skyrius apie lenkiškų parapijų gyvenimą. Spausdintas katekizmas. "Chata rodzinna" išsaugojo nepriklausomybę nuo surviloviečių, išliko stumbrų įtakoje. Šiaip "Chata Rodzinna" turėjo didesnę įtaką nei "Dzien Polski". 1940 m. vasario 28 d. Chata Rodzinna uždaryta.

Periodinius leidinius leido daugelis lenkų organizacijų. "Wiadomosci Rolnicze" - nuo 1923 m Prodrol leido. 1926 m. į vadovybę išrinkti Z. Szwoynicki, Stanislaww Montwill, Jan Fiszer, Konstatnty Plater - Zyberk. Nors finanasavo vienas iš dvarininkų veikėjų Boleslaw Lutyk, prenumeratorių mažėjo. 1928 m. laikraštis nustojo išeiti. 1908 m. Kaune įkurta Lenkų darbininkų katalikų tarnaičių Dievo Motinos globoje draugija (įkūrėjai Fr. Kryszkjan, Bronislaw Laus, prel. Pacewicz, advokatas Hoppen ir kiti), krikdemų valdymo laikotarpiu lietuvių kunigams pradėjus naikinti pamaldas lenkų kalba, ėmėsi būtinybės sutelkti tikinčiuosius per spaudą. Tas draugija ir nusprenė leisti laikraštį pamaldiems lenkams, tarnautojams, darbininkams - "Dzwon Swiatecniego". Pirmas jo numeris pasirodė 1925 m. Redaktorius Bronislaw Laus. Formaliai skirtas ne tik lenkams - paantraštėje nurodyta, kad tai laikraštis Lietuvos katalikų liaudžiai. Laikraštyje buvo akcentuojama, kad katalikų liaudis gyvena dvasinėje tamsoje: niekas nebeklauso Bažnyčios, nežino jos mokymo. Tautos stoja prieš tautą. Akivaizdus religijos nuopolis, tikėjimo stoka. Išsigelbėjimas įmanomas tik paklūstant Bažnyčiai. Daug rašė apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje, tikinčiųjų persekiojimą Rusijoje. Taigi, lenkiškasis nacionalistiškumas tarsi neišryškėjo, tačiau 1926 m. kampanijos metu "Dzwon" vis dėl to ragino balsuoti už lenkiškus sąrašus. Laikraštyje egzaltuotai aprašytas lenkų ir lietuvių konfliktas lenkų procesijos metu 1926 m. Švč. Trejybės bažnyčioje, kai esą lietuviai užpuolė procesiją panaudodami net revolverius. Esą įprasta, kad lietuviams užkliūva lenkų pamaldumas ir religiniai papročiai. Kun. Juozas Janilionis net apkaltintas bažnyčios profanacija. Vis dėl to, kadangi laikraščio intelektualinis lygis buvo žemas, inteligentija jo nerėmė, ketvirto dešimtmečio pradžioje jis nustojo eiti. Nepaisant to "Dzwon Svietecniego" suvaidino nemenk vaidmenį palaikydamas lenkišką katalikų savimonę Kauno, Panevėžio ir Ukmergės apskrityse.

Žurnalas "Iskry" pradėtas leisti 1927 m. Leido Lietuvos universiteto lenkų studentų sąjunga ir Lietuvos lenkų akademinis jaunimo sąjunga. Redaktorius Ksawery Narkewisz (nuo 1929 m. redaktorius - Michal Ukinski). Kilo iš stumbrų ir jaunųjų aplinkos, kuriai priklausė lenkų gimnazijų absolventai ir universiteto studentai. Laikraštis ėjo iki 1934 m. 1930 - aisiais metais - Vytauto mirties metais publikacijose buvo rašoma apie lojalumą kraštui. 1933 - aisias raginta priimti krajovciškumą, bendradarbiauti su valstybe. Straipsnis atkreipė Lenkijos užsienio reikalų ministerijos dėmesį. Situacijai keisti buvo atsiųstas ministerijos atstovas T. Katelbachas. 1934 m. Lenkų studentų sąjungos susirinkime į vadovybę išrinkti Tomaszo Surwilos šalininkai, kuris iki tol kovojo su stumbrais dėl dominavimo lenkų gyvenime. Pirmininku išrinktas Adam Dowgird. Nauja vadovybė neparėmė konservatyvių "Iskry". Vietoj jų 1935 liepą pradėtas leisti "Glos mlodych" - taip pat akademinio jaunimo leidžiamas, tačiau jau nacionalistiškai nusiteikusios vadovybės. Faktiškuoju redaktoriumi (o nuo 1936 m. ir oficialiu) buvo pats Tomaš Survillo. "Glos Mlodych", ėjęs kartą per mėnesį, 1937 m. turėjo 1350 skaitytojų. Gimnazijų jaunimui buvo leidžiamas "Wytrwaj", darbininkams - "Nasze Slowo" (nuo 1937 m.) - Bohdan Paszkiewisz redaktorius. Tačiau "Nasze Slowo" buvo silpnas, negalėjo atlaikyti konkurencijos. Juo labiau, kad daug lenkų iš žemųjų sluoksnių lituanizavosi, kai kurie išvažiavo į Lenkiją, emigravo.

Lenkų visuomenės relituanizacija: pasekmės

Etnolingvistine savimone besiremiančios lietuvių tautos valios dėka su nepriklausomos valstybės atsiradimu įgavusios ir valstybinio administracinio spaudimo išraišką, nuosekliai vyko lituanizacijos procesas. Lenkų sociologas P. Eberhardtas konstatuoja, kad lenkų nuostoliai labai dideli. Jau minėta, kad būta plataus sluoksnio žmonių, gyvenančių ant ribos tarp dviejų tautų, neretai besinaudojančių abejomis kalbomis. Tai buvo žmonės labai paveikūs polonizacijai ir lituanizacijai. Būdami Lietuvos Respublikos piliečiais jie priėmė Lietuvos pilietybę, o jų vaikai mokėsi lietuviškai, o būdami Lenkijos piliečiais - jie adaptavosi prie atitinkamų sąlygų ir tapo lojaliais Lenkijos piliečiais. Ta gyventojų dalis per vieną kartą galėjo asimiliuotis tiek lenkiškoje, tiek ir lietuviškoje aplinkoje. 1897 m. Kauno paviete rasta 41% lietuviškai kalbančių ir 23 % lenkiškai, o 1909 m. - 50, 8 % ir 11, 4 %. 1923 m surašymas - 68 % ir 7,5 % (lenkų nuomone - 43, 7 %, 30 %). Ukmergės paviete 1897 m. - 72 % - 10%, 1909 m. - 77% - 5%; 1923 m. - 86% - 7% (lenkų skaičiavimais - 67% - 24%). Lituanizaciją arba polonizaciją lengvino bendra religija. Jau minėto lenkų sociologo Eberhardto duomenimis tarpukaryje dabartinės Lietuvos teritorijoje gyveno 3037 tūkst. gyventojų. Iš jų lietuvių - 69%, o lenkų - 15 %. Abiejose pusėse prieš atitinkamas mažumas buvo taikomos represijos, vykdytas pilietinių teisių ribojimas. Buvo atsakoma abipusėmis represijomis. Lietuvai lenkų tautinė mažuma buvo didelė demografinė problema. Buvo prisimenama polonizacija, be to baimintasi Lenkijos ekspansijos, o taip pat - ekonominės ir kultūrinės įtakos: lenkai didelė kultūrinė ir ekonominė jėga - didelė dalis žemių buvo lenkų rankose. Todėl lenkai laikyti priešišku elementu, stojančiu prieš valstybės ir valdžios integraciją. Lietuvos valdžia laikėsi skirtingo požiūrio į lenkų inteligentiją ir dvarininkus ir kaimo valstiečius. Santykyje su dvarininkais ir inteligentija buvo primenama jų lietuviška kilmė ir siekta jų sugrįžimo į lietuvybę. Ankstesnis jų pozityvus nusitekimas Lenkijos atžvilgiu ir lojalumas savo ankstesnei tėvynei Lietuvos valdžios netenkino. Siekta jų pasirinkimo tarp lietuviškumo ir lenkiškumo. Vyravo nuomonė, kad lojalumo Lietuvai neįmanoma sieti su lenkiškumu. Ir iš tiesų lenkų visuomenėje būta jėgų, kurios nenorėjo būti laikomos tiesiog lenkais. Pav. Riomeris nepalaikė požiūrio, kad Lietuvos lenkai yra didžiosios lenkų tautos atskala gyvenanti Lietuvoje. Taip jie būtų paverčiami kolonistais. Net ir lenkų kalba nėra importuota nuo Vyslos ir Wartos. Anot Riomerio: mes esame ne importuota egzotiška prekė, bet paties krašto istorinės raidos produktas. Jei mes tik nuoskala - tada neišvengiama lituanizacija arba kolonistų dalia. Tačiau Riomerio manymu visos lenkiškosios tapatybės gylio neapima ir tezė "lietuviai kalbantys lenkiškai". Tačiau tautinėje Lietuvoje negalėjo būti kitokių tradicijų, o tik lietuviškos. Buvo vykdoma lituanizacija, sudarant sąlygas sugrįžti prie lietuviškų šaknų. Lituanizacija pirmiausia buvo nukreipta į lenkus kaimo gyventojus, kurie tapo nuolatinio Lietuvos valdžios dėmesio objektu. Itin veikė plačiai propaguojama tezė, kad nėra autochtonų lenkų, o tik sulenkėję lietuviai. Pagrindinis smūgis teko lenkų kalbai. Manyta, kad per kalbinę asimiliaciją įvyks ir tautinė asimiliacija. Itin veiksmingas buvo dvasininkų bendradarbiavimas su valdžia. Lenkų kalba praktiškai buvo išstumta iš bažnyčių. Apskritai lenkų organizacijos veikė nuolatinio administracinio spaudimo sąlygomis. Ypač "Pochodnios" veikla ribota. Kai kurioms organizacijoms neleista turėti centrinių organų. Mokinių skaičiaus lenkiškose mokyklose dinamika rodo kaip sparčiai vyko depolonizacijos procesas. Mokyklinio amžiaus gyventojų ų būta per 17 %, tuomet lenkų mokinių turėjo būti 11 - 34 tūkst. Taigi, matome kokio lygio ir kaip sparčiai vyko depolonizacijos procesas. Radikaliai buvo vykdoma ir Katalikų Bažnyčios lituanizacija. Prisidėjo ir antilenkiška propagandinė kampanija. Vilnius byla tarnavo kaip visuomenės integracijos veiksnys. Tautybės slėpimas buvo vienintelis kelias gauti materialinę paramą. Apie tokios politikos efektyvumą liudija gyventojų surašymas 1959 m.: lenkų skaičius rastas labai nedidelis (1959 m. Kauno mieste ir rajone lenkų - 4, 9 %, Panevėžio - 1%, Kėdainių - 3, 6%. Kaišiadorys - 1, 6%, Ukmergė - 1, 5%). Taigi įvyko greita ir nuosekli depolonizacija. Panašūs procesai vyko ir Latvijoje, tačiau ten išliko 60 000 lenkų, o Lietuvoje jų visai neliko. Lenkų istorikas Losowskis kelia klausimą: kodėl toks drastiškas skirtumas? Ir atsako: priežastis - lituanizacijos kurso didžiulis spaudimas visiems lenkams. 1928 m. Wladislaw Wielhorski rašė, kad Lietuvoje lenkiškumas atakuojamas. Tezė apie sulenkintus lietuvius nuosekliai diegiama per mokyklas, administraciją, bažnyčias per 20 metų turėjo palikti pėdsakų lenkų psichikoje. Tokia politika buvo vykdoma su nepalenkiamu konsekventiškumu iki galiausiai lietuviai kalbantys lenkiškai buvo visiškai įjungti į lietuvių tautos kūną. Ypač lenkai gyvenantys šalia Kauno patyrė didžiulį administracinį spaudimą. Čia asimiliacijos veiksniai labai stiprūs. Tokia politika atnešė savo rezultatus. Lenkų kalbos užmiršimas mokyklose ir bažnyčiose paskatino greitą nutautėjimo procesą. Tašką vadinamosios Kauno Lietuvos lenkų epopėjoje padėjo pokarinė lenkų emigracija. Po karo pagal Lenkijos duomenis iš Lietuvos išvažiavo: Panevėžys - 776, Ukmergė - 383, Kaunas - 1172, Kėdainiai - 313. Be to, būta ir kitais būdais išvykusių. Daug lenkų buvo įšvežta 1940 - 1941 m. į Sibirą. Kai kurie stojo į Anderso Armiją. Lenkų repatriacija 1944 - 1947 m. turėjo apimti apie 230 tūkst. lenkų. 1956 - 1957 m. vyko antra repatriacija. Tada išvyko 46, 6 tūkst. Tokiu būdu pokaryje iš viso Lietuvą paliko apie 270 tūkst. lenkų.

Taigi galima sutikti teze apie Lietuvos valstybinės politikos nacionalizmą. Tačiau lygiai taip pat nacionalistiškai buvo nusiteikę ir lenkai. Lenkijai paskelbus ultimatumą, staiga ir netikėtai pakito lenkų tautinės mažumos elgesys Lietuvoje. Nemažai vietinių lenkų buvo nusiteikę karingai. Jie laukė karo ir galutinio Lietuvos prijungimo prie Lenkijos, t. y. Lietuvos okupacijos. Ukmergės lenkų inteligentai tikėjosi, kad lietuviai pasiduos lenkų įtakai. Panevėžio apygardos saugumo ataskaitose rašoma, kad nemaža lenkų džiaugėsi, nes tikėjosi, kad Lenkija greitai užkariausianti Lietuvą ir tada jie būsią išvaduoti iš jungo. Prienų apylinkėse lenkai kalbėjo, kad būtų gerai, jog būtų sudaryta unija. Lenkuojantieji ėmė drąsiai kalbėti lenkiškai. Zarasuose tarp džiūgaujančių lenkų būta savivaldybių bei valstybinių įstaigų tarnautojų. 1939 - 1940 m. Saugumo policijos Panevėžio apygardos biuletenyje buvo pranešama, kad Panevėžio apskrityje lenkai įtikinti, kad Lenkija greitai bus atstatyta ir prie jos bus prijungta Lietuva. Dvarininkams bus grąžinti miškai, išdalintos žemės.