Lenkų katalikų veikėjo kun. Zygmunto Szczęsny Felinskio požiūris (1858 m.) į lenkų tautą | 2021 balandžio 18 d.

Konspekto su paaiškinimais forma pristatysime kun. Zygmunto Szczęsny Felinskio (1822 - 1895; nuo 1862 m. Varšuvos vyskupas) lekcijų Peterburgo katalikų dvasinės akademijos studentams (1858 m.) publikaciją ("Draugiški patarimai") leidinyje "Сборникъ статей разъясняющихъ польское дело по отношенiю к Западной Россiи" (составил С. Шолковичъ, Вильна, 1885).

N. Sokolovo įvade šioms lekcijoms ("vakarams" - jų šeši, o čia išsamiau bus pristatytas paskutinysis) atkeiptas dėmesys į kun. Felinskio makiavelizmą - pripažįstama, kad Rusijos valdžia lenmas yra teisėta, "iš Dievo", tačiau tuo pačiu metu gudriai leidžiama laviruoti tarp lenkų nacionalinio judėjimo dalyvių sąmokslininkiškos, net ginkluotos kovos prieš Rusijos valdžią šalininkų ir katalikiškos doktrinos bei vyskupų valios, paklūstant savo paties lenkiškai sąžinei. Mums tai nėra aktualu. Tai rusų ir lenkų tarpusavio sąskaitos. Mums įdomesnis šio lenkų kunigo, Peterburgo aukščiausios dvasinės akademijos profesoriaus, palaikiusio glaudžius ryšius su lenkų antirusiška emigracija Prancūzijoje, o neseniai pop. Jono Pauliaus II kanonizuoto šventuoju, pažiūros į lenkų tautą. O jos simptomatiškos. Pasirodo lenkų tauta visada buvo nesavanaudė, tikrojo tikėjimo šviesą ir švietimą nešanti tauta prie kurios kitos tautos pačios jungėsi, laisvanoriškai tapdamos lenkais... Rusijos okupacija Dievas lenkų tautą nubaudė esą už neištikimybę Dievui. Na o Lietuva ir lietuvių tauta kun. Felinskiui neegzistuoja nuo pat jos pirmosios unijos su Lenkija. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog kun. Felinskiui lenkų tauta tai visų pirma ir beveik išimtinai - šlėktų luomas, dvarininkai. Na o liaudis jam tai tamsi masė, kurie nieko nesuvokia kas tai yra patriotizmas. Kun. Felinskis pasipiktinęs tai emigracijos veikėjais, kurie pasisako už šlėktų luomo likvidavimą ir visišką valstiečių išlaisvinimą. Tai atsakymas tiems mūsų istorikams ir istorijos mėgėjams, kurie jėgas, stovinčias už 1863 m. sukilimo, laiko palankia lietuvių tautai alternatyva 1861 m. baudžiavą panaikinusiai Rusijos valdžiai.  

Leidėjo pastaba: Felinskis [Zygmunt Szczęsny] gimė Volynėje. Išsilavinimą gavo Klevano gimnazijoje, paskui mokėsi Maskvos universitete. Po 1848 m. buvo Paryžiuje, kur susitiko su Slovackiu ir suėjo į glaudžius santykius su emigracijos sluoksniais. Grįždamas į Rusiją įstojo į Lucko seminariją [iš tiesų į Žitomiro], iš kur buvo pasiųstas į Peterburgo dvasinę akademiją. Metropolitas Žilinskis po įšventinimo priėmė jį į savo vyskupiją. 1885 m. buvo paskirtas vikaru šv. Jekaterinos bažnyčioje. 1856 m. gavo teologijos magistro laipsnį, o 1857 tapo Akademijos profesoriumi. 1852 m. buvo įšventintas kunigu [iš tiesų 1855 m. Mogiliovo arkivyskupo]. 1863 m. ištremtas, Po 1874 m. išvažiavo į Romą (p. 181 - atkreipti dėmesį, kad čia pateikiami duomenys netikslūs ir pastabomis pataisyti).

N. Sokolovo įvadas: originalas rastas dviejuose sąsiuviniuose tarp knygų ir popierių, perduotų Mozyriaus gimnazijai iš panaikinto Kimbarovo cistersų vienuolyno. Tos lekcijos surašytos vieno iš kun. Felinskio klausytojų, greičiausiai buvusio tikybos mokytojo Mozyriaus gimnazijoje kun. Kulvanovskio (šiuo metu ištremto), kuris paliko kai kuriuos dokumentus. Viso lekcijų, pavadintų vakarais, yra šešios. Jų galėjo būti ir daugiau (yra septintos pavadiniams). Pasak Felinskio Rusijos vyriausybė ir Romos katalikybė yra dvi priešingybės. Vyriausybė siekia visaip sunaikinti katalikybę. Kitaip sakant visas vyriausybės priemones nukreiptas į viešpataujančio tikėjimo apsaugą prieš lotyniškos propagandos kėslus, Felinskis laiko kėsinimusi į katalikybę. Felinskis nori, kad katalikybei būtų suteikta teisė stačiatikiškoje Rusijoje naudotis ta laisve, kuri stačiatikiams suteikė tiek bėdų. Felinskis pataria kunigams kaip išsisukti nuo vyriausybės reikalavimų. Jis netgi pataria neklausyti vyskupų (p. 182). Pasisakoma už pasyvų priešinimąsi Rusijos vyriausybei (p. 183). Be to, jis sutapatina Romos katalikybę su Lenkijos reikalu. Jis įsitikinęs, kad Rusijos valdžia nuo Dievo, bet ji pasiųsta Dievo Lenkijai kaip bausmė. Felinskis įsitikinęs, kad Lenkija suklestės, kai sužydės Romos katalikybės dorovinė jėga kaip kad buvo nuo laikų kai Lenkija ir Lietuva susigiminiavimo per uniją, kai su Rusia kariavo už Romos katalikybę. Dievas atsiųs Lenkijai Kyrą kai to reikės (p. 183). Felinskio vakarai atskleidžia mums tipą kunigo, ištikimo vyriausybei, tai yra išoriškai, tačiau kuris visa siela ištikimas Romai ir popiežiui (p. 184). Felisnkio patarimai visiškai nuoširdūs - jis taip iš tiesų manė (p. 185). Tikėjimo ir lenkiški-patriotiniai šūkiai jam sutampa (p. 185). Faktiškai patariama: veik negarbingai, bet praktiškai; iškasinėk Rusiją, bet atsargiai, su regimu įstatymų laikymųsi ir tikėdamasis sėkmės (p. 186). N. Sokolovas klausia: būtų įdomu žinoti ar daug lenkų minties propagandistų, prisidengdami Romos katalikybe pagal šią sistemą toliau veikia. Vakarų gubernijose kunigų veikloje pastebimas bendras charakteris ir planas, panašus į šiose lekcijose išsakytus patarimus. Įdomu, kad taip veikia būtent tie Romos katalikybės atstovai, kurie už savo išrinkimą dėkingi slaptai agitacijai Romoje jau mirusiam metropolitui Holovinskiui (p. 187).

6-as vakaras: visa valdžia, be abejo, iš Dievo. Tačiau mes turime skirti valdžią teisėtą, kurią mylime, ir valdžią primestąją, po kuria esame šiuo metu. Mes jos negalime mylėti, tačiau klausyti turime, nes jos galia iš Dievo, tik, su tuo skirtumu, kad pirmoji duodama iš Dievo malonės, mūsų gėriui ir tvarkos saugojimui, o antroji - kaip bausmė. Tai aišku iš Kristaus žodžių Pilotui: neturėtum tu valdžios man, jei nebūtų tau ji duota iš Dievo. O Pilotas juk nebuvo tikras žydų valdytojas. Jis buvo niekinamas žydų. Šventajame Rašte mes matome pavyzdžius leidimo tokios valdžios žydams, jei jie atitoldavo nuo Dievo, tada jie patekdavo į kaimynų valdžią (p. 210). Tą pačią teoriją galime pritaikyti ir Lenkijai. Tarp visų slavų Lenkija buvo galinga valstybė ir tuo pačiu metu buvo katalikiška šalis. Kai tuo metu kitos slavų šakos buvo netikrame tikėjime, pav. Rusia, kuri nuo seno priklausė schizmai, serbai Balkanų pusiasalyje, priėmę islamizmą, ir kitos srovės, kaip pavyzdžiui husitai, viklefistai ir kt. tuo pat metu Lenkija išsaugojo tikėjimo ir papročių grynumą, ir buvo galinga, ir daugelis jai pavydėjo. Taip pat reikia pastebėti, kad Lenkija visada pasižymėjo savo šlėktiškumu (kilnumu) ir išsilavinimu, kad ji kariavo ne dėl godumo ir užkariavimų, bet tik dėl katalikų tikėjimo platinimo; kad išaugo ji ne pikta valia, bet dėka savanoriško pajungimo ir susiliejimo su kitais. Pav. Lietuva broliškai susigiminiavo su mumis ne karu, o per katalikų tikėjimo priėmimą; taip pat ir su Rusia Lenkija jei ir kariavo, tai tik dėl katalikų tikėjimo plėtimo arba dėl savo brolių unitų apsaugos nuo skriaudų jiems; tas pats buvo su kazokais: juk Batoras davė jiems ypatingas teises ir didžiules privilegijas, kurios ir nebuvo atimtos iš jų, o Lenkija tik norėjo įdiegti juose katalikybę. Taigi matome, kad Lenkija niekada nesivadovavo godumu, turėjo gryną katalikų tikėjimo įvedimo ir plėtimo tikslą. Mes žinom, kad kai Sobieskis vyko vaduoti Vienos, kuri neabejotinai būtų žuvusi, jei ne karaliaus pagalba, tai visi amžininkai stebėjosi, ir dabar stebisi bei  priekaištauja, kodėl Sobieskis, kuris galėjo paimti Austriją į savo valdžią, ir pasielgti su ja kaip išmano, nenorėjo nieko daryti savo naudai. Lygiai taip pat kai ir Prūsija prašė, kad Lenkija prijungtų ją prie savęs, ilgai lenkai negalėjo su tuo sutikti, todėl karalius buvo priverstas sušaukti seimą ir dar ilgai lenkai tarėsi, kol nusprendė duoti pilietybės teisę vokiečių pliudroms [пдюдрамъ], kaip kad jie išsireiškė. Taigi matome, kad Lenkija nebuvo godi užkariavimams, tačiau priešingai, net ir savanoriškai besiprašančių nenorėjo priimti. Taip pat Lenkija niekada neturėjo reguliarios kariuomenės. Ji turėjo tokią pavojingą nuostatą konstitucijoje kaip liberum veto, pagal kurią vienas galėjo paversti niekuo visų valią, ir nepaisant to, kol tikėjimas buvo gyvas, Lenkija buvo didvyriška ir ramiai, be kliūčių, pravesdavo savo seimus. Tačiau vėliau, kai išsigimė papročiai, kai atsivėrė vartai visokioms erezijoms, kai žymiausi didikai ėmė jas priimti, kai užmiršo Dievą ir tiesą, tada Dievas ėmė bausti Lenkiją. Tada ėmė kaimynai pulti ir plėšti. Švedai užpuolė, o lenkai prarado vyriškumą, ir pats karalius Jonas Kazimieras turėjo bėgti į Krokuvą; tačiau gyvas tikėjimas dar nebuvo užgesęs, nes kai švedai užpuolė Čenstochovą, tai Jasna Gora buvo išsaugota ne kariuomene, o kelių vienuolių tikėjimu ir kai švedai negalėjo užimti Jas Gora, tada sugrįžo lenkų vyriškumas, tikėjimas ir jie išvijo priešus. Skarga jau 260 metų prieš Lenkijos padalijimą numatė jos kritimą, kuris ir įvyko. Juk padalijant Lenkiją ji teturėjo tik 5000 karių. Tad negalima sakyti, kad Lenkija užkariauta. Ji subyrėjo pati, o tie tik pasiėmė jos nuoskalas. Ir atgaivinti ją (Lenkiją) gali tik gyvenimo taisymas, atgaila ir nuoširdus atsivertimas. Dievas lenkus kaip ir žydus atiduodavo į dar blogesnes rankas ir sąlygas. Tas pats ir Lenkijoje: kiek buvo visokių sąmokslų, bet jie niekada neapsivainikuodavo sėkme. 1831 m. šiaip ar taip dar buvo atvira kova ir ne be vaisių. Apie 1846 m. (Poznanę) neverta net užsiminti, apie 1848 - uoius juo labiau: buvo tai kažkoks vaikiškumas. Klaidingai mąsto tie, kurie mano, kad siekiant susigrąžinti kraštą reikia surinkti kuo daugiau parako, ginklų. Darė  jie taip ir nieko neišeidavo. Sunku eiti prieš Dievo valią. Ne, reikia atgailos, papročių taisymo, atsivertimo. Juk kaip prancūzai buvo po Sevastopoliu ar neparodė Dievas galimo mūsų išganymo? Jei tik būtų kritusi Rusijos vyriausybė, tada visi būtų pakilę, bet kadangi mes nebuvom verti to, Dievas tik parodė to galimybę. Nelaimei, yra daug mūsiškių, kurie nesupranta to. Jie patriotizmą supranta kaip tam tikros rūšies knygelių skaitymą, sąmokslus, egzaltaciją (p. 212). Jų nuomone kas to nedaro, tas blogas žmogus, ne lenkas. O juk dauguma tų knygučių bedieviškos, parašytos prieš Bažnyčią ir religiją katalikų. Emigrantai, pilni pykčio, kad jiems nepavyko, visą kaltę suverčia ant ponų, savo raštuose kviečia sunaikinti šlėktą, kai tuo tarpu šlėkta yra mūsų pagrindas. Kas gi liks, jeigu ją sunaikinti? Tamsi liaudis? Tačiau ji net nesupranta, kas tas patriotizmas. Tokiais rašytojais buvo Lelevelis, Bažnyčios priešas Moračevskis, kuris įrodinėjo, kad katalikybė sugriovė Lenkiją ir t. t. Nelaimei Moračevskis labai patiko visuomenei, jaunimas iki šiol jį skaito, ypač studentai. Todėl mūsų universitetinis jaunimas labiausiai bedieviškas. Geriau būtų buvę seniai sudeginti šias knygas, vietoj to, kad vaikytis jų. Todėl čia kunigo padėtis labai sudėtinga: iš vienos pusės girti ir laikyti geru dalyku sąmokslą ir knygutes netinka, nes iš tiesų jie kenksmingi, o iš kitos pusės ir sukilti prieš tai sunku, nes rėks ant mūsų. Vis tik reikia sukaupti drąsos, kad jas pasmerkti, nekreipiant dėmesio į tai ką apie mus sakys: tegul vadins mus maskoliais, tegul aiškina, kad mumyse nėra patriotizmo, mes elgiamės taip tvirti įsitikinę. Kas dėl valdžios, mes negalim džiaugtis, meilikautis su ja, nes tai ne tiesa, bet negalim ir šmeižti jos, nes tai būtų nuodėmė prieš Dievą (p. 213). O jeigu ir vyskupas uždraudžia kam nors klausyti išpažinčių, o sąžinė jam sako priešingai, reikia klausyti savo sąžinės. Kas dėl visokių sąmokslų, tai to negalima leisti, tačiau ir visiškai uždrausti negalima. Jei pastebėsime, kad to žmogaus veiksmuose nėra asmeninės naudos siekio, kad jis tai daro dėl bendro gėrio, tai visiškai atsakyti jam mes negalime. Sukilimo metu kai kurie kunigai kunigai nesuteikdavo leidimo, nemokėdami pamatuoti tinkamai patriotizmo su priesaika. Ir taip visais atvejais kai išsiskiria sąžinės sprendimas ir vyskupo valia, reikia klausyti savo sąžinės. Kas dėl unitų, tai šventasis tėvas aiškiai pasakė, kad mes jų neatskirtumėme nuo savęs (p. 214).