Lietuva ir 1830-1831 m. lenkų sukilimas: pasirinkimas tarp Vilniaus gubernijos ir Vilniaus vaivadijos statuso | 2021 sausio 25 d.

Konspekto su įvadu ir paaiškinimais forma pristatysime istoriko Felikso Sliesoriūno monografiją, skirtą 1831 m. sukilimui Lietuvoje (Sliesoriūnas F. 1830 - 1831 metų sukilimas Lietuvoje. - Vilnius: Mintis, 1974). Prieš pristatant šį veikalą ir sukilimo problematiką būtina atkreipti dėmesį į tai, kad F. Sliesoriūno monografija yra sovietinės istoriografijos kūrinys. Sovietinė istoriografija oficialiai turėjo vadovautis marksistine filosofija - istoriniu ir dialektiniu materializmu - ir daugeliu atveju tai nebuvo tik deklaracija, pasitenkinant marksizmo tėvų ir V. Lenino citatomis. Nemaža dalis to meto lietuvių istorikų iš tiesų, realiai vadovavosi marksistine istorijos schema, ją pripažindami kaip juos patenkinantį, jiems visiškai priimtiną istoriosofinį modelį. Bent jau aptariamo istoriko monografijos atveju tai gana akivaizdu. Daugeliu atvejų tai reiškia sociologinį abstraktumą, istorijos vyksmą suvedant į klasių kovos schemą. XIX a. Lietuvos istorijos ir konkrečiai šio veikalo bei 1831 m. sukilimo problematikos kontekste tai reiškia pažangią, palaikytiną ir teigiamai vertintiną istorijos šerdį matant demokratizacijos, luominio uždarumo menkėjimo, dvarininkiškos, baudžiavinės santvarkos irimo ir kapitalistinių santykių formavimosi tendenciją, lietuvių tautos laisvinimąsi iš ilgaamžio pavaldumo Lenkijai ir lenkų tautai bei polonizacijos veiksnių nusimetimą laikant labiau įrankiu pažangesnės kapitalistinės santvarkos formavimosi šiame Europos kampelyje procese. Tai daugiau istoriosofinė, marksizmu pagrįsta, nuostata, nors, be abejo, lietuvių tautos ir Lietuvos vietai sukilėlių siekiamoje Lenkijos Karalystėje skiriama irgi daug dėmesio. Tačiau štai ryškiame Panevėžio miestiečių kovos su Upytės (Panevėžio) apskrities dvarininkiška sukilėlių valdžia epizode kaip tik ryškiausiai matomas marksistinis istoriosofinis kryptingumas. Panevėžio miestiečiai faktiškai sukilo prieš grafo K. Zaleskio vadovaujamą Upytės pavieto sukilėlių valdžią ne dėl lietuviškų savo tikslų, o atvirkščiai - dėl vieningos unitarinės būsimosios Lenkijos, dėl pažangesnės santvarkos, baudžiavos panaikinimo, demokratiškos (be aristokratinių elementų), apskrities valdžios, aristokratuose, dvarininkuose matant sukilimo išdavikus. Ką tokia pozicija turi bendro su lietuvių tautos interesais? Nieko. Lietuvių tautai, kuri XIX a. baigė susitraukti į dvarininkų pavergtą valstiečių luomą be abejo baudžiavos panaikinimas buvo siekiamybė, tačiau juk sukilę prieš sukilėlių valdžią Panevėžio miestiečiai iš baudžiavos išlaisvintuose lietuvių valstiečiuose matė ne lietuvius, o lenkus, būsimosios didžiosios unitarinės Lenkijos piliečius. Nepaisant to F. Sliesoriūno veikalas labai naudingas. Jis puikiai atskleidžia realų lenkišką savo vadovybe ir jos politine programa 1831 m. sukilimo pobūdį ir didžiulius prieštaravimus tarp lietuvių valstiečių ir sukilimo vadovybės, turėjusių iš esmės skirtingus tikslus. O ir pats marksizmo istoriosofinis modelis - istorinis ir dialektinis materializmas - teikė daugiau peno mąstymui, o svarbiausia atvėrė žmonijos (ir lietuvių tautos kaip jos dalies) vystymosi perspektyvas vietoj statiško tradicionalistinio istorijos supratimo, paremto "Dievo nulemta" socialine tvarka, būdingo angažuotiems katalikams.

1831 m. sukilimo Lietuvoje lenkiškas pobūdis sukilėlių vadovybės ir politinės programos lygmenyje nekelia jokių abejonių. Savo kreipimuose į Lietuvos gyventojus jie neretai naudodavo kreipinį "lenkai", jų sudarytos apskričių valdžios buvo įvardijamos kaip "lenkų", "lenkiškos", sukilimo aktuose buvo pabrėžiama absoliuti sukilėlių vienybė su Lenkijos Karalyste, valstiečiams buvo žadama suteikti asmeninė laisvė, padarant juos pilnateisiais lenkais būsimojoje Lenkijos Karalystėje. Birželio mėnesį į Lietuvą įsiveržusių Lenkijos Karalystės kariuomenės dalinių, vadovaujamų generolų A. Gelgaudo, d. Chlapovskio, H. Dembinskio atžvilgiu Lietuvos sukilėliai nereiškė nė mažiausių rezervų, tiesiog įsijungdami į šiuos dalinius. Sukilimui Lietuvoje pralaimėjus ir jiems pasitraukus su šių dalinių likučiais į Lenkijos Karalystę, savo seimelyje, įvardintame "Vilniaus vaivadijos seimeliu", jie visiškai pripažino Lenkijos Karalystės Seimo sprendimus vadinamųjų rytų žemių, kurios pagal juos turėjo būti tiesiog įjungtos į vieningą, unitarinę Lenkiją, atžvilgiu. Lietuvai Lenkijos Karalystės Seimas nesiteikė pripažinti nė mažiausios autonomijos. Lietuva į Lenkijos Karalystės sudėtį turėjo būti įjungta kaip Vilniaus vaivadija. Galima prisiminti, kad tuo metu Lietuvos teritorijoje egzistavo vienintelė Vilniaus gubernija. Taigi Lietuvai dvi besivaržančios valstybės ir tautos - Rusijos imperija ir Lenkijos Karalystė, rusai ir lenkai - paliko tik dvi galimybes - būti Vilniaus gubernija arba Vilniaus vaivadija... Tokios kategoriškos pozicijos laikėsi demokratiniai-revoliuciniai smulkiųjų ir vidutinių šlėktų sluoksniai pasisakę už vieningą, unitarinę Lenkiją ir visišką baudžiavos panaikinimą, net sudarant galimybes buvusiems baudžiauninkams išsipirkti lengvatinėmis sąlygomis dalį savo valdomų žemių. Tuo tarpu dvarininkiški-aristokratiniai sluoksniai pasisakė už federacinę Lenkijos valstybę, kurioje Lietuva ir kitos rytų provincijos būtų turėjusios galimybę išsaugoti savo valstybins institucijas ir teisę. Tačiau jie pasisakė už aristokratų ir dvarininkų privilegijų ir daugybės baudžiavinės santvarkos reliktų išsaugojimą, valstiečiams liekant nepilnateisiu luomu. Taigi faktiškai šio aristokratinio sluoksnio siūloma galimybė išsaugoti Lietuvai savo autonomiją tebuvo jų privilegijų, kurios atvedė prie valstiečių pavergimo ir lietuvių tautos apgailėtinos padėties, įteisinimo forma. Tiesa, kai kas bando įžvelgti Lietuvos sukilėlių pozicijoje šiokių tokių savų Lietuvos interesų Lenkijos atžvilgiu suvokimą, apeliuodami į Lietuvos sukilėlių veiklą emigracijoje, kuomet spaudoje, savo knygose jie pabrėždavo Lietuvos savitumą ir savo kitokią poziciją Lenkijos sukilėlių emigrantų atžvilgiu. Taip, dalis jų iš tiesų susibūrė į atskirą draugiją, puoselėjo Lietuvos sukilimo tradicijas, rinko su Lietuva susijusią istorinę medžiagą, rašė prisiminimus. Tačiau, atkreiptinas dėmesys, visa tai vyko neutralioje dirvoje, kitoje šalyje, o ne Lenkijoje ar Lietuvoje, kurioje jie sukilimo metu nepaliko jokių savo skirtingų tikslų suvokimo įrodymų. Tad labiausiai įtikėtina, kad emigrantinis Lietuvos poetizavimas tebuvo romantiškų prisiminimų apie Lietuvą išraiška, tesanti jų regioninio (provincinio) patriotizmo apraiška. Sukilimo metu pačioje Lietuvoje sukilėlių apskričių vadovybėse didžiausią taką turėjo dvarininkai - aristokratai, nors buvo atstovaujama ir smulkioji bajorija (šlėkta), kuri kaip ir sulenkėję miestiečiai buvo priešiškai nusiteikusi aristokratų atžvilgiu ir siekė visiško baudžiavos panaikinimo bei dvarininkiškos santvarkos žymaus susilpninimo, o tai reiškia, kad jie buvo vieningos demokratiškos Lenkijos šalininiai be jokių feodalinių jų supratimu atskirų provincijų privilegijų, reiškiančių pasenusios ir kenksmingos lenkų tautai feodalinės santvarkos išsaugojimą. Tokios sukilimo Lietuvoje pozicijos turėtų išsklaidyti bet kokias iliuzijas Lietuvos bajorų (šlėktų) luomo lietuviškumo atžvilgiu. Žinoma, šiuo atveju turima galvoje jų savimonė, o ne lietuvių kalbos mokėjimas, kurią jie, ypač Žemaitijoje, tikrai mokėjo ir vartotojo, tačiau traktavo ją kaip vietinę, provincinę tarmę.

Kokia buvo lietuvių valstiečių pozicija sukilimo atžvilgiu? Visų pirma pastebėtina, kad valstiečiai sudarė absoliučią sukilėlių daugumą. Atskiruose daliniuose tas procentas įvairavo, tačiau bendrai jis galėjo siekti ir 80 procentų. Kokiais būdais valstiečiai atsidūrė sukilėlių gretose? Ar jie buvo savanoriai? Ne, beveik šimtu procentų valstiečiai buvo mobilizuoti į sukilimą kaip dvarininkų pavaldiniai, jų baudžiauninkai. Taigi priverstinai. Sukilėlių daliniuose jie buvo vadinamieji kantonistai. Šiame kontekste iš karto iškyla klausimas: kokiu pagrindu juos galima būtų laikyti sukilėliais, jei iš tiesų jie buvo mobilizuoti į kariuomenę vienos iš tarpusavyje kovojančios valdžios (faktiškai, Lenkijos Karalystės agentų Lietuvoje - dvarininkų bei šlėktų). Tuo pačiu aiškėja, kad kai kurių istorikų bei istorijos populiarizatorių puoselėjimas pasididžiavimas valstietišku sukilimo pobūdžiu ir Lietuvos išskirtinumu Lenkijos atžvilgiu šiuo požiūriu, neturi pamato. Tokio tipo Lietuvos išskirtinumas tebuvo išskirtinio Lietuvos atsilikimo, itin stiprios feodalinės valstiečių priklausomybės nuo dvarininkų padarinys. Neatsitiktinai būtent valstiečiai masiškai bėgdavo iš sukilėlių dalinių ypač po pralaimėjimų caro kariuomenei, tačiau net ir jai tik artėjant. Kita vertus, nors valstiečiai ir buvo paimti prievarta į sukilėlių dalinius, jie buvo motyvuojami pažadais suteikti jiems asmens laisvę, panaikinti baudžiavą, net suteikti galimybę išsipirkti dalį jų naudojamos žemės lengvatinėmis sąlygomis (atkreiptinas dėmesys - tik tiems, kurie dalyvaus sukilime). Tai be abejo tam tikras motyvas kovoti (juo labiau, kad skirtingai nuo 1863 m. sukilimo situacijos, rusų valdžia šiuo atveju lietuviams valstiečiams nieko nesiūlė, o tik grasė bausmėmis už dalyvavimą sukilime ir baisios rekrūtų prievolės sugrąžinimu). Be to faktai rodo, kad Lietuvos valstiečiai jau didesniu ar mažesniu mastu identifikavosi su senąja Lenkijos - Lietuvos valstybe (identifikacijos skalė be abejo buvo labai plati, jokiu būdu nesuvedant tik į valstiečių kokį nors šimtaprocentinį norą laikyti save lenkais), laikydami tam tikra prasme save anot istoriko E. Gudavičiaus taikliai parinkto termino - lenkų makronacijos dalimi. Tas priskyrimas savęs lenkų makronacijai apėmė labai skirtingo laipsnio tapatinimąsi su lenkais: nuo lietuvių ir žemaičių laikymo lenkų broliais iki tiesiog tapatinimosi su lenkais, įsivardinimo jais, žinoma, labai įvairiais motyvais, pradedant siekiu gauti savo pilietinių teisių pripažinimą ir baigiant kai kuriais atvejais (iki baudžiavos panaikinimo dar palyginti retais) net ir etninio susitapatinimo su lenkų tauta (kas labai sparčiai vyko po baudžiavos panaikinimo Rytų Lietuvoje, kuri tiesiog per kelis dešimtmečius tokiu būdu sulenkėjo), valstiečiams patiems savo lietuviškumą (ar žemaitiškumą) laikant tos didžiosios lenkų makronacijos žemdirbių luomo kultūriniais bruožais bruožais. Tapatinimas savęs su lenkų makronacijos žemdirbių luomo atstovais Lietuvoje puikiai derėjo su didžiuliu valstiečių priešiškumu dvarininkams ir begaliniu noru nusikratyti baudžiavos. Tai pasireiškė net valstiečių sukilimais prieš sukilėlių valdžią Telšių apskrityje, kai 1831 m. balandžio pabaigoje sukilo tūkstantinės valstiečių masės Plungės, Gargždų, Alsėdžių, Salantų ir kitose apylinkėse. Prie jų prisijungė kai kurie vien iš valstiečių suformuoti sukilėlių daliniai. Valstiečiai bruzdėjo, atsisakinėjo eiti lažą, atlikinėti kitas baudžiavines prievoles daugelyje dvarų visose apskrityse. O jau numalšinus sukilimą 1831 m. pabaigoje ir paskelbus rekrūtų ėmimą, valstiečiai vėl masiškai ėmė eiti miškus, išlaisvindami paimtuosius į rekrūtus, užpuldinėdami dvarus. Tokia savarankiška lietuvių valstiečių laikysena lenkiškos sukilėlių valdžios atžvilgiu leidžia kalbėti apie 1831 m. sukilimą kaip dvilypį: kaip lenkų nacionalinį judėjimą ir kaip valstiečių judėjimą už baudžiavos panaikinimą ir socialinę emancipaciją, kuri nors ir vyko valstiečiams prisiderinus prie lenkų nacionalinio judėjimo sukilimo forma ir patiems valstiečiams pačia plačiausia prasme laikant save lenkų makronacijos dalimi, vis dėl to buvo autentiška to meto lietuvių tautos interesų (iš kurių svarbiausias - baudžiavos panaikinimas ir lenkiškos dvarininkų valdžios silpninimas) išraiška, juo labiau, kad atsižvelgiant į tai, kad net mobilizacinėmis priemonėmis į sukilimą tiesiogiai buvo įtraukta tik nedidelė valstietijos dalis, kitai reiškiant nepalyginamai skeptiškesnes nuostatas lenkų sukilimo ("lenkų karo") ir "brolybės" su lenkais atžvilgiu. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad plačią, puikiai dokumentais ir kitais pirminiais šaltiniais paremtą "Lenkų sukilimo ir karo istoriją" iš karto po sukilimo (1839 m.; taigi būdamas įvykių ne tik kad amžininku, bet ir praktiškai dalyviu) parašęs vokiečių tautybės buvęs Vilniaus pašto darbuotojas laikraščių cenzorius F. Smittas aiškiai įvardijo (kas mūsuose dar nėra tinkamai įvertina), jog sukilimo vadai ir jo eiliniai dalyviai valstiečiai priklausė skirtingoms tautoms, todėl sukilimas negali būti laikomas nacionalinio išsivadavimo judėjimu.

Sukilimo istoriografija, prielaidos, brendimas

F. Sliesoriūno veikalo konspektas: 1830 m. liepos 27 - 29 d. prancūzų revoliucija, nuvertusi Burbonų dinastiją, smogė visai Europos dvarininkiškai reakcijai. Prancūzijoje valdžia atiteko buržuazijai. Tai turėjo didžiulį atgarsį visoje Europoje. 1830 m. lapkričio 29 d. kilusio Lenkijos karalystėje lenkų tautinio išsivadavimo sukilimo idėjų veikiama sukilo ir Lietuva (p. 4). M. Pietkiewicz veikalas apie sukilimą Lietuvoje, pasirodęs jau 1832 m. plačiai naudojamas iki šiol. Jame pabrėžiama, kad Lietuvoje dėl sukilimo vadovybės varžėsi smulkioji bajorija su stambiaisiais dvarininkais (p. 5). Šiuose ir kituose leidiniuose atsispindi unijinės Lietuvos bajorijos tendencijos (p. 6). F. Smitt veikale, skirtame lenkų sukilimui (1839, 1848 m.), teigiama, jog sukilime rungėsi dvi politinės grupuotės ar partijos, siekusios atstatyti Lietuvos ir Lenkijos respubliką. Aristokratiškosios-dvarininkiškosios partijos vadu jis laiko A. Čartoriskį, o revoliucinės - J. Lelevelį (p. 7). Mokslininkų, tarnautojų ir moksleivių grupuotė turėjusi tikslą patraukti į savo pusę žemiausius visuomenės sluoksnius. F. Smitas Lietuvą gerai pažinojo, nes dirbo Vilniuje pašte, laikraščių cenzoriumi. Visų Lietuvoje kilusių neramumų šaltinis jo nuomone - lenkų tautos išsivadavimo judėjimo idėjos. Konstitucija, suteikta Lenkijos Karalystei, kėlė bajorijos pavydą ir ji troško susijungti su Lenkijos Karalyste (p. 7). Jaunimas visų pirma pasak Smito vadovaudamasis patriotiniais siekiais atstatyti nepriklausomą Lenkijos valstybę ir sukėlė sukilimą. Valstiečiai pasak Smito sukilime dalyvavo norėdami nusikratyti valstybinių prievolių, o dalis jų į sukilimą ėjo dvarininkų priversta. F. Smitas teigė, kad sukilimas nebuvo tautinio išsivadavimo kova, kadangi valstiečiai - vienos tautos, o jų vadai - kitos (p. 7). [tai labai svarbu: jau XIX a. 4 - ame dešimtmetyje užsieniečiai arba kitataučiai (kaip šiuo atveju) dvarininkus ir bajorus laikė lenkais, o valstiečius - kitos tautos atstovais]. D. Kropotovas (1874 m.) teigė, kad sukilimą sukėlė katalikų dvasininkija, slaptai agituodama ir veikdama katalikišką bajoriją (p. 8). S. Bažikovskiui (1883 - 1884 m.) pagrindinė Lietuvos sukilimo priežastis - Lietuvos ir Lenkijos padalijimas ir Lietuvos bajorijos pastangos turėti konstitucinę santvarką bei noras susijungti su Lenkijos Karalyste (p. 9). Lietuvos - Volynės pulko organizavimo tikslus ir kovas nušvietė J. Hofman. Pasak jos Lenkijos Karalystės vadovybė organizavo šį pulką, norėdama įrodyti Vakarų Europos valstybėms, jog prijungtų imperijos žemių gyventojai kovoja prieš jų kraštų prijungimą prie Rusijos (p. 11). Lenkijos liaudies Respublikoje V. Tokažas pastebėjo, kad Lietuvos sukilime valstiečių dalyvavo daugiau negu Lenkijos ir per sukilimą iškilo valstiečių socialinio pasipriešinimo dvarui pavojus (p. 12). Dar J. Lelevelis priešpastatė 1794 m. radikalizmą 1830 - 31 m. sukilimo nuosaikumui (p. 13). A. Janulaitis parodė kaip Šiaulių ekonomijos valstiečių judėjimas per sukilimą virto stipriu pasipriešinimu dvarų administracijai ir atvira kova prieš jos pareigūnus. Valstiečiai tikėjosi iš sukilimo baudžiavos panaikinimo, tačiau sukilimo valdžia nieko nepakeitė ir su bruzdančiais valstiečiais elgėsi taip pat, kaip ir caro valdžia (p. 13). M. Meloch (1939 m.) parodė kaip ir A. Janulaitis didėjantį valstiečių nenorą dalyvauti sukilime, neįgyvendinusiame jų vilčių. Jis aprašė Užnemunės lietuvių valstiečių pasipriešinimą mobilizacijai į Lenkijos Karalystės sukilėlių kariuomenę (p. 14). K. Jablonskis teigė, kad Lietuvos valstiečiai sudarė savarankišką jėgą ir turėjo savus politinius siekius (savo išvadą jis grindė Telšių apskrities sukilėlių atsišaukimais ir dvarininkų nutarimais atsispindėjusiais straipsnyje "1831 m. sukilimo įvykių svarbiausi ypatumai" (1835 m.)). Be to, jis pabrėžė, kad valstiečių siekių reiškėjas buvo Jonas Goštautas, parodęs nežmonišką valstiečių skurdą, jų išnaudojimą ir niekinimą (p. 15). A. Janulaičio teigimu, Lietuvos sukilėlių emigrantų dalis turėjusi separatinių siekimų. Jis remiasi K. Zabičio-Nezabitausko poemėle lietuvių kalba "Eilawimas Liezuwieja Lietuwiszkai Ziamajtijszkamie". Tačiau Janulaičio išvadai prieštarauja M. Urbšienė ir P. Šležas (p. 16). P. Šležo nuomone Lietuvos valstiečiai vadovavosi tik savo interesais, vylėsi, kad bus panaikinta baudžiava ir duota žemės nuosavybėn (p. 17). I. Voronkovas teigia, kad sukilimas Lietuvoje buvo vien lenkiškas-šlėktiškas (p. 17). Lietuvos sukilėlių emigrantų 1831 m. sukurta Paryžiuje "Lietuvos ir rusų žemių draugija" skatino Lietuvos sukilėlius rašyti atsiminimus (p. 22). Caro kariuomenės korpuso vado atsišaukimą lietuvių kalba į gyventojus paskelbė J. Tumas (Lietuvių tauta, kn. Vilnius, 1909, p. 362 - 364; Tauta ir žodis, t. 7, Kaunas, 1931, p. 318-319) (p. 27). 1794 ir 1795 m. Lietuvos bajorijai buvo laiduota privilegijuota luominė padėtis, išliko bajoriška savivalda - seimeliai, jų pareigūnai, Lietuvos Statutas. Teismai palikti, bet jų kompetencija palaipsniui buvo mažinama (p. 35). Nepatenkinta buvo smulkioji bajorija, kurios turtinė padėtis buvo neužtikrinta. Bežemiai bajorai turėjo tarnauti pas žemvaldžius ar net bernauti pas turtingesnius valstiečius. Jekaterina buvo pasirašiusi įsaką perkelti smulkiąją bajoriją į Rusijos pietinius pakraščius. Sumanymas nepradėtas įgyvendinti. Imperatorius Pavelas I įsakė juos siųsti puskarininkiais į armijų korpusus, o išvaizdesnius į raitąją gvardiją, leibhusarų eskadronus (p. 36). Prasidėjo smulkiosios bajorijos teisių siaurinimas. Akalicų, tarnybinė, taip pat neturinti savo žemės bajorija buvo vadinama šlėkta, o stambieji dvarininkai - dvorianin, pomeščik. Rinkimų teisė palikta tik bajorams, turintiems ne mažiau 8 dūmų ir gaunantiems bent 150 rublių metinio pelno (p. 37). Smulkiuosius bajorus uždrausta rinkti į pareigybes. Jie faktiškai beveik sulyginti su laisvaisiais valstiečiais. Rusifikacinė politika vykdyta. Teikta pirmenybė rusams valstybinėse įstaigose. Teismuose imta reikalauti vertimo į rusų kalbą (p. 37). Didieji miestai gavo vadinamuosius "Malonės raštus", kuriais jie buvo apsaugoti nuo feodalų savivalės. Tačiau dauguma miestelių pakliuvo į visišką dvarininkų valdžią. Dvarininkai miestelėnus ėmė laikyti savo baudžiauninkais, vertė juos atlikti baudžiavines prievoles. Buvę činšininkai imti versti lažininkais (p. 38). Valstiečių padėtis daugeliu atvejų pablogėjo. Dalis valstybinių žemių valstiečių buvo paversti privačių žemių valstiečiais. Visa administracinė, policinė ir teisminė valdžia dvaruose atiteko administratoriui arba nuomininkui. 1798 m. valstybiniuose dvaruose pravesta liustracija, nustatytos valstiečių prievolės, bet valdytojai ir administratoriai reikalavo daug daugiau iš valstiečių. Pojėzutiniuose dvaruose padidintas valstybinis mokestis. Atitinkamai padidėjo valstiečių išnaudojimas (p. 39). Per pirmąjį Lietuvos gyventojų surašymą 45 procentai Žemaitijos valstiečių buvo laisvieji (ypač daug jų buvo Telšių paviete; visoje Lietuvoje tokių - 22, 5 procentų). [tačiau labai galimas dalykas, jog F. Sliesoriūnas laisvuosius valstiečius suplaka su činšininkais, kurie taip pat buvo baudžiauninkai, tik nepalyginami laisvesni už lažininkus]. 1816 m. laisvieji žmonės sudarė 14, 4 procento, o 1858 m. laisvieji sudarė 5, 3 procentus gyventojų (p. 40). Dauguma jų paversti baudžiauninkais arba valstybiniais valstiečiais. Nors Pavelas I 1797 m. įsaku nustatė, kad baudžiauninkai turi eiti lažo tik 3 dienas nuo kiemo per savaitę, dvarininkai jo nesilaikė. Jie didino lažo dienas ir duokles, apkrovė valstiečius gvoltais, šarvarkais, pastotėmis. Grūdų pyliava ir kitomis duoklėmis. Prisidėjo rekrūtų prievolė. Mokesčiai Žečpospolitos laikais buvo renkami nuo valstiečių kiemo (dūmo), o Rusijoje nuo revizinės sielos. T. y. nuo vyriškos lyties žmogaus (p. 40). Valstybiniai mokesčiai buvo nežmoniškai padidinti - privačių žemių valstiečiams 50 procentų, valstybinėse - 20 procentų. Dvarininkai nebepajėgė mokėti mokesčių auksu ir sidabru, todėl jiems leista sumokėti grūdais. 1812 m. įvestas mokesčių mokėjimas nuo revizinės sielos, o laisvieji žmonės, gyvenę miestuose, bažnytinėse ir dvarininkų žemėse turėjo mokėti 5 rubliais daugiau pagalvės mokesčio, nei baudžiauninkai (p. 41). Jie nuolat susikirsdavo su dvaro administracija, priešinosi jų vertimui baudžiauninkais (p.42). Valstiečiams įvesta sunki rekrūtų prievolė (p. 42). Nuo 1808 m. caro valdžia įvedė karinę egzekuciją (p. 43). Dvarininkai nepaklusniais valstiečiais atsikratydavo, atiduodami juos į rekrūtus (p. 43). 1824 m. valstiečiams uždrausta verstis prekyba, o vidurinysis ir aukštasis mokslas paliktas tik laisviesiems žmonėms (p. 43 - 44). Būta dvarininkų, kurie matė reikalo atsisakyti baudžiavinio darbo. Štai M. Oginskio, K. Libeckio, L. Pliaterio parengtame LDK konstitucijos projekte (1811 - 1812 m.) siūlyta atleisti valstiečius iš baudžiavos per 10 metų (p. 44). 1817 m. Vilniaus gubernijos seimelyje dvarininkai siūlė atleisti valstiečius nuo baudžiavinės priklausomybės. Caro valdžia slapta apklausė dvarininkus dėl šio sumanymo. 1469 Lietuvos dvarininkai pritarė baudžiauninkų atleidimui [aišku be žemės ir tai vaizdžiai rodo kokia buvo jų motyvacija ir koks požiūris į valstiečius] ir tik 80 dvarininkų pasisakė prieš. Vis dėl to caro valdžia nepritarė atleidimui. Dvarininkams beliko didinti valstiečių lažą ir duokles (p. 45). Būta stiprių Katalikų Bažnyčios varžymų Lietuvoje (p. 46). Todėl Katalikų dvasininkija, priešiškai žiūrėjusi į caro valdžią ir nedrįsusi atvirai stoti prieš ją, slapta rėmė opoziciją ir dėjosi prie jos (p. 47). Pastangos atkurti Lenkijos - Lietuvos valstybę įgavo dvi formas: demokratiškieji-respublikoniškieji elementai iš Lenkijos bajorijos, miestiečių ir inteligentijos siejo savo viltis su Prancūzija, o prorusišką kryptį atstovavo didelė dalis aristokratų ir stambiosios dvarininkijos, kurią atstovavo A. Čartoriskis, grafas M. Oginkis, kunigaikštis K. Liubeckis (p. 48). 1815 m. įkurta Lenkijos Karalystė kaip autonominė Rusijos dalis. Į ją įjungta ir Lietuvos Užnemunė (p. 48). Vienos kongrese numatyta, kad Lenkijos karalystės teritorija gali būti išplėsta, prijungiant prie jos Lietuvą ir kitas Žečpospolitos žemes (p. 49). Pažado prijungti Lietuvą prie Lenkijos neįvykdymas ir buvo viena iš 1830 - 1831 m. sukilimo priežasčių (p. 49). Siekdamas nuraminti Lietuvos bajoriją, kuri buvo nepatenkinta konstitucinių teisių suteikimu tik Lenkijos Karalystei, Aleksandras I įsakė suformuoti Rusijos kariuomenėje atskirą Lietuvos korpusą, į kurį buvo siunčiami rekrūtai iš buvusios LDK, korpusui duotas herbas - Vytis ant dvigalvio Rusijos aro (p. 49). Caro liberali ir prolenkiška politika susilaukė didžiulio pasipriešinimo Rusijos dvarininkų elite. Net revoliucinės "Sojuz spasenija" organizacijos narys Muravjovas pasiūlė nužudyti carą už jo "prolenkiškus projektus" (p. 50). Caras persimetė prie reakcinės stovyklos. 1822 m. buvo uždrausta masonų veikla. 1823 m. išaiškinta ir uždrausta filomatų-filaretų organizacija ir kitos slaptos organizacijos (p. 50). Vietoj A. Čartoriskio Vilniaus švietimo apygardos kuratoriumi paskirtas N. Novosilcevas ėmėsi priemonių panaikinti skirtumus tarp šios apygardos ir kitų Rusijos švietimo apygardų. 1825 m. Aleksandras I jau rašė savo broliui Konstantinui, kad Lietuva yra rusiška provincija ir todėl negali būti sugrąžinta Lenkijai. 1827 m. uždrausta siųsti rekrūtus iš Lietuvos gubernijų į Lietuvos korpusą (p. 51). Nikolajaus I laikais rusai intensyviai pradėti skirti į gubernijų administracines tarnybas, gimnazijas, universitetą. 1830 m. Lietuvos jaunimui buvo uždrausta stoti į Lenkijos karalystes mokyklas. Siekta silpninti Lietuvos polonizaciją ją pakeičiant rusifikacija (p. 52). Tam Rusų valdžia stebėjo lietuvių kultūros reiškinius, net skatino juos, rinko lietuvių kultūros artefaktus, vildamasi priešpastatyti lietuvių kultūrinį judėjimą lenkų tautiniam išsivadavimo judėjimui (p. 52). Lietuvių kultūrinis-literatūrinis judėjimas buvo bendra Europos romantizmo epochos apraiška (p. 52). Lietuvoje susiformavo dvi romantizmo kryptys. Lenkiškoji, kuri neskyrė lietuvių tautinių ir socialinių interesų nuo lenkų. Šiai krypčiai buvo būdingos unijinės tendencijos, besiremiančios šlėktiška ir liberalia-buržuazine pasaulėžiūra. Tai sulenkėjusios bajorijos atstovai, dar tebesivadinę lietuviais ir Lietuvą laikę savo tėvyne. O antrą kryptį sudarė Žemaitijos rašytojai ir Lietuvos visuomenės veikėjai, kurie rūpinosi Lietuvos praeities pažinimu, tyrinėjo lietuvių kalbą, rūpinosi jos tobulinimu, pastangomis kurti lietuvių literatūrą (p. 53). Lietuvių kalba pradėta lyginti su graikų ir lotynų kalba. Lituanistiniai straipsniai buvo spausdinami oficialioje to meto lenkiškoje periodikoje (p 53). Lietuviai studentai didžiulį dėmesį skyrė valstiečių švietimui: vadovėliai parapinėms mokykloms, verčiama didaktinė beletristika, populiarios knygelės, studijuojama praeitis, rašoma istorija, renkami lietuvių praeities artefaktai, rašomos gramatikos, žodynai. Jie susiduria su lenkų tautinio judėjimo ir caro valdžios daromomis kliūtimis (p. 54). S. Daukantas jau aiškiai kelia Lietuvos valstybingumo idėjas (p. 54). Caro valdžia negalėjo patenkinti nė vieno Lietuvos gyventojų sluoksnio. Valstiečiai ėjo prieš carizmą drauge su bajorija tiek, kiek ta kova buvo nukreipta prieš baudžiavinę santvarką (p. 55). Sukilimas Varšuvoje prasidėjo 1830 m. lapkričio 29 d. (p. 55). Lietuvoje pasirodė atsišaukimai lenkų kalba, kviečiant lietuvius ir žemaičius sukilti prieš caro valdžią ir išginti maskolius (p. 56). Lenkijos Karalystės spaudoje buvo raginama, kviečiama Lenkijos Karalystės kariuomenės vyriausiąjį vadą kunigaikštį M. Radvilą žygiuoti į Lietuvą, tikintis, kad lietuviai sukils ir bus atstatyta laisva Žečpospolita (p. 57). 1830 m. gruodžio mėn. Lenkų sukilėlių būriai iš Augustavo vaivadijos prie Jurbarko, Veliuonos, Seredžiaus, Vilkijos, Prienų, Alytaus ruošė demonstracijas, kurstė gyventojus prieš caro valdžią (p. 58). Caro valdžios buvo numatyta, kad Lietuva taps viena iš svarbiausių armijos aprūpintojų maistu ir pašaru. Tai labai apsunkino vietinius gyventojus (p. 59). Sunki našta buvo karo ligoninių aprūpinimas (p. 61). Sumanymas įkurti Vyriausiąjį komitetą Vilniuje kilo Varšuvoje. J. Grotlikovsko atsiuntimą slapta greičiausiai inspiravo J. Lelevelis (p. 63). Komitetas turėjo paruošti bendrą visai Lietuvai ir atskiroms vietovėms sukilimo planą. Raseinių apskrities slaptajam sukilėlių komitetui vadovavo Ezechielis Stanevičius (p. 64). Ir kitur susikūrė tokie slapti sukilėlių komitetai (p. 64). Telšių apskrities slaptasis sukilėlių komitetas posėdžiavo pas Žemaitijos vyskupą Juozapą Arnulfą Giedraitį. Apskričių komitetai kontaktavo su Vyriausiuoju komitetu (p. 65). Kauno, Merkinės ir Gardino apylinkėse pabuvojo vienas pagrindinių sukilimo Lenkijos Karalystėje organizatorių J. Zalivskis (p. 66). Vilniaus universiteto studentai įkūrė slaptą "Mnezerių" draugiją, kurios vadovas buvo K. Kraševskis (p. 66). Draugijos nariai ėmė ginkluotis. I. Vaitkevičiaus vadovaujama studentų organizacija ruošėsi sukilimui (p. 67). Subruzdo valstiečiai. Jau 1830 m. gruodžio mėn. Žemaitijoje, ypač Plungės apylinkėse valstiečiai reiškė pasitenkinimą ir pritarimą sukilimui Lenkijos Karalystėje. Kuršo pasienio valstiečiai pradėjo Liepojoje supirkinėti ginklus (p. 68). 1831 m. pradžioje valstiečiai labiau ėmė priešintis baudžiavai. Sklido gandai apie baudžiavos panaikinimą, laisvės suteikimą. Jie pradėjo bėgti į Lenkijos Karalystę net organizuotai, o ne tik šeimomis (p. 68). Valstiečių bruzdėjimas ypač sustiprėjo, kai caro valdžia manifestu, įsaku bei vyriausiojo štabo valdytojo įsakymu paskelbė visuotinį rekrūtų ėmimą. Valstiečiai bėgo į miškus, paleisdavo paimtuosius į rekrūtus. Vasario mėn. stambūs besislapstančių ginkluotų valstiečių būriai susidarė Salantų, Gintališkės ir Mosėdžio apylinkėse (p. 69). Vadovaujami iš valstiečių kilusio Salantų parapinės mokyklos mokytojo Simano Borisevičiaus ir Gintališkės dvaro valstiečio Juozapo Giedrimo daugiau kaip 100 valstiečių bandė prasiveržti į Lenkijos Karalystę (p. 70). Lietuvoje pasirodė Lenkijos Karalystės atsišaukimai ir proklamacijos lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis (p. 74). Buvo sekami ir kontroliuojami visi, kurie palaikė kokius nors ryšius su Lenkijos Karalyste (p. 74-76). Suimti "Mnezerių" organizacijos nariai (p. 76). Studentai, moksleiviai buvo sekami (p. 76). Katalikų dvasininkijai caro valdžios buvo įsakyta savo pavyzdžiu ir įtaka diegti tikintiesiems paklusnumą ir ištikimybę carui (p. 79). Bažnyčiose buvo skelbiamas atsišaukimas "Į lenkų tautą", J. Dibičo proklamacija "Lenkai kariai" (p. 79). Caro valdžia įvedė specialius pasus Lietuvos gyventojams, važiuojantiems į kaimynines Baltarusijos gubernijas. Didelį valdžios susirūpinimą kėlė stiprėjantis valstiečių bruzdėjimas, jų bėgimas į Lenkijos Karalystę, rekrūtų atmušinėjimas (p. 81). Į Salantų ir Gintališkės apylinkių valstiečių pasipriešinimą rekrūtų ėmimui caro valdžia žiūrėjo kaip į židinį, iš kurio gali kilti gaisras visoje Lietuvoje (p. 82).

Pirmasis karo veiksmų etapas

1831 m. kovo 25 d. Raseinių apskrityje prasidėjo sukilimas, per keletą dienų apėmęs visą Lietuvą (p. 83). Iki gen. A. Gelgaudo kariuomenės atvykimo bendros sukilimo vadovybės nebuvo, Kiekviena apskritis turėjo savą sukilėlių valdžią ir karinę vadovybę (p. 84). Balandžio 2 d. į Panevėžį pasirašyti sukilimo akto ir patvirtinti apskrities sukilėlių valdžios buvo kviečiami visi apskrities gyventojai: bajorai, miestiečiai, valstiečiai, žydai ir kitų tautybių žmonės (p. 84). Iki balandžio pabaigos buvo įsteigti daugelio apskričių sukilėlių valdžios komitetai (p. 85 - 86). Vyriausiais komitetas, veikęs Vilniuje, didesnės reikšmės neturėjo, nes Vilnius per visą sukilimą išliko caro valdžios rankose (p. 86). Sukilimo vadai kartu su apskričių maršalkomis, prisidėjusiais prie sukilimo, kvietė apskričių dvarininkų ir bajorų susirinkimus, kuriuose buvo tvirtinamos apskričių sukilėlių valdžios (p. 87). Raseinių, Kauno, Šiaulių ir Trakų apskrityse aukščiausia civilinė ir karinė valdžia buvo sutelkta apskrities sukilėlių viršininko arba vado rankose, kurią jis pagal sukilimo aktą išlaikė tol, kol "susidarys galimybė susisiekti su Lenkijos vyriausybe" (p. 87). Aukščiausioji apskrities sukilėlių valdžia Telšių apskrityje vadinosi "Rząd tymczasowy Litewsko Polski powiatu Telszewskiego"; "Rząd tymczasowy Polski powiatu Telszewskiego"; "Rząd tymczasowy powiatu Telszewskiego". Taip buvo vadinamos ir Raseinių, ir Šiaulių apskričių sukilėlių valdžios (p. 88). Panašiai ir kitose apskrityse. Apskričių laikinąją sukilėlių valdžią sudarė pirmininkas (prezidentas) ir nariai (p. 89). Buvo atskiri administracijos skyriai (p. 90 - 91). Apskričių miestuose buvo paskirti karo komendantai, kurie rūpinosi miesto saugumu ir tvarkos palaikymu. Panevėžyje, Šiauliuose, Telšiuose, Kaune ir Ukmergėje veikė ir miestų municipalitetai (rotušės). Kai kuriuose apskričių miestuose tvarką palaikė policijos skyriai (p. 93). Šiauliuose vietinei policijai vadovavo miesto policmeisteris K. Choromanskis (p. 93). Telšių apskrities kariuomenės vadas A. Jacevičius savo atsiminimuose rašo, kad jis siūlė apskrities sukilėlių valdžiai pakviesti ir valstiečių. Bet šis siūlymas dvarininkams buvo nepriimtinas. Tik Upytės (Panevėžio) apskrityje į žemutinių parapijų municipalitetus galėjo pateikti turtingesni valstiečiai, vaitai. Nors sukilėlių valdžioje valstiečių ir nebuvo, bet kariuomenėje būrių vadų jų buvo nemaža (p. 99). Nemaža dvarininkų, paskirti į sukilėlių valdžios pareigybes iš tiesų nenorėjo jų užimti ir tik lūkuriavo kaip viskas pasibaigs (p. 99). Artėjanti caro kariuomenė pakeliui užimdavo vieną apskrities miestą po kitos. Sukilėlių valdžios turėjo trauktis į mažesnius mietelius (p. 100). Gegužės 8 d. pulk. Verzilinui užėmus Ukmergę, sukilėlių daliniai susikoncentravo Andrioniškio -Svėdasų miškuose. Čia buvo įsteigtas iš sukilėlių kariuomenės dalinių sudarytas karinis lietuvių komitetas (Komitet wojskowy litewski), kurios pirmininkas buvo  grafas K. Pšezdzieckis (iki tol buvęs Ašmenos apskrities sukilėlių kariuomenės vadas. Gegužės 16 d. sukilėliams atsiėmus Ukmergę, iš Raseinių apskrities atvyko M. Končos vadovaujami ukmergiečių kariuomenės daliniai (p. 101). Bet gegužės 27 d. sukilėliai vėl turėjo trauktis iš Ukmergės (p. 101). Iki A. Gelgaudo atvykimo į Lietuvą sukilėlių rankose liko tik Panevėžio miestas. Apskrities sukilėlių vyriausiasis komitetas gegužės 10 d. pavedė K. Zaluskiui sudaryti karinę apskrities valdžią (p. 102). Tik čia pavyko išsaugoti apskrities centrą. Visur kitur sukilėliams teko kariauti partizaninį karą (p. 102).

Birželio 10 d. Kėdainiuose A. Gelgaudas išleido įsakymą, o kitą dieną skelbimą gyventojam, kuriuo pranešė apie Laikinosios lenkų centrinės sukilėlių vyriausybės Lietuvoje įsteigimą. Vyriausybės pirmininku (prezidentu) A. Gelgaudas paskyrė buvusį lenkų kariuomenės generolą Lenkijos Karalystės senatorių grafą T. Tiškevičių, vicepirmininku - Trakų apskrities sukilėlių vadą kunigaikštį G. Oginskį ir kt. Upytės (Panevėžio) apskrities sukilėlių vyr. komiteto narys J. Straševičius tvarkė dokumentaciją, ruošė atsišaukimus, skelbimus (p. 103). Vyriausybė oficialiai vadinosi Laikinoji lenkų centrinė vyriausybė Lietuvoje (Rząd Polski centralny tymczasowy w Litwie) (p. 103). Šios vyriausybės paskelbimas be sukilėlių vadų žinios sukėlė jų nepasitenkinimą. Į ją buvo pakviesti A. Gelgaudo giminės: dėdė J. Tiškevičius ir brolis J. Gelgaudas (p. 103). Liepos 2 d. posėdyje buvo nutarta vyriausybės spaustuvę atiduoti saugoti dominikonų vienuolynui Raseiniuose, o patiems prisijungti prie A. Gelgaudo kariuomenės, jau pasitraukusios iš miesto (p. 104). Vyriausybė nustojo gyvuoti liepos 9 d., kai vyriausybės archyvas atiduotas saugoti Kuršėnų bažnyčios vikarui P. Butkevičiui, o vyriausybės nariai, išskyrus K. Kontrimą ir M. Zaleskį, kartu su Lietuvos sukilėlių ir lenkų kariuomenės dalimi liepos 13 - 15 d. pasitraukė į Prūsiją (p. 104). Per sukilimą įsikūrė ir visos Žemaitijos centrinė vyriausybė (Rząd centralnyj Zmudski). Birželio 21 d. centrinės Žemaitijos vyriausybės pirmininku išrinktas E. Stanevičius. Žemaitijos vyriausybės iniciatoriumi buvo A. Gelgaudo paskirtas visos Žemaitijos ginkluotųjų pajėgų vadas pulk. J. Šimanovskis. Ši vyriausybė ir buvo prie J. Šimanovskio štabo. Birželio 30 d. J. Šimanovskis pranešė E. Stanevičiui, kad Laikinoji lenkų centrinė vyriausybė Lietuvoje nesutiko aprobuoti Žemaitijos centrinės vyriausybės (p. 105). Galbūt palaikė tai savivaliavimu (p. 106). Liepos 30 d, Mogiliovo gubernatorius grafas M. Muravjovas įsake panaikinti visas dar išlikusias sukilėlių valdžios įstaigas (p. 106). Telšių apskrityje sukilimo pradžioje suorganizuota 10 pulkų, kurie skirstėsi į kuopas, o kuopos į būrius (p. 106). Kiekviename pulke buvo daugiau kaip po 100 raitininkų. Šiaulių Tiškevičiaus dalinyje buvo 800 pėstininkų ir 110 raitininkų (p. 107). Darbėnų miestelyje stovėjusio sukilėlių pilko pavaduotojas nurodė, kad jo pulke 634 kariai (p. 108). Telšių apskrities sukilėlių kariuomenės vadas nurodė, kad kiekvienam sukilėlių pulke buvo nuo 500 iki 900 karių (p. 109). Pirmajame sukilimo etape sukilėlių kariuomenėje buvo apie 25 - 30 tūkst. žmonių, o antrajame - 15 - 20 tūkst. Atvykus generolams D. Chlapovskiui ir A. Gelgaudui daug sukilėlių papildė reguliariosios kariuomenės pulkus (p. 110). Balandžio mėn. bandyta sudaryti visos Lietuvos sukilėlių karinę vadovybę. Aristokratinė partija norėjo matyti žmogų su skambia pavarde, iš savo tarpo ir siūlė Upytės (Panevėžio) apskrities sukilėlių vadą grafą K. Zaluskį (p. 111). Buvo įsteigtos karo mokyklos Telšiuose ir Ukmergėje (p. 113). Sukilėlių vadžia karininkams ir kareiviams mokėjo algas: kapitonas ir rotmistras po auksiną ir 20 grašių, puskarininkiai - 10 grašių (p. 114). Kariuomenė turėjo uniformą (p. 114). Atskirų apskričių uniformos kiek skyrėsi, bet turėjo bendrų elementų (p. 115). Užnerio (Švenčionių) 500 karių dalinyje tik 100 pėstininkų ir 100 raitininkų buvo ginkluoti šaunamaisiais ginklais (p. 116). Kiti - ietimis, dalgiais (p. 116). Ukmergės sukilėlių vadas M. Lisieckis atsiminimuose rašo, kad jo dalinyje buvo 300 šaulių, ginkluotų šautuvais ir 80 raitininkų, kurių 60 ginkluoti pistoletais ir ietimis, o likusieji karabinais ir kardais. Apie pusė pėstininkų buvo ginkluoti ietimis, o pusė - dalgiais (p. 117). Patrankų liejykla buvo žinoma varpų liejiko J. Racevičiaus namuose (p. 119). Rietave veikė sukilėlių amunicijos ir ginklų gamybos bei taisymo fabrikas, kuriame buvo buvo liejami sviediniai patrankoms ir kulkos šautuvams, gaminami šoviniai, ietys (p. 120). Žadvainių palivarke sukilėliai įkūrė parako gamyklą (p. 120). Didelė amunicijos ir ginklų taisymo dirbtuvė veikė Ukmergėje (p. 121). Tokių dirbtuvių ir fabrikų buvo įkurta ir daugiau (p. 122). Ginklų, sviedinių ir kulkų gamybai sukilėliai ėmė ne tik varpus, bet ir įvairų metalą iš gyventojų (p. 123). Lenkijos Karalystės sukilėlių vyriausybės pastangomis iš Anglijos į Lietuvą buvo pasiųsti du laivai su ginklais ir amunicija, bet Lietuvos krantus jie pasiekė tuomet, kai A. Gelgaudo kariuomenės Lietuvoje jau nebebuvo (p. 124). Pradiniame etape, nugalėjus caro įgulas, sukilėlių valdžia paskelbė mobilizaciją. Raseinių apskrityje dvarininkai ir dvarų valdytojai į sukilėlių kariuomenę nuo 30 valstiečių vyrų turėjo pristatyti 3 pėstininkus ir 1 raitininką (p. 124). Smulkioji (akalicų) bajorija nuo 2 dūmų privalėjo pristatyti po raitininką (p. 125). Vėliau normos sumažėjo. Panašiai ir kitose apskrityse. Upytės apskrityje nuo kievieno dūmo buvo imama po pėstininką ir kiekvienas dvaras turėjo pristatyti 1 ar 2 raitininkus. Trakų apskrityje buvo mobilizuojami visi bajorai ir nuo dūmo imama po pėstininką (p. 126). Kauno apskrityje dvarininkai ir dvarų valdytojai į kariuomenę turėjo pristatyti nuo 2 dūmų pėstininką. Smulkieji bajorai turėjo patys atvykti į kariuomenę. A. Gelgaudo sudaryta Laikinoji lenkų centrinė sukilėlių kariuomenė Lietuvoje birželio 12 d pavedė apskričių valdžioms pasirūpinti, kad visi vyrai nuo 18 iki 45 metų susirastų ietis arba dalgius ir būtų pasiruošę ginti kraštą (p. 127). Laikinoji lenkų centrinė sukilėlių vadovybė Lietuvoj reikalavo baigti naujokų ėmimą per 8 dienas. Ėmimo punktai buvo Raseiniuose, Kėdainiuose, Ukmergėje ir Jonavoje (p. 127). Atsisakantiems eiti į karinę tarnybą smulkiesiems bajorams grasino atimti bajorystės teises (p. 128). Sukilėlių kariuomenėje savanoriai sudarė mažumą. Telšių kuopoje iš 157 kuopos narių tik 32 savanoris. Tik Raseinių apskrityje J. Gruževskio  vadovaujamas 1 ulonų pulkas buvo suformuotas beveik vien iš savanorių (p. 129). Širvintose buvo mobilizuota ir atvyko savanoriais 872 sukilėliai; iš jų 737 valstiečiai (84, 5 procento visų sukilėlių). Iš tų 737 499 buvo iš privačių dvarų, 60 - iš seniūnijų, 233 - iš bažnytinių dvarų, 16 - iš pojėzuitinių dvarų ir 139 laisvieji valstiečiai. Sąrašuose dar 69 dvarininkai ir bajorai, 62 miestiečiai. Vilniaus apskrityje T. Mikuličiaus kuopoje iš 125 karių 25 bajorai ir 100 valstiečių (64 iš privačių dvarų, 36 - iš seniūnijų) (p. 130). Raseinių apskrities naujokų ėmimo komisija iki liepos 4 d. priėmė iš dvarininkų ir smulkiosios bajorijos 2673 naujokus: 1437 pėstininkus ir 1236 raitininkus: dvarų savininkai ir nuomininkai pristatė 1437 pėstininkus ir 1072 raitininkus, o smulkieji bajorai (akalicų) tik 209 ratininkus (p. 131). Iš 179 Kauno ir Upytės apskričių sukilėlių, patekusių į nelaisvę balandžio 15 d. mūšyje su gen. Frikeno daliniu prie Kleboniškio ir Turžėnų, didesnę jų dalį sudarė valstiečiai. Iš Kauno apskrities 106 sukilėlių, patekusių į nelaisvę, 16 buvo bajorų (šlėktų) ir 90 valstiečių (iš jų 81 - valstietis iš privačių dvarų, 7 - iš seniūnijų ir 2 valstiečiai iš bažnytinių dvarų. Upytės apskrities 71 sukilėlio, patekusio į nelaisvę socialinė padėtis buvo tokia: 1 bajoras, 70 valstiečių (68 jų iš privačių dvarų, 2 iš bažnytinių). Taigi didesnė sukilėlių kariuomenės dalį sudarė valstiečiai (p. 131).

Lenkų kariuomenės laimėjimai, Lietuvos valstiečių bruzdėjimas paskatino demokratinę bajoriją ir inteligentiją imtis ryžtingiau ruošti sukilimą. Jie bijojo, kad gaivališkas valstiečių judėjimas gali įgauti dvarininkams nepageidaujam kryptį (p. 133).

Upytės (Panevėžio) apskričiai vadovavęs sukilimo rengimui K. Truskovskis ėmė veikti gyviau. Nuvykę pas apskrities bajorų maršalką grafą K. Zaluskį, prikalbino jį dėtis prie sukilimo (p. 139). Kovo pabaigoje beveik visa Žemaitija ir Upytės apskritis atiteko sukilėliams. Jie čia steigė valdžios organus, organizavo kariuomenę. Žinia apie sukilimą Žemaitijoje pasklido po visą Lietuvą ir Vakarų Baltarusiją, Vyriausiasis komitetas išsiuntinėjo pasiuntinius padėti sukilimą dar nesukilusiose Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos apskrityse (p. 140). Balandžio 7 d, Pažaislyje, kamaldulių vienuolyne susirinko Kauno, Trakų ir kitų apskričių bei Augustavo vaivadijos sukilėlių kariuomenės vadai (iš viso 18) ir tarėsi kaip užimti Kauną (p. 156). Balandžio 11 d. broliai S. ir A. Kublickiai apginklavo savo Paliesiaus dvaro keliolika valstiečių bei dvariškių ir nužygiavo į Švenčionių miestą (p. 164). Balandžio 4 d. sukilėliai užėmė Ašmeną. Dysną pavyko užimti tik gegužės 8 d. (p. 165). Vykdydami caro valią, Kuršo dvarininkai balandžio pradžioje suformavo savo dvaruose iš turtingų, patikimų valstiečių bei dvariškių raitosios policijos būrius užgniaužti jau prasidėjusiam Kurše valstiečių bruzdėjimui (p. 167). Balandžio viduryje carinės įgulos tebesilaikė Vilniuje, Kaune, Trakuose ir Palangoje. Užnemunė taip pat buvo apimta sukilimo. Sukilėliai ruošėsi pulti Marijampolėje stovėjusį kariuomenės dalinį. Sukilėliai kovojo su Palangos įgula ir ruošėsi pulti Vilnių ir Kauną (p. 170). M. Prozoro sukilėliai, nesėkmingai puolę Kauną, pasitraukė mišku į Jonavą. F. Frikenas besitraukiančiųjų nepersekiojo ir grįžo į Kauną. Sukilėlių žuvo daug, į nelaisvę pateko 179 (p. 183). M. Prozoras pasiekė Jonavą tik su puse savo sukilėlių; daug jų pakeliui į Jonavą išsibėgiojo (p. 184). Tomis dienomis didelį pralaimėjimą patyrė Augustavo vaivadijos sukilėliai. Per nepaprastai atkaklias kautynes dėl Marijampolės, Anenkovo daliniui į pagalbą atvyko gen. maj. S. Malinovskis. Užpilti jų sukilėliai pasimetė ir pralaimėjo. Apie 300 sukilėlių žuvo, daug jų nuskendo Šešupėje, o 1170 pateko į nelaisvę. K. Šonas Marijampolėje buvo pakartas (p. 187). Sukilėlių kovos su caro kariuomene vyko didžiuliais būriais nuo kelių šimtų iki 5000 (p. 189 - 199). Pav. rusų Chilkovo dalinys, veikęs ties Širvintomis, Ukmerge, ties Giedraičiais užpuolė sukilėlius. Jie buvo sumušti. 20 jų buvo nukauta, o 21 pateko į nelaisvę. Paimtus į nelaisvę bajorus sušaudė, tinkamus karinei tarnybai valstiečius paėmė, o netinkamus - paleido į namus. Švenčionyse surinkti prastais ginkluoti valstiečiai buvo paleisti ir išsiskirstė į namus (p. 203). S. Chilkovui žygiuojant į Ukmergę, į šią apskritį nusprendė prasiveržti dalis Užnerio (Švenčionių), Vileikos ir Dysnos apskričių sukilėlių, kuriuos iš visų pusių puolė carinės kariuomenės daliniai. Lužkuose susirinko apie 4000 šių apskričių sukilėlių (p. 213). Išvijus T. Bartolomiejaus dalinį į Prūsiją, Raseinių ir Šiaulių apskrityse nebeliko carinės kariuomenės. Tik Telšių apskrityje ėjo sukilėlių kautynės su priešo įgula Palangoje, į kurią nuo pat sukilimo pradžios krypo sukilėlių viltys (p. 221). Per šį miestelį ėjo svarbius pašto kelias, jungęs Peterburgą su Prūsija ir Vakarų Europa. Sukilėliai vylėsi laivų su ginklais ir amunicija iš Prancūzijos arba Anglijos (p. 221). Grafo Tiškevičiaus Palangos ir Darbėnų dvarų valdytojas B. Petrovskis, surinkęs Darbėnuose keletą šimtų valstiečių puolė Bušeno pasienio sargybinius ir pasieniečių būrį, bet buvo atmušti (p. 221). Balandžio 5 d. K. Jagielovičiaus pulkui pavyko užimti Palangą, bet valdė tik kelias dienas (p. 222). J. Sirevičius su savo 224 ir M. Labanovskio 192 sukilėliais balandžio 23 d. pasitraukė į Telšius. Po mūšio Darbėnuose į Telšius atvyko A. Gadono pilko 223 sukilėliai. Čia susirinko ir K. Hanusevičiaus pulko sukilėlių dalis. Daug sukilėlių išbėgiojo iš S. Tautkevičiaus pulko, kai sužinojo, kad Renenkamfas užėmė Kretingą ir žygiuoja į Plungę (p. 228). Balandžio 24 d. J. Moncevičius ketino surinkti išsisklaidytuosius Kartenos, Kretingos, Darbėnų, Laukžemės apylinkėse (p. 229). Caro vyriausybė, sužinojusi apie Lenkijos Karalystės sukilėlių pastangas pasiųsti į Palangą laivų su ginklais ir amunicija, ėmėsi priemonių užkirsti tam kelią. Buvo pasiųsti du kariniai brigai budėti tarp Liepojos ir Klaipėdos. (p. 231). A. Jacevičius gegužės pradžioje pradėjo koncentruoti sukilėlių kariuomenė aplink Palangą (p. 232). Sukilėlių Darbėnuose buvo apie 3000, iš kurių daugiau kaip 2000 pėstininkų. Tik 800 sukilėlių turėjo šautuvus. Kretingoje stovėjo S. Tautkevičiaus 600 sukilėlių ir D. Klainovskio 200 raitininkų pulkai (p. 233). Viename iš mūšių netoli Palangos p[o trijų valandų atkaklių kautynių daug sukilėlių, ypač dalgininkų ir ietininkų, išbėgiojo, nepaisant didžiausių A. Jacevičiaus pastangų sulaikyti bėglius. Vis dėl to sukilėliams pavyko išmušti priešą iš Darbėnų (p. 235). Gegužės 13 d. sukilėliai paliko savo pozicijas prie Palangos ir, dengiami 150 šaulių ir raitininkų būrio, tvarkingai traukėsi iki Kretingos. Vadai slėpė nuo karių tikrąją padėtį. Pasiekę Kretingą, sukilėliai, sužinoję iš miestelėnų apie M. Paleno dalinio artėjimą, ėmė bėgti iš būrių ir slėptis. Gargžduose, kur jie turėjo pasukti į Kulius ir skubėti į Rietavą, pasklido gandai, kad Kulių miestelį jau užėmė priešas. Sukilėlius apėmė panika ir jie ėmė bėgti Švėkšnos link. Gegužės 14 d. A. Jacevičiui pavyko sulaikyti bėglius, sutvarkyti ir suskirstyti juos į pulkus. Čia A. Jacevičius surinko vos 1600 pėstininkų, kurių tik 300 buvo ginkluoti šautuvais ir 600 raitininkų (p. 241). Rietave ir Žadvainiuose stovėjo J. Rimkevičius dalinys. Patekę tarp E. Kreicburgerio kazokų ir pasieniečių būrio raitininkų, sukilėliai buvo sumušti, jų nemažai žuvo, 15 pateko į nelaisvę. Sukilėlių pėstininkai, palikę miestelį dar prieš Kreicburgerio pasirodymą ir išlikę raitininkai pasitraukė į mišką (p. 244). Gegužės viduryje apie 3000 sukilėlių, susirinkę aplink Šiaulius, apsupo stovėjusį mieste Mako dalinį (p. 260). Vilniuje Vyriausiasis komitetas keliomis prie jo buvusiomis slaptomis draugijomis ruošė ginkluotai kovai studentus, amatininkus, tarnautojus, rūmų tarnus. Pastangos sulaikyti jaunimą mieste buvo veltui - jis bėgo ir dėjosi prie sukilėlių (p. 263). Matydama tokias jaunimo nuotaikas, vienos slaptos draugijos vadovybė prašė sukilėlių kuo greičiau pulti Vilnių (p. 263). K. Zaluskio sukilėliams pasitraukus nuo Vilniaus, balandžio 25 d. iš Vilniaus išėjo 95 studentai, tarnautojai, medikai. Prieš išėjimą kunigas bernardinas Petrikovskis ir Kučkuriškių popieriaus fabriko tarnautojas Dzvonkovskis išvežė tris vežimus ginklų, išsirinko savo vadu buvusį Lenkijos Karalystės kariuomenės praporščiką O. Veržbickį (p. 264). Gegužės mėn., uždarius universitetą vėl išbėgo daug studentų, amatininkų, rūmų ir miestiečių tarnų, moksleivių (p. 265). Apie 300 - 400 studentų, amatininkų, tarnautojų ir tarnų susirinko Burbiškių miške (p. 265). Prancūzų kariuomenės atsargos kapitonas Hopenas perėmė dalinio vadovybę (p. 265). Hopenas siuntinėjo į apylinkes būrelius, ragindamas gyventojus dėtis prie sukilimo ir parūpinti maisto. Tačiau Lydos apskrities gyventojai nesukilo. Prie sukilėlių dėjosi tik pavieniai gyventojai (p. 268). Prie Hopeno dalinio prisijungė Ašmenos apskrities Narbutų dvarininko Pozdniako pasiųstas 53 valstiečių būrys (p. 268). Gegužės pradžioje sukilėliai patyrė nemažai smūgių. Jie buvo priversti palikti apskričių centrus, išskyrus Panevėžį, trauktis nuo persekiojančio priešo., Tačiau gegužės antrąją pusę ir birželio pradžioje jų veiksmai vėl suaktyvėjo. Sukilėliai prisitaikė prie aplinkybių (p. 277). Jie perėjo prie naujos taktikos: puolė, susiskaidę į mažesnius ir judresnius būrius. Tokios taktikos dėka M. Chrapovickio kariuomėnė  ištisas savaites negaudavo žinių apie generolų S. Chilkovo, M. Paleno. N. Sulimos, F. Širmano ir kitų dalinių veiksmus. Todėl sukilėlių būriai tebekontroliavo kraštą. Jie organizavo savo kariuomenę ir kontroliavo kraštą. Jie visiškai apsupo gen. Nabokovo dalinį Biržuose ir pulk. Mako - Šiauliuose. Visa Upytės apskritis buvo jų rankose (p. 279).

Karo veikmai, atvykus į Lietuvą Lenkijos kariuomenei

Birželio pradžioje į Lietuvą atžygavo lenkų kariuomėn - gen. D. Chlapovskio ir A. Gelgaudo daliniai. Gegužės 18 d. Lenkijos Karalystės kariuomenės vadas, veikiamas visuomeninės opiinijos ir vyraisybės, atsiuntė D. Chlapovskį su 720 karių daliniu į Lietuvą, į Trakų apskritį. Per Balstogės girias traukė. Gegužės 28 d. ties Želva persikėlė per Nemuną ir nužygiavo į Lydą (p. 281). M. Chrapovickis tuo metu telkė kariuomenės dalinius Vilniuje, nes birželio 3 d. buvo gavęs žinią apie A. Gelgaudo divizijos žygiavimą į Lietuvą (p. 285). A. Gelgaudas su 2 pėstininkų divizija išžygiavo iš Lomžos į Lietuvą. Grajeve prisijungė V. Sierakovskis su H. Dembinskio kariais ir J. Zalivskis su 1500 partizanų. A. Gelgaudo jėgos padidėjo iki 12 000 karių (p. 286). Raigardo apylinkėse A. Gelgaudo kariuomenė sumušė D. Osten-Sakeno rinktinę. Sukilėliai nukovė, sužeidė ir paėmė į nelaisvę 1300 priešo karių (p. 286). Birželio 6 dieną M. Chrapovickis paliepė D. Osten-Sakenui atvykti su visais savo daliniais į Vilnių - birželio 11 dieną su kitų vadų daliniais jis atvyko su 10 000 karių ir 30 patrankų (p. 290). Birželio 9 d. Kėdainiuose S. Čapskio rūmuose įvyko pasitarimas, kuriame dalyvavo A. Gelgaudas, D. Chlapovskis ir H. Dembinskis. A. Gelgaudas nutarė pulti Vilnių (p. 292). Tuo tarpu Šimanovskiui paliepė vien tik su savo pulko ir Žemaitijos sukilėlių jėgomis išvyti F. Širmano dalinius ir užimti Palangą (p. 292). D. Chlapovskis ir A. Gelgaudas turėjo prisiartinti prie Vilniaus Kauno keliu, o H. Dembinskis - Ukmergės keliu (p. 294). A. Gelgaudas vylėsi, kad carinės kariuomenės daliniai be mūšio apleis miestą (p. 295). Tuo tarpu carinė valdžia ir karinė vadovybė karštligiškai statė įtvirtinimus, citadelę. Panerių kalvose buvo kasami apkasai, kertamas miškas ir statomos patrankos. Į Vilnių iš Peterburgo atvyko caro kariuomenės vyriausiojo štabo generolas majoras K. Teneris. Atvyko taip pat D. Karuta su kunigaikščio Konstantino gvardijos pulkais, kuriuose buvo 6506 kariai su 20 parankų (p., 299). Vilniuje ir Panerių kalvose susirinkusių caro kariuomenės daliniuose buvo daugiau kaip 26 000 karių su 87 patrankomis (p. 300). Birželio 19 d. buvo susikauta du D. Osten-Sakeno daliniais. Šiame mūšyje 600 sukilėlių pateko į nelaisvę ir apie tiek pat žuvo (p. 307). A. Gelgaudas nutarė grįžti prie senojo plano: įsitvirtinti prie Neries ir Šventosios upių nuo Kauno iki Ukmergės ir organizuoti Žemaitijoje, Kaune bei Ukmergėje naujus sukilėlių pulkus, užimti Palangą. Turėdamas savo rankose Kauną, jis tikėjosi palaikyti per Augustavo vaivadiją ryšius su Lenkijos Karalyste (p. 308). J. Šimanovskiui atvykus į Raseinius, šios apskrities sukilėlių daliniai stovėjo įvairiose vietose ir rinko naujokus (p. 320). Po kautynių Panerių kalvose caro kariuomenės daliniai nepersekiojo A. Gelgaudo kariuomenės, o liko laukti rezervinės armijos dalinių. Birželio 20 d. į Vilnių atvyko šios armijos vadas P. Tolstojus su 4 husarų divizija. Mieste ir apylinkėse buvo sutelkta daugiau kaip 40 000 karių (p. 324). Caras pavedė P. Tolstojui neleisti A. Gelgaudo kariuomenei atsitraukti į Žemaitiją bei Kuršą ir ją sumušti anksčiau (p. 324). Sukilėliai buvo išstumti iš Kauno (p. 327). P. Tolstojui nepavyko apsupti A. Gelgaudo dalinių Kėdainiuose. Jie pasitraukė Ariogalos link (p. 332). Liepos 5 d. V. Kablukovas prisiartino prie Panevėžio (p. 355). A. Gelgaudas pritarė karinės tarybos nuomonei liepos 8 d. pulti Šiaulius (p. 339). Puolimas žlugo. Per mūšį 2 sukilėlių kariuomenės karininkai ir beveik 400 eilinių pateko į nelaisvę (p. 342). Liepos 8 d. A. Gelgaudo kariuomenės daliniai susirinko Kuršėnuose. Kariuomenės drausmė buvo pairusi, karininkai ir kareiviai buvo nepatenkinti savo vadais ir bruzdėjo. Rezervinės armijos daliniai iš visų pusių spaudė sukilėlius (p. 343). Buvo nutarta kariuomenę padalinti į tris savarankiškas dalis ir vadais paskirti D. Chlapovskį, F. Rolandą bei H. Dembinskį (p. 344). Dar liepos 2 d. A. Gelgaudas pavedė organizuoti Žemaitijos apskrityse raitininkų brigadą ir pradėti partizaninį karą rezervinės armijos užnugaryje (p. 345). Lenkų reguliariosios kariuomenės karininkai nenoriai sutiko šį kvietimą ir A. Gelgaudui nepavyko organizuoti partizanų būrių Žemaitijoje (p. 345). Liepos 13 d A. Gelgaudas jau vedė derybas su Klaipėdos apskrities viršininku ir prūsų kariuomenės karininkais dėl perėjimo į Prūsijos Karalystę (p. 351). Kai didesnė dalis A. Gelgaudo kariuomenės dalinių jau buvo perėjusi sieną, kiti pamatė atvykstančius F. Rolando karius. Viešpatavo suirutė. Girdėjosi šauksmai "išdavystė". Tuo metu nuo F. Rolando kariuomenės atsiskyrė 7 pėstininkų pulko kapitonas S. Skulskis ir, perjojęs sieną, nušovė A. Gelgaudą (p. 352). F. Rolandas nesutiko pasiduoti K. Kroicui ir nuskubėjo į Švėkšną (p. 353). F. Rolando dalinys perėjo sieną liepos 15 d. prie Degučių (p. 355). O prieš tai buvo sumušti A. Pušetos vadovaujami Augustavo vaivadijos (Užnemunės) sukilėliai (p. 355). Jis su savo būriu nutarė prasiveržti į Varšuvą. Liepos 18 d. jis pasiekė Stavisko miestelį netoli Lomžos (p. 355). Tuo tarpu H. Dembinskis išžygiavo į Meškuičius. Jo dalinys ėjo per Pakruojį, Joniškį, Pušalotą į Panevėžį. Liepos 13 d. užėmė miestą, paėmė į nelaisvę pusę eskadrono husarų. Panevėžiečiai surinko 587 sidabro rublius ir atidavė juos Dembinskiui. Jo karo taryba nutarė žygiuoti į Lenkiją, apeinat Vilnių ir pasiekiant Balstogės girią (p. 357). Pabradėje pulkininkas Bžežanskis su dviem poznaniečių eskadronais užpuolė priešo ulonus smuklėje. Sukilėliams atiteko 40 tūkst. šovinių, ginklai ir pontoninio tilto įrenginiai (p. 359). Toliau per Smurgainis, Krėvą, Barūnus. Alšėnus, Trobas. Liepos 22 d. pasiekė Iviją. Taip H. Dembinskio dalinys nužygiavo iki Balstogės girios ir rugpjūčio 3 d. pasiekė Varšuvą (p. 360). Su Dembinskiu atvyko daug Lietuvos sukilėlių, kurie toliau kovojo ir paskui emigravo (p. 360). Pasitraukus D. Chlapovskio, F. Rolando ir H. Dembinskio  daliniams krašte liko didesnė dalis Žemaitijos sukilėlių. Raseinių apskrities sukilėliai apsistojo Tauragės apylinkių miškuose. Čia jie ketino pradėti partizaninį karą (p. 361). Telšių apskrities sukilėliai taip pat. Upytės apskrities sukilėlių pajėgos susitelkė Truskavos apylinkėse (p. 361). Raseinių apskrities sukilėlių dalis perėjo Prūsijos sieną. Toliau jau vyko tik sukilėlių triuškinimas (p. 362). Rugsėjo pabaigoje Lietuvą pasiekė kazokų būriai. Jų tikslas buvo persekioti sukilėlius ir juos naikinti (p. 364). Naujasis Vilniaus generalgubernatorius labiausiai rūpinosi K. Truskovskio sukilėlių dalinių, veikusių Truskavos apylinkėse, sunaikinimu ir T. Mirskio daliniais Augustavo vaivadijoje (p. 365). Rugsėjo antroje pusėje Truskovskio dalinio likučiai buvo išstumti iš Truskavos miškų (p. 366). T. Mirskis aktyviai veikė Užnemunėje. Jis kvietė savanoriais vyrus bajorus miestiečius, žydus. Kaimuose iš vietinių gyventojų buvo organizuojami savigynos būriai, vadovaujami kaimų seniūnų. Rugpjūčio pabaigoje T. Mirskis buvo įsitvirtinęs su 400 sukilėlių Lukšių miestelyje. Kitas dalinys buvo Prienuose. (p. 367). T. Mirskiui beliko stengtis prasiveržti į Varšuvą. Nepavyko. Vėl teko atsitraukti į Marijampolę (p. 368). Galiausia vėl atsidūrė Lukšiuose (p. 370). Augustavo vaivadijos (Užnemunės) T. Mirskio sukilėlių būriai išsiskirstė po didelis miškus, norėdami išvengti užpuolimų. Tačiau jų išvengti darėsi vis sunkiau (p. 371). T. Mirskio sukilėlių būriai iš Plutiškių pasitraukė į Balbieriškio apylinkes ir ėmė keltis į dešinįjį Nemuno krantą, norėdami pasislėpti giriose (p. 372). Galiausiai pats T. Mirskis spalio viduryje perėjo į Prūsijos Karalystę. Spalio mėn. pasitraukė ir E. Stanevičius, J. Rimkevičius, J. Gruževskis ir kiti veiklesni vadai (p. 372). Lietuvoje teliko sukilėlių būreliai, kurie puldinėjo ir plėšė dvarus tų dvarininkų, kurie nerėmė jų arba laikėsi nuošaliai (p. 373). Baudė jie ir mirtimi dvarininkus, parapijų virršininkus ir smuklininkus, kuriuos įtarė, kad jie remia valdžią, skundžia sukilėlius, išdavinėja sukilėlius (p. 373). 1831 m. pabaigoje, prasidėjus rekrūtų ėmimui, Žemaitijoje vėl sustiprėjo priešinimasis caro valdžiai, vėl susidarė dideli sukilėlių ir valstiečių, besislapstančių nuo rekrūtų prievolės, būriai, kurie puldinėjo dvarus ir net miestelius, paleisdami suimtuosius į rekrūtus. Rekrūtus paleisdavo ir valstiečiai, kurie nenorėdami, kad juos sargai atpažintų, puolė naktimis, nusidažę veidus ar su kaukėmis. Tačiau priešintis buvo sunku, trūko amunicijos (p. 374). Sužinojęs apie sukilimą caras įsakus bajorus ir šlėktas, besipriešinančius teisėtai valdžiai liepė teisti pagal karo lauko teismo nuostatus, sprendimus vykdyti vietoje, o jų turtą konfiskuoti. Vaikus, negalinčius įrodyti savo šlėktiškumo įrodyti, įsakyta atiduoti į karo kantonistus (p. 377). Visi sukilimo vadai ir organizatoriai turėjo būti nuteisti mirties bausme. Smulkieji bajorai ir laisvieji žmonės. Sugauti su ginklu turėjo būti nuplakti ir kas dešimtas ištremtas Sibirą ar katorgos darbus, likusieji išsiųsti karinei tarnybai į Kaukazo korpusą, o netinkami karinei tarnybai, nuplakus ir nukirpus pusę galvos, išsiųsti į namus (p. 378). Mirties bausmes įsakyta vykdyti viešai, dieną (p. 378). Visi valstiečiai, amatininkai ir kiti nebajorų luomo asmenys turėjo būti nuplakti ir siunčiami rekrūtais į Sibiro ir Kaukazo korpusus, o netinkami nuplakti ir nukirpus pusę galvos siunčiami į namus (p. 378). Caras balandžio 3 d. įsaku pažadėjo atleisti nuo bausmės valstiečius, kurie į sukilėlius nuėjo paklusę dvarininko valiai arba pabūgę grasinimų, o dabar, metę ginklus, sugrįžtų į namus. Tačiau M, Chrapovickis ėmėsi platesnių represijų prieš valstiečius ir kitus neprivilegijuotuosius, negu buvo numatyta iš anksto. Patekusiems į nelaisvę ginkluotiems valstiečiams M. Chrapovickio įsakymu buvo taikoma ir aukščiausia bausmė, t. y., sušaudymas (p. 379). M. Chrapovickis liepė pagautus G. Oginskio ir M. Riomerio dvarų ūkvedžius sušaudyti vietoje, o iš 27 valstiečių, paimtų į nelaisvę prie Žąslių, savo nuožiūra parinkti 3 ir juos pastačius su kitais 5 valstiečiais sušaudyti, o likusius valstiečius įsakyta nuplakti rimbais ir nukirpus pusę galvos, paleisti namo (p. 379). Veikta ir kitaip: Raseinių apskrities vadovui G. Bilevičiui liepta nuraminti valstiečius (p. 379). M. Chrapovickis sukilimo pradžioje išleido skelbimą gyventojams, kuriame įtikinėjo, kad sukilėliai tai "plėšikų gaujos", susidariusios iš besislapstančių nuo rekrūtų prievolės valstiečių ir piktos valios žmonių, ketinančių suardyti visuomenės ramybę ir tvarką (p. 380). Balandžio 19 d. caro valdžia į  Žemaitiją pasiuntė koadjutorių S. Giedraitį, kuris atsivežė 2 atsišaukimus lietuvi  kalba: vieną savo vardu,  o kitą Žemaičių vyskupo J. A. Giedraičio vardu. Valstiečiai buvo raginami neklausyti dvarininkų, įtraukusių juos į sukilimą, nekovoti su kariuomene, grįžti į namus (p. 381). Balandžio 22 d. Rygos karinis gubernatorius M. Palenas, įžengdamas su kariuomene į Žemaitiją taip pat paskelbė atsišaukimą "Giwentoiams Wilniaus Gubernios a daugiau ant Groniczios Kurliandie Gubernios pawieta", kuriame kvietė žemaičius grįžti namo ir tikėti S. Giedraičio žodžiais apie caro malonę tiems, kurie pasitrauks iš sukilimo. S. Giedraitis siuntinėjo laiškus sukilėlių vadams, platino atsišaukimus, ragindamas nutraukti kovą. Caro valdžiai ypač uoliai padėjo kanauninkas J. K. Gintila ir Šeduvos klebonas J. Rupeika (p. 381). Gegužės 18 d. įsaku paskelbta amnestija visiems, kuri per mėnesį išeis iš sukilėlių. Tačiau ji netaikoma sukilimo organizatoriams ir vadams. Buvo įsakyta sekvestruoti į sukilimą išėjusiųjų dvarininkų dvarus. Tokių dvarų valstiečiams žadėta palengvinti prievoles, jei jos pasirodytų per sunkios. Toliau buvo tęsiama nuolaidų politika: amnestija išplėsta iš dalies net sukilimo organizatoriams ir vadams (p. 382). Įsaku buvo amnestuojami ir visi su atgaila atvykę dvasininkai (p. 382). Lauktų rezultatų tai nedavė. Caro vyriausybė įsitikino, kad reikia suaktyvinti karo veiksmus (p. 383). 1831 m. liepos 29 d. caro vyriausybė išleido specialias taisykles, kuriomis suvienodinta tardymo komisijų procedūra (p. 384). Dar tebevykstant kovoms, laikinųjų caro valdžios organų atstatymas buvo pavestas Mogiliovo civiliniam gubernatoriui grafui M. Muravjovui, buvusiam prie rezervinės armijos vado P. Tolstojaus štabo. Kovai prieš sukilėlius Muravjovas įsakė steigti parapinę policiją. Kiekvienoje parapijoje iš patikimesnių dvarininkų turėjo būti parenkamas parapijos inspektorius, kuris privalėjo žiūrėti tvarkos. Dvarininkams buvo liepiama rūpintis, kad valstiečiai dirbtų žemę, nebėgtų pas sukilėlius ir nelaikytų slaptai ginklų (p. 386). Žemaitijos srities laikinasis karo viršininkas F. Širmanas siūlė ištremti sukilimo organizatorius, vadus ir visus kitus, aktyviai dalyvavusius sukilime, kartu su šeimomis be teisės sugrįžti į Lietuvą jų palikuonims iki trečiosios kartos. Tik tada bus galutinai išrautos respublikoniškos nuotaikos ir pažiūrios apie tariamas lietuvių tautos teises gauti laisvę (p. 388). Lietuvos valstiečiai net ir baigiantis sukilimui, kovos nenutraukė (p. 389). M. Chrapovickis nurodė, kad valstiečiai kai kuriuose dvaruose dykinėja, neatlieka prievolių nesirūpina apsėti ne tik dvaro, bet ir savų žemoų. Kunigams buvo liepiama aiškinti, jog valstiečiai privalo dirbti dvarų žemes, sėti ir pjauti, nes taip nustatęs dievas. Valstiečių pasipriešinimas ypač sustiprėjo 1831 m. pabaigoje, prasidėjus rekrūtų ėmimui. Žemaitijoje susidarė stambūs sukilėlių ir valstiečių, besislapstančių nuo rekrūtų prievolės, būriai. Jie priešinosi kariuomenei, puldinėjo dvarus, miestelius, išlaisvindavo suimtus valstiečius, mirties bausme baudė dvarininkus ir visus valdžią remiančius (p. 389). 1832 m. sausio 14 d. N. Dolgorukovas lenkų ir rusų kalbomis paskelbė Žemaitijos gyventojams skelbimą, kuriame pranešė apie "bastūnų gaujas' miškuose, kurios drįsta atiminėti paimtuosius į rekrūtus. Pranešama, kad visi kurstytojai, būrių vadai ir piktavaliai, padedantys valstiečiams bus baudžiami karo teismų. Dvarininkams įsakyta vietoj pabėgusiųjų duoti naujų žmonių. Į policinį aparatą įtraukta daugiau dvarininkų ir bajorų, kurie bijodami netekti turto, nustojo priešintis ir pakluso valdžiai (p. 390). Iš 1832 m. žiemą po apskritis važinėjusio pulk. Rutkovskio raporto matyti, kad gyventojų nuotaikos dar buvo labai priešiškos valdžiai (p. 390). Žemaitijoje sklido gandai, kad pavasarį vėl prasidėsiąs suskilimas, kad lenkams į pagalbą ateisianti anglų ir prancūzų kariuomenė (p. 390). K. Rutkovskio nuomone sukilėlių būrius, palaikomus visų gyventojų, sudarė daugiausia valstiečiai (p. 391). Sukilėlių būrių likučiai porą metų dar slapstėsi miškuose (po. 392).

Sukilimo tautinis ir socialinis pobūdis

Sukilimo aktuose ir atsišaukimuose buvo kalbama apie laisves ir visų gyventojų lygybę prieš įstatymą, tačiau tik atgavus tautinę nepriklausomybę. Upytės apskrities sukilėlių vado K. Zaluskio kovo 30 d. atsišaukime "Litwini" buvo žadama palengvinti valstiečių padėtį, bet kartu liepiama valstiečiams neužsimiršti ir būti paklusniems (p. 394). Telšių apskrities sukilėių valdžia balandžio 2 d. išleido atsišaukimą "Polacy". Ukmergės apskrities sukilėlių vadai atsišaukime "Litwini" įsakė parapijų klebonams aiškinti valstiečiams, kad sukilime sprendžiamas jų likimas ir kad valstiečiams bus suteikta asmens laisvė (p. 394). Taigi atsišaukimuose deklaruodama visų gyventojų lygybę prieš įstatymus ir žadėdama laisvę valstiečiams, sukilėlių valdžia kalbėjo apie pilietines teise ir asmens laisvę, kokią turėjo Lenkijos Karalystės valstiečiai po 1807 m. konstitucijos (p. 394), kurioje neužsimenama apie valstiečių žemės nuosavybę (p. 395). Valstiečiams joje nebuvo suteikta teisė išsikelti išgyvenamosios vietos, tačiau žemė, inventorius ir pastatai, kuriais naudojosi valstiečiai, liko dvarininkams. Raseinių apskrities sukilėlių valdžia savo atsišaukime lietuvių kalba "Atsylypymas pry Ukynynku Žemaycziu" taip pat žadėjo suteikti valstiečiams tokią laisvę, kokią turėjo Lenkijos Karalystės valstiečiai (p. 395). Raseinių apskrityje pulko vadas J. Gruževskis suteikė asmens laisvę savo valstiečiams ir atleido juos nuo visų prievolių (p. 395). Upytės apskrityje kai kurie kunigai paskelbė, kad panaikinama dvarininkų valdžia ir valstiečiams suteikiama asmens laisvė (p. 395). Nors sukilėlių valdžia ir žadėjo suteikti valstiečiams asmeninę laisvę, bet kol kas vertė juos eiti lažą ir vykdyti baudžiavines prievoles. E. Stanevičiaus balandžio 18 d. instrukcijoje sakoma, kad kol susikurs nuolatinė vyriausybė, kuri konstituciniu keliu suteiks visiems gyventojų sluoksniams asmeninę laisvę, tarp gyventojų sluoksnių susiklostę santykiai ir prievolės turi likti nepakeisti (p. 396). O valstiečiai sukilėlių valdžios raginimą kovoti dėl laisvės suprato kaip baudžiavinių prievolių panaikinimą. Todėl jie ir kovojo su carine kariuomene, norėdami išsivaduoti ne tik iš tautinės, bet ir baudžiavinės priespaudos. O matydami, kad sukilėlių valdžia ne tik negerina jų padėties ir visai neketina panaikinti prievolių, o verčia jas atlikti toliau, ėmė priešintis dvarininkams ir sukilėlių valdžiai. Neatsitiktinai Ukmergės apskrities sukilėlių valdžia paskelbė baudžiavos panaikinimą ir tai, kad valstiečiams dovanojama trečdalis jų dirbamos žemės, o likusią žadėta leisti išsipirkti (tačiau paties akto nepavyko rasti ir tai greičiausiai tik J. Veisenhofo nuomonė) (p. 396). Iš Veisenhofo atsiminimų visiškai neaišku ar ši Ukmergės sukilėlių valdžios programa apėmė privačių, valstybinių ir bažnytinių žemių valstiečius ar tik vieną kurią iš šių kategorijų (p. 397). Gegužės mėn. caro kariuomenės daliniams užėmus beveik visus apskričių miestus, nuo sukilėlių atsimetė dalis konservatyvių dvarininkų ir revoliuciniai bei demokratiniai elementai sustiprino savo pozicijas (p. 397). Jie reikalavo, kad apskričių sukilėlių vadovybės pažadėtų valstiečiams duoti žemės. Neatsitiktinai tada Šiaulių apskrities sukilėlių vadovybė atsišaukime "Žmudzini" pažadėjo panaikinti rekrūtų prievolę, suteikti asmens laisvę ir atiduoti valstiečių nuosavybėn namus, kuriuose jie gyvena, ir žemę, kurią jie dirba (p. 398). Sukilėlių vyriausiojo komiteto pirmininkas K. Zaluskis, susitaręs su stambiausiais apskrities dvarininkais, 1831 m. birželio mėn. paskelbė atsišaukimą, žadėdamas visiems valstiečiams, dalyvaujantiems sukilime, po tėvynės išvadavimo duoti nuosavybėn, be jokių sąlygų, pusę jų dirbamos žemės. Žuvus valstiečiui sukilime, šią žemę turėjo gauti jo šeima. Telšių apskrities sukilėlių kariuomenės vadas A. Jucevičius savo atsiminimuose rašo, kad keletą kartų siūlęs apskrities dvarininkams priimti ir paskelbti nutarimą dėl laisvės ir žemės suteikimo valstiečiams, bet šie nesutikę (p. 398). Todėl per sukilimą ėjęs platus valstiečių bruzdėjimas šioje apskrityje peraugo į ginkluotą sukilimą prieš dvarininkus ir apskrities sukilėlių vadžią (p. 399). Valstiečių padėtis buvo svarstoma ir Lenkijos Karalystėje. "Patriotinės draugijos" nariai taip pat "Naujoji Lenkija" laikraščio bendradarbiai reikalavo lažą pakeisti činšu arba net atiduoti valstybinių žemių valstiečiams jų dirbamą žemę be išperkamojo mokesčio (p. 399). Tačiau tik 1831m m. Lenkijos Karalystės Seimas ėmėsi svarstyti valstybinių žemių valstiečių pervedimo iš lažo į činšą reformos projektą. Per svarstymą išryškėjo trys grupuotės: reformų šalininkai, jos priešininkai ir liberalioji grupuotė. Reformos priešininkai teigė, kad reforma nuskurdins bežemius ir mažažemius valstiečius, sukels privačių dvarų valstiečių nepasitenkinimą, reformos priėmimas atgrąsins Rusijos vakarinių gubernijų dvarininkus ir valstybinių žemių laikytojus (p. 400). Projektas buvo priimtas, tačiau numatyta pervesti valstybinių žemių valstiečius iš lažo į činšą tik per 10 metų. Norėdamas tapti visišku žemės savininku ir nemokėti činšo, valstietis turėjo sumokėti iždui tiek pinigų, kiek sudarė jo turėtos metų pajamos, padaugintos 20 kartų (p. 401). Tai visiškai nelietė bežemių ir privačių žemių valstiečių. Net reformos šalininkų nuomone jie negalėjo pažeisti šventos nuosavybės teisės ir dvarininkų žemes duoti valstiečiams (p. 401). Tuo tarpui kališiečių grupė  Seime reikalavo primesti visus Lenkijos Karalystės įstatymus ir teisę Lietuvai ir kitiems buvusios Žečpsopolitos kraštams ir panaikinti baudžiavinę santvarką (p. 401).

Sukilimui prasidėjus sukilimai vadai kartu su apskričių bajorų maršalkomis, prisidėjusiais prie sukilimo, kvietė apskričių dvarininkų ir bajorų susirinkimus tvirtinti valdžiai. Šiuose susirinkimuose buvo skelbiami ir sukilimo aktai, kuriuos pasirašyti buvo įpareigojami visi apskrities gyventojai. Nemokėję rašyti valstiečiai ant šių aktų dėjo kryželius (p. 402). Parapijų viršininkai turėjo gyventojų pasirašytus  dokumentus pristatyti apskrities sukilėlių valdžiai ir pranešti apie tuos, kurie atsisakė pasirašyti (p. 402). Raseinių, Trakų ir Vilniaus apskričių sukilėlių aktuose nekalbama apie kokį nors Lietuvos politinį savarankiškumą, o tik skelbiama Lietuvos sukilėlių vienybė su Lenkijos Karalystės sukilėliais. Trakų akte skelbiama: "[...] norime ir savo pareiga laikome sudaryti su Lenkija vieną tautą ir jėgą ir viena konstitucija vadovautis". Raseinių ir Trakų aktuose pripažįstamas pavaldumas vyriausybei, susikūrusiai Lenkijos Karalystėje. Vilniaus apskrities akte reiškiamas pasiryžimas kovoti iki tol, kol susijungs su savo broliais, t. y. lenkais (p. 403). Telšių Šiaulių apskričių sukilėlių valdžios atsišaukimuose gyventojai buvo kviečiami kovoti prieš tautinę priespaudą už vienybę su lenkais (p. 403). Raseinių apskrities sukilimo akte ir E. Stanevičiaus instrukcijoje kalbama apie būsimą visų apskričių sukilėlių vyriausybę, o Vilniaus apskrities sukilėlių komiteto nutarime užsimenama apie Vilnių kaip lietuvių sostinę, kurioje ir turėtų susikurti būsimoji valdžia. Generolui A. Gelgaudui atvykus į Lietuvą prie jo štabo buvo sudaryta sukilėlių vyriausybė, kuri oficialiai vadinosi "Laikinoji lenkų centrinė vyriausybė Lietuvoje", nors pirmuosiuose savo raštuose vadinosi "Laikinąja centrine Lietuvos ir Žemaitijos provincijų vyriausybe" (tačiau ir tai netiko lenkų kariuomenės Lietuvoje vadovybei) (p. 404). [nors ir tas netikęs vyriausybės įvardijimas Lietuvą mato tik Lenkijos provincija]. Ši vyriausybė tvarkė tik administracinius ir organizacinius reikalus (p. 405). Birželio 21 d. trijų apskričių sukilėlių valdžios atstovai išrinko Žemaitijos centrinę vyriausybę (p. 405). Šios vyriausybės niekuo nepakeitė apskričių komitetų aktuose matomos politinės programos (p. 405). A. Čartoriskis Administracinės tarybos vardu reikalavo prijungti prie Lenkijos Karalystės buvusias Žečpospolitos rytines provincijas, remdamasis Aleksandro I pa-žadais. "Patriotinė draugija" pareikalavo, kad Administracinė taryba paragintų sukilti Lietuvos ir buvusių rytinių žemių gyventojus. Pasiuntiniams, siunčiamiems į Peterburgą, instrukcijoje buvo nurodyta siekti, kad Lenkijos Karalystės konstitucija būtų suteikta Lietuvai, Podolei ir Volynei, o Lenkijos Karalystės seime dalyvautų ir Lietuvos ir kitų šių žemių atstovai. Tai buvo nuolaida revoliucinei ir demokratinei šlėktai bei inteligentijai (p. 406). M. Kurabkiewičiaus brošiūroje "Lenkijos viltys" reikalauta iš caro pripažinti Lenkijos ir Lietuvos nepriklausomybę, o jei to nepadarytų, nutraukti bet kokius ryšius su carine Rusdija ir įsiveržti į Lietuvą bei Prūsijos užgrobtas lenkų žemes (p. 407). Sausio 22 d. Krokuvos vaivadijos gvardijos vado kapitonas H. Dembinskis reikalavo nesudaryti su caru sutarties, kol Lenkijos Karalystė neatgaus Lietuvos, Podolės ir Volynės (p. 407). Sausio 20 d. J. Lelevelis seime perskaitė "Susivienijusių brolių" draugijos narių pasirašytą kreipimąsi į sseimą, kuriame pabrėžtas šių kraštų šlėktos vienybė su Lenkijos Karalyste ir deklaruojamas Lenkijos atkūrimas su jos istorinėmis sienomis. Liberaliosios dvarininkijos ir buržuazijos atstovai pasisakė už centralizuotą valstybę. Konservatyvūs nariai, atstovavę A. Čartoriskio vadovaujamą aristokratų grupę, pasisakė už federacinę valstybę su vietiniais įstatymais. Jis siūlė leisti patiems lietuviams spręsti priimti ar nepriimti Lenkijos Karalystės visuomeninę santvarką (p. 408). Kališo vaivadijos atstovai, atstovavę vidutinę liberaliąją dvarininkiją ir inteligentiją, buvo centralizuotos valstybės šalininkai. Šią grupuotę parėmė visas kairysis demokratinis seimo atstovų sparnas (p. 409). A. Vieliopolskis, atstovavęs G. Malachovskio vadovaujamą konservatyvią aristokratų ir A. Čartoryskio šalininkų grupuotę, pasisakė už nepriklausomos valstybės federacinę santvarką. Jie bijojo, kad Lenkijos Karalystės valstybinių institucijų primetimas prieš pačių lietuvių valią galįs Lietuvą atstumti nuio Lenkijos (p. 409). Šita grupuotė siekė išsaugoti baudžiavą (p. 410). Seimas gegužės 2 d., priėmė projektą dėl Lietuvos ir kitų žemių. Skelbta, kad žemės, kurios prisideda prie sukilimo turi būti laikomos neatskiriama Karalystės dalimi. Taigi Lenkijos Karalystės seimas jokio politinio savarankiškumo Lietuvai nepripažino, laikydamas ją Karalystės dalimi (p. 410). Vis dėl to seimas, nenorėdamas sukelti Lietuvos bajorijos nepasitenkinimo, nutarė palikti galioti Lietuvos Statutą, kuris turėjo būti pakeistas nauja Lenkijos Karalystės konstitucija po to, kai bus priimta drauge su Lietuvos atstovais (p. 410). Lietuva, buvusi carinės Rusijos Vilniaus gubernija, turėjo būti laikoma Lenkijos Karalystės provincija - Vilniaus vaivadija. [štai koks pasirinkimas 1831 m. tebuvo Lietuvai: būti Vilniaus vaivadija ar Vilniaus gubernija]. Tokiam Lietuvos kaip Lenkijos provincijos traktavimui neprieštaravo ir Lietuvos sukilėlių, pasitraukusių su H. Dembinskiu į Lenkiją, atstovai rugpjūčio 8 d. susirinkę į savo seimelį Varšuvoje. Seimelyje susirinko 135 Lietuvos sukilėlių atstovai iš visų apskričių (p. 411). Jie prisiekė, kad pripažįsta tik tą valdžią, kurią Lenkijos Karalystės Seimas išrinko ar dar išrinks. Seimelyje nebuvo minimas Lietuvos vardas, o pats seimelis vadinosi Vilniaus vaivadijos seimeliu (p. 411). J. Lelevelio nuomone būsimoji Lietuvos provincijos valdžia turėtų būti sudaryta iš Varšuvos skirtų narių. Lietuvos kariuomenės vadas taip pat turėtų būti skiriamas ir atšaukiamas Lenkijos Karalystės kariuomenės vado (p. 412). Tuo tarpu Paryžiuje gyvenęs L. Chodzka gynė Lietuvos teisę būti savarankiška. Jis įrodinėjo, kad Žečpospolitą sudarė dvi valstybės: Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikšttstė. Jis pabrėžė, kad lenkų kalba Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojams ilgus amžius buvo svetima ir plito tik po unijos su Lenkijos Karalyste, o LDK gyventojai skyrėsi nuo rusų savo kalba, papročiais ir charakteriu (p. 413). 1831 m. gruodžio 10 d. Lietuvos emigrantai sukūrė Paryžiuje "Lietuvos draugiją". Prie jos vėliau prisijungė Podolės, Volynės ir kitų žemių emigrantai (p. 413). 1832 m. ji pasivadino "Lietuvos ir rusų žemių draugija". Lenkijos Karalystės emigrantai buvo nepatenkinti, kad draugijos dokumentuose Lietuvos interesai skiriami nuo Lenkijos interesų. Lietuvos emigrantų tarpe pasireiškė tendencija paremti tas politines programas, kuriose buvo skelbiama, kad būsimą Lenkijos valstybę turėtų sudaryti Lenkijos, Lietuvos, Podolės, Volynės tautų federacinė sąjunga (p. 414). M. Podčašinskio "Pamiętnik Emigracji Polskiej" užsiminta, kad kai kurie Lietuvos ir rusų žemių draugijos nariai sako, kad draugijos tikslas atplėšti Lietuvą nuo Lenkijos kai ir viena ir kita bus nepriklausomos (p. 414). Draugija turėjo paneiginėti savo separatinius siekius ir pabrėžti, kad ji už vienybę, tačiau už federaciją (p. 415). Draugija iškilmingai pažymėdavo sukilimo Lietuvoje metines kovo 25 d. Tais irgi kėlė lenkų emigrantų nepasitenkinimą (p. 415) Ypač tuo piktinosi lenkų emigrantų demokratiniai sluoksniai, griežtai pasisakę prieš bet kokią Lietuvos autonomiją. Laikraštyje "Nowa Polska" 1835 m. kovo 25 d. išspausdintas straipsnis" Ar yra tokia Lietuva?". Jame teigta, kad Lietuvos emigrantai kompromituoja Lenkiją Vakarų Europos, kurioje Lenkija matyta monolitine, akyse (p. 415). Lietuvos sukilimo metinių organizatoriai buvo vadinami kenkėjais ir anarchiniais degeneratais, sukėlusiais maištą prieš Lenkiją ir jos tautinę vienybę. Jie tvirtino, kad Lietuva yra visiškai polonizuota, kad jos jau nebėra. Taigi išryškėję prieštaravimai tarp Lietuvos ir Lenkijos Karalystės sukilėlių patvirtino, kad tarp jų nebuvo sutarimo dėl būsimos valstybės politinės santvarkos ir kai kurie Lietuvos sukilėliai pasisakė už unijinės ar federacinės valstybės kūrimą (p. 416).

Lietuvos valstiečiai kovojo, norėdami išsivaduoti ir iš baudžiavinės priespaudos. Kvietimą kovoti dėl laisvės valstiečiai suprato kaip baudžiavinių prievolių panaikinimą. Sukilėlių valdžia žadėjo suteikti asmens laisvę valstiečiams ir duoti žemės, bet vertė juos ir toliau eiti lažą, atlikti kitas baudžiavines prievoles. Matydami, kad sukilėliai neketina panaikinti prievolių ir toliau verčia jas atlikinėti, valstiečiai ėmė priešintis dvarininkams ir valdžiai. Per sukilimą vyko platus valstiečių bruzdėjimas, kuris Telšių apskrityje peraugo į ginkluotą sukilimą prieš dvarininkus ir apskrities valdžią. Šiuos įvykius aprašė Telšių apskrities sukilėlių kariuomenės vadas A. Jacevičius, užsiminė apie tai J. Goštautas. Balandžio mėn. Telšių apskrities sukilėlių kariuomenės vadas įsakė užnugario sukilėlių pulkams prisiartinti prie pirmoje linijoje buvusių būrių. Tada prasidėjo valstiečių bruzdėjimas (p. 417)., Pirmieji sukilo keli tūkstančiai Zubovo dvaro valstiečių Plungėje. Jie atsisakė klausyti dvaro administracijos ir siųsti naujokus sukilėlių kariuomenei. Bruzdėjimas apėmė ir kita s parapijas. Valstiečių maištas kilo Platelių ir Alsėdžių parapijose. Ten turėjo būti nusiųsti papildomi kariuomenės daliniai valstiečiams nuraminti, kur valstiečiai grasino susidoroti su vietine sukilėlių valdžia. Taigi tuo metu kai vyko kovos su Palangos įgula ir daliniais iš Kuršo, ūkvedžių valdomuose didžiuosiuose dvaruose prasidėjo valstiečių judėjimas. Prie valstiečių prisijungė daug kareivių iš sudaromų tose vietose sukilėlių dalinių. Kareiviai suiminėjo karininkus, o jų vieton rinko savo patikėtinius. Kareiviai ir valstiečiai nubaudė mirtimi kelis bajorus ir dvaro administratorius. Susirinkusi Kulių, Plungės ir Salantų apylinkėse kelių tūkstančių valstiečių minia patraukė į Telšius, norėdama nuversti dvarininkų valdžią ir pastatyti savąją. Vis dėl to A. Jacevičiaus vadovaujamai sukilėlių įgulai pavyko apsupti ir nuslopinti valstiečių judėjimą bei nubausti valstiečių vadus (p. 418). Taip pat žinoma, kad Gargžduose stovėjusi K. Hanusevičiaus sukilėlių pulko dalis, sudaryta iš Plungės ir Gargždų apylinkių valstiečių, sukilo prieš bajorišką apskrities sukilėlių valdžią. Šio dalinio kariai, vadovaujami jų vado kamarniko Anusevičiaus patraukė iš Gargždų į Plungę, norėdami susijungti su Plungės dvaro maištaujančiais valstiečiais ir žygiuoti į Telšius nuversti bajoriškos sukilėlių valdžios. Vis dėl Kuliuose jų vadas Anusevičius ir J. Matavičius buvo savo draugų suimti ir pristatyti Plungėje stovėjusio sukilėlių pulko vadui S. Tautkevičiui. Taip pat žinoma, kad carinei kariuomenei artėjant prie Plungės, S. Tautkevičiaus pulke kilo sąmyšis. Didesnė sukilėlių pulko kareivių dalis išsibėgiojo. Pasinaudojęs proga Anusevičius pabėgo (p. 419). Įvertinant faktus galima teigti, kad kamarniko Anusevičiaus kariuomenės dalinys sukilo balandžio 22 d. ir tą pačią dieną iš Gargždų atžygiavo į Kulius. Tuo pačiu dideli neramumai kilo Salantų ir gretimose apylinkėse. Maištaujantys valstiečiai užpuolė Edvardavo dvarą. Panašu, kad tas užpuolimas įvyko balandžio 22 d. (p. 420). Maištaujantys valstiečiai sugavo prie Gargždelės kaimo pakeliui iš Grūšlaukės į Salantus, pas sukilėlius bėgantį Zubovo Grūšlaukės palivarko ūkvedį ir K. Karnilavičių ir šį nužudė. Apie tai rašo ir vysk. Valančius, pabrėždamas, kad Karnilavičius nužudytas už nežmonišką elgesį su valstiečiais (p. 421). Sukilėlių kariuomenės būriai nuslopino maištaujančius valstiečius, o jų vadus griežtai nubaudė - vieni jų už Karnilavičiaus nužudymą pakarti, o kiti sušaudyti. A. Jacevičius pažymi, kad prie maištaujančių valstiečių prisijungė daug kareivių. Valstiečiai maištavo ne tik Gargždų, Kulių, Plungės ir Salantų apylinkėse, bet ir kitur (p. 421). Balandžio 7 d. Lenkimų bažnyčios administratorius kunigas J. Kukevičius ragino valstiečius neklausyti savo dvarininkų ir nebevykdyti jokių baudžiavinių prievolių. Po jo raginimo daug valstiečių šių prievolių nebevykdė, tapo sunku pristatyti rekvizicijas. Grasinta kunigą atiduoti karo lauko teismui. A. Jacevičiaus pasiųsti iš Telšių sukilėlių kariuomenės daliniai malšino valstiečius įvairiose vietose (pav. Tverų apylinkėje) (p. 422). Per porą dienų sukilėlių valdžiai pavyko nuslopinti valstiečių sukilimo židinius Kulių, Plungės ir Salantų apylinkėse (p. 423); A. Jacevičius pažymi, kad valstiečių judėjimas kilo dėl teisingų valstiečių siekimų išsivaduoti iš baudžiavos, bet nedori žmonės, patys šlėktos, panaudojo valstiečių nuotaiką savo blogiems tikslams, stojo šio judėjimo priekyje, norėdami užgrobti valdžią (p. 423). Kažkoks šlėkta F. Kosakovskis vadovavo būriui, išlaisvinusiam jį ir kitus valstiečius, paimtus į rekrūtus. F. Kosakovskis paliko sukilėlių būrį, sudarytą iš Plungės apylinkės valstiečių, o pats išvyko į Telšius. Iš čia jis atsiuntė Anusevičių vadovauti plungiečiams. F. Kosakovskis buvo nužudytas pačių sukilėlių. Taigi sukilimui buvo ruošiamasi iš anksto. Su valstiečiais kartu kovojusi bežemė ir tarnybinė šlėkta suteikė sukilimui organizuotumo (p. 424). Apie organizuotumą liudija tai, kad valstiečių pasipriešinimas prasidėjo įvairiose vietose beveik vienu metu. Dideli valstiečių bruzdėjimai kilo Upytės, Šiaulių ir kt. apskrityse. Kai kuriose Upytės apskrities parapijose kunigai paskelbė, kad panaikinama dvarininkų valdžia ir valstiečiams suteikiama asmens laisvė. Valstiečiai atsisakė klausyti savo dvarininkų, atlikti baudžiavines prievoles (p. 425). Panevėžio municipalitetas ir Panevėžio klebonas I. Viercinskis įsakė visiems dvasininkams diegti valstiečiams paklusnumą savo ponams (p. 426). Gegužės mėn. bruzdėjimai šioje apskrityje peraugo į atvirą pasipriešinimą dvarininkams ir dvarų ūkvedžiams. Grafas K. Zaluskis išsiuntinėjo patikimus kariuomenės dalinius, kurie numalšino maištaujančius. Šiaulių apskrityje sukilėlių valdžia jau kovo 31 d. prašė klebonų nuraminti valstiečius, kurie paveikti sukilimo šūkių savivaliauja ir smurtauja. Valstiečiai atsisakė eiti lažą, mokėti činšą, klausyti dvarininkų. Sukilėlių valdžia siųsdavo į tokius dvarus policijos valdininkus ir kariuomenės būrius slopinti valstiečių pasipriešinimo (p. 426). Balandžio mėn. policija ir sukilėlių kariuomenė malšino  kunigaikščio Oginkio Rietavo ir dvarininkės Kirasovos Raudonės dvarų valstiečių bruzdėjimą (p. 427). Gegužės pabaigoje ir birželio pradžioje valstiečiai palei Nemuną nuo Raudonės iki Jurbarko atsisakė klausyti dvarininkų ir nebevykdė jokių prievolių. Birželio 1 - 3 dienomis sukilėlių kariuomenės karininkas I. Gierlachas su savo būriu dvarininkų prašymu plakė maištaujančius valstiečius ir saikdino juos būti paklusnius ponams (p. 427). Žagarės parapijoje grafo Medemos Gardaičių dvaro valstiečiai itin atkakliai priešinosi. Tik su būriu sukilėlių juos pavyko numalšinti (p., 427). Griežtai sukilėliai nubaudė Rėkyvos dvaro valstiečius, kurie išvijo dvaro valdytoją ir išgrobė grūdus, daiktus. Apskrities policijos valdininko įsakymu valstiečiai buvo nuplakti rimbais, o 30 jų suimta (p. 427). Ukmergės seniūnijos valstiečiai nėjo lažo kelias savaites. Kiauklių seniūnijos valstiečiai atsisakė klausyti savo administratoriaus. Sukilėlių valdžia gaudavo daugybę pranešimų apie maištaujančius valstiečius, kurie nebevykdė prievolių, grobė dvarų turtą, bėgo iš savo namų. Valstiečiai priešinosi sukilėlių valdžios rekvizicijoms, atsisakydavo duoti  maisto produktų, pašaro, vydavo lauk atvykusius vaitus, parapijų viršininkus (p. 428). Kai kur valstiečiai bandė susidoroti su juos engusiais dvarininkais ir dvarų valdytojais. Šilėnų dvaro savininkas M. Nagurskis skundėsi, kad valstiečiai norėjo jį nužudyti. Balandžio 3 d. maištaujantys valstiečiai užpuolė Šakynos dvarą ir šaudydami įsiveržė į ekonomo namus. Ir kitur tas pats. Šiaulių ekonomijos valstiečiai užpuolė Kairių dvarą, suėmė ekonomą, kaltindami šnipinėjimu caro valdžiai. Stakliškių klebonijai priklausantys valstičiai nužudė ūkvedį J. Lukoševičių (p. 429). Vastiečiai sukilėlių kariuomenėje sudarė daugumą, būdami kantonistais (nors kai kurie iš jų buvo ir savanoriai) (p. 430). Štai iš Čiobiškio parapijos kažkoks N. Kupicas atvedė 25 žmones, iš kurių 13 bajorų, 6 valstiečiai savanoriai ir 6 valstiečiai - kantonistai. D. Daubaro kuopoje iš 125 valstiečių tik 1 buvo savanoris, kiti - kantonistai. J. Tomkevičiaus kuopoje visi valstiečiai buvo kantonistai. Tiesa, A. Jacevičius įrodinėja, kad bene kiekvienas Žemaitijos valstietis eidamas į kariuomenę reikalavo įrašyti, kad jis eina savanoriu, bet ne iš paskyrimo nuo žemės (p. 430). [akivaizdu, kad tai tik siekis užsitikrinti, užsigarantuoti sau sukilėlių valdžios dalyvaujantiems sukilime pažadėtą žemę]. Valstiečiai, matydami, kad sukilėlių valdžia nepaskelbė asmens laisvės ir nepanaikino baudžiavinių prievolių, o juos, einančius į kariuomenę laiko baudžiauninkais, nenorėjo kautis vien už dvarininkų interesus, vengė mobilizacijos, bėgo iš sukilėlių kariuomenės į namus arba miškus. Tauragės ir Pajūrio parapijose iš dalinyje buvusių 140 karių teliko 26, o kiti išsibėgiojo. Pasiėmę ginklus bei šovinius ir susirinkę būriais, jie plėšia gyventojus. Trakų apskrityje iš 400 valstiečių ir bajorų A. Godačevskio būryje liko tik 40. Kiti išsibėgiojo. Tokie besislapstančių valstiečių būriai atmušinėjo sukilėlių valdžios sugautus dezertyrus, užpuldavo ir apiplėšdavo dvarus, bausdavo valstiečiams nusikaltusius dvarininkus ir dvarų valdytojus (p. 431). Sukilėlių valdžia pradėjo skirti griežtas bausmes slepiantiems dezertyrus (p. 431) - didžiulės baudos, plakimas. Nepaisant to dezertyravimas buvo itin plataus masto ir vyko toliau. Visų apskričių valdžioms buvo išsiuntinėtas aplinkraštis, kuriame parapijų viršininkai buvo įpareigoti pranešti kaimų ir miestelių gyventojams bei dvarininkams, kad tie, kurie slėps dezertyrus, bus teisiami karo lauko teismų. Ypač daug valstiečių išsibėgiodavo po pralaimėtų mūšių (p. 432). Prie valstiečių jungėsi bežemė ir nuskurdusi smulkioji bajorija, tarnavusi dvarininkams arba turtingesniems valstiečiams (p. 433). Bruzdėjo miestiečiai. Kai K. Zaluskis norėjo Panevėžyje atstatyti seną dvarininkišką apskrities valdžią, pasipriešino Panevėžio miestiečiai, vadovaujami miesto advokatų, teismo tarnautojų ir Vilniaus universiteto studentų. Susirinkę gatvėse miestiečių būriai reikalavo steigti patriotinius klubus, įvesti liaudies kontrolę, imtis teroro ir bausti mirties bausme aristokratus ir neprisidedančius prie sukilimo (p. 433). Panevėžiečiai statė mieste kartuves ir ruošėsi bausti sukilimo išdavikus. K. Zaluskis įsakė šaudyti savo kariams kiekvieną, kuris pasirodys gatvėse. O vietinė sukilėlių policija uždarė visas smukles, kur posėdžiavo maištaujantieji  miestiečiai (p. 433).

Dėl sukilusios Lietuvos ir Lenkijos Karalystės bajorijos atsisakymo socialinių reformų F. Engelsas tą sukilimą pavadino "konservatyvia revoliucija" (p. 435). Nors sukilimas Lietuvoje ir Lenkijos Karalystėje pralaimėjo, bet daug sukilėlių, pasitraukdami į užsienį, parodė, kad jie neatsisakė savo tikslo nesudėjo ginklų. Jie palaikė ryšius su gimtuoju kraštu, siuntė literatūrą ir emisarus, skatino demokratinės minties vystymąsi Lietuvoje ir Lenkijoje (p. 437).

Per sukilimą kiekvienoje apskrityje reguliariosios kariuomenės pagrindais buvo sudarytos sukilėlių karinės pajėgos. Kariuomenės skaičius svyravo nuo 20 iki 30 tūkst. Tik trečdalis sukilėlių turėjo šaunamuosius ginklus (p. 439). Kariuomenę sudarė mobilizuoti gyventojai. Savanoriai sudarė mažumą. Buvo ir samdinių, pasamdytų turtingesnių žmonių. Valstiečiai sudarė didesnę kariuomenės dalį. Telšių apskrityje valstiečių buvo nuo 62 iki 92 procentų. Vilniaus apskrityje jų buvo 84, 5 procento. Sukilimo varomąsias jėgas sudarė vidurinė ir smulkioji bajorija (šlėkta), taip pat valstiečiai. Gegužės mėn. caro kariuomenei užėmus beveik visus apskričių miestus, sukilėliai turėjo pereiti prie partizaninės kovos. Jie suaktyvėjo gegužės antroje pusėje - birželio pradžioje ir tada visiškai kontroliavo kraštą. Jie vėl perėjo į puolimą, apsupo įgulas Biržuose ir Šiauliuose. Beveik visa Upytės apskritis atiteko sukilėliams. Todėl neteisinga išvada tų istorikų, kurie teigia, kad tuo metu sukilimas buvo beveik nuslopintas. Šis laikotarpis - tai visiškai savarankiškas Lietuvos sukilimo etapas. Birželio pradžioje į Lietuvą atžygiavo D. Chlapovskio, A. Gelgaudo ir H. Dembinskio daliniai (12 tūkst. karių). Atžygiavus caro rezervinei kariuomenei, jėgų santykis pasikeitė sukilėlių nenaudai (p. 440). Sukilėlių valdžia deklaravo visų gyventojų lygybę prieš įstatymus, žadėdama laisvę valstiečiams. Demokratinė sukilėlių vadovybės srovė suprato, jog valstiečiai norėjo išsivaduoti ne tik iš tautinės, bet ir iš baudžiavinės priespaudos ir reikalavo, kad apskričių sukilėlių vadovybės pažadėtų panaikinti baudžiavą bei duoti žemės. Lenkijos Karalystės seimas nepripažino jokių autonominių teisių Lietuvai (p. 441). Emigracijoje išryškėjo, kad Lietuvos sukilėliai siekė atstatyti federacinę Lietuvos - Lenkijos valstybę. Klasinius prieštaravimus sukilime parodė valstiečių reagavimas į išnaudojimą dvaruose ir nepasitenkinimas dvarininkiška sukilėlių kariuomenės vadovybe. Žinia apie sukilimą ir laisvės pažadus paskatino valstiečius nusikratyti baudžiaviniu išnaudojimu (p. 441). Balandžio 22 d. kilo sukilimas prieš Telšių apskrities sukilėlių vadovybę. Klasinius prieštaravimus rodo Panevėžio miestiečių bruzdėjimas. Telšių apskrities valstiečių sukilėlių tikslai buvo pakeisti sukilimo vadovybę, atimti valdžią iš dvarininkų ir perduoti ją smulkiesiems bajorams bei valstiečiams (p. 442). Panevėžio miestiečiai reikalavo nubausti buvusius caro pareigūnus, sukilimo priešus, nuosaikiuosius dvarininkus, sudaryti demokratišką miesto ir apskrities valdžią (p. 442).