Lietuva rinkimų išvakarėse | 2020 spalio 7 d.

10/07/2020

Kokią situaciją mes turime 2020 m. rinkimų į Seimą išvakarėse? Turime kelias vadinamąsias sistemines - "didžiąsias" - partijas, kurios neabejotinai pateks į Seimą ir mažąsias - autsaideres - kurioms iš anksto numatytas pralaimėtojų statusas. Tik didžiųjų partijų galimybes aptarinėja didžioji spauda, televizija, radijas, didieji internetiniai portalai. Rinkimų įstatymas tik didžiosioms partijoms sudaro galimybes laimėti. Taip yra dėl milžiniško 5 procentų rinkiminio barjero. O tai reiškia, kad balsavusiųjų už nepraėjusias rinkiminio barjero partijas rinkėjų balsai atitenka laimėjusioms partijoms. Kartu tai reiškia, kad jau pats rinkimų įstatymas sudaro sąlygas kurtis sistemai. Kad tokia sistema egzistuoja rodo didžiųjų partijų ideologinis vieningumas - jos visos iš esmės liberalios. Vyksta užkulisiniai susitarimai, kuriais iš anksto - dar iki rinkimų - sutariamos pagrindinės pozicijos, o masinės informacijos priemonės retransliuoja tuos susitarimus visuomenei, įtakodama ją balsuoti tik už vieną ar kitą iš didžiųjų partijų. Tam masinių informacijos priemonių, polittechnologų pagalba sukuriama politinės ir ideologinės kovos tarp tarsi "dešiniųjų" ir "kairiųjų" iliuzija, taigi ir esą pasirinkimo galimybė. Ypač daug pastangų buvo ir yra skiriama dviejų svarbiausių jėgų tarpusavio kovos imitacijai. Pirmaisiais dviem dešimtmečiais tai buvo V. Landsbergio ir A. Brazausko, LDDP ir konservatorių, o dabar - konservatorių ir valstiečių kova. Ta kova iš dalies atspindi realius šių partijų rinkėjų skirtingus socialinius bei ekonominius interesus ir ideologinius bei mentalinius skirtumus, bet iš kitos pusės gudrių polittechnologijų, o taip pat jėgos ir teisinių struktūrų spaudimo bei ekonominio presingo būdu partijos verčiamos paklusti užkulisiniams Lietuvos politinio proceso valdytojams, suinteresuotiems užmaskuoti savo įtaką politiniams procesui, sufokusuojant visuomenės rinkiminę energiją į dalyvavimą dvigalvės sistemos politiniame teatre. Iš tiesų gi kaip matome iš viešu, žinomu tapusio "MG Baltic" atvejo, galingi finansiniai - ekonominiai konglomeratai finansuoja ir kitaip remia visas partijas, nepriklausomai nuo jų "ideologinės" orientacijos. Taigi, realiai per kokį dešimtį metų susikūrė galinga politinė - ideologinė sistema, egzistuojanti jau kokį 20 metų. Tai politinių partijų ir masinių informacijos organų konglomeratas, suaugęs su stambiausiomis ekonominėmis ir finansinėmis korporacijomis, remiamas jėgos struktūrų (VSD, prokuratūra, teismai), besiremiantis Vakarų (o iš dalies gal ir Rytų) valstybinių ir visuomeninių struktūrų pagalba. Kaip rodo pedofilijos (Neringos Venckienės) byla, Arvido Balčiaus patyrimas ir kiti rezonansiniai nusikaltimai (atvejai), šita sistema yra kiaurai supuvusi. Jokio teisingumo nėra nei kvapo. Teisėjai perkami ir parduodami ir net patys užsako nusikaltimus. Savo uždarumo, totalumo ir agresyvumo visuomenės atžvilgiu laipsniu šita sistema analogiška sovietinei sistemai. Jokiu būdu nesinorėtų, kad tai būtų surasta kaip kažkoks ideologinis tęstinumas - dabar madinga ir saugu kalbėti, derinantis prie privalomos priešiškos komunizmui retorikos, esą dabartinė sistema yra sovietinės sistemos tęsinys, taigi komunistinė. Ne, šiuo atveju palygintinas tik sistemos totalumas ir uždarumas. Ir taip kaip Sąjūdžio laikais buvo įprasta įžvelgti komunistinėje valdžioje ortodoksus, tokius kaip M. Burokevičius, J. Jemalavičius, J. Kuolelis, J. Gureckas ir panašius, 1989 m. pabaigoje susitelkusius į vadinamąją naktinę LKP, ir jiems priešpastatomus geruosius komunistus, nuėjusius su tauta, taip ir dabar nesunku įžvelgti ortodoksus "burokevičininkus" konservatorius ir "geruosius" sistemininkus valstiečius. Bet iš principo tai viena sistema. Juk ir prieš 30 metų, jeigu ne impulsas iš šalies, ta sistema būtų išlikusi - "gerieji" nebūtų turėję valios iš jos išeiti. Ir dabar reikalinga galinga politinė valia demontuoti šią supuvusią sistemą. Be abejo, demontuotojams laimėjus prie jos prisijungtų ir daug "gerųjų" sistemininkų. Ir tai normalu, žmogiška. Taip ir turi būti.

Kokios taktikos laikosi "mažųjų" partijų potencialūs rinkėjai? Jie balansuoja tarp balsavimo už "mažesnį blogį" - šiuo atvejų valstiečių - ir rinkimų boikotavimo. Ir tik nedaugelis jų ryžtasi balsuoti už "mažąsias" partijas, nes "juk prapuls balsai". Ir viena ir kita taktika nėra racionali. Boikotas turėtų prasmę tik tokiu atveju, jei į rinkimus neateitų daugiau 75 procentai rinkėjų (pagal įstatymą daugiamandatėje apygardoje rinkimai laikomi įvykusiais, jei juose dalyvavo 25 procentai rinkėjų) ir priedo tik tokiu atveju, jei neatėjimą pavyktų pristatyti kaip sąmoningą veiksmą. Priešingu atveju neatėjimas lieka tik individualus asmens sprendimas, kurios politinė reikšmė visiškai neaiški. Juk ir dabar jau koks 20 metų Seimus išrenka vos pusė rinkėjų. Ir kas? Ar pasikeitė kas nors nuo to, kad pusė rinkėjų neateina? Ne. Todėl sprendimas yra dalyvauti rinkimuose ir balsuoti už tas nesistemines partijas, kurios mūsų manymu yra tinkamiausios, nepaisant to, kad jau dabar žinom, kad tų partijų atstovai nebus išrinkti ar negaus tiek mandatų, kad įgautų teisę dalyvauti valstybės valdyme. Taip visuomenė rinkimų metu vizualiai pamatytų kiek joje yra tų, kurie nori esminių permainų - sistemos demontavimo. Tai galų gale sustiprintų, pačias mažąsias partijas, įvėptų pasitikėjimo joms. Ir nesvarbu, kad tos mažosios partijos ideologiškai savo politiniais ir geopolitiniais tikslais labai skirtingos. Dabar svarbiausias yra būtent santykis su sistema, kuri kaip milžiniškas kolosas prislėgė lietuvių tautą, grasindama ją sutraiškyti. Visos "mažųjų" tarpusavio kovos šioje situacijoje yra tolygios audrai vandens stiklinėje. Šiuo metu - tik šiuo metu - santykio su sistema atžvilgiu, tarpusavio ginčai yra bereikšmiai. Reikia sudaryti sąlygas išlipti iš stiklinės visiems ir demontuoti sistemą. Be abejo, mes, ta karta, kuri pergyveno 1988 - 1990 m. atgimimą, Sąjūdį, nesame ir jau niekad nebebūsim naivios avelės, kurios 1988 m. skandavo šūkį "Lie-tu-va", iš džiaugsmo riedant skruostais ašaroms. Po trisdešimties metų nuo Sąjūdžio mes puikiai matom, kokie demonai subrendo Sąjūdžio užantyje. Nėra nė mažiausių abejonių, kad ir dabartinėse mažosiose partijose bręsta nauji demonai, su kuriais kažkada reikės kovoti taip pat, kaip su dabartine demoniška sistema. Bet dabar, šiuo metu, reikia leisti išeiti iš politinio "pogrindžio" visiems, būsimiems angelams ir būsimiems demonams, visoms antisisteminėms partijoms ir grupuotėms, nes, nors tai skamba ir paradoksaliai iš pirmo žvilgsnio, kiek skirtingus jos bepuoselėtų politinius ir geopolitinius tikslus, jos sutaria dėl to, kad valdžia nebeatstovauja tautos (kai kurios antisisteminės grupuotės aišku pasakytų - liaudies), kad ta išorinė galia, kuriai Lietuva turi paklusti ir kuriai priklauso kelia grėsmę pačiam Lietuvos išlikimui.