Lietuviai komunistai ir lietuvių tauta: Kazio Sideravičiaus (1907 – 1971) atvejis | 2021 birželio 19 d.

06/19/2021

Turime labai įdomų dokumentą - Kazio Sideravičiaus (1907-1971) - istoriko, mokytojo, žurnalisto, laisvamanio ir ateisto, sovietinio laikotarpio partinio ir ideologinio veikėjo dienoraštį bei jo susirašinėjimo su kraštotyrininkais medžiagą (kopijų pavidalu), kuriuos ir pristatysime konspekto (bei tiesioginio citavimo) su paaiškinimais forma. Dienoraštis rašytas 1944, 1945, 1953 m. ir nuo 1956 m. iki 1971 m. be pertraukų. Tačiau pirmiausia pristatysime paties Kazio Sideravičiaus gyvenimo kelią (šaltiniai biografijai: K. Sideravičiaus dienoraštis; K. Sideravičiaus susirašinėjimo su kraštotyrininkais medžiaga; Kazys Sideravičius "Pasitraukimas" (Krantai, 2013, Nr1 (146), p. 72 - 79 [su sūnaus Rimanto įvadiniu straipsniu (p. 72)]); Kazys Sideravičius (1907 - 1991) // https://lad.lt/sideraviciuskazys/; "Žemaičių muziejus "Alka"" (https://turizmogidas.lt/lt/lankytinos-vietos/telsiu-rajono-savivaldybe/zemaiciu-muziejus-alka-428)).

Kazys Sideravičius gimė 1907 m. spalio 8 d. Kudirkos Naumiestyje amatininko (siuvėjo) šeimoje. Bent jo motina panašu netikėjo į Dievą, turbūt laikė savo laisvamane, kritikavo Bažnyčią ir dvasininkiją, todėl nenuostabu, kad abu jos sūnūs - Kazys ir Juozas - išaugo taip pat laisvamaniais ir sovietiniais laikais tapo visoje Lietuvoje žinomais "bedieviais" (Kazio Sideravičiaus brolis Juozas parašė knygelėmis išleistas brošiūras apie pranciškonus ir marijonus, ištraukos iš kurių skelbtos ir sovietinėje periodinėje spaudoje). 1926 m. baigęs Marijampolės mokytojų seminariją, Sideravičius mokytojavo Šilgaliuose, Telšiuose, Vadžgiryje ir Betygaloje (nuo 1935 m.). Už dalyvavimą opozicinėje spaudoje, drąsius pareiškimus mokytojų konferencijose, mėginimus organizuoti švietimo darbuotojų profsąjungas, už sąžinės laisvės reikalavimus buvo kilnojamas iš vienos vietos į kitą. Buvo išmestas iš Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos kaip kairiosios grupės narys. Telšiuose Sideravičius 1930 - 33 m. buvo suorganizavęs neturtingų mokinių šelpimą. Dirbdamas Žemaitijoje susidomėjo senaisiais lietuvių tikėjimais, archeologijos radiniais. 1931 m. žvalgė archeologinius objektus Telšių, Šilalės, Tauragės, Šilutės rajonuose, pastabas fiksavo sąsiuvinyje-ataskaitoje "Archeologiški užrašai (Žemaitija)". Istoriniai šaltiniais domėjosi plačiai - pav. labai norėjo pasinaudoti turtinga Davainos-Silverstravičiaus biblioteka Vadžgiryje. Buvo tarp aktyviausių Žemaičių muziejus "Alka" kūrėjų (muziejus buvo įkurtas 1932 m. vasario 16 d. Žemaičių senovės mėgėjų draugijos "Alka"). 1932 m. Telšiuose steigiamame ""Alkos" draugijos susirinkime perkaitė pranešimą apie alkas. Rašė populiarius straipsnius lietuvių kovų su kryžiuočiais ir senojo lietuvių tikėjimo klausimais, kurie buvo publikuoti žurnaluose "Karys" (1932, 1934 m.) ir "Šiaurės Lietuva" (1932 m.). Priklausė Vilniaus vadavimo sąjungai. Rašė ir įvairiomis visuomeninio gyvenimo temomis. Dar seminarijos suole nuo 1926 m. pradėjo rašyti į kairiosios pakraipos periodinius leidinius "Šešupės bangos" ir vėliau į "Lietuvos žinias". Telšiuose buvo aktyviausias vietos opozicinių leidinių bendradarbis. Bandė rašytojo plunksną. 1933 m. vasarą siuntė savo romaną apie mokytojų gyvenimą "Lietuvos žinių" redakcijos suorganizuotam konkursui.

Neslėpė savo laisvamaniškų įsitikinimų. Prieš pamokas ir po jų privalomos maldos metu niekada nesižegnodavo, neidavo į bažnyčią. Kunigai rašydavo prieš jį skundus, iššaukdami tėvus į kleboniją, užrakindami duris ir tol laikydami, kol tie pasirašydavo. Buvo plačiai žinomas Žemaitijoje kaip pažangus mokytojas, ne vieną savo mokinį paskatinęs suabejoti tikėjimo dogmomis. Priklausė Raudonajai pagalbai (MOPR), vadovavo jos grupelei Betygaloje. Kaip pats savo dienoraštyje 1957 m. birželio 4 d. rašė jo kelias tiesus: bedievis - antifašistas - kompartijos aktyvistas pogrindy - komunistas. Gerai žinojo apie Telšių ir ypač Betygalos komunistų veiklą, palaikė su jais ryšius. Po karo prisiminė Telšių komunistus plačiai užsiėmus ir kultūriniu darbu, ėjus į legalias organizacijas dar prieš liaudies fronto susidarymą. R. Šarmaitis jam paaiškino, kad tai būdinga partinėms organizacijoms, kuriose daugumą turėjo lietuviai, kurie ten užsiėmė visapusiška veikla, "rodė daug iniciatyvos ir kūrybiškumo". Betygaloje Sideravičius palaikė ryšius su vietos komunistams vadovausiu pogrindininku Katkumi, gyvenusiu Maskavitų kaime. Sideravičius taip pat sukūrė pogrindinį MOPR'o būrelį, į kurį įėjo Požečių mokytojas Lalys, Sangailių mokytojas J. Budrys ir kiti. MOPR'o nariai buvo šaulys Dzikas (vėliau tarybinis partizanas, partinis darbuotojas), Juozas Digrys, Bradulskytė, Pranas Juška, gydytojas Zavelevičius. Rinkdavo pinigus kovojančiai Ispanijos liaudžiai, platindavo pogrindinę KP ar Liaudies Fronto literatūrą. Sideravičiui ypač didelį įspūdį darė Liaudies fronto atsišaukimai ir Stalio knygutė "Apie leninizmo pagrindus". Užeidavo dažnai pas gydytoją Zavelevičių, kuris turėjo gerą lempinį radijo aparatą ir jie klausydavosi Maskvos radijo. Pasak Sideravičiaus betygaliečiai paskutiniais metais dažnai dainuodavo tarybines dainas. Ypač Betygalos miestelėnų byla su klebonu dėl namo, kuriame sovietiniais laikais įrengta salė, suskaldė gyventojus, suskirstė į dvi stovyklas ir daug ką privertė suabejoti katalikų tikėjimo teisumu. 

1940 m. birželio mėn. Kazys Sideravičius Liaudies vyriausybės paskiriamas Telšių apskrities viršininku. Jis gerai žinojo Telšių partinę organizaciją. Sprendžiant iš jo prisiminimų nebuvo patenkintas žydų tautybės komunistų pretenzijomis. Pav. vienas iš jų - Maiminas - kritikavo Telšių partinę organizaciją dėl jos "valstietiško nukrypimo" (A. Bauža - valstietis, D. Rocius (rekomendavęs Sideravičių jau 1940 m. į partiją) - valstietis, kiti irgi iš valstiečių),o faktiškai dėl to, kad joje nebūta nė vieno žydo. Padėčiai taisyti teko įvesti į vietos partijos komitetą žydų tautybės komunistus Mozelį Šerą, paskiriant jį Telšių viršaičiu, o telšiškį K. Greifjurgį - Plungės m. partinės organizacijos sekretoriumi. Lapkričio mėn. M. Gedvilo pakviečiamas dirbti Liaudies Komisarų tarybos pirmininko padėjėju. Jam panašu buvo pavaldi ir Liaudies Komisarų Tarybos Reikalų valdybos kanceliarija, nes jos tuometinę viršininkę Aldoną Stankūnaitę, su kuria vėliau susitiko po karo kaip su Lietuvą aplankiusia lietuvių emigrante iš JAV, laikė tuomet gera darbuotoja.

Karo pradžioje pasitraukė į SSRS gilumą. 1941 m. Penzoje karo pabėgėliai iš Lietuvos paskirstyti į tarybinius ūkius. Kazio Sideravičiaus šeima pateko į tarybinį ūkį "Stepė". 1942 m. pradžioje, gelbėdamas šeimą iš bado, Sideravičius užsirašė savanoriu, armijoje tikėdamas gausiąs kareivišką davinį, o frontininko šeimai - lengvatų. Balachnoje 16-os lietuviškosios divizijos laikraštyje jis rašė apie senovės lietuvių kovas su kryžiuočiais. Tarnavo raštininku politikos skyriuje. Į partiją buvo priimtas ne iš karto: dogmatiškai nusiteikusiems trukdė jo narystė Vilniaus vadavimo sąjungoje ir jo inteligentiškumas. Karui baigiantis Sideravičius demobilizavosi. Maskvoje 1944 m. išleido knygelę "Nuo Durbės iki Žalgirio", kurioje vokiečiai buvo įvardinti "amžinu lietuvių tautos priešu".

Grįžęs į Lietuvą 1944 m. K. Preikšo pakviečiamas dirbti LSSR Komisijos vokiečių žvėriškumams tirti sekretoriumi. Kartu dirbo Liaudies Komisarų tarybos (Ministrų Tarybos) aparate. Iš pradžių dirbo Liaudies komisarų tarybos kultūros skyriaus vedėju, paskui pirmininko padėjėju (be kita ko rašė jam straipsnius ir pranešimus). Buvo LSSR MT pirmininko sekretoriato vedėjas. Chruščiovo laikais rūpinosi lietuvių kalbos vartojimo įtvirtinimu Ministrų Tarybai pavaldžiose institucijose. Rengė atitinkamas pažymas, kalbėjosi tuo klausimu su vykdomųjų komitetų pirmininkais ("egzaminuodavo" juos), siūlydavo atleisti lietuvių kalbos neišmokusius darbuotojus. Aktyviai pasisakydavo korupcijos klausimais Ministrų tarybos partinės organizacijos ir profsąjungos susirinkimuose, todėl ėmė jausti, kad yra nebepageidaujamas šioje institucijoje, o M. Gedvilą pakeistus Ministrų Tarybos pirmininko pareigose M. Šumauskui ir jo padėjėju tapus "tarybiniam ponaičiui" Einikiui, tapo aišku, kad Sideravičiui vietos Ministrų tarybos aparate nebėra. 1957 m. rugpjūčio mėn. jis atsisveikino su Ministrų taryba.

1957-1968 m. buvo žurnalo "Mokslas ir gyvenimas" redaktoriaus pavaduotoju (redaktoriumi buvo laikomas Juozas Karosas, bet jis žurnalo leidime iki 1968 m. iš esmės nedalyvavo). Faktiškai jį ir įsteigė. Mokslo populiarinimo žurnalą jam pasiūlė suorganizuoti Mokslų akademijos prezidentas Juozas Matulis. 1957 m. liepos mėn. jis buvo paskirtas "Mokslo ir gyvenimo" redaktoriaus pavaduotoju (t. y. faktiniu redaktoriumi). Darbas "Mokslo ir gyvenimo" redakcijoje atitiko jo lūkesčius. Paulius Slavėnas rašė apie jį 1982 m.: "Bepigu būtų švietėjo, patrioto, rimto nacionalinės inteligentijos atstovo ar kitu gražiu vardu apibūdinti šį rimtą, dorą, žodiniam skambesiui tolimą žmogų. [...] pilietinės ir darbinės K. Sideravičiaus savybės organiškai buvo susijusios su jo asmenybe. Jis gerai pažinojo Lietuvą, žinojo, ko trūksta Lietuvos liaudžiai" (p. 72).

Po karo baigė neakivaizdinį Pedagoginio instituto skyrių, tapdamas diplomuotu istoriku. Nuo 1957 m. gavęs A. Sniečkaus protekciją bent kelis metus (mažiausiai iki 1960 m.) Vilniaus universitete dėstė istoriją, lietuvių kovų su kryžiuočiais kursą. 1960 m. turtėjo vilčių gauti docento pedagoginį laipsnį. Tačiau 1960 m. spalio mėn. pokalbyje su M. Juču priėjo išvados, kad katedroje jis nepageidaujamas ir jo "karjera" universitete baigiasi. 1971 m. pokalbyje su Jurgiu Tornau užsiminė, kad mielai atnaujintų darbą Vilniaus universitete, istorijos katedroje. Jam buvo pasiūlyta padirbėti universiteto bibliotekoje, iš kur paprastai atsiveria kelias ir į dėstytoju, neturinčius mokslo kandidato laipsnio. Taip nuo 1971 m. gegužės mėn. tuos kelis mėnesius iki mirties jis ir dirbo VVU bibliotekoje, šefuodamas Bibliografijos, Retų knygų, Rankraščių ir Spec. skyrių. Dalyvavo vadovėlių projektų svarstymuose, konferencijose,  priekaištavo Istorijos institutui, nepajėgiančiam parengti Lietuvos istorijos. Labai neigiamai vertino J. Žiugždos veiklą istorijos baruose, kaltino jį istorijos mokslo kompromitacija. Daug rašė Lietuvos istorijos temomis, rinko medžiagą, atliko tyrimus. Daugiausia dėmesio skyrė jam mylimiausiai Lietuvos kovų su kryžiuočiais bei alkų temai, kurią tęsė nuo prieškario laikų. Šiai temai ypač daug dėmesio pradėjo skirti po pasitraukimo iš "Mokslo ir gyvenimo" redakcijos 1968 m. 1969 m. galutinai apsisprendė darbuotis prie alkų temos. Aktyviai dalyvavo archeologų ekspedicijose Molėtų ir kituose rajonuose, dirbo tiriamąjį darbą bibliotekų rankraščių skyriuose, archyvuose, peržiūrėdamas archeologinių ekspedicijų dienoraščius, periodiką, istoriografiją, sudarinėdamas alkų ir kitų senojo kulto paminklų kartoteką bei žemėlapius. 1970 m. vasarą dvi savaites praleido Žemaitijoje, pėsčiomis keliaudamas ir apžiūrinėdamas alkas ir kitus senojo kulto objektus. Savo tyrimų rezultatus skelbė mokslo populiarinimo straipsniuose periodinėj spaudoje: žurnaluose "Mokslas ir gyvenimas", "Jaunimo gretos". 1961 m. buvo išleista jo knygelė "Krikščionybės atsiradimas Lietuvoje" (Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1961). Jam buvo siūloma rašyti grožinius kūrinius karų su kryžiuočiais tema ir jis pats labai linko į tai. K. Sideravičius domėjosi ir naujausių laikų Lietuvos istorijos problemomis: mokytojų gyvenimu prieškarinėje Lietuvoje, 16-ąja divizija ir kitomis. 1970 m. išėjo jo knygelė "Domas Rocius". 1970 m. dalyvavo visasąjunginėje konferencijoje "Tarybų valdžios 30 m. Pabaltijy".

Sideravičius pokaryje toliau aktyviai dirbo ateistinį darbą. Priklausė Respublikinei ateistinei tarybai, svarstydavusiai atskirų rajonų ateistų tarnybų veiklą. Be abejo ateizmo propagandą vykdė jo redaguojamas žurnalas "Mokslas ir gyvenimas". "Žinijos" draugija, kuriai jis priklausė, pravesdavo jo vadovaujamus ateistinius trečiadienius. Skaitė ateistines paskaitas visoje Lietuvoje. Analizavo periodinių leidinių ateistinių publikacijų efektyvumą ir indėlį formuojant mokslinę pasaulėžiūrą. Bendravo su aktyviais ateizmo propagandistais ir juos rėmė. 1946 - 1948 m., siekdamas giliau pažinti ir įsisavinti marksizmą, mokėsi Respublikinėje partinėje mokykloje. Pokaryje du metus konservatorijoje dėstė marksizmą. Tuo metu vadovavosi valdžios palaikomu dogmatiniu požiūriu į visuomeninius procesus - neatsitiktinai Partinėje mokykloje perskaitė pranešimą apie J. Paleckio klaidas, triuškindamas "vieningos srovės" teoriją. Aktyviai dalyvavo to meto ideologiniame darbe. Buvo Lietuvos TSR Politinių ir mokslinių žinių skleidimo draugijos valdybos Prezidiumo nariu. Instruktavo ir tikrino miestų ir rajonų partinių darbuotojų ideologinę veiklą visoje Lietuvoje. Rajonų aktyvui ir propagandistams skaitė paskaitas. Šiame darbe laikėsi lietuviškos linijos. Tai iliustruoja reakcija į "Izvestijų" korespondento Konovalovo, rusų šovinisto, 1960 m. paskelbtą straipsnį "Prieš senovės idealizavimą, už internacionalizmą". Sideravičius (paskatintas Vilniaus m. partijos komiteto sekretoriaus Felikso Bieliausko), 1960 m. gruodžio 27 d. parašė "Pravdos" redaktoriui Adžiubėjui laišką, kuriame publikaciją kvalifikavo kaip žalingą. Ideologiniais ir istoriniais klausimais dalyvaudavo televizijos ir radijo laidose (buvo apžvalgininkas). Dalyvavo kultūros srities vadovų pasitarimuose: respublikos vadovų susitikimuose ir pasitarimuose su kultūros veikėjais, redaktorių pasitarimuose CK ideologiniame skyriuje, kalbėdavosi su Mokslų akademijos prezidentu, universiteto rektoriumi, buvo kviečiamas ir dalyvaudavo lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjų paminklų atidengimuose, jubiliejų minėjimuose. Priklausė Žurnalistų sąjungos vadovybei, Valstybinių premijų skyrimo komisijai. Aktyviai dalyvavo "Žinijos" draugijos veikloje. Jos pavedimu inspektuodavo vietinių visuomeninių mokslų sekcijų veiklą visoje Lietuvoje, vykdavo su jos užduotimis į kitas SSRS respublikas bei tuometines liaudies demokratines respublikas, priklausė šios draugijos vadovybei. Dalyvavo susitikimuose su visuomene kaip buvęs pogrindininkas, antifašistinis veikėjas, skaitė viešas paskaitas, dalijosi prisiminimais.

Taigi K. Sideravičius nuo prieškario laikų buvo idėjinis komunistas ir toks išliko per visą gyvenimą. Pats apie save rašė taip 1957 m.: "Esu komunistas iš įsitikinimo". Todėl visiškai nepagrįstas tautinės orientacijos istoriko Romo Batūros pastangos (būdingo daugeliui tautinės stovyklos visuomenės veikėjų, besitaikstančių prie dominuojančios valstybinės ideologijos) atriboti Sideravičių nuo marksizmo ir komunizmo. Konferencijoje, skirtoje Vilnius pedagoginio universiteto studentų darbų aptarimui, atsakydamas studentui (dabar žymiam valdžios palaikomos vakarietiškos istoriografijos krypties atstovui) Mariui Ščavinskui, teigusiam, kad lietuvių istorikų romantikų ir lietuvių istorikų marksistų kai kurie teiginiai akivaizdžiai sutapdavo ("tarkim ir Jonas Basanavičius, ir Kazys Sideravičius neigiamai vertino krikščionybės įsigalėjimą Lietuvoje, nes ji sugriovė senovės baltų tikėjimą ir kultūrą"), R. Batūra pastebėjo, kad "K. Sideravičius nebuvo nuoširdus marksistas, jis tik privalėjo įsiterpti į marksizmo rėmus, nors jo mąstysena tokia nebuvo" (Domininkas Burba "Jaunųjų istorikų idėjos" (Istorija, 2000, Nr. 66, p. 83). Kaip matėme iš jo gyvenimo kelio, bei jau pristatytų dienoraščio fragmentų (o dar labiau ir iš kitų čia pristatysimų jo dienoraščio įrašų), tai visiška netiesa. Jo komunistinių ir marksistinių įsitikinimų (galima pridėti - ir sovietinio patriotizmo) bei lietuviškumo dermei paaiškinti reikia ieškoti kitų sprendimų.

O prieš pradedant jų ieškoti, reiktų pabrėžti, kad dienoraštis kaip šaltinis akivaizdžiai tolimas nuo bet kokio konjunktūriškumo, taikymosi prie visuomeninės ir valdžios nuomonės. Reikia manyti, jog ir be paaiškinimo turi būti suvokiama, jog dienoraštis rašomas sau pačiam, o ne kitiems. Todėl tai išimtinės svarbos dokumentas K. Sideravičiaus (o atsispiriant nuo jo - ir kitų lietuvių komunistų) pažiūromis aiškintis.

Taigi turime asmenį, kuris sovietmečiu vadovavosi lietuvių tautos interesais, siekiais, tikslais, idealais (rūpinosi lietuvių kalbos funkcionavimu valstybinėse institucijose ir visuomenėje, pergyveno dėl rusų įsigalėjimo, rusų kalbos primetimo, dėjo pastangų skleisti mokslo žinias lietuvių kalba lietuviams, degė lietuvių tautos istorijos reikalais, laikydamasis lietuviškos Lietuvos istorijos koncepcijos) ir kartu jis buvo įsitikinęs komunistas ir marksistas, komunistinės ideologijos ir ateizmo propagandistas bei partinis-ideologinis veikėjas, ir jį iš principo, nepaisant lietuviškumo raiškos varžymo grėsmės ir to varžymo sporadiškos realybės, tenkino Lietuvos priklausomybė Sovietų Sąjungai. Kaip tai įmanoma, kaip tai suderinti? Primenu: tai išryškėja ne viešuose, propagandos žyme pažymėtuose tekstuose, tačiau intymiame šaltinyje - dienoraštyje. Oficiali dabartinė Lietuvos valstybinės ideologijos istorinė koncepcija nepalieka alternatyvų ir tokius žmones kaip K. Sideravičius degraduoja į kolaborantų, o viešoji, valdžios palaikoma opinija net į išdavikų kategoriją. Kiek tai pagrįsta? Detalesnis žvilgsnis į 1939 - 1940 m. Lietuvos situaciją nepalieka abejonių, jog šiuo siauru istoriniu laikotarpiu Lietuva turėjo tik dvi galimybes - priklausyti (būti okupuotai) SSRS arba Vokietijos. Visos kitos geopolitinės orientacijos bei galimybės susifokusavo tik į šias dvi alternatyvas. Nekelia abejonių, kad esamose aplinkybėse daugumai Lietuvos žmonių ir dėl vidinių (socialinių ir politinių), ir dėl išorinių priežasčių geresne alternatyva laikė vienokia ar kitokia forma priklausyti nuo SSRS (ar jai priklausyti). Tautiniais interesais besivadovaujantiems lietuviams buvo akivaizdi vokiečių arogancija ir jų grobikiški planai Lietuvos atžvilgiu, tuo tarpu SSRS arba Rusija vienų laikyta viltimi arba bent labiau priimtina dėl valstybinės komunistinės ideologijos, kitų dėl rusų mažesnio kultūrinio-tautinio ekspansyvumo ir lietuvių galimo kultūrinio pranašumo jų atžvilgiu, kas galiausiai visiems teikė vilčių, jog lietuvių tauta galės ne tik išlikti, bet galbūt ir sėkmingai vystytis, net ir įjungta į SSRS sudėtį. Tai kokiu pagrindu būtų galima tokiais motyvais besivadovaujančius asmenis, pasisakiusius už Lietuvos priklausomybę nuo SSRS ar net priklausomybę jai deklasuoti į kolaborantų ar juo labiau išdavikų kategoriją? Ir be to, atkreipkim dėmesį, šios dvi Lietuvai 1939 - 1940 m. telikusios alternatyvos tebuvo surinktinės, apėmusios ir asmenis, kuriems labiau buvo priimtinos kitos geopolitinės Lietuvos orientacijos - pav. orientacija į Didžiąją Britaniją, Prancūziją. Ir šiems asmenims ar jų grupėms šiuo laikotarpiu beliko orientuotis į Vokietiją, tikintis, kad sovietų okupacija bus tik laikina (iki karo pabaigos) arba, kaip kun. M. Krupavičiaus atveju, vos ne nuoširdžiai tikintis modus vivendi su sovietų valdžia. Taigi nekelia jokių abejonių kad daliai Lietuvos visuomenės, kurią, nacių okupacijos metais įsitraukusią į vadinamąjį pasyvų antinacinį pasipriešinimą (Lietuvių fronto ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos rėmuose) komunistai demagogiškai charakterizavo kaip pronacinę, rėmimasis Vokietija prieš gręsiančią sovietinę okupaciją, tebuvo priverstinė laikysena, neišreiškianti jų tikrojo nusistatymo, kuris jiems, kaip, kalbant komunistine terminologija, buržuazinei visuomenei, natūraliai buvo orientacija į anglosaksų kraštus ir Prancūziją. Žinoma, galima suprasti tokios orientacijos besilaikiusius žmones, ir priimdami tam tikrą minimalią galimybę, kad karui baigiantis ji galėjo tapti realybe, galima pasvarstyti ko ji verta, ką ji siūlė Lietuvai. O siūlė labai menkas egzistencijos sąlygas. Prisiminkime, kad nei D. Britanija, nei Prancūzija, nei JAV nepripažino 1939 m. Vilniaus krašto Lietuvai - šios šalys ir toliau laikė jį Lenkijos dalimi. Tai ir pagalvokime kokia būtų buvusi Lietuva, jei SSRS būtų sustabdyta prie Lenkijos sienų ir jai nebūtų buvę leista įžengti į Vidurio Europą, ir būtų buvusi atkurta ne komunistinė, bet senoji ("buržuazinė") Lenkija, besiremianti jau minėtų Vakarų valstybių, kurios nepripažino Vilniaus Lietuvai, parama. Aišku, kad jei ir būtų buvusi atkurta nepriklausoma prieškarinė Lietuva, daugiau nei šimtu procentų akivaizdu, kad ji būtų būtų buvusi be Vilniaus (prisiminkim ir tai, kad Armija Krajowa jau buvo užėmusi Vilniaus miestą 1944 m. liepos mėn. operacijos "Ostra Brama" metu), nors galbūt būtų buvęs sugrąžintas Klaipėdos kraštas (kas tiesą sakant irgi abejotina, jei būtų buvę leista išlikti Vokietijai kaip užtvarai prieš SSRS) ir tik nominaliai nepriklausoma, o iš tiesų visiškai pavaldi Vakarų didžiųjų valstybių palaikomai Lenkijai, atiduota jos visiškai įtakai. Juo labiau, kad žinoma AK Vilniaus srities programa, pagal kurią Lietuva turėjo sudaryti karines ir politines konvencijas su Lenkija, o ir tiesiogiai planuotas "Kauno Lietuvos" prijungimas prie Lenkijos, taigi ji faktiškai būtų buvusi tik Lenkijos protektoratu. Ir netgi ne vien tai. Kaip jau minėta Vokietijos išlikimas būtų padaręs labai abejotinu Klaipėdos susigrąžinimą. Tai kas tuomet būtų buvusi nepriklausoma Lietuva faktiškai atkurtoje prieškarinėje Europos geopolitinėje sistemoje? Vargana apie 56 tūkst. km2 "Kauno Lietuva" be savo sostinės ir uosto, bejėgišku balansavimu tarp išlikusios Vokietijos ir anglosaksų kraštų besistengianti atsispirti milžiniškai Lenkijos įtakai, su kuria ji greičiausiai būtų buvusi susaistyta įvairiausiais susitarimais. Ir tokią Lietuvos egzistenciją laikyti idealu, už kurį reiktų aukoti savo gyvybes? Ir dabar tokioje šviesoje atsakykim sau į klausimą: kas buvo išdavikai 1939 - 1940 m. ir 1944 - 1945 m.? Ar tie, kurie kurie pasisakė už Lietuvos priklausomybę Sovietų Sąjungai, tačiau Lietuvą su Vilniumi ir Klaipėda, turint galimybę juos lituanizuoti, taigi visa jos etnine teritorija, lietuvių kalbos funkcionavimu, tegul ir nuolat kovojant su rusifikacijos grėsme, bet vis dėl to turint pakankamai administracinių svertų lietuvių tautai plėtotis, ar tie, kurie kategoriškai planavo priešintis (ir priešinosi) SSRS kariuomenės įžengimui į Lietuvą ir Vidurio Europą, išstatydami į pavojų Lietuvą paversti tik nominaliai nepriklausoma, tačiau faktiškai visiškai priklausoma nuo Lenkijos (ir išlikusios Vokietijos) valstybe, atveriant ją visiškai Lenkijos kultūrinei ir tautinei įtakai, bei sąmoningam siekiui ją prišlieti prie Lenkijos ir tautiškai asimiliuoti? Visiems, kurie nesijaučią privalą paklusti privalomai valstybinei ideologijai, atsakymas daugiau negu aiškus. Šio teksto autorius jokiu būdu nesiima smerkti ir antrosios laikysenos šalininkų, nes puikiai suvokia, kokios gilios istorinės, religinės, ideologinės, politinės ir socialinės priežastys vertė juos laikytis tokio požiūrio. Ir vis dėl to, mes negalime nepastebėti, jog antroji alternatyva išplaukė, bendrųjų egzistencinių lietuvių tautos interesų požiūriu, daugiau iš egoistinių socialinių, ekonominių, religinių, ideologinių ir kultūrinių predispozicijų, t. y. iš auklėjimo ir išsilavinimo valdančiojo režimo sukurtoje švietimo sistemoje, gimimu ir socialiai apspręstos identifikacijos su viešpataujančia Katalikų Bažnyčia, ideologiškai pagrindžiančia režimo, toli gražu nebuvusio priimtinu tautos daugumai, egzistavimą, taip pat pastangų ginti savo socialinį ir turtinį statusą. Šioje šviesoje ir K. Sideravičiaus ateizmas darosi visiškai suprantamas: jis tėra tik lietuvių pasąmonėje slypėjusio skausmo dėl prievartinės christianizacijos ir tautinio identiteto sužalojimo išraiška. Logišku tampa ir visas K. Sideravičiaus gyvenimo kelias: jo mokytojavimas, siekiant šviesti tautą, jo begalinis susidomėjimas tuo istoriniu laikotarpiu, kai lietuvių tauta dar buvo savimi, nepraradusi savo tautinės esaties ir dėl jos narsiai kovojo, jo priklausomybė Vilniaus vadavimo sąjungai, jo laisvamanybė, jo kairuoliškumas ir ryšiai su komunistais, matant bejėgišką Lietuvos balansavimą tarp didžiųjų valstybių, Vokietijos ir vokiečių pasibjaurėtiną aroganciją lietuvių atžvilgiu, demonstruojant savo kultūrtregerišką laikyseną ir galutiniame etape siekiant Lietuvos germanizavimo bei kolonizavimo, bei tokius pat siekius iš Lenkijos pusės, taip pat matant provincialų tik siauro akiračio, savo pelnu susirūpinusių kaimo ir miesto turtingųjų sluoksnių interesų tenkinimą iš valdžios pusės, ir galiausiai Sideravičiaus besąlygiškas Liaudies vyriausybės parėmimas 1940 m. bei  karo metų ir pokarinis jo veikimas sovietų valdžios administracinėje, partinėje ir ideologinėje srityje, partinio ir ideologinio veikėjo, ateizmo propagandisto, istoriko amplua. Argi toks Sideravičiaus gyvenimo kelias nėra tik jo prieškarinių idealų, siekių (ir ne tik jo bei kitų "komunistuojančių", bet ir platesnių tautos masių, kurioms lygiai taip pat buvo būdinga Vokietijos baimė, socialinės santvarkos neteisingumo suvokimas ir kultūrinės emancipacijos siekiai) realizacija, tegul ir iškreiptu, deformuotu, nevisiškai tokiu kaip jis įsivaizdavo savo svajose, būdu? Nevisiškai todėl, kad lietuvių komunistų poziciją raktiniu, lemiamu Lietuvai 1939 - 1945 m. laikotarpiu apibrėžia tikrai ne "Tarybų Lietuvos" konceptas. Jis yra būtent to laikotarpio, na ir jo tąsos iki 1953 m. politinių, socialinių ir kultūrinių procesų, kuriuos galima apibūdinti kaip pilietinį karą pasipriešinimo SSRS centrinės valdžios vykdytos Lietuvos rusifikacijos fone, kvintescencija, rezultatas, kai krauju ar kitokia tam beveik adekvačia egzistencine laikysena buvo apsispręsta už priklausomybę SSRS, komunistinę valdžią, kad ir nebūtinai besąlygiškai, bet kaip už geresnę alternatyvą. Būtent tada aktyviai, aistringai šią alternatyvą parėmusios lietuvių visuomenės dalyje susiformavo "Tarybų Lietuvos" mitologema. O iki tol didelė dalis lietuvių komunistų kaip rodo faktai labiau būtų parėmusi vėliau žinomą "liaudies demokratinių respublikų" modelį, taigi teisiškai suverenios valstybės, tačiau faktiškai visiškai nuo SSRS priklausomos Lietuvos statusą (neatsitiktinai 1940 m. buvo kalbama apie "Mongolijos" variantą). Be abejo, dar būtini papildomi nuodugnūs tyrimai ir argumentai čia išdėstytos koncepcijos apmatams pagrįsti. 

Dabar belieka paskelbti kai kurias K. Sideravičiaus dienoraščio ištraukas. Tai bus padaryta atskiromis temomis: "K. Sideravičiaus lietuviškasis patriotizmas", "K. Sideravičiaus antipatija rusams ir jų viešpatavimo siekiams", "K. Sideravičiaus antisemitizmas", "K. Sideravičiaus komunistiniai (marksistiniai) įsitikinimai", "K. Sideravičiaus ateizmas",  "K. Sideravičiaus sovietinis patriotizmas ir konfrontacija su "nacionalistais"", "K. Sideravičiaus sovietinės socialinės realybės kritika", "Lietuvių komunistinio elito grupių konfliktai", "Kairieji iki 1940 m." (anksčiau keli jo dienoraščio fragmentai skelbti: https://www.ateitiesaidas.lt/l/kazys-sideravicius-isitikines-komunistas-ir-lietuvis/). 

K. Sideravičiaus lietuviškas patriotizmas

1944 10 04: Jogailos gatve už manęs eina jaunas vyras ir mergina, ir kalbasi lietuviškai. Po trejų metų karo man ši kalba skamba kaip muzika. "Kalinausko gatve einu į kalną. Vėl rusiškai dainuoja: tai keli vyrai, kariai, matyt ištraukę. Jų daina tarp sudegusių mūrų aidi triukšmingai. Tai nugalėtojai". Vilniuje aiškiai juntamas antitarybinis ir antilietuviškas lenkų nusistatymas. Anksčiau dargi jų kareivių būriai vaikščiojo Gedimino miesto gatvėmis dainuodami lenkiškas dainas. Ligi šiol čia negirdėjo dar lietuviškos karo dainos, jei neskaityti į Jonavą [?] pravažiuojančių naujokų, dažnai prislėgtų dideliais nešuliais ir nesusidainavusių. Vakar su drg. Girdvainiu (padėjėju) vaikščiojau po miestą, žiūrėjau iškabų. Čia ryškiausia akis bado nepagarba lietuvių kalbai. Tiktai gandai eina optimistiškai. Dažniausiai tai ryšium su susitarimu su lenkais dėl gyventojų repatriacijos.

1956 05 25: man vis rūpi kalbų klausimas. Vis teberašau pažymą apie kalbų vartojimą ministerijose įstaigose. Vakar tuo klausimu egzaminavau Kauno MVK pirmininką Pilipūną [?]: Kauno MVK posėdžiai vyksta rusų kalba, kadangi vienas MVK narys nemoka lietuviškai. Kauno MVK skyriai raštus ruošia lietuviškai, o finansų ir vietinės drausmės skyriai - rusiškai, mat pastarųjų vedėjai nemoka lietuviškai. LKP Kauno MK posėdžiai visada vyksta rusų kalba. Priimamasis: darbininkas prašo kad jam leistų autobiografiją papasakoti gimtąja kalba nes rusiškai nemoka. Jam sako, nesvarbu, kalbėk kaip nors ir tas bando kalbėti rusiškai. Neseniai LKP NK svarstė vienos FSA mokyklos klausimą - pasirodo joje viskas vyksta - dėstymas, auklėjimas, masinis politinis darbas rusų kalba, bes iš 182 žmonių 26 nesupranta lietuviškai. Štai kas suteikia ginklą į rankas buržuazinių nacionalistų likučiams. Jie mėto lapelius. "Prieš kokį mėnesį Vilniuje lankėsi Leningrado žurnalo "Neva" redakcijos darbuotoja. Ji pasakojo, kad jai blogiausią įspūdį paliko Estija, nes ten visai neįmanoma rusiškai susikalbėti. Šviesiau buvo Latvijoje. O nuostabiausia Lietuvoje. Į klausimą kodėl taip yra Sideravičius atsakė: mes, lietuviai, esame pasirengę pirmiausia iš visų Pabaltijo respublikų išnykti, kaip nacija. Mūsų kalba artimiausia rusiškajai. Mes svetingiausi. Pagaliau procesas vyksta labai greitai. Štai mano anūkė, Vinco duktė, kalba tik rusiškai. Mūsų bendradarbių Ulozos. Medviedevo vaikai nebemoka lietuviškai, nebežino tėvo gimtosios kalbos. - Kadaise į panašią prakalbą "Izvestija" korespondentas mano teiginį patikslino: žinoma, praeis keli metai ir čia visi kalbėsite rusiškai. Pav., Minske, nė vienas atsakingas darbuotojas neleidžia vaikų į baltarusių mokyklas, tik į rusų dėst. kalba. Tas pats bus ir čia. Vietinės kalbos gyvos neilgai, - su pasitenkinimu tvirtino jisai".

1956 08 06: svarstymas žurnale "Komunist" Nr. 9 paskelbtų Lenino dokumentų  bei jo straipsnio "K voprosu o nacionalnostiach ili ob "avtonomizaciji"". Dėl to kilo kilo daug klausimų nacionaliniu klausimu. Toliau paaiškėjo, kad daugeliu klausimų Lietuvos TSR yra paskutinėje vietoje. - mažmeninių prekių apyvarta, mažiausiai traktorių, pagal baigusių aukštąjį mokslą skaičių - 15 - oje vietoje. Ligoninių lovų skaičius. Sideravičiui šie skaičiai buvo baisi staigmena. Ydingas respublikos vadovavimas kaltas. Mes paniškai bijodavome, kad mūsų neapkaltintų dešiniuoju nukrypimu, kad nepasakytų štai jūs kilęs iš buožių (A. Sniečkus) ir todėl jis traukia į dešinę. Daugelis mūsų bijodavo susilaukti priekaištų dėl nacionalizmo, todėl ir čia persistengdavome. Štai iš čia visa eilė kairuoliškų nukrupimų. Prieš karą ir po karo mes be gailesčio taškėme į šalis inteligentiją. Apie trėmimus. A-apie mokytojus: mes žymiai daugiau jų represavome už latvius. Mes žymiai daugiau suradome buožių, nors Lietuva būdingi vidutiniokai ir varguomenė. Taip susimažinom inteligentijos susimažinom gyventojų.

1956 07 27: nuotaikos nacionaliniu klausimu. Jau kuris laikas ryšium su XX suvažiavimo darbais visuomeninė mintis smarkiai sujudo. Žmonės svarsto, kai ką perkainuoja, svarbiausia - labai daug šneka. Dažnai tenka girdėti, kad vis garsiau piktinamasi, kad Vilniaus krautuvėse negalima susikalbėti lietuviškai. Kad ministerijos, išskyrus švietimo ir kultūros, perdėm rusiškos. Iš kitos pusės konstatavau, kad atvažiavusieji kai kurie draugai nuo mūsų, vietinių, labiau atsiskyrė, žiūri tarsi į svetimšalius. Atrodo, kad ir kaip nenoriu, turėsim pripažinti, kad su deklaruojama spaudoje ir kalbose tautų draugyste ne viskas tvarkoj.

1956 09 04: Gudaitis kartą valgykloje kai jį Šurkus paerzino kaip tai jis, būdamas lietuvis, per keliolika metų neišmoko lietuviškai, - Gudaitis pykčio iškreiptu veidu atkirto: "Prakeikta ta diena kai mane pavadino lietuviu ir nieko nenoriu apie tai žinoti. Koks aš lietuvis? Tai buvo tik mano nelaimė". Mat jį 1937 buvo areštavę kaip lietuvį, už tai jis prisipildė šiai nacijai neapykantos visam gyvenimui". Zimanas nacionalizmu kaltino Bulavą ir Niunką. 

1956 09 17: maždaug prieš savaitę įteikė Preikšui savo ir Pardausko pareiškimą dėl nenormalios padėties Respublikinėje klinikinėje ligoninėje, kuriame siūlė atleisti kai kuriuos nelietuvių tautybės darbuotojus.

1956 09 17: vakar dienos "Sov. Litva" feljetono herojus Ulis anketoje skaitosi lietuviu (nors išskyrus rusų kalbą kitos nemoka). Šis žulikas, bet yra visa eilė kitų lietuvių iš Sąjungos, tarp kurių į akis krinta bendri bruožai: kažkokie jie nuasmeninti, supilkėję, neryžtingi, be tautybės (jie nesijaučia lietuviais, bet nesiskaito ir rusais). Visis sako, kad tai Stalino represijų rezultatas: iš visų TS - jos komunistų lietuvių išliko tik šitokie, kiti žuvo. Tiesa, daugelis jų net nebuvo komunistais, jais pasidarė tik pas mus, jau po karo. Jų gana daug tarp atsakingų darbuotojų ir savo anketiniais daviniais jie pagerina mūsų kadrų nacionalinį sąstatą. Bet jei jų vietoje būtų tikrai dori rusai, respublikai būtų dešimteriopai daugiau naudos. Pram. Koop. Taryba svarstė vienos savo artelės klausimą. Kada artelės pirmininkas prašneko lietuviškai, Gudaitis (pirm. pav.) tarė piktai: "Govori na takom jazyke, kotory by vsie poniali". O tas atrėžęs, kad jis kalba taip, kaip moka, o jei Gudaitis nesuprantąs, tegu jis nusiima savo iškabą (nurodo į jo lietuvišką pavardę).

1956 09 25: Ir vėl nacionalinis klausimas. Prieš keletą dienų įvyko mūsų partins organizacijos susirinkimas. Pranešimą darė Sidervičius ir Chodosaitė sakė, kad kuo toliau, tuo jis prasčiau kalba rusiškai. Ragalevičius jam pateikė klausimą lietuviškai ir jis atsakę lietuviškai. Guščin pareikalavo (arogantiškai) išversti. Tas išvertė. Ragalevičius pasakė, kad jis nemato nieko blogo, kad klausimą uždavė lietuviškai ir kalba lietuviškai. O štai Každanas lietuvių kalbai buvo tolerantiškas. Preikšas pasakė: kam iš to daryti istoriją. Guščinas pasivijo paskui Sideravičių ir Ragalevičių ir pasakė: gerai, kad aš nekalbėjau, o tai būčiau Každanui pasakęs - židovskaja morda. Drg. Šumauskas laiko Ragalevičiaus žingsnį teisingu. Incidentas menkas, bet simptomingas. O Guščinas iki tol atrodė toks tolerantiškas kitų nacijų atžvilgiu. Priežastis matyt tame kad draugai rusai bent mūsų įstaigoj po Lenino testamento paskelbimo, po Vilniaus universiteto įvykių ėmė dažnai šnibždėtis tarpusavyje, mums pasirodžius vis nutraukdavo pasikalbėjimą. Šovinistines savo aistras kurstė. Aš visais pokario metais stebėjau šį procesą. Kalvarijoje mokytojai skundėsi, kad atvažiavusiųjų žmonos jų kitaip nevadina kaip banditais. Koliodavo turguose lietuvius valstiečius žydės. Taip vadina lietuviukus atsakingųjų ypač saugumo, darbuotojų vaikai - tą pats girdėjo  Basanavičiaus gatvėje. Tokių išsišokimų būna eilėse krautuvėse autobuse. Sideravičius net galvojo apie tokią priemonę kaip sukviesti atvažiavusiųjų į pagalbą komunistų aktyvą, kad jie pasirūpintų patys rusų tarpe kovoti su šovinistinėmis nuotaikomis, kas suprastų, kad tai sukelia vietinį nacionalizmą.

1956 10 15: LTSR MT prašo TSRS Sveikatos aps. ministrą išskirti vieną kelialapį į Koslovodską mūsiškio Gosplan pirmininko Petrovo žmonai. Visi pasipiktino. Visi Tilto g. 3a gyventojai prisimena kaip Berijados metu Petrovienė, išėjusi į kiemą, raudojo: mes kraują liejome, o rusus išvaro! Kur dabar pasidėsiu? (buvo manoma, kad atsakingas vietas atiduos vietiniams darbuotojams). Žinoma nei ta boba, nei jos vyras nepraliejo nei lašo savo kraujo. Tik daug galvų lietuviškiems gaidžiams ir vištoms nukapojo ir daug benzino išdegino važinėjama zimu į Kauną pas siuvėjas bei modelinių batų meistrus... Koks nuolaidumas ir lepšiškumas iš mūsų pusės rodomas įvairių avingalvių atžvilgiu. Būta ir tokių aiškinimų, kad Petrovas laikosi todėl, kad jo žmona giminiuojasi su Kaganovičiaus šeima.

"Dėl lietuvių lenkinimo": "Man seniai teko girdėti daug priekaištų, kad tar. valdžia lenkina Vilniaus kr. gyventojus. Aš bijodavau tuos reikalus kelti, kad mane nepaskaitytų nacionalistu. Bet dabar, šiandien, gavome tuo reikalu ištisą memorandumą, pasirašytą A. Vienuolio, Putino, K. Petrausko, dail. Aleksandravičiaus, M. Šikšnio, dail. P. Rimšos, Sof. Kymantaitės-Čiurlionienės, prof. Z. Žemaičio, P. Vaičiūno, dail. Gudaičio, prof. Balčikonio. Jie kaltina mus sistemingu gyventojų lenkinimu, duoda eilę pavyzdžių, kur anksčiau, Pilsudskio laikais, buvusių liet. m-lų vietoje Vidmontas (CK), Vyšniauskaitė (šv. min. pav.), Cukerzisas (insp. lenkų m-lų reikalais) įsteigė lenkiškas. Kad Lietuvoje šv. m-ja prievarta steigianti lenkiškas mokyklas, o seni respublikos gyventojai lietuviai turį kovote kovoti už tai, kad jų vaikai galėtų mokytis lietuvių kalba. Jie prašo "Partiją ir Vyriausybę apsvarstyti susidariusią padėtį Vilniaus krašto švietimo darbe ir kuo skubiausiu laiku atitaisyti daromą Vilniaus krašto liaudžiai ir mūsų tarybinei respublikai didelę skriaudą". Vadinasi, po studentų išstojo... profesoriai ir akademikai. Ir tai, matyt, taip pat Vengrijos įtakoj... Juk apie tai kalbėjo visą laiką ligi šiol, bet išdrįso prabilti tik dabar. Yra tame memorandume klaidų, bet yra ir daug teisybės".

1956 11 14: Konovalovas pasipiktino Rokosovskio išvykimu iš Lenkijos - išvyksta paskutinis komunistas. Konovalovo pažiūros Sideravičiui atrodo baisios. Rusai komunistai labai tolimi nuo proletarinio internacionalizmo. Jie įsitikinę, kad visos nacijos, palyginus su r. nacija [rusų], yra laikinos kategorijos, kurios greit išnyks, asimiliuosis. Kad rusų nacija ir ateityje vadovaus tarpt. darb. judėjimui. Apskritai, kad jie žemės centras. Savo šovinizmą jie dažnai skaito natūraliu dalyku. Mane visą laiką ima baimė, kad šitaip mano šimtas milijonų, kurie komanduoja.

1956 11 25: Sideravičius kandidatavo į kažkokias pareigas ir Každanas balsavę prieš jį, nes tas nepasakęs, kad Guščinas jį pavadinęs "jevreiskaja morda". Sideravičiui tas buvo įdomu tik tiek, kad susilaukė opozicijos iš komunistų žydų pusės. Ir tai vis "tautų draugystės" rezultatai. Atsakingame susirinkime drg. Šumauskas puolė tuos, kurie neišmoko lietuvių kalbos. MT organizavo raštvedybos patikrinimą ministerijose ir kitose respublikos žinybose. Rezultatas: visas susirašinėjimas vedamas rusų kalba. Piliečiai kreipiasi lietuviškai, jiems atsakoma rusiškai. Tarybos nutarimai periferijai išsiunčiami rusiškai. Kai kurios artelės stengiasi įsiteikti ir rašo rusiškai. Koop. Tarybos vadovybės dalis nusiteikusi šovinistiškai. Jiems į pagalbą ateina kai kurie rajkomai. Iš 22 artelių pirmininkų Vilniuje tik 1 lietuvis.

1956 12 01: 12 27 - 28 LKP CK plenumas - pranešimai ir didesnė dalis kalbų - lietuviškai. Sideravičius labai nuliūdo, kai sūnus Rimantas pasakė, kad vedė Svetlaną Kuzmenko. XI.29 prasidėjo AT sesija. Pasisakė ir senukas A. Vienuolis: jis ėmė kalbėti apie lietuvių lenkinimą ir kalbėjo iš grynai buržuazinių pozicijų. Mieželaitis, Baltušis ir Korsakas pripažįsta kad išstojimas negudrus, bet, girdi, ir toks būsiąs naudingas. Visi apgailestauja ir būgštauja, kad už tai neužsipultų senelio. Sensaciją sukėlė Pušinis: kalbėjo apie žemą kultūrą prekyboje, vietinės kalbos ignoravimą ir biurokratizmą. Pušinį palaikė A. Baranauskas - kad neįmanoma lietuviškai susikalbėti Vilniaus krautuvėse. Toks pat gyvumas ne tik AT sesijoje, bet ir VU studentų komjaunimo konferencijose, rašytojų sąj. ir kt. Poetas A. Jonynas kalbėjo kad gatvėje jį rusai įžeidinėja kaip lietuvį. Paaiškėja, kad Mieželaitis, Baltušis ir kiti (su jais kalbėjosi) klausosi lenkų, jugoslavų ir užsienio radijo. Baltušis nepaprastai pritaria Vienuoliui. Ir dėl lenkinimo ir dėl to, kad atėjūnai valdo.

1957 04 27: komandiruotę į Šalčininkų rajoną. Dieveniškės. Norėjo pasidairyti kaip gyvena Dieveniškių apylinkių lietuviai. M. Melnikaitės kolūkio pirmininkas Jurėnas man pasakoja, kad tarp lietuvių, lenkų, rusų čia nėra jokios neapykantos. Lietuviai labai gerai sugyvena su visais ir greitai nutautėja. Ypač susiaurėjo lietuvių kalbos vartojimas per pastaruosius 4 metus. Poškų 7-metės direktorė Trainavičienė (biologė), sako kad pusiasalyje buvo 20 lietuviškų mokyklų, o dabar tik 6. Tai išmirštanti kalbiniu požiūriu apylinkė. Neužinteresuoti žmonės mokyti vaikus lietuviškai, kadangi visur mato vartojant tik rusų kalbą. Etnografiniu požiūriu įdomus kraštas.

1957 07 15: Festivalis - džiaugsmo šventė. Šiomis dienomis Vilnius neatpažįstamai pasikeitė. Jį užplūdo Lietuva. Nuolatiniai Viliaus gyventojai nustebo: iš visų pusių tik lietuviškai šneka. Kulminacija šeštadienį. Dar niekas nematė tokios eisenos. Kokia daugybė jaunimo. Merginos tautiniais rūbais ir tokie pat šaunūs vaikinai. Aukšti, liekni kaip ąžuolaičiai. Viename krante sudainavo "Lietuva brangi" (Maironio). Dainą pagavo krantinę užgulę žiūrovai ir laivas nuplaukė, o daina paliko ant kranto ir liejasi už širdies griebianti melodija. Jeigu dienos parado eisena kėlė gražaus nacionalinio pasididžiavimo jausmą - štai kokia graži mūsų Tarybų Lietuva ir kokia puiki josios ateitis!- (taip ir galvojau: ach, jūs visi išbėgiojusieji nacionalistai, kurie šunimis skalijate ant mūsų tarybinės santvarkos, jei pamatytumėte visą šitą eiseną! Kad galėtų ją pamatyti jūsų suvedžiotieji emigrantai, jie spjautų į veidą visiems fašistams ir dolerio garbintojams) - jeigu dieną kiekvienas didžiavomės Tarybų Lietuvos gyvybingumu, tai nakties karnavalo metu visi stebėjomės kaip moka mūsų žmonės džiaugtis. Stalino prospektu naktį ėjo kanklių grupės, važiavo gyvieji paveikslai Gediminas, Vaidila prie aukuro ir senovės karžygiai, Pilėnų didvyriai, Palangos Juzė su žirklėmis ir vėl daugybė visokių kaukių. Štai ragana su šluota padeda milicijai valyti kelią pro gatves ir aikštes užplūdusias minias, o iš kažkur atlekia iššoka su ilgaausiai juodi velniukai su pragariška ekspresija pradeda suktis. Čia gauruotas lokys siekia apkabinti užsižiopsojusią į reginį moterį ir ji suklinka. Čia stilinga pora šoka bugi - vugi! Stadione rungtynės. Vakare įspūdinga fakelų eisena. Vėl pilnas prospektas žmonių. Stačiai dvi dienas niekas nenori eiti miego. Visi stebėjosi virš Gedimino aikštėje esančių palapinių skambiais lietuviškais vardais: knygos - žurnalai suvenyrai - vaisiai - riestainiai ir t. t. O virš Vidaus reikalų ministerijos šviesos reklama dviem kalbom nakčia šviečia tik lietuviškai. Atvažiavusieji mums padėti draugai prislėgti, nustebę, kad esam kažkokios Lietuvos, ir gyvybingos.

1957 12 12: VRM centriniame istoriniame archyve tarnautojai nemoka lietuvių kalbos. Jei studentai juo užkalbina lietuviškai arba užsakyme parašo kelias raides lietuviškai - patiria nemalonumų: jiems meta raščiuką atgal ir reikalauja parašyti rusiškai. Archyvo viršininkė Nikitina nieko nežino apie archyvą. Nikitina be išsilavinimo, be elementariausios kultūros, teista už kriminalinį nusikaltimą. Baisi šovinistė. Lietuvių nekenčia, o rusams sudaranti geriausias kokias tik gali sąlygas dirbti. Įdomiausią medžiagą nuslepianti. Visas archyvas parceliuojamas. Vis po dalį perduoda Rusijos ir Baltarusijos archyvams. Šiuo metu nutarta išparceliuoti Muravjovo archyvą. Dabar lenkai reikalauja perduoti medžiagą net Sierakauską liečiančią.

1960 06 25: 1960 09 05: Grožinės literatūros leidyklos vyr. red. J. Tornau primygtinai Sederavičių spaudoje rašyti romaną istorine tematika (iš kovų su kryžiuočiais). Viliojantis reikalas.

1960 10 18: apie dėstomą kursą VU: man pačiam lietuvių kovų su kryžiuočiais tema - gražus malonus kursas. Sideravičius ir Jučas abu pokalbyje priėjo išvados, kad jie katedroje nepageidaujami, kad jų "karjera" universitete baigiasi.

1960 10 28: buvo respublikos vadovų susitikimas su kultūros veikėjais. Sniečkus visai nusišnekėjęs: kam girdi oro muziejus reikalingas, tai esą praeitis garbinimas Pakanka palikti vieną seną lūšną, o šalia jos pastatyti pavyzdinę sodybą - tegul mato skirtum.

1961 03 22: Prieš senovės idealizavimą, už internacionalizmą (buvo atitinkamas straipsnis "Pravdoje" apie pilių atstatymą). Sideravičius: Vilniuje nesutikau žmogaus kuris nebūtų piktinęsis šiuo str. ypač korespondencijos tonu. Sideravičius puikiai žino Konovalovo šovinistines pažiūras; jis ne kartą buvo atskleidęs savo pažiūras, kad lietuvių kalba greitai išnyks, kad visi neužilgo kalbės rusiškai, kad nė vienas padorus baltarusis nekalba savo gimtąja kalba. Sideravičius susijaudinęs ir 1960 12 27 parašė Adžiubėjui į "Pravdą" laišką, kuriame piktinosi korespondencijos tonu, kvalifikavo kaip žalingą. Parašyti tokį laišką jį paskatino Vilniaus m. partijos komiteto sekretorius Feliksas Bieliauskas. N. Chruščiovas sausio plenume davė pipirų už pilių atstatinėjimą. Viskas pasidėjo nuo "maskarado" Trakų pilyje - kunigaikščiai, deivės, vaidilutės - kai filmą pamatė Maskvoje už galvos susiėmė. Sideravičius - dėl to maskarado tai kvailiausias leidinukas išleistas. Sniečkus iškoliojo už tą filmą Banaitį ir M. Meškauskienę.

1964 11 01: Sekmadienį sutiko prof. Girdzijauską. Jis pasakojo apie Tiesos išpuolį prieš jį ir prieš medikų grupės paruoštą vadovėlį. Tai ateitininko Vaitilavičiaus recenzija Tiesoje. Buvo organizuojama taip pat kampanija nusenusi mediko Skliutausko naudai. Dabar grupė nevietinių gydytojų, blogai dirbančių, išvystė kampaniją prieš Malecką. Puolėjai - Skliutausko tautiečiai, daugelis rusiškomis pavardėmis, bet ne visi. Štai tau ir tautų draugystė.

1964 11 17: prof. Žemaičio pagerbimas. Sveikino Žinijos valdybos vardu. Prof. Ivanauskas kalbėjo, prisiminė. Žemaitis pats kalbėjo: buvo tokie laikai, kai negalėjai nieko nedaryti. Mūsų lietuvių tauta buvo prispausta, paniekinta, tamsi, reikėjo jai padėti. Dabar mes sakome "liaudis", o aš sakau "tauta", todėl, kad tada tik liaudies ir sudarė lietuvių tautą, bajorija, ponai buvo nuo jos atskilę ir sulenkėję. Ir mes visis buvome kilę iš kaimo, iš liaudies. Mano vyresnysis brolis, provizorius vedė lenkę ir pasiryžo ją išmokyti lietuvių kalbos. Aš turėjau ją mokyti ir todėl parašė gramatiką. Apie prof. Ivanauską; jis iš bajorų, jų visa šeima sulenkėjusi, jo dėdė - nemažas žmogus prie Pilsudskio Lenkijoje. O pats Tadas, būdamas jaunas studentas, vaikščiodamas su šautuvu po Vilniaus kraštą, išgirdo lietuvaičių dzūkių dainą ir ta daina pažadino jame lietuvį. Jis išmoko lietuvių kalbos, pasidarė tokiu lietuvių ir taip atsidavusiu savo tautai, kad nedaug tokių buvo. Kai 1920 m. Želigovskis užpuolė Vilnių, Ivanauskas pasiėmė šautuvą ir ėjo su užpuolikais kovoti, kovėsi su šauliais ties Varėna. Salėje jaunimas ėmė ploti šioje vietoje.

1965 05 26: Barkauskas informavo apie ideologinį pasitarimą Maskvoje. Šie tiek atsitraukiama nacionaliniu klausimu, vengiama dirbtinai forsuoti kalbų susiliejimą. Atrodo Lietuva ir Estija išsikovojo 11 metų vidurinį mokslą. Galbūt ir paminklams statyti draudimas išnyks. Gal ir kultūrinių įstaigų statybą galės spręsti pačios respublikos.

1965 06 12: viešnagė Šilutės rajone. Partijos k-to sekretorius ideologiniais reikalais skundėsi šovinistais. Esą sunku tverti - nuolatiniai nemalonumai. Vis vadina buržuaziniais nacionalistais. Reikalauja atleisti nacionalistus ir padaryti jiems laisvą vietą.

1966 04 01: rusų kalbos kaip reikiant aš ir neišmokau. Vargindavo savo sūnų Rimantą: nešdavo jam paruoštus juodraščius lietuviškai, jis nakčia versdavo.

1968 12 31: būsimi planai. Pirmiausia ne apie 16 lietuviškąją diviziją, ne apie Žemaitijos mokytojus 1926 - 1940m m., bet apie mano mėgiamą lietuvių karą su kryžiuočiais. Ko tikisi iš 1969 - ųjų: pabaigti knygą apie Rocių. Paskui vasarą prisitaikyti prie kurios archeologinės ekspedicijos. Gyvensiu su kryžiuočiais.

Fragmentai iš 1968 m. dienoraščio įrašų: turbūt apie savo gulėjimą ligoninėje. Šlapimo kvapas nuo kaimyno Murnikovo lovos. Apie kitus palatos kaimynus: "Stacevičius dvasiniai aplenkėjęs, skaitė "Сов. Литва" ir tebuvo gailesčio vertas nedidelio "viršininko" pavyzdys, kokių aibes išaugino mūsų santvarka! Aš klystu: teisingiau paveldėjo iš senosios matuškos Rasijos".

1969 09 18: gavo pakvietimą į Vaižganto 100 - ečio minėjimą Valstybiniame dramos teatre minėjimas. Šepetys   kuklus - atsisėdęs kraštinėje kėdėje. Šalia jo aukštojo mokslo ministras Zabulis. CK sekretorius A. Barkauskas su žmona sėdėjo publikoje pirmoje eilėje. Šumauskas sėdėjo antroje eilėje. "Nors ir klasikas Vaižgantas, vis dėl to buržuazinis rašytojas, kunigas. Šios kategorijos žmonių pagerbti negalima aukštesniu rangu kaip CK skyriaus vedėjas. O salėj žmonės netilpo. Minėjimas mane sujaudino".

1969 (?) 10 13: Nuo internacionalizmo į nacionalizmą?: Seniai žinomos gruzinų patriotinės nuotaikos. Ir apskritai jos gaivios beveik kiekvienoje respublikoje, ir Pabaltijyje, ir Lietuvoje. Sideravičius liudija, kad M. Šumauskas kolūkiečių suvažiavimo metu pademonstravo baisiausią aroganciją MT pirmininko Maniušio atžvilgiu, ne tik nepadavęs jam rankos, bet ir atsukęs jam nugarą ir nesutikęs ateiti į MT , kai jis visus pakvietė. Maniušis yra primestas, pasodintas, nėra išaugęs kaip Sniečkus, Šumauskas, Paleckis, Gedvilas iš mūsų liaudies, mūsų žemės gelmių, todėl jis nepopuliarus respublikai.

1969 11 25: pagaliau apsisprendė ir sėdo prie alkų temos. Pasirodo darbo bus gal visiems metams. Žiūrinėjo Istorijos instituto žvalgomųjų arch. ekspedicijų dienoraščius. Kitų institucijų kartotekas planuoja peržiūrėti. Pas tautosakininkus susipažinti su alkviečių legendomis.

1970 04 17: tvirti nutarė vasarą pasivaikščioti pėsčiomis po Žemaitiją, pasižiūrėti alkų, pasižiūrėti gyvos medžiagos savo darbui. Ruošiasi baigti peržiūrėti kartoteką, o "birželio antroje pusėj išvažiuosiu į Žemaitiją ir pavaikščiosiu po ją, pasirinksiu gyvos medžiagos apie alkas ir kitus senojo kulto paminklus. Jeigu patiks, savo ekspediciją pakartosiu". Istorikas M. Jučas istorijos institute papasakojo jam siaubingą naujieną - apie Lietuvos istorijos pogromą. Jį atliko kažkokia maskviškė komisija, specialiai atvažiavusi tikrinti leidyklų planus. Ji iš planų išbraukė arba atidėjo jau surinktą knygą "Lietuvos pilys", Jurginio "Legendos apie lietuvių kilmę", A. Tautavičius darbą (apie lietuvių gentis ir jų gyventas vietas), Dundulio apie Lietuvos užsienio politiką XVI a. ir eilę kitų.

1970 06 20: dalyvavo visasąjunginėje konferencijoje "Tarybų valdžios 30 m. Pabaltijy" Senuko esto pranešimas buvo primityvus, lyg paskaita gamykloje, bet J. Žiugžda dar liūdniau atrodė. "Jo hipotezė apie 1940.VI: Raud. Armija išgelbėjo Lietuvą nuo neišvengiamo hitl. Vokietijos protektorato. Bet salėje nebuvo klausytojo, kuris nežinotų 1939 m. TS - Vokietijos sutarties. Liet. TSR MA Bibliotekoj yra leidinys su jos fotokopijomis ir faksimilėmis. Žemėlapis, kuriame išvesta linija, skirianti TS ir Vok. įtakos sferas, su Stalino ir Ribentropo parašais. Vienas iš pašnekovų per pertrauką pasakojo, kad klausinėjęs buv. paskutinį buržuazinį užs. r. min. Urbšį, ar žinojusi Smet. Vyr-bė apie tą sutartį. Urbšys: Kaip gi - žinojom, mums pats Stalinas pasakė: esate mūsų įtakos sferoje ir galime su jumis daryti ką, ką norime. Bet mes nepatikėjom ir užklausėm Škirpą Berlyne, savo diplomatus Londone, Paryžiuj. Visi patvirtino. Vokiečiai pareiškė: Esate TS įtakos zonoj, žinokitės, padėti nieko negalim".

1970 06 25: Atvažiavo į Ylakius. Svarsto senasis Skališius [Sideravičiaus lankytas, jo iš anksčiau pažįstamas senas vietos gyventojas] viską, samprotauja garsiai. Paskui Skališius ėmė girti Tarybų Lietuvos laimėjimus, sakydamas: "O ar negalėjome mes anksčiau įsivesti komunizmą, prie Smetonos? Patys, be jų?...". - "Kas gi galėjo tada valstiečius įtikinti? Žodžiai lieka žodžiais, dabar patys pamatė - kas kita", sakau. "O galėjome mes patys sukilti ir jį nuversti", - vis tiek svajoja žmogus. Jam norisi, kad "patys"...". Kalbėjo Skališius ir apie alkas.

1970 06 27: netoli Barstyčių aplankė Puokės alką. Paskui Gudalių alką. Gal porą kilometrų jį lydėjo Veselių šeima. Užlipo į aukščiausią apylinkėje Pūkštės kalną. Parodė miške Mikytų alką. "Einu - nors dainuoti iš džiaugsmo - tokie puikūs žmonės, tokia graži Žemaitija!".

1970 06 28: ryte patraukė link Mikytų alkos. Didelis nuostabus kalnas. Šiauriniame šlaite milžiniškas akmuo - iš kalno kyšo 3, 5 m aukščio, 4 m ilgio dalis su Velnio pėda. Dar nuostabesnis dalykas, rodo PR pusėje pakalnėje, miške "Mirties šulinys", kuriam apiplaudavo Alkoje deginamus nabašnikus.

1970 07 11: Nuėjo į LTSR rašytojų sąjungą ir pasakė A. Bieliauskui: - atėjau jūsų agituoti. Pradėjo aiškinti, kad Lietuvoje yra literatūrinė apylinkė - Paežeriai, kuri gimę V. Kudirka, V. Pietaris, A. Krikščiukaitis-Aišbė, P. Rimša, K. Kubilinskas ir kiti. Papasakojo apie Paežerių muziejų, paminklo V. Kudirkai statymą ir apie paminklinį akmenį Aišbei. "Žinodamas, kad su šia karta be "spravkės", be rašto sunku susikalbėti, aiškinu: - Visa daro paprasti vietos žmogeliai [...]" - buv. mokytojas pensininkas S. Ankevičius, vietinio kolūkio pirmininkas, girininkas. V. Kudirkai statė pusiau nelegaliai paminklą. Be instancijų sutikimo, be derinimo. Nes tik pačios instancijos taip norėjo. Šį reikalą puikiai žino rajonas. Žmoneliai labai norėtų, kad kas nors iš Vilniaus dalyvautų, kad rašytojai atvažiuotų.

1970 09 28: turėjo didelį malonumą visą savaitę važinėti su archeologine žvalgomąja ekspedicija po Molėtų rajoną.

1970 10 05: kartu su žvalgomąja  archeologų ekspedicija važinėjo po Ukmergės rajoną. Bazavosi Deltuvoje. Pamatė tris alkas. 7-8 km nuo Ukmergės Kauno link yra gražus slėnis Alkai, aukštas Šventosios krantas, Parapijos kalnas ir netoliese esantis Gojus.

1970 10 26: nuėjo į Žiniją. Rūpėjo pasiūlyti paskaitą ryšium su su Karuso ir Rudavo mūšių sukaktuvėmis. Bet Stanislovienė sako, kad istorikų sekcijos priimtas ir keletą kartų apkarpytas tematinis paskaitų išleidimo planas nepraeina - vis per daug senovės... Paskaitų organizatorius Kulikauskas bijo ir klausyti apie Liet. istoriją. Ateistinių paskaitų - prašau, skaitykit kiek norit.

1970 11 16: Lenino aikštėje sutiko buvusį statybos ministro pavaduotoją Strielčiūną. Kovojo su baltalenkiais, paskui 16-oje divizijoje. O dirbdamas statybos ministerijoje dar Stalino laikais, laisvalaikiu susirado hobį domėtis senąja Lietuvos istorija, kurios anksčiau nežinojo, nes augo ir mokėsi Tarybų Sąjungoje. "Sutikęs mane vis klausdavo, ar neturiu ką paskaityti iš to srities rusų kalba. Kiekvieną kartą, mane sutikęs stebėdavosi: "Įsivaizduokit kaip įdomu: LDK tęsėsi ligi Juodųjų jūrų... Maskva mažesnė buvo...". Matyt, šis neįprastas ir naivus susižavėjimas draugams atvažiavusiems pasirodė įtartinas. Pradėjo rinkti apie jį medžiagą. Na, toliau - kelias vienas: teismas, 25 metai. Paskui, amnestuotas, skundėsi, kad žuvo visi jo asmens dokumentai, net ir inžinieriaus diplomas".

1970 11 25: Girdi šnekas, kurios tarsi patvirtina Skliutausko žodžius, kad su lituanistika greitai bus baigta. Sideravičius sakosi tuo netikįs, bet "respublika, po truputį spaudžiama. Štai, Vilniaus universitetui, ypač Medic. fakultetui, nubraukė aspirantūras ir (Maskva) paaiškino: jeigu reikės specialistų, kvieskitės iš kitur. Leidyklose "atidėta ateičiai eilės Liet. TSR istorijos darbų leidimas, pristabdytos "Lietuvos pilys". Toji politika ir mane palietė. Jau buvo sutikęs rašyti scenarijų mokomajam 20 min. filmui apie lietuvių karus su kryžiuočiais. Tačiau prieš keletą dienų paskambino kino studijos režisierius Šilinis ir pranešė, kad Maskva šį filmą nubraukė. Sideravičius: "Aš tiktai nustebau, kad ir šioje srityje respublika neturi teisės spręsti, ko reikia jos mokykloms. Pasirodo čia ne mažiau svarbus, visasąjunginės reikšmės klausimas, kaip ir, sakysime, naujas sargo etato įvedimas Liet. TSR Mokslų Akademijos sistemoje: be M. jo negalima vietoje išspręsti". Žurnaluose išnyko straipsniai iš Lietuvos istorijos. Tiesiog pasipiktinau sužinojęs, kad jau antras mėnuo "M. ir gyv." redakcijoje guli Rimantienės ir Urbanavičiaus straipsnis "Pagonių šventykla Žemaitijoje", o redakcija ir dabar nesiruošia jo spausdinti. J. Karosas bijo (kad neišrinks jo kandidatu į CK narius). Sena, Vinco Kudirkos aprašyta kinkų drebėjimo liga.

1970 12 08: Dirba prie alkų. Iš savo kartotekos sudarinėja antrą žemėlapį, šį kartą gaidpilių, gaidžkalnių ir iš dalies Višpilių, Viškalnių bei vietovardžių su šaknimi - gaid. Žemėlapis spėjimus patvirtino. Jis laikė šiuos vietovardžius, susijusius su senuoju kultu. Apskritai, kur nėra alkų, ten beveik nebėra ir vietų vardų su šaknimi -gaid. 

K. Sideravičiaus antipatija rusams ir jų viešpatavimo siekiams

1944 10 04: Jogailos gatve už manęs eina jaunas vyras ir mergina ir kalbasi lietuviškai. Po trejų metų karo man ši kalba skamba kaip muzika. "Kalinausko gatve einu į kalną. Vėl rusiškai dainuoja: tai keli vyrai, kariai, matyt ištraukę. Jų daina tarp sudegusių mūrų aidi triukšmingai. Tai nugalėtojai".

1956 04 14: Mirė Stasys Matulaitis. Prieš savaitę prašė S. Matulaičiui išskirti 5000 rublių. Paaiškino Šumauskui, kad tai seniausias Lietuvos marksistas. Kad neseniai jam už nuopelnus 1905 m. revoliucijoje suteiktas Raudonosios Vėliavos ordinas. Sideravičius prisiminė pasitarimą ar konferenciją Lietuvos istorijos klausimu, įvykusį prieš keletą metų MA Istorijos instituto patalpose. Tada Matulaitis buvo instituto mokslinis bendradarbis. Pertraukos metu jis priėjo prie Sideravičiaus ir pasakė: noriu išstoti prieš Žiugždą. Pasakyti, kad Žiugžda Lietuvos istorijos neparašys, kad jis nesugeba ir bijo, ją neteisingai aiškina. Jis Lietuvos prijungimą prie Rusijos laiko palaima, jam carienė Katrė gera, rusiška baudžiava geresnė ir baudžiava Lietuvoje po prijungimo pagerėjusi. Juk tai absurdas pasak Matulaičio. Sideravičius: aš šito nekalbėčiau, kils skandalas. Klausimas ginčytinas. O aš vis tiek kalbėsiu, kalbėjo susijaudinęs Matulaitis. Ir jis sunkiu senatvišku žingsniu nuėjo prie tribūnos, atsistojo tribūnoje ir ėmė kalbėti. Matulaitis pabrėžė, kad Žiugžda ne istorikas. Paskui Matulaitis ėmė ginčyti Žiugždos teiginius dėl Lietuvos prijungimo prie Rusijos. Dėl baudžiavos sunkumo Rusijoje. Sideravičius: anais laikais tai buvo tikras skandalas. Žiugžda piktai nuginčijo tuos teiginius. S. Matulaitis iš instituto buvo atleistas. Sniečkus pasakęs, kad Matulaitis senas oportunistas ir sutikęs su atleidimu. Oficialiai seniukas buvo iš MA išvytas už oportunizmą ir už tai, kad kenkęs lietuvių - rusų draugystei. Visi jo šalinosi. Man seniuko buvo gaila.

1956 05 25: man vis rūpi kalbų klausimas. Vis teberašau pažymą apie kalbų vartojimą ministerijose įstaigose. Vakar tuo klausimu egzaminavau Kauno MVK pirmininką Pilipūną [?]: Kauno MVK posėdžiai vyksta rusų kalba, kadangi vienas MVK narys nemoka lietuviškai. Kauno MVK skyriai raštus ruošia lietuviškai, o finansų ir vietinės drausmės skyriai - rusiškai, mat pastarųjų vedėjai nemoka lietuviškai. LKP Kauno MK posėdžiai visada vyksta rusų kalba. Priimamasis: darbininkas prašo kad jam leistų autobiografiją papasakoti gimtąja kalba nes rusiškai nemoka. Jam sako, nesvarbu, kalbėk kaip nori ir tas bando kalbėti rusiškai. Neseniai LKP NK svarstė vienos FSA mokyklos klausimą - pasirodo joje viskas vyksta - dėstymas, auklėjimas, masinis politinis darbas rusų kalba, nes iš 182 žmonių 26 nesupranta lietuviškai. Štai kas suteikia ginklą į rankas buržuazinių nacionalistų likučiams. Jie mėto lapelius. "Prieš kokį mėnesį Vilniuje lankėsi Leningrado žurnalo "Neva" redakcijos darbuotoja. Ji pasakojo, kad jai blogiausią įspūdį paliko Estija, nes ten visai neįmanoma rusiškai susikalbėti. Šviesiau buvo Latvijoje. O nuostabiausia Lietuvoje. Į klausimą kodėl taip yra. Aš atsakiau, kad mes, lietuviai, esame pasirengę pirmiausia iš visų Pabaltijo respublikų išnykti, kaip nacija. Mūsų kalba artimiausia rusiškajai. Mes svetingiausi. Pagaliau procesas vyksta labai greitai. Štai mano anūkė, Vinco duktė, kalba tik rusiškai. Mūsų bendradarbių Ulozos. Medviedevo [?] vaikai nebemoka lietuviškai, nebežino tėvo gimtosios kalbos. - Kadaise į panašią prakalbą "Izvestija" korespondentas mano teiginį patikslino: žinoma, praeis keli metai ir čia visi kalbėsite rusiškai. Pav., Minske, nė vienas atsakingas darbuotojas neleidžia vaikų į baltarusių mokyklas, tik į rusų dėst. Kalba. Tas pats bus ir čia. Vietinės kalbos gyvuos neilgai, - su pasitenkinimu tvirtino jisai".

1956 08 06: svarstymas žurnalo "Komunist" Nr. 9 su paskelbtais Lenino dokumentais ir jos str "K voprosu o nacionalnostiach ili ob "avtonomizaciji"". Dėl to prisidėjo daug klausimų nacionaliniu klausimu. Toliau paaiškėjo, kad daugeliu klausimų Lietuvos TSR yra paskutinėje vietoje - mažmeninių prekių apyvarta, mažiausiai traktorių, pagal baigusių aukštąjį mokslą skaičių - 15 - oje vietoje. Ligoninių lovų skaičius. Sideravičiui šie skaičiai buvo baisi staigmena. Ydingas respublikos vadovavimas kaltas. Mes paniškai bijodavome, kad mūsų neapkaltintų dešiniuoju nukrypimu, kad nepasakytų štai jūs kilęs iš buožių (A. Sniečkus) ir todėl jis traukia į dešinę. Daugelis mūsų bijodavo susilaukti priekaištų dėl nacionalizmo, todėl ir čia persistengdavome. Štai iš čia visa eilė kairuoliškų nukrypimų. Prieš karą ir po karo mes be gailesčio taškėme į šalis inteligentiją. Apie trėmimus. Apie mokytojus: mes žymiai daugiau jų represavome už latvius. Mes žymiai daugiau suradome buožių, nors Lietuvai būdingi vidutiniokai ir varguomenė. Taip susimažinom inteligentijos, susimažinom gyventojų.

1956 07 27: nuotaikos nacionaliniu klausimu. Jau kuris laikas ryšius su XX suvažiavimo darbais visuomeninė mintis smarkiai sujudo. Žmonės svarsto, kai ką perkainuoja, svarbiausia - labai daug šneka. Dažnai tenka girdėti, kad vis garsiau piktinamasi, kad Vilniaus krautuvėse negalima susikalbėti lietuviškai. Kad ministerijos, išskyrus švietimo ir kultūros, perdėm rusiškos. Iš kitos pusės konstatavau, kad atvažiavusieji kai kurie draugai nuo mūsų, vietinių, labiau atsiskyrė, žiūri tarsi į svetimšalius. Atrodo, kad ir kaip nenoriu, turėsim pripažinti, kad su deklaruojama spaudoje ir kalbose tautų draugyste ne viskas tvarkoj.

1956 09 04: Gudaitis kartą valgykloje kai jį Šurkus paerzino kaip tai jis, būdamas lietuvis, per keliolika metų neišmoko lietuviškai, - Gudaitis pykčio iškreiptu veidu atkirto: "Prakeikta ta diena kai mane pavadino lietuviu ir nieko nenoriu apie tai žinoti. Koks aš lietuvis? Tai buvo tik mano nelaimė". Mat jį 1937 buvo areštavę kaip lietuvį, už tai jis prisipildė šiai nacijai neapykantos visam gyvenimui". Zimanas nacionalizmu kaltino Bulavą ir Niunką.

1956 09 17: vakar dienos "Sov. Litva" feljetono herojus Ulis anketoje skaitosi lietuviu (nors išskyrus rusų kalbą kitos nemoka). Šis žulikas, bet yra visa eilė kitų lietuvių iš Sąjungos, tarp kurių į akis krinta bendri bruožai: kažkokie jie nuasmeninti, supilkėję, neryžtingi, be tautybės (jie nesijaučia lietuviais, bet nesiskaito ir rusais). Visis sako, kad tai Stalino represijų rezultatas: iš visų TS - jos komunistų lietuvių išliko tik šitokie, kiti žuvo. Tiesa, daugelis jų net nebuvo komunistais, jais pasidarė tik pas mus, jau po karo. Jų gana daug tarp atsakingų darbuotojų ir savo anketiniais daviniais jie pagerina mūsų kadrų nacionalinį sąstatą. Bet jei jų vietoje būtų tikrai dori rusai, respublikai būtų dešimteriopai daugiau naudos. Pram. Kop. Taryba svarstė vienos savo artelės klausimą. Kada artelės pirmininkas prašneko lietuviškai, Gudaitis (pirm. pav.) tarė piktai: "Govori na takom jazyke, kotory by vsie poniali". O tas atrėžęs, kad jis kalba taip, kaip moka, o jei Gudaitis nesuprantąs, tegu jis nusiima savo iškabą (nurodo į jo lietuvišką pavardę).

1956 09 25: Ir vėl nacionalinis klausimas. Prieš keletą dienų įvyko mūsų partins organizacijos susirinkimas. Pranešimą padarė Sidervičius ir Chodosaitė sakė, kad kuo toliau tuo jis prasčiau kalba rusiškai. Ragalevičius jam pateikė klausimą lietuviškai ir jis atsakę lietuviškai. Guščin pareikalavo (arogantiškai) išversti. Tas išvertė. Ragalevičius pasakė, kad jis nemato nieko blogo, kad klausimą uždavė lietuviškai ir kalba lietuviškai. O štai Každanas lietuvių kalbai buvo tolerantiškas. Preikšas pasakė: kam iš to daryti istoriją. Guščinas pasivijo paskui Sideravičių ir Ragalevičių ir pasakė: gerai, kad aš nekalbėjau, o tai būčiau Každanui pasakęs - židovskaja morda. Drg. Šumauskas laiko Ragalevičiaus žingsnį teisingu. Incidentas menkas, bet simptomingas. O Guščinas iki tol atrodė toks tolerantiškas kitų nacijų atžvilgiu. Priežastis matyt tame, kad draugai rusai bent mūsų įstaigoj po Lenino testamento paskelbimo, po Vilniaus universiteto įvykių ėmė dažnai šnibždėtis tarpusavyje, mums pasirodžius vis nutraukdavo pasikalbėjimą. Šovinistines savo aistras kurstė. Aš visais pokario metais stebėjau šį procesą. Kalvarijoje mokytojai skundėsi, kad atvažiavusiųjų žmonos jų kitaip nevadina kaip banditais. Koliodavo turguose lietuvius valstiečius žydės. Taip vadina lietuviukus atsakingųjų ypač saugumo, darbuotojų vaikai - tą pats girdėjęs Basanavičiaus gatvėje. Tokių išsišokimų būna eilėse krautuvėse autobuse. Sideravičius net galvojo apie tokią priemonę kaip sukviesti atvažiavusiųjų į pagalbą komunistų aktyvą, kad jie pasirūpintų patys rusų tarpe kovotų su šovinistinėmis nuotaikomis, kas suprastų, kad tai sukelia vietinį nacionalizmą.

1956 10 15: LTSR MT prašo TSRS Sveikatos aps. ministrą išskirti vieną kelialapį į Kislovodską mūsiškio Gosplan pirmininko Petrovo žmonai. Visi pasipiktino. Visi Tilto g. 3a gyventojai prisimena kaip Berijados metu Petrovienė, išėjusi į kiemą, raudojo: mes kraują liejome, o rusus išvaro! Kur dabar pasidėsiu? (buvo manoma, kad atsakingas vietas atiduos vietiniams darbuotojams). Žinoma nei ta boba, nei jos vyras nepraliejo nei lašo savo kraujo. Tik daug galvų lietuviškiems gaidžiams ir vištoms nukapojo ir daug benzino išdegino važinėjama Zimu į Kauną pas siuvėjas bei modelinių batų meistrus... Koks nuolaidumas ir lepšiškumas iš mūsų pusės rodomas įvairių avingalvių atžvilgiu. Būta ir tokių aiškinimų kad Petrovas laikosi todėl, kad jo žmona giminiuojasi su Kaganovičiaus šeima.

1956 11 14: Konovalovas pasipiktino Rokosovskio išvykimu iš Lenkijos - išvyksta paskutinis komunistas. Konovalovo pažiūros Sideravičiui atrodo baisios. Rusai komunistai labai tolimi nuo proletarinio internacionalizmo. Jie įsitikinę, kad visos nacijos, palyginus su r. [rusų] nacija, yra laikinos kategorijos, kurios greit išnyks, asimiliuosis. Kad rusų nacija ir ateityje vadovaus tarpt. darb. judėjimui. Apskrtai, kad jie žžemės centras. Savo šovinizmą jie dažnai skaito natūraliu dalyku. Mane visą laiką ima baimė, kad šitaip mano šimtas milijonų, kurie komanduoja. Rusų mokyklose dažnai muša žydukus ir šaukia vaikigaliai: "bei židov, spasai Rossiju". Su daugeliu mūsų deklaravimų yra netvarkoj jie lieka kaip fasadas už kurio visai kiti reikalai...

1956 11 25: Sideravičius kandidatavo į kažkokias pareigas ir Každanas balsavę prieš jį, nes tas nepasakęs, kad Guščinas jį pavadinęs "jevreiskaja morda". Sideravičiui tas buvo įdomu tik tiek, kad susilaukė opozicijos iš komunistų žydų pusės. Ir tai vis "tautų draugystės" rezultatai. Atsakingame susirinkime drg. Šumauskas puolė tuos, kurie neišmoko lietuvių kalbos. MT organizavo raštvedybos patikrinimą ministerijose ir kitose respublikos žinybose Rezultatas: visas susirašinėjimas vedama rusų kalba. Piliečiai kreipiasi lietuviškai, jiems atsakoma rusiškai. Tarybos nutarimai periferijai išsiunčiami rusiškai. Kai kurios artelės stengiasi įsiteikti ir rašo rusiškai. Koop. Tarybos vadovybės dalis nusiteikusi šovinistiškai. Jiems į pagalbą ateina kai kurie rajkomai. Iš 22 artelių pirmininkų Vilniuje tik 1 lietuvis.

1956 12 01: 12 27 - 28 LKP CK plenumas - pranešimai ir didesnė dalis kalbų - lietuviškai. Sideravičius labai nuliūdo, kai sūnus Rimantas pasakė, kad vedė Svetlaną Kuzmenko. XI.29 prasidėjo AT sesija. Pasisakė ir senukas A. Vienuolis: jis ėmė kalbėti apie lietuvių lenkinimą ir kalbėjo iš grynai buržuazinių pozicijų. Visi apgailestauja ir būgštauja, kad už tai neužsipultų senelio. Sensaciją sukėlė Pušinis: kalbėjo apie žemą kultūrą prekyboje, vietinės kalbos ignoravimą ir biurokratizmą. Pušinį palaikė A. Baranauskas - kad neįmanoma lietuviškai susikalbėti Vilniaus krautuvėse. Toks pat gyvumas ne tik AT sesijoje, bet ir VU studentų komjaunimo  konferencijose, rašytojų sąj ir kt. Poetas A. Jonynas kalbėjo kad gatvėje jį rusai įžeidinėja kaip lietuvį. Baltušis nepaprastai pritaria Vienuoliui. Ir dėl lenkinimo ir dėl to, kad atėjūnai valdo.

1957 04 27: komandiruotę į Šalčininkų rajoną. Dieveniškės. Norėjo pasidairyti kaip gyvena Dieveniškių apylinkių lietuviai. Ypač susiaurėjo lietuvių kalbos vartojimas per pastaruosius 4 metus. Poškų 7 - metės direktorė Trainavičienė (biologė), sako kad pusiasalyje buvo 20 lietuviškų mokyklų, o dabar tik 6. Tai išmirštanti kalbiniu požiūriu apylinkė. Neužintersuoti žmonės mokyti vaikus lietuviškai, kadangi visur mato vartojant tik rusų kalbą.

1957 07 15: Festivalis - džiaugsmo šventė. Šiomis dienomis Vilnius neatpažįstamai pasikeitė. Jį užplūdo Lietuva. Nuolatiniai Viliaus gyventojai nustebo: iš visų pusių tik lietuviškai šneka. Visi stebėjosi virš Gedimino aikštėje esančių palapinių skambiais lietuviškais vardais: knygos - žurnalai suvenyrai - vaisiai - riestainiai ir t.t. O virš Vidaus reikalų ministerijos šviesos reklama dviem kalbom nakčia šviečia tik lietuviškai. Atvažiavusieji mums padėti draugai prislėgti, nustebę, kad esam kažkokios Lietuvos, ir gyvybingos.

1957 12 12: VRM centriniame istoriniame archyve tarnautojai nemoka lietuvių kalbos. Jei studentai juo užkalbina lietuviškai arba užsakyme parašo kelias raides lietuviškai - patiria nemalonumų: jiems meta raščiuką atgal ir reikalauja parašyti rusiškai. Archyvo viršininkė Nikitina nieko nežino apie archyvą. Nikitina be išsilavinimo, be elementariausios kultūros, teista už kriminalinį nusikaltimą. Baisi šovinistė. Lietuvių nekenčia, o rusams sudaranti geriausias kokias tik gali sąlygas dirbti. Įdomiausią medžiagą nuslepianti. Visas archyvas parceliuojamas. Vis po dalį perduoda Rusijos ir Baltarusijos archyvams. Šiuo metu nutarta išparceliuoti Muravjovo archyvą. Dabar lenkai reikalauja perduoti medžiagą net Sierakauską liečiančią.

1960 09 07 (atrodo šio tęsinys, po lapelio): buvo Lietuvos TSR Politinių ir mokslini žinių skleidimo draugijos valdybos Prezidiumo nariu. Kalbėjosi su moksl. Kandidatu Edv. Kanopka. Jis pasakojo kaip Rumšiškėse jį sulaikė girtas milicininkas už tai, kad Kanopka su juo kalbėjosi lietuviškai ir išvadino nacionalistu, kočiojo ir grasė. Jis pasiskundė partijai. Ta pasiuntė tai pačiai milicijai, o ši atsakiusi: faktai nepasitvirtino.

1961 03 22: Prieš senovės idealizavimą, už internacionalizmą (buvo atitinkamas straipsnis "Pravdoje" apie pilių atstatymą). Sideravičius: Vilniuje nesutikau žmogaus kuris nebūtų piktinęsis šiuo straipsniu ypač korespondencijos tonu. Sideravičius puikiai žino Konovalovo šovinistines pažiūras; jis ne kartą buvo atskleidęs savo pažiūras, kad lietuvių kalba greitai išnyks, kad visi neužilgo kalbės rusiškai, kad nė vienas padorus baltarusis nekalba savo gimtąja kalba. Sideravičius susijaudino ir 1960 12 27 parašė Adžiubėjui į "Pravdą" laišką, kuriame piktinosi korespondencijos tonu, kvalifikavo kaip žalingą. Parašyti tokį laišką jį paskatino Vilniaus m. partijos komiteto sekretorius Feliksas Bieliauskas. N. Chruščiovas sausio plenume davė pipirų už pilių atstatinėjimą. Viskas pasidėjo nuo "maskarado" Trakų pilyje - kunigaikščiai, deivės, vaidilutės kai filmą pamatė Maskvoje už galvos susiėmė.

1964 10 19: "Žinija" Prezidiumas įpareigojo važiuoti į Uzbekijos TSR atsakomojo vizito. Kartu buvo du latviai - MA Ekonomikos instituto direktoriaus pavaduotojas ir CK lektorių grupės vedėjas. Abu visą laiką gyrėsi ir didžiavosi Latvija, visus peikė ir kritikavo uzbekus. Tokio rasizmo nebuvo matę. Dar didesnį pamatė pasikalbėjime su atskirais rusais. Jie nepaprastai neapkenčia uzbekų, pyksta, kad jie vislūs. Laiko juos nepilnaverčiais. Uzbekai tinka tik juodam darbui. Vienintelė kaltė, kad jie kalbasi tarpusavyje uzbekiškai.

1965 05 26: Barkauskas informavo apie ideologinį pasitarimą Maskvoje. Grįžtama prie objektyvaus Stalino vertinimo. Šie tiek atsitraukiama nacionaliniu klausimu, vengiama dirbtinai forsuoti kalbų susiliejimą. Atrodo Lietuva ir Estija išsikovojo 11 metų vidurinį mokslą. Galbūt ir paminklams statyti draudimas išnyks. Gal ir kultūrinių įstaigų statybą galės spręsti pačios respublikos.

1965 06 12: viešnagė Šilutės rajone. Partijos k-to sekretorius ideologiniais reikalais skundėsi šovinistais. Esą sunku tverti - nuolatiniai nemalonumai. Vis vadina buržuaziniais nacionalistais. Reikalauja atleisti nacionalistus ir padaryti jiems laisvą vietą.

1966 04 01: rusų kalbos kaip reikiant aš ir neišmokau. Vargindavo savo sūnų Rimantą: nešdavo jam paruoštus juodraščius lietuviškai, jis nakčia versdavo.

1968 08 12: kalba apie savo ligas, gulėjimą ligoninėje: Šlapimo kvapas nuo kaimyno Murnikovo lovos. Apie kitus palatos kaimynus: "Stacevičius dvasiniai aplenkėjęs, skaitė "Сов. Литва" ir tebuvo gailesčio vertas nedidelio "viršininko" pavyzdys, kokių aibes išaugino mūsų santvarka! Aš klystu: teisingiau paveldėjo iš senosios matuškos Rasijos".

1969 (?) 10 13: Nuo internacionalizimo į nacionalizmą?: Didžioj Tėvynės karo metais atgaivintas senųjų rusų karvedžių (Nevskio, Minino ir Požarskio, Kutuzovo, Suvorovo) atminimas. Paskui 1945 m. Stalino tostas už didžiąją rusų tautą, paskui visų mokslo sričių prioriteto dirbtinis prirašymas mūsų šalies mokslininkams - tai vis etapai. O pastaruoju metu smarkiai atgijo rusų patriotiniai jausmai. Net Spalio šventiniame koncerte daugiausia dainų skambėjo rusų žemei, Rusijai -tėvynei. Dar labiau tos nuotaikos jaučiamos Maskvos visuomeniniame gyvenime. Sideravičius liudija, kad M. Šumauskas kolūkiečių suvažiavimo metu pademonstravo baisiausią aroganciją MT pirmininko Maniuši atžvilgiu, ne tik nepadavęs jam rankos, bet ir atsukęs jam nugarą ir nesutikęs ateiti į MT, kai jis visus pakvietė. Maniušis yra primestas, pasodintas, nėra išaugęs kaip Sniečkus, Šumauskas, Paleckis, Gedvilas iš mūsų liaudies, mūsų žemės gelmių, todėl jis nepopuliarus respublikai.

1970 04 17: Istorikas M. Jučas istorijos institute papasakojo jam siaubingą naujieną - apie Lietuvos istorijos pogromą. Jį atliko kažkokia maskviškė komisija, specialiai atvažiavusi tikrinti leidyklų planus. Ji iš planų išbraukė arba atidėjo jau surinktą "Lietuvos pilys", Jurginio "Legendos apie lietuvių kilmę", A. Tautavičius darbą (apie lietuvių gentis ir jų gyventas vietas), Dundulio apie Lietuvos užsienio politiką XVI a. ir eilę kitų. Tuo tarpu ta pati komisija pareikalavo kuo skubiausia išleisti J. Žiugždos pliurpalą apie A. Mackevičių. Visi įsitikinę, kad tai H. Zimano darbas. Varžtus veržia. Prasideda juodos dienos.

1970 11 25: Girdi šnekas, kurios tarsi patvirtina Skliutausko žodžius, kad su lituanistika greitai bus baigta. Sideravičius sakosi tuo netikįs, bet "respublika, po truputį spaudžiama. Štai, Vilniaus universitetui, ypač Medic. fakultetui, nubraukė aspirantūras ir (Maskva) paaiškino: jeigu reikės specialistų, kvieskitės iš kitur. Leidyklose "atidėta ateičiai eilės Liet. TSR istorijos darbų leidimas, pristabdytos "Lietuvos pilys". Toji politika ir mane palietė. Jau buvo sutikęs rašyti scenarijų mokomajam 20 min. filmui apie lietuvių karus su kryžiuočiais. Tačiau prieš keletą dienų paskambino kino studijos režisierius Šilinis ir pranešė, kad Maskva šį filmą nubraukė. Sideravičius: "Aš tiktai nustebau, kad ir šioje srityje respublika neturi teisės spręsti, ko reikia jos mokykloms. Pasirodo čia ne mažiau svarbus, visasąjunginės reikšmės klausimas, kaip ir, sakysime, naujas sargo etato įvedimas Liet. TSR Mokslų Akademijos sistemoje: be M. jo negalima vietoje išspręsti".

1971 06 05: mėnuo VVU Mokslinėje Bibliotekoje. Apie situaciją bibliotekos partinėje organizacijoje. Čia blogiausia dalykai - sekretorė per jauna ir per silpna, per daug pasidavusi apkalboms ir intrigoms. Jis ėmėsi organizuoti perrinkimą. Tačiau vietoj jo siūlomos Marcinkevičiūtės išrinktas senas persenęs komunistas S. Pupeikis. Blogiausia, kad partinėje organizacijoje veikia "pogrindinė" grupė, "internacionalas": Pemiatkinas, Minkovskaja, Vladimirovas, Macevičienė (irgi rusė), Bojaraitė ir prie jos prisišliejusių keletas nepatenkintų - mokslinis sekretorius S. Pupeikis, Z. Petrauskienė, vienas pensininkas.

K. Sideravičiaus "antisemitizmas"

1956 09 25: Koliodavo turguose lietuvius valstiečius žydės.

1956 10 29: Lenkijos įvykiai, kurių rezultate CK sekretoriumi tapo Gomulka, ir tragiškoji Vengrijos savaitė kurios rezultate min pirmininku tapo Imrė Nadis, pasidarė ašimi, apie kurią visos kalbos sukasi. Lietuviai ir žydai komunistai vienu balsu tvirtina, kad tai buvo mūsų neapdairumo ir klaidų rezultatas, kad įvairių kraštų darbo žmonės įvairiais keliais prieis prie socializmo, žodžiu nėra to blogo, kurie neišeis į gera.

1956 10 30: Sueco įvykiai. Po jų viskas aišku: Lenkijos ir Vengrijos įvykiai bendro imperialistinių jėgų puolimo dalis. Niekšiškai pasitarnavo imperialistams Izraelis.

1956 11 14: Rusų mokyklose dažnai muša žydukus ir šaukia vaikigaliai: "bei židov, spasai Rossiju". Su daugeliu mūsų deklaravimų yra netvarkoj jie lieka kaip fasadas už kurio visai kiti reikalai...

1956 11 25: Sideravičius kandidatavo į kažkokias pareigas ir Každanas balsavę prieš jį, nes tas nepasakęs, kad Guščinas jį pavadinęs "jevreiskaja morda". Sideravičiui tas buvo įdomu tik tiek, kad susilaukė opozicijos iš komunistų žydų pusės. Ir tai vis "tautų draugystės" rezultatai.

1956 12 08: reakcija į AT sesiją; atvažiavusieji teigia, kad ten pasireiškęs nacionalizmas Rusai ėmė ieškoti sąjungininkų žydų tarpe.

1957 05 11: galvok ką nori žmogau, o tau ramybės neduoda Liudos Vainelytės teigimas apie juodąjį internacionalą. Juk faktas, kad žydai net ir komunistai, net mūsų Chodosaitė, nekalbant apie Fogelevičių (?) ir co, - visi Pajaujio nekenčia po to, kai jis keletą jų atleido. Ir tikėk žmogau, kad ne jie paruošė Pajaujio atleidimą. Pagaliau man pačiam darosi šalta. Nejaugi ir dėl manęs padarė jie nutarimą? Nejaugi tas Andriaus surežisuotas Každano išstojimas prieš mane su kaltinimu, kad aš nutylėjęs antisemitinį Guščino išstojimą, užtraukė man jų prakeikimą. Visi stebisi, kad labai jau daug yra žydų tautybės personalinių pensininkų. Kalbama kad jie vienas kitam rašo atsiliepimus ir taip ištempią į pensininkus neturinčius nuopelnų, net nepartinius. Aš tai neigiau, bet vieną kartą buvau tokios scenos liudininkas. Pas Chodosaitę interesantas, rusiškai kalbantis ir neištariantis "r", ir Chodosaitė taiso jo su klaidomis parašytą  pareiškimą. Ir girdi ją kalbant: Chodosaitė sako, kad nėra jokių revoliucinių nuopelnų ir tada visaip jam bandė paaiškinti, kad reikia ką nors sugalvoti, kad tokie nuopelnai atsirastų. Pav., kad toks Airinas sako, kad per jus nustatė ryšį su Klaipėda. O tas sako neprisimenu. Tada primena, kad reikia rašyti, kad Adomas slapstėsi pas interesantą, tada bus gerai. Taip buvo padaryta revoliucinė autobiografija. Tai ne kažkas iš Chodosaitės internacionalizmo ir telieka.

1960 06 25: senųjų inteligentų problema: Sideravičius kalbėjosi su chirurgu prof. Norkūnu. Jis jau anksčiau girdėjo apie Norkūno nacionalistines pažiūras. Bet išgirdus jį sukrėtė jo pažiūrų reakcingumas. Jis aiškino kad Hitleris pralaimėjęs dėl to, kad žudė belaisvius. Paskui Norkūnas pasakojo kad žydai netikėję, kad Hitleris pradėsiąs karą, nes jie seniai žino (tarsi tai būtų paslaptis), kad negali kariauti tas, kas neturi pinigų. O Hitleris sugriovę jų teoriją, pradėjęs karą be pinigų. Tas kunigas (gal Norkūno girdėtas) sakė 1948 m.: karo nebūsią (tada), nes žydams dar jis nesąs reikalingas, o jie valdą visą pasaulį ir TSRS ir visa žmonija daro taip, kaip kahalas nutariąs sinagogoj. Sideravičius susidarė įspūdį, kad Norkūnas ne vienas taip galvoja.

1962 12 05: Niunka nebuvo išrinktas akademiku, o tik nariu - korespondentu. Čia paprasčiausio pavydo, intrigų rezultatas. H. Zimanas [žydų tautybės pokarinėje sovietinėj Lietuvoje labai įtakingas partinis veikėjas] labai kerštingas. Jis nepateko į akademikus tik dėl senių nacionalistų, bet po to įvykio pyksta ant visų ir keršto žaibais svaidosi į visas puses. Ir Žiugžda gal intrigavo.

1963 04 10: Respublikinis kūrybinių darbuotojų pasitarimas balandžio 4 - 5 d. Buvo smarkiai užsipulti Mieželaitis, J. Marcinkevičius, Sluckis, nors jie perspektyviausi mūsų rašytojai. Juos puolė Baltušis, Tilvytis, Reimeris. Tokia "armija" rėmėsi šeimininkas kuris irgi dalyvavo. Jis net kumščiu daužydamas į stalą nutraukė Sluckį. Ateiti vis tiek priklausys Marcinkevičiui ir Mieželaičiui, o ne literatūriniams impotentams kaip Reimeris ir Tilvytis. Gal Maskva buvo mėgdžiojama, ieškoma nusidėjėlių, kokių ten rasta. Gal Zimanas čia buvo pilkasis kardinolas, kuris skundė prieš Lenino premijos suteikimą Mieželaičiui jį kaip nacionalistą.

1964 09 19: pastaba: visi žydų tautybės piliečiai, jų tarpe nemažai krautuvininkų ir namų savininkų gauna personalines pensijas. Norėjau ir aš jos prašyti, bet paaiškėjo, kad tai beperspektyvinis reikalas.

1964 11 01: apie popieriaus problemą. Jo neišskiriama Lietuvai pakankamai. Trūksta MG, "Valstiečių laikraščiui". Tenka riboti prenumeratą. Tokios padėties akivaizdoje labai negerai daroma, kad per radiją ir spaudą reklamuojama, jog visis sąjunginiai leidiniai šiemet nelimituojami. Tai erzina tuos skaitytojus, kurie žino, kad respublikinė periodinė spauda ribojama. Ypač skaudu dėl "Valstiečių laikraščio". Jo išsirašytas kelis metus ribojamas. Visi kalba, kad tai daro Pranašas (Zimanas). Visi įsitikinę, kad Pranašas specialiai prilaikąs kitų laikraščių, net ir LKP CK organo augimą, kad jie nenukonkuruotų "Tiesos". Prof. Girdzijauskas pasakojo apie "Tiesos" išpuolį prieš jį ir prieš medikų grupės paruoštą vadovėlį. Tai ateitininko Vaitilavičiaus recenzija "Tiesoje". Buvo organizuojama taip pat kampanija nusenusio mediko Skliutausko naudai. Dabar grupė nevietinių gydytojų, blogai dirbančių, išvystė kampaniją prieš Malecką. Puolėjai - Skliutausko tautiečiai, daugelis rusiškomis pavardėmis, bet ne visi. Štai tau ir tautų draugystė.

1965 03 08: CK ideologiniame skyriuje įvyko prieš savaitę redaktorių pasitarimas. Be kita ko kalbėta ir apie "Kultūros barų" pirmo numerio užsipuolimą "Tiesoje". Išsiaiškinta, kad labiausiai užsipulta dėl viršelio - Užgavėnių kaukės. Pilnai pasakius, tai buvusi "Užgavėnių žydų kaukė". Vadinasi, žmonės daro išvadą, visas reikalas išėjo iš Pranašo, o visis žino, kad pats šeimininkas jo klauso....

1965 05 26: Pavakare kalbėjosi vaikščiodamas su A. Venclova ir J. Vaišnoru. Venclova net ir privačiuose pokalbiuose laikosi neutralistinės pozicijos. Jis sako tik kitų nuomones. Jis sako, kad daugelis prieš Zimaną pasisako. Vaišnoras pasakojo, kad V. Jurgutis jam pasakojo, kad kalbėjęsis dėl bolševiko Zimano buržuaziniais laikais su žydų veikėju Fridmanu, tas atsakęs: pas mus jų (bolševikų) yra tiek, kiek reikia. Juk ir jūs, bankininkai, tam tikrą dalį leidžiate rizikos. Taip ir mes. Kas žino, kas gali būti. O toks bolševikas kaip H. Z. mūsų reikalus gins geriau negu kas kitas.

1966 05 13: S. Nėries mokyklos tėvų komiteto pirmininkas Taurinskas ir G. Žaliukas (jo pavaduotojas) papasakojo, kad viena motina Lietuvos žydė, ištekėjusi už ruso, kaltino mokyklos du mokytojus, kad jie jos sūnų mušė. Buvo komisijos įvykiui tirti. Sluckis, Mieželaitis įsikišo, kad mokytojus tuos sadistus liaudis nubaus. Sederavičius pasipiktinęs - dabar vaikai ims grasinti mokytojams.

1966 09 24: ligos metu labai išryškėjo J. Karoso ir H. Zimano priešiški santykiai. Kartu Karosas pasidarė jautrus Zimano tautiečiams. Karosas sako: štai specpoliklinika tampa "jų" ligonine. Išbraukiami visokie "nusipelniusieji" ir lieka tik pogrindininkai, o kas iš jų iš tiesų  pogrindininkai? Jei negalėjo pasidaryti pogrindininkais, tai bent revoliucijos rėmėjais, nesvarbu, kad buvo namų, krautuvės ar kitoks savininkas.

1967 04 16: Baltušis sužinojęs, kad Kino studija rengiasi ekranizuoti jo vieną novelių parašė: nesutinkąs kad tokia Kanovičiai ir Co darkytų jo novelė. Baltušio nervai matyt neišlaikė, kai sužinojo kad ne tik nebus prezidentu, bet ir viceprezidentu. O vyras numanė, kad jo didžiausia bėda, jog kahalas jį įrašė į juodą sąrašą (taip aiškina "žinovai").

1968 05 08: Henrikas Zimanas Žiugždos draugas visose juodose machinacijose kai reikia stabdyti kurį nors per daug kylantį tarybinį mokslininką. Pergalėje Nr. 3 buvo pasirodę trys Mikelinsko apsakymai, kurie lyg buvo nukreipti prieš Zimaną ir Žiugždą. Ir pats Žiugžda suprato, kad prieš jį nukreipta. Mikelinskas puolamas ir dėl straipsnio "Litmenyje" pavadinimu "Kūdikėlis". Ten pat buvo demaskuojantis aparatčiko Radaičio straipsnis išspausdintas.

1969 06 15: Guzevičius buvo šaunus vyras. Labai nekentė pranašo. Buvo labai bloguose santykiuose dėl to su šeimininku. Gana humaniškas. Netrūko jumoro.

1969 10 02: Sideravičius kalbėjosi su J. Jurginiu. Atrodo M. Šumauskas kurį laiką gulėjo specpoliklinikoje tuo metu, kai ten gydėsi H. Zimanas. Be abejo, jų pokalbiai sujudino Motiejų pulti Jurginį, kuriam paskyrė ar 30 psl. Savo atsiminimuose. Jį kaltino oportunizmu - kam rašęs komendantui (?) atidėti ar sumažinti bausmę kaip studentui. M. taip įpykęs, kad norėjo akmeniu jam galvą suskaldyti. Leidykla (ar redakcija) tą epizodą pateikusi CK-tui. Motiejui buvo paaiškinta, kad CK negali čia kelti bylos. Tai gali išžiūrėti pirminė organizacija.

1970 07 11: Valstybinių premijų skyrimo komisijos posėdis. Požiūris susirinkusiųjų į Zimaną. Kalbėjo Žiugžda, pasisakydamas už premijos skyrimą Zimanui. Kvaila kalba visiškai sugadino Zimano reikalą. Salė taip ūžė ir juokėsi, kad turėjęs už tą patį pasisakyti narys koresp. J. Macevičius nebeišdrįso lipti į tribūną. Sidrravičius: Iš kur trenks perkūnas? Genrikas nedovanos. Juo labiau, kad mūsų kultūros reikalus ėmė spręsti Charazovas, o Zimanas visus savo reikalus tvarko per jį.

1970 09 04: šeimininkas tiesiog įdūkęs dėl premijos nepaskyrimo Zimanui. Sniečkus skuba, nes jaučia, kad išsilaikys ne ilgiau 2 metų.

1970 10 05: Spalio 4 d. "Tiesoje" G. Zimanas rašė apie gen. V. Vitkauską, matyt norėdamas parodyti, kad jis nėra lietuvių tarybinės inteligentijos priešas.

1970 11 08: CK biuras nutaręs Zimaną atleisti iš Tiesos vyr. red. pareigų ir skirti "Komunisto" redaktoriumi (Niunka tokiu būdu lieka dirbti MA). Tiesos redaktoriumi skiriamas Laurinčiukas. "Pagaliau, po daugybės kalbų, įvyko. Baigėsi savotiškas "Tiesos" istorijos laikotarpis, kai šiame partijos organe atsispindėdavo redaktoriaus kai kurios subjektyvinės pažiūros. Per tą laiką dienraštis tai "boikotavo" Mokslų akademiją, tai puldinėjo (ir neteisingai) atskirus akademikus (visi čia įžiūrėjo G. Zimano kerštą už jo neišrinkimą nariu korespondentu 1956. XII sesijoje), be to, labai įtempti santykiai buvo tarp rašytojų ir Pranašo (taip jie vadino G. Z.), kuris tapo tikrai nepopuliariu žmogumi respublikoje". "Negalima sakyti, kad tie du vyrai [Zimanas ir Sniečkus] (nors tarp jų milžiniškas skirtumas istorijos požiūriuose, būtų išsiskyrę. Pranašas perėjo į mažesnį postą, tačiau bus netoli šeimininko ir antrojo sekretoriaus Hazarovo [Charazovo], antrojo LKP CK sekretoriaus]. Todėl galės ir toliau suvedinėti sąskaitas su akademikais, rašytojai ir kitais, jo nemalonę užsitraukusiais žmonėmis". Vaikščiojo su D. Roda. Užėjo kalba apie P. Cvirką. D. Roda prisiminė pirmuosius pokario metus "Tiesos" redakcijoje, kai ten aplinkui G. Zimaną dirbo daugybė jo tautiečių. "Kartą atėjo į redakciją Petras Cvirka, dairosi į kairę ir į dešinę mato siuvančius pro šalį tik tos vienos tautybės veikus ir staiga sako G. Zimanui: - Kas čia pas tave - redakcija ar sinagoga? Šis ekspansyvaus P. Cvirkos tiesumas nežmoniškai supykdė G. Zimaną ir tas negreit dar atsileido". Tačiau dabar "Komuniste" vėl susirenka bičiuliai: G. Zimanas, Gelbahas, Moskvinas, Zelanskas ir dar vienas. Kaip Kauno gorkomas senais laikais.

1970 11 04: iš Žinijos valdybos pirmininko pareigų plenume atleido J. Matulį. Tai buvo didelė asmenybė, autoritetas, protas ir drąsa. JO vietoje pirmininku išrinktas V. Niunka. Jis puikus žmogus Jie ir skiriasi: vienas - aukšto lygio inteligentas, mokslininkas įpratęs dirbti savo galva, kitas irgi labai apsišvietęs inteligentas, bet per ilgus metus partiniame darbe įpratęs nefilosofuoti ten, kur yra direktyva. Be to, slegiamas šeimininko autoriteto. Niunka gal dėl to paskirtas "Žinijos" pirmininko, kad atleistas iš "Komunisto" redaktorių, o tik būdamas vadovu gali būti CK nariu. Visa pradžia iš Zimano. Taip perstūminėjamos figūros respublikos šachmatų lentoje.

1971 03 27: "Žydų klausimas ryšium su Izraelio - arabų konfliktu kartais darosi keblus. Šiaip ar taip, mūsų šaliai jis nėra iš maloniųjų". Kalbėjosi su rašytoju Josade. Jis pasakojo, kad praėjusį sekmadienį išvažiavo į Izraelį 5 šeimos. Ta proga geležinkelio stotyje susirinko ko gal 1000 žmonių daugiausia jaunimo ir dainavo hebraiškas dainas. Šios kalbos jaunimas nežino, bet dainas išmoko. Gavosi savotiška demonstracija. Vėliau Churginas sakė, kad dainavo ir lietuviškas dainas: "Leiskit į tėvynę, leiskit pas savus". Pasak Sideravičiaus tai antitarybinė demonstracija. Josadė toliau apie žydus pasaulyje: bet ir bankininkai - "Jų rankose pasaulio kapitalo kontrolė. Ir ne tik kapitalo, bet ir politikos: juk daugelyje partijų įvairiose šalyse yra žydų, ir ne eilinių partijos narių, bet įtakingų! Taip, tai jėga! Jis dar kalbėjo apie didžiausią žydų patriotinį pakilimą visame pasaulyje". Atsisveikinęs prisiminė prof. Norkūno filosofiją pokario metais: "esą žydai vairuoja pasaulio politiką, jie organizuoja karus ir taikos sutartis, ir kas eina prieš juos - pralaimi. Tik dėl to Hitleris pralaimėjo; jeigu jis nebūtų ėjęs prieš žydus, būtų II pas. karas kitaip pasibaigęs". Sideravičius: dabar, jeigu susitiktume, profesorius [Norkūnas] prieš mane turėtų naujų argumentų. 

K. Sideravičiaus komunistiniai (marksistiniai) įsitikinimai

1953 03 08: mirė Stalinas. Aš nemačiau ir negirdėjau, kad būtų kada nors Lietuvoje ir visame pasaulyje masės žmonių taip sunkiai pergyvenę kieno nors mirtį. Atrodo, jokiam žemės kampely nėra žmogaus, kuris nebūtų susimąstęs šiomis dienomis. Daugelis verkia. Žmonės verkia vienumoje, verkia susirinkimuose, darbe, gatvėje. Bet ir tie, pas kuriuos nėra ašarų, širdies gilumoje dažnai daug didesnę širdgėlą jaučia už tuos, kurie užsidėjo gedulo raiščius. Stalinas sukūrė tokią galingą monolitą - partiją ir tokią stiprią tarybinę industrinę - kolūkinę valstybę, jis taip genialiai vedė jos užsienio politiką ir kovą už taiką visame pasaulyje kad šiandien galima drąsiai žiūrėti į ateitį.

1956 01 14: 1946 - 1948 m. baigė Respublikinę partinę mokyklą. Baigė istoriją Pedagoginiame institute. Per visą tą laiką dirbo Ministrų Tarybos aparate. Jau prieš keletą metų girdėjo, kad tarp Sniečkaus ir Gedvilo būna nesantaikos. LKP VII suvažiavime Gedvilas užstojo Paleckį, kaltintą "vieningos srovės teorija".

1956 04 14: Mirė Stasys Matulaitis. Prieš savaitę prašė S. Matulaičiui išskirti 5000 rublių. Paaiškino Šumauskui, kad tai seniausias Lietuvos marksistas. Kad neseniai jam už nuopelnus 1905 m. revoliucijoje suteiktas Raudonosios Vėliavos ordinas. Sideravičius prisiminė pasitarimą ar konferenciją Lietuvos istorijos klausimu, įvykusį prieš keletą metų MA Istorijos instituto patalpose. Tada Matulaitis buvo instituto mokslinis bendradarbis. Pertraukos metu jis priėjo prie Sideravičiaus ir pasakė: noriu išstoti prieš Žiugždą. Pasakyti, kad Žiugžda Lietuvos istorijos neparašys, kad jis nesugeba ir bijo, ją neteisingai aiškina. Jis Lietuvos prijungimą prie Rusijos laiko palaima, jam carienė Katrė gera, rusiška baudžiava geresnė ir baudžiava Lietuvoje po prijungimo pagerėjusi. Juk tai absurdas pasak Matulaičio. Žiugžda piktai nuginčijo tuos teiginius. S. Matulaitis iš instituto buvo atleistas. Sniečkus pasakęs, kad Matulaitis senas oportunistas, ir sutikęs su atleidimu. Oficialiai seniukas buvo iš MA išvytas už oportunizmą ir už tai, kad kenkęs lietuvių - rusų draugystei. Sideravičius: kiek su Žiugžda susitikdavau, teik jis man atrodė lyg zuikis, kuris dairosi į šalis ir klausosi kaip jam geriau elgtis. Nė vienu Lietuvos TSR istorijos klausimu jis neturėjo savo nuomonės, o kiekvienu konkrečiu atveju jis stengdavosi nuspėti, susivokti kaip dabar reikia tą ar kitą dalyką aiškinti. Tipiškas konjuktūrščikas.

1956 10 30: Sueco įvykiai. Po jų viskas aišku: Lenkijos ir Vengrijos įvykiai bendro imperialistinių jėgų puolimo dalis. Niekšiškai pasitarnavo imperialistams Izraelis.

1956 11 14: Vengrijoje ėmė siautėti reakcija ir šaudyti į mūsų žmones. Tarybinė Armija sutramdė suįžūlėjusius fašistus. Per Vėlines nacionalistai mėgino demonstruoti Rasų kapinėse ir Kauno kapinėse. Vilniuje pasižymėjo Pedagoginio instituto studentai.

1957 01 20: Lietuvos TSR istorijos svarstymas. Dėl Žiugždos: kad jos istorija, jo perdėjimai iššauks pasipriešinimą. Sideravičius: aplink save matau daug žmonių, kuriems pirmoje eilėje rūpi karjera, aukšti atlyginimai, garbingos vietos, kurių ne vienas tarnautų ir kitokiai santvarkai, kurių pažiūros keičiamos sutinkamai su savo padėtimi. Aš giliai tikiu į komunistinį rytojų. Aš specialiai ėjau du metus į Resp. Part. mokyklą, kad galėčiau giliau pažinti, įsisavinti marksizmą. Man marksizmas įėjo į kraują kai jį du metus dėsčiau konservatorijoje. Marksizmo sistematiško pažinimo trūksta Paleckiui, Gedvilui. Aš puikiai matau kaip paviršutiniškai marksizmą žino Žiugžda, kaip jis vulgarizuodavo jį. Mačiau, kad jam svetima yra savo liaudies, savo krašto meilė. Aš suprantu savo tėvynės meilę kaip internacionalistas, aš myliu Lietuvą socialistinę, kaip dalį pirmosios pasaulyje socializmo šalies.

1957 05 15: esu komunistas iš įsitikinimo. Esu vienas iš nedaugelio tų profesionalių mokytojų kurie su partija ėjo iki galo kovoj dėl fašistinės diktatūros nuvertimo ir tarybų valdžios pastatymo. Ir staiga pasijutai kažkoks antros rūšies komunistas, kuris negali likti MT aparate, kuri negali dėstyti VU. Sniečkus dėl Andriaus ir Žiugždos intrigų buvo prieš Sideravičių.

1957 06 04: kalbėjosi su Šumausku. Pasakė jam, kad jo kelias tiesus: bedievis - antifašistas- kompartijos aktyvistas pogrindy - komunistas. Sakė Šumauskui, kad inteligentų kelias į partiją buvo sunkus, kad buvusių mokytojų partijoje karo metu buvo labai maža. Norėjo pasakyti, kad jo pozicija Šumausko atžvilgiu visada buvo teigiama.

1966 01 27: J. Matulį jaudina visuotinis jaunimo beidėjiškumas. Polius muzikos bankrotas (moderninė kakafonija) ir meno išsigimimas (šluotražiai ir uodegos kaip kūrybos priemonės). Tai negali ilgai tęstis Bus kokia reakcija, pavyzdžiui gal ir religijos atgimimas. Matulis klausė ar negali religija persitvarkyti. Jis pats tuo nesistebėtų. Kodėl religija negalėtų prisitaikyti prie socializmo. Tokių simptomų yra. Sideravičius susidarė įspūdį, kad ši pesimistinė gaidelė, pesimistinė pažiūra į ateitį - senatvinis reiškinys.

1961 03 22: tenka, daugiausia svečiuose, susidirti su senaisiais inteligentais, maždaug mano kartos Jie daug pasikeitė, bet nežmoniškai dar daug buržuazinio jovalo jų galvose... Visi minėti asmenys žino, kad aš komunistas, kad redaktorius ir tai man esant kalba tokius dalykus. O tai ką jie šneka tarp savųjų?

1967 04 16: Respublikos viršūnių pertvarkymu pradėta naikinti išskirtinė Lietuvos TSR padėtis: nuo 1940 m. I - asis sekretorius premjeras ir prezidentas vietiniai, iš savo liaudies kilę žmonės. Tiesa, jie seni bolševikai užsigrūdinę revoliucinėje pogrindžio kovoje, ištikimi leniniečiai, studijavę anais laikais marksizmą - leninizmą Maskvoje sėdėję kalėjimuose, geriausia žiną Lietuvos darbo liaudį ir pačią Lietuvos TSR. Didėjančiai centralizacijai tokie nereikalingi. Pamažu susilyginsim su Latvija ir Baltarusija. Paleckio marksizmas tiesa šlubavo, bet jis visada buvo nuoširdus tarybinės santvarkos kūrėjas, jis liaudžiai buvo tarsi vėliava.

1967 05 05: šlykščiai pasirodė į JAV išbėgusi Stalino duktė Svetlana (nei pagarbos tėvui, nei marksizmo nei mokslinės pasaulėžiūros - tik miesčionė boba, kurią kaip tešlą minko JAV žvalgyba).

1969 (?) 10 13: Nuo internacionalizmo į nacionalizmą?: prisimena senuosius bolševikus internacionalistus, jų tarpe ir Angarietį, visada pajunta didžiausius poslinkius šioje srityje. Per 52 metus kito internacionalizmo dvasia, jo supratimas, charakteris, o greta augo nacionalizmas.

1969 10 26: kalba apie savo atsiminimus ir kaip juos apibendrinti, kokia jungiamoji grandis atskirų epizodų turėtų būti. "Bet dabar man rodos svarbiausias skiriamasis bruožas mano jaunystės laikų ir dabarties jaunimo yra tai, kad mano amžininkams reikėjo ieškoti tiesos atsakymo į visokius "prakeiktus klausimus"". "Dabartinei kartai šis nežmoniškai skausmingas ir kartu pašėlusiai įdomus ieškojimas nereikalingas: visa išaiškinta visa atrasta (filosofine prasme), reikia tik gerai mokytis, pasiruošti gyvenimui ir paskui dirbti iš peties - statyti komunizmą. Tai nėra atradimas".

1970 11 16: Vilniaus centre sutiko V. Niunką. Jis daug įdomaus papasakojo apie didžiąsias Vakarų kompartijas. Savotiška Italijos KP pozicija. Vieną žymesnių opozicionierių, ypač aštriai pasisakiusių prieš mus Čekijos krizės dienomis, išrinko CK nariu, kai to vyro kolegos - Fišeris Austrijoje ir Garodi Prancūzijoje - buvo išmesti iš KP. Visi jie mokėsi Maskvoje. Garodi Visuomeninių mokslų akademijoje ir disertaciją gynė. Italijos komunistai pasikalbėjimuose Prancūzijos KP kitaip ir nevadina kaip dogmatikais.

K. Sideravičiaus susirašinėjimo su kraštotyrininkais medžiaga: Pogrindinei komunistų veiklai Betygaloje vadovavo pogrindininkas Katkus, gyvenęs Maskavitų kaime. Su juo Sideravičius palaike ryšius. Jis sukūrė pogrindinį MOPR būrelį, į kurį įėjo Požečių mokytojas Lalys, Sangailių mokytojas J. Budrys (išbėgęs) ir kiti. MOPRo nariai buvo šaulys Dzikas (vėliau tarybinis partizanas, partinis darbuotojas), Juozas Digrys, Bradulskytė, Pranas Juška, gydytojas Zavelevičius. Rinkdavo pinigus kovojančiai Ispanijos liaudžiai, platindavo pogrindinę KP ar Liaudies Fronto literatūrą. Ją pristatydavo iš Kauno Kuzminskiai ir Vytautas (Aukštųjų mokyklų komiteto pirmininkas vėliau). Kalvis Butkus taip pat gaudavo komunistinę literatūrą, bet kaip pogrindininkai ryšio neturėjo. Apie Juozą Daškauską tik girdėjo. Jis visas priklausė Partijai. Į Betygalą turėjo atvažiuoti Raseinių apskrities viršininkas, ir kartu Betygaloje turėjo būti kažkoks tautininkų renginys. Digrys per naktį iš šeštadienio į sekmadienį visus kelius į Betygalą nusėjo komunistiniais atsišaukimais. Sekmadienio rytą eidami į Betygalą žmonės visi skaitė atsišaukimus - apie nieką daugiau ir nekalbėjo. Sideravičiui ypač didelį įspūdį darė Liaudies fronto atsišaukimai ir Stalio knygutė "Apie leninizmo pagrindus". Užeidavo dažnai pas gydytoją Zavelevičių, kuris turėjo gerą lempinį radijo aparatą ir jie klausydavosi Maskvos radijo. Betygaliečiai paskutiniais metais dažnai dainuodavo tarybines dainas. Populiariausia buvo "Tai platus gi kraštas mūsų gimtasis". Partijos įtaka Betygaloje buvo didelė. Buvo įdomus epizodas - Betygalos miestelėnų byla su klebonu dėl namo, kuriame dabar salė. Ši byla gyventojus paskirstė į dvi stovyklas ir daug kam padėjo atsikratyti religinių prietarų (l. 3 - 7).

K. Sideravičiaus ateizmas

1945 06 20 (Andriejavas): užėjau pas kleboną kun. Valaitį, man kadaise pažįstamo rietaviškio brolį. Pasisakė esąs Sniečkaus giminaitis. Šnekinu prisidėti prie kampanijos - aiškinti žmonėms, kad išeitų iš nelegalios padėties. Sukosi visaip kaip lapė. Negalįs bažnyčioje apie tai kalbėti be vyskupo leidimo. Tada jis pasakę atvirai: netikįs valdžios pažadu, kad pasidavusieji nebus baudžiami. Jėzuitas lieka jėzuitas.

1960 01 02: atidavė spaudai 1959 m. brošiūrą "Krikščionybės atsiradimas Lietuvoje". MG atlieka didžiulį darbą formuojant žmonių pasaulėžiūrą, plečiant jų akiratį. Niekas respublikoje neveda už mus rimčiau ir įtikinamiau ateistinės propagandas. Didelis trūkumas formuojant naujo žmogaus pasaulėžiūrą tas, kad mes daugiausia tik griauname senus prietarus, seną moralę, o nepateikiame vietoj to gerai sutvarkytos naujos pasaulėžiūros bei moralės. Yra žmonių, kuriems viduje susiformuoja tuštuma. Dėl to Sideravičius nori spausdinti straipsnius apie socialistinį humanizmą, komunistinę moralę.

1960 03 12: LKP XII suvažiavimas (1960 03 01 -03): Sniečkus kalbėjo kad ateistinėje propagandoje reikia labai atsargiai naudotis buržuazinių ateistų palikimu (tai atsakymas į sumanymą išleisti Basanavičiais knygelę "Iš krikščionybės santykių su lietuvių kultūra"). Gražiai pakalbėjo apie lietuvių tautos prisirišimo prie rusų tautos.

1960 04 24: rodos pernai atvežus mamą į ligoninę, pristojo prie jos personalas - seserys siūlydamos kunigą. Tai jos darė matyt specialiai dėl to, kad vaikai - Juozas ir aš - jau respublikos mastu buvo žinomi bedieviai. Mama atsisakinėjusi. Norėdami jas nukalbėti sakiusi, kad galinti kalbėti tik su tokiu pat kurčiu ir senu kaip ir pati, pav. Dvaranausku. Ji tuo būdu norėjusi diplomatiškai išsisukti iš siūlomų "dvasiškų" patarnavimų. Mat žinojo, kad Dvaranauskas toks pat senas ir nesiverčia kunigo praktika. Tačiau vienuolės buvo atkaklios, jos atgabeno tą senį į ligoninę ir mama gavusi "dvasiškus" patarnavimus. Mane tas reikalas įsiutino, bet aš negalėjau iš jos sužinoti, kas buvo iniciatorės šitokios provokacijos. Mama vėl pasakoja: čia mane apspito davatkos, negaliu apsiginti. Aš joms sakau: nieką daugiau netikiu, kaip tik velnią. Jis tai neapsimeta, yra toks koks yra. Paskui po kiek laiko ėmė keikti Vatikaną: kiek jis iš žmonių turto surenka o ką jiems duoda? Apgaudinėja, daugiau nieko. Bjaurybės. Mama skuba papasakoti apie save, savo giminę. Apie tėvo kilmę sako gali papasakoti senis Laukaitis, trijų žuvusių Laukaityčių (Adelės, Elžbietos ir dar vienos) tėvas. Motina ištekėjusi už Vitkausko. Ten nuolat būdavusios lėbautojų draugijos ir kunigai atvykdavę. O tas namas, kurį kunigai lankė, skaitėsi garbingas. Dideles pajamas duodavo kontrabanda. Bagdonų namuose nuolat būdavo svetimų žmonių - kontrabandininkų bėgančių į Ameriką užsidirbti. Per sieną tada ėjo viskas - žmonės, prekės. Svarbiausia - literatūra, degtinė, likeriai, romas. Vedę tėvai apsigyveno Naumiestyje pas Vasiliauską. Juozas Sideravičius turėjo rašyti MG apie pranciškonus, o "Sov. Litva" apie marijonus.

1960 09 07: mamos atsiminimai toliau: sekmadieniais žmonės Naumiestyje žmonės specialiai užimdavo vietas, kas matytų kaip ponai renkasi į bažnyčią. Ponai eidavo kairiąja šventoriaus puse pro zakristiją, už grotelių susirinkdavo.

1960 09 07: Kalbėjosi su moksl. Kandidatu Edv. Kanopka. Už Kanopką dar toliau nuėjo senis M. Šikšnys: jis pradėjęs lankyti ... bažnyčią!

1960 09 27: radijo apžvalgininkas. Rajonų aktyvui ir propagandistams skaitė paskaitas.

1960 10 18: apie dėstomą kursą VU: man pačiam lietuvių kovų su kryžiuočiais tema - gražus malonus kursas. Sideravičius ir Jučas abu pokalbyje priėjo išvados, kad jie katedroje nepageidaujami, kad jų "karjera" universitete baigiasi.

1961 03 22: Kart su drg. Jankevičiumi pateko pas jo uošvę - Liobytę, nes ji Marytės mokslo draugė, o jos duktė Laisvę - Marytės "krikšto" dukra. Paskui atėjo "svarbiausias " svečias - Kaz. Kymantaitė Gregorauskienė - Banaitienė su dviem sputnikais - aktoriumi Kanopka ir jo švogeriu mokytoju. Kymantaitė buvo girta ir Sederavičių ėmė girti dėl jo str. apie Žalgirį. Kas man iš jūsų marksizmo (kreipėsi į Jankevičių), kada vis tiek mirsiu, kas man iš to? Net savo sugebėjimų, talentų negaliu dukrai perduoti. Save laiko labai talentinga. Sideravičius: prisimena, kad panašiai apie mirtį jis samprotaudavo kai jam buvo - [mažiau] metų, o paskui suprato visuomenės vystymosi dėsnius ir žino, kad nėra ko jaudintis dėl to, kas neišvengiama. Paskui per Marytės gimtadienį išsišnekėjo su kompozitoriumi Balsiu. Ir jo žodžiuose gaidelė - gaila kad gyvenimas praeina.

1962 10 21: Magdutė keliolika metų nelankė M. Žilionienės: girdi subolševikėjusi, pataikaujanti bolševikams todėl ir mieste darbą turinti. Žilionienės dukros ištekėjusios už partinių. Magdutės vyras Biskys beveik ekskunigas (be paskutinių šventimų), dabar aktyvus ateistas, jos sūnus ir dukra irgi susiporavo su komunistais. Įdomi pažiūrų evoliucija.

1962 11 19: nesiseka redaguoti MG - P. Slavėno straipsnis buvo visiškai nespausdintinas, turėjau jį perdirbti pusę prirašyti. Reikėjo redaguoti silpną J. Ragausko straipsnį "Be manęs" (antrašte "Niūri filosofija" spausdinamas MG).

1963 04 10: Šiandien juokiausi drg. Ragauskui - mane baudžia dievas- sloga vis.

1963 11 19: Vakar Respublikinėje ateistinėj taryboje svarstė Šiaulių miesto ir Anykščių rajone ateistų tarnybų darbą.

1964 03 02: aplanko J. Ragauską. Jis ne mažiau vienišas kaip anksčiau. Duris atidarė kažkokia mergaitė. Paskui atšuoliavo Ragauskienė. Iš pasikalbėjimo pamatė, kad jo nuotaikos nesveikos. Atrodo lyg nesą tikslo gyventi. Teisina savižudžius Pesimizmą skaito natūraliu dalyku. Jis pabrėžė, kad jį nenori priimti į komunistų partiją. Kad juo nepasitiki.

1964 11 23: skaito Ramunės Aidukaitės - Ragauskienės knygą "Skraidykit kaip paukštės": neblogai, bet daug sentimentalumo, visas dėmesys vidiniam religijos pasauliui. Tai nebloga medžiaga suprasti kaip stipri Lietuvoje buvo religinė aplinka ir kaip išaugdavo religininkai.

1965 04 21: apie ateistinius trečiadienius. Balandžio 14 d "Žinijos" patalpose. Dominavo prof. K. Daukšas ir šiek tieks Slavėnas. Pirmasis šlubavo marksistiniu požiūriu. O paskui kalbėjęs psichiatras Indrašius ėmė dėstyti Planko pažiūras į materiją. Sederavičius mandagiai pasiūlė ateity nepradėti ginčo dėl pagrindinių marksistinės filosofijos klausimų. Antras trečiadienis: visi Daukšo argumentai apie dievo vaizdinio susiformavimą "iš pilvo", savi prisigalvoti argumentai, mėginimas savo galva išsiaiškinti kaip atsirado religiniai tikėjimai. Vėl Sideravičius neištvėrė ir pasakė: tariamieji lietuvių dievai Praamžius, Milda, Ragutis (jas daug operavo Daukšas) yra vėliau krikščionių autorių pramanyti. Balandžio 16 d. nuvažiavo į Šiaulius. Skaitė propagandistams pranešimus.

1965 05 12: ateistinė paskaita: mūsų propagandistai stokoja autoriteto, geria. Pro piršus žiūrima į komunistų nusikaltimus moralei. Pavasario pradžioje Kapsuko kunigaikštis Adomavičius (Černiachovskio kolūkio pirmininkas), už prirašinėjimus gavęs didvyrio vardą, šeimininko liubimčikas ir rytų tipo despotas, surengė draustinyje medžioklę, pasitelkęs Gliką (dar vienas kolūkio pirmininkas) ir Kauno įgulos viršininką. Ateistinės paskaitos nebeteko savo prasmės. Reikia ateistinį darbą meniškai dirbti.

1965 07 12: kelionė į Telšius. Kokie telšiškiai? Vieni eina į bažnyčią, tarsi tų 25 - erių Tarybų Lietuvos metų ir nebūta. Į bažnyčią eina daugiausia moterys, nemažai vaikų, yra ir jaunimo. Kas jiems 1940 metai.

1966 05 13: 05 09 su Katinais ginčijosi dėl J. Ragausko. Juodu, kaip Liobytė, O. Dabrilaitė fanatiškai nekenčia Ragausko: karjeristas, išverstaskūris. Jo "Itte, missa est" niekam tikusi. Nė vienas popas, nė vienas rabinas nešmeižia savo religijos, o jis ką daro. Ko jis nori atsižymėti, rašo? Tegul sėdi ir tyli.

1967 06 16: Ragauską operavo gegužės 24 d. Ragauską lankė birželio 7 ar 8 d. Rodė laiškus du: jaunos davatkos neseniai įstojusios į aukštąją mokyklą rašė apie meilė šv. Teresėlei ir nepažįstamąją, kuri gąsdina Ragauską ir žmoną už jos knygą, atvažiuojanti specialia, kad pasivaikščioti apie jų namu, iš tolo pasižiūrėti; nepažįstamoji užjaučianti Ramunę ir linki tvirtumo pergyventi nelaimę.

1967 09 05: Ragauskas sulaukė savo 60 - mečio. Sveikinant Niunką Sniečkus pasakė: Ragauską priėmėme į partiją. Priėmė, kai Ragauskas taip didvyriškai laikosi, kai parašė tokius drąsius straipsnius. Rugpjūčio 23 d. jau sveikino Ragauską. Buvo ir Zimanas.

Fragmentai iš 1968 m. dienoraščio įrašų: Dž. Londonas buvo įsitikinęs, kad religija pikčiausias žmonijos priešas: atbukina smegenis, apsvaigina dogmomis, verčia aklai tikėti, o ne savarankiškai galvoti. Religija neleidžia žmonėms jaustis šeimininkais žemėje, ginti savo teises [...]". Marksas, Darvinas, Ničšė išmokė jį mąstyti, o Kiplingas ir Stivensonas - išmokė rašyti.

1969 10 po 10 d.: "M. ir g. redakcijoje": 10 16 dalyvavo jų partinės organizacijos ataskaitiniame susirinkime. Buvo priverstas kalbėti konkrečiai, kad Tautavičiaus straipsnyje apie Vilniaus legendas nėra nieko Lietuvoje žinomus pasakojimus. Ydinga medžiaga pateikta J. Grigulevičiaus straipsnyje apie inkviziciją, nes patvirtinamas klerikalų teiginiai, jog dėl inkvizicijos žiaurumų kalta valstybė, o ne bažnyčia. Trinkūno straipsnyje kartojami italų filologo Pizzanio teiginiai, mokslo paneigti tvirtinimai, kad lietuviai turėję vyriausiąjį kunigą ir dvasininkų hierarchiją, vyriausiąją šventyklą. Sideravičius pakartojo: "Jo [Grigulevičiaus] str. ydingas - tai lengvai įrodoma ir suprantama. Negera yra save raminti marksistams nebūdinga mintimi, esą jau žurnalas pasiekęs lubas [...]".

1970 06 30: Salantuose prisiprašė elektromonterį Stasį Skliūderį ir jis nuvežė jį į Gaidžio kalną, kuriame stovi liekanos apnaikintos koplyčios. Kalnelis, turbūt, apeiginis. "Žmonės piktinasi, kam apgriauta koplytėlė. Antras "ateistinės veiklos" faktas - netoli bažnyčios iškabinti antireliginiai plakatėliai su baisiomis kunigų karikatūromis (pav. kunigų orgija: vienas šoka ant stalo, o du glebėsčiuojasi su moterimis). Tuo tarpu žmonės, matyt, daugiausia religingi - toks "ateizmas" tegali duoti atvirkščius rezultatus. Ten sekmadienį buvę "dideli atlaidai" ir švęsta bažnyčios 225 m. sukaktis".

1970 10 21: Julius Būtėnas priminė, kad J., Grušas prieš karą buvo jaunas katalikų žurnalistas ir rašytojas. Būtėnas pasakojo, kad kavinėje jau šiais laikais sėdėjo su B. Žygeliu, J. Grušu ir Liagu. Pokalbio metu J. Grušas mirusį poetą J. Mikuckį vadino "išdaviku" už tai, kad J. Mikuckis emigracijoje bendravęs su tarybine atstovybe ir dėl to esą Mikuckio sūnų (dabar inžinierius) paleidę, nors buvo suėmę ir kaltino nacionalistine veikla. Sideravičius: "Turbūt, Grušas "išdavyste" laiko ir J. Mikuckio bendradarbiavimą "Laisvėje" bei "Vilnyje". Taigi, katalikai viduje lieka nepasikeitę...".

1970 10 26: nuėjo į "Žiniją". Rūpėjo pasiūlyti paskaitą ryšium su su Karuso ir Rudavo mūšių sukaktuvėmis. Bet "Žinijos" draugijoje Stanislovaitienė sako, kad istorikų sekcijos priimtas ir keletą kartų apkarpytas tematinis paskaitų planas nepraeina - vis per daug senovės. Paskaitų organizatorius Kulikauskas bijos ir klausyti apie Liet. istoriją. Ateistinių paskaitų - prašom, skaitykit , kiek norite. Ir ėmė siūlyti komandiruotę. Galiu vietą pasirinkti, kur noriu.

1970 11 16: savaitę vargsta - tikrina "Valstiečių laikraščio" ateizmą ir mokslinės skaitytojų pasaulėžiūros ugdymą. Perskaitė š. m. laikraščio numerius. Dabar suka galvą kaip apibendrinti. V. Niunka Varšuvoje dalyvavo kaip žiūrovas dispute, į kurį buvo pakviesti ir filosofuojantys katalikai (civiliai), bet jų pasisakymų V. N. negirdėjo - Lenkijos ateistai skundėsi, kad jų propaganda priversta liežuvį prikąsti - cenzūra neleidžianti atviriau pasisakyti. Vienas norėjo polemizuoti su kard. Višinskiu (dabar Romoje), pasakiusiu agresyvų pamoksliuką prieš Lenkijos mokyklas. Straipsnis ilgai vaikščiojo po instancijas, atsidūrė CK ideologiniame skyriuj ir buvo nukreiptas į vienos vaivadijos laikraščio redakciją, bet neaišku ar ir išspausdintas.

1971 02 04: pokalbiai su Kostu Korsaku. Gimė 1909 m. Aiškiai kairėn Korsakas pasuko krikdemų valdymo pabaigoje. Ateitininkai jį išmetė. Bugailiškis pasiūlė jam redaguoti "Kultūrą". O vėliau vedė "Kultūros" žurnale literatūros skyrių. Tik vienas Vytautas Montvila iš vaikystės jautė socialinę neteisybę, todėl gana anksti atsidūrė revoliucinėse pozicijose, o valstiečių (K. Boruta, A. Venclova, S. Nėris), prekybininko (Korsakas), siuvėjo (Sideravičius) vaikai turėjo pereiti ilgesnę evoliuciją, kol iš šeimos, mokyklos, valstybės gyvenime viešpataujančios religinės ir reakcinės atmosferos galėjo išsiveržti į pažangią.

1971 04 16: ""Žinijos" centro darbuotojai rimčiausiais veidais kasmet skaičiuoja, kaip auga paskaitų tūkstančiai ir klausytojų milijonai. Bet kiek aš važinėjau į rajonus (Telšių, Skuodo, Šilalės, Kapsuko, Vilkaviškio) - vietoje burbulas sprogsta ir nė pėdsako nelieka. Bet niekas nepasakys, kad karalius nuogas. Nesiskaitome mes su tikrove ir nepripažįstame žmonių psichologijos".

K. Sideravičiaus susirašinėjimo su kraštotyrininkais medžiaga: Sideravičius į Betygalos pradinę mokyklą mokytoju buvo atkeltas 1935 m. Prieš ir po pamokų mokiniai turėjo kalbėti maldą. Jis pats niekada nesižegnodavo ir neidavo į bažnyčią. Kunigai rašydavo prieš jį skundus. Kunigai tėvus iššaukdavo į kleboniją, užrakindavo duris ir tol laikydavo, kol tie pasirašydavo (l. 1 - 2).

K. Sideravičiaus sovietinis patriotizmas ir konfrontacija su "nacionalistais"

1944 07 28: neapykanta vokiškiesiems okupantams. Nekenčia vokiečių ir vokiškos kultūros. Kuri davė Teutonų ordiną, prūsiškus junkerius ir didįjį žmonijos galvažudį Hitlerį. 1943 m. buvo fronte. Pati pikto šaknis - vokiška kultūra kuri pagimdė tokius užmušėjus, kuri davė prūsiškus junkerius ir viduramžių plėšikus - kryžiuočius Preikšas pakvietė jį dirbti LTSR Komisijos vokiečių žvėriškumams tirti sekretoriumi. Nuo šiol visos mano jėgos, valia ir sugebėjimai vokiečių tikrajam veidui parodyti.

1945 05 05: Provincijoje tebesitęsia košmaras. Banditizmas, žudynės, padeginėjimai. Nieko iš ten neišgirsi džiuginančio. Smagu, kad krito Berlynas.

1956 05 25: man vis rūpi kalbų klausimas. Vis teberašau pažymą apie kalbų vartojimą ministerijose įstaigose. Neseniai LKP NK svarstė vienos FSA mokyklos klausimą - pasirodo joje viskas vyksta - dėstymas, auklėjimas, masinis politinis darbas rusų kalba, nes iš 182 žmonių 26 nesupranta lietuviškai. Štai kas suteikia ginklą į rankas buržuazinių nacionalistų likučiams. Jie mėto lapelius.

1956 08 06: Mes paniškai bijodavome, kad mūsų neapkaltintų dešiniuoju nukrypimu, kad nepasakytų štai jūs kilęs iš buožių (A. Sniečkus) ir todėl jis traukia į dešinę. Daugelis mūsų bijodavo susilaukti priekaištų dėl nacionalizmo, todėl ir čia persistengdavome. Štai iš čia visa eilė kairuoliškų nukrypimų. Prieš karą ir po karo mes be gailesčio taškėme į šalis inteligentiją. Apie trėmimus. Apie mokytojus: mes žymiai daugiau jų represavome už latvius.

1956 11 14: 1956 11 14: Vengrijoje ėmė siautėti reakcija ir šaudyti į mūsų žmones. Tarybinė Armija sutramdė suįžūlėjusius fašistus. Per Vėlines nacionalistai mėgino demonstruoti Rasų kapinėse ir Kauno kapinėse.

1957 01 13: buvo pas Zilkus Žvėryne. Jam buvo proga patirti kaip mąsto nepartiniai inteligentai, kurie nėra mūsų priešai, bet ir daug kuo nepatenkinti. Prieš karą buvo turbūt felčeris, neakivaizdiniu būdu baigė Veterinarijos akademiją (tarybiniais laikais). Tarnybos reikalais važinėjo po TSRS, Buržuaziniais laikais tarnavo kariuomenėj, moka dainų, kuriose gera dozė nacionalizmo. Kilęs iš neturtingų. Skaitydavęs "Kultūrą", "Laisvą mintį", "Lietuvos žinias". Nebuvo tada nei fašistas, nei davatka. O dabar  pritaria Tito, Staliną smerkia ištisai, stačiai niekšu vadina. Galvoja, kad buržuaziniais laikais daug geriau buvo gyventi, kad individualus ūkis pranašesni prieš kolektyvinį. Planinį ūkį skaito labai ydingu. Tiki, kad pas mus yra buvę masinių žudynių panašiai kaip pas Hitlerį. Jis susižavėjęs kaip lenkai dalija po 20 ha. Rusai baisiai nekultūringi, tinginiai, savanaudžiai, kyšininkai. Tačiau maskviečiais leningradiečiais žavisi. Jis mano, kad jei Lietuva būtų nepriklausoma (t. y. jei įvyktų kapitalizmo restauracija ir visiškas atsiskyrimas nuo TSRS, tai Lietuva greitai progresuotų ir pavytų Daniją Švediją. Sideravičius: šis kadaise liberalas dabar galvoja kaip buržuazinis nacionalistas. Bet tai dėl to, kad girtas ir aš žinau, kad su kitais jis ginčysis iš tarybinių pozicijų. Sideravičius: mums verta studijuoti tokių inteligentų, darbininkų, kolūkiečių pažiūras ir pagal jas nukreipti savo agitaciją ir propagandą. Reikia meninių kūrinių, kuriuose būtų atkirtis tokioms pažiūroms.

1957 01 20: Lietuvos TSR istorijos svarstymas. Žiugžda kad jos istorija, jo perdėjimai iššauks pasipriešinimą. Sideravičius: Aš giliai tikiu į komunistinį rytojų. [...].Aš suprantu savo tėvynės meilė kaip internacionalistas, aš myliu Lietuvą socialistinę, kaip dalį pirmosios pasaulyje socializmo šalies.

1957 05 15: esu komunistas iš įsitikinimo. Esu vienas iš nedaugelio tų profesionalių mokytojų kurie su partija ėjo iki galo kovoje dėl fašistinės diktatūros nuvertimo ir tarybų valdžios pastatymo.

1957 06 14: pokalbis su prof. J. Matuliu. Matulis sakė, kad Vienuoliui Putinui nacionalistai stengiasi daryti įtakos, rašydami anoniminius laiškus, kuriuose tai geruoju prašo "ginti Lietuvą", tai grąsina. Todėl jų pasisakymuose ir nuskamba nacionalistinė gaida. Bulavas labiau linkstąs į juos, negu į komunistus ir stengiasi vadovauti nacionalistiniams elementams. Todėl kada MA sesijoje Bulavas griežtai pasisakė prieš Žiugždą kada kategoriškai Putinas, kada susidarė komplikacijos su narių korespondentų rinkimais, tai prie viso to pridedamas ir mano pasisakymas ir išeina, lyg čia viena kompanija. Reikia pasisakyti savo poziciją jų atžvilgiu.

1957 07 15: Festivalis - džiaugsmo šventė. Šiomis dienomis Vilnius neatpažįstamai pasikeitė. Jį užplūdo Lietuva. Nuolatiniai Viliaus gyventojai nustebo: iš visų pusių tik lietuviškai šneka. Kulminacija šeštadienį. Dar niekas nematė tokios eisenos. Kokia daugybė jaunimo. Merginos tautiniais rūbais ir tokie pat šaunūs vaikinai. Aukšti, liekni kaip ąžuolaičiai. Viename sudainavo "Lietuva brangi" (Maironio). Dainą pagavo krantinę užgulę žiūrovai ir laivas nuplaukė, o daina paliko ant kranto ir liejasi už širdies griebianti melodija. Jeigu dienos parado eisena kėlė gražaus nacionalinio pasididžiavimo jausmą - štai kokia graži mūsų Tarybų Lietuva ir kokia puiki josios ateitis!- (taip ir galvojau: ach, jūs visi išbėgiojusieji nacionalistai, kurie šunimis skalijate ant mūsų tarybinės santvarkos, jei pamatytumėte visą šitą eiseną! Kad galėtų ją pamatyti jūsų suvedžiotieji emigrantai, jie spjautų į veidą visiems fašistams ir dolerio garbintojams) - jeigu dieną kiekvienas didžiavomės Tarybų Lietuvos gyvybingumu, tai nakties karnavalo metu visi stebėjomės kaip moka mūsų žmonės džiaugtis.

1957 12 07: LKP Plenumas gruodžio 3 - 4 d. svarstė moksleivijos auklėjimo klausimus. Ugnis nukreipta į "Sukilėlius". Šumauskas tai pavadino ideologine diversija. O Sniečkus - libreto sukurtas nacionalistinėms nuotaikoms gaivinti. Visi Sniečkui pritarėme kai jis sakė: niekada negalima pamiršti, kad mes esame kovos pozicijose.

1960 06 25: senųjų inteligentų problema: rašė už Baranauską MG Nr. 5 straipsnį "Penktoji kolona Tarybų Lietuvoje 1940 - 1941 m.". K. Sideravičiui susidarė įspūdis, kad buržuazinė inteligentija buvo be galo naivi, parapijinio galiojimo, nieko nesusigaudė visuomenės vystymosi dėsniuose ir darydavo kvailiausias prognozes. Pvz. ne tik K. Šliūpas, bet ir ir kiti, negavę iš Hitlerio užtikrinimo, kad kad jis atkurs nacionalistinę Lietuvą, organizavo Tarybų Lietuvoje 1941 m. pirmame pusmetyje diversines organizacijas, tikėdamiesi, prasidėjus Vokietijos karui su TSRS, pastatyti vokiečius prieš faktą - sudaryti savo valdžią, o tada Hitleris turėsiąs ją nenoromis pripažinti. Karui baigiantis dešinieji socialdemokratai (Žvironas ir kiti) sukūrė negudrią teoriją: TS sumuš Hitlerį o anglai - amerikiečiai - T. S-ą ir jie (s. d.) čia vėl paskelbsią savo "nepriklausomą". Tokia idėja buvo persiėmusi visa nacionalistinė inteligentija. Toliau Sideravičius kalbėjosi su chirurgu prof. Norkūnu. Jis jau anksčiau girdėjo apie Norkūno nacionalistines pažiūras. Bet išgirdus jį sukrėtė jo pažiūrų reakcingumas. Jis aiškino kad Hitleris pralaimėjęs dėl to, kad žudė belaisvius. Jeigu jis būtų laikęsis "mūsų taktikos" iš pat pradžių, būtų laimėjęs. Rusai bėgo iš fronte pas vokiečius. Trečiasis pasaulinis karas būtinai įvyksiąs, Jį pradės Vakarų Vokietija. Įvyksiąs greitai, maždaug už 3 metų. Jam žinoma, kad vienas pažįstamas aukšto laipsnio atsargos karininkas išvyko iš Gorkio, nes nenori tapti vandenilinės bombos auka. "Rusai" tą karą praloš. Jie atvažiavo į Lietuvą tik todėl, kad turi vilčių, kad Lietuva atsiskirs ir jie tuo būdu ištrūksią iš tarybinės santvarkos. Rusai neturi patriotizmo, jiems gerai ten, kur yra duonos. Hitleri taip greitai pasėjęs neapykantą žydams kad ji apėmusi ir rusus ir jie savo žydus išpjovę. "Rusai" elgiasi taip pat kaip Hitleris: užgaulioją vietinių gyventojų nacionalinius jausmus traukiniuose, autobusuose, prieš save sukelia neapykantą, todėl jiems būsią blogai. Kodėl jie negali išmokti lietuvių kalbos? Paskui Norkūnas pasakojo kad žydai netikėję, kad Hitleris pradėsiąs karą, nes jie seniai žino (tarsi tai būtų paslaptis), kad negali kariauti tas, kas neturi pinigų. O Hitleris sugriovę jų teoriją, pradėjęs karą be pinigų. Sideravičius susidarė įspūdį, kad Norkūnas ne vienas taip galvoja.

1961 03 22: tenka, daugiausia svečiuose, susidirti su senaisiais inteligentais, maždaug mano kartos Jie daug pasikeitė, bet nežmoniškai dar daug buržuazinio jovalo jų galvose. Sideravičius prisiminė dailininkė M. Katiliūtės tragediją, kai ji nusižudė dėl skurdo. Veterinorius ir inžinierius pašoko kaip įgelti: jie negirdėję tokio atvejo, bet ėmę juoktis - neįmanoma, kad tais laikais kas nors būtų žudęsis dėl skurdo, kad būtų badavęs. Sideravičius įrodė, kad Katiliūtė dėstė tik braižybą progimnazijoje kad pamokų neturėjo. Veterinorius aiškino, kad tada būtų ėjusi dirbti į krautuvę. Paskui pokalbis su mokytoja A. Dabrilaite, kuri traktuojama labai gerai, net į ministeriją buvo kviečiama. Ir ji dėstė panašias mintis. Ir net ėmė ginti Smetonienę. Girdi žmonės ją neteisingai apkalba. Tiesa, turėjusi vieną aistrą - kortos. Jiems visa, kas kvepia buržuazija - balta, o kas tarybiška - juoda arba tik pakenčiama. Vėl pokalbis su drg. Jankevičiumi. Jis pradeda kalbą apie Lumumbą. O inžinierius pasakė, kad Lumumba pats kaltas, kad jį nužudė, nereikėjo taip artimai dėtis su TSRS. O kitas, kuris baigė jau tarybinį universitetą ir buvo komjaunuolis, pasakė: ko norėti iš negrų, jie laukiniai. Visi minėti asmenys žino, kad aš komunistas, kad redaktorius ir tai man esant kalba tokius dalykus. O tai ką jie šneka tarp savųjų? Kartu su drg. Jankevičiumi pateko pas jo uošvę - Liobytę, nes ji Marytės mokslo draugė, o jos duktė Laisvę - Marytės "krikšto" dukra.

1962 09 10: organizuoja Marijampolės mokytojų seminarijos III laidos (1926 m.) susirinkime 1962 rugsėjo 8 - 9 Kapsuke. Susitikime Vaclovas Čechanavičius filosofavo. Vokiečiai jį kalino, trėmė, norėjo sušaudyti. Kaltino jį ir už barzdą, sakė komunistas, panašus į Marksą. Vincas Mėšlius: jis prisiminė kaip Pijus Jaškaitis paruošė vinjetės projektą. Nupiešė darbo ir mokslo simbolius - priekalą, o ant jo knygą. Kun. Dambrauskas prisikabino kaip galima vaizduoti bolševikiškus simbolius. Kursas pasidalino į dvi dalis. Aiškino, kad seminarijoje nuo I kurso juto priespaudą: persekiojo mokytojai, valdžia. Tauragėje perversmo išvakarėse susikūrė antifašistinis komitetas, kuriame dalyvavo. Buvo suimtas, teisiamas.

1963 11 19: apie mokytoją Julių Mikalauską. Už tai, kad Mikalauskas nesutik stoti į tautininkus, išskyrė jį su žmona - jai teko dirbti 20 km nuo vyro. Paskui palaužė Mikalauską - 1936 m. tas įstojo į tautininkus. Jis 1, 5 m. buvo tautininkų skyriaus pirmininku. Dėl šito buvo represuotas. Dabar jis dirba Skaudvilėje buhalteriu. 1940 - 41 m. pyko ant Mikalausko už tą kapituliaciją, bet dabar mano, kad už tai sumokėjęs keliolika savo gyvenimo metų, kentėjo per daug. Jis - klasiškas pavyzdys kaip buvo prievartaujami žmonės buržuazinėje Lietuvoje. Parašė atsiliepimą, kad galėtų reabilituotis. Bet vėliau sužinojo, kad Mikalauskas buvo įsigijęs nemažą ūkį - 30 ar net 50 ha. Tai atšaldė jo nuomonę apie Mikalauską.

1965 07 12: kelionė į Telšius. Vis dėl to Sederavičiaus susitikimas su Telšių visuomene įvyko, kapinėse. Tik įėjus, dešinėje, nematytos formos lietuviškas kryžius medžio ir šiek tiek skardos kombinacija, o prieš jį milžiniškas, žalumynų ornamentais pažymėta kapas. Tai "Rainių kankiniai" - paaiškina Valatka. Tarp jų guli apskrities valdybos buhalteris, mano buvęs mokinys Tarvainis (?). Liepą dar prieš karą sakė - jie rengėsi susprogdinti mano įstaigą (apskr. virš.) ir butą. Po karo sužinojau, kad likę aliumininiai kalėjimo bliūdeliai, kuriuose jie išgraviravo Hitlerį sveikinančius šūkius... Tai priešai. Nesustojau prie jų. Didžiulėje betono paminklinėje ienoje surašyti 1941 m. baltaraiščių bei hitlerininkų sušaudytieji komunistai ir šiaip aktyvesni žmonės. Tenisosvienę mes atsisakėme priimti į partiją, o nacionalistai ją pripažino bolševike ir sušaudė. Toliau žuvusieji 1946 - 1949 m.

1968 09 05: Mane domino kaip žiūri žmonės į Čekoslovakijos įvykius. Barkauskas sako, kad kaime žmonės niekas į galvą neima . Jiems nėra kada radijo klausyti. Niekas nesijaudina, Viktoras Kaune irgi nesidomįs. Jam politika mažiausia rūpi. Sideravičius: "Tokiu būdu atrodo kad informacijos kontrolė save visiškai pateisina".

1969 08 15: sutinka Vilniaus centre Augustiną Gricių. Jis nusiskundė, kad jo žmonos sesuo Oškinaitė sudegino jo visą archyvą, kai tik jis buvo išvežtas. O ten buvo ir Cvirkos laiškai, ir kitų, ir rankraščių. Ir viską į ugnį. Sideravičius pasakė, kad "norėjau savo prieškarinių laiškų rasti pas draugus pažangius mokytojus, bet jie, pasirodo, išsigandę baltaraiščių ir hitlerininkų, kaip susitarę, mano laiškus sudegino".

1970 06 25: Skuode: yra čia pagal "Žinijos" draugijos komandiruotę tikrinti ir konsultuoti vietinės visuomeninių mokslų sekcijos darbą. Atvažiavo į Ylakius. Svarsto senasis Skališius viską, samprotauja garsiai. Užsimena apie atominio karo grėsmę. Paskui Skališius ėmė girti Tarybų Lietuvos laimėjimus, sakydamas: "O ar negalėjome mes anksčiau įsivesti komunizmą, prie Smetonos? Patys, be jų?...". - "Kas gi galėjo tada valstiečius įtikinti? Žodžiai lieka žodžiais, dabar patys pamatė - kas kita", sakau. "O galėjome mes patys sukilti ir jį nuversti", - vis tiek svajoja žmogus. Jam norisi, kad "patys"...".

1970 07 11: Korsakas nusiskundė kad dabar visur į viršų kyla karjeristai, miesčionys, visuomenės greitai buržuazėja. Korsakas: "Ir literatūroje mes jau nieko neišreiškiam [?]. Dominuoja estetikai, literatūrinė kryptis, kuri prieš karą spietėsi apie "N. Romuvą". Dabar jie kyla į viršų".

1970 09 28: turėjo didelį malonumą visą savaitę važinėti su archeologine žvalgomąja ekspedicija po Molėtų rajoną. Dalyvavo brolio sūnaus vestuvėse. Svočia buvo Sofija Pajuodis (Pajuodienė) iš Kanados. "Viešnios iš anapus balos". Tai šifruodami žmonės vadina Ameriką ("anapus Atlanto"). Sofija Pajuodienė, maždaug 60 metų. Sena emigrantė, gyvena London Ont., Kanadoje. Pasiturinti, bevaikė, todėl negaili pinigų savo giminaičiams. Keturiems broliams nupirko po "Volgą", šiaip apipila dovanomis. Sofija nors nedidelio išsilavinimo, tačiau pažangi, pažangesnė už gimines ("neduoda [jiems] net išsižioti, jeigu katras užsimano skųstis tarybine santvarka"). "Myli Lietuvą, jos ilgisi, mato jos pažangą". Iš anapus ir viešnia Aldona Stankūnaitė. O brolis Antanas Stankūnas, agronomas, gyvena Panevėžyje. Maloniai pasikalbėjo apie 1940-1941 m., kai kartu dirbo LKTaryboje. Aldona Stankūnaitė buvo L. Komisarų Tarybos Reikalų valdybos kanceliarijos viršininkė, liko Lietuvoje, kai Sideravičius pasitraukė. "Išbėgo jų visa šeima - tėvai ir 5 seserys todėl, kad visus išgąsdino 1941.VI. 3 represijos. Buvo vežami jos tėvai ir brolis. Tėvus išgelbėjo, o Antanas gana vėlai po karo grįžo iš kolchozo". Su "pažangiečiais" nesutaria. Sideravičiaus paklausė, ar jis ne "ankavedistas", gal su juo kalbėti negalima. Laiminga, kad dirba siuvėja ir gauna 80 dolerių į savaitę, nors prieš karą baigė Kauno universitetą (biologiją) buvo gera LK Tarybos darbuotoja. Neatrodo, kad turėtų kokių sentimentų tėvynei. Nenori čia nieko žiūrėti - "viskas propaganda". "Norėjau įsiūlyti A. Venclovos "Jaunystės atradimas" - ten rastų daugybės pažįstamų portretus, bet ji "žino", kad Venclovos raštai - propaganda. Man pasidarė tiesiog gaila: kažkokia dvasinė kastracija. Neteko intelekto, pamiršo savo biologiją ir kita, stebisi kaip svetimu daiktu mano biblioteka: Jūs čia matyt, mokslininkai, profesoriai, - ir numojo ranka. Jai tai svetima, tolima ir neįdomu. O buvo pažangi".

1970 10 21: J. Būtėnas pasakojo, kad kavinėje jau šiais laikais sėdėjo su B. Žygeliu, J. Grušu ir Liagu. Pokalbio metu J. Grušas mirusį poetą J. Mikuckį vadino "išdaviku" už tai, kad J. Mikuckis emigracijoje bendravęs su tarybine atstovybe ir dėl to esą Mikuckio sūnų (dabar inžinierius) paleidę, nors buvo suėmę ir kaltino nacionalistine veikla. Sideravičius: "Turbūt, Grušas "išdavyste" laiko ir J. Mikuckio bendradarbiavimą "Laisvėje" bei "Vilnyje". Taigi, katalikai viduje lieka nepasikeitę...".

1971 02 04: Korsako literatūrinės karjeros pradžia labai panaši į K. Borutos ir A. Venclovos ir paties Sideravičiaus. Sideravičius pagalvojo, kad pažangieji literatai pirmuosius žingsnius žengė ateitininkų laikraščiuose, skaitę savo kūrinius ateitininkų kuopelėse. Taip buvo ir Joniškyje, ir Marijampolėje. Tik vienas Vytautas Montvila iš vaikystės jautė socialinę neteisybę, todėl gana anksti atsidūrė revoliucinėse pozicijose, o valstiečių (K. Boruta, A. Venclova, S. Nėris), prekybininko (Korsakas), siuvėjo (Sideravičius) vaikas turėjo pereiti ilgesnę evoliuciją, kol iš šeimos, mokyklos, valstybės gyvenime viešpataujančios religinės ir reakcinės atmosferos galėjo išsiveržti į pažangią.

1971 03 27: "Žydų klausimas ryšium su Izraelio - arabų konfliktu kartais darosi keblus. Šiaip ar taip, mūsų šaliai jis nėra iš maloniųjų". 

1971 04 21: Sužinojo iš Korsako, kad J. Žiugžda iš reakcingų pažiūrų 1937 m. "Vaire" smarkiai užsipuolė Puškino kūrybos garbintojus, teigdamas kad Puškinui nebūdingi laisvės eilėraščiai. Patikino: tikrai 1937 m. Vairo Nr. 7-8 J. Rumbuto str. "Politinė ideologija ir poezija". Rimbutas nepatenkintas plačiu Puškino minėjimu. Juliui Būtėnui tai buvo savaime žinoma. O A. Gricius sakė, kad nerašė. Sideravičius A. Griciui priminė, kad L. Vaineikytė savo ausimis girdėjusi kaip J. Tūbelienė pranešė savo draugėms naujieną, kad Žiugžda įstojęs į tautininkus. O Žiugžda sako, kad dokumentų nėra...  

K. Sideravičiaus sovietinės socialinės realybės kritika

1956 08 06: svarstymas žurnalo "Komunist" Nr. 9 su paskelbtais Lenino dokumentais ir jos str. "K voprosu o nacionalnostiach ili ob "avtonomizaciji"". Dėl to kilo daug klausimų nacionaliniu klausimu. Toliau paaiškėjo, kad daugeliu klausimų Lietuvos TSR yra paskutinėje vietoje. - mažmeninių prekių apyvarta, mažiausiai traktorių, pagal baigusių aukštąjį mokslą skaičių - 15 - oje vietoje. Ligoninių lovų skaičius. Sideravičiui šie skaičiai buvo baisi staigmena. Ydingas respublikos vadovavimas kaltas. Mes paniškai bijodavome, kad mūsų neapkaltintų dešiniuoju nukrypimu, kad nepasakytų štai jūs kilęs iš buožių (A. Sniečkus) ir todėl jis traukia į dešinę. Daugelis mūsų bijodavo susilaukti priekaištų dėl nacionalizmo, todėl ir čia persistengdavome. Štai iš čia visa eilė kairuoliškų nukrupimų. Prieš karą ir po karo mes be gailesčio taškėme į šalis inteligentiją. Apie mokytojus: mes žymiai daugiau jų represavome už latvius. Mes žymiai daugiau suradome buožių, nors Lietuvai būdingi vidutiniokai ir varguomenė.

1956 12 01: 12 27 - 28 LKP CK plenumas - pranešimai ir didesnė dalis kalbų - lietuviškai. Sensaciją sukėlė Pušinis: kalbėjo apie žemą kultūrą prekyboje, vietinės kalbos ignoravimą ir biurokratizmą. Pušinį palaikė A. Baranauskas - kad neįmanoma lietuviškai susikalbėti Vilniaus krautuvėse.

1958 01 21: eina į pasitarimą respublikinį dramos teatre ir mato dabitiškai pasipuošusį teatro direktorių ir sako sau: juk tokius pačius į savo puikumą įsimylėjusius ponus, matydavau Smetonos laikais. Kas galėjo tikėtis, kad toks tipas atgims ir socialistinėje visuomenėje. Kasdien einant į darbą prieš 9 val. ir grįžtant gatvėse daugybė žmonių ir didelis mašinų susikimšimas. Daugiausia lengvos mašinos - načalstva važiuoja. Ne tik ministrai, CK darbuotojai, bet ir komjaunimo CK darbuotojai, artelių vadovai - daugelis pasipūtę, atsilošę ir aukšto žiūri į pilnus šaligatvius liaudies, bet vargu jie mato kaip išbalusių moterų akys žybteli: tarybiniai ponai. Rašytojai irgi stengiasi išsiskirti iš liaudies savo išvaizda: Remeris nešioja nežmoniškai papurusius plaukus. Daugelis rengiasi spalvotais, moderniais rūbais, brangios apykaklės, kailinės kepurės, užsienietiški džemperiai. Pasipūtimo liga serga daug jaunų žmonių net komunistų.

1960 01 02: Didelis trūkumas formuojant naujo žmogaus pasaulėžiūrą tas, kad mes daugiausia tik griauname senus prietarus, seną moralę, o nepateikiame to vietoje gerai sutvarkytos naujos pasaulėžiūros bei moralės. Yra žmonių, kuriems viduje susiformuoja tuštuma. Važiuojant traukiniu į Klaipėdą teko kalbėtis su Kauno vienos gamyklos komsorgo pavaduotoja. Ji skundėsi jaunimu, kad jis neturi jokios ugnelės, jokių idealų, nieko nesiekia, nenori mokytis, moralinis jaunimo stovis prastas.

1962 03 20: Borutos labai vykusiai aprašytas Kauno buržuazijos baliukas maždaug apie 1936 - 37 m. Sako pats dalyvavo jame ir matė viską. Pasak Sideravičiaus, jei tekstų aprašyti buržuazinių laikų balių, pakankamai medžiagos būtų galima tam prisirinkti ir šiais laikais. Pav. Einikis, eilę metų buvęs Šumausko padėjėjas Ministrų Taryboje. Klasėje jis buvo pravardžiuojamas "saldainių ponaičiu". Jis įsitaisė neblogai Šiaulių srities vykdomojo komiteto ž/ū skyriuje. Jam padėjo tai, kad banditai buvo nužudę brolį. Paskui Šumausko padėjėjas. Per penkerius metus sugebėjo pasistatyti puikiausius namus, už kuriuos jam siūlydavo iki 300 000 rublių. Paskui prasidėjo kampanija prieš namų statytojus ir buvo perkeltas į Valstybinio Plano komisiją. Be to, tas pats Einikis ir Žemė ūkio akademiją baigė, išnaudodamas savo tarnybinę padėtį. Dažnai jam ir egzaminų nereikėjo laikyti. Namas, diplomas, partijos nario bilietas, aukšta tarnyba - grynas karjerizmas, profaniškumas, nemokšiškumas, daugiau nieko.

1963 04 10: Vargas su morale. Norėjo parašyti apie sąžiningumą, bet Juozas sako, kad čia režiminis dalykas: kolūkio, įmonė vadovas ir negali būti sąžiningas - atsargines dalis reikia pirkti per rankas grynais, planą reikia žūtbūt įvykdyti ir viršininkams nerūpi kokiomis priemonėmis tai padaroma. Jei reikia užsienio svečius priimti, negalima sąskaiton įrašyti kelias bonkas svaigalų - tai būtu girtuokliavimas, rašoma - 5 kg apelsinų ir pan.

1963 07 31: Druskininkuose jį nustebino kurorto svečių poravimasis - labai viešai. Atvirai jam kalbėjo - jeigu ne šitas dalykas - flirtas, kas bevažiuotų į kurortus. Mane ir kitus lietuvius ėmė į akis vadinti "nacionalistais". Argumentas: počemu vy ni skiem ne družete? (t. y, neinate į krūmus).

1964 09 19: pastaba: visi žydų tautybės piliečiai, jų tarpe nemažai krautuvininkų ir namų savininkų gauna personalines pensijas. Norėjau ir aš jos prašyti bet paaiškėjo, kad tai beperspektyvinis reikalas.

1965 03 08: naujieji metai nusišypsojo didžiuliu MG tiražu (140 tūkst.). Bet blogi reikalai su popieriumi. Ir dėl to tiražai vėl buvo apkarpyti. "Švyturiui" nustatė 37 tūkst. "Jaunimo gretoms" vietoj 70 tūkst. paliko 35 tūkst. MG pavyko išsiderėti 120 tūkst. O mūsų žmonės labai jautrūs. Jie mato, kad kioskuose guli neparduoti centriniai žurnalai ir laikraščiai, o nėra lietuviškų. Viena iš stalininių tradicijų - rinkimų išvakarėse išmesti į prekybos tinklą daugiau deficitinių prekių, ypač maisto produktų.

1965 05 12: ateistinė paskaita: mūsų propagandistai stokoja autoriteto, geria. Pro piršus žiūrima į komunistų nusikaltimus moralei. Pavasario pradžioje Kapsuko kunigaikštis Adomavičius (Černiachovskio kolūkio pirmininkas), už prirašinėjimus gavęs didvyrio vardą, šeimininko liubimčikas ir rytų tipo despotas, surengė draustinyje  medžioklę, pasitelkęs Gliką (dar vienas kolūkio pirmininkas) ir Kauno įgulos viršininką. Gamtos apsaugos komiteto viršininkas Bergas norėjo tai iškelti viešai - neišėjo. Kritikuojami ir baudžiami nabagai, o feodalams viskas galima. Liaudyje neapykanta tarybiniams ponams didėja.

1965 07 12: kelionė į Telšius. Žino Sideravičius, iš daugelio girdėjo, kad atsakingi darbuotojai medžioklėse išsprendžia nemaža tokių reikalų, kurių nei telefonais, nei vizitais iš vietos nepajudinsi. Jei ne medžioklės, mūsų tarybinių bajorų sąrašas visai kitaip atrodytų.

1965 08 09: Sideravičių pakvietė dalyvauti į paminklinio akmens ir memorialinio muziejaus atidarymo iškilmėse Kudirkos gimtinėje. O rajono valdžia nedalyvavo. Paskui RK sekretorius Lisauskas jo klausė: na, kaip ten praėjo? Nenusikalbėjo ko nors? Rajono valdžia paprasčiausiai bijojo dalyvauti tokios "įtartinos" kompanijos minėjime (Kudirka - buržuazinis ideologas, vieningos srovės atstovas; A. Aišbė - Krikščiukaitis - burž. Tribunolo pirmininkas, V. Pietaris siaubingo romano "Algimantas" autorius, katalikas. Ir prof. K. Bieliukas dalyvavo, bet stovėjo žmonių nuošaly.

1965 10 05: neįtikėtinai prabangi dailininko Jono Kuzminsko suruošta šventė - balius jam gavus TSRS liaudies dailininko vardą. Dalyviai daugiausia dailininkai, keli gydytojai. Architektų Nasvyčių tėvas gydytojas Nasvytis, Landsbergytė. Mikliai vakarą vedė skulptorius Bogdanas.

1966 09 24: ligos metu labai išryškėjo J. Karoso ir H. Zimano priešiški santykiai. Kartu Karosas pasidarė jautrus Zimano tautiečiams. Karosas sako: štai specpoliklinika tampa "jų" ligonine. Išbraukiami visokie "nusipelniusieji" ir lieka tik pogrindininkai, o kas iš jų tie pogrindininkai? Jei negalėjo pasidaryti pogrindininkais, tai bent revoliucijos rėmėjais, nesvarbi kad buvo namų, krautuvės ar kitoks savininkas.

1966 10 26: Ekonomikos mokslų kandidatas, doc. Simanavičius išgavo iš VU fiktyvią pažymą, kad dirba puse etato neteisėtai trejetą metų gavo personalinę pensiją, išgavo iš valstybės 3, 5 tūkst. rublių, už kuriuos ir mokesčio nemokėjo. Žino daugybę pavyzdžių, kai komunistai nelabai tepaiso moralinio tyrumo, sąžiningumo. Fronte politiniai darbuotojai bobišiai. Šumauskas gelbėdavo nusikaltusius partizanus. Šlykštų įspūdį paliko Raguotis, kai dešimtokams girtas siūlydavo su juo pasilinksminti. Taip po karo buvo grobiami didžiuliai butai. Kodėl šlubuoja komunistų sąžinės, moralės reikalai?

1967 11 18: grynai savas lietuviškas tarybinis ponėjimas. Personalinės, valdžios mašinos, zimai.

1968 04 13: Karosas sudegino 1627 skaitytojų atsakymus į žurnalo anketą. Juk tai tokie duomenys. Paliko tik 373 atsakymus, kurie jam patiko. Mes buvome pasiskirstę apibendrinti anketos duomenis. J. Karosas būtinai pasiėmė skaičiuoti, kurie žurnalo autoriai daugiausia surinko balų. Nešdavosi jis anketas namo ir skaičiuodavo kartu su žmona. Jam nepatiko kai kurie atsakymai, gauti duomenys, ėmė juos slėpti nuo mūsų. Paskui pradėjo organizuoti papildomai atsakymus į anketas, kad būtų 2000. Savo pažįstamiems pateikdavo, ką įrašyti. Duomenų falsifikavimas. Sideravičiui būnant Bulgarijoje, jis nutarė sudeginti anketas. Sunaikinti tokius nekaltus duomenis, kurie galėjo būti medžiaga tyrimams. Štai ką padaro didybės manija. Tai tikras cinizmas. Jis visiškai pasijuto vadas, istorinė asmenybė.

Fragmentai iš 1968 m. dienoraščio įrašų: "O ką duos 1969-ieji? Nežinau, kai mes spręsime savo vidaus problemas: 1) kasmet prekių mažiau, negu pinigų - tarp jų disproporcija auga labai pastoviai; 2) betvarkė su atlyginimais: aukštos kvalifikacijos inteligentai gauna žymiai mažesnius atlyginimus už pusiau raštingus darbininkus, gerėja kolūkiečių, blogėja - miestiečių, tarnautojų ir mažai apmokamų darbininkų padėtis; 3) trūksta perspektyvų ekonominiam progresui - ypač pramonę smaugia supercentralizacija ir daug kitų ne visai gerų reiškinių. Baisu, kad šie kiekybiniai pakitimai nepradėtų virsti kokybiniais; nemėgstu žemės drebėjimų, kai galima be jų apsieiti - protingai tvarkantis, leninizmą paverčiant tikrove, o ne žodžiais, kurie skiriais nuo darbų (kartais kaip ugnis ir vanduo)".

1969 04 07: Nusivylė Partijos istorijos institutu. Direktoriaus pavaduotojas archyvo reikalams drg. Maliukevičius teparodė D. Rociaus asmeninę bylą ir greičiausiai ne visą, iš kurios tegalėjo pasinaudoti anketa ir dviem autobiografijom. Jam reikia apie jo partinę veiklą 1940 m, partizaninę veiklą, jo pranešimus ir laiškus Maskvai, o jis sako: nieko nėra. Kai įrodo, kad yra, tada: neturiu teisės rodyti. 77 fondas uždraustas bet kam rodyt. Šarmaitis taip pat: negalim, nieko nepadarysi. O po kurio laiko sužinojo, kad galima, bet reikalingas CK nutarimas.

1969 09 08: Aldona Blažienė atėjusi papasakojo anekdotą. Jos tėvas Aleksiūnas lankėsi savo senoje gyvenvietėje netoli Aukštadvario. Ten atvažiavo grybauti ir K. Korsakas. Tėvas įsiprašė, kad Korsakas jį parvežtų į Vilnių. Jis sutiko. Pasiekus miesto ribą, Aleksiūnas paklausė kiek reikia mokėti, tas pasakė: kiek ima autobusas. Tas ir padavė rublį. Sideravičius: "Aš prisiminiau, kaip anais "kruvinais laikais" valstiečiai Lietuvoje visur pavėžindavo nepažįstamus keleivius, ir nieko, išskyrus ačiū, už tai neimdavo". O Žemaitis savo pasisiūtą kostiumą V. Kapsukui nusiuntė. O tuo tarpu Pušinis, Gaška šykštūs. A. Guzevičius paliko santaupų apie pusę milijono rublių. "Prisiminiau ir A. Venclovos "apsukrumą" su pinigais. Kaip jo žmona reikalavo iš VVU rektoriaus J. Kubiliaus apmokėti už karstą ir kitas išlaidas, kurias ji kaip duktė padarė savo mirusiam tėvui. [...]. Juk mes, tarybiniai žmonės, dabar nieko nedarome veltui: honorarą imame už savo eilinį pasipiktinimo kokia negerove straipsnelį [...]". "Ar buvo labiau sumaterialėjusi šviesuomenė?".

1969 10 26: Dabartinei kartai šis nežmoniškai skausmingas ir kartu pašėlusiai įdomus ieškojimas nereikalingas: visa išaiškinta, visa atrasta (filosofine prasme), reikia tik gerai mokytis., pasiruošti gyvenimui ir paskui dirbti iš peties - statyti komunizmą. Tai nėra atradimas. [...]. [...] Plėšiniai, komjaunuoliškos statybos? Ir nedaug težavi, ir nuobodoka, maža, jaunimui reikia kažko daugiau". "Štai kad ir literatūra - ji merdi, ji retai žmogų išjudina, čia kartais šiek tiek atgyja, čia vėl sustingsta, prasideda kažkokia stagnacija. Per daug ji rikiuojama, norminama..

1970 06 19: Sideravičius kalbėjosi su MA bibliotekos direktoriaus pavaduotoju Ivaškevičiumi. Žiugžda žiemą kreipėsi į jį, kad parūpintų leidimą vieną šeštadienį nuvažiuoti į Lokajų ežerą. Bet inspektorius pasakė, kad prof. Žiugždai negalima duoti leidimo, nes Lokajuose bus vyriausybė su žmonėmis. Taigi, nežiūri net visų "rūmų istoriko" nuopelnų, seniui Žiugždai nė per 1, 5 km negalima pasirodyti nuo "poilsiaujančios" vyriausybės... Medžioklės rūmai tai ištaigingas pastatas - "Medžioklės pilis". Dar dviejose vietose pastatytos panašios "pilys", kuriomis naudojasi tik patys aukščiausieji sluoksniai - "smetonėlė". "Medžioklės pilys" labai šauniai ir su prabanga įrengtos, kad prieš jas Radviliškio rajono "Medžiotojų užeiga" atrodo kaip ubagynė. Mūsiškio CJK aparato sodai užmiestyje - tikra grožybė. Net statulos pastatytos, o "nameliai" išmūryti iš tašyto granito, kelių kambarių, su rūsiais ir garažu. Šaunius sodus buvo įsirengę Vilniaus miesto vykdomojo komiteto darbuotojai iš kolūkio paimtoje žemėje. Kolūkiečiai pasiskundė TSKP CK, privertė nugriauti gražius mūrinukus, o žemę grąžinti kolūkiui. Bet "nukentėjusieji" sodininkai taip pat džiaugėsi. Jiems išmokėta už nusikėlimą iki 3000 rublių ir daugiau.

1970 07 11: Korsakas nusiskundė kad dabar visur į viršų kyla karjeristai, miesčionys, visuomenės greitai buržuazėja.

1970 10 05: "Tiesoje" prieš savaitę per du numerius ėjusį M. Šumausko straipsnį apie Tadžikiją rašė jo padėjėjas Stankevičius, o rašė ir kiti su padėjėjai. Sideravičius: "Man įdomūs šie reikalai - juk pats tiek metų rašiau LKT, o vėliau MT pirmininkui ir straipsnius, ir pranešimus...". 

1971 02 14: Karo metais Penzoje Korsakas ir kiti rašytojai Salomėją Nėrį lankė. Jie pastebėjo, kad apie ją sukinėjasi Veržilauskas. Ufoje jie gyveno viename name. Kai Salomėja atsikėlė į Maskvą, visus nemaloniai veikė Veržilausko šešėlis, todėl vengę ją lankyti. Dėl to ir atsirado gandas, kad esą Salomėja formaliai gyvenusi bendrabutyje, o faktiškai "slaptame" Veržilausko bute, kurio niekas "nežinojęs". Institute tikrai yra pažymėjimas kad Salomėja susitikdavusi su Veržilausku kažkur Pamaskvyje. Veržilauskas sako, kad tai buvo tik fiktyvi metrikacija. Tik dėl to, kad Salomėja galėtų prisirašyti Maskvoje - ji buvusi be paso. Veržilauskas afišuojasi buvęs Salomėjos vyru, nes mano, kad tai padės gauti didesnę pensiją. Veržilauskas - senas Tarybų Sąjungos gyventojas ir į Lietuvą atvažiavęs tik 1940 metais. "Tipas" - taip Sideravičius charakterizuoja. Negalėjo jo perprasti - "kažkas buvo jame neįprasta, nesuprantama". "Matyt, tai buvo gudrus, TS gyvenimo sąlygas gerai žinąs tipas, dar mėgėjas išgerti, ir turėjo išskaičiavimų suktis prie Sal., su kurios TSRS AT deputatės pažymėjimu karo metu buvo galima sukombinuoti ir išgerti, ir užkąsti".

1971 03 28: "Po mūsų 1940 m. revoliucijos buvusieji pogrindininkai stojo daugelio įstaigų priešakyje. Tai buvo natūralu, tai atitiko Lenino principą - sulaužyti senąjį aparatą. Nepatyrimą, žinių ir valdymo įgūdžių stoką pakeitė revoliucinis užsigrūdinimas. Laikas pamažu kadrus atrinko [...]". "Organizuojant kolūkius, galbūt, mes per griežtai laikėmės klasinio principo: per daug kolūkių pirmininkų neturėjo supratimo apie žemės ūkį ir niekas - apie vadovavimo stambiam ūkiui. Netikę pirmininkai labai kompromitavo kolektyvizacijos idėją. Bet pagaliau du dešimtmečiai ir čia atsijojo visus nesugebančius. Nors ir vėlai, bet kolūkiai tvirtai atsistojo ant kojų. J. Žiugžda tuo pačiu principu atmetė visus senus istorikus, ir tai taip pat brangiai kainavo: Lietuvos TSR paskutinė iš broliškų respublikų, parašė savo marksistinę istoriją". "Vis dėl to dar iki šiol išlikę dalis revoliucijos iškeltų kadrų administracijoje. Ne tik, visuomenė, bet ir tie, kurie kadrus tvarko, supranta šių reliktų netinkamumą, tačiau nesiryžta jų atsisakyti. Taip gyvenimas pagimdė kompromisą: mažaraščius skiria vadovai tom žinybom, kurios negali sukliudyti nei nei ūkio, nei kultūros pažangos, neatsiliepti planų vykdymui". Menko išsilavinimo žmogelis vadovauja Glavlitui. M. Šumauskas vietoj A. Čiplio paskyrė tipišką senųjų kadrų liekaną - P. Dobrovolskį, buv. Profsąjungų lyderį. Jis tipiškas tuo požiūriu, kad nei išsilavinimo, nei revoliucinių nuopelnų, bet laikomas senu kadru, vienu tų, kuriuos iškėlė 1940-1941-ieji bei pokario metai. Jo atėjimo proga žmonės juokiasi: AT Prezidiumas tapo mažaraščių prieglobstis.

1971 04 16: Susirinkimai vykstantys respublikoje prieš TSKP XXIV suvažiavimą, masiniai, o kalbėtojai tie patys ir kalbos tos pačios. Sideravičius: "Savo kioskininkės klausiu, kaip ėjo laikraščiai per suvažiavimą. - Neklauskite! Tonomis, tonomis į ...makulatūrą. Neperka. -". Pasaulyje šventiniai laikraščių numeriai būna įdomiausi, o mūsiškiai taip praskysta, kad nėra ko skaityti (visus puslapius dedama medžiaga, kurioje nėra nė 1% informacijos: pasakojami arba gerai žinomi dalykai ir žodžiai, žodžiai...". ""Žinijos" centro darbuotojai rimčiausiais veidais kasmet skaičiuoja, kaip auga paskaitų tūkstančiai ir klausytojų milijonai. Bet kiek aš važinėjau į rajonus (Telšių, Skuodo, Šilalės, Kapsuko, Vilkaviškio) - vietoje burbulas sprogsta ir nė pėdsako nelieka. Bet niekas nepasakys, kad karalius nuogas. Nesiskaitome mes su tikrove ir nepripažįstame žmonių psichologijos". 

Lietuvių komunistinio elito grupių konfliktai

1956 01 14: 1946 - 1948 m. baigė Respublikinę partinę mokyklą. Baigė istoriją Pedagoginiame institute. Per visą tą laiką dirbo Ministrų Tarybos aparate. Jau prieš keletą metų girdėjo, kad tarp Sniečkaus ir Gedvilo būna nesantaikos. LKP VII suvažiavime Gedvilas užstojo Paleckį, kaltintą "vieningos srovės teorija". Pamena nuogirdas kad LKP CK plenumuose smarkiai gaudydavo už žodžių Gedvilą. Raguotis, jį kaltino dešiniuoju nukrypimu, už tai, kad Gedvilas kalbėjo, kad buožę veikia taip prigimtis, kad buožę Gedvilas nori padaryti tylų, paklusnų.

1956 04 14: Stasys Matulaitis už griežtą J. Žiugždos kritiką dėl teigiamo Rusijos vaidmens Lietuvos istorijoje vertinimą buvo iš MA išvytas už oportunizmą ir už tai, kad kenkęs lietuvių - rusų draugystei. Visi jo šalinosi. Man seniuko buvo gaila. Be abejo, kalti buvo laikai - tada ėjo arši kova prieš nacionalizmą - bet aš manau, kad čia šlykštų vaidmenį suvaidino Žiugžda, kuris Niunkai ir Sniečkui išpūtė vis reikalą. Po Stalino mirties Matulaitis, kai ėjo kova už leninizmo atgaivinimą, jis kalbėjo: kaip dabar gerai, kaip gerai. Sideravičius: kiek su Žiugžda susitikdavau, tiek jis man atrodė lyg zuikis, kuris dairosi į šalis ir klausosi kaip jam geriau elgtis. Tipiškas konjuktūrščikas.

1956 09 17: Drg. Šumauskas labai gerai atsiliepė apie naujojo sekretoriaus Bulavo darbą. Pasakojama, kad Sniečkus apie CK biuro posėdį, kuris dalinai atstatė universitete prieš Bulavą buvusią tvarką, sužinojo būdamas Palangoje ir reagavę labai audringai. Jis pareikalavęs pakviesti Vilniaus gorkmo sekretorių Kemeričių, kuriam atėjus užsipuolė: ko tu tylėjai?

1956 12 16: MA akademikų ir narių korespondentų rinkimai. Dėl Zimano vietiniai komunistai dažnai pasisakydavo pokalbiuose su draugais "prie keturių akių", kad Zimanas nuo šiol gaus mažiau balsų. Zimanas negavo reikiamai balsų. Sideravičius griežtai prieš Žiugždą išstojo.

1957 01 20: Lietuvos TSR istorijos svarstymas. Žiugžda kritikuotas, kad jo istorija, jo perdėjimai iššauks pasipriešinimą. Sideravičius: aplink save matau daug žmonių, kuriems pirmoje eilėje rūpi karjera, aukšti atlyginimai, garbingos vietos, kurių ne vienas tarnautų ir kitokiai santvarkai, kurių pažiūros keičiamos sutinkamai su savo padėtimi. Aš giliai tikiu į komunistinį rytojų. Aš specialiai ėjau du metus į Resp. Part. mokyklą, kad galėčiau giliau pažinti, įsisavinti marksizmą. Man marksizmas įėjo į kraują kai jį du metus dėsčiau konservatorijoje. Marksizmo sistematiško pažinimo trūksta Paleckiui, Gedvilui. Aš puikiai matau kaip paviršutiniškai marksizmą žino Žiugžda, kaip jis vulgarizuodavo jį.

1957 06 14: Bulavas labiau linkstąs į nacionalistus, negu į komunistus ir stengiasi vadovauti nacionalistiniams elementams. Todėl kada MA sesijoje Bulavas griežtai pasisakė prieš Žiugždą, kada kategoriškai Putinas, kada susidarė komplikacijos su narių korespondentų rinkimais, tai prie viso to pridedamas ir mano pasisakymas, ir išeina, lyg čia viena kompanija. Reikia pasisakyti savo poziciją jų atžvilgiu.

1957 07 15: MG reikalas. Kai redaktoriumi pasiūlė Slavėną ir pavaduotoju Sideravičių, Niunka kone į viršų pašoko: kaip gi tokia kombinacija: nepartinis profesorius ir tokios blogos rūšies komunistas kaip aš.

1960 03 12: LKP XII suvažiavimas (1960 03 01 -03): gandai kad bus daug kadrinių pasikeitimų, kad Sniečkų nuims, kad "russkich postavit". Bet iš to išėjo pišš.

1962 11 20: pokalbis su Matuliu. Pastarasis pasiguodė, kad jį neteisingai užpuolė šeimininkas dėl Bulavo, kurį Maskva, niekam iš mūsiškių nežinant, įtraukė į kažkokią teisininkų komisiją.

1962 12 05: Niunka nebuvo išrinktas akademiku, o tik nariu - korespondentu. Čia paprasčiausio pavydo, intrigų rezultatas. H. Zimanas labai kerštingas. Jis nepateko į akademikus tik dėl senių nacionalistų, bet po to įvykio pyksta ant visų ir keršto žaibais svaidosi į visas puses. Ir Žiugžda gal intrigavo. Gentvila-Bičkauskas - buvęs buržuazinės kontržvalgybos karininkas. Lazutka, Neupokojevo draugas - stalinistas.

1963 04 10: Respublikinis kūrybinių darbuotojų pasitarimas balandžio 4-5 d. Buvo smarkiai užsipulti Mieželaitis J. Marcinkevičius, Sluckis, nors jie perspektyviausi mūsų rašytojai. Juos puolė Baltušis, Tilvytis, Reimeris. Tokia "armija" rėmėsi šeimininkas kuris irgi dalyvavo. Jis net kumščiu daužydamas į stalą nutraukė Sluckį. Jokių principinių svarstymų, o tik mėšlo kėlimas į viešumą. Ateitis vis tiek priklausys Marcinkevičiui ir Mieželaičiui, o ne literatūriniams impotentams kaip Reimeris ir Tilvytis.

1966 04 01: Vasario 27 d. kalbėjosi su rektoriumi J. Kubiliumi. Aptarinėjo J. Žiugždos nuėmimą iš MA viceprezidentų. Niunka anksčiau jo vietoje turėjo būti paskirtas, bet dėl Zimano ir Lazutkos donosų nepavyko. Ir galimas dalykas ir dėl Žiugždos donosų.

1967 04 16: dėl pertvarkymų respublikos vadovybėje.. Esą dėl to Paleckis padarytas TSRS AT Nacionalinės Tarybos pirmininku. Sniečkus išsilaikė, o Šumauskas padarytas AT pirmininku. Visi įsitikinę, kad Šumauskas buvo per daug savarankiškas, per drąsus, per gerai žinojo respublikos poreikius ir per daug dėl jų sielojosi. Tuo tarpu leningradietis Maniušis, kaip inorodcas, centrui bus naudingesnis, paklusnesnis. Tik MT juridinio skyriaus viršininkas Bokunas pasakojo, kad deputatai labai plojo Šumauskui, gal 10 min, o Maniušį sutiko tyla. Vietoj Baltušio AT pirmininko pavaduotoju išrinko Joną Kuzminskį. Respublikos viršūnių pertvarkymu pradėta naikinti išskirtinė Lietuvos TSR padėtis: nuo 1940 m. I - asis sekretorius, premjeras ir prezidentas - vietiniai, iš savo liaudies kilę žmonės. Tiesa, jie seni bolševikai užsigrūdinę revoliucinėje pogrindžio kovoje, ištikimi leniniečiai, studijavę anais laikais marksizmą - leninizmą Maskvoje sėdėję kalėjimuose, geriausiai žiną Lietuvos darbo liaudį ir pačią Lietuvos TSR. Didėjančiai centralizacijai tokie nereikalingi. Pamažu susilyginsim su Latvija ir Baltarusija. Paleckio marksizmas, tiesa , šlubavo, bet jis visada buvo nuoširdus tarybinės santvarkos kūrėjas, jis liaudžiai buvo tarsi vėliava. Valstiečiai sakydavo ne "prie tarybų valdžios", bet "prie Paleckio".

1968 05 08: Henrikas Zimanas Žiugždos draugas visose juodose machinacijose kai reikia stabdyti kurį nors per daug kylantį tarybinį mokslininką. Pergalėje Nr. 3 buvo pasirodę trys Mikelinsko apsakymai, kurie lyg buvo nukreipti prieš Zimaną ir Žiugždą. Ir pats Žiugžda suprato, kad prieš jį nukreipta. Mikelinskas puolamas ir dėl straipsnio "Litmenyje" pavadinimu "Kūdikėlis". Ten pat buvo demaskuojantis aparatčiko Radaičio straipsnis išspausdintas.

1969 09 08: "Raganų gaudytojas": V. Petrauskienė Sideravičiui pasakojo kaip M. Šumauskas pasipiktinęs braukė J. Jurginio knygą "Istorija ir poezija". "Šiandien labai autoritetingas žmogus man pasakojo, kad M. Š. pasinešęs sudaužyti Jurginį, renka prieš jį tiesiog prokurorišką medžiagą. Renkąs ir apie kitą asmenį - Justą Paleckį - kompromituojančią medžiagą. Tai pasakęs šis rimtas žmogus pridėjo: matyt, tai senatviniai reiškiniai". Sideravičius apstulbo: apie Paleckį viską žinom. "Aš pats savo laiku Part. m-los dėstytojų posėdyje skaičiau pranešimą apie J. P. klaidas knygoje "Советская Литва". Tada taip triuškinome "vieningos srovės" teoriją. Bet paskui LKP VII suv-mas jį "išspaviedojo", trinko jam galvą ir nuodėmes atleido". Dabar žmogus baigia savo dienas, yra išrinktas į TSRS Tautybių Tarybos pirmininkus ir negi reikia prieš mirtį pritrenkti. M. Š. jį nori pulti atsiminimuose. "Kaip ten bebūtų, tą vyrą (M.Š.), taip drąsiais tvarkiusį LTSR ekonomiką, velnias (o gal Zimanas su J. Žiugžda) sugundė mestis į sritį, kuriai trūksta kvalifikacijų. -istoriją, ideologiją".

1969 10 02: Sideravičius kalbėjosi su J. Jurginiu. Atrodo M. Šumauskas kurį laiką gulėjo specpoliklinikoje tuo metu, kai ten gydėsi H. Zimanas. Be abejo, jų pokalbiai sujudino Motiejų pulti Jurginį, kuriam paskyrė ar 30 psl. Savo atsiminimuose. Jį kaltino oportunizmu - kam rašęs komendantui (?) atidėti ar sumažinti bausmę kaip studentui. M. taip įpykęs, kad norėjo akmeniu jam galvą suskaldyti. Leidykla (ar redakcija) tą epizodą patiekusi CK-tui. Motiejui buvo paaiškinta, kad CK negali čia kelti bylos. Tai gali išžiūrėti pirminė organizacija.

1969 10 13: Sideravičius liudija, kad M. Šumauskas kolūkiečių suvažiavimo metu pademonstravo baisiausią aroganciją MT pirminimo Maniušio atžvilgiu, ne tik nepadavęs jam rankos, bet ir atsukęs jam nugarą ir nesutikęs ateiti į MT, kai jis visus pakvietė. Maniušis yra primestas, pasodintas, nėra išaugęs kaip Sniečkus, Šumauskas, Paleckis, Gedvilas iš mūsų liaudies, mūsų žemės gelmių, todėl jis nepopuliarus respublikai.

1970 07 11: Valstybinių premijų skyrimo komisijos posėdis. Požiūris susirinkusiųjų į Zimaną. Kalba Žiugžda, pasisakydamas už premijos skyrimą Zimanui. Kvaila kalba visiškai sugadino Zimano reikalą. Salė taip ūžė ir juokėsi, judėjo, kad turėjęs už tą patį pasisakyti narys koresp. J. Macevičius nebeišdrįso lipti į tribūną. Sideravičius: Iš kur trenks perkūnas. Genrikas nedovanos. Juo labiau, kad mūsų kultūros reikalus ėmė spręsti Charazovas, o Zimanas visus savo reikalus tvarko per jį.

1970 09 04: šeimininkas tiesiog įdūkęs dėl premijos nepaskyrimo Zimanui. Sniečkus skuba, nes jaučia, kad išsilaikys ne ilgiau 2 metų. 

1970 11 08: CK biuras nutaręs Zimaną atleisti iš "Tiesos" vyr. red. pareigų ir skirti "Komunisto" redaktoriumi (Niunka tokiu būdu lieka dirbti MA). "Tiesos" redaktoriumi skiriamas Laurinčiukas. "Pagaliau, po daugybės kalbų, įvyko. Baigėsi savotiškas "Tiesos" istorijos laikotarpis, kai šiame partijos organe atsispindėdavo redaktoriaus kai kurios subjektyvinės pažiūros. Per tą laiką dienraštis tai "boikotavo" Mokslų akademiją, tai puldinėjo (ir neteisingai) atskirus akademikus (visi čia įžiūrėjo G. Zimano kerštą už jo neišrinkimą nariu korespondentu 1956. XII sesijoje), be to, labai įtempti santykiai buvo tarp rašytojų ir Pranašo (taip jie vadino G. Z.), kuris tapo tikrai nepopuliariu žmogumi respublikoje". "Negalima sakyti, kad tie du vyrai [Zimanas ir Sniečkus] (nors tarp jų milžiniškas skirtumas istorijos požiūriuose, būtų išsiskyrę. Pranašas perėjo į mažesnį postą, tačiau bus netoli šeimininko ir antrojo sekretoriaus Hazarovo [Charazovo]. Todėl galės ir toliau suvedinėti sąskaitas su akademikais, rašytojais ir kitais, jo nemalonę užsitraukusiais žmonėmis".

1970 11 18: Motiejaus Šumausko įsiutimas J. Paleckio atžvilgiu: specpoliklinikoje Šumauskas pamatęs Paleckį pasakė aplink stovintiems: ilgai dar tas chuliganas čia vaikščios? Kilo sumanymas trumpinti įsakus apie apdovanojimus, o Šumauskas pirmiausia griežtai paklausė: kas tai siūlo? Nuolat ieško priešų.

1971 03 02: Kartą Lenino aikštėje sutiko B. Vaitkevičių. Pasakojo, kad Mišutis ir Barkauskas CK palikti laikinai, kad Barkauskas gal bus renkamas AT Prezidiumo pirmininku. Tokia situacija LKP suvažiavimo išvakarėse Sideravičių labai apramino. Bet reikia dar laukti TSKP suvažiavimo. Gali ten Sniečkų išrinkti kokioms nors pareigoms.

1971 04 16: Lenino prospekte Sideravičius susitiko Joną Laurinaitį, Jurgį Tornau. Kalbėjosi su Tornau apie kadrų keitimą. Priėjo išvados, kad Šumausko permetimas iš MT Pirmininko į AT Prezidiumo pirmininkus, Zimano iš "Tiesos" į "Komunistą", K. Mackevičiaus iš partinio darbo į profsąjungas, P. Dobrovolskio nužeminimas - tai planingas šalinimas stulpų, kuriais laikosi A. Sniečkus. Visa tai daro "razumas" - II sekretorius Charazovas. Išvada, kad po to bus su Sniečkumi tvarkomasi.  

Kairieji iki 1940 m.

1957 01 13: buvo pas Zilkus Žvėryne. Jam buvo proga patirti kaip mąsto nepartiniai inteligentai, kurie nėra mūsų priešai, bet ir daug kuo nepatenkinti. Prieš karą buvo turbūt felčeris, neakivaizdiniu būdu baigė Veterinarijos akademiją (tarybiniais laikais). Tarnybos reikalais važinėjo po TSRS, Buržuaziniais laikais tarnavo kariuomenėj, moka dainų, kuriose gera dozė nacionalizmo. Kilęs iš neturtingų. Skaitęs "Kultūrą", "Laisvą mintį", "Lietuvos žinias". Nebuvo tada nei fašistas, nei davatka. O dabar pilnai pritaria Tito, Staliną smerkia ištisai, stačia niekšu vadina. Galvoja, kad buržuaziniais laikais daug geriau buvo gyventi, kad individualus ūkis pranašesnis prieš kolektyvinį. Planinį ūkį skaito labai ydingu. Tiki, kad pas mus yra buvę masinių žudynių panašiai kaip pas Hitlerį. Jis susižavėjęs kaip lenkai dalija po 20 ha. Rusai baisiai nekultūringi, tinginiai, savanaudžiai, kyšininkai. Tačiau maskviečiais, leningradiečiais žavisi. Jis mano, kad jei Lietuva būtų nepriklausoma (t. y. jei įvyktų kapitalizmo restauracija ir visiškas atsiskyrimas nuo TSRS, tai Lietuva greitai progresuotų ir pavytų Daniją, Švediją. Sideravičius: šis kadaise liberalas dabar galvoja kaip buržuazinis nacionalistas. Bet tai dėl to, kad girtas ir aš žinau, kad su kitais jis ginčysis iš tarybinių pozicijų.

1957 05 15: esu komunistas iš įsitikinimo. Esu vienas iš nedaugelio tų profesionalių mokytojų kurie su partija ėjo iki galo kovoj dėl fašistinės diktatūros nuvertimo ir tarybų valdžios pastatymo.

1957 06 04: kalbėjosi su Šumausku. Pasakė jam, kad jo kelias tiesus: bedievis - antifašistas- kompartijos aktyvistas pogrindy - komunistas. Sakė Šumauskui, kad inteligentų kelias į partiją buvo sunkus, kad buvusių mokytojų partijoje karo metu buvo labai maža.

1960 06 25: senųjų inteligentų problema: rašė už Baranauską MG Nr. 5 straipsnį "Penktoji kolona Tarybų Lietuvoje 1940 - 1941 m.". K. Sideravičiui susidarė įspūdis, kad buržuazinė inteligentija buvo be galo naivi, parapijinio galiojimo, nieko nesusigaudė visuomenės vystymosi dėsniuose ir darydavo kvailiausias prognozes. Karui baigiantis dešinieji socialdemokratai (Žvironas ir kiti) sukūrė negudrią teoriją: TS sumuš Hitlerį o anglai - amerikiečiai - T. S-ą ir jie (s. d.) čia vėl paskelbsią savo "nepriklausomą". Tokia idėja buvo persiėmusi visa nacionalistinė inteligentija.

1961 03 22: tenka, daugiausia svečiuose, susidurti su senaisiais inteligentais, maždaug mano kartos Jie daug pasikeitė, bet nežmoniškai dar daug buržuazinio jovalo jų galvose. Sideravičius prisiminė dailininkės M. Katiliūtės tragediją, kai ji nusižudė dėl skurdo. Veterinorius ir inžinierius pašoko kaip įgelti: jie negirdėję tokio atvejo, bet ėmę juoktis "neįmanoma, kad tais laikais kas nors būtų žudęsis dėl skurdo, kad būtų badavęs. Sideravičius įrodė, kad Katiliūtė dėstė tik braižybą progimnazijoje, kad pamokų neturėjo. Veterinorius aiškino, kad tada būtų ėjusi dirbti į krautuvę. Paskui pokalbis su mokytoja A. Dabrilaite, kuri traktuojama labai gerai, net į ministeriją buvo kviečiama. Ir ji dėstė panašias mintis. Ir net ėmė ginti Smetonienę. Girdi žmonės ją neteisingai apkalba. Tiesa, turėjusi vieną aistrą - kortos. Jiems visa, kas kvepia buržuazija - balta, o kas tarybiška - juoda arba tik pakenčiama. Vėl pokalbis su drg. Jankevičiumi. Jis pradeda kalbą apie Lumumbą. O inžinierius pasakė, kad Lumumba pats kaltas, kad jį nužudė, nereikėjo taip artimai dėtis su TSRS. O kitas, kuris baigė jau tarybinį universitetą ir buvo komjaunuolis, pasakė: ko norėti iš negrų, jie laukiniai. Visi minėti asmenys žino, kad aš komunistas, kad redaktorius ir tai man eant kalba tokius dalykus. O tai ką jie šneka tarp savųjų? Kartu su drg. Jankevičiumi pateko pas jo uošvę - Liobytę, nes ji Marytės mokslo draugė, o jos duktė Laisvė - Marytės "krikšto" dukra.

1962 09 10: organizuoja Marijampolės mokytojų seminarijos III laidos (1926 m.) susirinkimą 1962 09 8 - 9 Kapsuke. Susitikime Vaclovas Čechanavičius filosofavo. Vokiečiai jį kalino, trėmė, norėjo sušaudyti. Kaltino jį ir už barzdą, sakė komunistas panašus į Marksą. Vladas Matusevičius seminarijoje net šoko mazurką, kol "patriotiškai" nusiteikę moksleiviai savo obstrukcijomis privertė šokėjus užmiršti "priešo" (lenkiškus) šokius. Vincas Mėšlius: jis prisiminė kaip Pijus Jaškaitis paruošė vinjetės projektą. Nupiešė  darbo ir mokslo simbolius - priekalą, o ant jo knygą. Kun. Dambrauskas prisikabino: kaip galima vaizduoti bolševikiškus simbolius. Kursas pasidalino į dvi dalis. Aiškino, kad seminarijoje nuo I kurso juto priespaudą: persekiojo mokytojai, valdžia. Tauragėje perversmo išvakarėse susikūrė antifašistinis komitetas, kuriame dalyvavo. Buvo suimtas, teisiamas.

1962 12 05: Kaip MG atstovas dalyvavo konferencijoje Šilutėje. Apie 300 žmonių. Jie su dėmesiu klausėsi Sideravičiaus kalbos. Šiauliuose žmonių labai daug buvo - milžiniška Šiaulių kultūros namų salė buvo pilna. Klausėsi labai dėmesingai. Viena buvusi mokinė apie Sideravičių liudijo, kad tai buvo pažangiausias mokytojas Betygalos valsčiuje. Kunigas Plankis ateidavo į mūsų namus - tėvai buvo religingi - ir klausinėdavo, ką Sideravičius kalbėjo. Sideravičius iškėlė jai pirmąsias abejones, iškėlė klausimą kodėl.

1963 11 19: apie mokytoją Julių Mikalauską. Už tai, kad Mikalauskas nesutiko stoti į tautininkus, išskyrė jį su žmona - jai treko dirbti 20 km nuo vyro. Paskui palaužė Mikalauską - 1936 m. tas įstojo į tautininkus. Jis 1, 5 m. buvo tautininkų skyriaus pirmininku. Dėl šito buvo represuotas. Dabar jis dirba Skaudvilėje buhalteriu. 1940 - 41 m. pyko ant Mikalausko už tą kapituliaciją, bet dabar mano, kad už tai sumokėjęs keliolika savo gyvenimo metų, kentėjo per daug. Jis - klasiškas pavyzdys kaip buvo prievartaujami žmonės buržuazinėje Lietuvoje. Parašė atsiliepimą, kad galėtų reabilituotis. Bet vėliau sužinojo, kad Mikalauskas buvo įsigijęs nemažą ūkį - 30 ar net 50 ha.

1964 02 02: Telšiuose Sideravičius 1930 - 33 m. buvo šauniai suorganizavęs mokinių šelpimą. Miesto tarybos narių dauguma pažangūs žmonės (Gedvilas, A. Tornau, žydas provizorius ir dar - 12 - 13 žmonių). Iš Betygalos Liudukas Bradulskis - mokinys - aplankė. Jam jau 42 metai. Paklausė ar jam galima į partiją stoti. Mat jo du broliai "žydus šaudė". Stasius Rickus mirė kalėjime, o Pranas išbėgo į vakarus, sesuo Kasė mylėjosi su tarybiniu partizanu, rodosi Šimkumi, bet motinai neleidus tekėti, abu jaunuoliai nusišovė. Kita sesuo prieš karą Betygaloje veikė Mopre.

1965 05 26: Pavakare kalbėjo su vaikščiodamas su A. Venclova ir J. Vaišnoru. Vaišnoras pasakojo, kad V. Jurgutis jam pasakojo, kad kalbėjęsis dėl bolševiko Zimano buržuaziniais laikais su žydų veikėju Fridmanu, tas atsakęs: pas mus jų (bolševikų) yra tiek, kiek reikia. Juk ir jūs, bankininkai, tam tikrą dalį leidžiate rizikos. Taip ir mes. Kas žino, kas gali būti. O toks bolševikas kaip H. Z. mūsų reikalaus gins geriau negu kas kitas.

1965 07 07: pasakoja atsiminimus apie 1940 m "Tiesos" redakcijoje: Ch. Airinas prisiminė kaip jis sukvietė nelegaliai CK biurą 1940 m. birželio 15 d. vakare ir po poros dienų - Kulautuvos miške. Anais buržuaziniais laikais inteligentai galėjo būti tik aplink partiją, dirbti "Mopre", kitose legalinėse, partijos kontroliuojamose organizacijose. Bet partijoje? Čia tik pirštais suskaitomi: V. Niunka, S. Pupeikis, M. Gedvilas. Telšių Apkomo antrasis sekretorius Mironovas atsakė (priekaištavo?) Sederavičiui, kad tas buvęs Vilniui vaduoti sąjungos skyriaus pirmininku (atsimena tik, kad nariu buvo) ir kad jam viršininkaujant Telšių apskrityje kadrai buvo suteršti. Sideravičius: jeigu nebūčiau buvęs mokytojas, mažiausiai mano partinis stažas būtų didesnis trimis su puse metų. 1940 - 41 m. partinio bilieto negavo V. Kuzminskis, Borisa (gamyklos direktorius), senas pogrindininkas J. Grigaitis, Eug. Meškauskas. Stebuklais gavo kandidato juostelę P. Glovackis. Nepasitikėjimas inteligentija. Pogrindininkai miestiečiai į juos šnairavo. 1940 m. vasarą Telšių progimnazijoje Šlimelis (?), Raibužis žiūrėjo į Sideravičių kaip į poną. Ir kitiems jis buvo tiesiog "pusė fašisto".

1965 07 12: kelionė į Telšius. Sideravičiaus susitikimas su Telšių visuomene įvyko, kapinėse. Didžiulėje betono paminklinėje sienoje surašyti 1941 m. baltaraiščių bei hitlerininkų sušaudytieji komunistai ir šiaip aktyvesni žmonės. Tenisovienę mes atsisakėme priimti į partiją, o nacionalistai ją pripažino bolševike ir sušaudė. Toliau žuvusieji 1946 - 1949 m.

1967 04 16: Paleckio marksizmas, tiesa, šlubavo, bet jis visada buvo nuoširdus tarybinės santvarkos kūrėjas, jis liaudžiai buvo tarsi vėliava. Valstiečiai sakydavo ne "prie tarybų valdžios", bet "prie Paleckio", Iki šių metų gyvenome tikrą renesansą ir daug kur pralenkėme kitas respublikas: protinga žemės ūkio politika, geresne negu Estijoje ir Latvijoje politine padėtimi (Lietuvoje mažiau priešiškų kalbų ir politinio nepasitenkinimo), puikūs kultūros laimėjimais (meistriški muzikiniai ansambliai chorai, saviveikla, originali interjerų architektūra, vitražai, grafika, spaudos tiražai. Aukštos kultūros pramonė (skaičiavimo mašinų, elektros prietaisų, precizinių staklių ir t. t. Mūsų inteligentijai būdingas visuomeniškumo pradas.

1967 10 23: penktadienį su Gevilu ir Jankeliu Vinickiu nuvažiavo į Telšius dalyvauti senų revoliucionierių susitikime su visuomene. Žemaičių teatro salė pilnutėlė.

1969 06 15: Guzevičius buvo šaunus vyras. Labai nekentė pranašo. Buco labai bloguose santykiuose dėl to su šeimininku. Gana humaniškas. Netrūko jumoro.

1969 10 02: Sideravičius kalbėjosi su J. Jurginiu. Atrodo M. Šumauskas kurį laiką gulėjo specpoliklinikoje tuo metu, kai ten gydėsi H. Zimanas. Be abejo, jų pokalbiai sujudino Motiejų pulti Jurginį, kuriam paskyrė ar 30 psl. savo atsiminimuose. Jį kaltino oportunizmu - kam rašęs komendantui (?) atidėti ar sumažinti bausmę kaip studentui. M. taip įpykęs, kad norėjo akmeniu jam galvą suskaldyti. Leidykla (ar redakcija) tą epizodą patiekusi CK-tui. Motiejui buvo paaiškinta, kad CK negali čia kelti bylos.

1969 (?) 10 13: "Ko nerašysiu apie D. Rocių": "Pirmiausia, nutylėjau Rainių miškelyje sušaudytųjų istoriją. Esu įsitikinęs, kad čia Domas nekaltas, kad buvo taip, kaip jis pats Maskvoje man pasakojo: jo tiktai klausė N[K]VD pulkininkas, kurie Telšių kalėjimo kaliniai yra kaltinami kaip "kontros" (Mat kalėjimo knygos buvo rašomos lietuviškai). Domas nieko pikta negalvodamas, parodė jiems grafą, kurioje įrašytas paragrafas ir galima pagal tą cifrą išskirti. Logiškai galvojant, ką galėjo reikšti karo metu Lietuvoje apskr. vykd. komiteto pirmininkas? Tai buvo nulis, ypač šiuose reikaluose. Na, bet čia klausimas tabu, apie kurį negalima kalbėti". Išbraukė kaip Maiminas kritikavo Telšių partinę organizaciją, kad joje "valstietiškas nukrypimas". A. Bauža - valstietis, D. Rocius - valstietis, kiti irgi iš valstiečių. O taisė padėtį iš Plungės Mozelį Šerą įvesdami į apkomą ir paskirdami jį Telšių viršaičiu, o telšiškį K. Greifjurgį [?] - Plungės m. partinės organizacijos sekretoriumi. "Maiminas negalėjo toleruoti Telšių p/org-ją, kadangi joje nebuvo nė vieno žydo". "Ne viską parašiau, kaip evakuacijoje, dirbant kolūkyje, vietiniai darbuotojai nekentė Rociaus ir norėjo jam prisegti kenkėjo "jarlyką". Neparašiau, kad svarbiausias Domo motyvas, išvažiuojant partizanauti, buvo A. Sniečkaus kaltinimas jam dėl vadinamosios Rainių tragedijos. Domas buvo užsigavęs ir kalbėjo man: "Et, išvažiuosiu partizanauti, tegul jie pasiunta".

1970 06 25: Atvažiavo į Ylakius. Svarsto senasis Skališius viską, samprotauja garsiai. Užsimena apie atominio karo grėsmę. Paskui Skališius ėmė girti Tarybų Lietuvos laimėjimus, sakydamas: "O ar negalėjome mes anksčiau įsivesti komunizmą, prie Smetonos? Patys, be jų?...". - "Kas gi galėjo tada valstiečius įtikinti? Žodžiai lieka žodžiais, dabar patys pamatė - kas kita", sakau. "O galėjome mes patys sukilti ir jį nuversti", - vis tiek svajoja žmogus. Jam norisi, kad "patys"...".

1970 09 09: pasišnekėjo su R. Šarmaičiu. Kai atkreipė Šarmaičio dėmesį į Telšių part. org-jos (burž. metais, pogrindyje) būdingą bruožą, kad ji be politinio darbo plačiai užsiėmė ir kultūriniu, ėjo į legalias organizacijas dar prieš liaudies fronto susidarymą ą ir t. t., tai Šarmaitis ėmė aiškinti: "Matai, kur part. org-se dirbo lietuviai, ten jie užsiėmė visapusiška veikla, rodė daug iniciatyvos ir kūrybiškumo. Tokių pavyzdžių buvę ir daugiau, pav. Lekėčių p. org-ja. Ir 1923 m. komjaunimo suvažiavimo ataskaitoje nurodoma, kad, sakysim, komjaunuolių Lietuvoje buvo 800, o jų įtakoje esančioje "Spindulio" org-je - 1200 žmonių. Bet vėliau įsigalėjo dogmatikai ir panašūs reiškiniai išnyko. Gana plačiai veikėme mes komjaunuoliai Panevėžio gimnazijoje (paminėjo ir Jurginį)".

1970 09 28: dalyvavo brolio sūnaus vestuvėse. Svočia buvo Sofija Pajuodis (Pajuodienė) iš Kanados. "Viešnios iš anapus balos". Tai šifruodami žmonės vadina Ameriką ("anapus Atlanto"). Iš anapus ir viešnia Aldona Stankūnaitė; gyvena Bostone. O brolis Antanas Stankūnas, agronomas, gyvena Panevėžyje. Maloniai pasikalbėjo apie 1940-1941 m., kai kartu dirbo LKTaryboje. Aldona Stankūnaitė buvo L.Komisarų Tarybos Reikalų valdybos kanceliarijos viršininkė, liko Lietuvoje, kai Sideravičius pasitraukė. "Išbėgo jų visa šeima - tėvai ir 5 seserys todėl, kad visus išgąsdino 1941.VI. 3 represijos. Buvo vežami jos tėvai ir brolis. Tėvus išgelbėjo, o Antanas gana vėlai po karo grįžo iš kolchozo". Su "pažangiečiais" nesutaria. Sideravičiaus paklausė, ar jis ne "ankavedistas", gal su juo kalbėti negalima. Laiminga, kad dirba siuvėja ir gauna 80 dolerių į savaitę, nors prieš karą baigė Kauno universitetą (biologiją) buvo gera LK Tarybos darbuotoja. Neatrodo, kad turėtų kokių sentimentų tėvynei. Nenori čia nieko žiūrėti - "viskas propaganda". "Norėjau įsiūlyti A. Venclovos "Jaunystės atradimas" - ten rastų daugybės pažįstamų portretus, bet ji "žino", kad Venclovos raštai - propaganda. Man pasidarė tiesiog gaila: kažkokia dvasinė kastracija. Neteko intelekto, pamiršo savo biologiją ir kita, stebisi kaip svetimu daiktu mano biblioteka: Jūs čia matyt, mokslininkai, profesoriai, - ir numojo ranka. Jai tai svetima, tolima ir neįdomu. O buvo pažangi".

1970 10 05: Su Adomu Čipliu, kuris dirbo AT Prezidiumo aparate kalbėjosi apie prieškarinius laikus. Su Pranu Šumausku buvo neteisingai pasiilgta. Jis kalėjime buvo apkaltintas esąs trockistas, susikūrus tarybų valdžiai suimtas, o prasidėjus karui, išvežtas ir greičiausiai pakelyje žuvo. Jo sesuo Veronika irgi tuo pačiu buvo kaltinta, bet paskui jau gyveno Pietų Amerikoje ir labai skurdo.

1970 10 21: 1933 m. vasarą Sideravičiaus rašyto romano iš mokytojų gyenimo [likimą] sprendusioje "Lietuvos žinių" redakcijos konkurso komisijoje nariu buvo Jonas Šimkus. Vaikščiojo dabar su Juliumi Būtėnu ir sužinojo, kad jis buvo tos komisjos narys. Negavo pirmos premijos tik todėl, kad trūko pabaigos, o pabaigti negalėjo, nes buvo suterorizuotas Raseinių apskrities viršininko ir apskrities tautininkų komiteto pirmininko pulk. Giedraičio bei savo žmonos.

1970 11 08: Vaikščiojo su D. Roda. Užėjo kalba apie P. Cvirką. D. Roda prisiminė pirmuosius pokario metus "Tiesos" redakcijoje, kai ten aplinkui G. Zimaną dirbo daugybė jo tautiečių. "Kartą atėjo į redakciją Petras Cvirka, dairosi į kairę ir į dešinę mato siuvančius pro šalį tik tos vienos tautybės veikėjus ir staiga sako G. Zimanui: - Kas čia pas tave - redakcija ar sinagoga? Šis ekspansyvaus P. Cvirkos tiesumas nežmoniškai supykdė G. Zimaną ir tas negreit dar atsileido".

1971 02 04: pokalbiai su Kostu Korsaku. Pasakojo apie savo jaunystę, literatūrinės karjeros pradžią. Korsako literatūrinės karjeros pradžia labai panaši į K. Borutos ir A. Venclovos ir paties Sideravičiaus. Gimė 1909 m. Domėtis knygomis pradėjo bene 5 metų. Ėmė rinkti knygas, už savo santaupėles pirkosi knygas. Ypač prisiminė leidinį Žiulio Verno "Kelionė aplink pasaulį". Į Joniškio gimnaziją atvažiavo su šimtu nuosavų knygų. Tai buvo negirdėta. Paskui Korsakas sugalvojo steigti su draugais lavinimosi ratelį, leisti šapirografuotą laikraštėlį. Sužinojęs apie tai kapelionas pakvietė pas save, pavaišino saldainiais, pasiūlė stoti į ateitininkus. Ir surašė į ateitininkus Korsakas pasirodė esąs geras oratorius. Rašė eilėraščius, visokias korespondencijas į visokiausius laikraščius. Joniškio ateitininkai išrinko jį delegatu į Šiaulių ateitininkų 10 - ečio minėjimą. Didžiulė salė. Kai jis baigė kalbėti kilo didžiausi plojimai. Pertraukos metu tuojau prie jos pristojo prof. Dovydaitis, Labanauskaitė ir kiti, klausinėjo, sodinosi greta savęs. Bet Korsakas tuo metu jau rašinėjo į "Kultūrą". Šiaulių gimnazijoje ateitininkai jį sutiko kaip įžymią jėgą. Jį norėjo išrinkti ateitininkų laikraštėlio redaktoriumi (ir buvo išrinktas už akių). Parašė viską, ką žinojo su inkvizicija ir panašiai apie katalikų reakciją "Lietuvos žiniose" ir išprovokavo galingą Maliauskio reakciją. Aiškia kairėn Korsakas pasuko krikdemų valdymo pabaigoje. Ateitininkai jį išmetė. Bugailiškis pasiūlė jam redaguoti "Kultūrą". O vėliau vedė "Kultūros" žurnale literatūros skyrių. Sideravičius pagalvojo, kad pažangieji literatai pirmuosius žingsnius žengė ateitininkų laikraščiuose, skaitė savo kūrinius ateitininkų kuopelėse. Taip buvo ir Joniškyje, ir Marijampolėje. Tik vienas Vytautas Montvila iš vaikystės jautė socialinę neteisybę, todėl gana anksti atsidūrė revoliucinėse pozicijose, o valstiečių (K. Boruta, A. Venclova, S. Nėris), prekybininko (Korsakas), siuvėjo (Sideravičius) vaikai turėjo pereiti ilgesnę evoliuciją, kol iš šeimos, mokyklos, valstybės gyvenime viešpataujančios religinės ir reakcinės atmosferos galėjo išsiveržti į pažangią.

1971 02 14: Vėl susitikimas su Korsaku Lenino aikštėje. Sideravičius užklausė Korsaką apie S. Nėries santykius su Veržilavičiumi, kuris visiems giriasi buvęs Salomėjos vyru. Korsako teigimu Venclova kiek neatsargiai pasielgė paskelbdamas Nėries dienoraštinio pobūdžio eilėraščius, kurie gana konkrečiai skaitytoją supažindina su jos didele meile J. Eretui, kuris buvo vedęs Vailokaičių giminaitę, su ja susilaukė kūdikio, bet kartu tęsė romaną su Salomėja Palangoje. Tam laikotarpiui priklauso ir eilėraščiai "Sudeginkit mane", "Be bažnyčios, be altorių". Tada atvažiavo į Palangą katalikų veikėja Labanauskaitė ir pastatė Eretui ultimatumą. Šveicaras grįžo į Kauną. Salomėja labai pergyveno. Krikdemai nebeleido jai dirbti Kaune, išsiuntė į Lazdijus. Bet iš Salomėjos dienoraščio matyti, kad Eretas organizavo jai išvykas į užsienį ir net žinoma, kuriuose viešbučiuose (Vakarų Europoje) jie susitikinėdavo. Vienoje Salomėja buvo įsimylėjusi į ateitininką Gudelį, bet tas jai buvo abejingas. Bet Lietuvos eserai Vienoje savo pokalbiais, savo politinio emigranto dalia gerokai paveikė Salomėją, ją pasuko kairėn. Šis poveikis plius neapykanta krikdemams dėl jų reakcijos į romaną su Eretu, paruošė dirvą Salomėjos posūkiui į "Trečiąjį frontą". O buvo labai religinga nuo pat vaikystės ir pamaldumas dar labiau sustiprėjo pabudus joje moteriai. Ji karštai melsdavosi į "Jėzaus širdį", galvojo apie vienuolyną, rašė egzaltuotus, religingus eilėraščius.

1971 07 03: pirmadienį pasklido žinia, kad mirė A. Venclova. Venclova nuslėpė nuo draugų faktą, kad jo brolis Juozas, buvęs seniūnu, buvo pabėgęs su vokiečiais, paskui grįžo, pasiilgęs tėviškės, buvo išsiųstas į Rytus ir ten žuvo. Slėpė ir J. Karosas faktą, kad jo brolis Viktoras JAV pasidarė reformatų veikėju.

K. Sideravičiaus susirašinėjimo su kraštotyrininkais medžiaga: Sideravičius į Betygalos pradinę mokyklą mokytoju buvo atkeltas 1935 m. Prieš ir po pamokų mokiniai turėjo kalbėti maldą. Jis pats niekada nesižegnodavo ir neidavo į bažnyčią. Kunigai rašydavo prieš jį skundus. Kunigai tėvus iššaukdavo į kleboniją, užrakindavo duris ir tol laikydavo, kol tie pasirašydavo. Pogrindinei komunistų veiklai Betygaloje vadovavo pogrindininkas Katkus, gyvenęs Maskavitų kaime. Su juo Sideravičius palaike ryšius. Jis sukūrė pogrindinį MOPR'o būrelį, į kurį įėjo Požečių mokytojas Lalys, Sangailių mokytojas J. Budrys (išbėgęs) ir kiti. MOPR'o nariai buvo šaulys Dzikas (vėliau tarybinis partizanas, partinis darbuotojas), Juozas Digrys, Bradulskytė, Pranas Juška, gydytojas Zavelevičius. Rinkdavo pinigus kovojančiai Ispanijos liaudžiai, platindavo pogrindinę KP ar Liaudies Fronto literatūrą. Ją pristatydavo iš Kauno Kuzminskiai ir Vytautas (Aukštųjų mokyklų komiteto pirmininkas). Kalvis Butkus taip pat gaudavo komunistinę literatūrą, bet kaip su pogindininku ryšio neturėjo. Apie Juozą Daškauską tik girdėjo. Jis visas priklausė Partijai. Į Betygalą turėjo atvažiuoti Raseinių apskrities viršininkas, ir kartu Betygaloje turėjo būti kažkoks tautininkų renginys. Digrys per naktį iš šeštadienio į sekmadienį visus kelius į Betygalą nusėjo komunistiniais atsišaukimais. Sekmadienio rytą eidami į Betgalą žmonės visi skaitė atsišaukimus - apie nieką daugiau ir nekalbėjo. Sideravičiui ypač didelį įspūdį darė Liaudies fronto atsišaukimai ir Stalio knygutė "Apie leninizmo pagrindus". Užeidavo dažnai pas gydytoją Zavelevičių, kuris turėjo gerą lempinį radijo aparatą ir jie klausydavosi Maskvos radijo. Betygaliečiai paskutiniais metais dažnai dainuodavo tarybines dainas. Populiariausia buvo "Tai platus gi kraštas mūsų gimtasis". Partijos įtaka Betygaloje buvo didelė. Buvo įdomus epiozdas - Betygalos miestelėnų byla su klebonu dėl namo, kuriame dabar salė. Ši byla gyventojus paskirstė į dvi stovyklas ir daug kam padėjo atsikratyti religinių prietarų (l. 1 - 7).