Lietuviakalbės lietuvių tautos ardymas: tautinių katalikų ir tautininkų atsakomybės klausimas |2020 birželio 1 d.

Rinkimų rezultatus žinome. Iš principo jie nenustebino. Konservatorių ir liberalų pergalė (tegul ir tik pirmame ture) dėsninga, atsižvelgiant į tuos procesus, kurie Lietuvoje vyksta jau trisdešimt metų. Dabar svarbiau susivokti situacijoje. Ką reiškia liberalų ir suliberalėjusių konservatorių pergalė? Ar kalba eina tik apie kanapių legalizavimą, seksualinių mažumų teises, "homofobijos" kriminalizavimą, homoseksualių asmenų santuokas, galų gale naują šeimos sampratą, taip pat naujus mokesčius? Ne, ne vien tai: ant peilio ašmenų pastatytas etnolingvistinės, lietuviakalbės, savarankiška kultūra disponuojančios lietuvių tautos likimas. Jau seniai universitetai, institutai, įvairios katalikiškos ir liberalios akademijos suformavo lenkiškos Lietuvos didžiosios kunigaikštystės kaip Žečpospolitos sudėtinės dalies prioritetu besiremiančios Lietuvos istorijos konceptą ir atitinkamą siekiamą lietuvių tautos sampratą - litvinišką (litvinais save vadino lenkiškai kalbantys ir savo tėvyne Lietuvą ir Lenkiją laikę LDK valdę aristokratai ir bajorai) - sampratą: lietuvio, kuriam visas tas lenkiškas Žečpospolitos paveldas bus savas ir reikšmingesnis ar bent ne mažiau svarbus už lietuvių kalba sukurtą kultūrą, ir kuris savo tėvyne laikys ne tik mažytę etninę Lietuvą, bet ir visą buvusios Žečpospolitos erdvę. Taigi, šis konceptas sukurtas seniai. Jau pakankamai daug metų jis sėkmingai diegiamas universitetuose studentams. Gal kiek vualizuotai, neišsakant visų šios koncepcijos pasekmių lietuvių tautai su juo supažindinami vidurinių mokyklų mokiniai ir plačioji publika per masines informacijos priemones. Tai trendas, prie kurio buvo privertos taikytis kone visos Lietuvą iki šiol valdžiusios politinės jėgos, bet neretai tai vyko nenoriai, tarsi per jėgą, darant kliūtis. O štai dabar į valdžią ateina jėgos, kurios atvirai angažuojasi šios koncepcijos įgyvendinimui. Štai Armonaitė jau dabar pareiškė, kad ji norėtų imtis vadovauti kultūros sferai, o buvęs liberalas A. Guoga (tegul dabar besibalotiravęs nuo Darbo partijos) mielai imtųsi tvarkyti švietimą. Akivaizdu, kad laimėjusieji puikiausiai suvokia kultūros ir švietimo sferos svarbą ir jai teikia didžiausią, prioritetinę reikšmę. Ir tai savaime suprantama: juk tai susiję su lietuvių visuomenės kultūrinėmis ir pasaulėžiūrinėmis predispozicijomis, taigi ir baze šioms, rinkimus laimėjusiomis, jėgoms. Nesunku numanyti kas laukia Lietuvos per šiuos ketverius metus ir kokia ji bus po tų ketverių metų. Bus radikaliai perrašytos gimnazijų mokymo ir universitetų studijų programos, bus parašyti nauji vadovėliai. Mokyklose ir universitetuose naujosios valdžios pataikūnai klykaus apie "prorusiško" lietuvių nacionalizmo pavojingumą ir būtinybę radikaliai jį pažaboti. Skųs nacionalistus mokytojus ir kultūrininkus kultūros ir švietimo ministerijoms. Jie bus atleidinėjami iš darbo. Konservatoriams ir liberalams pavaldžioje televizijoje ir radijuje, spaudoje ir internetinėse platformose bus visaip propaguojamas lietuvių "tikrosios tėvynės", garbingosios Lietuvos didžiosios kunigaikštystės, laimingai gyvavusios vienybėje su didžiąją Lenkija, koncepcija. "Nacionalistų" leidiniai, internetiniai portalai įvairiais pretekstais, administraciniu spaudimu bus varžomi ir uždaromi ar bent marginalizuojami. Labai galimas dalykas, prasidės ir archyvų "valymai". Viso to akivaizdoje nesunku suvokti kokią Lietuvą mes turėsim po ketverių metų. Natūralus, o ypač lietuviams būdingas, konformistiškumas prives prie to, kad didelė dalis lietuvių viešai išsakys pritarimą tokiai Lietuvos istorijos ir lietuvio koncepcijai, o nemaža dalis jų ir nuoširdžiai tam pritars, atsižadėdami XIX a. pabaigos lietuvių atgimimo išdavoje susiformavusios etnolingvistinės lietuvio koncepcijos kaip "nuodėmingo" nukrypimo. O viską vainikuos galbūt politinis aktas - koks nors "asocijuotas" Lietuvos prišliejimas prie Lenkijos tai apiforminant kaip "amžinosios" Lietuvos ir Lenkijos unijos atnaujinimą. Istorijos uždanga nusileidžia. Lituania finis.

Tokios labai galimos Lietuvos perspektyvos akivaizdoje ar mes galim paklausti kas atsakingas už tokią įvykių eigą mūsų pačių visuomenėje? Manau, kad ne tik galim, bet ir privalom. Pasiremdami šių metų rinkimų rezultatais, paanalizuokime dabartinį politinį spektrą. Su konservatoriais ir liberalais viskas aišku - jie yra šios koncepcijos įgyvendintojai. Kaip ir socialdemokratai. Valstiečiai žalieji - pilkoji masė. Ten pakanka litviniškos koncepcijos priešininkų, bet ir šalininkų. O kaip su tais, kurie save laiko šios koncepcijos vienareikšmiais priešininkais ir pasisako už lietuviškos Lietuvos valstybingumo išsaugojimą? Kas jie tokie? Rinkimų rezultatai leidžia kalbėti tik apie dvi veiksmingas vadinamąsias antisistemines politines jėgas - Centro partiją-Tautininkus ir Nacionalinį susirinkimą, paprastai kalbant - tautininkus ir tautinius katalikus, nes Nacionalinis susirinkimas pabrėžtinai pozicionuoja save kaip tradicinę katalikišką politinę jėgą. Kas vienija šias abi politines jėgas? Jas vienija sovietinio Lietuvos istorijos laikotarpio vertinimas, pagal kurį pozityviu lietuvių tautos atžvilgiu laikomas tik antikomunistinių partizanų ginkluotas pasipriešinimas pokaryje ir negausus disidentinis judėjimas vėliau. Visa likusioji visuomenės dalis jų traktuojama kaip "homo sovieticus", o priklausiusieji administraciniam - partiniam aparatui laikomi kolaborantais. Į visa tai, kas vyko Lietuvoje sovietiniais laikais jie žvelgia tik per sovietinio režimo, kompartijos ar rusų interesų akinius. Iš esmės jie nelabai linkę matyti sovietmečiu pačios lietuvių tautos (nors gal kiek ir labiau moderuotai nei konservatorių ir liberalų auditorija). Visa lietuviška raiška sovietmečiu jiems susiveda, kaip jau minėta, į antikomunistinį pasipriešinimą pokaryje (nepaisant to, kad pačių lietuvių atmintyje požiūris į antikomunistinius partizanus labai nevienareikšmis ir jų heroizavimas reiškia iš tiesų lietuvių tautos skaldymą, kelis pogrindinius laikraštėlius (tautiniams katalikams tai aišku visų pirma, LKB Kronika), žinotus labiau užsienyje nei Lietuvoje ir kt. panašius dalykus. Daugkartinius priminimus, jog sovietiniu laikotarpiu veikė lietuviška švietimo ir kultūros sistema, buvo lietuviškas televizija ir radijas, ėjo lietuviški laikraščiai ir žurnalai ir kad visa tai buvo labai naudinga lietuvių tautos išlikimui, tautininkai ir tautiniai katalikai nuleidžia negirdomis, nepajėgdami pateikti beveik jokių artikuliuotų atsakymų. O į pastebėjimą, kad to meto pakankamai totalitarinėje sovietinėje sistemoje mokyklų, kultūros ir meno įstaigų steigimas ir išlaikymas buvo neįmanomas be tuometinio administracinio-partinio aparato, vadinasi tų, kuriuos jie įvardija kolaborantais, pritarimo, jie neretai, pristigę kantrybės atsako trumpai: esi vatnikas ir užtilk. Taigi tautininkai ir tautiniai katalikai faktiškai nurašo, pasmerkia apie 40 - 50 lietuviškos Lietuvos egzistavimo metų iš kokio šimto (nuo 1904 m. kai po lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo ir teisės kurti kultūrines ir visuomenines organizacijas, atsirado pirmieji lietuviškos Lietuvos ženklai viešumoje po ilgų šimtmečių pertraukos). Toks požiūris į sovietmetį yra ne kas kita kaip istorijos falsifikacija, ano meto lietuvių nuotaikų, jausmų ir situacijos klastojimas dėl siaurų egoistinių savo religinių ir ideologinių įsitikinimų ar savo asmeninės patirties (pavyzdžiui bendravimo sovietmečiu su disidentais ir manant, kad tai suteikia teisę viską statyti ant šių žmonių) sureikšminimo arba tiesiog dėl prisitaikymo prie dominuojančios (ir jau jau seniai tapusios privaloma) sovietmečio smerkimo konjunktūros (bet tokiu atveju nelabai aišku, kur šių žmonių antisistemiškumas ir drąsa, kuria jie linkę girtis). Juk faktas tas, kad anuomet buvo vadovaujamasi nuostata neužleisti pozicijų rusams, stengiantis administracinį-partinį aparatą suformuoti iš lietuvių. Ir tokiais nuostatai pritarė absoliuti dauguma lietuvių. Tokiu būdu tautininkai ir tautiniai katalikai savo antikomunistine retorika ir propaganda bei viso sovietmečio nuvertinimu, taip "kartu su vandeniu išpildami ir kūdikį", plaukia konservatorių ir liberalų farvateriu, sąmoningai ar nesąmoningai pasitarnaudami jiems lietuviškos Lietuvos griovimo darbe.