Lietuviškumo variantai ir jų istorinės projekcijos |2022 birželio 1 d.

Banali tiesa, jog lietuviai nėra vienodi. Ir tai pasakytina ne tik apie politines, ideologines, kultūrines pažiūras, madas, įvairiausius kasdieninės gyvensenos momentus. Ne, mums rūpi istoriškai susiformavę, sąlyginai stabilūs, lietuvio tipai, su pastoviais ne vieną dešimtmetį išliekančiais pažiūrų ir elgsenos elementų kompleksais. Tokius lietuvių tipus suformavo pati istorija, tiksliau pačių lietuvių reakcija į vienus ar kitus tautos būtį esmingai transformavusius įvykius ir procesus, kaip kad tragiškas ir skausmingas Lietuvos susidūrimas su Europa Vokiečių Ordino agresijos forma, religinis virsmas (Lietuvos krikštas) ir Lietuvos politinis bei kultūrinis prisišliejimas prie Lenkijos, su tuo susijęs lietuvių tautos elito (aristokratijos ir didelės dalies miestiečių) sulenkėjimas, baisi demografinė krizė XVII a. viduryje - XVIII a. pradžioje, išliekant tai pačiai religinei vadovybei ir ideologiniam visuomenės kontrolės mechanizmui tose pačiose rankose, sąlygojusi tolesnį savarankiškos lietuvių tautos nykimą ir litviniškos (taip galima būtų įvardinti jos lenkiškai kalbantį elitą, kurio atstovai lenkiškai vadino save litvinais) jos savimonės - kaip lenkiškai kalbančios aristokratijos liaudies. Toliau - patekimas į Rusijos priklausomybę, sudaręs sąlygas išsivaduoti iš lenkiško elito valdžios, tačiau atvėręs kelius potencialiai rusifikacijai. Vėliau lietuvių tautos būtį formavo jos pastangomis, pasinaudojant palankia geopolitine konsteliacija, išsikovotas politinio savarankiškumo dvidešimtmetis, leidęs lietuviakalbei lietuvių tautai konsoliduotis į pakankamai stiprų tautinį vienetą, pasikeitusių geopolitinių aplinkybių sąlygotas patekimas į SSRS priklausomybę karo metais ir po jo, sovietmečiu vykusi visuomenės modernizacija (industrializacija, urbanizacija, sekuliarizacija). Visi šie procesai ir įvykiai suformavo atitinkamus lietuvių tipus, pasižyminčius savitais pastoviais ideologiniais, religiniais, kultūriniais bruožais. Akivaizdu jog XIV - XVIII a. priklausomybė Lenkijai, prievartinė christianizacija bei ilgainiui gimusi laisvanoriška trauka krikščioniškai mąstysenai ir gyvensenai sąlygojo litviniškos savimonės lietuvio atsiradimą, kuris pasižymėjo ištikimybe lenkiškai Lietuvai kaip Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) sudėtinei daliai, tėvyne laikant visą ATR, lenkų kalbą ir kultūrą bei katalikybę pripažįstant privaloma lietuvių kultūrinio identiteto savastimi. Tokia savimonė nuo XVIII a. antros pusės galutinai įsitvirtino lietuvių politiniame ir kultūriniame elite (aristokratijoje, bajorijoje, miestiečių luome, dvasininkijoje, to meto negausiame lietuvių kultūrininkų sluoksnyje (universiteto dėstytojai, mokytojai, studentai), skverbėsi į valstiečių mases, motyvuodama juos jaustis litviniško elito liaudimi, t. y. teisiškai priklausoma, materialių vertybių gamybai pasišventusia litvinų tautos dalimi, besivadovaujančia litviniško elito nuleistomis religinėmis, ideologinėmis ir kultūrinėmis nuostatomis. Tolesnis judėjimas šia kryptimi galėjo baigtis visiška lietuvių tautos litvinizacija, t. y. palaipsniu lietuvių įsijungimu į lenkų tautą per tarpinį litvinišką etapą (kurį galima būtų sulyginti su austrų ar bavarų lygio savitumu vokiečių tautos atžvilgiu). Tačiau mes nesileisime į šio lietuvių tipo analizavimą. Viena vertus jis dėka Rusijos imperijos valdžios represinių veiksmų, o kita vertus pačios lietuvių tautos XIX a. pabaigos atgimimo dėka buvo palaužtas ir iš esmės įveiktas kuriam laikui. Ir vis dėl to jam būtina skirti daugiau dėmesio, nes, paradoksalu, XX a. pabaigoje - XXI a. pradžioje jis stebuklingai atgimė, sudarydamas grėsmę lietuvių tautai vėl patekti į Lenkijos politinę ir kultūrinę įtaką, taip lietuvių tautai atsiduriant toje pačioje padėtyje, kurioje ji buvo XVIII a. pabaigoje - stipriai denacionalizuoto, asimiliuojamo etnoso, virstančio lenkų tautos etnografine grupe, padėtyje. Mes nesileisime šį kartą į detalią šio regreso analizę, tik pažymėsime, kad šį kartą ji susijusi su katalikų visuomenėje vykusiais procesais - neatsitiktinai svarbiausiais tokios savimonės nešėjais buvo ir yra vienas įtakingiausių liberaliųjų katalikų mėnraštis "Naujasis židinys-aidai" ir apie jį susibūrusi labai įtakinga šiuo metu ideologinė-kultūrinė grupuotė. Neatlikus detalesnių tyrimų, galima tik atsargiai išsakyti prielaidą, jog simpatijos Lietuvos lenkiškam istorijos periodui šioje grupuotėje ar liberaliuose katalikų sluoksniuose apskritai yra susijęs su nekritiškomis pastangomis įtvirtinti savo katalikišką identitetą, ieškant atramos jam senojoje Lietuvos istorijoje (be kita ko, įtakotas ir to meto sovietinės vėlyvosios LDK pažinimo lygio, kai paviršutiniškai buvo stengiamasi visoje Lietuvos istorijoje ieškoti liaudiško lietuviškumo apraiškų. Katalikų veikėjai pogrindyje tik išryškino katalikišką šio laikotarpio akcentą, būdami tikri, kad jis "lietuviškas" jų lietuviško identiteto prasme, taip net nesuvokdami, kad tapo Lenkijos ir jos įtakos retransliatorių Lietuvoje suplanuotos ideologinės diversijos aukomis. Juk šiaip ar taip, dauguma pogrindžio katalikų veikėjų buvo autentiški lietuviai, neretai prieškario ateitininkų palikuonys, ir niekaip nesiruošė priimti lenkiško lietuvio koncepcijos. Bet štai jų kategoriškas katalikiškumo akcentavimas (kas vėlgi, žinoma, buvo reakcija į sovietinės Lietuvos vairuotojų ateistinį presingą), atvedė galiausiai į jiems patiems brangaus lietuviško identiteto laužymą. Be abejo, prie lenkiško lietuvio koncepcijos atgaivinimo, pavertimo jo siekiamybe, prisidėjo ir sovietmečio lietuvių istorikų ir kultūrologų (ypač jaunesnės kartos) nepasitenkinimas sovietiniu vėlyvosios LDK koncepcijos paviršutiniškumu, žvelgiant į ją per liaudiškos lietuvybės paieškų akinius. O toliau jau sekė įprastiniai tiek šių mokslininkų, tiek katalikų veikėjų po 1990 m. karjeros, įsitvirtinimo visuomenėje, tarpusavio priklausomybių ir įsipareigojimų mechanizmų įtvirtinimas, kuris galiausiai atvedė į dominuojančios istorinės paradigmos, idealu ir atskaitos tašku laikančios lietuvių tautos europeizaciją ir todėl ATR periodą kaip vieną reikšmingiausių šiame procese, susiformavimą, kas galiausiai tapo reikšminga ideologine atrama politiniams atitinkamų Lietuvos politinių ir ekonominių sluoksnių bei Lenkijos ir JAV geopolitinių siekių realizavimui.

Tačiau kaip jau sakyta ne šio lietuvio tipo analizė yra šio teksto tikslas. Čia bandysime paanalizuoti vieną naujųjų laikų, lietuviakalbio ir lietuviakultūrio, lietuvio tipą - sovietinio lietuvio - numanomame palyginime su konservatorių partijos (TS-LKP) rėmėjų ar narių ar analogiškų pažiūrų atstovų iki konservatorių partijos susikūrimo tipu. Abiejų susiformavimo svarbiausias faktorius mūsų manymu - tragiškas lietuvių tautai pokaris. Be abejo, socialinės ir kultūrinės šaknys gilesnės. Jas taip pat aptarsime. Būtent pokaris mūsų įsitikinimu padalijo lietuvių tautą ir to padalijimo žymės išliko iki šių dienų. Jos įtakojo naujausių laikų (po 1990 m.) Lietuvos politinės sistemos pobūdį (LDDP įtaką ilgą laiką apsprendė nuo antikomunistinių partizanų pokaryje nukentėjusių žmonių palikuonių požiūris). Būtent pokario lietuvių kruvinose tarpusavio kovose viena vertus galutinai dalyje lietuvių tautos galutinai įsitvirtino "sovietinės Lietuvos" ideologema, o kita vertus kitoje - įsikerojo neįveikiamos neapykantos komunizmui bei visam tam, kas juo siejama jų sąmonėje (taip pat ir Lietuvos priklausomybę SSRS respektuojantiems lietuviams), Rusijai jausmai, tapę emociniu stimulu konservatoriškos bendruomenės (TS-LKP narių, už ją balsuojančiųjų, jai simpatizuojančių, priklausančių jos įtakai esančiose visuomeninėms ir kultūrinėms organizacijoms) formavimuisi. Nekelia abejonių, kad pokaryje vyko būtent lietuvių pilietinis karas, inspiruotas sovietų okupacijos. Ir nieko čia negali pakeisti istorikų įsitikinimas, kad okupuotoje šalyje pilietinis kartas neįmanomas. Nieko panašaus: būtent pilietinio karo situaciją įrodo priešingose pusėse atsidūrusių lietuvių skaičius - dešimtys tūkstančiai antikomunistinio ginkluoto pasipriešinimo dalyvių (partizanų) partizaninio karo pradžioje, analogiški, o kovų pabaigoje nepalyginamai (ištisais kartais) už antikomunistinių partizanų bei jų aktyvių rėmėjų skaičių lietuvių, įsitraukusių į stribų, paramos grupių gretas, buvusių sovietinio ir partinio aktyvo nariais, kitaip talkininkavusių valdžiai. Tai liudija ir abiejų kovojusių pusių nužudytų ar represuotų lietuvių (Lietuvos piliečių) skaičius (iš vienos pusės tremtinių, kitaip valdžios represuotų, bei nužudytų), o iš kitos pusės antikoministinių partizanų nužudytų žmonių skaičius), o taip pat abipusė neapykanta. Pokario pilietinio karo sąlygomis išsikristalizavo ir susidūrė dvi pozicijos: tų kurie kovojo už prieškarinę nepriklausomą kapitalistinę, katalikišką, faktiškai "Kauno (nes kitokią galėjo garantuoti tik priklausomybė SSRS) Lietuvą ir tų, kurie dėl įvairių motyvų (nacionalinių, socialinių ar nulemtų ankstesnių, dar prieškario laikų, priklausomybės komunistinėms ar parakomunistinėms organizacijoms, vėliau sovietinės valdžios struktūroms) priklausomybę SSRS laikė geresne išeitimi lietuvių tautai nei kitokias alternatyvas. Taigi, pilietinis karas jokiu būdu nereiškė tik kovos tarp antikomunistinių partizanų ir stribų. Kovos frontas buvo nepalyginamai platesnis, o partizanai ir stribai buvo tik dalis pilietinio karo dalyvių. Kiti jo dalyviai nebūtinai turėjo sutikti, remti vieną ar kitą ginkluotą pilietinio karo dalyvių pusę. Atvirkščiai, didelė dalis Lietuvos priklausomybės SSRS šalinininkų smerkė stribų savivalę ir smurtą, visiškai nesiidentifikuodami su jais, nors ir respektavo jų buvimą kaip neišvengiamybę. Tas pats pasakytina apie nepriklausomybės šalininkų stovyklą. Gerai žinoma, kad neginkluoto pasipriešinimo organizacijos, atskiri inteligentai neretai kategoriškai smerkė partizanų smurtą, jų nusikaltimus kaimo gyventojų atžvilgiu, bet tai nereiškė, kad jie atsisakė, kovos už nepriklausomą Lietuvą idėjos. Ypač šiomis dienomis, po rugpjūčio 10 d. protesto mitingo, kuris suvienijo tokius skirtingus žmones kaip mokytoja Astra Astrauskaitė, juvelyrė Jurga Lago, filosofė Nida Vasiliauskaitė, A. Paleckis, V. Lekstutis-Žemaitis, A. Kandrotas, Nendrė Černiauskienė ir daugybę kitų, kuriuos vienija tik kova su egzistuojančiu režimu. Neabejotina, kad jie iš esmės skirtingai žvelgia į Lietuvos ateitį (santykius su Rusija pavyzdžiui), tačiau kovos su konservatorių ir liberalų režimu klausimu jie sutarė ir taip atsidūrė vienoje stovykloje. Tas pats buvo ir pokaryje. Būtent pokaryje mūsų įsitikinimu galutinai susiformavo "Tarybų Lietuvos" ideologema, t. y. jau ne vien kaip teisinė sąvoka, bet kaip nešanti egzistencinį krūvį, istorinį matmenį turinti ir ateities perspektyvas garantuojanti bei disponuojanti tam tikros, kad ir ne itin didelės lietuvių visuomenės dalies didesnio ar mažesnio laipsnio identifikacija su ja. Būtent gausiai pralietas 1941 m. ir pokaryje kraujas pakrikštijo ją. Žodžių junginys "Tarybų Lietuva" šios komunistinės visuomenės dalies akyse virto jų identifikacijos simboliu, o kitiems platiems sluoksniams dėl nacionalinių ir socialinių priežasčių palaikančių Lietuvos priklausomybę SSRS, ši ideologema virto lietuvių tautos išlikimo ir neblogų vystymosi perspektyvų žmonišką santvarką garantuojančios sandraugos sudėtyje formule. Pastebėtina, kad pilietinio karo įkarštyje jų oponentams - antikomunistiniams partizanams pabrėžtinai operuojant žodžiais "tauta", "nepriklausomybė", Lietuvos priklausomybės SSRS šalininkams jau vien tik dėl šios priežasties, o ne vien tik dėl ideologinio valdžios spaudimo, teko nuo jų atsiriboti, perimant valdžios peršamą, jos ideologizuotą "liaudies" sąvoką (tačiau ją prisodrinant nacionaliniu turiniu) bei aiškinti, kad partizanų siekiama nepriklausomybė nėra tikra nepriklausomybė, kad ji iš esmės mažai kuo savo esme skirtųsi nuo priklausomybės SSRS (o būtų tik priklausomybė nuo kitų valstybių). Reikia pasakyti, kad dėka partizanų teroro "tautos", "tautiškumo", "laisvės", "nepriklausomybės" sąvokos ir realijos buvo diskredituotos dalyje lietuvių visuomenės (ir ne tik dėl valdžios represijų) keliems dešimtmečiams. Tačiau sovietinės Lietuvos šalininkų vartojama "liaudies" sąvoka iš esmės atitiko "tautos" sąvoką. Kalba taip pat ėjo apie lietuviakalbę, savitą kultūrą ir kalbą lenkakalbio aristokratiško Lietuvos elito dalies atžvilgiu puoselėjanti visuomenė. Taigi tokios realijos postulavimas ir puoselėjimas neabejotinai atitiko lietuvių tautos interesus ir todėl laikytina antisovietinės visuomenės dalies puoselėto tautiškumo sąvokos atitikmeniu.

Tačiau kas, kokie sluoksniai ir grupės susitelkė į prosovietinę stovyklą ir kokie motyvai ir veiksniai sutelkė dalį jų apie ideologemą "Tarybų Lietuva"? Čia neišvengiamai tenka leistis į prieškarį bei aiškintis motyvus. Ar iš tiesų tai tik išdavikai, kolaborantai ir prisitaikėliai, pasidavę režimui asmenys, kaip kad teigia oficialioji istoriografija ir propaganda? Tai yra, ar prosovietinę stovyklą subūrė nemoralūs, egoistiški, tik asmeninio gerbūvio patenkinimo ar lietuviškos Lietuvos sunaikinimo, pav. rusifikavimo, siekiai? Nieko panašaus. To neįmanoma įrodyti. Žinoma, lietuvių tautos išdavikų, išdavinėjusių tai egoistiniais ar "patriotiniais" (tiesiogiai kenkimo lietuvių tautai ar jos naikinimo tikslais) be abejo būta, bet ne jie apsprendė prosovietinę stovyklą pasirinkusiųjų motyvaciją. Tačiau tam, kad ją suprasti, reikia ekskurso į prieškarinę santvarką. Prieš karą Lietuvoje būta stiprios socialinės priešpriešos tarp valstybės politiką lemiančių ūkininkų, karininkijos, valdininkijos bei verslo ir darbininkijos (kaimo ir miesto samdinių) bei smulkiosios ūkininkijos. Ši daugumą žmonių sudaranti neturtinga visuomenės dalis jautėsi išnaudojama, neįvertinama. Ji svajojo apie santvarką, kurioje būtų labiau atsižvelgiama į jų socialinius poreikius. O tuo tarpu turtėjo valdininkija, verslininkai, ūkinininkų viršūnėlė, naujoji dvarininkija, karininkijos viršūnė. Tai socialinė priešpriešos dimensija. Būta ir kitos - pasaulėžiūrinės, ideologinės. Tarpukaryje ir krikdemų, ir tautininkų valdžios išskirtines sąlygas sudarė Katalikų Bažnyčiai. Katalikų tikėjimas buvo ginamas valstybės, turėjo beveik valstybinį statusą, nebūta civilinės metrikacijos, o tikybos pamokos buvo privalomos. Visa tai kėlė laicistinės (laisvamaniškos), kairiosios inteligentijos, apskritai išsilavinusių sluoksnių, nepatenkintų Bažnyčios disponuojama didžiule įtaka kultūriniam ir visuomeniniam gyvenimui, nepasitenkinimą. Tai pasaulėžiūrinė priešpriešos dimensija. Pagal dabar dominuojančią istoriografijoje koncepciją visą kairįjį, laisvamanišką, priešišką Katalikų Bažnyčiai ar tautininkams inteligentijos ir visuomenės sparną reiktų paskelbti išdavikišku, nepatikimu, kenksmingu, neatstovaujančiu lietuvių tautos (taip ir elgiasi toks istorikas Mindaugas Tamošaitis), bet taip patenkama į istorinius spąstus: juk ši visuomenės dalis nuo pat tautinio atgimimo laikų vadovavosi tais pačiais motyvais ir idealais - tautiniais ir socialiniais, kurie lietuvių tautos atžvilgiu praktiškai sutapo. 4 - o dešimtmečio pabaigoje ši visuomenės dalis būtent šiais motyvais besivadovaudama orientaciją į SSRS priėmė kaip geriausią išeitį iš nacistinės Vokietijos ir poniškos Lenkijos keliamos grėsmės. Štai čia išryškėja visuomenės priešpriešos geopolitinės (nacionalinės) priežastys. Ypač tautininkų valdymo pabaigoje valdantysis elitas vis labiau orientavosi į Vokietiją, kurios grobiškiški tikslai Lietuvos atžvilgiu buvo akivaizdūs su režimu nesusijusiai inteligentijai. Štai tos giluminės prielaidos prosovietinei orientacijai. Tačiau tarybinės Lietuvos idelogema 1940 - 1941 m. dar neįsitvirtino. Taip, V. Mintvila, S. Nėris ir kiti poetai rašė eilėraščius apie Tarybų Lietuvą, poetizavo ją, Liaudies seimas priėmė deklaraciją apie Lietuvos Tarybų socialistinę respubliką, tačiau tuo metu ši sąvoka dar neįgavo istorinio ir egzistencinio lygmens. Net patys lietuviai komunistai, kurie į kompartijos gretas įsitraukė jau aptartos socialinės, pasaulėžiūrinės ir geopolitinės motyvacijos pagrindu, nelaikė priklausomybės SSRS ir Lietuvos kaip jos neatsiejamos dalies, vienos iš 13-os ar 15-os respublikų kaip neišvengiamai būtinos. Pačių lietuvių komunistų tarpe buvo populiari Mongolijos, t. y. formalią nepriklausomybę išsaugojusios, tačiau faktiškai visiškai priklausomos nuo SSRS valstybės, statuso idėja. Toks komunistas pogrindininkas Juozas Vitas karo metais kovojo už socialistinės, glaudžiai bendradarbiaujančios su SSRS, tačiau juridiškai nuo jos nepriklausomos idėją. Tad galutinai "Tarybų Lietuva" dalies prosovietinės stovyklos atstovų sąmonėje įsitvirtino pokaryje, kai partizanai su jais kovojo kaip su išdavikais ir kolaborantais, taip kategoriškai atmesdami tuos tikslus, kurie iš tiesų motyvavo daugelį prosovietinės stovyklos atstovų, o savo ruožtu partizanai pirmųjų buvo įvardijami tik kaip buržuazinės santvarkos atkūrimo šalininkai, taip vėlgi nepagrįstai redukuojant jų motyvaciją. Visu gyliu ideologemos "Tarybų Lietuva" egzistencinį ir istorinį krūvį perėmė būtent aktyviai į pokario kovas įsitraukę asmenys. Jie tapo jos šalininkais ir už jos slypinčios kultūrinės simbolikos nešiotojais ir vartotojais. Tuo tarpu kiti platūs prosovietinės orientacijos sluoksniai, ne tik respektavę priklausomybės SSRS neišvengiamybę bet ir supratę, jog esamoje situacijoje tai geriausia išeitis lietuvių tautai, neturi tiesiogiai nieko bendro su aptariama ideologema. Tikra savastimi su atitinkamomis kultūrinėmis formomis (žodynas, retorika, ideologija) ji tapo tarpukaryje veikusiems komunistams ir tiems, kurie karo metais ir pokaryje nukentėjo nuo antikomunistų. Būtent šiai prosovietinės stovyklos daliai ideologema "Tarybų Lietuva" virto kultūrinės identifikacijos požymiu.

Dar aptarsime prie sovietinės Lietuvoje didesniu ar mažesniu mastu pritapusiųjų veikimo to meto administraciniame, partiniame aparate, kultūros, švietimo, sveikatos apsaugos institucijose motyvaciją, netiesiogiai lyginant su kitos stovyklos atstovų veikimu po 1990 m. atskurtos nepriklausomos Lietuvos struktūrose. Kokią mes turime situaciją, tiek sovietinėje Lietuoje, tiek po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m.? Mes turime visuomenes, kurių didžiąją dalį susiklosčiusi situacija, atsižvelgiant į realią geopolitinę konsteliaciją, iš esmės tenkino tiek nacionaliniu, tiek socialiniu (santvarkos) požiūriu. Sovietinėje Lietuvoje, pasibaigus pokario pilietiniam konfliktui bei sovietų valdžios represijoms Stalino laikais, susiklosčiusi lietuvių tautos ir jos atstovų sovietiniame-partiniame aparate valia, legitimizuota Maskvos, sudarė sąlygas išlikti ir plėtotis lietuvių tautai, viešajame gyvenime iš esmės netrukdomai funkcionuojant lietuvių kalbai, turint savo švietimo ir kultūros institucijų bei masinių informacijos priemonių tinklus. Lietuviai esamą situaciją suvokė kaip disponavimą savo lietuvišku autonominiu pasaulėliu, kuris, tiesa, labai stipriai priklausomas nuo Maskvos, kuriam nuolat gresia rusifikacija ir kolonizacija, tačiau, nepaisant to, niekas negali paneigti jog jis egzistuoja. Ir kaip tuomet vertinti tą vadovaujantį to meto lietuvių sluoksnį, kuris savo pareigybių sąrašu anuomet buvo vadinamas "nomenklatūra", o šiais laikais šis žmonių sluoksnis įvardijamas "sovietine nomenklatūra", suteikiant jam pejoratyvinį atspalvį. Galiausiai tai juk ne tik aukščiausių sovietinių, partinių ir profsąjunginių veikėjų sluoksnis, tiesiogine to žodžio prasme įvardintinas nomenklatūra (kas reiškia pareigybių sąrašas), bet ir kolūkių pirmininkai, gamyklų direktoriai, kiti administracijų darbuotojai, inžinieriai ir kitoks gamybos, švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos institucijų darbo organizavimo personalas. Tai būtent žmonės, kurie šiais laikais vadinami ministerijų politiniais pareigūnais, o taip pat menedžeriai, vadybininkai, vėlgi gamybos švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos institucijų darbo organizavimo personalas. Ir koks gi esminis šių dviejų epochų pagal savo darbo pobūdį tos pačios kategorijos žmonių skirtumas? Taip, jie dirbo skirtingose epochose, skirtingose santvarkose, kurios įvardijamos socializmu ir kapitalizmu, valstybinės ir privačios ekonomikos sąlygomis, bet nusileidžiant į žemesnį užduočių gavimo ir vykdymo lygmenį, ar toks jau esminis tarp jų skirtumas? O dar esmingiau tai, kad motyvacijos lygmenyje jie įsivaizdavo dirbantys tam pačiam lietuviškam mažam autonominiam pasaulėliui, už kurio be abejo kaip grėsmė (bet ir potenciali galimybė) dunksojo Maskva, "centras", stengdamiesi išnaudoti visas santvarkos teikiamas galimybes, taip realizuodami savo pačių kaip individų žmogiškąjį kūrybinį potencialą. Ir koks gi tuomet ir motyvacijos lygmenyje skirtumas su analogiškos žmonių sluoksnio motyvacija po nepriklausomybės atkūrimo per 30 - į metų? Pasikeitė ideologiniai šūkiai, atsirado kiti už Lietuvos ribų esantys centrai (ir daugelio skirtingai nuo Maskvos gal labiau laikomi galimybėmis, o ne grėsme), kitoks sprendimų gavimo ir vykdymo mechanizmas (jau esant nebe vienai didžiuliai piramidei, bet jai išsiskaidžius į daugelį mažesnių), bet juk motyvacija išlieka ta pati: pastangos realizuoti save pačius, savo kūrybinį potencialą, tikint ar įsivaizduojant (tiesa, gerokai mažiau nei sovietmečiu), jog savo darbu, veikiant susiklosčiusioje sistemoje bus pasitarnauta ir Lietuvai. Taigi ypatingo skirtumo tarp vadinamosios sovietinės nomenklatūros ir šiuolaikinio valdininkijos, administracinio aparato pareigūnų ir gamybos organizatorių (įvairaus lygmens vadybininkų) nėra, nes ir vieni, ir kiti taikėsi/-osi prie egzistuojančios politinės, ideologinės, kultūrinės konjunktūros ir savo esme teišreiškia lietuvių tautai būdingą prisitaikymo tendenciją, galinčią turėti ir teigiamą, ir neigiamą reikšmę.

Galima taip pat pastebėti, jog abu šie lietuvių tautos tipai įkūnijo tam tikrą lietuvių kūrybinio potencialo modusą. Sovietinė Lietuva sugebėjo panaudoti lietuvių tautos labui "Smetonos" Lietuvoje nesugebėtą panaudoti (ir net slopintą) dėl santvarkos pasaulėžiūrinio, ideologinio ir kultūrinio ribotumo žemutinių visuomenės sluoksnių (darbininkų, kaimo samdinių, tarnų ir tarnaičių) energiją, gyvenusių skurdžiai, neretai išnaudotų objektyviai ar tik subjektyviai tokį išnaudojimą jutusių, ir todėl išgyvenusių pykčio, nepasitenkinimo, frustracijos jausmus. Sovietinėje Lietuvoje tegul ir tik propagandiniais sumetimais, buvo įžvelgtas šiuose žmonėse ne tik dirbti ir buržuazinių sluoksnių kultūriniais idealais misti galintis sluoksnis, bet ir savitu, vertingu visai lietuvių tautai etosu disponuojanti visuomenės dalis. Buvo atsižvelgta į šio sluoksnio lūkesčius norus, troškimus. Be abejo, šie sluoksniai buvo mažiau prisirišę prie privačios nuosavybės instituto. Neatsitiktinai pavyzdžiui žemės ūkio sukooperatinimo (sukolektyvinimo) idėja apie 1938 - 1940 m. buvo labai populiari dalyje lietuvių agronomų, skelbusių savo idėjas "Naujojoje Romuvoje". O tuo tarpu sovietinė Lietuva iškėlusi socializmo vėliavą nemaža dalimi sugebėjo akumuliuoti šių žmonių energiją visos visuomenės labui. Kita vertus visi visuomenės sluoksniai turi savas ribas. Socializmo, bendros (kolektyvios) veiklos, bendros nuosavybės idėjoms artimi (linkstantys į tai) darbininkijos, kaimo samdinių, tarnų sluoksniai buvo mažiau iniciatyvūs. Tai, beje, sąlygojo ir sovietinės Lietuvos stagnacinius procesus ekonomikoje ir visuomeniniame gyvenime. Savo ruožtu nepriklausomoje Lietuvoje akumuliuota kitų sluoksnių energija - nepriėmusių širdyje sovietinės Lietuvos realybės, troškusių, be kita ko, savo nuosavybės atgavimo, o taip pat tų, kurie sovietmečiu pogrindyje užsiiminėjo smulkia gamyba ir prekyba ("vadinamųjų spekuliantų"), sąlygojo privataus verslo suklestėjimą, tačiau kartu ir didžiulę socialinę disproporciją bei Lietuvos išsiskaidymą (pav. emigracijos pavidalu). Nenuostabu, kad visada išlieka sunkus pusiausvyros tarp iniciatyvos trūkumo ir egoistiško privačios energijos panaudojimo, neatsižvelgiant į visos visuomenės interesus, paieškos reikalas. Tikėkimės, kad ateityje lietuvių tautai tai geriau pavyks.