Lietuvių pasaulėžiūrinė įvairovė XXI a. pradžioje |2022 birželio 1 d.

Prieš pradėdami kalbėti apie šiuolaikinės lietuvių visuomenės pasaulėžiūrines ir ideologines nuostatas bei jų įtaką lietuvių identitetui ir potencialioms Lietuvos geopolitinėms orientacijoms, apsibrėžkime svarbiausius analizės markerius. Prieš suformuluojant juos galima pastebėti, kad žmonių nuostatas apibrėžia jų realybės plačiąja prasme samprata, santykis su bendrija, su kuria identifikuojamasi, bei teritorijos, kurioje gyvenama, platesnio regiono bei pasaulio apskritai istorijos samprata, religinė tapatybė, valstybės vaidmens visuomenės gyvenime, ekonomikoje suvokimas, kultūriniai bei politiniai įsitikinimai, geopolitinė orientacija. Toks būtų abstrakčiai nusakytas vienos ar kitos žmonių bendrijos tapatybę padedantis apibrėžti preferencijų tinklas. Kas tai būtų lietuvių visuomenės atveju ir kokius iš to būtų galima išvesti pamatinius lietuvių pasaulėžiūrinius bruožus bei geopolitines orientacijas ir koks būtų jų santykis su dominuojančiomis pasaulio raidos tendencijomis? T.y., klausimas keltinas taip: kokie lietuvių bruožai ir kokios jų ideologinės jėgos padės lietuviams kaip etninei bendrijai išlikti ir sėkmingai gyvuoti toliau? Dar daugiau. Galima klausti: o kokie gi lietuvių tipai išskirtini pagrindinių šiuolaikinio pasaulio vystymosi tendencijų atžvilgiu?

Prieš konkretizuojant lietuvių pasaulėžiūrines, ideologines, politines ir kultūrines orientacijas ir nustatant lietuvių pagrindinius tipus, reiktų bent trumpai apsibrėžti tas pagrindines pasaulio raidos tendencijas. Tai visų pirma stiprėjanti pasaulio globalizacija, žvelgiant ne kultūriniu, t.y. identiteto formavimo aspektu, o turint galvoje vien augantį žmonių susietumą dėl greitėjančio ir lengvėjančio žmonių susisiekimo, interneto, skaitmeninių technologijų ir kitokių technologijų subtilėjimo, vis labiau menkėjant grubiam fiziniam, kūniškam poveikiui prietaisams ir vis labiau stiprėjant nekūniškam (o būtent pav. verbaliniam) ar net ryškėjant galimybei veikti prietaisus mintimis. Pasaulis vis labiau tampa virtualus. Kuo toliau, tuo labiau žmonės įsisąmonina jo mentalinį, informacinį, energetinį pobūdį. Grubus materialistinis mąstymas traukiasi. Materiali realybė imama suvokti kaip savo esme informacinė-energetinė-mentalinė-dvasinė, t.y. kaip sąmonės apraiška. Religingų, ypač abraominių religijų pasekėjų sąmonė vis labiau valosi nuo atgyvenusio realybės skirstymo į gamtinį (žemišką) ir antgamtinį pasaulį, tariamai visiškai skirtingą pirmojo. Vis labiau priimamas monistinis požiūris į realybę, tačiau jau nebe materialistinis, o dvasinis, bent jau energetinis. Kartu žmonių sąmonėje vis labiau įsišaknija regimojo, materialaus, apčiuopiamo pasaulio evoliucijos idėja, t.y. jo transformacija iš nediferencijuotos būklės į tobulumą pasiekusio pasaulio sugrįžimą į savo išeities tašką. Pasaulėžiūrinio materializmo sunykimas yra ir mentalinė bei psichologinė prielaida visiškai naujo tipo energijos - laisvosios, nulinio taško energijos arba gravitacinės energijos - tyrinėjimui ir konkrečių technologijų kūrimui. Pastaraisiais dešimtmečiais šių technologijų kūrimas įžengė į baigiamąją fazę. Esame ties iškastinio kuro atsisakymo slenksčiu, visos žmonijos mastu (o ne vien elitinių grupių labui) pereinant prie laisvosios energijos panaudojimo. Tačiau jos masiniam įdiegimui trukdo valdančiųjų grupių pastangos išsaugoti savo valdžią, pajamas ir turtą. Dėl šių žmonių nusikalstamo egoizmo pasaulis atsidūrė ties prarajos slenksčiu dėl aplinkos užterštumo, naikinančio karo galimybės, žmonijos pavergimo bei didelės dalies jos sunaikinimo iš šių sluoksnių pusės grėsmės. Kita vertus astronomijos, kosmologijos, fizikos pažanga leidžia žmogui suvokti geocentrinės mąstysenos neperspektyvumą. Įsisąmoninta kosmoso didybė ir Žemės, Saulės sistemos ar net mūsų Galaktikos menkumas Visatos mastu. Sąmonės kaip visos Būties pagrindo ir visų sąmoningų būtybių bendrumo suvokimas vis labiau verčia žmones priimti mintį, kad gyvybės ir sąmoningų būtybių egzistavimas nėra tik Žemės prerogatyva. Jis turi būti būdingas visai Visatai. Prie to veda ir žmonijos ilgaamžės istorinės patirties permąstymas bei pastarųjų pokarinių dešimtmečių žmonių kontaktai su NSO, o taip pat religijų duomenų apie "antgamtines" būtybes permąstymas. Tai verčia manyti, kad Visatoje nesame vieni ir kad toliau pažengusios civilizacijos be abejo žino mūsų situaciją ir bando mums padėti (arba atvirkščiai - pasinaudoti mūsų sunkia padėtimi). Taigi summa summarum, gyvename pasaulyje, kuriame vis labiau auga žmonijos susietumas dėl transporto priemonių pažangos, visų gyvenimo sričių skaitmeninimo, interneto, apskritai gyvenimo virtualėjimo, technologijų subtilėjimo, pastebima didžiulė pažanga tiriant laisvąją energiją ir kuriant jos masinio panaudojimo technologijas. Vis labiau įsigali monistinis energetinis pasaulėvaizdis, nyksta geocentrinis žmonių ribotumas ir stiprėja kosmocentrinis mąstymas, vis didesniam žmogui skaičiui pripažįstant nežemiškų civilizacijų egzistavimo bei sąveikavimo su jomis galimybę.

Lietuvių tauta išliks ir daugiau mažiau padoriai egzistuos tik recipuodama šias žmonijos vystymosi tendencijas. Tad kokios pasaulėžiūrinės, ideologinės, kultūrinės ir politinės tendencijos būdingos lietuvių tautai ir kokios jų palankios išlikimui? Lietuvos priklausymas tokioms Vakarų struktūroms kaip NATO ir ES, o taip pat labai gili globali Lietuvos ekonominė ir finansinė integracija, didžiulis spaudimas, kurį Lietuva patiria iš globalistinių sluoksnių, diktuojančių gyvenimo būdo standartą, verčia santykio su globalizmu vektorių laikyti vienu svarbiausiu šiuolaikinės lietuvių visuomenės būklės kriterijumi. Tai vadinamoji tolerancija tokioms tradicinę gyvenseną griaunantiems ideologiniams konstruktams kaip genderizmas, homoseksualizmas, neoliberalizmas, transkultūralizmas, tautiškumo ir religingumo varžymas ar net suspendavimas. Lietuvių istorinės patirties atžvilgiu tai ne kas kita viena iš konformizmo formų. Kitas svarbus veiksnys - santykis su katalikybe, Katalikų Bažnyčia, ar bendriau - krikščionybe. Tai istorinio konformizmo viena iš formų. Primesta lietuviams neįveikiamų istorinių aplinkybių katalikybė per amžius tapo polonizacijos įrankiu ir dvasinės energijos lietuviškąja forma slopinimo įrankiu, ideologine baudžiavinio pavergimo forma, atvedusi iki lietuvių tautos sunykimo slenksčio. Lietuvių tautinis atgimimas XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje paskatino kurtis lietuviškąją katalikybę, XX a. pirmoje pusėje modernizuoto tradicionalizmo forma, o Vatikano II Susirinkimo išdavoje, ypač po išsilaisvinimo iš SSRS, - liberaliosios katalikybės formavimąsi. Šiuo metu lietuvių katalikų visuomenė skaidosi į konservatyviuosius ir tradicionalistus bei liberaliuosius katalikus. Ir vieni, ir kiti palaiko istorinį lietuvių konformizmą, susitaikymą su vaizdiniais ir ideologemomis, amžiais buvusiais lietuvių tautinės tapatybės slopinimo įrankiu. Vis dėl to gamtamoksliniu ir santykio su globaliu - neoliberaliu visuomenės pertvarkymo projektu atžvilgiu šios dvi katalikų stovyklos gerokai skiriasi. Konservatyvieji ir tradicionalistai vadovaujasi modernizuota XIX a. ir XX a. katalikybės realybės samprata - dualistine samprata, pagrįsta vadinamojo antgamtinio ir gamtinio pasaulio perskyra. Visa kasdieniniame žmogaus gyvenime patiriama realybė suvokiama remiantis šiek tiek pakoreguota kai kurių XX a. atradimų, tačiau vis tiek liaudiška realybės samprata, pagal kurią iš esmės tikra yra tai, kas apčiuopiama pirštais. Žemiška, gamtinė realybė jiems yra materiali, vadinasi "kieta". O priedo dar yra antgamtinė realybė - dangus, skaistykla, pragaras. Ši realybė pagrindžiama Bažnyčios tradicija ir Šv. Raštu. Vietą danguje galima užsitarnauti begaline ištikimybe Bažnyčiai, o atitinkamai pragarą - kardinalia neištikimybe jai. Gyvos ir sąmoningos stipriai tikinčių katalikų požiūriu būtybės gyvena tik Žemėje, kuri supama šalto ir negyvenamo kosmoso. Taigi, tradicinių ir konservatyviųjų katalikų pasaulėvaizdis griežtai geocentrinis. Kita vertus jie teigiamai vertina tautinio atgimimo laikais susikūrusią lietuvišką Lietuvą. Dauguma jų integracijos į Vakarų struktūras entuziastai, nepaisant dabartinių Vakarų antikatalikiškumo, nors kai kurios jų grupės siūlo Vidurio ir Rytų Europos blokus, kurie nedaug skirtųsi nuo šliejimosi prie Lenkijos variantų. Liberalių katalikų tikėjimas vadinamąja antgamtine realybe gerokai išblukęs. Ji liberalių katalikų psichologizuojama. Visa realybė suvokiama kaip gamtinė, materiali, tačiau tas materialumas skirtingai nuo tradicionalistų, išblukęs, įgavęs spiritualumo, virtualumo atspalvių. Etnolingvistinis lietuviškumas liberaliems katalikams svetimas. Jie orientuojasi į lenkiškosios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės paveldą dėl jo katalikiško globalumo, religinės ir tautinės tolerancijos. Visa tai paverčia juos Lietuvos repolonizacijos įrankiais. Be abejo geopolitiškai jie entuziastingai orientuojasi į kuo gilesnę integraciją į Vakarų struktūras. Be įtakingų katalikiškų sluoksnių lietuvių visuomenėje esama ir nesiejančių savęs su katalikybe liberalų ir kairiųjų sluoksnių. Nekatalikiški liberalai dar didesni integracijos į Vakarus šalininkai bei tradicinės gyvensenos griovėjai, o kairieji skaidosi į tokius pat entuziastus bei abejingus šiai integracijai ir labiau pasisakančius už tradicinės gyvensenos išsaugojimą. Verta paminėti politiškai nereikšmingus, tačiau kultūrine prasme įtakingus tautininkus, kurie yra griežtai už etnolingvistinės lietuvių tautos išsaugojimą, tai siedami su griežtu antirusiškumu. Išplėtojant santykio su Rusija temą kaip vieną iš lietuvių pasaulėžiūrinės analizės markerį, kas oficialiose masinėse informacijose priemonėse laikoma vienu svarbiausiu vertinimo kriterijumi - orientaciją į Rusiją priešpastatant integracijai į Vakarų struktūras, galima pastebėti, kad lietuvių visuomenėje esama gausaus sluoksnio žmonių, pasisakančio (neretai tik konformistiniais motyvais) už besąlygišką integraciją į Vakarų struktūras, atsisakant bent kokios politinės ir kultūrinės lietuvių autonomijos. Veidrodiškai jiems priešpriešintinas negaus sluoksnis žmonių, pasisakančių už kuo glaudesnius ryšius su Rusija, net iki įsijungimo į jos sudėtį. Lietuvių tautos interesų atžvilgiu abi šios kraštutinės orientacijos (integracija į Vakarų struktūras be jokių apribojimų ar įsijungimas į Rusijos sudėtį) savo moraline verte yra lygiavertės. Tik tiek, kad esamoje geopolitinėje situacijoje besąlygiškos integracijos į Vakarų struktūras šalininkai yra nepalyginami įtakingesni. Kitos geopolitinės orientacijos ir geopolitinių blokų kūrimo ar jungimosi į juos alternatyvos dar nėra pakankami išryškėjusios, atskleistos potencialiems rinkėjams. Jos aptariamos, analizuojamos daugiau socialiniuose tinkluose. Yra įvairių Eurazijos žemyno pertvarkymo naujų projektų - indoeuropietiško bendrumo, vedinės pasaulėžiūros, ikikrikščioniškojo tikėjimo atgaivinimo pagrindu. Kai kam patrauklus atrodo atsivėrimas neregėtą aktyvumą rodančiai Kinijai ar kitai potencialiai pasaulinei galybei - Indijai. Vis dėl to svarbiausiu lietuvių visuomenės priešpriešos kriterijumi yra požiūris į skirtingus gyvensenos modelius. Šiuo aspektu išryškėja dvi stovyklos: pasisakančiųjų už tradicinės gyvensenos išsaugojimą (už tai pasisako konservatyvūs katalikai ir kai kurie kairiosios orientacijos šalininkai) ir tų, kurie remia ar bent linksta į dabartinių pasaulio galingųjų diktuojamą futuristinės gyvensenos modelį - lyčių pasirenkamumas, šeimos instituto griovimas, genderizmas, tolerancija homoseksualizmui ir pan. Tarp šių blokų vyksta pagrindinė kova, kuri, kaip jau minėta turi ir ryškų geopolitinės orientacijos aspektą.

Vis dėl to pasaulio raidą apsprendžiančių tendencijų atžvilgiu svarbiausia yra apsibrėžti katalikybės, jos palaikomo dualistinio realybės supratimo, tradicinės gyvensenos bei integracijos į Vakarų struktūras atžvilgiu. Dominuojančių žmonijos raidos tendencijų atžvilgiu perspektyviausias yra vadavimasis iš katalikiškų vaizdinių ir ideologemų, atsiribojimas nuo materialistinio ar katalikiško dualistinio pasaulėvaizdžio, priimant spiritualistinį (sakralinį) monizmą, formavimas naujos gyvensenos ir naujo moralinio standarto remiantis nemonoteistinių religijų (taip pat ir lietuvių prigimtinio tikėjimo) pagrindu bei atsižvelgiant į naują dvasinį patyrimą (taip pat ir kontaktavimą su kitomis sąmoningomis nežemiškomis būtybėmis), geocentrizmo atsisakymas bei kosmocentristinės orientacijos priėmimas. Tokia teigiama laikysena pozityvių žmonijos vystymosi tendencijų atžvilgiu apimtų ir atsiribojimą Vakarų struktūrų, formuojant naują geopolitinę orientaciją, laisvą tiek nuo prievolės jungtis į dabartinio elito valdomą Europą, tiek ir nuo bet kokio pavaldumo Rusijai atnaujinimo, formuojant naują euroazijietišką bendriją. Taip mąstančių žmonių yra pakankamai įvairiuose lietuvių ideologiniuose-politiniuose blokuose. Juk ir nemaža dalis katalikų visuomenės linksta į vadinamąją ezoteriką ar New Age, t.y. spiritualistinį monizmą. Tačiau iš principo tokią į ateitį vedančių tendencijų ir nuostatų konsteliaciją dar reikia ugdyti.

Taigi, summa summarum kardinalių pasaulio raidos tendencijų ir Lietuvos išlikimo ir sėkmingo tolesnio egzistavimo kontekste galima įžiūrėti šias pasaulėžiūrines šiuolaikinės lietuvių visuomenė stovyklas: 1) tradicinį liaudišką materialistinį ar katalikšką dualistinį pasaulėvaizdį palaikančiųjų bei tradicinę gyvenseną, gyvenimo būdą ir etnolingvistinę lietuvių tautos sampratą siekiančiųjų išsaugoti stovykla, besivadovaujanti labiau geocentrinėmis pažiūromis; 2) dabartinio valdančiojo pasaulio elito vykdomą esminio žmogaus biologinės ir žmonijos socialinės prigimties transformavimo, tradicinių tautinių ir religinių vertybių suspendavimo, ištrynimo ar net likvidavimo, žmogaus be kultūrinių šaknų bendrijos formavimo programas palaikančiųjų stovykla, besivadovaujanti pasaulio kaip atsitiktinumo padarinio samprata, visiškai neapsprendžiamo jokių aukštesnių dėsningumų; 3) stovykla tų, kurie sąmoningai ar intuityviai vadovaujasi pasaulio kaip sąmoningos aukštesniosios valios apraiškos samprata, realybę laiko savo esme dvasine-informacine-energetine, o sąmonę - visos Visatos savastimi (būdingu bruožu), todėl natūraliai priima daugybės nežemiškų civilizacijų egzistavimo faktą. Šios stovyklos atstovai pripažįsta neišvengiamą žmonijos evoliuciją, jos religinių, tautinių, socialinių, kultūrinių, ekonominių, politinių ir geopolitinių struktūrų kaitą kaip faktą ir būtinumą žengiant žmonijai tobulėjimo keliu. Šios transformacijos jie nebijo, jos kryptį įžvelgdami daugelyje pasaulio religinių ir kultūrinių tradicijų, matydami joje gėrio žmonijai siekiančios Visatos transcendentinio centro, Neišreiškiamojo Būties centro, vedimą. Religine prasme šios stovyklos nariai nesitapatina su katalikybe ar jai neteikia didesnės reikšmės, geopolitine prasme nelaiko integracijos Vakarų struktūras didele vertybe ir puoselėja alternatyvių geopolitinių darinių kūrimo siekius.