Lietuvių tauta ir krikščionybė: istorinės sąveikos metmenys | 2020 gegužės 08 d.

Baltiškasis papuošalas: rekonstrukcija
Baltiškasis papuošalas: rekonstrukcija
Kernavės piliakalniai
Kernavės piliakalniai

Tūkstančius metų baltai (aisčiai), apsprendę didžiulių dabartinės Europos teritorijų gyvenimą, II-o tūkstantmečio pradžioje tiesiogiai susidūrė su pirmaisiais krikščionių Bažnyčių bandymais atversti juos į naująjį tikėjimą. Skilusi į Vakarų (katalikų) ir Rytų (stačiatikių) Bažnyčias krikščionybė tapo svarbiu religiniu bei politiniu veiksniu, o taip pat veiksniu, reikšmingai įtakojusiu Rytų Europos etnosų, su kuriais baltai artimai bendravo - slavų ir germanų - transformaciją. Suslavėjusių normaniškos kilmės Kijevo Rusios kunigaikščių, stačiatikiška krikščionybe suvienijusių slavų gentis bei savo ruožtu pasitelkusi jų etninę pasionarišką energiją savo ekspansijai, užkariaujamieji žygiai į baltų (krivičių, jotvingių, lietuvių, latgalių, sėlių) žemes, tapo pirmuoju reikšmingu baltų religinę ir pasaulėžiūrinę dezintegraciją paskatinusiu veiksniu. Į politinę priklausomybę nuo Kijevo Rusios kunigaikščių patekusiose baltų žemėse misionieriavę stačiatikių dvasininkai skleidė baltų religinę ir pasaulėžiūrinę vienybę ardančią stačiatikišką krikščionybę, paskatino religinių sinkretinių mokymų atsiradimą, tapo etninės asimiliacijos priežastimi, kuri galiausiai atvedė į didžiulių baltų žemių suslavėjimą. Baltų vakariniame pakraštyje (kuršių ir prūsų žemėse) kad ir mažiau sėkmingai ta pačia kryptimi veikė Danijos ir Švedijos valdovai, gravitavę į Romos atstovaujamą katalikybę. Vis dėl to nauju jau universalia galia tapusios popiežiaus atstovaujamos katalikybės ekspansijos į baltų žemes etapu tapo XIII a. pradžioje Vokiečių ordino, įsikūrusio Prūsijoje bei su juo susijungusio lyvių ir šiaurės baltų žemėse įsitvirtinusio kalavijuočių ordino ekspansija į baltų žemes. Beveik 200 metų trūkusi Vokiečių ordino ekspansija į lietuvių ir kitų baltų žemes, sąlygojo ištisų baltų etnosų (jotvingių, prūsų, kuršių, žemaičių masinį naikinimą (genocidą) bei ištisų plačių baltų gyventojų teritorijų nusiaubimą. Išlikimo kovos sąlygojo stiprios militarinės Lietuvos valstybės susikūrimą. Sėkmingai atsispyrusi Ordino spaudimui pradiniame karo su Ordinu etape ir prisijungusi didžiules baltų gyventas ir lingvistiškai suslavėjusias, sustačiatikintas žemes, Lietuva ilgainiui vis dėl to vis sunkiau galėjo atsispirti vis stiprėjančiai visos katalikiškos Europos remiamo Vokiečių Ordino ekspansijai.


Krėvos pilis: N. Ordos graviūra
Krėvos pilis: N. Ordos graviūra

XIV a. pabaigoje itin sustiprėjusi Vokiečių Ordino ekspansija, pasiekiant jau patį etninės Lietuvos centrą, vertė Lietuvą ieškoti sąjungininkų. Tokiu tapo Lenkija, kuri pasinaudojusi Lietuvos sunkia padėtimi, pasiekė, kad sąjunga tapo Lietuvos vasaline priklausomybe, o Lietuvos krikštas per Lenkiją tapo ir dvasinio Lietuvos pavaldumo Lenkijai ženklu. Nepaisant 50 metų trukusių bandymų išsprukti iš Lenkijos orbitos, galiausiai susitaikyta politine priklausomybe Lenkijai. Tai turėjo ne tik politines, bet ir kultūrines pasekmes: Kazimiero ir Aleksandro laikais vyko spartus Lietuvos valdančiojo elito (ponų ir bajorų viršūnės) suartėjimo su Lenkijos elitu procesas, perimant lenkų kalbą, kultūrą, papročius. Visas šis procesas vyko tarpininkaujant Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) slavų - rusinų - kultūrai. Neatsitiktinai būtent valdančioji katalikiška Jogailaičių dinastija skatino LDK rusinizaciją, religiškai proteguojant tik katalikybę, verčiant stačiatikius rusinus priimti ar bent suartėti su katalikybe (tai daryta skatinant katalikybės ir stačiatikybės unijas LDK teritorijoje), lingvistiniu ir kultūriniu požiūriu proteguojant būtent rusinų kalbą ir kultūrą, politine prasme verčiant juos identifikuotis su LDK bei kartu išreiškiant ištikimybę Lenkijos ir Lietuvos unija besiremiančiai Jogailaičių dinastijai. Tai reiškia, kad Jogailaičių dinastija veiksmingai kūrė naują etnininį ir kultūrinį LDK žemėse gyvavusių tautų identitetą - naujojo litvinų (kalbėjusių rusiškai ir lenkiškai, laikiusių save katalikais arba tolerantiškai jų atžvilgiu nusiteikusiais stačiatikiais (vėliau virtusiais unitais), o savo tėvyne - LDK, esančią unijoje su Lenkija) etnoso formavimąsi. Neabejotina, kad visos šios valdančiosios dinastijos pastangos buvo nukreiptos visų pirma į lietuvių tautos pagoniškojo identiteto ištrynimą, siekiant užkirsti kelią bet kokiam prieš katalikybę nukreiptam revanšizmui. Visiškai akivaizdu, kad valdančiąją dinastiją šiame reikale visaip rėmė Bažnyčia. XVI a. pirmoje pusėje lietuvių elito litvinizacija tapo faktu: daugelis lietuvių ponų savo kalba (neretai ir gimtąja) laikė rusinų, o netrukus ir lenkų kalbą, o savo kultūra lenkų kultūrą, o LDK po Liublino unijos ilgainiui virto net ne autonominiu dariniu Žečpospolitos sudėtyje, bet atskirų pavietų konglomeratu.

Liublino unija: J. Mateikos paveikslas
Liublino unija: J. Mateikos paveikslas

Polonizacija ir polonizavimasis vyko visų pirma per Bažnyčios struktūras. Vilniaus ir Žemaitijos vyskupijos tiesiogiai priklausė Lenkijos bažnytinei provincijai ir dvasininkai buvo daugiausia lenkai. Lietuvos valdžia po christianizacijos katalikybę diegė griežtai, net drastiškomis priemonėmis, valdančiajam elitui (bajorijai) ir miestiečiams nepalikdama jokių kitų alternatyvų kaip tik tapti katalikais. Prigimtinis lietuvių tikėjimas atsidūrė už įstatymo ribų. Tiesa, valstietijai pirmais amžiais spaudimas buvo mažesnis, bet tik dėl to, kad neturėta jėgų jos religinį gyvenimą pilnai kontroliuoti. Užtat su kontrreformacija, nuo XVI a. antros pusės, valstiečių konversijos imtasi visa Bažnyčios ir valstybės galia. Valstybė ir Bažnyčia ėmėsi radikalaus prigimtinio tikėjimo dar išlikusių organizacinių struktūrų, šventviečių ir kulto likvidavimo. Neapsiribojant tuo imtasi drastiškos prievartos siekiant priversti valstiečius lankyti bažnyčias, priimti sakramentus, garbinti katalikiškas šventenybes. Tam, pasinaudojant baudžiauninkais paverstų valstiečių absoliučia priklausomybe nuo dvarininkų, naudota administracinė, finansinė prievarta ir net kūno bausmės. Senojo prigimtinio lietuvių tikėjimo dvasininkai, žinovai, žolininkai, buvo degraduoti į raganius, burtininkus, raganas, ir be pasigailėjimo žudomi (vadinamieji raganų procesai). Tokios prievartos išdavoje lietuviai valstiečiai išoriškai ėmė laikyti save katalikais. Imtasi net ir vidinių valstiečių įsitikinimų kontrolės ir pakeitimų priemonių, siekiant išstumti senuosius pagoniškus vaizdinius ir ideologemas. Tam buvo draudžiamos pagoniškai skambančių dainų dainavimas, senąją lietuvių nepriklausomą būtį menančių pasakojimų, mitologinių sakmių pasakojimas, pagoniškųjų laidojimo vietų, piliakalnių, buvusių šventviečių lankymas, jas demonizuojant. Prievarta ir neišvengiamas žmogiškas konformizmas visiško baudžiauninkiško beviltiškumo sąlygomis, vertė visą nekrikščionišką lietuvių tapatybės klodą užsimiršti, traukiantis į pasąmonę. Tai sukaustė lietuvių dvasinę energiją, kai negalint džiaugtis žiauria prievarta uždraustais senaisiais dvasiniais lobiais ir nenorint nuoširdžiai atsiverti katalikybės dvasinei tradicijai, lietuviams beliko užsidaryti savyje, savo neviltyje, kurios išraiška buvo ir lietuvių liaudies dainų liūdnumas. XVII - XVIII a. susiformavo situacija, kai LDK virto autonominiu lenkakalbų ir lenkakultūrių litvinų - bajorijos (šlėktų viršūnėlės) ir mentališkai į juos besiorientuojančios visos likusios bajorijos valdomu Žečpospolitos integraliu dariniu, turinčiu savo baudžiavinėje priklausomybėje visapusiškai išnaudojamą lietuvių ir žemaičių valstietiją bei nuo jos priklausomus negausius ir įvairiataučius miestiečius. Ideologiškai litvinų viešpatavimas buvo grindžiamas katalikybe, priešpriešinamas "pagoniškuose prietaruose" paskendusioje valstietijoje, kurios visapusiškos konversijos nuo kontreformacijos laikų entuziastingai siekta. Tokia konversija neabejotinai laikytina įvykusia XVIII a. viduryje.

Lietuvos valstiečiai XVIII a.: P. Smuglevičiaus paveikslas
Lietuvos valstiečiai XVIII a.: P. Smuglevičiaus paveikslas

Žečpospolitos išardymas XVIII a. pabaigos ir Lietuvos teritorijos patekimas į Rusijos imperijos sudėtį leido atsirasti naujiems politiniams ir religiniams veiksniams - Rusijos imperinei vadžiai ir Stačiatikių Bažnyčiai - kurie susilpnino katalikišką baudžiauninkišką dvarininkų ir ir Katalikų Bažnyčios spaudimą lietuviams valstiečiams. Rusijos valdžios kova su buvusios LDK litvinų aristokratija ir bajorija bei "lenkiškų pradų" likvidavimo šiose žemėse politika, įgalino baudžiavos panaikinimą palankiomis sąlygomis bei neblogas startines pozicijas lietuvių tautiniam atgimimui XIX a. pabaigoje. Mentaline prasme lietuvių tautinis atgimimas rėmėsi būtent katalikybės represuotu daugiausia pasąmonėje atsidūrusiu lietuvių valstiečių dvasiniu nekrikščionišku paveldu. Tautiniai, socialiniai ir kultūriniai lietuvių valstiečių ir inteligentijos lūkesčiai - teisės plėtoti savo kultūrą lietuvių kalba, žemės, luominių barjerų panaikinimo bei socialinio teisingumo siekiai, o taip pat išsilavinimo ir mokslo troškimas - sudarė palankias sąlygas reikštis ir Vakarų pasaulio naujausioms ideologinėms srovėms - socializmui, komunizmui ir liberalizmui. Vis dėl to, atsikūrusioje 1918 m. Lietuvos valstybėje katalikybė liko viešpataujanti dvasine jėga ir valstybine religija. Lietuvoje iki pat 1940 m. nebuvo civilinės metrikacijos, tikybos dėstymas vidurinėse mokyklose buvo privalomas, o bet koks katalikiškų papročių nesilaikymas, ką Bažnyčia buvo linkusi traktuoti kaip katalikybės niekinimą, buvo kriminalizuotas. Administracinėmis priemonėmis buvo visaip ribojama ateistinė ir antiklerikalinė propaganda, o laisvamanių ir ateistų organizacijomis tik leista gyvuoti, faktiškai visaip varžant jų aktyvesnę veiklą. Ginant Bažnyčią, buvo vykdoma spaudos cenzūra, trukdant katalikais save laikantiems Lietuvos gyventojams susipažinti su alternatyviomis krikščionybės genezės, Bažnyčios istorijos, dogmatikos formavimosi teorijomis. Toks katalikiškojo ekskliuzyvumo viešpatavimas, socialinis konservatyvizmas, ryški socialinė stratifikacija, socialinių apačių poreikių nepakankamas paisymas sudarė puikias sąlygas reikštis įvairioms antikatalikiškoms ir socialiai radikalioms politinėms jėgoms, ideologijoms, religiniams mokymams. Tai bent iš dalies - šalia sovietinės okupacijos faktoriaus įtakojo ir Lietuvos sovietinį būvį. O būtent tai reiškia, kad socialistinių ir komunistinių idėjų patrauklumas nemažai lietuvių visuomenės daliai bei jos ateistinės bei laisvamaniškos nuotaikos buvo sąlygotos ir pačios lietuvių visuomenės poreikių - noro siekti socialiai solidarios visuomenės, išsilaisvinusios iš katalikiško pasaulėvaizdžio ir pasaulėžiūros ribotumų. Dėka pačios lietuvių tautos pastangų išsaugoti savo tautinį identitetą jai pavyko sovietiniu laikotarpiu susikurti labai palankias savo egzistencijai sąlygas, o būtent: teritoriją su Vilniumi ir Klaipėda, lietuvišką kultūros ir švietimo institucijų tinklą, sveikatos apsaugos institucijų tinklą, neblogą pramonę, žemės ūkį, kelių tinklą. Dėka ateistinio komunistinės Lietuvos valdžios nusistatymo lietuviai pirmą kartą gavo galimybę laisvai ir be varžymų, draudimų ir bausmių grėsmės susipažinti su Bažnyčios, jos dogmatikos formavimosi istorija, Bažnyčios moraliniais prasižengimais, istorinio masto nusikaltimais. Taip pat jie įgavo realią galimybę visiškai naujų istorinių faktų ir visiškai naujoje filosofinėje bazėje formuotis savo pasaulėžiūrą. Nepaisant nemažos dalies katalikų gynybinės reakcijos ir mentalinio užsiblokavimo nuo ateistinės ir antiklerikalinės informacijos, daugelį lietuvių ši kritiška Bažnyčios atžvilgiu informacija vis dėl to pasiekė. Tegul ir viešpataujančio materialistinio monizmo bazėje buvo įsisąmonintas pasaulio procesų vieningumas. Sustiprėjo pastangos atgaivinti senąjį prigimtinį lietuvių tikėjimą, didėjo domėjimas rytų religijomis ir "New age" su jo spiritualistiniu monizmu. Visa tai reikšmingai prisidėjo prie lietuvių sąmonės nuskaidrinimo ir pasiruošimo naujai - kosminei - žmonijos erai. Nepaisant po nepriklausomybės atkūrimo išryškėjusiu Vakarų pasaulio globalių struktūrų palaikomo plokščios liberalaus žmogaus ir visuomenės sampratos kaip žmonių be tautinių ir religinių šaknų, rūpinantis tik anoniminio žmogaus teisėmis bei siekiant žmogaus biologinės ir socialinės prigimties pakeitimo bei transhumanizmo, vedančių į žmonių įkalinimą skaitmeniniame kalėjime bei jų skaičiaus radikalaus sumažinimo, vis dėl to, sovietmečiu apvalyta nuo katalikiško pasaulėžiūrinio ribotumo apnašų, lietuvio sąmonė įgavo būtiną pagrindą įžengti į naują kosminę-energetinę-spiritualistinę epochą.

Reziumuojant galima konstatuoti, kad baltų etnosų susidūrimas su krikščionybe ir krikščionybę savo identifikacijos pagrindu pasirinkusiais etnosais - rusais, lenkais, vokiečiais - turėjo tragiškų etninių pasekmių, tačiau buvo neišvengiamas dėl krikščionybės globalaus ir universalaus pobūdžio. Prisitaikymo prie krikščionybės - konkrečiai katalikybės - procesas sukūrė šiuolaikinę lietuvių tautą. 

Molėtų observatorija ir etnokosmologijos muziejus
Molėtų observatorija ir etnokosmologijos muziejus