Lietuvių tautos atgimimo prielaidos Vaižganto akimis | 2021 vasario 11 d.

Konspekto su paaiškinimais forma pristatysime Vaižganto kūrinį "Pragiedruliai: vaizdai kovos dėl kultūros" (Vilnius: Vaga, Kn. 2: Vaduvų kraštas, 1969). Šiame Vaižganto kūrinyje puikiai atskleidžiama lietuvių valstiečių motyvacija laikyti laikyti save lietuviais, kitaip sakant - jų lietuviškumo ištakos, šaknys. O tai visų pirma kūdikystėje ir vaikystėje iš tėvų, senelių, dėdžių ir kitų artimiausių žmonių, giminaičių, kaimynų išgirstos jų gimtojo krašto (ir visos Lietuvos ar jos didesnės dalis - pav. Žemaitijos) praeitį, žemę, gamtą įprasminantys pasakojimai - pasakos, sakmės, padavimai, legendos, patarlės, priežodžiai ir pan., gimtojo krašto ir visos Lietuvos praeitį menantys paminklai - piliakalniai, pilkapiai, senkapiai mitologiniai objektai (akmenys, medžiai, kalnai, ežerai, šaltiniai, upės), pati gamta, o taip pat valstiečių tarpe vienareikšmiškai egzistavęs savęs kaip lietuviškai kalbančių žmonių skyrimas nuo žydų, maskolių (rusų) pareigūnų ar kariškių bei - tai labai svarbu - nuo lenkiškai ("gudiškai") kalbančių šlėktų - bajorų. Štai ta lietuviškosios savimonės šaknis, mūsų tautos atgimimo ištakos, kurių išdavoje ir susiformavo moderni lietuviškai kalbanti ir savo savarankišką kultūrą turinti tauta. Tai radikaliai paneigia šiuolaikinės istoriografijos tendenciją modernaus, lietuvių kalba pagrįsto lietuvių tautiškumo ištakų ieškoti Rusijos valdžios kėsluose "atskirti lietuvius nuo lenkų". Atvirai tokios išvados faktiškai prieina istorikas Tomas Balkelis, teigdamas, jog tai pasaulietinės inteligentijos, susiformavusios Rusijos universitetuose, kultūrinė agitacija po 1905 m. revoliucijos šuoru įsiveržė į konservatyvių valstiečių gyvenimą ir suformavo jos tapatybę (ir tautinę taip pat) (Balkelis T. Moderniosios Lietuvos kūrimas. - Vilnius, 2012, p. 197), arba šiuolaikinės istoriografijos "patriarchas" Alfredas Bumblauskas, įvardijęs tautinio atgimimo veikėjus "jaunalietuviais", suprask, jų atstovaujama lietuviškumo samprata yra kažkoks naujadaras, lyginant su "senlietuvių" lenkiška, Žečspopolitos laikais susiformavusia lietuviškumo samprata, kuri šio polonofilo nuomone yra "senoji"). Šis Vaižganto, kūrinys, kaip ir daugelis kitų mūsų XX a. pradžios rašytojų (V. Krėvės, Šatrijos Raganos, Lazdynų Pelėdos, A. Vienuolio, S. Čiurlionienės ir daugelio kitų) sumala į miltus šiuolaikinių Lietuvos istorikų tokius teiginius. Jie puikiai įrodo, kad lietuviškumą lietuvių tautinio atgimimo veikėjai atsinešė iš kaimo. Jis galėjo būti prislopintas arba nuslopintas jiems mokantis gimnazijose (kaip V. Kudirkos atveju) arba, atvirkščiai, sustiprintas skaitant T. Narbuto, J, Kraševskio, A. Mickevičiaus lietuviškos tematikos veikalus, tačiau jų lietuviškumo ištakos - kaime. Tiesa, Vaižganto kūtiniai - grožinė kūryba. Nėra tokio Vaduvų krašto, kaip ir Gondingos krašto, nėra turbūt ir kaimų tokiais pavadinimais, kurie jo kūriniuose naudojami ir veikėjų pavardės išgalvotos, apibendrintos, tačiau pati situacija paimta iš Vaižganto patirtos, išgyventos, matytos, girdėtos realybės. Be abejo, taip mąstančių - taip giliai, taip subtiliai, taip įsijautusiai į tautos dvasią - kaime buvo labai nedaug (Vaižgantas tai pats pažymi šiame čia pristatomame savo kūrinyje) - tačiau juk būtent tokie žmonės ir suformavo tautinio atgimimo veikėjų branduolį, jie tapo tais žmonėmis, kurie vėliau mokėsi gimnazijose, universitetuose arba bent jau tapo lietuviškosios spaudos platintojais savo apylinkėse, taip tapdami tautinio atgimimo vadais. Lietuvių tauta atgimė, virto savo tikslus žinančia nacija tik dėl tos senosios, žmonių atmintyje per kartų kartas išlikusios, iš pagoniškosios Lietuvos laikų atėjusios žinijos - sakmių, padavimų, legendų, pasakų - ir dėka jose užkoduotai, Lietuvos savarankišką praeitį menančiai informacijai jautrių savo žmonių.

A. Vaitiekūnienė "J. Tumas-Vaižgantas ir jo "Pragiedruliai"": mintis parašyti kūrinį apie kaimą, savaimingą žmonių dvasinį pasaulį, liaudies kultūros apraiškas - kas dar vaikystėje giliai įsirėžė į atmintį - Vaižgantui kilo jau Dinabarko realinėje gimnazijoje (1881 - 1888). Ji atgijo kunigaujant Mintaujoje (1894 - 1895). Jau čia jis daug ją suformulavo, pasirašė sau (p. 302). Dėl įtemptų santykių su prolenkiškos orientacijos kunigija jis buvo iškeldintas į Mosėdį (1895 - 1898). Čia kaupėsi gyvenimo patyrimas, kuris sudarė "Pragiedrulių" ("Gondingos krašto") idėjinį ir meninį pagrindą (p. 303). Čia jis daug laiko ir pastangų atidavė "Tėvynės Sargo" leidimui (p. 303). Laikraštis, kuris, be abejo, atspindi paties Vaižganto pažiūras, vadovavosi tolerancijos lietuvių tautiškumo puoselėjimo ir stiprinimo vardan ideologija (p. 303). Vaižgantas palaikė artimus ryšius su knygnešiais. Realūs, rašytojo tuo metu sutikti žmonės, jų pergyventi įvykiai tapo "Gondingos krašto" veikėjų prototipais, atsispindėjo siužetinėse situacijose (p. 304). Kuliuose (1898 - 1901) ir Micaičiuose (1901 - 1902) jis pirmą kartą akis į akį susidūrė su dvaru, apie kurį gimtojoje Aukštaitijoje jis buvo girdėjęs tiek daug šiurpių, netolimus baudžiavos laikus primenančių pasakojimų (p. 305). 1902 m. jis buvo nuteistas vyskupijos konsistorijos teismo. Jam buvo uždrausta be bažnytinės vyresnybės leidimo rašyti į laikraščius, išvykti iš gyvenamosios vietos. 1902 - 1905 m. jis kunigavo nedidelėje Vadaktėlių parapijoje (p. 305). Dėl konflikto su sulenkėjusia kunigija buvo iškeltas į Laižuvą (1911 - 1914). Čia vėl atgimė senas sumanymas pavaizduoti kaimo kasdienybės pragiedrulius. Čia jis peržiūrėjo Mintaujoje ir Vadaktėliusoe parašytus vaizdelius. "Aukštaičių vaizdeliams" pasirodyti sutrukdė pirmasis pasaulinis karas. Šie vaizdeliai vėliau sudarė didelę "Vaduvų krašto" ("Pragiedrulių" antroji dalis) dalį (p. 308). Karo metais buvo parašyti atskiri vaizdai, įėję į "Pragiedrulius": "Valeras Burzdulis", "Juodžiaus kelmas", "Lietuvos žodis" ir kt. (p. 310). Vaižganto atsiminimai iš jo veiklos Žemaitijoje sudarė "Gondingos krašto" gyvenimišką pagrindą (p. 311). Iš "Aukštaičių vaizdelių" ir anksčiau (Rygoje, Peterburge) skelbtų vaizdų rašytojas sumontavo "Vaduvų kraštą" (1920 m.), naujai parašydamas intarpus ir fragmentus, labiau išryškinančius "kovos dėl kultūros" temą (p. 314). Kai kurie veikėjai kaip Saulius ar Valeras Burzdulis yra daugiau simboliai. "Vaduvų krašte" dominuoja romantinė pasaulėjauta (p. 315). Alekso Taučiaus personažu Vaižgantas vaizduoja kaip tautinės sąmonės daigai, kultūrinių interesų paskatos kaupiasi liaudies tradicijose, kaip juos puoselėja liaudies kūrybos lobiai, saugoja istorinė liaudies atmintis. Tai nėra mistifikacija. Prisirišimas prie gimtojo krašto, savo kalbos, tradicijų turi realią atramą ir vadinasi tėvynės meile. Nacionalinių jėų reiškėjais Vaižgantas norėjo parodyti Aleksą Taučių ir Zigfrydį Iešmantų-Saulių. Aleksys Taučius, Jokūbas Niaura, Narviliukai, Iesšmantukai ir daug bevardžių "saulėgrąžų", "bičiuolių", "tūtinų" ir "žaltvykslių" renkasi gamtoje. Visi jie jaučia būtinybę domėtis lietuvių spauda, jie neabejingi nacionalinei kultūrai ir krašto likimui. Tėvynės, laisvės ir nacionalinės kultūros sąvokos bendresnę ir tiesiog simbolinę prasmę įgyja Sauliaus paveiksle. Iš saulės jis išmoko ieškoti šviesos, iš Valiulio ir Popšutės slėpiningų kalnelių - ilgėtis laisvės, iš pasakų ir padavimų - drąsos ir užsispyrimo, ieškant Lietuvos žodžio (p. 324). A. Vaitkunskienės teigimu Saulius - nerealistinis personažas (p. 325). Valiulis ir Juodžius - gyvos, fantastinės būtybės, saugančios tautos praeitį, ginančios jos teises. Gamtos reiškiniai tampa Lietuvos atsparumo ir didybės simboliu. Apipinta pasakomis ir padavimais gimtoji žemė padeda išsaugoti ir liaudies dvasinę patirtį. Taip suprantama ir Vaižganto dažnai minima "tautos dvasia" slypinti Juodžiuje, kurią saugo Valiulis ir kiti gamtos gaivalai (p. 325). Policijos pareigūnas Aggejevas Valerui Burzduliui yra visų carinėje armijoje patirtų skriaudų įsikūnijimas. Todėl Valeras su netikėta jėga uola Aggejevą ir nugramzdina jį Juodžiaus kelmo kemsynėje. Tai gaivališkas pasipriešinimas carizmui, jėga, kuri Vaižgantas jautė slypint liaudyje ir kuri džiugino rašytoją, bet ir baugino. Alekso Taučiaus paveiksle daugiausia paties autoriaus biografijos. Tai tas pats "Aukštaičių vaizdelių" Aleksiukas, pasiturinčių valstiečių vaikas, visų mylimas ir mėgstamas (p. 326). Taučiuvienės asmenyje Vaižgantas įkūnija tauriausius lietuvės moters bruožus. Biografinis pagrindas suteikia Taučiuvienės paveikslui daug šiltų ir subtilių spalvų. Tai rašytojo motutė, apie kurią savo atsiminimuose jis rašė: "[... gyva nervų pynė, virpanti styga, šnekutis ligi bekraščio atvirumo". Taučiuvienė jaučiasi esanti gamtos dalis. Prisiminkime jos madą žemei ir paagarbą ugniai. Žemė, ugnis, saulė ir visiems kitiems Vaižganto personažams yra gamtos didybės, rimties ir vitalinės galios įprasminimas (p. 330). Valeras - tikras gamtos padaras ir augintinis. Tai savotiškas žmogus primityvas, mėgstamas romantikų veikėjas. Žmogaus ir gamtos artimiausių ir intymiausių ryšių pajautimas - bene ryškiausias Vaižganto meninio pasaulėvaizdžio bruožas. Net ir tėvynės meilė aukščiausiai stovinti Vaižganto dvasinių vertybių hierarchijoje "Pragiedruliuose" kartais turi stichišką "gamtinį pagrindą" (p. 331). Gausi ir autentiška medžiaga "Pragiedrulius" daro įdomius ir vertingus istorikui, etnografui, sociologui ir toponimikos specialistui (p. 335). "Pragiedruliai" - tai pirmas lietuvių literatūroje toks monumentalus ir tokios sudėtingos problematikos kūrinys apie kaimą (p. 341).

Alaušo varpas - tautos skenduonis. Valiulis - tautos vaidila, Juodžius - gamtos dievybė. Zigfrydis Iešmanta, Valiulio žynys - Saulius, Lietuvos žodžio ieškotojas. Valeras Kukulys, Juodžiaus žynys - Burzdulis, dendolatris. Aleksas Taučius - tautininkas, diementininkas. Jokūbas Niaura - demokratas, svieto lygintojas (p. 7). Baudžiavos tradiciją perduoda Alijošius Taučius, pasakininkas ir Staniulis su pačia. Yra Nečionių ūkininkai-pažangininkai (Iešmantų šeimyna ir Narvilų šeimyna). Dečionių ūkininkai-kultūrininkai (Taučių šeimyna, Niaurų šeimyna, Šešiavilkių Marytė - dainininkė (p. 8).

Denionių sodžiuje buvo daug vaikų. Du iš jų stipresni ir didesni - Jokūbėlis ir Juzas. Aleksas ir kitas buvo menkos sveikatėlės. Buvo Didisai Juzas ir Mažasis Juzas (Aleksiuko draugas) (p. 9). Didysis Juza vis ką nors prasimanydavo. Kiti jam tik padėdavo (p. 10). Dorų, šviesių, švarių tėvų vaikas (p. 9). O Aleksiuko tametis - iš šiurkščių tėvų. Apskuręs, prastos atminties (p. 10). Tuo tarpu Aleksiukas buvo lepinamas namuose. Jei duodavo kitiems ką, tai tik tam, kad kiti jam lenktųsi, gerbtų (p. 11). Atmintį turėjo gerą, skaityti išmoko be vargo ir greitai. Buvo turtingas, švarus, teisingas. Tad viršininko rolė svyravo tarp Didžiojo Juzo ir Aleksiuko (p. 11). Šiaip visi keturi buvo geri vaikai (p. 11). Aleksys gerai pažino savo apylinkės gamtą ir ją pamėgo. Denionyse daug gražių smėliakalnių (p. 12). Taučių name Aleksiukas buvo dešimtyje šeimos ir buvo kaip mažasis labai mylimas, lepinamas (p. 13). Tik tėtis jo nepamyluodavo, bet vaikas žinojo, kad labai myli (p. 13). Tėtis buvo rimtas, bet jo niekas nebijojo. Nebuvo už ką jo nei šlovinti, nei keikti. Buvo sau-žmogus (p. 14). Buvo nagingas. Sau visados dirbdavo. Pardavimui - nieko. Tasai tylus vyras buvo lyg tyli sietuva, pilna slėpinių: savo gelmės laikė paslėpęs gal perlus, o ga ir baidykles... (p. 15). Nors tėtis su juo beveik nekalbėjo, bet Aleksiukas jį labai mylėjo ir norėjo su juo būti (p. 17 - 18). Jei Taučius mažakalbis, Taučiuvienė - tarškanti. Jei kas gyvas pirkioje buvo, pasakojo senovės atsitikimus, jei nieko nebūdavo - viena pati traukė šventą giesmę, dažniausiai "Suplikacijas", "Karunką" ar "Pulkim ant kelių". Taip Aleksiukas iš mamos sužinojo visą tėvelio ir jos pačios giminės kroniką, visus genčių priepuolius, laimes ir nelaimes (p. 19). Aleksiukas buvo tikras jos meilės kankinys - atsiradęs netikėtai, jau sulaukus 45 metų. Tarsi koks senatvės žaislas. Meldėsi Taučiuvienė karštai, daug, balsu verkdama, be galo nusilenkdama apvaizdai. Vakarais puldavo žemėn kryžiumi, ją kaip gyvą apkabindama, ją karštai bučiuodama, visus žodžius tiesiog žemei išsakydama: "Juoda žeme, šventa žeme! Aš tave nužemintai bučiuoju: tu mane nešioji, tu mane peni, tu mane linksmini...". Tokia buvo pradžia jos kiekvienos vakarinės maldos. Visur matydama dievo apvaizdos įsikišimą, pačią Dievo ranką, prigimties gaivalus Taučiuvienė laikė dievybės dalimi. Apie žemę neleido pikto žodžio pasakyti: lyg kentė, kad reikia žemėje kartais nešvarybių padaryti. Ugnies neleido kitokiu vandeniu lieti kaip tik tyru, iš paties šulinio atneštu. Tikėjo giliai, net fanatingai (p. 20). Lažo jos vyro namai nėjo, atsimokėdami pinigais; be to dieveris buvo dvaro valdininkas. Bet egzekucijas gerai išmanė, bado metus atsiminė, dešimtį gimdė, penkis laidojo. Ant kaklo nešiojo daug "brostvų", tarp kurių didelis šv. Damininko "matalikas" ir didelis žalvario kryžius su šventųjų kentėtojų palaikais (p. 21). Ryte, persižegnoję kiekvienas pagal savo dievotumą ir norą valgyti sėdasi valgyti pusryčius (p. 22). Turtėjo samdinę mergaitę (ir bernus - p. 22) (p. 23). Taučvienė į bažnyčią važiuodavo apsirėdžiusi žiponą, kurį kito moterys jau buvo pamiršusios (p. 25). O dukros jos gėdinosi ir bandė įrodinėti, kokia ji graži būtų su "algerka" iš gelumbės (p. 25). O Taučvienė vis tiek pasilikdavo prie žiponų, prie plonų, žičkais apsiūtų nuometų ir pan. Buvo ji grynas senovės moteriškių tipas (p. 25). Taučvienė, važiuodama į bažnyčią, sveikino kiekvieną pravažiuojamą kryžių. Taučius prieš kryžius tylomis kepurę kilnojo. Atvažiuodavo anksti. Jiems dar reikdavo votyvos laukti. Aleksiukas sėsdavo su mama į moterų pusę (p. 32). Pakalbėjęs poterius, imdavo dairytis po bažnyčią, žmones (p. 33). Buvo bjaurus pavasaris, ligos įsisuko į Denionių sodžių. Vieną rytą ir Taučvienė nebesikėlė (p. 34). Nuliūdęs Aleksiukas kartą atsidūrė pas seniai ramatu [reumatu?] sergančią menkoje trobelėj gyvenančią moteriškę, kuri jam tepasakė, kad reikia melstis (p. 36). Mama - gal po jo maldos - ėmė sveikti. Norėdamas ją pradžiuginti, rūgštelės duoti, išėjo vienas mišką, nors labai bijojo gyvačių. Prisiminė, kad peržegnojus reikia į urvą, į kurį gyvatė lenda kryžiškai žabelius uždėti, tada gyvatė ir sudžius urve, nebedrįsdama iš jo iššliaužti, nes gyvatė, prakeikimu atsiradusi, lygiai su prakeiktaisiais kryžiaus bijo... (p. 41). Pasiūlė Aleksiukas savo mamai ligonei keltis iš patalo ir eiti į gamtą, Mama atsikėlė, išėjo ir staiga puolė verkti: "Dievuliau...stebuklas... dangus atsivėrė... Viešpatie, koks tu iškilmingas ir turtingas!" - sušuko Taučvienė, aukštai iškeldama rankas ir tokiu pagavimu laimindama, žegnodama žėrinčią saulę ir tvyskantį orą, ir žydinčias obelis (p. 44). Meilės atmosferoje augo Aleksiukas, nors tėvai net rašto nemokėjo. Aleksį savo tautos mylėtoju, net jos gerbėju padarė ta pati lietuvių tauta, ta pati jų tėvynės gamta. Neišmanėliai tepasako, kad tautininkus arba tautomanus esą galima iš šalies padaryti, rubliais, markėmis ar koronomis. Jie - tautos žiedai, kurie prasiskleidžia, kai augmenėlio šaknys neturi kuo misti. Taučiai buvo Denionių žemės vabalėliai iš amžių glūdumos (p. 45). Jų kalbos ir kultūros nebuvo palietusi jokia svetima įtaka. Jie buvo lietuviškai sukultūrinti. Taučiai buvo bendras lietuvių tipas (p. 46). Niaurų-tėvai buvo to paties Taučių būdo: lėtos, švelnios prigimties. Tačiau savo dvasia buvo toliau pažengę už Taučius. Niaurienė gražiai paskaito ne tik maldaknygę, bet ir šiaip kokią religinę knygą. Moka ir sklandžiai atpasakoti tai ką perskaito. Į bažnyčią nevažiuoja: namuose mišių maldas skaito, rožančių sukalba ar šiaip knygelę skaito. Todėl ir vaikai mėgo knygas. Pats Jokūbas Niaura-tėvas neblogai ir parašo lietuviškai (p. 47). Dėl to kone visuose valsčiaus sprendimuose ir jo parašas (p. 47). Dėl to "Dienionių Jokūbas" perėjo visus valsčiaus tarnybos laipsnius: dešimtininkas ir šimtininkas valsčiaus policijoje, seniūnas teisėjas, vaitas-viršila. Bet jo nepalietė valsčiaus diduomenės poniškumai (p. 48). Ir bažnyčioje jis buvo pirmutinis pilietis - maršalka, visų parapijos reikalų tvarkytojas ir atlaidų rengėjas. Valsčiaus tarnyba pavertė jį teisininku, žiūrinčiu, kad statymas būtų pildomas (p. 49). Valsčių pareigos, ančdėliai, žemės dalijimai buvo tas oras, kuriuo Niaura gyveno. Niaurą teisingu padarė gal bažnytinė krikščioniška etika, liepdama neskriausti artimo, o teisininką jau valsčius padarė. Iš valsčiaus jis parsinešė ir didelio formato, storą lietuvių kalba išleistą teisių knygą apie valstiečio ūkį, išėjusį iš dvarystės: "Istaimaj apej walszczionus, iszejusius is werginga priguleima" (p. 50). Ir kas nematė jo "Zokanus" skaitant, sėdintį krikštasuolėje, atsilošusį su akiniais ant nosies, lyg kokį Senosios Sandoros rabiną ar dabartinį Talmudo tyrinėtoją (p. 51). Jam ta knyga duodavo pasaulio teisėtumo ir visų žmonių lygybės skonio (p. 51). Tuo užsikrėtė ir jo vaikai, ypač studentas Jokūbas. Dar moksleivėliui Jokūbui pradėjo rūpėti: kodėl pasaulyje nelygybė, kodėl yra skriaudžiamųjų ir skriaudikų. Niauros pakrypo į vargšų užtarytojų pusę. Bet Niaurai laikėsi skyrium nuo kaimiečių, per daug nesibičiuliavo (p. 52). Ir su Aniūpru Taučiumi, nors su juo sugyveno santarvėje (p. 52). Jungė juos Aniūpro brolis Hiliarijušas (Alijaušius), kuris prieš paleidžiant iš dvarystės buvo revoliucininkas, visos apylinkės neramintojas, "provininkas" su dvarininkas, tremtinys į Rusiją, dabar pilnas prisiminimų, kuriais dalijosi (p. 53). Taučvietė rodos kiek senesnė už niauravietę (p. 55). Studentas Aleksys Taučius, filologas ir studentas Jokūbas Niaura, juristas (p. 57). Tolesni Alekso Taučiaus vaiko patyrimai. Aleksys: užtat tautinio mano pasididžiavimo arba, tikriau, pasigėrėjimo, jog esu lietuvis, niekados ir niekas nepajėgė sumažinti. Pirmą tautos dalyką supratau, taip pat prisiklausęs vyresniųjų. Pirmiausia gavau žinoti, aš esąs "žmonių vaikas", destis, "paprastų žmonių", kurie kalba lietuviškai, ne gudiškai, ne kokių "žydų-pagonų", ne kokių "šlėktų-gudų", ne kokių "ruskių-kiauliapirkių" ar "čigonų-valkatų". Kadangi žydus visi niekina, iš bajorų visi juokiasi, ruskių visi bijo, kad nesikeiktų ir nesimuštų, čigonų, kad lašinių ir vaikų nevogtų, - tai kiek kartų atsiminiau esąs paprastų lietuvininkų vaikas, tiek kartų buvau labai patenkintas. Ir palieku patenkintas. Taučius: rašau dienyną, ten surašau daugelį dalykų ir man vaidenasi mano pašaukimas: ieškoti ir lasyti tautos kultūros blizgučių: parodyti saviesiems ir svetimiesiems, jog ir mūsų buityje yra daug gražumų. Jokūbas: tai gražu, bet nepakenčiama. Tai buržuaziška. Esi smulkiosios buržuazijos dainius. Gerai, jei tai padarysi talentingai. Tik žmonijai iš to jokios naudos (p. 72). Jokūbas Aleksiui: tu nematai žmogaus sielos. Jis pirminė jam, kad Denioniai kažkada buvo daug didesni, bet dvarininkas pusę denioniškių paliko vietoje, o kirtus iškėlė. Tie, kurie liko, greitai praturtėjo, nes praplatėjo sodybos, o iškeltieji rado naujokynes, žemę nekilotą, krūmokšliais apaugusią (p. 73). Štai kas "steniulius padarė" (š kurių Alseksys tyčiojosi): nelygus dvarininko pasielgimas su savo valdonais (p. 74). Aleksys ėmė vaizduotis senovinį didelį sodžių. Trobų gausybė. Jos stačia žiūrėjo viena į kitą langais. Dabar, per keliolika sieksnių atsitraukus, jau galima buvo šį tą padaryti paslapčiomis nuo kaimynų,. Ar tai sodžiaus kultūros kilimas ir laisvės platėjimas ar grimzdimas į savimylą ir kitų išnaudojimas? (p. 74). Niaura reiškėsi naujieji socialieji Lietuvos rūgimai, kaip Taučiumi - perteklius ir buržuaziškumas (p. 75). Aleksys buvo individualistas, norįs tyčia nuskęsti sodžiaus buityje ir vis dėl to iškyląs į paviršių, o Niaura sodžiaus nemėgo. Sodžius nuobodus, nes per vienodas. Visos reakcijos yra žinomos (p. 75). O Taučius priešingai, sodžiuje savanoriškai asimiliavosi. Taučius: sodiečio siela turi tam tikrus čiuptukus, neapsakomai jautrius: jais nuolat aplinkui graibosi, kas čia nauja nutvėrus, į savo vidų įsitraukus. Ką pagaudami, tuoj savotiškai suvirškina: nudažo savo kalba, apgaubia savo asmeniškumu, paverčia savimi pačiu (p. 76). Tu tik stebėk gausybę artistinės lietuvių kūrybos (p. 77). Aleksys: mūsų žmonės nemėgsta ankštumų, jie visi yra individualistai; nemėgsta bendravimo ūkyje ir gyvenime; neregėtas skaičius jų teismo bylų (p. 77). Tačiau tos bylos - tai ne lietuvių gyvenimas, o tik jų gyvenimo akompanimentas. Lietuvai nestinga mielių, ji atvira visiems keturiems vėjams. Ar bereikia didesnių mielių kaip buvo paleidimas iš dvarystės? Jis ūmai per dešimtį metų, atmainė žmonių buitį. Europos ūkininkavimo būdas, vaisių mainymas, žolių ūkis - štai kas laužo kovarnių būdą. Rusijos socialiosios srovės veikė per visą tą laiką. Visam tam rados tarp mūsų tam tikros sielos kultūros, kuri kaip tik linko į dešimtį naujos gyvybės apsireiškimų. Kur čia vienodumas? (p. 78). O iš atostogų grįžę ponaičiai, kurie anksčiau tik bindzinėdavo su lazdele - jie tik materializavo kaimą, sudarydami įspūdį, kad mokslas leidžia lengvesniu darbu daugiau pinigų pelnyti. Bet jie [tie dykinėtijai] užsimiršo. Tikrų mielių sodžiaus misai užduoti tepradėjo 1880 - 1890 m. jaunuomenė, kuri grįždavo ilgais palukais, nieko nepripažindami. Jie griovė "sodžiaus prietarus" - religiją, jos mistinį pagrindą ir kunigiją (p. 79). O dar vėlesnė karta nusitvėrė nacionalizmo ir demokratizmo ir tapo sodžiui sava. Tokie buvo tautininkas Taučius Aleksys ir demokratas Niaurų Jokūbas (p. 80). Jie dirbo kaip visi sodiečiai (p. 80). Gerai sodiečių nuomonei susidaryti api Aleksį ir Jokūbą padėjo tai, kad jie viskuo sodiečių buityje domėjosi, viskuo sielojosi. Taip ir nešė Aleksui visokią folklorinę medžiagą, o Jokūbui - visokią socialiąją, visuomeninę (p. 82). Jokūbas griežtai atsisakė eiti į kunigus. Bet iš jo sodžius ir nesitikėjo to, o Aleksiui visi į akis sakė, kad jis toks meilus, nekaltas, kad jam tik kunigu būti. Tačiau Aleksys aiškiai ir nepasakė kuo jis nori būti (p. 83). Bet kadangi jų abiejų jokiu palaidumu nebuvo galima įtarti, tai sodiečiai linko jų pusėn, o kartu ir visų moksleivių pusėn. Taip jie pirmieji sulaužė tėvų ir sodžiaus bendruomenės despotizmą. Naujųjų moksleivių sielos sodiečiams darėsi per pilnos, ne taip lengvai suvokiamos (p. 84). Tai intrigavo ir kartu erzino: kodėl jie vietoj to, kad lengvesnės duonos ieškotų, apsipiniguotų ir baigtas kriukis, kalba apie kažkokį pasišventimą, prieštaravimą, kovą, džiaugėsi ne turtuoliais, o vieni tautininkais, kiti socialistais ar demokratais (p. 85). Todėl Aleksys ir Jokūbas grįždavo namo su lengva širdimi. Važiavo pailsėti, gyvenimo ir kaimo filosofija pasimokyti, pakovoti už lietuvišką kultūrą. Matėsi, kad Aleksys bus literatas, gal poetas, o Jokūbas - visuomenininkas, gal filosofas, gyvenimo lygintojas. (p. 85). Abu jie buvo tautos sėtrintojai ir gaivintojai. Jiedu ir patys tai jautė, nors vienas kitam nuolat prikaišiojo, tą patį darbą dirbą ir dirbsią, bendrą dirvą išgyvendami. Ir buvo jie - Bičiuoliai (p. 86).

Nečionių Iešmantai ir Narvilai. Kunigas pakrikštijo Iešmantų mažąjį Zigfrydu (p. 87). Visi baisiausiai nustebo - keistas, negirdėtas vardas (p. 88). Tad jam pradėjo taikyti įvairias pravardes (p. 88). Jo veidas buvo be galo gražus, simetriškas, šviesus, o be to didelis - didelė galva (p. 89). Tvirčiausiai jam prilipo Sauliaus pravardė (p. 89). Dukterims pralavinti Iešmantai į namus samdėsi kreivą ir šlubą "šlėkčiunką". Iš jo išmoko skaityti, rašyti, skaičiuoti, katekizmo, Šventosios ir Lietuvos istorijų (p. 90). Saulius kaip žydų karalius. Pats save ėmė laikyti kunigaikščiu, karaliumi ir kiti tokiu jį laikė (p. 90). Saulius išmoko skaityti ir rašyti, viso to, ko seselės mokėsi (p. 91). Mergaičių daugiau nemokė, nes "šlėkčiunka" dagiau nieko nemokėjo. O ir kam joms? Laikraštį paskaito, laiškus broliams parašo, skaičiuoti moka, dar šiokių tokių istorijų (p. 92). O Saulius buvo keistas vaikas: vienu atžvilgiu dar kūdikis, o kitu net subrendusius lenkė. Jo akių gilybė atrodė neiškalkėjama (p. 92). Jis ant nieko nepyko ir augo lyg šventasis dievo išrinktinis. Keista, bet ir Sauliumi jis buvo pramintas tarsi dėl to, kad su saule buvo susijęs - nuolat taip sėdėdavo ar judėdavo taip, kad ją matytų. Niekieno nežadinamas jautė besiartinantį saulė tekėjimą. Pats keldavosi iš lovos (p. 93). Dar naktis, dar niekas nejunta Aušrinės, o Saulius jau mato kaip juodą tamsą ima skiesti pirmieji jos spinduliai. Jų varsa neaiški, kažkokia mėlyna. Tai patys tolimieji saulės pranašai. Saulius lieka rimtas, tačiau džiaugsmo šaltis jam ūžteli per nugarėlę: nekantriai laukia antrųjų spindulių (p. 94). Jis matos kaip sparčiai mainos tamsios spalvos. Jis dabar kone rankutėmis norėtų nutverti visus švelniausius, sudėtingiausius tarpvarsius, kol jie pranyks. Tik veltui - jie ūmai virsta viena tiršta raudona varsa. Saulius jaučia, lyg gamta-karalienė siaustųsi savo galybės apsiautu (p. 94). Šviečias grožėja drauge su saule ir Sauliaus veidas. Prietelingai jis šiepias atgal saulei. Jis visa savo jautria širdžia sveikina ją, iš nakties miegų pakirdusią (p. 94). Saulius geria saulę visu savo kūnu. Jam pradeda būti vis geriau, vis šilčiau (p 95). Jo siea buvo nepaprasto jausmo reflektorius, o ne jausmų židinys (p. 95). Tėvui visas Sauliaus elgimasis buvo neatspėjama mįslė (p. 96). Sauliukas: Popšutė ir Piliakalnis jam yra tiek davę, kiek nebetilpo jo sieloje. Popšutė ir Piliakalnis jį yra padarę tokiu, koks jis yra (p. 97). Kaimo vaikai pribėgo prie Popšutės, į pačią viršūnę, Liūto kaktą (p. 98). Būrio viršininkas Laurukas: šakų, lapuotų šakų, daugiau dūmų, kad už mylios matytųsi, kaip seniau iš piliakalnio, - komandavo Laurukas, dievobaimingai žegnodamas prasidėjusią ugnelę. Kaip miško dievukai ar aukų degintojai stabmeldžiai, vaikai zujo aplink ugnį (p. 99). Tik vienas Saulius nemato tų įdomybių ir skanėstų. Jis žiūri į gimtinės slėnį (p. 100). Kairėje - slėnio galo neatseksi. Tik dūli Valiulio kalnelis (p. 100). Toliau antras milžino kirtimas - tarpukalnė, kur aukštas Juodinių piliakalnis, Valiulio saugomas, iš senovės sargybą sergsti (p. 101). O saulelė vis žemiau leidžias į savo auksinius vakarų rūmus. Ėmė Saulius šnibždėti, lyg poterėlius kalbėdamas apie žmogų, kuris Gaidkalnyje pamatė didėlį puikų, raudoną gaidį. Suprato žmogus, kad tai pinigai ne gaidys. Ir puolė gaudyti o tas vis išpuldavo iš jo. Taip pailso ir mirė (p. 103). O baigė Sauliukas savo pasaką sakydamas, kad reikia eiti vidurnaktį su Gaidžiu pasikalbėti (p. 103). Kai vienas pasiūlė apšlapinti ugnį, ją užgesiant taip, Lauriukas pasakė: tik drįsk. Ugnelę paniekinti - nuodėmė; dar supyks ir atmonydama namus sudegins. Ją reikia tyru vandenėliu užlieti. Susarmatytas vaikas pats pamaldžiai ugnį peržegnojo (p. 104). O rytuose dar įdomiau: ten Piliakalnis, ten Valiulis, ten šilelis su dreve galiūne (p. 105). Senas senas, visai persenęs diedas Valiulis, kurį dievai pamiršo, neblikus drevės gal visai nebūtų atšaukiamas iš savo kalnelio (p. 106). Lygu lygu piliakalnio viršuje. Kaip turėjo liūdėti maža švedų sargybėlė čia palikta (p. 106). Piliakalnis nebe metais, amžiais skaitosi, kaip liko vienišas, lapių ir opšrų belankomas. Ir dabar jau šventvagystė tau pasirodytų, jei jo viršuje išspruktų bent vienas linksmas žodelis; lygu kapuose. Čia gūdu, jei ne baisu. Čia ir patys atšalėliai žmonės kalba 3 "Sveika Marijas" papiliakalnės kapeliuose; iš pamaldumo, kad slėnin grįžtant, neimtų nuo piliakalnio akmeniniai kamuoliai vytis; kad per atkalnės žvizdrą numirėlių kaukuoliai, nematoma ranka paritinami nuo kapkalnio, neimtų tarškėti; kad neimtų nematyto didumo paukščiai tylomis lydėti. Čia viskas gyva ne šio pasaulio gyvybe (p. 107). Piliakalnis senesnis už švedkalnius. Jo pradžią bemini pasaka apie Lietuvos milžinus. Durys į rūsį, kur sukrauta Lietuvos turtai, lobiai, Lietuvos galybės pabūklai: patrankos, šaudyklės, kulipkos. Kokie didvyriai juos ten saugo ir laukia nesulaukia kad kas tą uolą pakastų nuritintų, atidarytų duris ir išleistų aikštėn - tautos laimę (p. 108). Kai tai įvyks, nebereikės nei piliakalniui stirksoti: jis sugrius, subyrės, nes savo sargybą jau bus išstovėjęs. Kol tai neįvyko, nerami ir pilna ne šio pasaulio gyvybės aplink piliakalnį. Visi jo lenkiasi. Niekam čia nėra jauku, kaip kad tavęs kas klausosi o tu jo nematai. Čia tarpukalnėse slapstėsi galvažudžiai. Kaip dabar šie kapeliai lindi tarp piliakalnio ir alksnyno, taip lindėjo čia keršytojai už liaudies nuoskaudas (p. 108). Laurukas ir jo draugai su Sauliumi, pravardžiuojami makanikais, nes niekuomet nestoja be išmislų (p. 109).

Senas buvo dievų medis Ąžuolas, augmenų karalius - Juodžius. Jo milžinkapiui "Kelmui" - jau gerai į antrą tūkstantį metų. Eina milžinas, po juo žemė linksta žemių, vandenų jam klumpius semias. Ir pridarė milžinai Lietuvoje tokios įvairybės, kuri žmonių akis grazna džiugina (p. 113). Kiek įvairiausių vietovardžių. Milžinai išnyko; tik mes juos tebematome, nes jų dvasios paliko ir tebekalba iš milžinkapių, šneka iš Juodžio kelmo, šneka iš Valiulio kalnelio, iš piliakalnių, iš kūlgrindų pelkėse. Mėnulio pilnatyje išsirink patį aukštąjį kalnelį ar piliakalnį ir pasieškok tokio žodžio, kuris atkviestų bent vieno milžino dvasią (p. 114). Kvieskim Valiulį ir Valiulio dvasia ims alduoti poetų lūpomis, istorijos žiniomis, žmonių pasakomis, papasakos apie senovės lietuvius (p. 115). Piliakalniai virto Tėvynės sargais (p. 116). Piliakalniuose gyvenimas virė ir dieną, ir naktį. Čia mes garbinom dievus ir prašėm kad padėtų. Čia mes deginom ugnį. Mūsų žyniai - vaidilos: ne krivūlė buvo jų galybė o tik protas. Kol čia buvo ilsėjos, bėrė mokslą, gydė kūnus ir sielą ramino. Visa kas šventa; visa, kas galinga, čia pat susirinko: kalnas tapo - slaptimis ūdrotas. Ir pasidarė Lietuvos piliakalnis toks pat paslaptingas, kaip sfinksas Egipte (p. 117). "Oi, Valiuli, žiniuone, dievų tarne, tėvynės sargeli!" (p. 118).

Saulius paklausė mamos Iešmantienės apie Piliakalnį. Mama: seniau, kai jauna buvau viskas, kas baisu, į save traukė. Nerami tai vieta, ne tik vidurdienį ar vidurnaktį. Ten juda, ten stuksi. Ten uola balon jau tiek amžių griūva ir nenugriūva. Ji užkeikta kietai, ir tik tas nuritins ją, kuris įspės Žodį. Šito Žodžio patys lietuviai nebežino. Jį žino kaimynai, bet pavydėdami lietuviams nesako (p. 119). Jei lietuviai susiprastų, atsivertų Piliakalnis, atsidarytų uola užristos durys, pasirodytų - Nauja Valstybė, kur vii miega, žmonės ir kareiviai, kur visi Lietuvos ginklai ir turtai (p. 120). Dyba baigia supūti, o vis nėra, kas joje sargybą stovėtų. Pastatė ją, užkeikė ir susirinkusiems apylinkės žmonėms pasakė, kad šiais spyriais vaikščioti uždrausta. Gal rusų kareiviai nenori, kad ten lauktų su Žodžiu ateinant Lietuvos galybės iš Piliakalnio paleistų. Visi bijo užkeikimo (p. 120). Ėjo metai, o Saulius tos pasakos nepamiršo. Susidarė Saulius savo atskirą pasaulį, į kurį buvo įeinama per Piliakalnį (p. 121). Toje svajonės valstybėje tarpukalnėmis slenka graži kariuomenė blizgančiais skydais prisidengusi, su blizgančiais šalmais ir jis tarp jų. Bet jis ne žydų Saulius, o lietuvių Saulius. Kodėl gi dabar nebėra tų Lietuvos "Saulių"? (p. 122). Juo Saulius augo, juo labiau virė jo protas; vaizduotė vis daugiau gamino prakilnių paveikslų, keisto jų supynimo ir subūrimo. Fantazijos muziejus - piliakalnis. Kur Saulius beėjo jis kankinosi tuo Lietuvos žodžiu (p. 123). Visame kame Saulius ėmė tik slėpinių ieškoti, o visa ko centras tebebuvo - saulė (p. 124). Saulius nesipyko su sodžiaus vaikais, bet su jais ir nesutarė. Jis buvo nuolat paskendęs savyje. Kitiems buvo nejauku su juo (p. 127). Laurukas sako piliakalnyje matęs skaisčius, labai dideliu rūmus, o gal bažnyčią ir ne vieną. Sako, kad kažkoks vienuolynas buvęs, kunigai ir vienišiai-atsiskyrėliai gyvenę, paskui švedai (p. 129). O Laurukas didžiavosi, kad Saulius jį išskyręs iš kitų vaikų (p. 130). Viso to, ką Saulius kalbėjo, Laurukas neperprato, nors atskirus dalykus permanė. Nuo to laiko ir Lauruko vaikai nebematė savo tarpe. Per dieną jis lyg pamišęs slankiojo, lyg nesavomis rankom dirbo. Taip abiejų vaikų dvasios turtas ir gyvenimo atyrimas pasidarė bendras - ieškoti Lietuvos slėpiningojo žodžio (p. 132). Laurukas pilnai įtikėjo, kad Lietuvos žodžio ieškoti privalo kiekvienas lietuvis. O Laurynas net kliedėti tuo ėmė, susirgo. Narvilai parsivežė gydytoją, kuris paaiškino kad tai nervų karštinė (p. 133). Prašė tėvai Lauryno pas Iešmantus nebevaikščioti. Sodžiaus gyvenimas tiesiog baisus savo tuštumu. Darbai taip išvargina, kad smegenys kiaušuose kone sustingsta. Ką jau bekalbėsi apie vaizduotę, kai ir paprastieji jausmai sunkiai beįvairuoja. Vis dėl to iš tūkstančio ir daugiau sodiečių randasi po vieną antrą žmogų su tokiu sielos įtaisymu, kuris nesiliauja dirbęs ir kūno varguose. Saulių tepenėjo Valiulio dvasia, Lietuvos senovės paslaptinės (p. 134). Laurynas ir Saulius toliau draugavo. Asmeninei judviejų nelaimei, nors apskritai krašto laimei, tuo metu padvelkė nauja tautos dvasios srovė. Jos pūtėjai buvo Denionių Aleksys Taučius su Jokūbu Niaura (p. 135).

Buvo įvairūs kaimo luomai: bernaičiai, piemenaičiai iki 13 - os metų. Antrą sodžiaus jaunimės būrį darė pusberniai ir pusmergės (p. 138). Trečias sodžiau būrys - bernai ir mergos, kurie jau papjauna, paaria, žlugtą pavelėja. Ketvirtą luomą sudarė dėdės ir dėdienės. Tai tie "didieji", kurie jau buvo vedę, ūkininkavo savarankiškai. Tai jau buvo piliečiai, visą valstybės ir visuomenės naštą imą ant savęs. Jie iš savęs išskyrė valdininkus, statė kandidatus į viršilas. Penktą luomą sudarė karšinčiai ir paliegėliai (p. 139). Pusberniai kovojo su dėdėmis, nes toks jau buvo anarchistinis jų charakteris. Bernai kovojo su dėdėmis, nes buvo grynai socialistinės pakraipos. Jie protestavo prieš dėdes dėl išnaudojimo jų darbo, dėl nepakankamo sėjimo pasėlių arba bandos. Bet jie troško patys virsti ūkininkais. O tikri prolerai buvo karščinčiai (p. 140). Paskutiniais laikais sodžiuje atsirado ir šeštas luomas - tai sodžiaus moksleivija ir jos filisteriai inteligentija (p. 141). Iš moksleivių imta mokytis visokių himnų, tautinių ir revoliucinių dainų. Rašto mokslas privedė prie slepiamų mokyklų mažiesiems ir paaugusiems, prie laikraščių ir politikos (p. 142). Iešmančiukiai gimnazistai susidėjo su gyvanašliu Vidmantu, su klebonu, su vikaru Vizgirda (p. 142). Iešmančiukai pranešė, kad pas juos atvyks kun. Vizgirda, Taučius, Niaura ir kiti (p. 143). Taigi du Iešmantos, du Narvilai, Taučius su Niaura, brolėnas kun. Vizgirda, Marytė Šešiavilkiotė, bernai dar. Iš viso 13 (p. 144). Ir inkilą ta proga ruoštasi įkelti, kurį globosiąs pats Valiulis (p. 145). O avilys pasirodė esąs slaptų lietuviškų raštų saugykla (p. 151). Ir jie, tie 13 svečių, sudarė lyg slaptą lietuvišką draugiją (p. 152 - 153). "Bičiuolystė" (p. 153). Bitės Lietuvos šviesuoliams buvo ir politinės jų sąžinės reiškėjos (p. 154). Žinia apie denioniškių susibičiuliavimą su nečioniškiais pasklido po visą apylinkę (p. 157). Sauliukas su Lauruku inkilo trauktų nebuvo. Tačiau visas pokylis paveikė juos labiau nei visus kitus. Tokį didelį atsitikimą sodžiuje jie matė pirmą kartą (p. 158). Svarbiau, kad iš susirinkusių sklido kažin kokia sielos galybė, tvirtas pasiryžimas, ne kūniškumas. Tai pajuto Sauliukas (p.159). Saulius vos tik išvydo Aleksį Taučių tuoj pajuto jam būsiąs artimiausias (p. 160). O Niaura, nors visi bičiuliai buvo pritvinkę lietuviškos dvasios, jam buvo lyg nelietuvis. Tai ir liko jis jam paslaptis (p. 160). O Taučius taip pat Iešmantų Sauliuką įsimylėjo. Jis atrodė lyg iš dangaus nužengusi dvasia (p. 160). Denionyse ir Nečionyse nuo to laiko ėmė rastis vis daugiau lietuviškų knygų ir laikraščių. Juos skaitė ir Laurukas su Sauliuku (p. 162). Laurynas su Sauliumi nužygiavo į piliakalnį (p. 162). Saulius pasiūlė pailsėti piliakalnyje - per pačius pietus... (p. 163). Jie nuėjo, atsisėdo. Staiga Laurukas dirstelėjo šalin ir ūmai griebė Sauliukui už alkūnės: jis aiškiai išvydo žmogų, nesodietį ir ne to krašto (p. 164). Nepažįstamasis kasė duobę po nusvirusia uola. Iškasus blykstelėjo jo rankose sidabrinis indas. Kasėjas tebuvo matomas išviršaus. Saulius kreipėsi į jį iškilmingai. Tam iškrito iš rankų kasiklis ir jis šmurkštelėjo į alksnyną. Sauliukas: užkeikiu tave visomis dievo galybėmis: nebesinešk iš čia Lietuvos žodžio, jie esi jį radęs (p. 165). Kasėjas susiprato turįs savo slapto darbo liudininkų ir prabilo: Valiulis viską žino... Jo angoje ieškokite lietuviško žodžio... Jo indas niekados neišseks, jei tik jūs vieni jo imsitės... Tegul niekas daugiau to nežino... Jūs tenešiokite jo namo... (p. 166). Laurynas puolė, atkasė ir rado indą su laikraščiais (p. 167).

Juodžiaus kelmas - žymiausia vieta visoje plačioje Vaduvų apylinkėje. Pro jį eina siauras kelelis. Tai orientyras žmonėms (p. 168). Tai kalva, lyg karpa ant nosies. Tai ir yra Juodžiaus kelmas (p. 169). Juodžiaus bijo, bet tik tai valandai, kol pereis per tiltelį. Perėjo - ir nebebijo (p. 170). Retai jis kada nutraukia už skverno nuo tiltelio į upelį ir pats strykteli į jo vietą. Nenorėjai ramiai praeiti, dabar pliuškenkis. Trimis šakomis nuo Juodžiaus kelmo driekiasi gilūs, nuo pusės kilometro slėniai. Dviejų šakų viršūnėse blizga didžiuliai ežerai, amžinieji Juodžiaus draugai ir kaimynai - Beragis ir Dviragis (p. 171). Sako papiliakalnės Valiulis tuos ežerus atskyrė vieną nuo kito (p. 172). Ten ir Ąžuolas: jis ir visų ąžuolų Karalius - Juodžius, dievų medis. Ir ėmė jį garbinti dendolatriai. Ištisos kartų kartos žinojo šį Vaduvų nuošalį, kur po medžiu sukrauta akmenų krosnis - altorius, kur medin įkeltas stabas, kur stojo ugnies Kūrėjas, Žynys ir Vaidila, gavę mokslo Valiulio piliakalnyje. Per šimtus metų čia melstasis ir burta (p. 173). O kai atvyko kito dievo kunigai-vaidilos, jie panoro nukirsti ąžuolą (p. 173). Bet nepavyko. Tik nugriovė altorių, išmetė stabą, o jo vieton įkėlė Smūtkelį. Dabar čia kitas dievas., o Juodžiui ir žmonėms tas pats - kitas tai kitas. Vis tiek Juodžių tebemylėjo ir tebegerbė. Ant sugriuvusios krosnies kaip ir anksčiau tebemėtė atliekamus daiktus. Ir toliau tebekarstė skepetaites ant ąžuolo šakų, svaidė pinigėlius į šaltinį; sėmėsi jo vandens akims mazgoti; ąžuolo žievę naudojo skaudamam dančiui pabadyti. Po 700 metų ąžuolas ėmė senti (p. 174). Vis daugiau šaknų ėjo gulti ir vis labiau trupėjo vidus. Šonas prakiuro. Ąžuolas seno 300 metų. Per tą laiką jis imtas vadinti nebe Juodžium, o Juodžio kelmu (kai kurie lietuviai kelmu vadina ir kamieną). O tada lietuviai pradėjo kelmą ardyti (p. 175). Bet jo paties neketino rauti. Šakos sudžiuvo į plieną - kirvis nebeima. Ir stovėjo Juodžiaus kelmas dar 150 metų jau visiškai negyvas ir vis tebestebino savo dydžiu ir rodė kelią (p. 176). Ir vis tebebuvo prikaltas smūtkelis. Galiausiai ir kelmas suiro (p. 177). Bet dvasia jo liko gyva (p. 177). Juodžiaus dvasia tebeturėjo ir savo žynį kunigą. Buvo ir žynio būstas - Juodžiaus tošynė (p. 178). Tai Burzdulis arba Juodžiaus tošininkas. Sakė, kad jis kalbamas žmogus, Juodžiaus raganius ir spėjikas. Jis buvo Valeras Kukulys. Tošininkai-žyniai ar raganiai Kukuliai buvo amžini. Pats Valeras turėjo 90 ar visą 100 metų. O jo tėvas Morkus turėjo ar ne 150 metų. Senovėje tokie kaip jie buvo tiesiog paprasti medžio gerbėjai, dendolatriai (p. 178). Valeras buvo paskutinė liepsnelė, kurios tautinio tikėjimo aliejus baigia išdegti. Morkus buvo nevedęs ir šalinosi moteriškių. Tošynėje nebuvo jokios moteriškės. Bet kartą Tošynėj atsirado berniukas ir tai ir buvo Valeras. Dar turėjo šuvavilkį (p. 179). Morkus buvo sau-žmogus, o strikas - sai-šuva. Morkus Valero neaugino. Augo gamtoje ir gamtą puikiausiai suprato (p. 180). Žegnotis Valeras išmoko tik pamatęs kaip kiti daro, bet vargu ar suprato ką daro (p. 181). Kai rado Morkų nebegyvą, apsiverkė, palaidojo (p. 183). Kaimynai nebematydami senojo tošininko sodžiuje privertė Valerą nueiti pas kleboną ir išbraukti tėvą iš gyvųjų (p. 184). Klebonas šokosi bartis už nevaikščiojimą prie švenčiausių sakramentų, atskyrė tėvą nuo Bažnyčios, kaip Bažnyčios nelankiusį. Tai Valerui nepadarė jokio įspūdžio. Klebonas jam buvo svetimas kaip ir kiti sodžiaus žmonės. Valeras paveldėjo iš tėvo trobelę, jo amatą, tinginio, Kukulio pravardes, klientus tošinių užsakytojus. Ir jie nematė skirtumo. Valeras buvo toks pat bekalbis. Buvo gadintos kalbos, žodžius ištardavo greitai. Dėl to ir vadintas "Burzduliu" (p. 184). Kartą vis tiek Valeras neišvengė skaudaus kontakto su žmonėmis, Tai buvo kai dar buvo baudžiava, o viena baudžiauninkavusi šeima, kurios namiškiai visi susirgo, sugalvojo Burzdulio prašyti pagalbos (p. 185). Jie nuėjo Juodžiaus kelmo link. Tas neatsiliepė į jų šūkavimus, tada tie įvardijo jį Juodžiaus "kunigu", raganiumi (p. 187). Nekentė Valeras savo klientų, sutikdavo juos kaip savo nevidonus priešininkus (p. 190). Rinkdavosi medelį kuo netikesnį, lipo aukštyn ir darė ten ne tiek medžiui, kiek sau pačiam skaudžią operaciją (p. 190). Rėžė ir per dantis traukė orą, lyg jam pačiam būtų skaudėję. Paskui atsargiai, nors skubotai drebančia ranka lupo tošį, vis dairydamasis, bene gana tiekai porų, kiek užprašyta (p. 191). O trobelė jo buvo maža kaip žąsų gardelis (p. 192). O Valeras buvo tikras milžinas (p. 194).Saulės spinduliai, perėję per langelio stiklelius, visokiomis spalvomis nušvietė dulkių stulpą ir ėmė žaisti kiškeliais po malonią, švarią, neprišiukšlintą Valero "stanciją". Svečiams darėsi nedrąsu, lyg įėjus į tylią margais langais bažnytėlę (p. 196). Nekviestieji svečiai sudraikė visą jo dešimtimis metų nusistovėjusią tvarką (p. 198). Jį pradėjo knitėti eiti ten, kur jie kvietė, kur tie ponai gražūs, kariuomenė (p. 198). Stoties viršininkas buvo tos vietos bežemis šunbajorėlis (p. 200). Ponai-bajorai, šlėktos-činauninkai, buvo žmonės visai kitaip išaugę, kitaip išauklėti. Jie nesitvėrė pykčiu dėl ypatingos mužikų kūno mechanikos, kuri stipriai nusitveria, tik nesparčiai veikia (p. 202). Oficierius ėmė mirtinai Valerą mušti. Iš nosies jam šliūkštelėjo kraujas (p. 203). Kurjeras, šokdamas iš tarantaso, ūmai nusitvėrė Valerą už apykaklės, metė žemėn, ėmė badyti kalavijo makščia, kol visas paplūdo kraujais, apalpo ir pasirodė nebegyvas. Jam gal pasirodė, kad mirtinai užmušė baudžiauninką (p. 204). Krasininkai Valerą užliejo šaltu vandeniu. Nabagas ėmė raitytis tampytis lyg jam būtų kas viduriuose trūkę. Per kelias diena negalėj atsitokėti. Vis dėlto milžino sveikata ėmė viršų ir jis ėmė taisytis. Atsirado ponas, kuris nusigabeno Valerą į miestelį, o paskui į sodžių egzekucijai už nepaklusnumą valdžiai. Prasikaltusieji gaudavo maitinti kariuomenę. Kiekvienam ūkininkui primesdavo po 2 ar daugiau kareivių laikyti (p. 205). Jau daug laiko buvo praėję kaip Kukulys pateko į rusų kariuomenę. Jis taip ir neišmoko nei muštro, nei kareivių žodmens. Pliekė jį visi, kas tik netingėjo (p. 206). Praėjo 25 metai kaip Valerą Kukulį paėmė kareiviu. Niekas Vaduvų apylinkėje nebeminėjo Tošynės Burzdulio ir Juodžiaus raganiaus (p. 207). O po kurio laiko jis sugrįžo (p. 208). Valeras restauravo savo trobelę kaip archeologas, tiksliai taip, kaip buvo. Ir toliau temokėjo tik lietuviškai (p. 208). Jis gaudavo 36 rublius pensijos, kurią atsiimti ateidavo į valsčių birželio mėn. (210). Valeras Kukulys - Burzdulis - Juodžiaus žynys patapo Lietuvos kultūrnešiu, o jo būstynė Tošynė - tos kultūros židiniu. Tai jo kompanioną Žaltvykslį Sauliukas su Lauruku aptiko įtaisant į žemę skardinę su laikraščiais (p. 218). Jokūbo Niauros suburta "Tūtinų draugija" (p. 231). Tai visi tie, kurie į "Saulėgrąžas" dar nepakliuvo. Ir "Bičiuoliai" laikosi skyrium (p. 231). Dar yra "Papartininkai". Yra "Žaltvyksčiai". Dabar imami megzti ryšiai tarp jų (p. 232). Susirinkimas jų visų miške (p. 232). Skudučiavimas - penkiukių kūrimas - Tūtinų arba Dobilų Penkialapių (p. 233). Uždaviniai tie patys kaip "Saulėgrąžų": raštų platinimas, Lietuvos žodžio ieškojimas, susipratimo kėlimas, prieštaravimas rusų administracijai, gynimas pilietinių teisių (p. 233). Tūtinai - Gynėjai, Gintauto padarai. Saulėgrąžos - Sargai, Vizgirdos padariniai. Šie daugiau klerikalai, o pirmieji - revoliucininkai (p. 234). Niaura save laiko visų organizacijų nariu. Buvo sudaryta nauja Taučiaus penkiukė (p. 234). Burzdulis pas jį atvestą pristavą Aggejevą (kuris tiesiog terorizavo valsčių ir grasinosi užgniaužti visa lietuvišką veiklą), tiesiog įmurkdė į purvą (p. 258). Atrodė tarsi pačiai Juodžiaus dvasiai iškėtus laiminančias savo rankas, kaip liko jo žynys-milžinas gyvakaras, aukotojo gestu ištiesęs - savo rankas (p. 258). Ir stovėjo Valeras Kukulys. Burzduliu ir Juodžiaus Raganium vadinamas, aukštoje skardyje, vis rankų nenuleisdamas. Žaltvykslis tai pamatęs tiesiog nustėro. Dabar tik jis pajuto tos vietos paslaptingumą. Suprato, kodėl žmonės ją aplenkia: čia susiduria realus pasaulis su mistikiniu, su gamtos ar ko kito deivinimu (p. 259). Žaltvykslis vis tebematė Burzdulį su tomis aukotojo ištiestomis rankomis (p. 259). O Valeras tuo tarpu kaip visiškai senas vis silpo ir per kelias dienas pamažu numirė (p. 263).