Lietuvos dvarininkų luominis egoizmas: Nalęcz-Gorskių giminės Žemaitijoje atvejis | 2021 sausio 12 d.

Konspekto su paaiškinimais forma pristatomi Magdalenos z Nalęcz - Gorskich Komorowskos atsiminimai (Komorowska z Nalęcz-Gorskich Magdalena. Sugrįžimas Žemaitiją. - Vilnius: Tyto alba, 2013). Magdalenos z Nalęcz - Gorskich Komorowska (1900 - 1989) - bajoraitė, vaikystę ir jaunystę praleidusi Žemaitijoje vėliau - Peterburge ir Vilniuje. Po antrojo pasaulinio karo Komorowskių šeima buvo perkelta į Lenkiją. Jos vienas anūkų - buvęs Lenkijos prezidentas Bronoslawas Komorowskis. Atsiminimuose pasakojama apie vaikystę ir jaunystę Šaukėnų ir Džiuginėnų dvaruose. Skaitant juos pirmiausia krinta akis, kad nesama nė mažiausio užuominos, kad egzistuoja pasaulis už jos bajoriškų namų. Visas dėmesys sutelktas tik į savo šeimą, giminaičius ir draugus dvarininkus, dvaro kasdienybės, buities, pastatytų, šeimynos aprašymą. Tauta, šalis kurioje ji gyveno, pati savaime jai tarsi neegzistuoja, o yra tik scena jos bajoriškam gyvenimui.  Gorskių dvarai - Šaukėnuose, Džiuginėnuose - didžiuliai, turintys gerokai virš 1000 ha ariamos žemės. Be abejo, iki baudžiavos panaikinimo juose buvo naudojamas baudžiauninkų darbas. Tačiau bergždžiai autorės atsiminimuose ieškotumėm ne tik užuominos į užuojautą ar atsiprašymą už šimtmečius trukusį  vietinių žmonių išnaudojimą, bet net ir paprasčiausių dėmesio ženklų jiems dirbusiems žmonėms. O juk, nėra nė mažiausios abejonės, kad baudžiava Gorskių dvaruose buvo tokia pat kaip ir visur dvaruose - su žiauriomis prievartos priemonėmis baudžiauninkams palenkti darbui. Visas autorės akiratis ribojasi šeima ir dvaro gyvenimo aprašymu, žinoma, su meile pristatant ištikimus jiems dvaro tarnus. Atsiminimuose nematyti net mažiausio supratimo, jog po pirmojo pasaulinio karo autorė beveik 20 metų gyveno lietuvių sukurtoje nepriklausomos Lietuvos valstybėje. M. Komorowskai ji tik išorinė galia, blogis su kuriuo tenka taikytis. Iš jos atsiminimų matyti Lietuvos dvarininkijos vienareikšmiška, šimtaprocentinė identifikacija su Lenkija bei lenkiškumu. Lenkų dvarai jai yra Lenkijos forpostai rytuose. Toks jos, jos tėvų, giminaičių draugų, visos jai pažįstamos Lietuvos dvarininkijos ir bajorijos pasaulis. Ir visi šie žmonės gyveno Sausio sukilimo (t. y., 1863 m. sukilimo) tradicijomis, nors ir nebūtinai jį paremdami, neretai būdami baltųjų" atstovais ar palikuonimis. Visa tai puikia iliustruoja kokiose iliuzijose gyvena tie, kurie bando įžvelgti šiuose žmonėse lietuvius.

Annos Dowgiallo (Magdalenos z Nalęcz - Gorskich Komorowskos dukros) įžanga: mamos vaikystė prabėgo Šaukėnuose. Pirmojo pasaulinio karo metais Šaukėnų dvaras buvo beveik sugriautas, po karo kelerius metus tęsėsi jo atstatymo darbai, o šeima persikėlė į Biržuvėnus, Annos Gorskos (autorės motinos) dvarą. 1924 m. autorė ištekėjo už Juliuszo Komorowskio ir apsigyveno Kavoliškio dvare šalia Rokiškio. Ramus gyvenimas baigėsi 1939 m. [mano pastaba: taigi, visas jos gyvenimas iki 199 m. prabėgo lietuviškoje Lietuvoje - Žemaitijoje ir vėliau jau nepriklausomoje Lietuvoje]. Nuo 1939 - 1940 m. apsigyveno Vilniuje. Jos vyras ir sūnus įsitraukė į bendradarbiavimą su Armija Krajowa (7). [Mano pastaba: Nalčcz-Gorskia buvo lenkiškos kilmės (atsikėlę į Žemaitiją 1588 m.) Lietuvos ir Žemaitijos didikai, daugelį amžių ėję aukštas pareigas]. Simptomatiškas autorės dukros išsireiškimas apie savo mamos atsiminimus: ji perdavė "mums, vaikams ir vaikaičiams, savo prarasto, jau nebeegzistuojančio lenkiško pasaulio Lietuvoje nostalgiją" (p. 8). Ji nutapė "lenkų dvaro Lietuvoje paveikslą (p. 8). "Lenkiško dvaro ramybė ir tolygią raidą iš pagrindų pakirto vokiečiai grobiokai, sovietiniai niokotojai ir Lietuvos žemės reforma. [...]. Tie, kurie išgyveno, liko ištikimi Lietuvos žemei, lenkiškoms idėjoms, šeimos ir aplinkos ryšiams. Ištremtieji laikėsi išvien. Sudarė "pakraščių klanus". Anna Dowgiallo: važiuojame jau ne į mūsiškę Lietuvą. Nebeliko žodinio ryšio, nes gyventojai ten pasikeitę, vyrauja lietuvių kalba (p. 9). [vėl simptomatiški išsireiškimai, kurie liudija apie dviejų visiškai skirtingų Lietuvų egzistavimą: lenkiškosios bajoriškosios ir lietuviškosios Lietuvos. Tarp jų - praraja].

Dvaro rūmai Šaukėnuose buvo pastatyti XVIII a. Dvarui 1889 m. priklausė 1121 ha ariamosios žemės, 39 ha pievų ir 1375 ha miškų (p. 13) [taigi, buvo labai stambus dvaras]. Romantiškai aprašomi dvaro rūmai, kambariai, ten matomi daiktai (p. 14). Kambarinė Olesia. Olga Peterson, besirūpinanti vaikų sveikata, buvo vaistininkė, nuolat besirūpinusi vaikų drabužiais, prausimusi, maudymusi (p. 15). Už eglaičių pasirodo gerai pažįstamas juodas Babunės siluetas. Antosius gauna panešti lazdą, aš - maldaknygę, nes Babunė kaip paprastai rytais grįžta iš bažnyčios ir kartu einame Babunės oficinos link (p. 17). Babunė buvo išauklėta Vilniuje labai rūpestingai su vyresne seserimi, kuri buvo Henryko Sienkiewicziaus uošvė, kalbėjo taisyklinga literatūrine lenkų kalba (p. 18). Senelis priklausė "baltųjų", t. y., ginmkluotos kovos priešininkų, grupuotei [kalba eina apie 1863 m. sukilimo partijas - baltuosius ir raudonuosius, kurios abi vienodai buvo lenkiškos savo idealais]. Tačiau jo rankose buvo kasa, o ponios nešdavo ginklus ir maistą miške besislapstančioms "partijoms". Su Babune autorė tamsiuose oficinos kambarėliuose atmintinai mokėsi katekizmą. Su Mama eidavome šviesiomis suknelėmis Dievo Kūno procesijose. Babunė buvo labai pamaldi (p. 19). Romantiškai aprašo arklidę ir jos "gyventojus" (p. 21). Pagaliau išvažiuoja su tėvu. Dažnai su juo važinėjasi. Tada apsivelkame savo paltus, užsidedame raudonais kaspinais apjuostas šiaudines skrybėles ir kantriai laukiame prieangyje tėčio. Aplenkiame daržus (p. 22). Kerdžiaus vaikai skubiai nusivožia kepures, vyriausiasis iš jų sušunka ir atsako į sveikinimus stovėdamas ant vežimo lyg suaugs samdinys (p. 23). [atkreiptinas dėmesys kokios svarbios autorei šios luominio jos pranašumo detalės]. Tėvelis matydavo viską, kas vykdavo ūkyje. Klausinėdavo, nurodinėdavo, bardavo arba girdavo. Priešais mus - Pašoniai, mažas, Babunės pastatydintas palivarkas, tokia šoninė Šaukėnų kišenė. Dar jauną sodą supa liepos, kumetynas, tvartų keturkampis, šiek tiek toliau - kiemas su šulinio svirtimi. Vaikai atbėga atidaryti vartų. Šeimininkas Baranowiczius geras šeiminiams ir Tėvo favoritas. Pašoniai turi 4 samdinius (p. 23). Šaukėnų miestelis daugiausia gyvenamas žydų. Lietuvių nameliai atrodo tarsi atsitiktinai atkelti iš kaimo, Prie namų darželiai, suoleliai po langais (p. 25). Į bažnyčią eidavo per šonines duris nuo klebonijos pusės. Prie jų laukdavo vienas iš eigulių, kad palengvintų mums kelią per bažnyčią iki suolo tarp altoriaus ir zakristijos. Einame ir sėdame nustatyta eile (p. 28). Po valandėlės pagrindinėje galerijoje pasirodo Beržėnų šalys, skubomis nušluosto dulkes, o po jo iš lėto ramiai įeina Czapskiai - dvi dukros ir tėvai. Per visas pamaldas jie kaip pagal komandą kartu stojasi, kartu klaupiasi. Keliuose suoluose matyti dvarininkų skrybėlės. Netoli zakristijos stovi miestelio atstovų, o galerijoje virš mūsų bajorai iš Titvydiškės (bajorkaimio), kelios apkūnios bajoraitės, nerangus, geraširdiško veido Dowejko ir įvairios tetos, dėdienės, apsirengusios kiek miestietiškai, bet daugiausia su nėrinių šalikais, nes su skrybėlėmis (p. 29). [įsidėmėtina - visas dėmesys į dvarininkus ir bajorus. Valstiečiai tarsi neegzistuoja - juos tik taip pristato: visą navą užima kaimo valstiečių minia (p. 29)]. Po sumos kunigas perkaito Evangeliją lenkiškai, paskui lietuviškai ir sakydavo lietuviškai pamokslą, kurios nesiklausydavome, išeidavom po pirmos Evangelijos (p. 29). Kai 1918 m, pavasarį su Mama grįžome į Šaukėnus, labiausia pasikeitė buvo Babunė ir "senasis namas" (p. 32). Senajame name buvo 15 kambarių (p. 33) Mūsų namas buvo keistuolis, fantastas ir romantikas. Jis iš Vakarų gavo gerų manierų ir civlizacijos, kuri buvo matyti iš tvarkos ir švos, kriauklių, vonios ir šiukšlių krepšių. Tėvai buvo išsilavinę užsienyje. Mama dažniausia gyvndavo Šveicarijoje arba pietuose. Tėvas Halėje baigė žemės ūki mokslus. Mūsų namai neturėjo sarmatiškų šlamšto sandėlių, nešvarios virtuvės ir pasirodymų prieš svečius kultūros (p. 34). Bažnyčioje skambindavo "Viešpatie angelui. Buvau įsitikinusi, kad trys dūžiai pabaigoje - tai amžinatilsis už žuvisiems per tris sukilimus (p. 36). Prieš naktį tėvas atverdavo langą, iškišdavo galvą ir garsai kreipdavosi: "Panaktinis!" - "Jo Mylista, lenkiuosi". Taip pradėtas pokalbis užtrukdavo. Galiausiai panaktinis gaudavo cigaretę, ir švilpukas, kažin koks džiugus, toldavo mūsų tolesnių dvaro pastatų link (p. 37). Rožinis Mamos kabinetas gegužės mėnesį virsdavo koplyčia. Bet šitai truutį primindavo saldainiuų dėžutę. Imituojantys šilką blyškiai rožiniai apmušalai, rožinis kilimas. Kampe - Mamos mažytis riešutmedžio rašomasis stalas (p. 39). Dėdė Jawtikas buvo Mamos tetos Ksaweros vyras, buvęs ištremtas už dalyvavimą 1863 m. sukilime (p. 41). Tėvai mums, vaikams, buvo Tėtis ir Mamytė, o tarnams - "Šviesusis ponas" ir "Šviesioji ponia" (p. 48). Dviejose virtuvėse buvo verdama vidutiniškai trims dešimtims žmonių, o Mama rikiuodavo keliolikos žmonių darbą (p. 50). [Namų, jų kasdienybės, kelionių pas giminaičius ir draugus dvarininkus aprašymais - štai šios knygos turinys]. Aprašo tarnus. Priešingai nei Zykas, Wincentas Urbanas lenkiškai nekalbėdavo, nors suprasdavo viską (p. 62). Wincentas turėjo žemaičiui būdingų ydų ir dorybių. Buvo diskretiškas, mažakalbis, bet gudrus, truputį tinginys, šiek tiek vagis (p. 62). Vedė Anastaziją, merginą iš šeimyninės, turėjo dukteris Ewą ir Brigidą ir buvo tikrai ištikimas Tėvui ir mums (p. 62). Biržuvėnai - pagrindinė Nalęcz-Gorskių giminės sodyba Žemaitijoje. 1889 m. valdą sudarė 1308 ha ariamos žemės, 584 ha pievų, 1166 ha miškų. Valdai šalia Džiuginėnų priklausė 4 palivarkai, kuriems kartu priklausė 368 ha ariamos žemės, 437 ha pievų, 1043 ha miškų (p. 65). Mechanikas Lukaszas buvo sūnus liokajaus, senojo Lukaszo, kurio tėvas tarnavo Biržuvėnose. Taip pat stalius Wujowskis ir senasis daržininkas. Tų šeimų sūnūs eidavo įvairias pareigas po tėvų ir buvo trečia ar ir tolesnė dvaro tarnų karta (p. 67). Telšiuose dar gyvavo sukilimo legenda, kuri išnyko po gaisro kartu su senais priemiesčio dvareliais apie 1908 m. Kažkada Telšiuose buvo dvaras, bet jis sudegė ir dingo be pėdsakų. Iš jo liko tik Adolfo Czapskio Potulickai dovanotas Dirkštelių dvaras (p. 70). Džiuginėnai priklausė Aleksandrui Nalęcz-Gorskiuui, autorės senelio tėvui. Džiuginėnų valdą sudarę 1000 ha žemės, beveik vien miško (p. 72). Biržuvėnuose vertingiausi dokumentai buvo laikomi geležinėje skrynioje. Prie vertingiausių daiktų priklausė krištolinė taurė, padovanota Nacionaliniam muziejui, skeptras ir tabakinė su Emilijos Plater miniatiūra. Paspaudus spyruoklę tabakinė grodavo Dąmbrowskio mazurką ir kažkokią užmirštą sukilėlių melodiją. Dar buvo Slucko juostų, Kosciuszkos laikrodis, rankomis tapyto saksų porceliano (p. 80). Pjūtis Šaukėnų ūkyje nesukeldavo didesnio sujudimo. Rugiai būdavo pjaunami "dešimtinėmis". Pjaudavo miestelis už kurą, činšą ir pan. Tik suvežant būdavo mobilizuojama arklių jėga ir žmonių darbas. Kai nupjauna paskutinius kviečius, vakare ateina darbininkai nešini "vainiku". Atskira grupe dainuodamos eina moterys, atskiri vyrai ir žmonės iš Pašonių (p. 82). Stovime klausydami ilgos ir monotoniškos dainos. Paskui Tėvai nusileidžia priimti vainikų. Už vainiką ant lėkštės padedam pinigų pasidalyti "degtinei". Tėvai kviečia artimiausią šeštadienį į pabaigtuves. Tai priėmimas visiems, aks dalyvavo pjūtyje (p. 82). Tai puota (p. 82). Babunė iš savo asmeninių pajamų išlaikė neturtingų, nusenusių, sergančių ir luošų prieglaudą - "ubagyną" (p. 86). Mama pasirinkdavo grakščias ir gražias tarnaites. Mūsų bičiulės buvo kambarinės Olesia, Leosia ir šeimininkė Antosia (p. 89). Ištisas skyrius skirtas dvarininkų baliui aprašyti: šokiai, apdarai (p. 97 - 99). Vasarą lankydavome ponus Burbas (p. 97). Biržuvėnai 300 metų buvo Gorskių giminės valda, Mamos ir dėdės Antosiaus gimtieji namai (p. 117). Namas buvo medinis, senas, solidus (p. 117). 1912 m. kartu su Mama autorė važiavo tolimiausią savo gyvenimo kelionę arkliais - važiavo daugiau kaip 120 km, kad aplankytų tetą Marią Wolmerow`ą Vėžaičiuose (p. 122). Kelionėje, užeigų namuose jų laukdavo pakaitiniai arkliai (p. 123). Wolmerowa klausinėjo autorės apie pomėgius, paskui iš Lenkijos istorijos, nes teta buvo aistringa lenkų patriotė. Gavo dovanų gražų Lenkijos istorijos leidinį su malonia dedikacija (p. 124). Vieškelis buvo tuščias, tik vaikų - piemenėlių būreliai išbėgdavo paspoksoti į ekipažą. Karvių, rusvų avių ir žąsų ganymas buvo pagrindinis kaimo vaikų užsiėmimas. Vaikas iš karietos švystelėdavome karamelių, dėl to suprantamas džiaugsmas jų ieškant žolėje. Karameles jie teisingai suskaičiuodavo ir pasidalydavo (p. 127). Biržuvėnuose didžiausias malonumas dėdei būdavo medžioklė (p. 137). Mūsų ankstesni vaikiški pasivaikščiojimai virto krašto pažinimo žygiais ieškant senų bažnyčių, koplyčių, medžių. Kasinėdavome Džiugo pilkapį (p. 142). Pirmas pikta lemianti ženklas mums buvo kometa. Ji pasirodė tylią vasaros naktį virš Luokės žvaigždžių nusėtame danguje (p. 143). Tai buvo seniai pranašauta Halio kometa (p. 13). Paskutiniais metais prieš Pirmąjį pasaulin karą nebuvo justi artėjančios katastrofos požymių. Išmirė 1863 m. sukilimo karta, liautasi apraudoti žuvusiuosius ir pražuvusius Sibire. Žmonės, iš kurių buvo atimtos valdos, išvažiavo į miestus, įgijo išsilavinimą, profesiją ir tapo inteligentija, išlaikiusia bajoriškas tradicijas, O tokie, kurie liko kaimuose, žinojo, kad tautos pareiga yra išlikti, stiprinti lenkiškumo autoritetą per gerovę ir pažangą. Į 1863 m. sukilimą įsitraukė bajorija, o gausūs lenkiški dvarai, dvareliai ir bajorkaimiai po sukilimo liko nuniokoti ir skurdūs. Lietuviai valstija ramiai pratūnojo tolimuose kaimuose kariuomenėms žygiuojant, kartais paremdavo "lenkų karo" sukilėlius, kartais parodydavo rusams jų slėptuves miškuose (p. 143). Baudžiavos panaikinimas atleido valstiečius nuo lažo, bet buvo įvesti piniginiai mokesčiai. Ir kaimas paliktas be dvaro globos ir pagalbos [tai štai koks autorės požiūris š baudžiavą - tai jai "dvaro globa ir pagalba"]. Dvarų ir valstiečių nesusipratimų prieš karą priežastis buvo vadinamieji "servitutai" (bendra miško nuosavybė), bet ir čia dauguma dvarininkų dėl to kylančius konfliktus sugebėjo užglaistyti (p. 144). Mus auklėjo tikrai izoliuotus klasiniu požiūriu. Nevaikščiojome po miestelį ir nedraugavome su palivarko vaikais (p. 144). [štai juodu at balto Lietuvos dvarininkų, aristokratijos uždarumas ir luominė arogancija, egoizmas kaip ant delno]. Visuomenės sluoksnius skyrė praraja, bet kiekviena kaladė sudarydavo savotišką vientisą visumą ir vienos jų atstovas nelengvai prisitaikydavo prie kitos (p. 145). Mano epochos (iki 1914 m.) supratimu, prievartą įkūnijo Rusijos valstybė. O Lenkijos valstybė būdavo kartų svajonė. Svajonė idealizuota kaip šventenybė, jai artimiausi buvo dvarai: neabejotinai aukščiausio kultūros lygio ir nuo amžių puoselėjantys nepriklausomybės tradicijas. Lenkų dvarai siekė toli į rytus. Dvarams nykstant lenkiškumas atsitraukė šimtus kilometrų atgal (p. 146). Šeimininkės keisdavosi retai, bet tai visados būdavo lenkiškai kalbančios bajoraitės, amžiumi kiek vyresnės už kitus tarnus, nepriekaištingos reputacijos ir sąžiningos (p. 163). 

Baigiantis karui autorė sugrįžo į Šaukėnus. Po šalį klaidžiojo vokiečių marodierių gaujos, rusų kariuomenės ir lietuvių partizanų būriai. Miesteliuose ir dvaruose šeimininkavo raudonųjų revoliuciniai komitetai (p. 168). 1924 m. autorė ištekėjo. Juos sutuokė - įsidėmėtina - Rygos, o vėliau Gdansko vyskupas Edwardas O'Rourke (p. 172). Gyvenimui nepriklausomoje lietuviškoje Lietuvoje atsiminimuose skirta vos keli puslapiai. Tėvas mirė 1940 m. (p. 174). Biržuvėnuose iš portretų ramiai žvelgė vyskupas Giedrojcis, kuris čia daug kartų laimino patiekalus, ir Michalas Nalęcz-Gorskis su žmona, kurie iš Salantų skubėdavo pas sūnų gulbės formos rogėmis su žibintais ir deglais (p. 189). Autorė: namas, kuriame gimiau ir užaugau, buvo panašus į tūkstantį kitų. Visi mūsų šalies pakraščių dvarai turėjo daug bendrybių (p. 193). Senąjį Šaukėnų namą, išgyvenusį kelis pokyčius, sudarė keliolika kambarių ir daug sandėliukų bei užkaborių. Jame nebuvo virtuvės. Virtuvė buvo ūkinėms reikmėms skirtame mažajame pastate. Mano tęva jame apsigyveno 1900 m. Statė meistras iš Rygos (p. 194). Mūsų gyvenime miestelio vaidmuo buvo visiškai antraeilis (p. 197). Taip susiklostė, kad niekas iš mano šeimos nedalyvavo Sausio sukilime. Vyresnieji jau buvo mirę, o jaunesni dar buvo vaikai. Tik ponioms teko ryšininkų ir maitintojų vaidmuo. Bet vis vien skaudžiai buvo išgyvenami konfliktai ir tremtys bičiulių bei giminių. Babunė iki gyvenimo pabaigos nenumetė tautinio gedulo [skaitantys galėtų įsidėmėti - kokio tautinio gedulo? Aišku lenkiško]. Dvarai, be daugumos vyrų, išgyveno ekonominę krizę - valstiečių paleidimą iš baudžiavos [štai koks baudžiavos vertinimas, jos panaikinimas - nuostolis, paradimas. Apie bet kokią užuojautą baudžiavos jungą vilkusiems nėra net mažiausių ženklų]. Iš Lietuvos buvo iškelta apie 200 000 bajorų (p. 198). Baudžiava jau buvo panaikinta prieš daug metų, o į tai kaimas reagavo gal ne taip entuziastingai, nei šiandien gali atrodyti, ir gerokai nepasitikėdamas. 1863 m., sukilimas, panašiai kaip ir 1831 m. "lenkų karas", skelbė šūkį "Už mūsų ir jūsų laisvę" ir kovą su amžinu priešu - Rusija. Rusija, kuri uždarinėdavo bažnyčias ir vienuolynus, nugalėtuosius veždavo į Sibirą, o konfiskuotuose valdose apgyvendindavo burliokus. Baudžiavą panaikino Visos Rusios caras! (p. 203). [Štai tikrasis Lietuvos dvarininkų požiūris į baudžiavą ir jo panaikinimą. Panaikinimas blogai, nes tai padarė Rusija ir apskritai baudžiavos panaikinimo valstiečiai esą nepageidavo, nes buvo patenkinti dvaro globa ir patriarchaline tvarka]. Senas stalius lietuvis Zykas kritikavo kaimui suteiktas privilegijas. Senis sakė, kad jis yra baudžiavinis valstietis ir gerai atsimena laikus, kai vaikščiojo atidirbti ir taip priprato prie dvaro, kad į kaimą nebegrįžo. Įvykusias permainas suprato tik taip, kad buvo atimta buvusi ponų globa. Zyko akimis pasitikėjimo verta galia liko dvaras. Baudžiava Lietuvoje neviršydavo 3 dienų per savaitę, turėjo veltui ganyklą, nederliaus atveju - javų sėklai (p. 204) [visiškas melas: buvusių baudžiauninkų atsiminimai liudija, kad daug kur buvo dirbama 6 dienas per savaitę, o grūdus į magazinus suveždavo patys valstiečiai. Grūdus ponai parduodavo savo reikmėms, o valstiečiams bado atveju atėjus prašyti grūdų pirmiausia juos išplakdavo ir duodavo grūdų su pelais ir dirsėmis]. Pasak Babunės žemės išdalijimas nesumažino nepriteklių, gal net padidino skurdą, nes padaugėjo gyvuliais ir padargais neaprūpintų ūkių, o žmonės tuo at metu neteko uždarbio (p. 204). Devyniolikto amžiaus idealistų narsą ir riteriškumą pakeitė visuotinis brutalumas (p. 205) [dvarininkų idealizmas? Na taip, saviesiems ir savųjų atžvilgiu ir sadistiškumas baudžiauninkų atžvilgiu. Tokios buvo tos "bajoriškos dorybės", kurios buvo paprasčiausias luominis egoizmas]. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad "parijais" buvo valstiečiai. Ši gausiausia gyventojų grupė išlaikė kalbą, tradicijas ir ankstesnių kartų gyvenimo būdą. Išlaikė tai šliedamasi prie dvarų, kurie jų nenutautindavo. Nors bajorai perėmė lenkų kalbą ir papročius. Dauguma lietuvių šovinistinių veikėjų išsimokslino Krokuvoje ir Šveicarijoje lenkiškumo prisisunkusių dvarų lėšomis arba jų padedami. Smetonas, wienozynskius, putwinskius ir pan. išugdė ne lietuvių kaimas, bet lenko dvarininko pagalba (p. 205) [štai kokią neapykantą lietuvių tautai demonstruoja Lietuvos dvarininkų palikuonė. Be to, tai melas taip pat - jei dvarai ir padėjo, tai tik atsivertusiųjų į lietuvybę dvarai]. 1914 m. prievarta radosi iš Rusijos valstybės. Lenkijos valstybė buvo kartų svajonė. Lenkų dvarai siekė toli į rytus. Jiems nykstant Lenkija, o kartu su ja ir tautinė kultūra, negrįžtamai atsitraukė už šimtų kilometrų (p. 206).