Lietuvos Darbo jaunimo sąjungos ideologinės dilemos | 2021 vasario 26 d.

02/26/2021

XX a. 4 - o dešimtmečio viduryje Lietuvos katalikiškoje padangėje veikė labai įdomi jaunimo organizacija - Lietuvos Darbo jaunimo sąjunga - kuri savo ideologijoje derino katalikiškus, tautinius (ir net fašistinius-korporacinius) bei komunistinius šūkius. Ši jaunimo organizacija buvo įkurta katalikiškos Darbo Federacijos (LDF) vadovų iniciatyva, ieškant išeities iš konflikto su tuometiniais Lietuvos katalikų visuomenės vadais, kai 1927 m. likusi bendradarbiauti su tautininkais, o 1928 - 1929 m. vėl perėjusi į opoziciją režimui, ji prarado tiek vienų, tiek kitų pasitikėjimą. Buvo pasirinktas kelias burti jaunąją darbininkų kartą į kultūrinę organizaciją, gavus tam tautininkų režimo pritarimą. Darbo jaunimo sąjungos pirmasis suvažiavimas įvyko 1932 m. gegužės 24 d. Svarbiausi sąjungos veikėjai, daugiausia nuveikę ir formuojant jos ideologiją, buvo darbiečių lyderis, sąjungos šefas, buvęs LDF pirmininkas Kazimieras Ambrozaitis (ir apskritai vienas žymiauisų tarpukario Lietuvos katalikų veikėjas), kun. Kazimieras Rankelė (sąjungos dvasios vadas), Vacys Baniulis ir pabrėžtinai bendradarbiavimą su komunistais propagavęs Juozas Bernotas (abu jie kurį laiką pabuvojo Sąjungos pirmininkais). Sąjungos skyriai (draugovės) sparčiai kūrėsi visoje Lietuvoje. Kaune įsikūrė 15 skyrių. Be to, skyriai buvo Marijampolėje (iki 150 narių), Šiauliuose, Vilkaviškyje, kūrėsi Raseiniuose, Jurbarke, Kaišiadoryse ir kitur. Skyriuose paprastai ne mažiau 100 narių. Taigi tai buvo populiari organizacija.

Darbo jaunimo sąjunga buvo pabrėžtinai katalikiška. Įstatuose buvo akcentuojama, jog sąjungos nariais gali būti tik praktikuojantys katalikai. Sąjungos nariams reguliariai buvo pravedamos rekolekcijos, skaitomos konferencijos (neretai pranciškonų kunigų, kurie skaitydavo darbiečiams paskaitas, o Vytauto bažnyčioje vykdavo darbiečių reikalams pamaldos). Dauguma darbiečių buvo Vyrų apaštalavimo sąjungos nariai. Pasak vieno iš Darbo sąjungos lyderių J. Bernoto, katalikų elitas stengėsi sąmoningai nuslėpti nuo visuomenės darbiečių dalyvavimą religinėje sferoje faktus (Bernotas J. Gana kalbų // Darbininkas, 1932 05 14, p. 2). Darbiečių būstinėse kabėjo kryžiai (Paura K. Į darbiečius, Darbo jaunimas, 1936, Nr. 1, p. 4). Darbo jaunimo sąjunga turėjo Kauno arkivyskupo Juozapo Skvirecko, kuris buvo susipažinęs su Darbo jaunimo sąjunga ir pareiškęs jai pritarimą, suteikęs materialinę pagalbą bei paskyręs kun. K. Rankelę prie Darbo jaunimo sąjungos, palaikymą (Lietuvos darbo jaunimo sąjungos pirmininko V. Baniulio ir sekretoriaus A. Sabaliausko raštas Kauno arkivyskupui (1933 04 21) // LVIA, F. 677, ap. 5, b. 219, l. 5; Kauno arkivyskupo prašymas Panevėžio vyskupui K. Paltarokui palikti kun. K. Rankelę Kaune // Ten pat, l. 11). Rėmė Darbo jaunimo sąjungą ir kiti konservatyvūs daugiau tautiškai nusiteikę ir krikščionims demokratams oponuojantys vyskupai.

Vis dėlto Darbo jaunimo sąjungai būdingi keisti paradoksai: sukurta su tikslu "saugoti darbininkus nuo bolševizmo pavojaus", stojusi "atviron kovon su bolševizmu" ir buvusi pasiryžusi "padaryti galą klastingam bolševikų darbui" (Lietuvos Darbo jaunimo sąjungos vyriausios valdybos raštas Panevėžio vyskupui K. Paltarokui (1933 11 07) // Klerikalizmas ir katalikų bažnyčia buržuazinėje Lietuvoje. Dokumentų rinkinys. - Vilnius: Mintis, 1978, p. 248), ji buvo bene labiausiai komunistų ir komjaunuolių infiltruota katalikų organizacija ir tuo motyvuojant 1936 m. gruodžio 29 d. uždaryta vidaus reikalų ministro Juozo Čapliko sprendimu (Kodėl uždaryta Darbo Jaunimo Sąjunga // LCVA, F 378, ap. 5, b.4401, l. 44). Tačiau ir po uždarymo komunistų įtakojami šios sąjungos nariai dar 1937 m. pačioje pabaigoje siekė atkurti organizaciją.

Įvairialypiai darbiečių santykiai su komunistais neabejotini. Tai paliudijo pats sąjungos lyderis K. Ambrozaitis, teigdamas, kad slapta sąjungos vadovai bandė "sueiti į kontaktus su komunistinio jaunimo sąjunga", nors, baiminantis vyriausybės bei katalikų visuomenės reakcijos viešai teko skelbti, kad su komunistais nebus kontaktuojama" (Kazimiero Ambrozaičio parodymai // LYA, F.K-1, ap.58, b. Nr. a P - 126911, l. 17v). Savo parodymuose sovietiniams tardytojams K. Ambrozaitis sakėsi stotų tik į Komunistų partiją ("Jeigu stočiau į kokią partiją, tai tik į komunistų partiją, kaip pačią logiškiausią partiją" (Ten pat)). Ten pat K. Ambrozaitis išreiškė pritarimą krikščioniškojo socializmo doktrinai, nurodė šiai doktrinai artimus katalikų veikėjus prieškarinėje Lietuvoje, ir priminė savo kalbą, pasakytą 1928 m. LDF suvažiavime, kur jis išsakė mintį, kad "religija turi tiek suartėti su socializmu, kad laisvai gali abiejose kryžiaus pusėse pakabinti pjautuvą ir kūjį, kaip darbo įrankių simbolius" (Ten pat, l. 41v). Su Darbo jaunimo sąjunga bendradarbiavo nemaža kultūros veikėjų - poetų ir rašytojų (K. Binkis, S. Santvaras, F. Kirša, A. Miškinis, J. Kossu-Aleksandravičius, E. Mieželaitis, L. Janušytė, L. Gira), aktorių, dainininikų ir muzikantų (M. Rakauskaitė, A. Rimydis, J. Petrėnas, Augaitytė, Galaunienė, E. Mažeikienė, A. Sodeika), mokslininkų ir žurnalistų (P. Slavėnas, V. Bičiūnas, Valiukėnas, B. Raila), skaitydami paskaitas, savo grožinių kūrinių ištraukas, deklamuodami eilėraščius ar rengdami koncertus darbininkams sąjungos skyrių susirinkimuose. L. Gira ir J. Marcinkevičius dalyvavo kun. K. Rankelės mirties proga 1937 m. gegužės 6 d. kun. Kazimiero Rankelės minėjimo komiteto surengtame jo iškilmingame minėjime (Raportas Valstybės Saugumo Policijos Kauno Apygardos Viršininkui (1937 05 07) // LCVA, F. 378, ap. 5, b. 3128, l. 185). E. Mieželaitis sąjungos laikraštyje "Darbo jaunimas" skelbė savo eilėraščius. Viename iš jų - "Darbiečių keliai" - rašė: "Pakilk aukštin, kol leidžia jaunos jėgos / Ir kol jauti krūtinėj - tūkčioja širdis! / Dar draugas paskutinis nuo tavęs nebėga, / Dar mūsų jėgos kruvinos prigis! [...]. Tu žalias Herkulesas Lietuvos arimuos! / Tu Lietuvos vikingas! Tu žmogus, / Ne kirmėlė, kur laisvės nebežino, / Ir tik lapus temoka graužt žalius. [...]. Vikingai, ar nejaučiate širdies, / Kuri į Laimės šviesą saulę jus nuves? / Kuri į laimės šviesą saulę jus nuves? / Tu užutrauksi dainą fabrikuose, / Barake, forte, lūšnoj, arime. / Aš tvirtą ranką tau paduosiu, / Tu man paduosi ir drauge - Eime!" (Darbo jaunimas, 1936, Nr. 1, p. 1) arba: "Dirbsim vėl susibūrę į spiečių, / Krausim rąstus ant tiltų, betonų, / Tegul žino, dalia kad darbiečių, / Ne minštasuolėj sėdinčių ponų! Mes nenorim milijonų ir turtų! Mums ir fortai, ir lūšnos, barakai... / Leiskit kilnią idėją sukurti / Ant šio trumpio ir žemiško tako" ("Ei, darbiečiai"). Daugelis jų (E. Mieželaitis, L. Gira, J. Marcinkevičius, K. Binkis) 1940 - 1941 m. ir po karo aktyviai dalyvavo sovietinės Lietuvos gyvenime. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad katalikai darbiečiai vadino vienas kitą draugais, kaip ir komunistai, arba "jaunaisiais kovotojais".

Kun. Kazimieras Rankelė, sąjungos dvasios vadas
Kun. Kazimieras Rankelė, sąjungos dvasios vadas

Komunistų ir komjaunuolių stiprią infiltraciją įrodo ir pačių komunistų šaltiniai, iš kurių galima spręsti, kad į sąjungos skyrius (draugoves - ypač Kauno, Marijampolės, Rokiškio) buvo siunčiami komjaunuoliai ir komunistai, o kai kurie jų net būdavo išrenkami draugovių valdybų nariais, veikė ištisos komjaunuolių kuopelės. Pvz.: komunistas F. Bieliauskas buvo išrinktas Žaliakalnio draugovės valdybos nariu (čia jam padėjo taip pat komunistai K. Marčiulionis, J. Laurinkus ir kiti). Šioje draugovėje (skyriuje) veikė ir komunistai ar komjaunuoliai mūrininkas Henrikas Medišauskas, linotipininkas Kubilius (Sudavičius B. LKP kova už darbininkų klasės vienybę (1934 - 1937 metai), p. 30). F. Bieliausko ir jo bendražygių aiškinamojo darbo dėka 40 darbiečių iš organizacijos išstojo. Komunistų paveikti jie sukūrė legalią Lietuvių darbininkų švietimo draugiją, kuri 1934 m. vasarą turėjo apie 100 narių. Šiai draugijai vadovavo komjaunuolis H. Medišauskas, o taip pat - komunistai A. Jakštas, O. Puteikytė ir komunistams artimi darbininkai (LKP istorijos apybraiža, p. 303). Nuo 1934 m. darbavęsis Raudonojoje pagalboje (MOPR-e, o nuo 1935 m. palaikęs ryšius su komunistais pogrindininkais komjaunuolis H. Medišauskas buvo išrinktas Tvirtovės draugovės pirmininku (Medišauskas H. Komunistų darbas Lietuvos Darbo jaunimo sąjungoje 1932 m. // LYA, F. 3377, ap. 46, b. 556, l. 2). Galimas dalykas Tvirtovės draugovėje komjaunuoliai buvo V. Baronas, V. Kubilius ir kiti, kurie supažindino jį su komunistais pogrindininkais (Ten pat, l. 5, 6). Tvirtas pozicijas komunistai turėjo taip pat Vilijampolės ir kituose darbiečių skyriuose. Stasys Sinovaitis, nuo 1935 m. komjaunimo narys, priklausė ir Darbo jaunimo sąjungai. Po A. Kranausko laidotuvių ir streiko, kuriame aktyviai dalyvavo, buvo suimtas (Autobiografija // LYA, l. 3, 3v, ). Kauno partinės organizacijos ataskaitoje už 1936 sausio mėnesį rašoma, jog Darbo jaunimo sąjungos Kauno organizacijoje 1935 m. buvo penkių narių partinė kuopelė (Sudavičius B. LKP kova už darbininkų klasės vienybę 1934 - 1937 metais. Disertacija istorijos mokslo kandidato laipsniui įgyti. - Vilnius: Vilniaus universitetas, 1960 m. // LYA, F. 3377, ap. 48, b. 708, l. 140). Tvirtas pozicijas komjaunimo kuopelės turėjo Šiaulių, Alytaus, Raseinių, Marijampolės, Telšių, Vilkaviškio, Šakių bei kitų apskričių Darbo jaunimo skyriuose (Černiauskas S. Profsąjunginio judėjimo vystymasis Lietuvoje 1927 - 1940 metais. - 1966). Darbiečius komunistai ir komjaunuoliai įtraukdavo į revoliucinių dainų dainavimą (LKJS Kauno rajkomo pranešimas apie 1933 metų veikimą // LCVA, l. 21). Marijampolėje viena komjaunimo kuopa visa įstojo į Darbo jaunimo sąjungą. Marijampolės partinės organizacijos 1936 m. ataskaitoje pažymima, kad komjaunuoliai turėjo pasisekimą pas darbiečius. Vykstant valdybos rinkimams, jie netgi sugebėjo išsivesti iš salės žymią daugumą darbiečių. Komjaunuoliai Darbo jaunimo sąjungoje organizavo vieningo jaunimo fronto grupes. Be ekonominių klausimų kėlimo jie kalbėdavosi su jaunimu apie A. Puškiną, M. Gorkį. Viešuose vakaruose, kuriuose kunigai skaitydavo paskaitas, uždavinėdavo diskusijas sukeliančius klausimus (pav. argi Italijoje nėra bedarbių?) ir taip perimdavo iniciatyvą į savo rankas. Taip paveikti darbiečiai pasisakydavo už paramą Ispanijos liaudžiai (Dr. "Beržas" [A. Sniečkaus] informacija apie Lietuvos komjaunimą IKKIM [Komunistinio jaunimo internacionalo vykdomojo komiteto] sekretoriato posėdyje 1937.07.09 // LYA, F. 3743, ap. 1, b. 108). Komjaunimo ataskaitoje pažymima, jog ypač Kauno mieste komjaunimo įtaka Darbo jaunimo sąjungoje buvo didelė. Susirinkimuose dažnai skambėdavo antifašistiniai pasisakymai, kai kurie sąjungos nariai aktyviai dalyvavo streikuose (Dėl Lietuvos Darbo jaunimo sąjungos uždarymo (1937 01 02) // LYA, F. 3743, ap. 1, b. 107, l. 1). LKS rajkomo pranešime pažymima, jog buvo sušaukta keletas darbiečių-jaunuolių pasitarimų, grupė jaunuolių dalyvavo "Darbo jaunimo" gegužinėj, kur "dainavo revoliucines dainas ir į tą dainavimą įtraukė pačius dalyvių-darbiečių sluoksnius, kurie neklausė vadų perspėjimų nedainuoti rev. dainų [...]". Kaliošų fabrike, kur dirbo daugiausia Darbo federacijos vadų rekomenduoti darbininkai, komunistai susirišo su darbininku darbiečiu, ir suorganizavo streiką (LKJS Kauno rajkomo pranešimas apie 1933 metų veikimą // LCVA, l. 21). Komunistai giriasi, jog 1936 m. sausio mėn. jų sušauktame Darbo jaunimo sąjungos narių susirinkime Vilijampolėje dalyvavo 80 darbininkų. Vienas iš kalbėtojų protestavo prieš fašistinę rinkimų į Darbo rūmus sistemą. Pažymima, kad susirinkusieji jam karštai plojo (Kauno partinės organizacijos ataskaita už 1936 m. sausį // LYA, F. 77, ap. 19, b. 10, l. 14). Komunistai savo ataskaitose apie darbą priešininko organizacijose aiškino, jog sąjungos renginiuose jie rengdavo pranešimus, kuriuose buvo keliamas vieningos darbininkų kovos prieš eksploataciją klausimas (Apie mūsų darbą priešininko organizacijose (1936 03 16) // LYA, F. 77, ap. 19, b. 10, l. 36). Pažymima, jog provincijoje miesteliuose vietinė Darbo jaunimo organizacija yra "mūsų rankose" (Ten pat, l. 36).

Darbo jaunimo sąjungoje teigiamo atgarsio susilaukė bendro darbininkų fronto idėja. Sąjungos Šančių skyriuje veikė bendro fronto grupė. 1935 m. lapkričio 18 d. dideliame sąjungos narių susirinkime darbininkai atvirai pasisakė už bendro fronto sudarymą. Narių daugumos spiriami atskiri sąjungos vadovai taip pat pasisakė už darbininkų veiksmų vienybę (Atamukas S. LKP kova prieš fašizmą, už Tarybų valdžią Lietuvoje 1935 - 1940 metais, 1958, p. 134). Galimas dalykas, jog į 1936 m. vasarą sukurtą antifašistinio jaunimo fronto komitetą įėjo ir Lietuvos Darbo jaunimo sąjungos atstovas (Tikuišis A. LKJS taktika, panaudojant legalias galimybes jaunimui telkti į kovą prieš fašistinę diktatūrą 1927 - 1937 m. // LKP istorijos klausimai, T. 12, Vilnius, 1972, p. 48). Sąjungos suvažiavime 1936 m. birželio 7 d. buvo entuziastingai pritarta vieno iš pranešėjų kvietimui komunistams, liberalams ir socialistams eiti kartu su darbiečiais (Atamukas S. LKP kova prieš fašizmą, už Tarybų valdžią Lietuvoje 1935 - 1940 metais, p. 152). Istoriko V. Marcelio teigimu darbiečių antifašistinio jaunimo fronto grupė irgi kelis kartus kreipėsi į Darbo jaunimo sąjungos narius, ragindama kurti frontą (Marcelis V. LKJS veikla telkiant Lietuvos jaunimą į kovą prieš fašizmą (1935 - 1940 m.) // LKP Istorijos klausimai, p. 24). Dėl komjaunimo įtakos darbiečiai aktyviai dalyvavo kampanijoje Ispanijos liaudžiai remti (Ten pat, p. 25). Akcijoje dėl demokratinių rinkimų į Darbo rūmus kartu su komunistais dalyvavo ir Darbo jaunimo sąjungos nariai (Ten pat, p. 72). Komjaunimo ataskaitoje pažymima, jog kompartijos įtakoje Darbo jaunimo sąjunga boikotavo rinkimus į Darbo Rūmus ir Seimą 1936 m. (Dėl Lietuvos Darbo jaunimo sąjungos uždarymo (1937 01 02) // LYA, F. 3743, ap. 1, b. 107, l. 1). Prisimenant, kad komjaunimą kompartija ketino paversti visą antifašistinį jaunimą jungiančia organizacija, kurią ketinta pavadinti ir Lietuvos darbo jaunuolių sąjunga (Ten pat, p. 21) - aiški užuomina į Lietuvos darbo jaunimo sąjungą - galima suvokti kokio masto buvo komjaunuolių infiltracija. Bet tai tik viena pusė, o kita - pačių darbiečių - katalikų (juk tik praktikuojantys katalikai galėjo tapti sąjungos nariais) - palankumas komunistų ir komjaunuolių idėjoms ir veiklai - juk būtent eiliniai sąjungos nariai komunistus ir komjaunuolius rinkdavo į valdybas, dainuodavo jų siūlomas revoliucines dainas.

Darbo jaunimo sąjungos triumfu ir pralaimėjimu virto darbiečio Antano Kranausko iškilmingos laidotuvės 1936 m. birželio 17 d. Jose bei po to tris dienas (birželio 18 - 20 d.) vykusiame visuotiniame Kauno darbininkų streike Darbo jaunimo sąjungos nariai aktyviai dalyvavo kartu su komunistais, socialdemokratais, krikščionių darbininkų sąjungos nariais. Komjaunimo atsišaukime (1937 m. sausio mėn.) į Lietuvos darbo jaunimo sąjungos narius rašoma: "Mes kartu kovojome birželio 17 per generalinį streiką. Draugai darbiečiai ir skyrių valdybų nariai, tiesiam komjaunuolišką ranką bendrai kovai" (Lietuvos komunistų partijos atsišaukimai, t. 4: 1935 - 1940, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963, p. 532). Ir net sunku pasakyti, kas vaidino svarbesnį vaidmenį: komunistai laurus prisiima sau, o K. Ambrozaitis teigia, kad laidotuves suorganizavo darbiečiai. Ir streike dalyvavo ir komunistai, ir darbiečiai vienodai aktyviai. Sovietiniai istorikai priversti pripažinti Darbo jaunimo sąjungos vadovybės dalyvavimą laidotuvių organizavime bei demonstracijoje. Istorikas P. Štaras pažymi, jog Darbo jaunimo sąjungos vadovybė su Ambrozaičiu priešakyje buvo gavusi oficialų valdžios leidimą savo organizacijos nario Kranausko laidotuvėms organizuoti (Štaras P. Visuotinis politinis darbininkų streikas Kaune // Revoliucinis judejimas Lietuvoje: straipsnių rinkinys. - Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957) bei visuotiniame streike. Darbiečiai netgi ragino darbininkus streikuoti (Marcelis V. LKJS veikla telkiant Lietuvos jaunimą į kovą prieš fašizmą (1935 - 1940 m.) // LKP Istorijos klausimai, p. 25 - 26). Netgi rugsėjo 1 d. darbiečiai dar reikalavo streikuoti (Rugsėjo 1 d. Kai kurie sąjungos nariai ragino streikuoti [...]" - tai savo sprendime uždaryti Darbo jaunimo sąjungą konstatavo vidaus reikalų ministras J. Čaplikas. Visuose šiuose įvykiuose aktyviai kartu su komunistais ir katalikais darbiečiais veikė ir socialdemokratai (Janauskas G. Visuomenė ir valdžia 1936 - 1940 m.: opozicija A. Smetonos režimui // Istorijos magistro darbas. Kaunas: VDU Humanitarinių mokslų fak., 2002 m., l. 28). Taigi laidotuvių demonstracija ir visuotinis streikas buvo realiai tu metu egzistavusio liaudies fronto įrodymas. LKP Kauno miesto raikomas, girdamasis komunistų indėliu, pažymi, jog demonstracijoje dalyvavo 15 - 20 000 žmonių, o vainikų laidotuvėms buvo paruošta apie 100 (nešama buvo apie 50) (Visuotinas streikas Kaune [ištraukos iš laiško asmens, buvusio arti įvykių Kaune; su pastabomis] // LYA, F. 77, ap. 19, b. 11, l. 39). Nepaisant to, darbiečiai ir po karo teigė patys suorganizavę Darbo jaunimo sąjungos nario A. Kranausko laidotuvės. P. Jocys laiške prel. M. Krupavičiui 1959 m. gegužės 31 d. rašė: organizacjos vadovybe suorganizavo milžiniškas Kranausko laidotuves [...]. Laidotuvių demonstracijai vadovavo Ambrozaitis (F 54 - 339, l. 490).

Tuo tarpu K. Ambrozaičiui Darbo jaunimo sąjungos būklė nekėlė didesnio susirūpinimo. Net 1936 m. birželio mėn., kai rodos sunku buvo beatskirti darbiečius nuo komunistų, K. Ambrozaitis nemanė paradęs kontrolę darbiečiams. Po A. Kranausko laidotuvių birželio 19 d. ministrui pirmininkui J. Tūbeliui siūlėsi parengti plačią socialinio tautinio darbo programą, kuri "kiekvieną dirbantį lietuvį padarytų lygiaverčiu ir lygiateisiu nariu [...] lietuvių tautos šeimoje" (LCVA, F 566, ap. 1, b.16, l. 2v).

Po visuotinio Kauno darbininkų streiko darbiečių ir komunistų bendradarbiavimas dar labiau sustiprėjo. 1936 m. lapkričio 24 d. sąjungos pirmininkas J. Bernotas dar mėgino sąjungą apvalyti nuo "antifašistinių elementų", bet tai nepavyko - jis pats buvo pašalintas iš sąjungos vadovybės (Atamukas S. LKP kova prieš fašizmą, už Tarybų valdžią Lietuvoje 1935 - 1940 metais. - Vilnius, 1958, p. 165). Po vidaus reikalų ministro sprendimo (1936 m. gruodžio mėn.) uždaryti Lietuvos Darbo jaunimo sąjungą, jos nariai komunistai ir komjaunuoliai protestavo, dėjo pastangų ją atkurti, ragino kitus jos narius protestuoti (Lietuvos KP CK ataskaita ir dalykinė Lietuvos KP CK narių informacija (1937 m.) // LYA, F. 77, ap. 26, b. 2, l. 26-28). Vienas iš buvusios darbo jaunimo sąjungos vadovų Alfonsas Barila, studentas teisininkas, buvęs karštu ateitininku, dirbęs su krikščionimis darbininkais, VSD žiniomis "paskutiniu metu smarkiai prijaučia komunistams. Labai galimas dalykas, kad yra ir istojęs į partiją" (Sandarbininko "In" pranešimas (1937 10 11) //LCVA, l. 140), 1937 m. spalio mėn. kaip krikščionių darbininkų sąjungos atstovas buvo atvažiavęs į Marijampolę, kur turėjo pasitarimą "su Marijampolės komunistais Stankevičiumi Kaziu ir Mickevičiumi Jonu bendro fronto klausimais prieš seimo rinkimus". Tiesa, susitarta nebuvo, o komunistas J. Mickevičius apibūdino Barilą kaip vaikėzą (Sandarbininko "In" pranešimas (1937 10 11) // LCVA, l. 140). Vėliau spalio mėn. tas pats A. Barila taip pat Marijampolėje buvo pas buv. Darbo jaunimo sąjungos vieną iš vadovų Simonaitį ir ragino jį "rūpintis sąjungos atkūrimu". Aiškino jam, jog tikimasi, kad "vyriausybė leis veikti naujai darbininkų organizacijai "Globos darbininkų" sąjunga. Barila dar pasakojo, kad ne vienoje vietoje buvę darbiečiai organizavo sreikus" (Sandarbininko "Buck" pranešimas (1937 10 31) // LCVA, F. 378, ap. 12, b. 658, l. 1). VSD nustatė, jog A. Barila palaiko ryšius su K. Ambrozaičiu (Ten pat, l. 1v).

Kai pastangos atkurti sąjungą nedavė rezultatų, tuomet komjaunuoliai ėmėsi pastangų patraukti darbiečius į komjaunimo gretas. Vis dėl to komunistai buvo priversti konstatuoti, jog į komjaunimą nuėjo tik nedidelė dalis buvusios Darbo jaunimo sąjungos narių (Dr. "Beržas" [A. Sniečkus] informacija apie Lietuvos komjaunimą IKKIM [Komunistinio jaunimo internacionalo vykdomasis komitetas] sekretoriato posėdyje 1937.07.09 // LYA, F. 3743, ap. 1, b. 108). Neabejotina, kad masyvią komunistų ir komjaunuolių infiltraciją į Darbo jaunimo sąjungą sąlygojo jų siekis įsigyti legalaus veikimo darbininkų masėse galimybes. Policijos vykdomi darbiečių areštai tik padidino šios sąjungos populiarumą darbininkų tarpe. Anot LTSR vidaus reikalų komisaro A. Gudaičio-Guzevičiaus būtent nuo Kauno visuotinio darbininkų streiko prasidėjo glaudesnis kontaktas tarp komunistų ir krikščionių darbininkų organizacijų, tarp kurių išsiskyrė "Jaunimo darbo sąjunga", vadovaujama Ambrozaičio (Lietuvos Krikščionių demokratų partija. Valstybės saugumo komisaro dr. Guzevičiaus paskaitų VKGB SSSR Aukštojoje mokykloje stenograma; 1942 m. mok. metai // LYA, F.K-1, ap. 3, b. 150, l. 49). Jis netgi rašo: "Katalikų darbininkai veikė ranka rankon su komunistais" (Ten pat, l. 64v). Kompartijos vadų iniciatyva nemaža dalis buvusių darbiečių vadovų prisijungė prie kampanijos už amnestiją politiniams kaliniams, inicijuotos komunistų (Informacija iš Lietuvos (dr. Kazio laiškai) (1937 09 2) // LYA, F. 77, ap. 20, b. 4, l. 15).

Konstatavę masyvią komunistų ir komjaunuolių infiltraciją sajungoje susiduriame su iš pirmo žvilgsnio sunkiai paaiškinamu paradoksu: kaip galėjo komunistų infiltracija įvykti katalikiškoje organizacijoje, kuri buvo sukurta specialiai su tikslu apsaugot darbininkus nuo komunistų įtakos ir kurios kūrėjai, iniciatoriai, lyderiai, vadovai ir aktyvistai buvo patys aktyviausi Bažnyčios gynėjai, kovotojai už jos reikalus? Tokiais buvo Darbo jaunimo sąjungos lyderiai V.Baniulis ir kun. K. Rankelė, priklausę Katalikų akcijos komitetui (KAK) (Iš K.A.K. istorijos // LII, F54-280, l. 1-9), inicijuotam ir slapta palaikomam vyskupų. Juk žinoma, kad kun. K. Rankelė buvo vysk. Kazimiero Paltaroko žmogus, kuriam pasak K. Ambrozaičio buvo pavesta suorganizuoti KAK, su jo pagalba nuversti tautininkus ir valdžią vėl pervesti į krikščionių demokratų rankas (Raportas Valstybės Saugumo Policijos Kauno Apygardos Viršininkui (1937 05 07) // LCVA, F.378, ap. 5, b.3128, l. 185). Kitas Darbo jaunimo sąjungos lyderis V. Baniulis kurį laiką buvo studentų ateitininkų sąjungos "Vytauto" klubo pirmininkas (Alekna V. Vytauto klubas, p. 413), o jo ilgametis draugas Barzdžius buvo svarbus veikėjas, prisidėjęs prie kitos slaptos pogrindinės katalikų organizacijos - Laisvės kovotojų sąjungos - sukūrimo 1931 m. rudenį ir 1932 m. pradžioje (Iš K.A.K. istorijos // LII, F54-280, l.6-8). Su Laisvės kovotojų sąjunga buvo susijęs ir kun. Rankelė (Ten pat, l.5). Pats K. Ambrozaitis krikdemų valdymo laikais veikė kaip tipiškas to meto katalikas, kuriam svarbiausia buvo kova su kairiaisiais. 1929 m. Darbo federacijai stojus į opoziciją tautininkams, Ambrozaitis suimtas, teistas, kaip ir J. Bernotas bei kun. K. Rankelė. Juos rėmė aktyviausi to meto katalikų veikėjai, tarp jų ir kun.  M. Krupavičius. Kun. K. Rankelė visur garsėjo kaip pavyzdinis kunigas: Rokiškio parapijiečiai net pasipriešino jo iškėlimui į kitą parapiją, taip nepaklusdami vyskupo autoritetui (Valstybės Saugumo ir Kriminalinės Policijos Panevėžio Apygardos Apžvalga Nr. 11 (lapkričio mėn.) // LCVA, F.378, ap. 3, b.3475, l. 88). 

Vienas iš Darbo jaunimo sąjungos lyderių, artimas K. Ambrozaičio bendražygis Juozas Bernotas, buvęs ateitininku ir skautu, nusivylęs katalikų vadais tapo komunistu, o K. Ambrozaičio įtikintas, sugrįžo į katalikybę ir buvo atvestas į Lietuvos darbo jaunimo sąjungą bei įtrauktas į jos vadovybę (Bernotas J. Tūkstančiai litų, tūkstančiai katalikų // Darbo jaunimas, 1936, Nr. 1, p. 13; Pasikalbėjimas su Darbo jaunimo sąjungos šefu Ambrozaičiu // Darbininkas, 1932 11 26, p. 1, 2). J. Bernotas kompartijos veikloje dalyvavo realiai - pasak vidaus reikalų ministro J. Čapliko buvo nubaustas 6 metams už atsišaukimų platinimą ir spausdinimą, o savu laiku - 3 metams už komunistinį veikimą (Čaplikas dėl uždarytos Darbo jaunimo sąjungos (Lietuvos aidas, 1936 12 29). Vėl sugrįžęs į katalikybę jis buvo suimtas kaip KAK veikėjas (Pasikalbėjimas su Darbo jaunimo sąjungos šefu Ambrozaičiu // Darbininkas, 1932 11 26, p. 1, 2). Įdomu, jog K. Ambrozaičiui komunistai nebūtinai iš principo blogi žmonės (Ten pat). 1932 m. lapkričio mėn., t. y. jau susikūrus Darbo jaunimo sąjungai, J. Bernotas su savo keliais bendražygiais buvo suimtas dėl veikimo nelegalioje organizacijoje "Laisvė ir Tiesa", kurios atsišaukimuose buvo smerkiama "fašistinė diktatūra" ir bolševikai, ir raginama jungtis prie judėjimo, kuris vadovaujasi Rusijos "Žemės ir laisvės" sąjungos idealais (Medžiaga, susijusi su organizacija "Laisvė ir Tiesa" (1932 m.) // LCVA, l. 11 - 13). Taigi, ir jam tapus sąjungos lyderiu, revoliucinių idėjų jis neatsisakė. Neatsisakė savo katalikiškai komunistinių įsitikinimų ir 1939 m., kuomet be mažiausių apgailestavimų jis prisiminė Darbo jaunimo sąjungą ir savo vaidmenį jos vadovybėje (Bernotas J. Redaktorius sudegino paskutinį suoliuką // Darbininkas, 1939 11 30, p. 2). Jis ir toliau kalbėjo apie darbininkišką solidarumą ("siekiant socialinių reformų, turime būti vieningi ir kupini darbininkiško solidarumo") (Bernotas J. Vienas likimas - vienas kelias // Darbininkas, 1940 02 01, p. 3). Be kita ko, jis suorganizavo "darbo žmonių" rašytojo j. Biliūno minėjimą Kaune 1939 m. spalio 15 d. (Minėjo darbo žmonių rašytoją Biliūną // Darbininkas, 1939 10 19, p. 10). Tuo tarpu patys komunistai irgi turėjo pretenzijų J. Bernotui. Esą jis buvo provokaciniais tikslais atsiųstas į Darbo jaunimo sąjungą ir tik apsimetė esąs kairysis. Esą jis gretinosi prie komunistų, buvo pasodintas į Varnių koncentracijos lagerį kaip komunistas, bet ten atskleistas kaip provokatorius. Pas krikščionis demokratus jis provokaciškai kvietė kovoti su fašistine valdžia. Vėl suimtas, lageryje vėl buvo išaiškintas kaip provokatorius. Paleistas buvo pasiųstas į Darbo jaunimo sąjungą, kur dėjosi labai kairiuoju. Atviruose susirinkimuse jis pasisakydavo už bendrą darbą su komunistais (Dėl Lietuvos Darbo jaunimo sąjungos uždarymo (1937 01 02) // LYA, F. 3743, ap. 1, b. 107, l. 1).

K. Ambrozaitis ir po nušalinimo iš Darbo federacijos vadovų bei Darbo jaunimo sąjungos sunaikinimo liko katalikų elito dalyviu. Štai 1940 m. gegužės 26 d. Steigiamojo Seimo minėjime kalbėjo ir K. Ambrozaitis greta kitų katalikų elito atstovų - A. Stulginskio, J. Tumėno, P. Karvelio (Dogelis P. Konfliktų metai ... [ištraukos iš dienoraščio] // Kardas, 1994, Nr.3-4, p.7, 14). 1940 m. birželio mėn., tuoj po okupacijos Ambrozaitis dalyvavo katalikų elito pasitarime.

Tokiam intensyviam Darbo jaunimo sąjungos bendradarbiavimui su komunistais paaiškinti reikalinga jų ideologijos analizė. Nesunku pastebėti, jog darbiečiai naudojo frazeologiją, turinčią ryškų komunistinį atspalvį. Galima net kalbėti apie savotišką katalikiškosios ir marksistinės frazeologijos sinkretizmą, taigi krikščioniškąjį socializmą. Darbiečiai nevengdavo savęs įvardinti krikščionimis socialistais ar krikščionimis komunistais. Tokiais (ir "katalikiškais komunistais") juos vadino didelė dalis katalikiškojo elito, kairieji, kai kurie Bažnyčios hierarchai. Plačiai naudota tokia komunistams nesvetima frazeologija kaip "darbo žmonių velkamos vergijos grandinės", naudotas perfrazuotas komunistinis šūkis į "visų šalių krikščionys darbininkai, vienykitės" (Šis tas iš jaunų krikščionių darbininkų judėjimo užsieniuose: "Visų šalių krikščionys darbininkai, vienykitės" // Darbininkas, 1933, Nr. 4, p. 3), "darbo žmonių išnaudotojų suktybės", "darbo žmogaus teisių pavergėjai", tokie terminai, kaip "buržujus", "proletaras". Buvo akcentuojamas darbininkų solidarumas, nepaisant jų išpažįstamo tikėjimo ar ideologijos: visi fabrikantai ir dvarininkai vienodi, nepriklausomi nuo jų išpažįstamos religijos (Vanga. Darbo jaunimo keliai // Darbininkas, 1932 05 18, p. 1). Anot kun. Rankelės, darbiečiai "ranka rankon eina su viso pasaulio darbininkija", vienoje rankoje nešdami Kryžių, o kitoje darbo įrankius" (Rankelė K. Ar darbiečiai yra komunistai? // Darbininkas, 1933, Nr. 2, p. 4). Darbiečiams priešai greta bolševikų yra ir buržuazinės partijos (Trečiajam Internacionalui // Darbo jaunimas, 1935 09 15, Nr. 7, p. 1). Komunistai buvo kviečiami į darbiečių gretas: "eikite pas mus visi: komunistai ir socialistai, eikite abejonių kupini, eikite, kuriuos gyvenimas parbloškė". Ar visi turi būti nušlifuoti katalikai - klausia kun. K. Rankelė (Rankelė K. Ar darbiečiai yra komunistai? // Darbininkas, 1933, Nr. 2, p. 4). Darbo jaunimas - darbo visuomenės avangardas. Darbo jaunimas raudoną vėliavą, kuri primena darbininkų aukas, neša ten, kur "šviečia amžinos meilės ir tiesos saulė (Kristus)" (Bernotas J. Gegužės pirmoji // Darbininkas, 1932 04 30, Nr. 18, p. 3). Ambrozaitis aiškino, kad prancūzų revoliucijos ir bolševikų revoliucijos, besiremiančios laisvės, lygybės ir brolybės idealais teka iš Amžinosios Meilės šaltinių (Dr. K. Ambrozaičio skaityta paskaita 1933.III.12 L. Darbo Jaunimo social.-profesiniuose kursuose // Darbininkas, 1933, Nr. 11, p. 3-5). Darbiečių lyderiai kvietė į į savo gretas visus - komunistus ir socialistus (Rankelė K. Ar darbiečiai yra komunistai? // Darbininkas, 1933, Nr. 2, p. 4). Bandyta katalikiškai įprasminti Gegužės 1 -ąją: darbiečiai eina Lietuvos keliu, Kristaus darbininko, Kristaus revoliucionieriaus, Kristaus Dievo vedami (Trečiajam Internacionalui // Darbo jaunimas, 1935 09 15, Nr. 7, p. 1). Simpatijas darbininkiško solidarumo idėjoms nemaža dalimi įkvėpė Vakarų Europos krikščionių darbininkų judėjimo patyrimas, kuris populiarintas spaudoje, juo remtasi (juo labiau, kad Darbo jaunimo sąjunga t. Petrusevičiaus buvo atstovaujama užsienyje). Propaguoti Vakarų Europoje (daugiausia Prancūzijoje ir Belgijoje studijuojant) patirti apaštalavimo metodai. Iš Vakarų Europos perimtos revoliucinės krikščioniškojo socializmo idėjos. Krikščioniškasis socializmas pristatomas kaip judėjimas, besiremiantis "nelygstama religinė žmogaus vertė, žmogaus siela", kaip išraiška darbininkų siekio išsivaduoti ir "iš kapitalistinio ir iš socialistinio išnaudojimo". Tapatintasi su prancūziškuoju žosizmu, kaip tinkamos laikysenos (tarp kapitalizmo ir socializmo) pavyzdžiu. Reikštos simpatijos Paryžiaus priemiesčių kunigų veiklai. Buvo demonstruojamas komunistų palankumas Bažnyčiai: komunistai padeda statyti bažnyčias, dalyvauja religinėse eisenose, kalbama net apie "Švenčiausios širdies komunistus" (Grauslys A. Paryžiaus priemiesčių kunigai - darbininkijos draugai // Darbininkas, 1933, Nr. 8, p. 4). Anot istoriko A. Svarausko simpatijos komunizmui neturėtų stebinti: visoje Europoje "buvo pastebimas krikščionių darbininkų doktrinos ir socialistinių idėjų suartėjimo procesas, kurį galima įvardinti religiniu socializmu". Visoje Europoje krikščionys darbininkai "ėmė pripažinti planavimo, nuosavybės padalijimo socialistinių idėjų svarbą". Pasak istoriko jaunoji katalikų karta raginta suartėti su darbininkais, kurti taip vadinamą katalikišką komunizmą.

Toks katalikybės ir marksizmo sinkretizmas buvo galimas tik dėl netradicinės darbiečių katalikybės sampratos, kuria būdingas ryškus antropocentrizmo iškėlimas teocentrizmo sąskaita. K. Ambrozaitis savo paskaitoje apie Kristų Karalių teigė, kad "[...] esą nesvarbu, kuri pusė kovojanti, su Dievu ar be Dievo, jeigu tik už žmogaus teises ir laisvę, tai ir būsią Dievo siųsti žmonės, kurie vykdą jo šventąją valią" (K. Ambrozaičio paskaita // LCVA, F 378, ap. 10, b.88, t. 2, l. 377). Buvo aukštinamas konkretus šiapusinis socialinis veiklumas, nuvertinant kontempliaciją kaip nuodėmingą pasyvumą, smerkiant vadinamąją "sekmadieninę katalikybę", sarkastiškai pastebint, jog sekmadieninė katalikybė laikosi dėsnio "išganyti šventuosius", esą ateitininkai ir pavasarininkai priima tik "patentuotus katalikus" (Rankelė K. Ar darbiečiai yra komunistai? // Darbininkas, 1933, Nr. 2, p. 4). Būta stipraus antiklerikalizmo - Ambrozaitis savo kalbose ne kartą pasisakė prieš kunigus, į pirmą planą keldamas ne katalikybę, bet socialinius darbininkų uždavinius. Po kun. K. Rankelės iškėlimo iš Kauno 1934 sausio mėn., Darbo jaunimo sąjungai nepaskyrus dvasios vado ir dvasininkams pradėjo boikotuoti ją, organizacijos nariams buvo suteiktos laisvo religinio veikimo sąlygos, t. y. pasukta akonfesinės organizacijos kūrimo kryptimi. Darbo jaunimo sąjungos ideologijoje ir veikloje ryškėjo vadizmas, įtvirtintas 1933 m. sąjungos suvažiavime, kai sąjungos vadui K. Ambrozaičiui buvo suteikti vienvaldžio lyderio įgaliojimai. Formavosi Ambrozaičio asmens kultas: būta specialaus "vado" sutikimo ceremonialo, Ambrozaitis vadintas "Sąjungos tėvu", demonstruotas besąlygiškas pasitikėjimas ir atsidavimas jam. Naudoti tokie išsireiškimai kaip "vado širdis", "vaikų tėvas, taip seniai minimas ir laukiamas drg. Dr. K. Ambrozaitis", jo paskaita buvo pertraukiama ovacijomis, jis pats su gėlėmis nešiojamas ant rankų (Sužiedėlis V. Marijampolė - Šiauliai - Kaunas! (Suvažiavimo ir kursų atidarymo proga) // Darbininkas, 1932 11 26, p. 2, 3). Į pirmą planą iškilo tautiškumo elementas. 1935 m. gegužės mėn. įvykusiame Darbo jaunimo sąjungos suvažiavime sąjunga tapo tautine. Priimtas nutarimas kurti suaugusių organizaciją, - "Tautinę Socialistinę Krikščionių darbininkų sąjungą" (Svarauskas A. Lietuvos Darbo federacijos nesutarimai su katalikų politine srove po 1926 m. perversmo // LKMA, t, 31, 2008, p. 15).

Lietuvos Darbo jaunimo sąjungos ideologija ir veikla liudija, jog antikomunizmas nebuvo visos katalikų visuomenės savastis. Atvirkščiai,  ji puikiai demonstruoja, jog katalikų darbininkijos sluoksniams darbininkiško (proletarinio) solidarumo idėjos, nudažytos krikščioniško socializmo (ar komunizmo) retorika buvo labai artimos ir tai sąlygojo praktinį bendradarbiavimą su komunistinėmis organizacijomis (kompartija ir komjaunimu) net iki komunistų ir komjaunuolių iškėlimo į vadovaujančius postus, jų kultūrinių formų perėmimą (revoliucinio turinio dainų dainavimas) bei bendro veikimo (dalyvavimas A. Kranausko laidotuvių demonstracijoje ir visuotiniame Kauno darbininkų streike, parama Ispanijos kairiesiems pilietiniame kare bei kitose bendrose su komunistais bei kitais kairiaisiais (socialdemokratais), kas liudija Lietuvos Darbo jaunimo sąjungos realų dalyvavimą LKP inicijuoto Liaudies fronto veikloje. Darbo jaunimo sąjunga yra pavyzdys organizacijos, kai ideologijoje kartu gali suderėti trijų tipų vaizdiniai - krikščioniškieji, tautiškieji ir socialiniai (komunistiniai). Paties K. Ambrozaičio (bet ir kitų Darbo jaunimo sąjungos vadovų) logika aiški: jis aiškiai linko į katalikiškąjį nacionalsocialzimą ir panašu įsivaizdavo save Lietuvos fiureriu, o tam reikėjo patraukti visus radikalias lietuviškas jėgas, taip pat ir lietuvius komunistus. Iš čia k. Ambrozaičio ir kitų Darbo jaunimo sąjungos lyderių iš pradžių slaptas bendradarbiavimas su komunistais ir komjaunuoliais, o paskui, artėjant 1936 m., ir visiškai atviras. O tai vienareikšmiškai liudija, kad jis ir kitų Darbo jaunimo sąjungos lyderiai bei daugelis eilinių darbiečių matė lietuviuose komunistuose būtent lietuvius, kuriuos gal reikėjo kažkuria forma sukatalikinti (na, kad jie bent vienu žodeliu išreikštų savo bent palankumą krikščionybei), bet tai ne esminis dalykas. K. Ambrozaitis aiškiai siekė sukurti lietuvišką socialistinį frontą (kažkuria prasme bent keleto šūkių lygmenyje gal ir katalikišką), nukreiptą, kaip jis aiškino prieš "kapitalistinį-bolševikinį" frontą (kapitalizmas (buržuazinis pasaulis) ir bolševizmas (komunizmas) jam yra vienas ir tas pats), kurio šaknys - žydiškos...Taigi: Lietuvos Darbo jaunimo sąjunga ir jos vadas (šefas) K. Ambrozaitis buvo galingas Lietuvos politinio-visuomeninio-kultūrinio gyvenimo reiškinys, trukdęs to meto Lietuvoje daug kam - katalikų visuomenės vadovams, tiems patiems komunistams (nes buvo galingas konkurentas), na ir panašu ir tautininkų valdžiai su A. Smetona asmeniškai (savo užmačiomis K. Ambrozaitis potencialiai galėjo būti konkurentas ir jam).

Priedai

Pristatysime Lietuvos darbo jaunimo sąjungos santykį su komunizmo ideologija ir praktika, pateikdami konspekto forma atitinkamus periodinės spaudos straipsnius ir archyvinius dokumentus.

L. D. Federacijos Pirmininko dr-o K. Ambrozaičio kalba, pasakyta š. m. vasario mėn. 12 d, atidarant L. Darbo Federacijos skyrių atstovų suvažiavimą // Darbininkas, 1928 02 26, Nr. 8, p. 2 - 3: Tauta, tautiškumas socialistų kalboje yra tai buržuazinis išmislas, kitas kito ėdimas, vienas prieš kitų siundymas. Tačiau krikščioniškai darbo visuomenei tautybė yra viena žmogiškųjų dorybių, įgimtų ypatybių, kurios mums padeda siekti dorinio, religinio idealo aukštumų. Gerai suprasta tautybė turi padėti įgyvendinti socialinį teisingumą, tautos ūkiškojo gyvenimo santvarkoj. Mums negali būti suprantamas socialistų skelbiamas proletarų bendravimas, o atvirkščiai - draugiško sugyvenimo su visais tautos sūnumis, broliais. Tikras tautiškumas yra sugyvenimo pagrindas. Tas solidarumas yra privalomas mums kaip lietuviams. Tauta krikščioniškai visuomenei yra viena žmogiškų dorybių, įgimtų ypatybių, kurios padeda mums siekti dorinio, religinio idealo aukštumų. Tai praktiškas krikščioniškos meilės įgyvendinimas. Tikram tautininkui yra tik vieninga tautos šeima. Tikrajam tautininkui neprivalo būti nei proletarų, nei buržujų, o yra tik vieninga tautos šeima, sujungta įvairiausiomis pareigomis, atlikimui vieno, visiems bendro tikslo. Socialinis klausimas yra ir krikščioniškojo idealo įgyvendinimo reikalas (p. 2). Matoma materialistinės pasaulėžiūros krizė ir dvasinio atgimimo laikai. Vakarų Europos socialdemokratų vadas Baueris, gindamas religijos laisvę darbininkų tarpe, iškėlė gana originalų pavyzdį: girdi, laisvai šalia kryžiaus jau gali kabėti ir raudonoji vėliava, o iš kitos pusės - kūjis ir pjautuvas - bolševikų ženklas. Tas rodo, kad galų gale ir socialistinės minties žmonės pradeda persitikrinti, kad negalės iš žmonių širdžių išrauti to, kas jiems įgimta, būtent religijos jausmo. Tai yra pirmos to persilaužimo kregždės. Žinoma, mes nieko negalime pasakyti, ar toks pakabinimas šalia kryžiaus raudonosios vėliavos ir bolševikų ženklo prieštarauja mūsų krikščioniškiems įsitikinimams ar ne. Viskas priklauso nuo to, kaip mes į tuos darbo įnagius žiūrėsime. Jei į kūjį žiūrėsim kaip į įnagį skaldyti žmonėms galvas, kalti žmonėms į galvas vinis, kaip kad ir mūsų Seime buvo savu laiku kalbėta ir apgailestauta, kad permaža buvę vienam kunigui į galvą vinių įkalta, - tai žinoma, toks kūjis jokiu būdu negali šalia kryžiaus kabėti. Kitas dalykas, jei mes į jį žiūrėsime kaip į darbo įrankį, kurį ir pats Dievas vartojo dirbdamas žemėj. Toks įrankis gali kabėti ir prieš tai nieko nebūtų galima pasakyti (p. 3).

Sekminių dvasia - krikščioniškos revoliucijos dvasia (Sekminių mintys) // Darbininkas, 1929 05 19, Nr. 6, p. 1: Pirmoji sekminių diena - tai diena kai gimė tai, kas mūsų laikais vadinama krikščionišku arba katalikišku aktivizmu, t. y. veikimu. Giliausia revoliucija - Europos sukrikščioninimas. Tai neįsivaizduojamo gilumo visuomenės gyvenimo revoliucija (p. 1).

Sekminių dvasia - krikščioniškojo komunizmo dvasia (Sekminių minčių antras žiupsnis) // Darbininkas, 1929 05 26, Nr. 7, p. 1: Rusijoje žinomas komunizmas baisus, tačiau jei į komunizmo sąvoką įdėsime krikščionišką turinį, tai gausime ne bjaurybę, bet kilniausio pavidalo visuomeninę santvarką, kurioje dvelkia Šventoji meilės dvasia. Ar ne turtų bendrumas ar ne komunizmas buvo Šventosios Dvasios vaisius pirmose krikščionių bendruomenėse. Dabar eina kalba apie turtų bendrumą, kuris kyla ne iš Šventosios, bet iš piktosios dvasios. Kristaus meilės įsakymu einant, be agitacijos ir teroro, buvo susikūrus tokia ideali bendruomenė, kurioje nebuvo nė vieno reikalingo pagalbos (p. 1).

Karalius Marksas - žemiško žydų mesianizmo atstovas: žiupsnelis minčių apie krikščionybės ir socializmo santykius (iš M. Berdiajevo raštų) // Darbininkas, 1929 07 05, Nr. 13, p. 2: Buržuazizmas ir socializmas - tos pačios dvasios vaikai. Einant Evangelijos mintimis neturtas yra dvasios būvis, o ne ekonominė būklė. Krikščionybė myli neturtą ir atmeta visokią neapykantą. Krikščionybė iškėlė laisvų žmonių brolybę ir lygybę, socializmas laisvam žmogui daro mechanišką prievartą. Socializmas iš esmės susirišęs su prievarta ir materializmu. Marksas visas išrinktosios tautos savybes perkelia proletariatui. Proletariatas yra Mesijas, naujasis Izraelis (p. 2).

Ambrozaitis K. Tolstojus, Leninas ar Gandi? // Darbininkas, 1931 09 20, Nr. 38, p. 2, 3: Bulgakovas lyg ir patardamas mums Tolstojų ir Gandį, ir keldamas viešumon tariamą Lenino užuojautą prislėgtiesiems vis dėl to nerado reikalo nurodyti to didžiojo asmens ir Jo mokslo to mokslo, kuris turi savyje viską, kas yra žmogaus protui ir jo sąžinei priimtina ir pas Tolstojų, ir pas Gandį ir net pas Leniną. Bulgakovas nutylėjo Kristaus vardą. Dl tos priežasties, kai kurie kritikai ir patį Tolstojaus mokymą vadina "krikščionybe ne Kristaus". Viskas, ką Tolstojus kalba apie didžiąją žmogaus vertę, yra paimta iš Evangelijos. Tolstojus tik amžinuoju gyvenimu, net žemė jam niekis su dvasios verte. Tai protestas prieš materialinių turtų garbinimą. Tolstojus yra priešingas veikimui. Gandis reikalauja veiklus pasiaukojimo, todėl jis artimesnis krikščionybei (p. 2). Į patį bolševizmą galima žiūrėti kaip į atžmogėjusios buržuazijos sugalvotą žygį darbininkų rankomis užgesinti religinę šviesą. "Protestuojantis Leninas prieš buržuazijos besotiškumus, kovojantis Leninas dėl darbo žmonių teisių yra suprantamas visai darbo žmonijai ir pirmoje eilėj krikščionims darbininkams dėl to, kad visa tai mus mokė ir tebemoko krikščionybė. Bet yra negalima sekti Leninu tenai, kur jisai, pamynęs dvasinę kiekvieno žmogaus vertę, vartoja nepermaldaujamą smurtą". Kristaus Evangelija labiausiai išaukštino darbo žmones. Visos teisingos pastangos prislėgtųjų vardan yra evangeliškos. Mes tegalime eiti vien su Kristumi. Eidami su Kristumi mes tegalime būti iš dalies Tolstojaus, iš dalies Lenino, iš dalies Gandžio sekėjai. Priimdami Kristaus raginimą būti tobulais asmenimis, būsime toslstojininkais, Priimdami Jo pareigą veikti, šelpti, atmindami Jo duotą pasmerkimą neteisingiesiems, turtuoliams ir t.t., mes būsime leniniškojo aktingumo šalininkai. Priimdami Kristaus raginimą išsižadėti savęs savo artimo vardan ir žinodami didįjį jo asmens aukos pavyzdį, mes tuo pačiu priimsime ir Gandžio reikalavimą aukotis ir Gandžio rodomą savęs išsižadėjimą skelbiamo idealo vardan. Vadinasi aišku: krikščionybės mokslas apima ir Tolstojaus skelbiamą asmens tobulinimosi idealą, ir Gandžio praktikuojamą asmens pasiaukojimą ir Lenino protestą prieš išnaudojimą. Bolševikai skelbia visai aiškią tiesą, kai jie sako, kad darbininkija turi susiorganizuoti, kad nusikratytų išnaudotojų jungo. Tą patį skelbia ir Evangelija (p. 3).

Bernotas J. Organizuokimės! // Darbininkas, 1932 04 09, Nr. 15, p. 2: Į vieną galingą šeimą, kurios vyriausias vadas yra Tas, kuris mylėjo darbą, gynė dirbančiųjų ir vargstančiųjų teises. Kris už tai fariziejų buvo apšauktas maištininku ir nukryžiuotas. Tas Vadas mums teiks šioj sunkioj, bet garbingoj kovoj savo Tėviškos paramos. Mes Jo kariai mes einame į gyvenimo areną su tais reikalavimais, kuriuos Jis iškėlė prieš du tūkstančius metų ir kurie visais laikais nepatiko tiems, kurie skriaudžia savo artimą. Brolybės įgyvendinimas žmonijos tarpe tai Kristaus idealas. Jo įsakymas mylėti vienas kitą gali nepatikti tik tiems, kurie buržuazinėj netiesoj paskendę. Tik tada kai visas pasaulis bus ne tik žodžiais bet ir darbais krikščioniškas, mūsų veikimas bus baigtas. Tada tik grius netiesa, priespauda ir išnaudojimas (p. 2).

Baniulis V. Mūsų keliai // Darbininkas, 1932 04 30, Nr. 18, p. 2, 3: Kristus, Amžinosios Religijos kūrėjas prima tapo žemiškojo - socialinio gyvenimo reformatoriumi. Jis reikalavo solidaraus visų luomų bendradarbiavimo. Yra Jo kovojanti Bažnyčia, kurią sudaro ne Jo paliktieji vietininkai, bet visi, kurie išpažįsta Jo vardą. Tik krikščioniška darbo visuomenė gali reformuoti pasaulį. Gali įgyvendinti amžinosios tiesos dėsnius visame pasaulyje. Kapitalistinė santvarka baigia savo dienas. Reikia klausti, kas jo vietą užims. Darbo visuomenė, tačiau kokia. Komunistas miršta už žemiškojo rojaus įgyvendinimą. Mes turim duoti darbo, mes turim nuskurdusias mases į tikslą vesti. Esame krikščioniškojo solidarumo skelbėjai. Mes sekmadieninę katalikybe laikome nuodėme. Tą kataliką, kuris drįsta vadinti save kataliku, jei tik nueina į bažnyčią ir išklauso Mišių, vadiname veidmainiu ir smerkiame, nes ji atliko tik tai, kas reikia atlikti Dievui, užmiršdamas artimui. Mes šaukiame į gyvenimą socialinę, visuomeninę katalikybę. Gana iš tribūnų ir susirinkimų stebinti gražbylyste. Tad kovon už darbo visuomenės gerbūvį (p. 2). "Praėjo tie laikai, kada su socializmu buvo kovojama kaip su idėja. Socializmas yra įvykęs faktas. Kas yra masėms socializmas? Ar visų socializmo dogmų įgyvendinimas? Ar komunistai eina per kalėjimus tam, kad jie tiki, jog yra teisinga Markso vertės ir viršvertės teorija, istorinis materializmas. Jie net jų nežino. Komunistas miršta už įgyvendinimą žemiško rojaus, kurios turinio ir esmės jis pats nesupranta. Jis žino, kad dabartinis gyvenimas yra nepakenčiamas. Jis ieško ir laukia naujo, geresnio. Jis skęsdamas griebiasi už skustuvo. Kokia tad yra mūsų pareiga? Gal kas mano, kad mūsų darbas baigsis tuo, kad mes eisime ir įtikinėsime darbininkų masėms socializmo klaidingumą, atkalbinėsime užsidegusius komunizmo vergus palikti komunistų eiles. Per daug mes tada būtume naivūs. Mes išalkusioms ir vargų prislėgtoms masėms turime duoti darbo, kuris garantuotų jų medžiaginį pragyvenimą. [...]. Maža to. Mes turime tas nuskurdusias mases į tą tikslą vesti, turime patys tikėti, kad tą tikslą pasieksime. Kitaip būsime panašūs į Kristaus pasmerktuosius fariziejus. Mes turime pažaboti nesuvaldomąjį kapitalizmą ir palenkti jį tarnauti masėms" (p. 3).

Bernotas J. Gegužės pirmoji // Darbininkas, 1932 04 30, Nr. 18, p. 3: Darbo jauniams turi ir bendrą šventę su visa darbo visuomene - Gegužės pirmą. Darbo žmogus visada buvo skriaudžiamas ir išnaudojamas. Bet ateina į pasaulį Tas. Jis vaikšto po Palestinos kraštus. Jis skelbia naują santvarką, pagrįstą meilės dėsniais. Kristus kaip žmogus miršta, bet kaip Dievas pasilieka. Tie, kurie bandė darbo žmogų išnaudoti, prisidengia socialbolševikine kauke. Drąsiai švęsk tą šventę, nes ji tavo. Ne proletarų vienybę skelbk, bet meilę ir brolybę. Tu darbo visuomenės avangardas, tu neši raudoną vėliavą, kuri primena tas gausias aukas, kurias padėjo darbininkija, siekdama savo šventų tikslų. Tai nunešk savo vėliavą ten, kur tavo sąžinė liepia, kur šviečia amžinos meilės ir tiesos saulė.

Bernotas J. Gana kalbų // Darbininkas, 1932 05 14, Nr. 20, p. 2: Darbo jaunimas šventė gegužės 1. Darbo žmonių ir tautų solidarumo šventė. Jaunimas švenčia, gilinas, kai kuo rizikuoja galutiniam laimėjimui - darbo žmogus laimėjimui. Ne su granatomis. Jo kumštis pakils tik tada, kai visos priemonės bus išmėgintos. "Mes krikščionys. Mūsų širdys plaka vienu troškimu: pamatyti kuo greičiausiai naują pasaulį, paremtą krikščioniškos artimo meilės dėsniais. Mes nebijom krikščionio vardo, tik mes jo nevalkiojam, kaip fariziejai po visus sąšlavynus. Mums jis brangus. Ir jis mūsų siekiamas. Mes dirbame drauge ir už religinį atgimimą. [...]. Pasiteiraukite pas "Vyrų Apaštalavimo" Sąjungos vadovybę, kuri patvirtins, kad dauguma darbiečių yra ir sąjungos nariai. Jūs gal netikite? Neseniai vienas laikraštis, kurį redaguoja net neva buvęs darbo žmonių gynėjas ir vadas, išbraukė iš straipsnio viską, kas buvo parašyta apie darbiečių pasirodymą "Vyrų Apaštalavimo" dr-gijos surengtoj "Vyrų Dienoj"" (p. 2). Sąmoningai slepiamas mūsų veikimas religinėj sferoj ir atskleidžiami gandai ir provokacijos.

Vanga. Darbo jaunimo keliai // Darbininkas, 1932 05 21, Nr. 21, p. 3: Katalikybė - kovos religija. Darbo jaunimas ima į rankas kryžių ir evangeliją. Jis katalikiško neužleis. Lietuva maža, bet joje visokios pažiūros gali sutilpti. Dar ir šiandien randasi keistuolių, kurie sako, kad katalikams nerikai rūpintis žemiškaisiais reikalais. Tai nekatalikiška. "Kol žmogus gyvens ant žemės, kol jis alks, trokš, jaus šaltį ir karštį, reikalaus buto ir rūbų. Visiems žinoma, kiek nedorovės skurdas gamina. [...]. Darbo jaunimas neleis mamonizmo dievaičiui šventiems įsitikinimas viešpatauti, bet darys visas pastangas, kad žmogus, gražiausias meno kūrinys, nebūtų nuvargintas, išbalęs, liguistas, peralkęs. Mums ligoninių gana. Reikia daugiau sporto aikščių, valgyklų, širdingo džiaugsmo ir pasitenkinimo" (p. 3). "Nematome skirtumo tarp kataliko ir nekataliko dvarininko, kataliko ir nekataliko fabrikanto, kataliko ir nekataliko spaustuvės vedėjo, kataliko ir nekataliko fabrikanto, kataliko ir nekataliko spaustuvės vedėjo, kataliko ir nekataliko darbdavio, darbininko, pirklio. Šąlame, ledėjame. Teisybės nuovoka vos bliksčioja. Žmonės gatvėse nevalgęs apalpsta ir tai katalikiško Kauno visai nejaudina. Širdies jame nebėra". Tai pagoniški papročiai. O Lietuvos rytuose raudonuoja bolševikinė Rusijos vėliava. Ji revoliucinio teroro bangomis grasina ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai, gal ir plačiam pasauliui. Mūsų kraštas - tiltas tarp Rusijos ir vakarų Europos. Bus visai natūralu, jei Lietuva taps pirmoji komunizmo auka. Darbo jaunimas - naujas avangardas kovoje prieš bolševizmą [...]". Mes mylime tėvynę, todėl buriamės į vienybę.

Bernotas J. Be reikalo ... // Darbininkas, 1932 05 21, Nr. 21, p. 4: "Darbo jaunimas turi bendrą tikslą, vieną norą - kuo greičiausiai susilaukti teisingos socialinės santvarkos. Jo kelias yra vienas, kuris veda į naują skaistenį rytojų" (p. 4).

Pasikalbėjimas su Darbo jaunimo sąjungos šefu Ambrozaičiu // Darbininkas, 1932 11 26, Nr. 48, p. 1, 2: Ryšium su Juozo Bernoto areštu ir spaudoje apie tai paskelbtas žinias, K. Ambrozaitis buvo paklaustas, ką jis apie tai mano. Jis paaiškino, kad Bernotui pareigos Darbo sąjungoje buvo duotos gavus užtikrinimą, kad nesiles į jokį politinį veikimą ir nepainios sąjungos į politinius klausimus. Atvažiuodamas iš Klaipėdos jis turėdavo ilgus pasikalbėjimus su Bernotu. Politinio veikimo nepastebėta. Tačiau štai dabar jis perskaitė, kad pas vieną Bernoto draugą, kuris buvo Darbo jaunimo sąjungos narys, buvo atlikta krata. Ir po to Ambrozaitis turėjo pokalbį su Bernotu, kuris užtikrino, kad jis nedalyvauja slaptame politiniame veikime. Pasak Ambrozaičio, atrodo, tokio veikimo nebuvo išvengta. Atsišaukimų, kuriuos rado pas Bernoto draugą, neteko matyti. Į klausimą ar tą įvykį galima sieti su Bernoto komunistine praeitimi, Ambrozaitis atsakė neigiamai. Neteisinga visko suversti praeičiai komunistinei. Bernotas buvo komunistas. Bet juk "negalime tvirtinti, kad į komunistus eina vien pasiutėliai, razbaininkai, neklaužados. Be to, tie, kurie su nekultūringu pasigėrėjimu nurodo komunistinę Bernoto praeitį, kažkodėl nutyli, kad Bernotas pirmiau buvo ateitininkas ir tik vėliau tapo komunistu. [...]. Vertinkime subrendusio žmogaus darbus ir jo žygius ir nelieskime dažnai kančiomis ir ašaromis pašvęstus jaunatvės kryžiaus kelius". Ambrozaitis Bernotą buvo rekomendavęs ir kitoms katalikiškoms organizacijoms. "Šį įvykį pažymėjo ne vien Lietuvos, bet ir kai kurie užsienių laikraščiai, ypač pabrėždami tą aplinkybę, kad Bernotas, dėka mano pažinčiai su juo, atsisakė nuo komunizmo ir pasidarė labai aistringas krikščionis" (p. 1). Tačiau K. Ambrozaitis patikslino, kad jokiai organizacijai jis nėra Bernoto rekomendavęs. Be to, jokiai organizacijai, į kurią jis buvo įstojęs, jis nieko blogo nepadarė. Ir į Darbo Federaciją Ambrozaitis Bernoto nerekomendavo. Jį rekomendavo kiti federantai, kai Bernotas ištisus metus dirbo kitose krikščioniškose organizacijose. Į Federaciją jis įstojo tik pakartotinai kitų federantų prašomas (p. 2).

Labanauskas J. Kristus ir darbo žmonės (Keletas minčių Didžiųjų Kalėdų švenčių proga). // Darbininkas, 1932 12 24, Nr. 52, p. 1: Kristus reikalauja pagerbti žmogaus vertybę. 1932 m. motina ėmė ir apdaužė su šluota nupudruotus skystablauzdžio ponaičio žandus. Šauliai, Kaunas, Marijampolė. Būrių būriai. Kas jei - šventieji ar prakeiktieji? Visa Lietuva, priemiesčiai, Kaunas: pirmaiusia braunasi į seminariją. Seminarijos bažnyčia? Aišku, užgrobę seminariją, darbiečiai užgrobs visą Lietuvą. Įsiveržę pamaldoms darbiečiai užtraukė "Pulkim ant kelių". Vienas klierikas darbiečiui sako: čia internacionalo nerasi. Darbiečiai jau daug girdėjo apie raudonus klebinus ir vikarus. Tūkstantinė darbiečių minia giedojo Darbo giesmę kieme, o darbiečių dvasios vadas rodos pirmą kartą Lietuvoje išėjo laikyti Darbo Mišias. Ta Viešpaties diena laimėjo darbietišką apreiškimą. Darbiečių žodis "Visam žemės kamuoliui".

Rankelės K. Žengiant į 1933 metus // Darbininkas, 1933 01 06, p. 3: Jei esame išnaudotojai kodėl labdarybės skraiste puošiamės. Darbo jaunimo sąjunga puikiai žino, kad darbininkijos išlaisvinimo istorija ne rožėmis klota. 1932 m. didžiausiais Lietuvos katalikybės laimėjimas be jokios abejonės yra darbiečių atsiradimas. Nereikia mums indiško gandizmo, kraujuoto Lenino ar Markso. Tegul Gandį ar Perkūną kiti garbina. Mums gana Kristaus, kurio užteko milijonams kankinių. Tegul visi kapitalistinės dvasios vergai žino, kad darbiečiai atiduos darbininkams savo duoklę sekančiais metais, Bijome vargui į akis pažiūrėti. Garbingieji profesoriai dėsto socialinius mokslius, statistinius duomenys, bet ne Lietuvos. Visi žmonės turi teisę būti vertingais ir garbingais. Bažnyčioje lengviau būti kataliku nei gyvenime. Šiandien paprastas gyvenimas daugiau pagoniškas nei katalikiškas. Vieningi su vadu [turimas galvoje K. Ambrozaitis]. Darbiečiai ir Vado širdis. Eisime į visus šalies kraštelius. Teatras, mokslas, dirbtuvių steigimas, bedarbiams remti kasos, teisinės darbo būklės tvarkymas, darbo biurai, pigūs bendrabučiai, darbiečio asmenybės ugdymas - štai kokie darbo barai. K. Ambrozaičio paskaita pertraukiama ovacijomis.

Rankelė K. Ar darbiečiai yra komunistai? // Darbininkas, 1933, Nr. 2, p. 4: Dešiniajame sparne aiškinama kad darbiečiai tikri bolševikai, katalikiški komunistai. Darbiečiai kovoja už pastovų darbininkų luomą. Pūslėtos rankos ir darbininkiškas išdidumas - darbiečio pažiba. Bet už tinkiamai atliktą darbą ir teisingas atlyginimas. Kitaip - arši kova irt pergalė. Darbietis nejuokauja. Jei šiandien darbininkai turėtų sau bendrabučius, valgyklas, savišalpos kasas, jiems nereikėtų gatvėse alpti. Darbiečiai veda iš proletariato į darbininkų luomą. Drabiečiai pasirinkio solidarumo kelią. Bolševikai sąmoningai stumia darbininkus į vis didesnį skurdą. Darbiečiai besivadovaudami solidarumo dėsniu ranka rankon eina su viso pasaulio darbininkija. Kova už bendrus reikalus mus jungia. Tačiau sąjunga šnairuoja kai mato tiek daug pikto darbininkams padariusios kapitalistinės sistemos autorius žydus, besibraunančius į Lietuvos darbininkų eiles. Tik žinoma į vadus, o ne į paprastus kovotojus. Darbiečiai nepakęs, matydami kaip svetimtaučiai demoralizuoja lietuvius darbininkus. Norime jaustis savo tėvynėje tikrais joas vaikais. Ir taip jau geriausius kvartalus užėmę gojams ant sprando užsėdo. "Daug kas primeta darbiečiams komunistinį charakterį dėl to, kad pas juos ne visi nariai sąmoningi katalikai. Visi teisingai. Stojant į ateitininkus ar pavasarininkus žiūrima ar naujokas pilnai idėjiniai nušlifuotas. Dar poros narių rekomendacija. Mes sakome: eikite pas mus visi. Eikite komunistai, eikite ir socialistai. Eikite abejonių kupini, eikite ir tvirtų nusistovėjusių nuomonių. Eikite, kuriuose gyvenimas perbloškė, eikite ir laimingai audras perplaukę. Mes nesame pašaukti, bet norime būti išrinkti. [...]. Kartu vargsime, kartu mokysimės, kartu tiesos ieškosime, aiškinsimės, kits kitą palaikysime, bent kol visi ant kojų atsistosime. Išpažintį atlikus, leisk man, Gerbiamioji Visuomene, padaryti priekaištą: Tu laikai save katalikybės inkarnacijaj, bet ar turi Šv. Povilo dvasios, kuris ėjo pas žydus ir stabmeldžius evangelijos skelbti? [...] Ar tu žinai, kas daugeliui darbiečių buvo kunigas, tėvas, motina? Gatvė, nakvynės namai, rūsiai! Kodėl tavo katalikiškas uolumas nesiteikė suspindėti į tuos niūrius požemius? [...]. Kodėl dabar reikalauji, kad visi nušlifuoti katalikai būtumėm? Ar tavo ligšiolinis pasyvumas duoda tau teisės mus teisti? [...]. Ar gausingos studentų korporacijos nors kartą metuose aplankė fabrikų patalpas? [...]. . Ar senesniosios kartos konferencija pasiryžo sistematingai saugoti mus nuo bolševistinio raugo? [...]. Darbiečiai ilgai melstis neįpratę, nes kai kurie jau seniai besižegnojo. Bet mes tapsime katalikais. Ne klūpojimo, bet kovos. Už savo vadą - Kristų mokėsime narsiau numirti kaip kiti". Rusijoje visoks tikėjimas naikinamas. Darbo sąjunga savo įstatuose parašė, kad jos tikslas - Kristaus mokslu ugdyti Darbo jaunimą katalikiškoje pasaulėžiūroje. Du priešingi keliai. Visai sąmioningai darbietis traukdamas į kovą už savo teises vienoje rankoje neša Kryžių, kitoje darbo įrankius. Kur geresnis teisingumo sargas už Kristų?

Šis tas iš jaunų krikščionių darbininkų judėjimo užsieniuose: "Visų šalių krikščionys darbininkai, vienykitės" // Darbininkas, 1933, Nr. 4, p. 3 [396]: Prieš bedievišką kapitalizmą, prieš bolševizmą turi stoti tarptautinė krikščioniškoji darbininkija ir reformuoti pasaulį.

Jasulaitis S. Kur eini, buržuazinis pasauli?! // Darbininkas, 1933, Nr. 26, p. 2: Rusijos revoliucija: nuo kartuvių ir kulkosvaidžių kulkų žuvo visko pertekusi, nusipenėjusi ir nieko nepaisanti, orgijose pasinėrusi buržuazija, o jų kraujuose, maišytuose su pačios darbininkijos ašaromis, maudosi nutukę raudonieji komisarai, tėvynės, tikybos ir savo tėvų išdavikai. Europos milijonieriamsmas čia yra puikiausia pamoka, nes atėjo laikas susirūpinti bedievių skurdu, kurių tarpan nešami bolševizmo nuodai. Šiandien pasaulyje yra milijonai bedarbių, kurių skundus ir vaitojimus girdi ne žmogaus gailestinga širdis, bet tik po jų drabužių lopus švilpiąs vėjas [...]. Niekam ne paslaptis, kad šiandien yra tūkstančiai badaujančių ir skurde gyvenančių žmonių. Gal pasakysit, kad nėra ko valgyti ir kuo apsirengti? Visai ne. [...]. Be to ir pats atlyginimas už darbą toks ubagiškas, kad darbininkas į darbą eidamas 12 val. negali užsidirbti žmoniško pragyvenimo". [...]. Todėl komunizmo propaganda eina per Europą kaip kokia epidemija" (p. 2).

Kubilius V. Kokie mes turine būti? // Darbininkas, 1933, Nr. 5, p. 3: Šiandien visi yra įsitikinę (ne tik buržuazija), kad lietuviui darbininkui yra reikalinga kultūra. Visų tautų darbininkija yra didelė šeima, bet darbiečiai būkime broliai. Dabar, kada visų tautų darbininkai kovoja su savo išnaudotojais, mums ne vis vien kas darosi už mūsų valstybės sienų. Darbininkas turi būti moderniškas. Darbininko vardas turėtų būti visų tariamas su pagarba, gerbkime save kaip lietuvį, kaip žmogų ir kaip darbininką. Būkim blaivūs, patvarūs, kultūringi. Sportuokime, žaiskime, mokykimės, grožėkimės tuo, kas gražu, būkime linksmi sunkiose valandose ir santūrūs įpykime. Neleiskime niekam kalbėti su panieka apie mus. Būkime stiprūs ir vieningi.

Grauslys A. Paryžiaus priemiesčių kunigai - darbininkijos draugai // Darbininkas, 1933, Nr. 8, p. 4 [412]: 400 kunigų su šimtais tūkstančių darbininkų darbuojasi. Nežino kas yra Trejybė, kas yra Adomas. Religinės dvasios stoka. Kunigų heroizmas ir pasišventimas. Studentai, moksleiviai taip pat eina į priemiesčius. Tų darbų pasekmės tai bendras visų, net ir komunistų dalies, palankumas Bažnyčiai. "[...] bendras visų, net ir komunistų dalies palankumas Bažnyčiai. Pradedama įsitikinti, kad Katalikų Bažnyčia, turinti tiek daug pasišventėlių ir tokį gražų socialinį mokslą, tikrai ne šiandien, o rytoj reformuos pasaulį. Tų apylinkių masių palankumas "raudoniesiems" (taip jie kunigus vadina!) klebonams auga. Neretai atsitinka nugirsti obalsį, ar net pamatyti iškabintą plakatą su žodžiais: "Šalin Leninas. Lai gyvuoja mūsų klebonas". Ne vienoj jau vietoje komunistai padeda kunigams bažnyčias statyti. Sudaro savus orkestrus, kurie griežia pamaldų ar procesijų metu. Jų dalis pamažu pradeda persiimti religijos dvasia. [...] vienas komunistas sakė: "Paryžiečiai įsivaizduoja, kad jie vieni gali geri krikščionys tik tegali būti. O mes? ... Jie nustebs, kuomet mes artimos Joannos D'Arc šventės eisenoje dalyvausime su vėliava, kurioje bus įrašyta: "Švenčiausios širdies komunistai!" [...]. Kai kur komunistai net labai artimai įsileidžia kunigus į savo tarpą. Taip pav. aprašo vienas rašytojas apie kun Lidec. Vieną sykį, atvykęs šis kunigas į Paryžių, nuėjo į vieną įstaigą, norėdamas, turbūt, su kuriuo nors aukštesniu valdininku pasikalbėti. Durininkas parreikalavo iš jo vizitinės kortelės. Kunigas, išplėšęs iš savo knygutės popierių, taip įrašė: "Kun. Lidec, Attis - Mons'o vikaras, Jėzaus Darbininko koplyčios valdytojas, dvylikos komunistinių organizicijų vice-pirmininkas". "Dievas ant kryžiaus nejuda": "Dievas nejuda" - šie berniuko žodžiai tapo kunigui tikėjimo neveiklumo simboliu. O judri, socialinė katalikybė savo pastangom, savo reformom, savo pasišventimu gali milijonams proletariato duoti gyvą Dievą pajusti.

Dr. K. Ambrozaičio skaityta paskaita 1933.III.12 L. Darbo Jaunimo social.-profesiniuose kursuose // Darbininkas, 1933, Nr. 11, p. 3-5: Visas Lietuvos darbininkų gyvenimas vyksta anapus viešojo gyvenimo kultūrinių įstaigų. Yra invalidų globa. O kaip gyvena 80 procentų dirbančios, kenčiančios ir vargstančios lietuvių tautos? Gimė, pakrikštijo, mirė, palaidojo, reikalinga kam pinigo - rinkliavomis išauklėjo, reikia mokesčių - išieškos, išvirto gatvėje - atsiųs greitosios pagalbos automobilį, policiją pakvies - štai ir viskas. Tai ir viskas, tai ir visi siūlai, kurie jungia mūsų gyvenimą laikančius milžinus su mūsų tauta, valstybe, visuomenės įstaigomis. Pradines mokyklas baigusieji galės papasakoti apie grybus, šūdvabalius, gimnazijas baigusieji - apie Graikijos banditus, kurie dabar karžygiais vadinami. Bet tie ponaičiai nežino, kaip 80 procentų Lietuvos gyventojų gyvena. Kad kultūra tarnautų žmogui, nėra jokio reikalo deginti mokyklas, tam reikia, kad jos apšviestų žmogų. Tiek cicilikai, tiek ir katalikai mažai tejaučia mūsų gyvenimo pulsą. Cicilikai tesidomi civiline metrikacija ir bažnytine žmogaus kilme. Kova už civilinę metrikaciją liudija jų dorovinį palaidumą, o pastangos subedievinti žmogų rodo jų kultūrinį retrogradiškumą. Kas žiūri beždžionės akimis, nejaučia kito žmogaus kaip artimo. Apie krikščionybę kalbama, bet ne veikiama. Taip, viršūnės iš šiaudinių pastogių išėjusios, bet ar jos supranta darbo žmogaus gyvenimą. Ir iš rūmų gali kilti tautos apaštalas. Nėra jokio bendravimo tarp darbdavių ir darbininkų. Į socialistų gretas darbininkai ėjo milijonais. Pagaliau po karo socialistai tapo ministrais. O ką tai pakeitė darbininkų gyvenime? Pirma Rusiją valdė 2 procentai buržujų, o dabar - 2 procentai komunistų. Socializmui darbo žmogus tik įnagis. Šalin kapitalistinė ir socialistinė vergija! Visame pasaulyje prasidėjo lig šiol negirdėtas jaunųjų darbininkų judėjimas. Jauieji darbininkai pamatė, kad senooji darbininkų karta yra socialistų apvilta. Seni kovotojai socialistai, o jų vaikai - karšti naujojo darbo jaunimo judėjimo nariai ir kovotojai. Kas yra tas pasaulinis socialinis darbo jaunimo judėjimas? Šalin kapitalistinis ir socialistinis darbo žmogaus niekinimas. Aukščiausia vertybė yra pats žmogus su savo laisve, žmogaus garbe, žmogaus siela. Judėjimo pagrindas - nelygstama religinė žmogaus vertė. Milžiniškos jaunimo organizacijos, atsiskyrusios nuo senųjų socialistinių ir veikia įvairiausiais vardais: jaunųjų socialistų, socialistų katalikų, krikščionių socialistų jaunimo. Ir Lietuvoje darbo visuomenės atgimimas. Šis darbo jaunimo judėjimas vyksta anapus dekoratyvinio Lietuvos gyvenimo, anapus buržuazinės inteligentijos gyvenimo, Tas judėjimas prasidėjo prieš kai kurių šventadienio katalikų norus ir jiems to judėjimo bijant. Jis prasidėjo anapus knyginės tautybės. Prasidėjo tautos moraliniame pažeminime. Su darbo jaunimu gimė nauja valia ir nauja galia. Kuri įgauna vis ryškesnį socialinės pajėgos pavidalą. Kapitalistinė ir socialistinė kultūra nunuodijo tą tikrosios kultūros šaltinį, o būtent darbą. Darbas yra žmogaus prigimties įstatymas. Jis neatsiejamai sujungtas su žmogaus prigimtimi. O iš tiesų - darbas yra visų pareiga, teisė gyventi, iš Dievo einąs pašaukimas visiems ir kiekvienam. Dirbti privalo visi. Taip darbo prasmę suprantant nyksta luomai, klasės, klodai, o yra tik dirbantys žmonės. Nyksta neapykanta, nes visus riša visuotinė pareiga. Išnaudotojai neišnyksta, bet kovos su jais pagrindas visai kitas. Yra tik pareigų pasiskirstymas. Jei darbdavys blogai eis savo pareigas, mes su juo kovosim.

Kova... // Darbo jaunimas, 1934 06 30, p. 2: Darbiečiai yra kultūriniai profesinė organizacija. Į jos tikslus įeina tikras ir pilnas kiekvieno jauno darbininko paruošimas pilnutiniam gyvenimui. Keletas masinių kursų ir keliolika įvairių kursų rinktiniams draugovių nariams. Jose buvo skaityta keli šimtai paskaitų. Darbininkijos organizavimasis istorijoje visada yra kova. Jei jis organizuojasi, bunda, tai skaldomas, suerzinamas, sprogdinamas iš vidaus. Kapitalizmui pūnant iš vidaus, siūlomas bolševikinis rojus. Gimsta darbininkijos "laisvės" kūdikis - valstybinis kapitalizmas. Liberalistiniais svaičiojimais net katalikai užsikrėtė. Liberalistinės laisvės dogma, užsmaugusi silpnesnį, buvo apvesdinta su evangelišku nuolankumu. Tas naujasis padaras gavo vardą "Tebūna Dievui ant garbės". O toji garbė reiškiasi ir tada, kai trypiama darbo žmogaus teisė ir jo sąžinė. Kada raudonųjų agitacijos dėka darbininkija pradeda gyventi Markso idėjomis, numojama ranka, tariant - darbininkai yra bolševikai. Tuo tarpu Darbo jaunimo sąjunga veikia katalikiškais pagrindais. Nė vienas pamazgų šinkorius neįrodė, kad prasilenkta su katalikiška doktrina. Tiesa, sąjunga pasižymėjo savo aktivumu, atkaklumu, fanatiškumu. Katalikybės apgynimo tikslu kiek pamazgų, šmeižto, provokacijų, įskundimų. Katalikų vardu katalikų vadai panaudojo visa tai. Mūsų idėjiniai keliai - Kristaus mokslas. Nesustosime ir tada, kai reikės Evangelija ir Enciklikomis mokyti tuos, kurie jas išpažįsta, bet nevykdo. Katalikų vadai? Kol darbiečių nebuvo, arbininkija jų nepažino. Ar mes kalti, jei šiandien laikomasi dėsnio išganyti šventuosius? Apaštalai elgėsi kitaip, jie veržėsi į stabmeldžių šalis.

Trečiajam Internacionalui // Darbo jaunimas, 1935 09 15, Nr. 7, p. 1, 2: Buržuazinės partijos iš darbo jaunimo organizuoja armijas. Raudonieji spekuliantai slaptais atsišaukimais kreipėsi į darbiečius, kviesdami į bendrą frontą ginti demokratiją. Bolševikai griebiasi demokratijos, nes pripažino savo idėjų bankrotą. Tegul demokratijos galabytojai pasiieško durnių buržuazinėse partijose. Darbiečiams laimę, žmoniškumas, žmogaus vertė yra šventi dalykai. Darbiečių ir bolševikų kelia yra skirtingi. Darbiečiai yra laisvo darbo karžygiai. Jie yra Lietuvos vaikai. Komjaunuoliai - nelietuviai. Bolševikų nužudė jaunuolius V. Aleksą, Suchockį, Prielgauską. Yra šviesus idealistas socialistas Kautskis. Į kovą darbiečius veda artimo meilė, lietuvio darbo meilė ir Lietuvos žemės meilė. Darbiečiai eina Lietuvos keliu, Kristaus darbininko, Kristaus revoliucionieriaus, Kristaus Dievo vedami.

Baniulis V. Mūsų keliu // Darbo jaunimas, 1935, Nr. 1, p. 2 - 4: Darbiečiams stipriausią pasipriešinimo smūgį teko pajausti ne iš kitur, kai tik iš katalikų visuomenės. Daug reiškė šitos kovos paskelbimui asmeninės sąskaitos, užkulisinės intrigos ir bloga valia, bet prie viso to reikia ridėti ir visišką katalikų visuomenės abuojumą darbininkų reikaluose. Visas ten buvo suvedama į palaimkintąją labldarybę, į trupinių dalijimą ubagams nuo ponų stalo. Darbininkijos, kaip atskiro vieneto susiorganizavimas buvo nesuprantamas. Jų visuomenės mokslas dar neturėjo aksiomos [...], kad darbo visuomenė, kai savaiminga tautos dalis, gali ir privalo pati savo reikalais rūpintis ir į visą tauto bei valstybės gyvenimą įneši savą ją dalį" (p. 2). "Dabar gyvenimas pastato prieš akis naują klausimą. Kaip susiorganizuoti ir ko siekti, Socializmas darbininkijos organizavimą rėmė klasių kova. Paplūdo kraujo upeliai, klasė smaugė klasę. Laimėjęs proletariatas išugdė savąją buržuaziją, kurios reikės būsimam proletariatui smaugti. Amžinas kovos ratas" (p. 3). "Rerum novarum" iškėlė korporatyvinės santvarkos idėją. Fašizmas ją prisitaikė sau gyvenimui. Kiek katalikai gali ją taikyti - kitas klausimas. Aišku viena, kad darni socialinė santvarka, kuri užtikrina ramų valstybės gyvenimą, negali būti remiamam klasių kova, ponų, tarnų ar vergų santykiais. Darbo visuomenė yra nedaloma tautos visumos dalis. Ji gyvena sunkiausiose sąlygose, todėl turi būti remiama (p. 4).

Darbiečiai // Darbo jaunimas, 1936, Nr. 1, p. 1: fašistai, bolševikai?! Na, o argi negalima bent kiek pakrapštyti smegenis ir apsieiti be šitų lopų, be šitų importuotų plakatų, kurie užstoja mums saulę ir nustelbia žmogų... Lietuvos jaunoji darbininkija turi savo kelią ir juo eina. Jaunosios darbininkijos valia ir širdis yra nukreipti ne į plakatą, bet į dirbantį lietuvį žmogų. Tas nulemia viską. Ne plakatas svarbu. Svarbu žmogus ir jos duona kasdieninė, svarbu žemė maitintoja. Fašizmo ir bolševizmo plakatus šiais laikais nešioja po seklyčias ir kavines politikuojančios poniutės, o jauni frantai puošia tais plakatais savo limouzinus. Ir, Dieve, jiems padėk... Mums rtūpi lietuvio žmogaus veikimas ir gyvenimas savoj žemėje, savo namuose. Tuose namuose negali būti nė proletarų, nė buržujų, nė sūnų, nė posūnių, o privalo būti vienos tautos brolių ir seserų šeima. Tą šeimą turi rišti praktiški socijalinio teisingumo ryšiai, bet ne plakatai, ne pamokslėliai. Darbiečių valia einama Lietuvos keliu, eina už duoną kasdieninę kovodama ir Dievo žvaigždžių šviesos vedama (p. 1). Nešiodamas savy nelygstamą žmogaus vertę, darbietis griežtai ir ryžtingai kovoja už tą žemę, kurioj gyvena ir už tas materialines gėrybes, kurios priklauso jam kaip lietuviui žmogui. Darbietis tiki naujam, gražiam gyvenimui ir patsai yra to naujo gyvenimo karys ir kūrėjas. [...]. Darbiečiai veikia Darbo Lietuvos lūkesčio vedami, veikia kaip laisvės ir aukos vaikai. Darbiečiai tiki ir skelbia, kad tik darbiečių idėja darbo brolius išvaduos! (p. 1).

Paura K. Į darbiečius! // Darbo jaunimas, 1936, Nr. 1, p. 3, 4: K. Paura dalijasi savo patyrimu krikščionių darbininkų sąjungoje, kur nematė jokio krikščioniško solidarumo, o tik darbiečių ir Ambrozaičio puolimą. Būdams dievotas, pamaldus ir religingas, negalėjo to suderinti su savo katalikiškos sąžinės balsu. Iš nuolat reiškiamos darbiečiams ir jų vadui neapykantos, matė, kad krikščionių darbininkų vadai krikščionybės, katalikybės principus išpažįsta tik paviršutiniškai, t.y., fariziejiškai (p.3). O tuo tarpu darbiečių būstinė Šančiuose papuošta tautos didvyrių paveikslais, matomoje vietoje kabo Kristaus kryžius. Darbiečių kalboje pastebi nepaprastą pasiryžimą kovoti už darbo žmogų, už teisingumą, už geresnį, šviesesnį gyvenimą (p.4).

K. A. Lietuvos komunistinė jaunimo sąjunga // Darbo jaunimas, 1936, Nr. 1, p. 5 - 7: Visoks bolševikinis komunistinis veikimas Lietu oje yra uždraustas. Dėl to bolševikai veikia slaptai. Slaptai jie veikia ir Lietuvos jaunimo tarpe. Jų paslėptą veikimą ne visi mato, dėl to kai kurie ir mano ir net rašo, kad Lietuvoje jokio komunistinio veikimo nėsą. [...]. Patys bolševikai apgavimo tikslais dažnai rašinėja Maskvai neva slaptus pranešimus, kad Lietuvoje jie neturį pasisekimo, kad jų organizacijos pakrikusios. Jie padaro taip, kad tokie pranešimai pakliūtų į saugumo organų rankas. Tuo jie siekia suklaidinti visuomenę ir saugumo organus. Komunistinis veikimas Lietuvoje yra stiprus ir labai gerai organizauotas. Daugiausia komunistai veikia Kaune, Šiauliuose, Šakių apskrityje, Panevėžy, Marijampolėje ir ypač Klaipėdoje. Bet jie veikia ir sodžiusoe (p. 5). Dabar ypač veikiama inteligentijos tarpe. Ypač gerą dirvą rado bolševikai nekritiškam mūsų inteligentijoj prote po to, kai įvyko konfliktas su Vokietija. [...]. Lietuvoje nėra nei vienos jaunimo organizacijos, nei vienos korporacijos, kur bolševikai neturėtų savo būrelių. Be to, pačių bolševikų prisipažinimu, kaip pamatysime toliau bolševikai Lieruvoje turi ir vadinamų "legalių" jaunimo organizacijų, kurioms vadovauja bolševikų idėja ir šalia tų organizacijų užsikonspiravę bolševikai. Miestų ir sodžių jaunimas buriamas į slaptai veikiančią Lietuvos komunistinio jaunimo sąjungą, kuri savo lizdus turi ir kitose sodžiaus ir miestų jaunimo organizacijose" (p. 6).

Bernotas J. Tūkstančiai litų, tūkstančiai katalikų (įspūdžiai ir pastabos) // Darbo jaunimas, 1936, Nr. 1, p. 13: Bernotas apie save patį: "Aš buvau savu laiku nuoširdus komunistas, nors kompartijai ir neprigulėjau. Į komunistus perėjau po to, kai ilgai buvau mišioms tarnavęs. Pirmoji mano organizacinę praktika buvo skautai ir ateitininkai. Iš ateitininkų pasitraukiau nepakeldamas didelio kapeliono grubijoniškumo. Pasitraukiau dėl to, dėl ko daugelis bėga iš idealistinių krikščioniškų jaunimo organizacijų, būtent dėl to, kad negaliu pakelti, matant kaip skelbiama viena, o daroma kita. Prie altoriaus, prie klausyklos kartą per metus ar kartą per mėnesį katalikų būti nesunku. Bet juo būti reikia visur ir per visą gyvenimą. Aš tikiu visam gyvenimui už Dievą, bet ne savaitei, ne valandai. Bedieviai, kad ir smarkiausiai blevyzguodami niekuomet negali sudrumsti mano religinių jausmų. Mano religinę sąmone ir jausmus daugiausia drumsčia religinio gyvenimo prieky stovintieji žmogaus asmenybės mindžiotojai ir ištvirkėliai" (p. 13).

Bernotas J. Darbo žmonės ir inteligentai // Darbo jaunimas, 1936, Nr. 2-3, p. 2: Buržuazija darbo žmonių vaikus išmokina, išauklėja taip, kad tie gina buržuazijos, o ne darbo žmonių reikalus. Vadinasi, besimokydami darbo žmonių vaikai perbėga kaip dezertyrai į buržuazijos frontą (p. 2).

Daktaras K. Ambrozaitis. 1942 m. // LYA, F.K-1, ap. 3, b. 150: "Kalbėti apie krikščioniškojo socializmo iniciatorius labai sunku, kadangi turiu prisipažinti, kas Lietuvoje iš tiesų norėjo organizuoti socializmą krikščioniškais pagrindais nežinau. [...]. Aš pats aprašiau vieną iš Austrijos socialdemokratų konferencijų ir pateikiau konferencijos rezoliuciją, atrodo 1927 - 8 metų religijos klausimais, kurioje numato  ne tik tikinčiųjų toleranciją, bet ir religinių įsitikinimų gynimą. Rezoliuciją pasiūlė partijos vadas Baueris. Kalbėdamas apie tai Darbo Federacijos suvažiavime 1928 m. aš išsakiau mintį, kad religija turi tiek suartėti su socializmu, kad laisvai galėtų abiejose kryžiaus pusėse pakabinti pjautuvą ir kūjį, kaip darbo įrankių simbolius. Ši mano kalba su šiuo mano išsireiškimu buvo išspausdinta Darbo Federacijos laikraštyje "Darbininkas" 1928 metų pradžioje. Bet toliau tokių nušvietimų niekas, mano nuomone, nėjo, krikščioniškojo socializmo sistemos niekas nekūrė".

Lietuvos Darbo jaunimo sąjungos raštas Kauno arkivyskupui J. Skvireckui dėl krikščioniškos veiklos darbininkų jaunimo tarpe (1933 04 21) // Klerikalizmas ir katalikų bažnyčia buržuazinėje Lietuvoje. Dokumentų rinkinys. - Vilnius: Mintis, 1978: "Įsteigtos pas mus prieš karą ar po karo krikščionių darbininkų organizacijos pasirodė per mažai atsparios kovoje su smurtu, ir tai dėl šių dviejų pagrindinių priežasčių. [...] tiek senesnioji, tiek jaunesnioji Lietuvos katalikų inteligentų karta visoje savo daugumoje nesidomi nei darbo klausimais, nei darbininkų gyvenimu apskritai [...]. [...] dažnai tenka eikvoti daug pajėgų, kad pralaužti kažkokį keistą ir nesimpatišką katalikų inteligentų inertiškumą socialiniais ir iš viso darbo klausimais. [...] Kita priežastis, dėl kurios iki šiol mums nebuvo galima sukurti stiprių katal [ikų] darbininkų organizacijų, yra ta, kad Lietuvoje nebuvo organizuojamas darbininkų jaunimas. [...] Ir tik pernai metais jaunesniųjų darbininkų grupė, vyresniųjų padedama, ėmėsi organizuoti darbo jaunimą. Tuo būdu tapo įkurta Lietuvos Darbo jaunimo sąjunga [1932 11 25 įstatai įregistruoti]} (p. 247). Sąjunga siekia ugdyti sąmoningą katlikišką pasaulėžiūrą, išmokyti specialybės, pratinti teisingai socialinei kovai (p. 247).

LKJS Kauno rajkomo pranešimas apie 1933 metų veikimą // LCVA: buvo dirbama tarp "Darbo jaunimo". Buvo sušaukta keletas darbiečių-jaunuolių pasitarimų, pavieniai darbiečiai dalyvavo gegužinėse; grupė jaunuolių dalyvavo "Darbo jaunimo" gegužinėj, "kur dainavo revoliucines dainas ir į tą dainavimą įtraukė pačius dalyvių - darbiečių sluoksnius, kurie neklausė vadų perspėjimų nedainuot rev. dainų [...]". Kaliošų fabrike, kur dirbo daugiausia Darbo federacijos vadų rekomenduoti darbininkai. Susirišo su darbininku darbiečiu ir suorganizavo streiką. Tarp streikuojančių vykdė agitacinį darbą. Komjaunuolių pravestuose pasitarimuose Darbo jaunimo sąjungoje dalyvaudavo po 10 - 60 žmonių (l. 21).

Kauno partinės organizacijos ataskaita už 1936 m. sausį // LYA, F. 77, ap. 19, b. 10: Darbo jaunimo sąjungoje (fašistinėje) turime kuopelę iš 5 narių. Ši kupelė sutelkė apie save žymų skaičių organizacijos narių, kurie pasisako už vieningą frontą. Sausio mėn. panaudojome vieną sąjungos narių susirinkimą (l. 13). Buvo sušauktas vienas šios sąjungos narių susirinkimas Vilijampolėjė. Susirinkime dalyvavo 80 darbininkų. Vienas iš kalbėtojų protestavo prieš fašistinę rinkimų į Darbo rūmus sistemą. Susirinkiusieji jam karštai plojo (l. 14).

Apie mūsų darbą priešininko organizacijose (1936 03 16) // LYA, F. 77, ap. 19, b. 10: Darbo jaunimo sąjungoje mūsų draugai rengia pranešimus, kuriuose keliamas vieningos darbininkų kovos prieš eksploataciją klausimas. Provincijoje miesteliuose vietinė Darbo jaunimo organizacija yra mūsų rankose (l. 36).

Dr. K. Ambrozaičio pareiškimas Jo Ekselencijai ponui Ministeriui Pirmininkui J. Tūbeliui (1936 06 19) // LCVA, F 566, ap. 1, b.16: "Pone Pirmininke, įvykiai kilę ryšium su a. a. garbingos atminties lietuvio darbininko A. Kranausko laidotuvėmis smarkiai sukrėtė mūsų gyvenimą. [...] nuo 1933 m. buvo pavyzdingas Lietuvos Darbo Jaunimo Sąjungos narys. Asmeniškai jis buvo gyvas, taikus, geras ir visų mylimas žmogus. Organizacijoj jis buvo pramintas "tėveliu". [...] ėjo 25 metus. [...] nenormalios darbo sąlygos Br. Kamberių lentpiūvėj. Po tragiškos velionio mirties jo dirbtuvės draugai ir Liet. Darbo Jaunimo Sąjunga ruošėsi jį laidoti kaip savo narį. [...]. Išvengimui provokacinių išsišokimų buvo suorganizuota virš šimtas mūsų organizacijos narių [...]. Bet velionį laidoti ruošėsi ir visa Kauno darbininkija giliai tų įvykių sujaudinta. [...] III nuovados policijos viršininkas viršininkas pareiškė kad iš viso laidotuvės šiandien negali įvykti ir lavonas nebus išduotas. O gatvėje tuo metu jau stovėjo tvarkingai grandinėmis minia apie 10. 000 žmonių". Ambrozaitis kalbėjosi su vidaus reikalų ministru Čapliku. "Nedavęs man baigti kalbėti p. Ministeris mane nutraukė ir plūstančiu tonu pareiškė: "Ką? Jūs dar kišatės į tokius reikalus. Žmogžūdžiui suoganizavote vainikus. Tamsta dar drįsti į mane kreiptis [...]. [...]. Reiškiant policijai pasipriešinimą minioj kilo ryksmas. Į nešamą karstą iš visų pusių buvo mėtomos gėlės. [...]. Pasigirdus pirmiesiems šūviams, minioj kilo dar didesnis klyksmas. [...]. Minioj buvo tokia nuotaika, kad tą minią buvo galima visą iškloti kulkomis, bet nebuvo pajėgų, kas būtų galėjęs ją su karstu gražinti atgal. Sulaužius policijos pasipriešinimą, eisena toliau su karstu ėjo [...] iki pat kapų ramiai. Kapuose laidotuvės įvyko tvarkingai. Tik jau kapą supylus ir vainikus sudėjus, prasidėjo man nepažįstamų asmenų kalbos [...]. [...]. Velionies Kranausko mirtį visa darbininkija Kaune sutiko kaipo nepaprastai tragišką įvykį, o patį Kranauską nuo pat mirties valandos traktuoja, kaip savo luomo karžygį [2]. Neperdedamas aš galiu Jus, Pone Pirmininke, užtikrinti, kad velionis darbininkijos tarpe liks kaip savas karys Eimutis. Bet ir inteligentų tarpe [...] neteko sutikti žmogaus, kuris neminėtų su gilia pagarba velionies [...]. Į jo mirtį darbininkija žiūri kaipo į tragišką, bet galbūt neišvengiamą protestą prieš žmogaus vertės ir jo teisių niekinimą. Bet aš noriu pasakyti ir dar daugiau. [...]. Nei Darbo inspekcija, nei vadinami Darbo Rūmai nei vienu savo darbu ligi šiol nepalietė socialinio klausimo esmės, t. y. lietuvio žmogaus vertės ir garbės klausimo. Darbininkų klausimas jiems buvo atlyginimo klausimas. [...]. Aš jau tuomet [1935 m. pabaigoje ir 1936 m. pradžioje] nurodžiau, kad asmenys, kurie dabar organizuoja Darbo Rūmus taip sukiršins darbininkus, kad artimiausiu laiku galim susilaukti aštriausių bruzdėjimų darbininkijos tarpe. Aš net pasisiūliau Ministeriui padėti išdirbti plačią socialinę tautinio darbo programą. [...]. [...] darbininkijos klausimas Lietuvoje, mano giliausiu įsitikinimu, yra vienas pačių didžiųjų tautinė politikos uždavinių. [...]. Tamsta, Pone Pirmininke, turite daug kandidatų į direktorius ir dar augiau į ministerius. [...]. [...] Lietuvoje dvarininkai savo ūkius palikdavę durniausiam savo vaikui. Atrodo, kad panašaus dėsnio laikomasi dabar pas mus [...]. Darbininkija ir pas mus tapo [...] tautinio, kultūrinio ir politinio darbo dinama. [...]". Prašo atleisti nuo bausmės net ir aiškiai nusikaltusius triukšmadarius, kuo greičiausiai paleisti Darbo Rūmus, paruošti socialinio tautinio darbo programą (2v).

LKP Kauno RK rezoliucija (1936 07 10) // LYA, F. 77, ap. 19, b. 11: provokacinis fašistų policijos žiaurumas, parodytas per darbininko Kranausko laidotuves birželio 117 d., kai policija šaudė į 15 - 20 tūkst. žmonių laidotuvių eiseną, sprogdino ašarines bombas, mušė žmones kardais ir šompalais, norėdama atimti grabą. Tokie žiaurumai galutinai perpildė darbo žmonių neapykantos fašistams taurę ir tapo tiesiogine priežastimi, iššaukusia visuotinį darbininkų protesto streiką. RK tą patį vakarą apsvarstė situaciją ir ėmėsi organizuoti streiką. RK paragino partnarius eiti per žmones ir šaukti darbininkus pradėti visuotinį protesto streiką biržežio 18 d. 12 val. Vis dėl to partija organizaciškai neapsprendė viso streiko. Kai kuriose įmonėse streikuoti ragino patys darbininkai tų įmonių. Streikui vadovauti buvo sudarytas vyriausiasis streiko komitetas, į kurią įėjo daugiausia nepartiniai darbininkai ir vienas kitas komunistas. Kompartija darė pastangų sudaryti įmonėse komitetus ir per juos vadovauti streikui. Tačiau komitetai ir "delegacijos" apėmė tik mažumą įmonių. Per pirmas tris dienas Kauno partorganizacija sugebėjo organizaciškai didesnę dalį darbininkų apimti. Bet to negalima pasakyti apie sekančias dvi dienas. Juo labiau, kad Kaune ir priemiesčiuose buvo paskelbtas apsiausties stovis. Miestą nuo priemiesčių ir vieną priemiestį nuo kito atskyrė ginkluotos policijos grandinės (l. 1).

Pijus. "Visuotinis streikas Kaune" (1936 08 01) // LYA, F. 77, ap. 19, b. 11: Pasirengimas laidotuvėms buvo masinis (buvo parengta apie 100 vainikų su darbininkiškais lozungais. Į karstą iš privataus namo net šaudė. O tuo pačiu buvo rėkiama: "Lietuviai, žiūrėkite, žydai šaudo į jus" (l. 25). Kapinėse įvyko tikra politinė demonstracija. Kapinėse kalbose skambėjo šūkiai: "Šalin fašistinį seimą" (l. 26), "Tegyvuoja tarybinė konstitucija", "Prancūzų darbininkai mums rodo pavyzdį", "Į kovą, valstiečiai mus palaikys". Šiems šūkiams pritarė aplodismentais masės. Orkestras grojo "Internacionalą", "Marselietę", "Gedulingą maršą" (l. 26). Buvo dainuojamos ir rusų filmų dainos (pav. "Septyni drąsuoliai" ir kiti). Visa minia dainavo šias dainas. Paskui dainavo ir kitas tarybines dainas. Buvo mestas šūkis: "streikas", kaip atsakas į policijos žiaurumą. Visa tai rodo, kad darbininkai ėjo į laidotuves, vedami neapykantos fašistinei valdžiai, kaip į demonstraciją prieš fašistinę valdžią (l. 27). Kai kuriose įmonėse (pav. spaustuvėje, kur spausdinamas "Lietuvos aidas" - vyriausybinis organas) policijos būriai prievarta neleido darbininkams palikti spaustuvės, įsakydami dirbti. Po to, kai darbininkai pradėjo streikuoti, pradėjo užsidarinėti įsitaigos, parduotuvės. Dirbo tik  valstybinių įstaigų darbuotojai. Buvo įvesta apsiausties padėtis, bet kareviai į gatvę nebuvo išleidžiami. Karininkai patarė neįvedinėti kariuomenės, nes jie negarantavo, kad kariai bus vyriausybės pusėje (l. 28). Į miestą buvo sutelkta policija net iš provincijos ir nuo Lenkijos pasienio (l. 28). Kai kur darbininkai pastatė ištisas barikadas. Į policiją buvo mėtomi akmenys, plytos - gatvės buvo pilnos plytų (l. 29). Komunistai įsitikinę, kad rinkimų į Darbo rūmus rezultatai, kai balsavo Kaune tik 17 procentų turinčių teisę balsuoti, rodo, kad darbininkai sekė komunistais (l. 30). Sudėtingiau buvo su rinkimų į fašistinį seimą boikotu (l. 30). Bet vis tiek balsavo tik 1/5 turinčių balso teisę (l. 31). Mūsų įtaka Kano darbininkams buvo dominuojanti, tačiau to nepavyko organizaciškai įtvirtinti (l. 32). Komunistų įtaka didelėse įmonėse buvo didesnė (l. 33). Būtina pabrėžti, kad išskyrus mus (komunsitus) niekas šiam streikui nevadovavo (l. 34). Ambrozaitį (fašistas, dirbantis tarp darbininkų) įvykiai iš karto atstūmė. Jau laidotuvių metu darbininkai jį, apalpusį, įstūmė į pirmą pasitaikiusį koridorių, sakydami: sėdėk, tau čia nėra kas veikti. Socialdemokratai neatėjo netgi redaguoti bendro liaudies fronto kreipimosi (nors žadėjo ateiti), o tuo tarpu eiliniai socialdemokratai įsitraukė į kovą (l. 35). Streikuotojai kėlė tokius lozungus: atšaukti rinkimus į Seimą, 8 -ių valandų darbo diena, paleisti politinius kalinius, uždrausti šaudyti į darbininkus. (l. 35).

Žinios apie komunistų partijos vedamą A. Kranausko paminėjimo propagandos kampaniją // LCVA, F 378, ap. 10, b.84: "Kadangi 12 val. visose dirbtuvėse yra skelbiama pietų pertrauką, tai savaime darbas yra sustabdomas. Komunistai tą laiką skelbti streikui yra parinkę sąmoningai, kad vėliau galėtų varydami tolimesnę propagandą skelbti, kad streikavo visos dirbtuvės" (l. 71).

Kazimiero Ambrozaičio baudžiamoji byla (1940 07 12 - 1992 10 28) // LYA, F.K-1, Ap.58, b. Nr. a P - 126911: Kazimieras Ambrozaitis nuo 1920 priklausė Darbo Federacijai. Nuo 1931 - 32 priklauso Lietuvos Darbo jaunimo sąjungai, kurios idėjinis vadas ir buvo (l. 17). "Jeigu stočiau į kokią partiją, tai tik į komunistų partiją, kaip pačią logiškiausią partiją" (17-2). K. Ambrozaitis apie Jaunimo darbo sąjungą: "Slapta mes bandėme sueiti į kontaktus su komunistinio jaunimo sąjunga, bet atvirai į tai eiti buvo neįmanoma, nes vyriausybė tokio bendradarbiavimo nepakentė [...]. Todėl man teko viešai skelbti kad mes į jokius kontaktus su komunistais neisime. Dar labiau tai buvo būtina daryti, nes katalikų visuomenė vedė prieš mus smarkią kovą" (l. 26).

Lietuvos Krikščionių demokratų partija. Valstybės saugumo komisaro dr. Guzevičiaus paskaitų VKGB SSSR Aukštojoje mokykloje stenograma (1942 m. mok. Metai. Išleista VKGB SSSR leidyklos 1943. Maskva) // LYA, F.K-1, ap. 3, b. 150: Lietuvių jaunimo darbo sąjunga, kuriai vadovavo Ambrozaitis, greitai virto didele jėga. Ambrozaičiui pavyko beveik visuose apskričių centruose sukurti šios sąjungos skyrius. Ypač aktyvus buvo Kauno skyrius. ""Sąjungos" sėkmė iš dalies aiškintina tuo, kad revoliucinės organizacijos ieškojo išėjimo iš pogrindžio legaliam darbui masėse, todėl daugelis komjaunimo ir kompartijos narių tapo šios sąjungos nariais, kas ir turėjo įtakos jos veikimo charakteriui. Todėl labai dažnai tarp šios Ambrozaičio organizacijos narių buvo vykdomi areštai ir policija uždarydavo ištisus skyrius, kas tik padidindavo šios organizacijos populiarumą tarp darbo jaunimo. Ypač didelį populiarumą ši organizacija įgavo po darbininko Kranausko laidotuvių. [...] Streiką parėmė beveik visi Kauno darbininkai, vadovaujami komunistų. Jie rinko aukas ir teikė paramą streikuojantiems. [...]. Į laidotuves susirinko nematyta Kaune darbininkų masė. Ant kapo buvo padėta daugiau kaip 300 vainikų [...]. Kauno kapinėse įvyko didelis mitingas, kuriame kalbas sakė visų partijų, turinčių nors kokį ryšį su darbininkų organizacijomis, atstovai. Kalbėjo komjaunuoliai ir kompartijos atstovai. Buvo paskelbta apie visuotinį streiką Kaune. Streikas puikiai pavyko. Dvi dienas nedirbo nei viena įmonė. Ir štai nuo šių laidotuvių ir streiko prasidėjo glaudesnis kontaktas tarp komunistų ir krikščionių darbininkų organizacijų, tarp kurių išsiskyrė "Jaunimo darbo sąjunga", vadovaujama Ambrozaičio. Kontakto su kairiosiomis organizacijomis pradėjo ieškoti ir katalikų sluoksniai, ypač radikaliausi elementai, vienu iš kurių buvo kunigas Krupavičius [...]. Katalikų masių kairėjimas vyko todėl, kad jos pradėjo nusivilti savo vadais, kurie tik gražiai kalbėjo, o praktiškai nieko nedarė, kad savo pažadus realizuotų (l. 49).

Dr. Guzevičiaus paskaitos (Aukštoji SSSR NKVD mokykla). {Katalikų dvasininkija ir politinė katalikų veikla Lietuvoje} // LYA, F.K-1, ap. 3, b. 150: Ir po Darbo federacijos perorganizavimo Ambrozaitis liko faktiniu Lietuvių darbo jaunimo sąjungos vadovu. Tada komjaunuoliai stodavo į šią organizaciją (64 - 2). Po Kranausko laidotuvių streikas visose Kauno įmonėse, vos neperaugęs į generalinį streiką visoje Lietuvoje. "Katalikų darbininkai veikė ranka rankon su komunistais" (l. 64v).

"Išrašas apie Lietuvos Darbo jaunimo sąjungą" (Kaunas., 1936 12 02 - greičiausiai vidaus reikalų ministro J. Čapliko raštas VSD direktoriui) // LYA, F. 3377, ap. 58, b. 226: suku konkrečiau pasakyti kokie yra Lietuvos Darbo jaunimo sąjungos vadų ir ideologų praktiški ketinimai ir ryškesni tikslai, nes dabartini metu jų pačių ideologų ir vadų tarpe vyrauja nuomonių nesutarimas, nesantaika ir blaškymasis. Toks nesutarimas buvo visą laiką. Kun. Rankelė ir Vacius Baniulis, sąjungos ideologai ir iniciatoriai, buvo priversti iš sąjungos pasitraukti, nes jie būdami krikščionims demokratams palankūs, negalėjo sutikti, kad sąjunga nuo tos srovės nukryptų ir pasuktų į tautininkus. Tu tarpu dr. Ambrozaitis su katalikišku frontu blogai sugyvena. Jis buvo linkęs prie pozicijos prisidėti. Tuo tarpu kun. Rankelė ir V. Baniulis nebuvo linkę vesti sąjungos liniją artima tautininkams (l. 61). Tačiau studentai ateitininkai buvo priversti pasitraukti iš sąjungos dr. Ambrozaitį palikdami be inteligentinių pajėgų. Dėl to, paskutiniajame suvažiavime dr. Ambrozaitis turėjo nenoromis sutikti pirmininku rinkti jo buvusį asmeninį priešą ir susikompromitavusį asmenį Juozą Bernotą. Ambrozaitis, negalėdamas susitarti su kapitališku frontu ir negalėdamas prisišlieti prie tautininkų, nutarė sąjungą vesti viduriniu, niekam nepriklausančiu keliu. Tačiau kaip atrodo sąjunga tuo keliu neina ir pamažu krypsta kairėn. Ypatingai Bernotas linkęs kairiu keliu eiti. Ambrozaitis linkęs neutralią linkmę išlaikyti, bet kartu ir bijo varžyti, kad nenustotų visiškai narių pasitikėjimo, ir paskutinių inteligentinių jėgų. Jei greitu laiku Ambrozaičiui nepavyks sąjungos sutvarkyti, tai dabar įsivyravusi kairioji linkmė sąjungą jau visiškai užvaldys. Reikia pastebėti, kad sąjungoje Ambrozaičio autoritetas pašlijęs ir vargu ar jam pavyks susigriebti. Atsirado pastangų susijungti su krikščioniška darbininkų sąjunga, būtent su Lietuvos krikščionių darbininkų sąjunga. Neseniai Bernotas su dviem nariais buvo nuvykę pas Dielininkaitį, prašydami patarimo kaip atsikratyti Ambrozaičio (l. 62). Į sąjungą jau nuo seniai skverbdavosi komunistai, socialdemokratai, žiežirbininkai. Iš pradžių, kai sąjungoje buvo katalikams pajėgus, palankus sparnas, tai lengviau buvo kovooti su atėjūnais, bet dabar, kai katalikams palankūs nariai perėjo į krikščionių darbininkų sąjungą, šie atėjūnai šie įgavo pirmaujantį vaidmenį sąjungoje. Jų tikslas yra paimti į savo rankas sąjungos valdymą ir ją pakreipti prieš esamą santvarką (l. 63).

Kodėl uždaryta Darbo Jaunimo Sąjunga (1937 m.) // F 378, ap. 5, b.4401: Aštrus konfliktas tarp sąjungos vadovybės. Dvi tarpusavyje kovojančios grupės. Pateko priešvalstybiškai nusiteikusio elemento (43). Dėl sąjungos pairimo nusinuodijo Bronė Kurauskaitė (44). Karmelitų draugovės pirmininkas Jonas Pėpalis savo laiku buvo baustas už komunistinį veikimą. Sąjungos ideologinis elementas arba visiškai nepaisomas arba užmirštas (l. 44).

Dėl Lietuvos Darbo jaunimo sąjungos uždarymo (1937 01 02) // LYA, F. 3743, ap. 1, b. 107, l. 1: Komjaunimo ataskaitoje pažymima, jog ypač Kauno mieste komjaunimo įtaka Darbo jaunimo sąjungoje buvo didelė. Susirinkimuose dažnai skambėdavo antifašistiniai pasisakymai, kai kurie sąjungos nariai aktyviai dalyvavo streikuose. Jie pažymi, jog 1936 m. birželio įvykių metu aktyviai dalyvavo ir darbiečiai. Kompartijos įtakoje Darbo jaunimo sąjunga boikotavo rinkimus į Darbo Rūmus ir į Seimą. Esą provokaciniais tikslais į Darbo jaunimo sąjungą buvo atsiųstas Juozas Bernotas, kuris apsimetė esąs kairysis. Esą jis gretinosi prie komunistų, buvo pasodintas į Varnių koncentracijos lagerį kaip komunistas, bet ten atskleistas kaip provokatorius. Pas krikščionis demokratus jis provokaciškai kvietė kovoti su fašistine valdžia. Vėl suimtas, vėl lageryje išaiškintas kaip provokatorius. Paleistas, pasiųstas į Darbo jaunimą sąjungą, kur dėjosi labai kairiuoju. Atviruose susirinkimuose  jis pasisakydavo už bendrą darbą su komunistais (l. 1).

Sandarbininko "In" pranešimas (1937 10 11) //LCVA, l. 140: į Marijampolę buvo atvažiavęs krikščionių darbininkų sąjungos atstovas studentas Barila, kuris turėjo pasitarimą su Marijampolės komunistais Stankevičiumi Kaziu ir Mickevičiumi Jonu bendro fronto klausimais prieš seimo rinkmus. Jonas Mickevičius nesusitarė su Barila dėl bendro fronto su krikščionimis demokratais prieš seimo rinkimus. Mickevičius vėliau sakė, kad buvo atvykęs vaikėzas. Valdininko Banio paaiškinimas: Barila yra Alfonsas Barila, studentas -teisininkas. Nuolatos gyvena Kaune. Anksčiau buvo karštas ateitininkas, dirbo su krikščionimis darbininkais. Paskutiniu laiku smarkiai prijaučia komunistams. Labai galimas dalykas, kad yra ir įstojęs į partiją (l. 140).

Sandarbininko "Buck" pranešimas (1937 10 31) // LCVA, F. 378, ap. 12, b. 658: pas buv. "Darbo jaunimo" sąjungos vadovybėje Simonaitį buvo atvažiavęs buvęs sąjungos pirmininkas Barila, kuris ragino Simonaitį rūpintis sąjungos atkūrimu. Tikimasi, kad vyriaysybė leis veikti naujai darbininkų organizacijai "Globos darbininkų" sąjunga. Barila dar pasakojo, kad ne vienoje vietoje buvę darbiečiai organizavo streikus (l. 1). Juozas-Alfonsas Barila buvo šios sąjungos pirmininkas ir palaiko ryšius su K. Ambrozaičiu (l. 1v).

Informacija iš Lietuvos (dr. Kazio laiškai) (1937 09 2) // LYA, F. 77, ap. 20, b. 4: nemaža dalis buvusių darbiečių vadovų prisijungė prie kampanijos už amnestiją politiniams kaliniams, inicijuotos komunistų (l. 15).

Raportas Valstybės Saugumo Policijos Kauno Apygardos Viršininkui (1937 05 07) // LCVA, F. 378, ap. 5, b. 3128: 1937 05 06 kun. Kazimiero Rankelės minėjimo komitetas suruošė velionio iškilmingą minėjimą. Daugiausia darbiečiai ir religingos moterys dalyvavo (apie 500 žmonių). Poetas L. Gira, Binkis, rašytojas Marcinkevičius, Vacys Beniulis. "Įminėjimą buvo atėjęs vienas nepažįstamas kunigas, bet dr. Ambrozaičiui skaitant paskaitą ir puolant dvasiškiją, kunigas išėjo}. Mirė 37 metų. Hierarchijos buvo šmeižiama, niekinamas, daug pasidarbavęs Lietuvos darbininkams. Šmeižtų kampanija prieš jį katalikų visuomenės viršūnėse. Darbo žmonės jį vis labiau mylėję. "Velionis ne kartą pasisakęs, kad jis esąs demokratas, bet ne krikščionis demokratas, tautininkas, bet ne toks kaip mūsų tautininkai. Jis buvo energingas ir darbštus idealistas, troškęs sukurti darbo Lietuvą, laisvą ir laimingą nuo išnaudojimo, priespaudos ir šmeižto". Seminariją baigęs 1927 m. Panevėžio vyskupija norėjo iš jo padaryti visuomenininką. Kun. Rankelei buvo pavesta suorganizuoti KAK darbą "Katalikų visuomenės vadovai manė, kad kun. Rankelė padarys perversmą, nuvers tautininkus ir valdžią vėl perves į krikščionių demokratų rankas. Kai tas darbas nepavyko ir iškilo aikštėn, tai dvasinė vyriausybė, kuri kun. Rankelę į tą darbą ir pastūmėjo pati viešai apkaltino Kako darbą ir jo iniciatorius. Kun. Rankelė pergyvenęs savo visuomeninio darbo eilę nusivylimų, pagaliau patenka į Darbo jaunimo sąjungą ir čia save atranda. [...] Jis visa savo energija ir darbštumu dirba darbo Lietuvai, kuria ją ir neša darbininkijai naujus laikus [...]. Naujas pranašas nepatinka jo vyresnybei ir į pradeda šmeižti, niekinti persekioti, vadindama šnipu, tautininku ir panašiai. [...] Paskui į, kaip tikrąjį vadą, naujos darbo Lietuvos apaštalą, idealistą, tikrąjį kunigą seka Lietuvos darbininkija. [...] Tačiau prasideda jo sunkusis kryžiaus kelias. Jis iškeliamas iš Kauno į Kamajus, iš čia į Rokiškį [...]. Visur jis persekiojamas savo vyresnybės. [...] Jo tragedija analoginė kun. Strazdelio katastrofai. Jie abu kovojo už Lietuvos liaudį, jos laisvę ir laimę. Ir vieną ir antrą sugniuždė Lietuvoje tebevyraujanti svetima dvasia - bajoriškumas ir aristokratiškumas. [...]. Šiandien darbininkai kunigų nekenčia ir vengia, o kun. Rankelę mylėjo [...]. Kun. Rankelė už bažnytinį patarnavimą ėmė tiek, kiek jam davė, nesilaikydamas jokių tarifų, o kartais ir veltui tas apeigas atlikdavo. [...] Mes liudijame netekę didelio asmens, darbo Lietuvos kūrėjo, kurį į kapus nuvarė jo pikti priešai, save besivadinaną katalikais ir katalikybės mokslo skleidėjais. Liūdna ir skaudu, kad toks genijus , idealistas buvo smurto auka [...]". Po to baigė paskaitą citata iš Tolstojaus ar Gorkio eilėraščio apie Sakalą ir žaltį. Sudarytas komitetas, kuris ruošiasi išleisti kun. Rankelės raštus ir jam pastatyti paminklą (l. 185).