Lietuvos kariuomenės „R“ planas 1939 - 1940 m. arba šiuolaikinės Lietuvos istoriografijos vienpusiškumas | 2021 gegužės 29 d.

05/29/2021

Konspekto (bei tiesioginio citavimo) su paaiškinimais forma pristatysime visų pirma Vytauto Jokubausko straipsnį "Lietuvos kariuomenės "R" planas (1939-1940 m.)" (Istorija, t. 93, 2014, Nr. 1), o plačiau žvelgiant - 1939 - 1940 m. Lietuvos istorijos tarpsnio šiuolaikinės lietuvių istoriografijos kontraversijas, pasiremdami kolektyviniu darbu "Lietuva 1940 - 1990: okupuotos Lietuvos istorija" kaip etaloniniu šių laikų veikalu bei istorikų Nerijaus Šepečio, Gedimino Rudžio, Reginos Žepkaitės, Vytauto Žalio (bei jo diskusijos su žurnalistu Virgilijumi Liauška), o taip pat Algimanto Kasparavičiaus tekstais.

Lietuvos kariuomenės plano "R", t. y. operacinio plano prieš Sovietų Sąjungos ginkluotąsias pajėgas (Raudonąją armiją - toliau RA) arba "rusus" (iš čia jo įvardijimas raide "R" - atitinkamai planai, nukreipti prieš Vokietiją ir Lenkiją buvo įvardinti raidėmis "V" ir "L") klausimas šiuolaikinei Lietuvos istoriografijai labai deliktus, komplikuotas ir nejaukus. Toks jis yra dėl politinių priežasčių. Visa naujausių laikų Lietuvos istorijos samprata grindžiama Sovietų Sąjungos, sudariusios sandėrį su Vokietija 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir slaptaisiais protokolais, pasidalijusios Rytų Europą, agresijos prieš Lietuvos Respubliką, pasireiškusios prasidėjus antrajam pasauliniam kariui SSRS reikalavimu sudaryti Savitarpio pagalbos sutartį ir priimti RA įgulas ir pasibaigusias Sovietų Sąjungos 1940 m. birželio 14 d. ultimatumu bei po to sekusia okupacija bei aneksija, koncepcija. Joje teigiama, kad besąlygiškai visų su Sovietų Rusija ir vėliau SSRS sudarytų sutarčių sąžiningai besilaikiusios ir jokių agresyvių tikslų SSRS atžvilgiu neturėjusios Lietuvos atžvilgiu buvo vykdyta agresija ir kad būtent SSRS pažeidė savo pačios su Lietuva pasirašytus susitarimus. Teigiama, kad 1940 m. gegužės - birželio mėn. Lietuvai pareikšti SSRS valdžios kaltinimai - dėl raudonarmiečių grobimo, šnipinėjimo bei Valstybės saugumo departamento, vadovaujamo direktoriaus A. Povilaičio, ir kitų Vidaus reikalų ar Krašto apsaugos ministerijų padalinių vykdytų provokacijų prieš Raudonosios armijos įgulas, o taip pat dėl Baltijos šalių karinės sąjungos, nukreiptos prieš SSRS - yra niekuo nepagrįsti. Nesunku įsitikinti, kad visa šiam laikotarpiui skirta naujųjų laikų (po 1989 m.) Lietuvos istoriografija ir yra paremta būtent šių tuometinės SSRS valdžios kaltinimų Lietuvai paneiginėjimu. Tai galima suprasti. Juk ankstesnė - sovietinė - Lietuvos istoriografija kaip tik turėjo užduotį pagrįsti Sovietų Sąjungos "taikingus" tikslus Lietuvos atžvilgiu. Vis dėl to labai keista, jog naujoji, nesovietinė lietuvių istoriografija absoliučiai ignoruoja sovietinę, dažnai nedrįsdama net paminėti sovietinių lietuvių istorikų pavardžių, jų darbų, jau nekalbant apie jų argumentacijos pristatymą, nors atrodytų, jei jaučiamasi labai teisiais, būtų labai patogu atvirai, tiesiai triuškinti sovietinius istorikus papunkčiui. O tuo tarpu taip nėra. Sovietinė istoriografija tiesiog bailiai nutylima. Tuo nesunku įsitikinti pažvelgus į etaloninį, konceptualų sintetinį darbą - "Lietuva 1940 - 1990: okupuotos Lietuvos istorija" (Vilnius, 2005). Jeigu pasižiūrėsime į jo literatūros sąrašą, jame nerasime nė vienos pozicijos, skirtos sovietinei lietuvių istoriografijai, tarsi jos nė nebūtų buvę, nors visa argumentacija akivaizdžiai nukreipta į sovietinės istoriografijos postulatų - darbo žmonių išnaudojimas, Lietuvos atsilikimas ir revoliucinė situacija, susiklosčiusi 1940 m. viduryje (paneigiant šį postulatą įrodinėjama Lietuvos pažanga tarpukaryje, o krizė matoma tik viršūnėse), Vokietijos agresija (šiame darbe kalbama tik apie vienkartinį agresijos iš Vokietijos pusės faktą - Klaipėdos krašto atplėšimą), paneigimą. Na ir tiesiai sakoma, kad birželio 14d. ultimatumu SSRS vyriausybė šiurkščiai sulaužė 1920 m sutartį, 1926 m. nepuolimo sutartį ir 1939 m. savitarpio pagalbos sutartį (p. 59). Lygiai tokie pat konjunktūriniai istoriko Algimanto Kasparavičiaus darbai. Knygoje "Lietuva 1938 - 1939 m.: neutraliteto iliuzijos" (Vilnius: Baltos lankos) jis rašo apie tariamą Vokietijos "deinteressement" (nesuinteresuotumą) nuo 1939 m. spalio mėn. Baltijos kraštais: anot Kasparavičiaus "vilties" beviltiškai buvo dairomasi toje pusėje, iš kurios ji Antrojo pasaulinio karo pradžioje tiesiog iš principo negalėjo ateiti ir tai, kad pabaltijiečiai buvo įsitrigę 1918-1920 m prisiminimuose (p. 229). Ir, suprantama, jo naudotos literatūros sąraše nerasime nė vieno sovietinio laikotarpio lietuvių istoriko pavardės. Tačiau jos straipsnyje "1939 m. tarptautinė krizė Europoje ir Baltijos valstybių politikos alternatyvos" ("Lietuva antrajame pasauliniame kare" (Vilnius: LII leidykla, 2007)) pateikiami įdomūs faktai apie beatodairišką Vokietijos vykdytą Lietuvos presingą Klaipėdos krašto užgrobimo reikalu ir jos beviltišką padėtį virtus žaisliuku Vokietijos ir Lenkijos grumtynėse: Vokietijos užsienio reikalų ministras J. Urbšį prigrasino, kad dėl ultimatumo Lietuva net nebandytų "[...] skųstis kur kitur ir [...] sukelti prieš Vokietiją pasaulio opiniją [...], nes toks bandymas Lietuvai esą galįs pasibaigti kaip Čekoslovakijai". Psichologinė ataka buvo tęsiama ir Kaune. Klaipėdos atplėšimo išvakarėse, naktį iš kovo 21 į 22 d. prieš J. Urbšiui išskrendant į Berlyną, Vokietijos pasiuntinys Lietuvai E. Zechlinas ir pasiuntinybės sekretorius Urbšių namus tiesiog terorizavo skambučiais ir neleido užmigti. Pasak M. Urbšienės skambučiai prasidėjo apie trečią valandą nakties ir kone kas pusvalandį tęsėsi iki pat paryčių. Skambinta net keliolika kartų ir reikalauta, kad pasiuntinį priimtų nedelsiant. Marija Urbšienė atsisakinėjo kelti vyrą (K. Balučio konfidencialus pranešimas Nr. 69 "Skalickio vizitas" užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui (LCVA, F. 648, ap. 1, b. 9, l. 138). 1939 06 06 Berlyne Latvijos ir Estijos užsienio reikalų ministrai pasirašė bilateralines nepuolimo sutartis su Vokietija (p. 27), nors, pasak P. Klimo jo pokalbiuose su Latvijos ir Estijos pasiuntiniais išryškėjo, jog šiose šalyse žmonių masės kaimiečiai lengviau priimtų Rusijos invaziją negu Vokietijos, nes iš Rusijos senuose laikuose kaimiečiai nebuvo nieko pikto patyrę, tuo tarpu vokiečiai kaimiečių akyse visada iškyla kaip buvusieji engėjai. Be abejo, europietiškas vertybes respektuojančiam A. Kasparavičiui tokia Latvijos ir Estijos (žinoma, ir Lietuvos) liaudies orientacija liudija šių šalių visuomenių "pilietinį išskydimą, komplikuotą europietiškų, demokratinių vertybių instrumentalizavimą" (p. 32). Nors, neslėpkim, pats to nenorėdamas istorikas A. Kasparavičius išduoda beviltišką Lietuvos padėtį Vokietijos ir Lenkijos grumtynių atžvilgiu bei ypač Lenkijos agresyviai nacionalistinius tikslus Lietuvos atžvilgiu. Štai straipsnyje "Katastrofos nuojautos: Lietuvos karinė diplomatija antrojo pasaulio karo išvakarėse" ("Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918 - 1940 m.") pateikiamas Lenkijos pasiuntinio Lietuvoje F. Charvato 1939 11 05 [vadinasi jau po Lenkijos valstybės žlugimo] egzilinės vyriausybės premjerui generolui Wladyslawui Sikorskiui rašytas pranešimas: "Šiandien iš esmės yra sąlygos sulenkinti Lietuvą ne tik dėl to, kad joje padaugėjo lenkų ir išaugo jų intelektinis bei patriotinis potencialas, bet taip pat atsižvelgiant į tai, kad čia yra daug internuotų lenkų. [...]" [Polskie dokumenty dyplomatyczne 1939 wrzesien - grudzien. - Warszawa, 2007, s. 292 - 299] (p. 269).

Istorikas Nerijus Šepetys savo straipsnyje "Lietuva Trečiojo Reicho taikiklyje: neįvykusi protektorato istorija (1939 - 1941)" ("Lietuva antrajame pasauliniame kare" (Vilnius: LII leidykla, 2007)) aiškinasi Vokietijos protektorato galimybes Lietuvai. Ir kas įdomiausia, šis istorikas panašu labai pageidautų Vokietijos globos Lietuvai, laikydamas tai idealu Lietuvai, puikia priemone išvengti sovietinės okupacijos. N. Šepetys pritariamai cituoja istoriką Blomeier "Egzistuoja tegul ir menka tikimybė, kurios negalima visiškai atmesti, kad jei Lietuva tokiomis aplinkybėmis būtų laiku susisaisčiusi su Reichu tegul ir karinėmis sąjungos saitais, tai būtų išvengusi sovietinės aneksijos mažiau nei po metų ir po karo tebūtų turėjusi kęsti vietinę komunistinę diktatūrą, kaip ir kitos Rytų Europos šalys" (p. 49). Simptomatiškas ir N. Šepečio klausimas: "Kas kaltas, kad Lietuvai nebuvo primesta reicho globa?". Kodėl J. Urbšio vizitas buvo atidėtas? (p. 49). Jis ir aiškinasi kas dėl to kaltas: pasikeitę Vokietijos interesai, SSRS pretenzijos, ar patys lietuviai, nepanorėję tokio "gėrio". N. Šepetys vis dėl to nemano, kad Lietuva išvis negalėjo niekaip paveikti savo likimo (ta prasme išvengti sovietų okupacijos) ar kad "išvis neturėjo šansų tapti reicho protektoratu". Tiesa, galiausiai vis dėl to N. Šepetys daro išvadą, kad "nebuvo istorinės situacijos, kurioje "Lietuva galėjo pasirinkti švelnesnį jungą" [suprask Vokietijos okupacija būtų buvęs lengvesnis jungas už sovietinę okupaciją] (p. 52). N. Šepečiui nekyla ir klausimo dėl didžiųjų valstybių dalijimosi įtakos sferomis kitų suverenių, nepriklausomų valstybių. Štai jis ramiausiai konstatuoja kaip savaime suprantamą dalyką, jog 1939 m. Lietuvą savo saugumo arba interesų zona laikė ir vokiečiai, ir lenkai, ir sovietai (p. 40). Jis kaip tik pastebi, jog pagrindinė kliūtis, neleidusi forsuoti Klaipėdos krašto sprendimą (ta prasme nesitenkinti tik Klaipėdos krašto užėmimu) buvo eventuali Lenkijos pozicija, jos ekspansiniai interesai Lietuvos atžvilgiu (p. 43).

N. Šepetys šiame straipsnyje aptaria ir dar vieną jo taip trokštam galimybę Lietuvai tapti Vokietijos protektoratu - 1940 m, pavasarį. Čia jis randa progos paminėti ir kelis lietuvių sovietinius istorikus - Konstantiną Navicką ir Vytautą Kancevičių, tačiau vėlgi nepristatydamas nė vieno jų darbo ir nematydamas reikalo plačiau aptarti jų argumentaciją (greta jų prišlieja ir suomių istoriko Seppo Mylliniemi veikalą "Die baltische Krise. 1939 - 1941" (Stuttgart, 1979; plačiau žiūrėkite: https://www.ateitiesaidas.lt/l/suomiu-istorikas-s-mylliniemi-apie-a-smetonos-orientacija-i-vokietija-1940-m-pirmoje-puseje/), jį laikydamas "sušvelninta vakarietiška sovietinės koncepcijos versija". Savo straipsnyje Šepetys galinėjasi tik su vienu sovietinės istoriografijos minimu VSD direktoriaus A. Povilaičio kelionės į Berlyną Gestapo vadovų kvietimu 1940 m. vasario mėnesį faktu, kaip teigia sovietinė istoriografija su slapta prezidento A. Smetonos jam duota misija - pranešti Vokietijos vadovybei apie pasikeitusią A. Smetonos geopolitinę orientaciją iš angliškos į provokišką ir prašymą suteikti Lietuvai protektoratą (https://www.ateitiesaidas.lt/l/vsd-direktorius-augustinas-povilaitis-apie-lietuvos-vyriausybes-ir-saugumo-bendradarbiavima-su-vokietija-1940-m/). N. Šepetys arogantiškai rašo, jog apie grėsmę, kad Vokietija 1940 m. pavasarį ketino paversti Lietuvą savo protektoratu, daugiausia kalbėjo sovietinė propaganda, "tuo iš dalies pateisindama 1940 m. birželio agresiją Baltijos šalyse" ir kad "Tam tikslui net buvo parūpinta liudytojų" - VSD direktoriaus A. Povilaičio parodymai sovietiniams tardytojams. Su pasitenkinimu N. Šepetys konstatuoja, kad dauguma Baltijos šalių sovietizacijos priešistorę tyrinėjančių istorikų šią versiją ignoruoja. Šepetys savo straipsnyje tikisi pateikęs argumentų tokiai ignorancijai. Jis pasitelkia Vokietijos federacinio archyvo padalinyje greta Liudvigsburgo tyrimo centro saugomą tyrimą, skirtą Algiui Klimaičiui. Šioje byloje (Bundesarchiv, Aussenstelle Ludwigsburg, AR 283/83 (Klimaitis), Bl. 284-286) yra ir 1940 12 20 Saugumo policijos ir SD vado įstaigos raštas Užsienio reikalų ministerijai, nušviečiantis Gestapo bendradarbiavimo su Lietuvos saugumu iki birželio 15 d. istoriją (p. 44). Tokio aiškinimosi pretekstas buvo kelių į Vokietiją pabėgusių Lietuvos saugumo pareigūnų informacija, kad į sovietų rankas pateko Lietuvos saugumo duomenys apie įtariamuosius bendradarbiaujant su Gestapu savo darbuotojus. Dėl to esą jau birželio 14-os ultimatume įvardinti Skučas ir Povilaitis, kurie pasak neoficialių reicho URM šaltinių, vėliau NKVD tardytojų buvo apkaltinti mėginimu paversti Lietuvą reicho dalimi (ir prisipažinę). Išaiškindama situaciją Wilhelmstrassei, Himmlerio žinyba tvirtino: Vokietijos slaptųjų tarnybų bendradarbiavimas su Lietuvos saugumu, prasidėjęs jau 1938 m. ir išsiplėtęs po Klaipėdos sugrąžinimo reichui. Atsinaujinęs 1939 m. lapkritį jis buvo antivakarietiško ir sovietams palankaus atspalvio. Kontaktai buvo palaikomi per Tilžės saugumiečius (Graefe), ir 1940 m. vasarį tuometinės Lietuvos Saugumo policijos vadas Povilaitis su savo inspektoriumi dr. Meškausku atvyko kelioms dienoms į Berlyną, idant čia susipažintų su Vokietijos Saugumo policijos institucijomis. Pabrėžiama, kad nei Berlyno vizito metu, nei vėliau Lietuvos pareigūnams nebuvo kalbama apie "greitą Baltijos valstybių inkorporaciją į reichą". Toliau rašte argumentuojama, kad Skučo ir Povilaičio parodymai pagal reikalą išspausti sovietinių tardytojų, kad vokiečių pusė turinti Meškausko ir Bortkevičiaus kontrparodymus ir apskritai gen. Skučas buvo vidaus reikalų ministras, o ne saugumietis ir dar antivokiškai nusiteikęs. Raštas baigiamas patikinimu, kad sovietai tokios medžiagos prieš vokiečius negalės deramai panaudoti, kad ir kas ten būtų buvę (p. 45). Ką mums sako šis N. Šepečio atrastas dokumentas? Visų pirma tai, kad A. Povilaičio kelionė į Berlyną tikrai įvyko (todėl komiškai atrodo N. Šepečio rėmimasis K. Butauto straipsniu (Aidai, 1988, Nr., 4, p. 248 - 257), laikant jį "verta dėmesio interpretacija" - juk K. Butautas neigė pačią A. Povilaičio kelionę į Berlyną), patvirtinami iš A. Povilaičio parodymų tardytojams žinomas faktas, kad gestapo kontaktai su VSD buvo palaikomi per Tilžės saugumiečius (Graefe). O kas dėl to, kad Himmlerio žinyba neigė kalbas apie Vokietijos protektoratą Lietuvai, siekį  inkorporuoti Lietuvą į reichą, tai kas kitas galėjo būti kalbama tebegaliojusios Vokietijos ir SSRS Nepuolimo sutarties sąlygomis, kai reikėjo maskuoti bet kokį Vokietijos veikimą prieš SSRS? Juk dokumentas aiškiausiai rodo Gestapo ir Vokietijos URM baimę, kad neduok Dieve sovietams neišaiškėtų Lietuvos kurstymas iš Vokietijos pusės prieš SSRS. Keista tik ir neįprasta kaip greitai Vokietijai ir buvusiems Lietuvos saugumo pareigūnams, pabėgusiems į Vokietija, tapo žinoma apie Povilaičio ir Skučo parodymus, bei jų turinį bei vokiečių užtikrinimai, kad "mes turim" Meškausko ir Bortkevičiaus kontrparodymus. Visa tai rodo kokią milžinišką reikšmę Vokietijai turėjo Povilaičio (ir Skučo) parodymai ir kaip jų bijota, kad Gestapas dėl to net turėjo teisintis Vokietijos užsienio reikalų ministerijai. Šio dokumento paviešinimas iš N. Šepečio pusės propagandine prasme yra didžiulė klaida. Jis pats to nenorėdamas pateikė didžiulės reikšmės argumentą prieš dabartinę valstybinę Lietuvos naujųjų laikų istorijos koncepciją. Beje, A. Povilaičio parodymais NKVD tardytojams naudojasi ir kiti istorikai - pav. estų istorikas Magnus'as Ilmjärv'as (kuris beje, visai kitaip suvokia Baltijos šalių sovietinės okupacijos ir aneksijos priežastis, akcentuodamas vidines, valdančiųjų režimų kaltę), o taip pat ir glaudžiai su Lietuva susijęs amerikiečių istorikas Alfred'as Erich'as Senn'as ("Lietuva 1940: revoliucija iš viršaus" (Vilnius, 2019, p. 118 ir 120 (K. Skučo parodymai), 120 - 122 (A. Povilaičio parodymai, kuriuose paminima tai, kad Smetona liepė perduoti Vokietijos protektorato Lietuvai siekį, bet pasiremiant istoriku G. Rudžiu iš jų tik išsityčiojama. Čia, žinoma, labai svarbu prisiminti kada gi G. Rudis savo nuomonę paskelbė - 1988 m. "Atgimime" (1988, 09 16) - vadinasi Sąjūdžio pakilimo sąlygomis). Taigi iš esmės tai arba nelietuviai istorikai, arba nors ir susiję su Lietuva, bet nuo jos mokslo centrų nepriklausomi, tačiau taip pat liberalūs, Vakarų interesus atstovaujantys istorikai kaip kad A. E. Senn'as, kuris taip pat nors ir paminėjo A. Povilaičio parodymus, bet tik kaip esą istorijos farsą. Kitiems pilnavertis A. Povilaičio (bei kitų Lietuvos aukščiausių vadovų, pareigūnų ir kariškių) apklausų, atliktų NKVD tardytojų, protokolų (https://www.ateitiesaidas.lt/l/lietuvos-valdzia-tarp-ssrs-ir-vokietijos-1939-m-pabaigoje-1940-m-pirmoje-puseje/) panaudojimas kol kas lieka tabu.

Persilaužimo istoriografijoje metas - 1989-ieji metai. Per maždaug vienerius metus nuo 1988 m. antros pusės iki 1989 m. kokio vėlyvo pavasario požiūris į 1939 - 1940 m. Lietuvos situaciją kardinaliai pasikeitė - nuo 1940 m. birželio įvykių vertinimo kaip revoliucijos ir RA papildomų dalinių įvedimo kaip Lietuvos išgelbėjimo nuo Vokietijos grėsmės iki šių įvykių pripažinimo agresija iš SSRS pusės ir sovietine okupacija. Dabar retrospektyviai peržvelgiant meto spaudą tiesiog keista kaip greitai, jau 1989 m. pradžioje, pirmojo požiūrio šalininkai buvo marginalizuoti. Įdomiausia, kad jau tais pačiais metais pradėjo persiorientuoti ir vienas pagrindinių lietuvių sovietmečio 1939-1940 m. koncepcijos autorių Vytautas Kancevičius, prisidėjęs prie naujų dokumentų rinkinių, akcentuojančių tik sovietinę agresiją, parengimo, taip pat istorikė R. Žepkaitė, bet tik nuo 2003 m. - istorikas K. Navickas. Jo atvejis tiesiog stulbinantis: kai skaitai jo 2003 m. išėjusią knygą "Lietuvių tautos savigynos patirtis", net sunku patikėti, kad jos autorius tas pats istorikas, kuris 1966 m. išleido solidų, gausiomis nuorodomis į archyvinius ir kitokius dokumentus paremtą veikalą "TSRS vaidmuo, ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos 1920 - 1940 metais" - taip vaikiškai skamba bejėgiškos 2003 m. išleisto veikalo formuluotės. Ir tai suprantama: žmogui reikėjo perengti save patį, matyt tam, kad gauti habilituoto daktaro laipsnį... Tokio akivaizdaus konjunktūriškumo nematyti Reginos Žepkaitės darbuose, bet jos straipsnyje "Lietuvos tarptautinė padėtis Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir jo pradžioje (1939 - 1940 m.)", išėjusiame knygoje "Mintys apie Lietuvos komunistų partijos kelią" (Vilnius: Mintis, 1989), taip pat akivaizdus derinimasis prie naujos politinės ir ideologinės konjunktūros. Tačiau skirtingai nuo vėlesnės itin ideologizuotos istoriografijos, R. Žepkaitė dar nebandė nuslėpti Vokietijos pastangų pajungti savo valdžiai Lietuvą. Ji teigia, kad nepavykus įtraukti Lietuvos į karą su Lenkija, hitlerinės Vokietijos vadovai ir toliau neatsisakė minties pajungti Lietuvą, primesti ja savo protektoratą. Vokietijos URM jau rugsėjo 20 d. buvo parengtas "Vokietijos Reicho ir Lietuvos Respublikos gynybos sutarties" projektas, kuriame numatyta, kad Lietuva pasiduoda Vokietijos Reicho globai ir sudaroma karinė konvencija (p. 128). Vokietija buvo numačiusi, kad Lietuva nepasirašys protokolo, todėl rugsėjo 25 d. Hitleris pasirašė direktyvą dėl karinių pajėgų išdėstymo Rytprūsiuose, kurios turėjo užimti Lietuvą net tada jei ji priešintųsi (p. 129). R. Žepkaitė mato Vokietijos didžiulę įtaką taip pat ir po Savitarpio pagalbos sutarties su SSRS pasirašymo. Pasak jos nors Vokietija ir buvo perleidusi Lietuvą Tarybų Sąjungai, tačiau su Lietuva ją siejo daug einamųjų reikalų. Vokietijos vyriausybė per savo pasiuntinybę Kaune reikalavo, kad Lietuva nutrauktų prekybą su Anglija. Savo ruožtu Vokietija neatsisakė ekonominių ryšių su Lietuva, kas jai buvo reikalinga ne tik dėl ekonominės naudos, bet ir dėl nenoro visiškai išleisti iš savo rankų Lietuvą (p. 134). Vokietija nuolat didino 1939 m. gegužės 20 d. prekybos sutartimi numatytus grūdų, kiaulių, linų, medienos užpirkimų kontingentus. Ji taip pat pažymi, jog santykiai su Latvija ir Estija buvo tęsiami 1934 m. sutarties pagrindu, bet užsienio reikalų ministrų ir generalinių štabų atstovų pasitarimai tapo dažnesni ir tai leido susiformuoti kaltinimui, kad kuriasi antitarybinė karinė sąjunga, tačiau Žepkaitė skuba užtikrinti, jog "archyviniai šaltiniai rodo, kad tai lėmė panašios problemos, o ne antitarybiniai tikslai" (p. 135).

Vis dėl to bene pirmojo bandymo griauti lietuviškąją sovietinę koncepciją ėmėsi istorikas Gediminas Rudis savo straipsniu "Ar Lietuvoje 1940 m. buvo grobiami raudonarmiečiai?" (Kultūros barai, 1988, Nr. 10) (tiek, kaip jau minėtame beveik tuo pačiu metu "Atgimime" pasirodžiusiame jo straipsnyje, kuriame jis bando diskredituoti A. Povilaičio parodymus). Jis ėmėsi užduoties įrodyti, kad sovietinės vyriausybės kaltinimas Lietuvos vyriausybei, jog ji organizavo ir vykdė provokacijas prieš tarybines kariuomenės įgulas, grobė tarybinius kareivius, stengėsi išgauti iš jų karines paslaptis, yra laužtas iš piršto. Jis pažymi, jog Lietuvos vyriausybė (A. Merkys) neslėpė nuo sovietų valdžios, jog Butajevas bendravo su Lietuvos žvalgybos bendradarbiais (A. Petrusevičiumi). Vis dėl to labai keista, kad istorikas nedaro jokių išvadų iš Butajevo kontaktų su Lietuvos saugumo pareigūnais užmezgimo fakto. Vietoj jis savo požiūrį iš esmės grindžia J. Brazinsko, tuometinio Vilniaus apygardos teismo prokuroro ir Lietuvos vyriausybės sudarytos specialios komisijos TSRS vyriausybės kaltinimas tirti, atsiminimais, paskelbtais 1965 m. emigracijoje [Brazinskas J. Kokie buvo Maskvos kaltinimai Lietuvai? // Tėvynė, 1965 08 27] (p. 61), kuriuose bandoma Butajevo žūtį priskirti iš esmės Prancūzijos ir Anglijos žvalgybai, veikusiais daugiausia per lenkų tautybės piliečius Vilniaus krašte, su kuriais Butajevas buvo užmezgęs ryšius (p. 62), nepaisant daugkartinio Butajevo bendravo būtent su Lietuvos saugumiečiais.

Ta konfrontacija su sovietinio laikotarpio lietuvių istoriografija ir naujosios gimimas, besivadovaujančios visiškai kitomis ideologinėmis ir politinėmis premisomis, ryškus istoriko Vytauto Žalio ir žurnalisto Virgilijaus Liauškos, kuris pasirodo, irgi buvo gerokai panaršęs archyvus ir gerai orientavosi prieškarinės Lietuvos kariuomenės reikaluose, diskusijoje laikraščio "Kalba Vilnius" puslapiuose. Virgilijus Liauška ("Lietuva prieš Vokietiją?" (Kalba Vilnius, 1989, Nr. 18)), reaguodamas į istoriko Vytauto Žalio pasisakymą laidoje, pabrėžė, kad nors Lietuva ir neketino pakelti ginklo prieš TSRS ir provokuoti tarybinių įgulų [tai jau atsitraukimas nuo sovietinės koncepcijos], vis dėl to planą "R" turėjo ir jį pakankamai sėkmingai bandė įgyvendinti. Virgilijus Liauška, taikydamasi prie to meto masinėje sąmonėje įsitvirtinusio Lietuvos kaip aukos įvaizdžio, akcentavo, kad planas "R" buvo nukreiptas prieš galimą agresiją iš tarybinių įgulų pusės, o jo politiniu pagrindu laikytinas 1939 m. lapkričio 2 d. memorandumas apie "eventualinį vyriausybės perkėlimą" į kurią nors Vakarų Europos valstybę. Tam reikalui Lietuvos kariuomenės generaliniame štabe 1940 m. pradžioje atsirado priedangos planas, pažymėtas raide "R". Ir būtent Girkalnio, Kalnujų, Parezigupio, Blinstrubiškių, Dubysos riba pasak V. Liauškos buvo numatytas "pagrindinis pasipriešinimo ruožas" (LCVA, F. 1364, ap. 2b. 449) (p. 3). Šį savo teiginį V. Liauška išplėtojo savo straipsnyje "Lietuviškoji Manerheimo linija" (Kalba Vilnius, 1989, Nr. 24). Jo nuomone buvo sava ešelonuota gynybinė linija. Pirmasis ešelonas ėjo Vievio, Kaišiadorių, Ukmergės rajonais; antrasis ešelonas - Jonavos - Kėdainių - Kauno trikampis ir panemunė; trečiasis (pagrindinis) - į pietus nuo Raseinių ir į rytus - Dubysa. Pirmajame ešelone kalba eina apie naikintinus tiltus (LCVA, F. 1364, ap. 2, b. 7). Antrasis gynybos planas - tai vadinamasis "Kauno gynybos" planas, kurį savo atsiminimuose mini S. Raštikis. Čia vėl keli svarbiausi tiltai minimi ir įtvirtinimai prie jų (LCVA, f. 1364, AP. 2, b. 48, 57). Numatyta sprogdinti geležinkelio mazgus, taip pat persikėlimo per Nemuną priemones - keltus (LCVA, F. 1364, ap. 2, b. 175). Trečiasis gynybos ešelonas - "pagrindinis pasipriešinimo ruožas". Planas parengtas 1940 m. pradžioje, o detalūs situaciniai planai - birželio pradžioje. Prie Dubysos nutarta įrengti pagrindinį pasipriešinimo ruožą. Numatyta užtvenkti upę. Numatytos visokios užtvaros - prieštankinės kliūtys (LCVA, F. 1364, ap. 2, b. 7). Kas padaryta realiai, įgyvendinant planą? Pav. realiai buvo užminuoti tiltai. 1939 m. pabaigoje pradėta mokyti prieštankinės kovos būdų. Išliko 1940 m. gegužės 6 d. instrukcija divizijų ir pasienio pulkų vadams: "Karui su bet kuriuo mūsų didžiuoju kaimynu kilus, pirmiausia būsime pulti priešo moto-mechanizuotų kariuomenės vienetų. Reikalingiausias ginklas bus ŠAP" (LCVA, F. 509, ap. 1, b. 492). 1940 m. vasario pradžioje vyriausybė nutarė mobilizuoti kariuomenę, pašaukiant atsarginius iki 35 metų amžiaus, iš viso - 155 tūkst. vyrų. Pagal kariuomenės štabo direktyvą veikiančių mobilizacinių planų galiojimas turėjo pasibaigti 1940 metų balandžio 30 d. ir nuo gegužės mėn. 1 d. įsigalioti nauji mobilizaciniai planai (karo meto). Vis dėl to kariuomenės štabe buvo dirbama vangokai. Mobilizaciniam darbui, kuris vyko visiškai slaptai, labai stigo ir pasiruošusių karininkų. Be to, Tačiau Ministrų Taryba buvo priėmusi nutarimą priešintis net ginklu ir priešinantis vyriausybei su kariuomene trauktis iš savo krašto. Įdomu, kad Liauška remiasi istoriku V. Kancevičiumi, cituodamas jo teiginį apie gen. Štabo viršininko gen. S. Pundzevičius nurodymu divizijų vadams nusiųstą šifruotą telegramą: "Būkite pasiruošęs pradėti vykdyti "Direktyvą "R"". Teliko gauti antrą šios telegramos dalį: "Pradėti vykdyti Direktyvą". Birželio 15 d. paryčiais S. Pundzevičius nuvyko į štabą ir atšaukė telegramą (p. 12). Nėra abejonių, kad tai gerai archyvus pažįstančio žmogaus bandymas su nedidelėmis nuolaidomis (esą Lietuvos karinė vadovybė neketino provokuoti sovietinių įgulų, o tik gintis), išsaugoti pagrindinį ankstesnės istoriografijos koncepcijos karkasą - Lietuvos kariuomenės nukreipimą prieš SSRS karines pajėgas. Vytautas Žalys V. Liauškai atsakė straipsniu "Ką byloja Lietuvos kariuomenės štabo dokumentai?" (Kalba Vilnius, 1989, Nr. 26). V. Žaliui V. Liauškos teigimas, jog bandymas įrodyti Lietuvos vyriausybės lojalumą savitarpio pagalbos sutarčiai su TSRS Lietuvos kariuomenės sąskaita jam nepriimtinas, kadangi Lietuvos kariuomenė nei prieš Vokietiją, nei prieš TSRS nesirengė pakelti ginklo, V. Žaliui - "kategoriškas tvirtinimas". Pasak Žalio niekas neteigia, kad Lietuvos kariuomenė savo iniciatyva būtų puolusi Vokietiją ar SSRS, tačiau "pasirašius savitarpio pagalbos sutartį visiškai aišku, jog, susidarius atitinkamoms sutartimi numatytoms aplinkybėms (pav. Vokietijos puolimo prieš TSRS atveju) Lietuvos kariuomenė privalėjo kautis TSRS pusėje". Jis pabrėžia, jog 1940 06 14 ultimatume Lietuva kaip tik kaltinama, kad jos kariuomenė "rengusi sovietų įgulų užpuolimą" bei sudariusi karinę sąjungą su Estija ir Latvija. Anot jo dar visai neseniai (o kai kur ir dabar) siekdamas pateisinti ultimatumą, kai kas griebiasi šios versijos. V. Žalys pabrėžia, kad pagrindiniais argumentais laikomi kaltinimai, kad Baltijos valstybių kariuomenės pradėtos pergrupuoti, kad galėtų veikti prieš RA įgulas. "Toki atveju elementariausia logika sako, kad perspektyviausia kryptis siekiant paneigti šiuos prasimanymus (ir žymiai platesniu mastu nei, matyt, įsivaizduoja replikos autorius) yra Lietuvos kariuomenės operacinių planų, jos dislokacijos ir visų kitų klausimų, susijusių su eventualia Lietuvos laikysena karo atveju, aptarimas" - aiškina V. Žalys. Į Liauškos tvirtinimą, kad "Lietuvos lojalumas minėtai sutarčiai įrodytas", atsako, kad kaip istorikas "tikrai būčiau labai laimingas, jei būtų mano oponento tiesa, ir mums nebetektų vis grįžti prie šių klausimų", tačiau jis sako, kad taip nėra. "[...] konkrečiu atveju, deja, tenka "tepti sviesto" dažniau nei to norisi pačiam ar reikalauja mokslo interesai". Čia juodu ant balto V. Žalys teigia, kad įrodinėti sąžiningą Savitarpio pagalbos sutarties laikymąsi iš Lietuvos pusės verčia politiniai ir ideologiniai sumetimai ir kad tų argumentų prieš jų oponentus dar nėra, juos reikia surasti. Todėl jis ir teigia, jog Lietuvos karinės vadovybės pagrindiniu operaciniu planu nuo 1939 m. pabaigos iki 1940 m. vidurio buvo operacinis planas "V" (LCVA, F. 929, ap. 5, b. 591, 607). Operacinis planas "L" tapo neaktualus po Lenkijos pralaimėjimo. Truputį pakoreguotas pasak Žalio jis tapo planu "R". Tačiau savitarpio pagalbos sutarties pasirašymas su TSRS ir tarybinių įgulų įsikūrimas suvaržė veikimo laisvę. Operacinis planas R" pradžioje numatytas kaip gynimosi nuo TSRS planas, prarado savo strateginį pobūdį ir tapo Kauno gynimo planu krizinės situacijos su TSRS atveju. Žalio teigimu operacinis planas "V" buvo sudarytas atsižvelgiant į tai, kad karo su Vokietija atžvilgiu Lietuvos kariuomenė galėtų savo veiksmus derinti su Latvijos kariuomene, o pietuose - su TSRS karinėmis įgulomis. Istoriko supratimu kariuomenės štabo dokumentuose šis planas traktuotas kaip "operacinių planų pagrindas". Pagrindinės Lietuvos kariuomenės pajėgos pagal jį buvo dislokuotos į ŠV nuo Kauno, Žemaitijoje, bet ne tam, kad būtų ginamasi nuo eventualaus rusų puolimo, o sutinkamai su operacinio plano "V" sumanymu. Taigi, Lietuvos kariuomenė buvo dislokuota "veidu į Vakarus". Kariuomenės štabe manyta, kad dėl RA įgulų įsikūrimo "šios ribos gynybos sąlygos pagerėjo: ją išlaikyti padės sąjunginė SSSR kariuomenė" (LCVA, F. 929, ap. 2, b. 1134). Tačiau ir pats V. Žalys priverstas pripažinti, jog vyriausybė turėjo skaitytis su didele kariuomene šalies viduje ir buvo priversta ieškoti papildomų saugumo garantijų, taip pat ir gynybos srityje. Vis dėl to pasak V. Žalio tuometinėje padėtyje buvo imamasi tik minimalių ir pasyvių priemonių. 1940 m. vasarį ministrų kabinetas vienbalsiai nutarė priešinti ginklu galimai Lietuvos okupacijai parengiant valstybinio aparato evakuacijos planą (daugiausia Vokietijon) stabdomųjų kautynių priedangoje. Pagal šį planą vyriausybė stabdomųjų kautynių priedangoje pradžioje turėjo evakuotis į Žemaičių Naumiestį ir vėliau pagal aplinkybes, persiketi į Vokietiją. Kariuomenės dislokacijos pertvarkymas stabdomosioms kautynėms vesti ir evakuacijai pridengti turėjo būti atliktas per tris mėnesius (p. 2?). Šiuose pasažuose akivaizdžiai matome pono V. Žalio laviravimą tarp esą Lietuvos kariuomenės vadovybės pasiryžimo gintis kartu SSRS ir Latvija nuo Vokietijos ir  teiginių apie pasiryžimą gintis nuo sovietinės okupacijos, tam tikslui evakuojant vyriausybės aparatą į Vokietiją, o evakuacijai pridengti vykdant stabdomąsias kautynes su SSRS kariuomene. Tai kaip vis dėl to, ponas V. Žaly? Ar Lietuva ketino gintis kartu SSRS prieš Vokietiją, ar vis dėl to gintis nuo sovietines agresijos faktiškai su Vokietijos parama (nes numatyta evakuacija į Vokietiją)? O gal vis dėl to tas planas "V" po savitarpio pagalbos sutarties su SSRS pasirašymo teliko priedanga tikriesiems Lietuvos karinės vadovybės planams? Tačiau neverta ir tikėtis iš V. Žalio, kad jis bent mažiausiu dėmesiu apdovanotų gausius Lietuvos slaptųjų tarnybų bendradarbiavimo su atitinkamomis Vokietijos tarnybomis faktus ar juo labiau įvertintų Lietuvos pareigūnų ir kariškių tardymo protokolus, kuriuose atsiskleidžia Lietuvos karinių ir žvalgybos tarnybų planai išprovokuoti sovietines  įgulas, siekiant jų izoliacijos ar net sunaikinimo. O šiame bendradarbiavimo su Vokietija kontekste akivaizdu, jog "V" plano prioritetas tebuvo to meto valdžios priedangos veiksmas, turįs maskuoti realų antisovietinį veikimą.

Straipsnyje "Ar rengėsi kariauti su TSRS Pabaltijo valstybės" (Kultūros barai, 1988, Nr. 8) Vytautas Žalys aptaria platesnį - Baltijos šalių bendradarbiavimo - kontekstą galimam veikimui prieš SSRS. Čia jis kalba apie esą tariamą Pabaltijo valstybių karinę sąjungą 1939 m. pabaigoje - 1940 m pradžioje. Jo teigimu tuo laikotarpiu Lietuva, Latvija ir Estija savo neutralumą ir toliau laikė savo politikos pagrindu, pasisakydamos už trišalio bendradarbiavimo stiprinimą tik politinėje, ekonominėje ir kultūrinėje srityje. Bendradarbiavime karinėje srityje didžiausią aktyvumą rodė Raštikis. Tačiau tokia iniciatyva prieštaravo prezidento Smetonos generalinei linijai užsienio politikos srityje, t. y. siekimui išsaugoti neutralitetą (p. 57). Pasak V. Žalio Latvijos ir ir Estijos politikai bijojo, kad karinės sutarties su Lietuva sudarymas gali išprovokuoti kaimynines valstybes invazijai. Todėl tokia sąjunga galėjo būti sudaryta tik tuo atveju, jei Pabaltijo valstybėms būtų buvusi garantuota reali Vokietijos parama jų konflikto su TSRS atveju. Tačiau Žalio teigimu Pabaltijo šalių vyriausybė neturėjo jokių iliuzijų dėl Vokietijos politikos jų atžvilgiu. Sukoncentravusi savo dėmesį Vakaruose, Vokietija vengė bet kokių komplikacijų Rytuose. Istoriko teigimu Vokietijos kariuomenės dydis Rytprūsiuose (3 divizijos) [LCVA, F. 929, ap. 3, b. 1137] rodo, kad Vokietija šiuo laikotarpiu jokių aktyvių veiksmų Pabaltijyje nesirengė imtis. Taigi, daro išvadą V. Žalys, apie slaptą Pabaltijo karinę sąjungą, remiamą Vokietijos netenka kalbėti (p. 58). Pasak V. Žalio Lietuvos kariuomenės štabo dokumentai liudija, kad pakeitimai plane buvo daromi atsižvelgiant į bendro su TSRS ir Latvijos karinėmis dalimis gynimosi nuo Vokietijos puolimo perspektyvą, t. y. nauja kariuomenės dislokacija rėmėsi operaciniu planu "V" [kiek tokia nuomonė pagrįsta gausių Lietuvos politinės vadovybės ir karinių bei žvalgybinių institucijų bendradarbiavimo su atitinkamomis Vokietijos institucijomis kontekste, jau buvo rašyta]. Pasak istoriko nerasta dokumentų, liudijančių kariuomenių dislokacijų derinimą. Jo teigimu po  savitarpio pagalbos sutarties su SSRS pasirašymo pagrindinis operacinis planas buvo planas "V", sudarytas atsižvelgiant į veiksmų derinimą su Latvijos kariuomene ir TSR karinėmis įgulomis. Pasak Žalio 1940 03 13 kariuomenės štabo mobilizacinio skyriaus parengtame dokumente, analizuojančiame Lietuvos kariuomenės veiksmus galimo karo atveju, pažymima, kad šios ribos gynybos sąlygos pagerėjo - ją išlaikyti padės sąjunginė SSSR kariuomenė [1939 10 08 // LCVA, F. 929, ap. 3, b. 1134]. Taip pat V. Žalys konstatuoja, jog visi Lietuvos, Latvijos ir Estijos kariškių kontaktai buvo pagrįsti bendrais visoms trims valstybėms rūpesčiais, susijusiais su tarybinių bazių įkurdinimu. Žalys akcentuoja, jog kariuomenių štabai ir karinės vadovybės turėjo taikytis prie savo kraštų politinės vadovybės. Ir apskritai jo teigimu kontaktų efektyvumas buvo menkas (p. 59). Kalbėdamas apie karinę sąjungą (paprastai teigiama, kad ji buvo sudaryta 1939 12 07 08), V. Žalys pabrėžia, kad vieninteliai dokumentai, kuriais operuojama, yra 1939 12 19 Latvijos URM Pabaltijo skyriaus vedėjo Maseno laiškas Latvijos pasiuntinybėms ir 1940 01 05 Latvijos užsienio reikalų ministro V. Munterio laiškas gen. J. Baluodžiui. Masenas sako, kad "Karinį bendradarbiavimą su Lietuva [...] reikia tęsti be sutarties", o V. Munterio laiške gen. Baluodžiui apie Lietuvą sakoma, kad "[...] karinį bendradarbiavimą su Lietuva reikia tęsti be ypatingos sutarties". Nepaisant to ponas V. Žalys daro išvadą, kad "šiuo metu turimi archyviniai dokumentai neduoda pagrindo teigti, jog Lietuva prisijungė prie gynybinės Latvijos ir Estijos sutarties" (p. 60). Suprantama, istorikas V. Žalys nemato reikalo paminėti V. Kancevičiaus pavardės, nors jį šiame savo straipsnyje vos ne pažodžiui citavo.

Visai naujos archyvinių dokumentų bazės pagrindu "R" plano problematiką analizavo Vytautas Jokubauskas savo straipsnyje "Lietuvos kariuomenės "R" planas (1939-1940 m.)" (Istorija, t. 93, 2014, Nr. 1). Skirtingai nuo V. Žalio V. Jakubauskas priėjo išvados, kad planas "R" nėra identiškas planui "L" ar tik kiek pertvarkytas jo variantas. Jo nuomone tai visiškai naujas planas, skirtas būtent gynybai nuo SSRS karinių pajėgų puolimo. Panašu, kad jis pritaria V. Liauškai, rašiusiam apie tris gynybinio "R" plano ešelonus (V. Jakubauskas kalba apie tris etapus). Ir nors V. Jakubauskas pritaria V. Žaliui dėl to, kad pagrindiniu planu įvardijamas planas "V", tačiau jis nenuvertina plano "R", o iš tiesų pajungia jį Lietuvos politinės ir karinės vadovybės nusistatymui gintis nuo to priešo, kuris pirmasis užpuls. Taigi šie planai jam lygiaverčiai savo reikšme. O kas dėl to V. Jokubausko pripažįstamo "V" planui suteikiamo jam "pagrindinio" plano statuso, tai nesunkiai galima paaiškinti Savitarpio pagalbos sutarties su SSRS kontekste kaip tarnaujantį orientacijos į Vokietiją priedangos tikslams. Labai svarbu, jog remdamasis estų istoriku estų istoriku Magnus'u Ilmjärv'u, V. Jakubauskas priima kaip faktą A. Povilaičio vizitą į Berlyną, turėjusį išsiaiškinti Vokietijos požiūrį į Lietuvos santykius su SSRS, žinoma, neužmiršdamas pridėti Lietuvos istorikui privalomą išlygą, jog "A. Povilaičio epizodas kol kas paremtas tik sovietų tardymų medžiaga".

Pirmiausia Vytautas Jokubauskas apžvelgia "R" plano istoriografiją: Alfredas Bumblauskas rašė, kad, kai prisimenama "tragiška diena - 1940 m birželio 15-oji, - pradedama klausti, kas būtų buvę, jeigu būtų iššauta? Juk svarstant būtent tokį klausimą ir girdėti priekaištų 1940-ųjų veikėjams. Sakoma - ne tik galėjo, bet ir turėjo iššauti (nors kažkodėl šiuose svarstymuose dažniausiai šnekama tik apie simbolinį šūvį, užuot tyrus ir svarsčius racionalų kariuomenės vaidmenį vykdant iki šiol mažai žinomą planą "R", pridengiant Vyriausybės pasitraukimą ir apskritai egzilinės Vyriausybės sudarymo galimybes)" [Bumblauskas Alfredas. Lietuvos tūkstantmetis: dvi atmestos alternatyvos. Lietuvos istorijos studijos, t. XXIII, 2009, p. 127]. istorikas ir diplomatas Vytautas Žalys teigia jį matęs Lietuvos valstybės archyve. Anot jo teiginių, 1938 m. buvo numatyta, kad kariuomenė dieną "x" pridengs Lietuvos vyriausybės traukimąsi į Vokietiją" [Bumblauskas Alfredas. Lietuvos tūkstantmetis, p. 154]. Kęstutis K. Girnius plėtodamas mintį, kaip alternatyvą įvardijo galimybę atmesti SSRS ultimatumą ir Vyriausybei trauktis į Vokietiją bei įsakyti "vienam pulkui kelias valandas ginti Kauną ar kitą miestą, kad nebūtų jokių abejonių dėl agresijos fakto" [Girnius K. Kęstutis. Ar Lietuva turi teisę gintis? Naujasis Židinys-Aidai, 2013, Nr. 2, p. 89]. Tyrimai, susiję su "R" planu ir ginkluoto pasipriešinimo galimybėmis 1940 m., atsiremia į daugiau nei prieš du dešimtmečius skelbtus V. Žalio darbus [Žalys Vytautas. Ar rengėsi kariauti su TSRS Pabaltijo valstybės. Kultūros barai, 1988, Nr. 8, p. 57-61; Žalys Vytautas. Dėl karinio bendradarbiavimo Baltijos antantės sistemoje (1939-1940 m.). Lietuvos istorijos metraštis. 1988 metai. 1989, p. 59-78; Žalys Vytautas. Ką byloja Lietuvos kariuomenės štabo dokumentai. Kalba Vilnius, 1989, birželio 23.], kiek vėliau Arvydas Anušauskas įvertino sovietų sutelktas pajėgas Lietuvos pasienyje ir jų techninę būklę [Anušauskas Arvydas. Lietuvos okupavimas 1940 m. birželio 15-18 d. Karo archyvas, 1997, t. XIV, p. 177-181], Stasys Knezys įvertino 1940 m. Lietuvos kariuomenės taikos meto pajėgas. Analizuojant padėtį kariuomenėje 1940 m., svarbu paminėtini Šarūno Liekio [Liekis Šarūnas. 1939: The Year that Changed Everything in Lithuania's History. Amsterdam; New York: Rodopi, 2010], Vytauto Lesčiaus [Lesčius Vytautas. Lietuvos kariuomenės organizavimo, dislokavimo ir ginkluotės pokyčiai 1938-1940 m. Karo archyvas, 2009, t. XXIV, p. 116-205], Algimanto Kasparavičiaus [Kasparavičius Algimantas. Katastrofos nuojautos: Lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Karo archyvas, 2012, t. XXVII, p. 232-274], Gintauto Surgailio darbus, kuriuose atkleidžiamas Lietuvos kariuomenės pasirengimas, ištekliai ir nuostatos. 

Toliau V. Jokubauskas apžvelgia "R" plano egzistavimo istorinius liudijimus: anot V. Žalio, 1939 m. sutriuškinus Lenkiją, planas "L" tapo neaktualus, o truputį pakoregavus - virto planu "R". Tačiau pasirašius savitarpio pagalbos sutartį su SSRS ir įsikūrus RA įguloms Lietuvoje "L" planas virto Kauno gynimo planu krizės su SSRS atveju. Pagrindiniu Lietuvos kariuomenės gynybiniu planu laikytas planas "V" [Žalys Vytautas. Dėl karinio bendradarbiavimo Baltijos antantės sistemoje (1939-1940 m.). Lietuvos istorijos metraštis. 1988 metai. 1989, p. 67, 69]. "R" plano buvus savo prisiminimais patvirtina bent trys Lietuvos karininkai. Buvęs kariuomenės vadas div. gen. S. Raštikis konstatavo: "Visų tų planų paruošimas ["V", "L" ir "R" - V. J.] buvo atliktas dar mano vadovavimo laiku. 1939 m. pabaigoje Kauno gynybos planas "R" buvo papildytas dar naujais nurodymais apie mūsų karinį reagavimą prieš galimus rusų karinių įgulų (bazių), buvusių Lietuvoje, karo veiksmus" [Raštikis Stasys. Lietuvos likimo keliais, t. IV. Kaunas: Baltijos kultūros fondas, 1996, p. 611]. O buvęs diplomatas gen. št. plk. Kazys Škirpa tuo klausimu teigė: " planą, kaip rusams pasipriešinti, mūsų kariuomenės vadovybė turėjo paruošusi, jis buvo pateiktas pačiam A. Smetonai, kaip resp. prezidentui ir vyr. ginkluotųjų pajėgų vadui, o taip pat iš anksto duotos parengiamosios direktyvos kariuomenės dalių vadams, kaip sakytą planą reikėtų, vykdyti, aplinkybėms to pareikalavus" [Škirpa Kazys. Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti. Dokumentinė apžvalga. Vašingtonas: Franciscan Fathers Press, 1973, p. 17]. Buvęs Raseinių karo komendantas plk. ltn. Kazys Ališauskas, prisimindamas 1939-1940 m. įvykius, rašė: "Ar buvo paruošti planai? Nėra jokios abejonės, kad planai, kaip gintis, priešui Lietuvą užpuolus, buvo paruošti. Planai paruošiami slaptai, kariuomenės vadui įsakius, ir laikomi spintose. Reikalui esant, kariuomenės vadas įsako, kurį planą vykdyti" [Ališauskas Kazys. Stasio Raštikio atsiminimai. Draugas. Mokslas, menas, literatūra, 1973, liepos 28, Nr. 171, p.1 - 2]. Lenkija tapo nugalėta, užimta vokiečių ir Sovietų Rusijos. Lenkų vietoje atsistojo sovietų Rusija - rytuose. Gynimosi plane buvo padaryta pataisų, bet neesminių. Vietoj "L" buvo įrašyta "R" - reiškia raudonieji rusai. Visa kita liko galioje. 1940 m. pradžioje tapus kariuomenės vadu gen. Vincui Vitkauskui, pastarasis šį planą peržiūrėjo ir padarė pataisų. Kai kuriose vietose pozicijas perkėlė nuo fortų linijos į priemiesčius, arčiau gyvenviečių. Visą kitą pasiliko kaip buvo. Esmėje skirtumai nedideli" [Ališauskas Kazys. Stasio Raštikio atsiminimai. Draugas. Mokslas, menas, literatūra, 1973, liepos 28, Nr. 171, p. 1-2].

Pristato "R" plano realizavimo liudijimus ir eigą 1940 m. gegužės pabaigoje ir birželio mėn. prieš pat okupaciją: 1940 m. gegužės 6 d. kariuomenės štabo I skyriaus dokumente rašoma: "Pagal divizijų MOB plotus ir veikiančias priedangos "V" ir "R" direktyvas, Kariuomenės vadui įsakius, šaulių op. priklausomybė sutvarkoma taip, kaip priede - žemėlapyje parodyta" [Kariuomenės štabo I skyrius, 1940 m. gegužės 6 d. LCVA, f. 561, ap. 18, b. 187, l. 29]. Lietuvos kariuomenės Vilniaus komendantūros karininkai 1940 m. pradžioje dalyvavo rengiant "R" planą [Lesčius Vytautas. Lietuvos kariuomenė sovietinės okupacijos išvakarėse. Karo archyvas, 2010, t. XXV, p. 328-329]. 1940 m. gegužės 8 d. Vilniaus geležinkelio stoties komendantas skundėsi Vilniaus įgulos viršininkui dėl inžinerijos karininkų kaitaliojimo, nes, anot jo, vos įsitraukę į darbą karininkai buvo keičiami, o tai neigiamai veikė darbą, teigta, kad vykdant įsakymus buvo "parengti "PA I" ir "R" [planai - V. J.], karininkai turi atitinkamus tuose planuose įsipareigojimus ir nuo jų sąstato nuolatinumo daug priklausys pavestos man [komendantui - V. J.] planų dalies sėkmingas vykdymas" [Vilniaus geležinkelio stoties 1940 m. gegužės 8 d. raportas. LCVA, f. 534, ap. 1, b. 237, l. 3.]. 1940 m. gegužės 27 d. I PD štabas raporte dėl atskiros Vilniaus geležinkelio stoties komendantūros steigimo konstatavo, kad "komendantūra turi svarbius operacinius uždavinius pagal "R" planą" ir kad geležinkelių pareigūnai turėjo stebėti "svetimos kariuomenės ir jos transportų judėjimą mūsų [Lietuvos - V. J.] geležinkeliais" [I PD štabo 1940 m. gegužės 27 d. raportas. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 596, l. 62]. 1940 m. gegužės 16 d. 3-iojo AP II AG vadas raporte pažymėjo, kad jo vadovaujama AG karo veiksmų atveju turėjo remti 9-ąjį PP, "vykdant "R" ir "V" krypčių operacines direktyvas" [3-iojo AP II AG vado 1940 m. gegužės 16 d. raportas. LCVA, f. 529, ap. 1, b. 344, l. 109]. Taigi remiantis turimais memuaristikos ir archyviniais duomenimis, galima teigti, kad 1940 m. Lietuvos kariuomenės planas "R" ne tik egzistavo, bet ir galiojo. 1940 m. birželio 7 d., Maskvoje prasidėjus Lietuvos ir SSRS deryboms, kariuomenės štabo II skyriaus viršininkas gen. št. plk. Konstantinas Dulksnys įsakė per savaitę sunaikinti slaptus II skyriaus dokumentus, išleistas slaptų žinių apie SSRS santraukas [Anušauskas Arvydas. Lietuvos okupavimas 1940 m. birželio 15-18 d. Karo archyvas, 1997, t. XIV, p. 179]; iš esmės kariuomenės štabo II skyrius 1940 m. birželio 7 d. įsakyme buvo nurodyta sunaikinti visas skyriaus nuo 1939 m. rugsėjo 17 d. išleistas slaptas žinių santraukas [Kariuomenės štabo II skyriaus 1940 m. birželio 7 d. įsakymas. LCVA, f. 528, ap. 1, b. 556, l. 39], nors, regis, apie paties "R" plano dokumentų naikinimą neužsimenama. Vykdydama įsakymą 1940 m. birželio 12 d. specialiai sudaryta komisija Kėdainių įguloje sunaikino 35 dokumentus [Aktas Nr. 171, 1940 m. birželio 12 d. Kėdainiai. LCVA, f. 528, ap. 1, b. 556, l. 38]. Prisimindamas dokumentų kariuomenėje 1940 m. birželį naikinimo vajų, K. Ališauskas dėstė: " 1940 m. birželio 15 d. gen. V. Vitkauskas, prieš išvykdamas į Gudagojų susitikti su Sovietų Rusijos generolu Pavlovu, pasiuntė vieną karininką į 2 ir 5 pėst. pulkus, įsakydamas paimti ir sunaikinti tuos planus ["R" - V. J.]. Atvykęs į 2 pėst. pulką karininkas (pavardės neprisimenu) gavo planus ir juos sudegino krosnyje. Tai padaręs, pasakė: "Dabar vyksiu į 5 pėst. pulką atlikti tą patį uždavinį." Galime numanyti, kad visi planai sulaukė panašaus likimo, t. y. buvo sudeginti [Ališauskas Kazys. Stasio Raštikio atsiminimai. Draugas. Mokslas, menas, literatūra, 1973, liepos 28, Nr. 171, p. 1-2]. Panašiai 1940 m. birželio padėtį įvertino ir Karo mokyklos bataliono vadas gen. št. plk. lnt. Juozas Listopadskis, teigdamas, kad 15 d. Karo mokyklai grįžtant iš Švenčionėlių poligono šaudymo pratybų mažoje stotelėje už Pabradės traukinio ešelonas buvo sustabdytas ir jis, kaip ešelono vadas, per Vilniaus geležinkelio stoties komendantą telefonu gavo kariuomenės štabo viršininko div. gen. Stasio Pundzevičiaus įsakymą: " ešelonui Vilniuje nesustoti, o vykti tiesiai į Kauną. Jeigu kelyje sutiksite Raudonąją armiją, būkite lojalūs, nesipriešinkite! Jeigu ką turite iš "M III" (mobilizacinių planų bei direktyvų), nedelsdamas sunaikinkite" [Listopadskis Juozas. Laisvės ir vergijos metai. Vilnius: Mintis, 1993, p. 66, 73-79]. 1940 m. vasario mėn. Vyriausybės posėdyje nutarta SSRS agresijos atveju priešintis ginklu, bet konstatuota, kad atremti SSRS RA Lietuvos kariuomenė nepajėgsianti, tačiau stabdydama galėjo trauktis link Vokietijos ir ten internuotis. Buvo nuspręsta per tris mėnesius parengti atitinkamą planą ir perdislokuoti dalinius bei paskirti patikimus vadus. Tačiau konstatuota, kad vienbalsiai priimtas Vyriausybės nutarimas nebuvo įgyvendintas [Galva Gediminas. Ernestas Galvanauskas: politinė biografija. Čikaga: Akad. Skautijos l-kla, 1982, p. 403-404]. 

Pristato liudijimus apie "V" plano egzistavimą: kariuomenės štabas lygiagrečiai su "R" plano rengimu intensyviai dirbo koreguodamas ir "V" planą. V. Žalio teigimu, 1940 m. kovo 13 d. Kariuomenės štabo Organizacijos ir mobilizacijos skyrius kariuomenės vadui išreiškė pageidavimą aptarti operacinį planą prieš SSRS, nes Operacijų skyrius visiškai tam neskyrė dėmesio, akcentuodamas tik planą "V" [Žalys Vytautas. Ką byloja Lietuvos kariuomenės štabo dokumentai. Kalba Vilnius, 1989, birželio 23]. Lietuvos kariuomenėje planuota apie galimą Lietuvos susitarimą su Latvija dėl bendrų karo veiksmų Vokietijos puolimo atveju ir kad latviai gintų pozicijas Lietuvos teritorijoje, šiauriau nuo Padubysio ir Radviliškio. Pratęsiant Č. Laurinavičiaus mintį galima teigti, kad iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos ir SSRS kariniai sąjunginiai veiksmai prieš Vokietiją įsivaizduotini ir realūs. 

"R" plano realizavimą liudijantys faktai: Daugybė faktų atskleidžia, kad visgi Lietuvos karinė vadovybė 1940 m. pavasarį ėmėsi įvairių priemonių įgyvendindama jau minėtą Vyriausybės sprendimą - pasiruošti priešintis galimai sovietų agresijai. 1940 m. kovo 8-9 d. Vilniaus įguloje buvo organizuotas eksperimentinis taktinis pratimas Nr. 2 Pasitraukimas [Vilniaus įgulos karininkų žiemos užsiėmimų tvarkaraštis, 1940 m. kovo 1 d. - gegužės 1 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1148, l. 15]. Vykdant kovos su tankais apsaugos planą buvo numatyta panaudoti padegamuosius butelius, todėl Vilniaus komendantas 1940 m. balandžio 24 d. prašė skirti 100 l benzino, iš jų 40 l panaudoti mokymams, t. p. prašė leisti pirkti 100 butelių, kad galima būtų paruošti prieštankines priemones [Vilniaus komendanto 1940 m. balandžio 24 d. raportas. LCVA, f. 496, ap. 2, b. 10, l. 57]. Be to, Lietuvos kariuomenėje manyta, kad kovai su tankais ir šarvuočiais būtų galima panaudoti medžioklinius šautuvus (jų Vilniaus komendantūra turėjo), todėl buvo prašoma paskirti 300 šovinių [Vilniaus komendanto 1940 m. balandžio 23 d. raportas. LCVA, f. 496, ap. 2, b. 10, l. 56]. Kaip minėta, 1940 m. gegužės 6 d. Lietuvos kariuomenės vadas div. gen. V. Vitkauskas nurodė šaulių pavaldumą karo atveju sutvarkyti atsižvelgiant į veikiančias priedangos "V" ir "R" direktyvas [Kariuomenės štabo I skyrius, 1940 m. gegužės 6 d. LCVA, f. 561, ap. 18, b. 187, l. 29], o kariuomenės štabo viršininkas div. gen. S. Pundzevičius tos pačios gegužės 6 d. įsakyme rašė: "Karui su bet kuriuo mūsų didžiuoju kaimynu kilus, pirmiausia būsime pulti priešo moto-mechanizuotų kariuomenės vienetų" [Kariuomenės štabo I skyrius, 1940 m. gegužės 6 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1129, l. 11]. Todėl nedelsiant, 1940 m. gegužės 11 d., buvo įsakyta kariuomenę skubiai aprūpinti buteliais su padegamuoju skysčiu, kad kiekvienas mobilizuotos kariuomenės pėstininkų skyrius turėtų bent po 1-2 butelius su benzinu. 1940 m. birželio 3 d. kariuomenės vadas įsakė iki birželio 10 d. išžvalgyti patogias Kauno apylinkių vietas karo lėktuvams nusileisti (kuriose priešas galėtų išlaipinti oro desantą), o iki birželio 12 d. - pasiūlyti apsaugos nuo galimo priešo oro desanto išlaipinimo planą, akcentuojant, kad ypač "greitas ir griežtas reagavimas turi pasireikšti prieš oro desantų I skaidinį - parašiutininkus, kuriems būtinai reikia sukliudyti aerodromo užėmimą ir jo gynimo organizavimą" [Kariuomenės štabo I skyriaus 1940 m. birželio 3 d. įsakymas. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1161, l. 13]. 1940 m. gegužės 23 d.-birželio 1 d. XXIII Vilniaus šaulių rinktinė Vilniuje rengė kliūčių ardymo kursus, kuriuose turėjo dalyvauti apie 30 šaulių [Vilniaus komendanto 1940 m. gegužės 17 d. raštas Ginklavimo valdybai. LCVA, f. 496, ap. 2, b. 10, l. 66].

Pateikia faktus apie Šaulių sąjungos įtraukimą į "R" plano realizavimą: Birželio 3 d. laikinasis SSRS reikalų patikėtinis Lietuvoje V. Semionovas savo Vyriausybę informavo, kad Lietuvoje "tęsiasi skubus šaulių apginklavimas ir jie telkiami stambiuose miestuose. Policijos nuovadose parengti išsiuntinėti vardiniai šaukimai visuotinei mobilizacijai. Svarbios Kauno įstaigos, saugomos šaulių [Zubkova Jelena. Pabaltijys ir Kremlius 1940-1953. Vilnius: Mintis, 2010, p. 87]. Dėl menamos šaulių mobilizacijos birželio 8 d. Lietuvos Ministras Pirmininkas Antanas Merkys turėjo teisintis Maskvoje. Iš tikro LŠS apginklavimas 1939-1940 m. laikotarpiu pastebimai pagerėjo, 1939 m. balandį LŠS turėjo 14 587 šautuvus, 255 lengvuosius ir 1 sunkųjį kulkosvaidžius. Po metų, 1940 m. pradžioje, šauliai buvo ginkluoti 378 lengvaisiais kulkosvaidžiais ir 27 478 šautuvais [Dėl LŠS vado rašto Nr. 1378. 1940 m. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 591, apv. l. 43]. 1940 m. birželio viduryje LŠS turėjo daugiau kaip 27 tūkst. šautuvų, per 600 lengvųjų kulkosvaidžių, apie 8 800 pistoletų, per 9,5 tūkst. granatų, daugiau nei pustrečios tonos sprogmenų, apie 5,8 mln. šovinių. Tokie ginklų kiekiai būtų leidę dešimtims tūkstančių šaulių įsitraukti į ginkluotą pasipriešinimą prieš sovietų okupaciją, stabdant priešą, naikinant infrastruktūrą, saugant svarbius objektus savame užnugaryje ir partizanaujant priešo užimtoje teritorijoje. Žinoma, sparčiai didėjo šaulių skaičius, tam įtakos turėjo ir tautos sušaulinimo ideologija. 

Toliau pristatomos priemonės pasirengimui gynybai nuo sovietinės agresijos pagal "R" planą: 1940 m. birželio 7 d. iš kariuomenės atsargų laikinai mobilizacijai vykdyti (turtui ir kariams pervežti) II DP štabui, Kauno komendantūrai, 2-ajam ir 5-ajam PP, I inžinierių batalionui ir Ginklavimo valdybai bendrai buvo paskirta 30 sunkvežimių, iš jų 4 sunkvežimiai 2-ojo PP sunkiųjų kulkosvaidžių kuopos kariams nuvežti į Jonavą [Sąrašas dalių ir įstaigų, kurioms mobilizacijos atveju laikinai (tam tikram uždaviniui) priskiriama sunkvežimių iš kariuomenės atsargų. 1940 m. birželio 7 d. patvirtinta Kariuomenės vado div. gen. V. Vitkausko. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1158, l. [15]] - pastarojo miesto gynybą dėl arti esančios RA Gaižiūnų įgulos reikėjo skubiai organizuoti tik sovietų puolimo atveju. 1940 m. birželio 5 d. buvo parengtas Kauno apsaugos nuo karo aviacijos antskrydžių planas, pagal kurį priešlėktuvinės gynybos ginkluotę buvo planuojama sutelkti prie tiltų per Nemuną ir Nerį bei Kauno centre. Aplink visą miestą turėjo būti išdėstytos prožektorių pozicijos ir parengtas telefonų tinklas pranešimams apie oro pavojų [Žemėlapis Kauno gynimo plano ugniaviečių išdėstymo schema, 1940 m. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1161, l. 57]. 1940 m. birželio 6 d. III PD vadas įsakė "neatidėliojant sutvarkyti įgulų bei dalinių priešlėktuvinės apsaugos planus taip, kad pavojaus bei mob. metu būtų išstatytas maksimalus [išskirta dokumente - V. J.] ugnies priemonių skaičius" [III PD vado 1940 m. birželio 6 d. įsakymas. LCVA, f. 530, ap. 1, b. 492, l. 29]. 1940 m. birželio 13 d. Lietuvos kariuomenės štabo I skyrius pažymėjo, kad atsižvelgiant į karo aviacijos keliamą pavojų ir ribotas Lietuvos kariuomenės priešlėktuvinės gynybos galimybes šaudmenys turėjo būti sandėliuojami teritorijoje į šiaurės rytus nuo Ventos-Dubysos-Nemuno upių ribos ir į šiaurės vakarus nuo Kupiškio-Šventosios ir Neries upių ribos, konstatuojant, jog "šaudmenų atsargas reikia dislokuoti taip, kad būtų kuo mažiausias pavojus jų netekti pirmomis karo dienomis, visų galimų priešų atveju". 1940 m. liepos 1 d. sandėliuose buvo ganėtinai maži kiekiai ginkluotės, o amunicija buvo paskirstyta po visus 3 sandėlius, didelė jos dalis buvo sutelkta Linkaičiuose. Sandėliuose buvo 67,14 % visų turėtų šovinių, 58,54 % minosvaidžių minų, 12,27 % 20 mm sviedinių, 75,72 % lauko artilerijos sviedinių ir t. t., kita amunicija buvo daliniuose. Iš minėtų sandėlių tik Tryškių sandėlis buvo už kariuomenės štabo sandėliavimui nurodytos teritorijos ribų, tačiau Žemaitijoje RA puolant tik iš rytų ir pietryčių, būtų buvęs giliame Lietuvos pajėgų užnugaryje. Tai vėlgi tik patvirtina Lietuvos kariuomenės rengimąsi galimiems netikėtumams iš SSRS pusės, nes minėtą Lietuvos kariuomenės aktyvumą susieti su galima Vokietijos grėsme, kai pastarosios karinės pajėgos 1940 m. pavasarį aktyviai kovojo Vakarų fronte, sudėtinga. 

Labai svarbus V. Jokubausko atradimas - vadinamieji karo žaidimai arba lauko pratybos kaip šaltinis planui "R" rekonstruoti: Tenka konstatuoti pačių žaidimų svarbą kariuomenei rengti. 1936 m. karinėje periodikoje buvo pabrėžta, kad "visi lauko pratimai tvarkomi karo žaidimų pagrindais" [Iš Gaižiūnų poligono. Kardas, 1936, rugsėjo 1, Nr. 17 (246), p. 449]. Taigi kariniai žaidimai buvo pasirengimas pratyboms poligone ir manevrams. Taigi nėra pagrindo manyti, kad 1940 m. vykusių žaidimų scenarijai buvo tik kariuomenės štabo fantazijos inspiruoti. 1940 m. vasario 6-7 d. kariuomenės štabo, kariuomenės teismo ir LŠS karininkai dalyvavo mokymuose "batalionas ginasi", kai "raudonieji" puola iš pietų: priešas pasiekia pozicijas apie 40 km į pietus nuo Jiezno [pagal atstumą - tai Merkinės apylinkės - V. J.], "mėlynųjų" kavalerija, sustiprinta motorizuotų pėstininkų, juos stabdo. "Mėlynųjų" bataliono vado uždavinys ginti Kisieliškės atsparos mazgą (1 žemėlapyje (toliau žml.) N linija), greta Kašonių ir Surmiaus ežerų [148]. 1940 m. kovo 5-6 d. kariuomenės štabo, kariuomenės teismo ir LŠS karininkai dalyvavo kituose mokymuose "kuopa stabdo", kurių metu buvo analizuojamos kuopos veiksmų galimybės, kai priešas puola iš pietryčių bendrai šiaurės vakarų kryptimi. [Ir t.t.]. Taigi kariniai veiksmai pagal mokymų scenarijų "vyko" teritorijoje tarp Vievio, Trakų ir Semeliškių, o priešas - raudonieji - puolė iš pietų, t. y. iš rajono, kur buvo sutelkta RA 11-oji armija. Be to, tai buvo RA Alytaus bei Prienų įgulų užnugaris, ir karo su Vokietija atveju pagal Lietuvos kariuomenės planus į pietryčius nuo Kauno turėjo veikti RA, todėl minėtą pratimą vėlgi galima sieti su planavimu priešintis SSRS puolimo atveju. Pagal scenarijų, Lietuvos pasienyje "baltieji" pajėgas turėjo baigti telkti rugsėjo 4 d. vakare, o puolimą pradėti rugsėjo 5 d. švintant. Aviacijos žvalgybos duomenimis, priešas pasienyje, Ašmenos ir Varnėnų rajonuose, sutelkė visų ginklų rūšių pajėgas. "Mėlynieji" - Lietuvos kariuomenė - sustiprino pasienio apsaugos dalinius ir nusprendė, kad, norint sutrukdyti "baltųjų" puolimą, reikia ginti Vilnių ir perėjimus per Nerį, užimant pozicijas Vokės upė-Užusieniai, Neries-Žeimenos upės (žml. B linija). Mokymai vyko ir divizijos pulkų štabuose. 1940 m. vasarį-balandį 1-ojo PP karininkai organizavo lauko pratimus šiauriau nuo Vilniaus miesto imituodami sustiprinto bataliono puolimą, priedangos veiksmus. 1-ojo PP 1939-1940 m. žiemos pratime buvo nurodyta: "raudonieji" puola iš pietų Vilniaus-Maišiagalos kryptimi, vasario 5 d. "raudonųjų" priešakinės saugos daliniai pasiekia Rudaminos-Raudondvario liniją (žml. E linija), o "mėlynųjų" DLR ginasi Zatiškių, Pabradės, Pavoverių rajone (žml. G linija). 1-ojo PP II bataliono uždavinys, saugant savo kairįjį sparną, ginti Naujininkų-Baltupių-Neries upė pozicijas (žml. F linija) ir taip priešui užkirsti Vilniaus-Maišiagalos kryptį. Pagal 3-iojo KP eksperimentinio pratimo scenarijų, "raudonieji" telkėsi Smurgainių, Vileikos ir Molodečno rajone, gegužės 10 d. perėjo sieną, bendra puolimo kryptis buvo Vilnius. "Mėlynieji" - 3-iasis KP ir pėstininkų pulkas - laukdami puolimo iš rytų arba pietryčių turėjo ginti Juodšilių geležinkelio stoties-Nemenčinės pozicijas (žml. J linija). 1940 m. numatytų I Kauno šaulių rinktinės 26-ojo "Tvirtovės" būrio taktinių pratybų metu būrys turėjo žygiuoti Ukmergės plentu Muravos link ir užversti kelią, iškasti prieštankinius griovius. Įsakyme teigiama, kad priešas puola Ukmergės-Kauno kryptimi, Lietuvos kariuomenės priedangos daliniai juos pradėjo stabdyti 7.00 val. ryto nuo Kauno apie 70 km [nuo Kauno iki Ukmergės būtent apie 70 km - V. J.]. Būrys, kuriame 1939 m. buvo 209 šauliai [38], turėjo užimti pozicijas apie 6 km nuo Kauno šalia plento ir laukti pasirodant priešo kitą rytą apie 10.00 val., o aviacijos ir šarvuočių puolimo - bet kuriuo metu. Dokumente teigiama, kad "mūsų [minėto šaulių būrio - V. J.] dalys ginsis riboje Kleboniškis-Biruliškės" (žml. O linija). Ugnis turėjo būti sutelkta į vieškelį, o įsitvirtinti ir užsimaskuoti būrys turėjo iki kitos dienos 9.00 val., taigi vėliausiai likus valandai iki tikėtino priešo pasirodymo. Su kuo ruošėsi kariauti šauliai 1940 m. pradžioje šiauriau nuo šių dienų autostrados Kaunas-Vilnius ir Kauno miesto Savanorių prospekto viaduko, kai priešas puola iš šiaurės rytų Ukmergės-Kauno plentu? Atsakymas, žinoma, vienareikšmis - tik SSRS RA galėjo šia kryptimi pulti Kauną, prieš tai jau užėmusi Ukmergę. 

Karvelynai kaip dar vienas plano "R" rekonstravimo šaltinis: Galiausiai 1940 m. pavasarį Lietuvos kariuomenės štabo parengtame karvelynų išdėstymo ir karvelių treniravimo plano priede, žemėlapyje, visas Lietuvos-Vokietijos pasienis nužymėtas pozicijomis, kurias jungia karvelių komunikacinės linijos su užnugariu, analogiškai galimos kariuomenės pozicijos pažymėtos ir rytų pasienyje tarp Salako ir Švenčionėlių (žml. P linija) bei į pietryčius nuo Vilniaus, tarp Vokės ir Balžio ežero (žml. R linija), N. Vilnią paliekant į rytus nuo pozicijų. Pirmoji minėtų pozicijų karvelių ryšiu sujungta su Utena ir Panevėžiu, o antroji - su Ukmerge [146]. Taigi minėtame žemėlapyje ryškėja Lietuvos kariuomenės planuotos ginti rytinio pasienio pozicijos, kurios iš esmės sutampa su karinių žaidimų metu modeliuotų situacijų pozicijomis (žr. 1 žemėlapį). Karvelynų išdėstymas ir komunikacinės linijos naudojant karvelius sutampa su 1940 m. radijo ir telegrafo ryšio planu, be to, pažymėtina, kad į bendrą ryšių sistemą išskirtinai įtraukta Utena, kurioje nebuvo numatyta mobilizuoti kovinių dalinių. Tačiau tai paaiškinama būtinybe užtikrinti ryšio palaikymą su priedangos daliniais, veikiančiais rytų Aukštaitijoje - Švenčionėlių, Zarasų ir Utenos apskrityse.

Sovietų Sąjungos agresiją liudijantys faktai bei tuometinės Lietuvos karinės vadovybės reakcija į juos: Kariuomenės štabo II skyriaus viršininkas gen. št. plk. K. Dulksnys gegužės mėnesį informavo Lietuvos Vyriausybę, kad SSRS Lietuvos pasienyje telkia karines pajėgas [Klasta ir smurtu (1940-1941). Vyr. red. A. Martinionis. Vilnius: Kardas, 1995, p. 76; Anušauskas Arvydas. Lietuvos okupavimas 1940 m. birželio 15-18 d. Karo archyvas, 1997, t. XIV, p. 179]. Anot Natalijos Lebedevos, J. Stalino vadovybė 1940 m. gegužės 20-24 d. priėmė sprendimą daryti spaudimą pirma Lietuvai, o po to ir kitoms Baltijos šalims, siekiant šias respublikas prijungti prie SSRS. 1940 m. birželio 4-7 d. Baltijos šalių pasienyje, prisidengiant mokymais, buvo sutelktos RA pajėgos, 8 d. vakare Lydoje įvyko slaptas Baltarusijos karinės apygardos vadų pasitarimas, kuriame gen. lnt. Fiodoras Kuznecovas susirinkusius informavo apie galimus veiksmus prieš Lietuvą. Birželio 11 d. jau buvo parengtas veiksmų planas ir numatytos užduotys daliniams. Lietuvos okupacija turėjo užtrukti 3-4 dienas, o RA turėjo neleisti Lietuvos kariuomenei pasitraukti į Rytų Prūsiją [Lebedeva Natalija. SSSR ir Pabaltijys 1939-1941 metais (Lietuvos pavyzdys). Lietuva antrajame pasauliniame kare. Sud. A. Anušauskas; Č. Laurinavičius. Vilnius, 2007, p. 78-84]. birželio 11 d., RA Lietuvos pasienyje buvo sutelkusi dvi armijas, t. y. 221 260 karių, 1 140 karo lėktuvų, 1 513 tankų, 245 šarvuočių, 2 946 artilerijos pabūklų. Minėtų RA armijų sudėtyje buvo 2 kavalerijos korpusai, 12 šaulių divizijų ir 4 tankų brigados [Lietuva 1940-1990: okupuotos Lietuvos istorija. Vyr. red. A. Anušauskas. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2007, p. 58]. Be to, dar apie 18-19 tūkst. raudonarmiečių buvo Lietuvoje įkurtose bazėse [Lesčius Vytautas. Lietuvos kariuomenė sovietinės okupacijos išvakarėse. Karo archyvas, 2010, t. XXV, p. 353]. Dar 1940 m. birželio 9 d. SSRS vakarinėje dalyje buvo nurodyta įsteigti lagerius karo belaisviams, kuriuose tilptų 38 tūkst. asmenų, vėliau planuotų įkalinti karo belaisvių - Baltijos šalių karių - skaičius buvo padidintas iki 50-70 tūkst. [Lebedeva Natalija. SSSR ir Pabaltijys 1939-1941 metais (Lietuvos pavyzdys), p. 78; СССР и Литва в годы Второй мировой войны, t. I. А. Каспаравичюс; Ч. Лауринавичюс; Н. Лебедева. Vilnius: LII l-la, 2006, p. 578]. Karo aviacijos viršininkas brg. gen. Antanas Gustaitis 1940 m. nuo gegužės 1 d. iki birželio 12 d. lankėsi Maskvoje, o grįždamas pasienyje stebėjo gausybę SSRS kariuomenės ir neabejojo, kad jie rengiasi Lietuvos okupacijai [Gamziukas Algirdas. Antanas norėjo būti ore. Kaunas: Plieno sparnai, 1997, p. 148-149]. S. Raštikis prisiminimuose tvirtina, kad kelias dienas prieš birželio 15 d. iš div. gen. S. Pundzevičius sužinojo, jog Lietuvos pasienyje SSRS sutelkė daug kariuomenės [Raštikis Stasys. Kovose dėl Lietuvos, t. II. Vilnius: Lituanus, 1990, p. 24]. Remdamiesi 1940 m. birželio 12 d. įsakymu, 11-oji armija ir 16-ojo ypatingojo korpuso daliniai Lietuvos pajėgas turėjo apsupti ir sunaikinti Kauno rajone. 16-asis korpusas turėjo išlaikyti savo įgulas, užimti ir saugoti tiltus per Nemuno ir Neries upes, užtikrinti desantininkų išsilaipinimą 5 km į pietus nuo Gaižiūnų geležinkelio stoties ir Kauno aerodrome. Kartu su išmestais desantininkais minėto korpuso kariai turėjo užimti pagrindinius Kauno objektus [Мельтюхов Михаил. Упущенный шанс Сталина. Схватка за Европу 1939-1941 гг. Москва: Вече, 2008, p. 146, 148]. 

V. Jokubausko samprotavimai kodėl vis dėl to ginkluoto pasipriešinimo Sovietų Sąjungos okupacijai nebuvo: Priežasčių, kodėl paskutines tris paras nei Vyriausybė, nei kariuomenės vadovybė nesiėmė ryžtingų veiksmų, kad pasirengtų pasipriešinimui, galima įvardyti ne vieną: tai ir dalies visuomenės kairuoliškumas bei opozicinių jėgų siekis bet kokia kaina nuversti A. Smetonos autoritarinį režimą, ir sąmoningas apsisprendimas rinktis mažesnę blogybę iš dviejų, t. y. būta nuomonės, kad geriau su sovietais nei su Vokietija, galiausiai du dešimtmečius SSRS buvo įvardijama, kaip galimas sąjungininkas, tad sovietai 1940 m. galėjo neatrodyti kaip mirtinas priešas. Buvęs finansų ministras Ernestas Galvanauskas prisiminė, kad, pasak A. Merkio, "prezidentas nepritariąs didesniam pasiruošimui, nes tai galį sukelti nerimą krašte" [Galva Gediminas. Ernestas Galvanauskas: politinė biografija, p. 407-408], nors dar birželio 13 d. A. Smetona žmonai pasakė, kad jam su šeima ir daug kam kitam netrukus su kariuomene gali tekti trauktis į Žemaitiją, o vėliau į užsienį [Merkelis Aleksandras. Antanas Smetona: jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla. New York: Amerikos lietuvių tautinė sąjunga, 1964, p. 572]. Rusijos istorikės N. Lebedevos teigimu, A. Smetona pasisakė už pasipriešinimą sovietams ir Lietuvos kariuomenės pasitraukimą į Rytų Prūsiją, tačiau div. gen. V. Vitkauskas, išreikšdamas antivokiškai nusiteikusių karininkų požiūrį, atsisakė šio plano [Lebedeva Natalija. SSSR ir Pabaltijys 1939-1941 metais (Lietuvos pavyzdys). Lietuva antrajame pasauliniame kare, p. 85]. Tuo metu Lietuvos ir kitų Baltijos šalių kariuomenių vadovybėse dominavo buvę Rusijos imperijos karininkai. Krikščionių demokratų veikėjo Petro Karvelio teigimu, niekas nemanė, kad prarandama nepriklausomybė, o Zenonas Ivinskis dienoraštyje samprotauti apie okupaciją pradėjo tik nuo birželio 21 d., t. y. beveik po savaitės. 

V. Jokubausko siūlomi trys ginkluoto pasipriešinimo sovietų agresijai scenarijai: A. Bumblauskas pabrėžė, kad 1940 m. birželio naktį, pagal vokiečių istoriką Alexandrą Demandtą, buvo absoliučiai "kas būtų, jeigu būtų" - alternatyvios istorijos situacija, kai posėdyje dalyvavusių asmenų pozicija dėl pasipriešinimo pasidalijo po lygiai. galime sugrįžti ir prie minėtos vieno palikto pulko pasipriešinimo Kaune ar kitame mieste minties [Girnius K. Kęstutis. Ar Lietuva turi teisę gintis? Naujasis Židinys-Aidai, 2013, Nr. 2, p. 89] keldami klausimą,- kurį pulką reikėjo "paaukoti"? apskritai RA karinė persvara buvo milžiniška, ir analizuojant karinio pasipriešinimo galimybes vertėtų atsižvelgti į tai, kad karo veiksmai tarp minėtų šalių galėjo būti trijų skirtingų lygių. Pirma, tai totalinis mobilizuotų Lietuvos ginkluotųjų pajėgų pasipriešinimas. Tokiu atveju Lietuva galėjo tikėtis sutelkti apie 150-160 tūkst. vyrų, karių ir šaulių, pajėgas (sudėtį žr. 1 schemoje). Antra, riboto masto karinis pasipriešinimas, kuriame galėjo dalyvauti tik 1940 m. birželį buvę reguliariosios kariuomenės daliniai, pasieniečiai bei šauliai, tai galėjo sudaryti per 76 tūkst. vyrų. Trečia, lokalus, arba, kaip dažnai viešajame diskurse pažymima, "simbolinis" pasipriešinimas. Apskritai nuo pat 1939 m. rudens sovietai numatė Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo galimybę ir stengėsi to išvengti [Laurinavičius Česlovas; Motieka Egidijus; Statkus Nortautas. Baltijos valstybių geopolitikos bruožai XX a. Vilnius: LII l-kla, 2005, p. 122]. 

V. Jokubausko požiūris į buv. VSD direktoriaus A. Povilaičio parodymus sovietiniams tardytojams bei Vokietijos pasyvumo Lietuvos ir SSRS konflikto atžvilgiu pristatymas: Remiantis sovietų tardymo protokolais 1940 m. vasario 19-20 d. VSD direktorius A. Povilaitis lankėsi Vokietijoje, kur pats Gestapo atstovams kėlė panašius klausimus, susijusius su Vokietijos reakcija į galimus Lietuvos ir SSRS santykių pokyčius [Ильмярв Магнус. Безмолвная капитуляция. Внешняя политика Эстонии, Латвии и Литвы между двумя войнами и утрата независимости (с середины 1920-х годов до аннексии в 1940). Москва: Российская политическая энциклопедия, 2012, p. 615-618]. Žinoma, A. Povilaičio ir K. Škirpos kontaktų su Vokietija epizodus dera vertinti atsargiai, nes, viena vertus, Vokietijos pareigūnai jokių konkrečių pažadų, net žodinių nedavė, kita vertus, A. Povilaičio epizodas kol kas paremtas tik sovietų tardymų medžiaga. Tačiau visgi galime spėti, kad SSRS vadovybė tikriausiai numatė galimo Vokietijos, bent jau diplomatinio, įsikišimo atvejį, todėl paskubėjo okupuoti Baltijos šalis, kol Vermachtas kovėsi Prancūzijoje, nes po kelių savaičių ar mėnesių padėtis galėjo gerokai pasikeisti - ir ne SSRS naudai. Birželio 16 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribbentropas nurodė Lietuvos daliniams priartėjus prie valstybinės Vokietijos sienos juos nuginkluoti ir internuoti, be to, nurodė neskatinti lietuvių dalinių imtis minėtų žygių, o į Vokietiją priimti tik gavus Lietuvos dalinių prašymus. Tą pačią dieną Vokietijos karinė vadovybė nurodė savo daliniams, grįžtantiems į Rytų Prūsiją, nesiimti jokių manevrų ar kitų veiksmų, kurie galėtų sudaryti įspūdį, kad dalinių judėjimas susijęs su įvykiais Lietuvoje [Naci-Soviet Relations 1939-1941: Documents from Archives of the German Foreign Office. Washington: US Department of State, 1948, p. 149-152]. [Čia verta tik pastebėti, kad V. Jokubauskas nė žodeliu neužsimena apie to paties A. Povilaičio bei kitų Lietuvos pareigūnų ir kariškių parodymuose, V. Vitkausko prisiminimuose ir kituose šaltiniuose atskleistu faktus, kurie liudija kaip tik Vokietijos maskuotą Lietuvos kurstymą priešintis SSRS kariniu būdu]. 

V. Jokubausko pateikiami faktai apie pastangas 1940 m. birželio 15-16 d. realizuoti Lietuvos vyriausybės sprendimą evakuoti valstybinį aparatą į Vokietiją, kariuomenei aktyviais kariniais veiksmais pridengiant besitraukiančią vyriausybę: Dar 1940 m. gegužės 31 d. kariuomenės vadas įsakymu informavo visų dalinių vadus, kad paskutiniu metu pasitaikė provokacijų, kai nežinomi asmenys skambino į dalinius krašto apsaugos ministro vardu, siekdami dalinyje sukelti aliarmą. Kariuomenės vadas įspėjo dalinių vadus būti budrius ir vengti galimų provokacijų - apie šį vado įsakymą buvo nurodyta informuoti karininkus ir puskarininkius [Kariuomenės vado 1940 m. gegužės 31 d. įsakymas Nr. 22. Rikiuotės sritis. LCVA, f. 526, ap. 1, b. 216, l. 317]. Nepaisydamas minėto įspėjimo, 9-ojo PP vadas gen. št. plk. Antanas Gaušas ėmėsi vykdyti telefoninį ministro įsakymą. Pulke tarnavęs jns. ltn. Kazys Trečiokas prisiminė, kad birželio 15 d. vakarą karininkų ramovėje vyko gydytojo plk. ltn. Juliaus Abraičio išleistuvių vakarienė, į kurią karininkams buvo įsakyta atvykti su rikiuotės, o ne su paradinėmis uniformomis, apie 22.00 val. vakarienė baigėsi, ir pulko vadas, sukvietęs karininkus, informavo visus būti kovinės parengties. Po valandos buvo duotas įsakymas pasiruošti žygiui, kariams išduoti ginklus ir amuniciją bei žygiuoti į Vokietiją. Pulkas dviem voromis, pėsčiomis ir motorizuotas, nes pulke buvo dviratininkų batalionas, turėtas autobūrys ir paimti miesto autobusai, išvyko apie 3.00 val. nakties. Nužygiavus apie 8 km, netoli Pilviškių pėsčioji vora sustojo poilsio ir iš voros vado mjr. Jono Brizgio gavo įsakymą grįžti atgal, tad apie 9.00-10.00 val. ryto kariai pasuko atgal į Marijampolę [Trečiokas [Kazys]. Atsiminimai iš 9 P. D. L. K. Vytenio pulko gyvenimo. Lietuvių archyvas: bolševizmo metai, t. II. Red. J. Balčiūnas. Kaunas, 1942, p. 229-230]. Teigiama, kad pulką pasivijo ir sugrąžino brg. gen. Kazys Tallat-Kelpša. Istoriko L. Truskos teigimu, esama ir kitos versijos, kad "atseit pulkui buvo pavesta pridengti prezidento pasitraukimą, o užduotį įvykužius pulkas buvo grąžintas į dislokacijos vietą" [Lietuva 1940-1990: okupuotos Lietuvos istorija. Vyr. red. A. Anušauskas. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2007, p. 66]. Šmėsteli kontraversiškas, prieš kelis dešimtmečius periodikoje publikuotas žurnalisto Virgilijaus Liauškos teiginys, kad prieš prasidedant birželio 15 d. Vyriausybės posėdžiui, kariuomenės štabo viršininkas div. gen. S. Pundzevičius divizijų vadams išsiuntė šifruotą telegramą: "Būkite pasiruošę pradėti vykdyti direktyvą R", divizijų vadams beliko laukti įsakymo "pradėti vykdyti direktyvą" [Liauška Virgilijus. Lietuviškoji Manerheimo linija. Kalba Vilnius, 1989, birželio 9, Nr. 24, p. 12], bet, anot Panevėžio įguloje tarnavusio karininko, "iš kariuomenės štabo jokių informacijų negaudavome, vien laikraščių žinios. Jautėme grėsmę, kad artėja didelė audra. Dieną ir naktį budėjome. Prie radijo aparatų pasodinome karininkus: vienus klausyti Maskvos, kitus vokiečių - Berlyno radijo stočių. Nieko nesužinojome" [Ališauskas Kazys. Stasio Raštikio atsiminimai, p. 2]. Taigi V. Liauškos teiginiui patvirtinti kol kas nėra archyvinių dokumentų ar aiškių užuominų prisiminimuose. Kiek aiškesnis, bet nesėkmingas jau minėtas K. Musteikio bandymas telefonu suorganizuoti lokalų ginkluotą pasipriešinimą. Iš S. Raštikio prisiminimų žinoma, kad, anot div. gen. S. Pundzevičiaus, "kariuomenės vado įsakymu pulkų kulkosvaidžių kuopos ir prieštankiniai pabūklai esą ne pulkuose, bet atlieką šaudymus poligonuose, nors ir ne visi" [Raštikis Stasys. Kovose dėl Lietuvos, t. II. Vilnius: Lituanus, 1990, p. 24]. Minėtą faktą dokumentais lyg ir pagrindžia V. Lesčius, kariuomenės vado, įsakymas, kuriuo remiamasi, data - 1940 m. gegužės 7 d. [Lesčius Vytautas. Lietuvos kariuomenė sovietinės okupacijos išvakarėse. Karo archyvas, 2010, t. XXV, p. 359]. Tačiau remiantis vėlesniais - 1940 m. gegužės 17 d. ir birželio 5 d. - dokumentais, sunkiųjų kulkosvaidžių ir prieštankinių pabūklų pratybos poligone turėjo prasidėti tik nuo liepos 3 d. Kiti dokumentai patvirtina, kad birželio viduryje poligone vyko tik sunkiųjų kulkosvaidžių karininkų kursai ir buvo dislokuotas tankų dalinys. Taigi teigti, kad daliniai į poligonus būtų buvę tikslingai išsiųsti artėjant pavojui, pagrindo nėra, nes pratybų poligone planas buvo parengtas dar 1940 m. sausio mėn. Nuo 1940 m. perėjus prie dvejų metų privalomos karo tarnybos ir vieno šaukimo kovo 15 d., į poligonus ir manevrus daliniai turėjo vykti nuo liepos 1 d. iki rugsėjo 15 d. [Kariuomenės štabo 1940 m. sausio 16 d. raštas. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1149, l. 1]. Pagal 1940 m. sausio 15 d. parengtą planą pratybos poligone turėjo prasidėti ne ankščiau kaip birželio 1 d. ir ne vėliau kaip liepos 1 d. [Artilerijos inspekcija 1940 m. sausio 15 d. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 313, l. 1]. Taigi 1940 m. birželio pirmojoje pusėje Švenčionėlių poligone, kuris buvo greta karo atveju planuotų ginti pozicijų palei Žeimenos upę, buvo jau įsikūrusi minėta Karo mokykla (prasidėjus okupacijai buvo perkelta atgal į Kauną), tankų dalinys ir vyko sunkiųjų kulkosvaidžių karininkų kursai, bet nėra faktų, patvirtinančių, kad poligonuose būtų buvusi kita sunkioji dalinių ginkluotė ar patys daliniai.

Išvados: 1.Lietuvos kariuomenės "R" planas galiojo iki pat sovietinės okupacijos, be to, tai nebuvo Nr. 3 "L" operacijų planui identiškas planas. 1940 m. pirmoje pusėje Vilniaus įgulos karininkai buvo parengę "R" planą miestui pridengti. Atsižvelgiant į galiojančius "V" ir "R" planus buvo koreguojamas šaulių pavaldumas, nurodoma keisti amunicijos atsargų sandėliavimo vietas. 2.1940 m. pavasarį itin suaktyvėjo Lietuvos kariuomenės pasirengimas galimam SSRS puolimui, tai galima sieti su nemažai tarptautinių aplinkybių - Suomijos ir SSRS Žiemos karo pabaiga, Vokietijos įsiveržimu į Daniją ir Norvegiją, mūšio dėl Prancūzijos pradžia, kurios lėmė, kad SSRS pajėgos vakariniame pasienyje atsilaisvino nuo aktyvių karo veiksmų, o Vokietija įsitraukė į aktyvius karo veiksmus šiaurėje ir Vakarų Europoje. Be to, pasiruošimai sietini ir su politiniu Lietuvos Vyriausybės sprendimu sovietų agresijos atveju priešintis. Rūpintasi prieštankine ir priešlėktuvine gynyba, tam planuojant panaudoti ne tik turėtą ginkluotę, bet ir kitas priemonės - butelius su padegamuoju skysčiu, medžioklinius šautuvus, užtvaras ir t. t. Buvo nurodyta pasirengti pulti mechanizuotas priešo pajėgas ir išmesti oro desantą. Taigi objektyviai buvo įvertintos eventualių priešų galimybės karo atveju. 3.Greta pasirengimo galimam karui su SSRS pagrindinis Lietuvos priešas išliko Vokietija, kurios puolimo atveju planuota gintis kartu su SSRS pajėgomis, todėl kariuomenės gynybos planavimas atitiko bendrą Lietuvos laviravimo politiką. Viena vertus, Lietuvos štabas konstatavo padidėjusias galimybes kartu su RA atremti Vokietijos pajėgų puolimą, kita vertus, kritiškai vertino sovietų aspiracijas Lietuvos atžvilgiu. Taigi galima teigti, kad Lietuva laikėsi ankstesnės nuostatos, kad priešas bus tas, kuris pirmas užpuls, o sąjungininkai tie, kuriuos užpuls tas pats priešas. 4.Ginkluoto konflikto su SSRS atveju Lietuvos kariuomenė planavo priešą pradėti stabdyti maždaug Jiezno-Aukštadvario-Vilniaus-Neries ir Žeimenos upių linijoje traukiantis šiaurės- vakarų, vakarų kryptimi link Kauno, o vėliau į Žemaitiją. Tikėtina, kad būtų buvę bandoma išnaudoti natūralias gamtines kliūtis, ypač Šventosios, Nevėžio, Dubysos, Neries ir Nemuno upes. Apskritai palyginus su "L" planu stabdymo plačiais barais veiksmai buvo nukelti apie 40-70 km į pietus, pietryčius ir rytus, o tai galėjo padėti papildomai laimėti bent 2-3 pasipriešinimo dienas. 5.Ginkluotas pasipriešinimas SSRS galėjo būti trijų lygių, tačiau tam, kad plačiu mastu (totaliai) pasipriešintų, kariuomenės mobilizacijai iki aktyvių karo veiksmų pradžios reikėjo keleto dienų. 6.Nėra aiškaus pagrindo teigti, kad 1940 m. birželį Lietuvos kariuomenės ginkluotė, sunkieji kulkosvaidžiai ar prieštankinė ir priešlėktuvinė artilerija būtų buvusi poligonuose. Dažniausiai prisiminimais paremtą faktą paneigia kariuomenės siuntimo į poligonus planai ir įsakymai bei tuoj po okupacijos Švenčionėlių poligono komendantūros likvidavimo dokumentai. Todėl argumentas, kad daliniuose nebuvo ginkluotės, nepagrįstas siekiant paaiškinti generolų S. Raštikio ir V. Vitkausko vengimą ginklu pasipriešinti sovietinei okupacijai. Nepasipriešinimo okupacijai priežastys yra ne kariuomenės pasirengimas, planavimas ar ginkluotės buvimas reikiamose vietose, bet politinės valios nebuvimas ir politikų užkulisinės intrigos siekiant nuversti A. Smetonos ir tautininkų rėžimą.