Lietuvos pilietinis karas 1919 - 1920 m. |2022 birželio 1 d.

Pirmasis pasaulinis karas. Lietuva okupuota Vokietijos kariuomenės. Įvestas griežtas okupacinis režimas. Lietuva tapo žemės ūkio produktų, miško medžiagos ir kitokių resursų tiekėja kariaujančiai Vokietijai. Vis dėl to Vokietijos politikai rūpinosi ir pokariniu užkariautų teritorijų statusu. Taip pat ir Lietuvos. Tiek centrinė Vokietijos valdžia, tiek ir vietinė okupacinė administracija suvokia, kad be vietinių gyventojų pritarimo nepavyks užsitikrinti krašto pilnavertės kontrolės. Tad vykdomas gudrus žaidimas su vietinėmis tautinėmis ir politinėmis grupuotėmis. Kokios jos buvo Lietuvoje? Be žydų ir baltarusių veikėjų stipriausias pozicijas turėjo lietuvių ir lenkų politinės grupuotės. Po 1905 m. Lietuvoje neblogas pozicijas išsikovojo ilgaamžes baltiškas ir senosios Lietuvos valstybės tradicijas tęsiančių krašto autochtonų - lietuviškai kalbančių lietuvių - pozicijas atstovaujančios politinės ir ideologinės grupės. Prasidėjus karui jos susitelkė į Lietuvių laikinąjį komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti. Lietuviškai kalbantys lietuviai stipriai laikėsi buvusioje Kauno gubernijoje ir Suvalkų gubernijos šiaurinėje dalyje. Stiprias pozicijas turėjo ir sulenkėjusi krašto aristokratija, bajorija bei miestečiai. Ši lietuviškos kilmės (ir iki XIX a. vidurio daugiausia unijinės orientacijos lietuviais - litvinais - laikiusi) krašto gyventojų dalis, remdamasi ilgametėmis luominėmis tradicijomis, matė save tikraisiais krašto šeimininkais ir reprezentantais. Po baudžiavos panaikinimo bei po lietuvių tautinio atgimimo lenkiškai kalbanti bajorija ir miestietija linko save įvardinti tiesiog, tačiau neatsisakė ir vadinamosios "istorinės Lietuvos" (XVI - XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kaip Abiejų Tautų Respublikos integralios dalies) tradicijų. Lenkiškos kultūros bajorai ir miestiečiai Lietuvą matė tik sąjungoje (unijoje) su Lenkija. Bajoriją ir miestietiją daug kur palaikė ir po baudžiavos panaikinimo masiškai sulenkėjusi Vilniaus gubernijos valstietija. Tačiau gerokai aplenkėjo ir platūs Kauno gubernijos plotai tarp Kauno, Kėdainių ir Ukmergės. Neatsitiktinai radikaliausi Lenkijos veikėjai pretendavo į teritoriją iki Dubysos. Pirmasis pasaulinis karas sudarė sąlygas tiek lietuviams, tiek litvinams (vietiniams lenkams) realizuoti savo planus. Lietuviškai kalbančių lietuvių interesus atstovaujanti Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą, kuriame atsižadėta bet kokių ryšių su kitomis tautomis. Realiai valstybės kūrimo darbo lietuviai galėjo imtis tik Vokietijai pralaimėjus. Tačiau jį sukomplikavo Raudonosios armijos puolimas. Realus nepriklausomos lietuviakalbių lietuvių valstybės kūrimo daarbas prasidėjo tik Kaune nuo 1919 m. sausio mėn. Tuo tarpu Vilniaus lenkai parėmė lenkų legionierius, bandžiusius atsilaikyti prieš Raudonąją armiją. Taip lietuviakalbiai lietuviai ir litvinai galutinai stojo į priešingas pozicijas. Prasidėjo permanentinis Lietuvos pilietinis karas, trukęs iki 1920 m. pabaigos. Lietuviakalbiams lietuviams sėkmingai kuriant savo valstybę, vietiniams Lietuvos žemvaldžiams ir lenkiškai inteligentijai neliko nieko kito kaip sąmokslo būdu pašalinti Lietuvos valdžią. Šis bandymas jiems nepavyko - vadinamasis POW perversmas 1919 m. rugpjūčio mėn. buvo atskleistas. Tuo tarpu Lenkijos kariuomenė sėkmingai išstūmė Raudonąją armiją iš Vilniaus. 1919 m. vyko trumpalaikiai susidūrimai tarp Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių palei demarkacijos liniją. Padėtis keičiasi 1920 m. Sudariusi palankią sutartį su Sovietų Rusija Lietuva bando pasinaudoti Raudonosios armijos pergalėmis Lenkijoje. Vilnius ir nemažos teritorijos pietinėje Suvalkijoje atitenka Lietuvai. Tačiau pergalingas Lenkijos kontrpuolimas vėl keičia situaciją. Lietuvos kariuomenė nepajėgia atsilaikyti ir priverčiama apleisti visas 1920 m. atgautas teritorijas. Pergalių įkvėpti J. Pilsudskio įsakymu sudaryti daliniai iš vietinių gyventojų (aišku save laikančių vietiniais lenkais), vadovaujami Liucijano Želigovskio veržiasi gilyn į Lietuvą, siekdami užimti visą Lietuvą. Lietuvoje kyla galingas antilenkiškas sąjūdis: tūkstančiai jaunuolių stoja į Lietuvos kariuomenę savanoriais, armijai masiškai aukojama pinigais, padedama kitais būdais. Želigovskio daliniai sumušami mūšiuose prie Giedraičių ir Širvintų. Tolimesniam veržimuisi Vilniaus link Lietuva vis dėl to nepajėgi. Karo veiksmų suformuotos sienos mažai pakitusios išlieka iki 1939 m. Lietuvos pilietinis karas baigiasi. Lietuviakalbių lietuvių, tęsiančių ilgaamžes baltiškas ir ikiunijines valstybines tradicijas, sukurta Lietuvos valstybė išlaiko išbandymą. Tuo tarpu Vilniuje 1920 m. spalio 12 d. Vilniuje paskelbiama Vidurio Lietuvos valstybė. 1922 m. sausio mėn. įvykdytame referendume didesnė dalis "Vidurio Lietuvos" gyventojų pareiškia norą prisijungti prie Lenkijos. "Vidurio Lietuva" tampa Lenkijos dalimi, o litvinai - galutinai lenkais. Taigi 1919 - 1920 m. Lenkijso agresijos fone faktiškai vyko lietuviakalbių lietuvių ir lenkiškai kalbančių Lietuvos gyventojų, neretai vadinusių save litvinais, pilietinis konfliktas Lenkijos agresijos fone.