Lietuvos dabarties istorinė refleksija stebėtojo iš šalies žvilgsniu | 2020 spalio 27d.

10/27/2020

Visą gyvenimą domėjausi istorija, sukaupiau nemažai šios srities žinių, tačiau nesu įsipareigojęs jokiai vieną ar kitą istorinės savimonės formavimo politiką diegiančiai grupuotei ("kamarilijai"). Taip pat neturiu įsipareigojimų ir politinėms, ideologinėms bei religinėms grupuotėms. Gyvenimas tiek sovietmečiu, tiek dabar - postsovietiniais laikais - neįtraukė. Ir į vieną, ir į kitą Lietuvą žvelgiau ir tebežvelgiu perkeltine prasme pro kambario langą, iš tolo, nesitapatindamas su gyvenimu, kuris dunda pro mane automobilių gausmu. Uždarius langą ir tas gausmas nutyla, ir lieku vienas savo mintyse. Mokykloje buvau pionieriumi ir komjaunuoliu, tačiau tai tik duoklė neišvengiamybei, nepalikusi jokių pėdsakų mano dvasioje. Paauglystė ir ankstyvoji jaunystė prabėgo tarp knygų. Tėvai buvo apolitiški: neturėjo ne tik jokio ryšio su kompartija, bet ir apskritai su to meto politiniu - ideologiniu gyvenimu: darbas, sodas, susitikimai su giminaičiais, bent vieną kartą per mėnesį teatro lankymas, vakarais po darbo - televizorius su būtinu "Panoramos", kelių laidų ir vieno ar kito filmo, spektaklio ar koncerto žiūrėjimu - štai kas formavo jų kasdienybę. Iš kitos gi pusės ne tik kad neturėjom jokio ryšio su antisovietiniu pasipriešinimu, bet ir beveik nieko apie jį nežinojom (tik tiek, kiek pati valdžia apie tai paskelbdavo savo spaudoje ar išgirdavau mokykloje). Pokaryje nei mano seneliai, nei tėvai nebuvo ištremti ar kaip nors kitaip nukentėję nuo valdžios. Tačiau nebuvo jie ir įsitraukę į jokią paramą valdžiai. Katalikybei ir Bažnyčiai mūsų gyvenime vietos taip pat nebuvo. Tėvai aišku formaliai buvo katalikai, bet savo gyvenime nė mažiausiu ženklu to neparodė - nei bažnyčią lankė, nei kokias šventes šventė ir apskritai religijai buvo abejingi. Bažnyčios mane ir traukė (savo istorija, architektūra, daile), bet ir baugino - šventi paveikslai ir kryžiai kažkodėl dvelkė mirtimi. Katalikybė mano gyvenime atsirado gerokai vėliau. Įtraukė ji mane giliai, bet po nemenkų studijų ir smarkiai atstūmė. Taigi esu baltas popieriaus lapas, kurį prirašiau pats - kaip dabar sakoma esu "self-made-man". Tėvų buvau paliktas pats sau, mokykloje buvau "balta varna". Tad nesu kaip nors suinteresuotas asmeniškai tuo, ką rašau apie Lietuvos praeitį. Iš kitos pusės yra tam tikros duotybės, kurios apsprendžia mano pažiūras. Nuo pat pirmų sąmoningų vaikystės dienų, nebūdamas kataliku ir apskritai nepriklausydamas jokiai religijai, visa savo esatimi jutau, kad gyvenimas po mirties nesibaigia. Yra Paslaptis, kurią labai troškau ir tebetrokštu įminti. Dalis tos Paslapties ir nežemiškos civilizacijos, kurių egzistavimu giliai įsitikinau skaitydamas fantastinio turinio romanus ir vėliau giliai pasinėręs į "New age". Intensyvus domėjimasis ezoterika suformavo plačiąja prasme teosofinę mano pasaulėžiūrą. Taip pat intuityviai nuo pat mažų dienų suvokiau, kad Lietuva ir lietuvių tauta man kitas prioritetas. Gimus lietuviškoje Lietuvoje, mokantis lietuviškoje mokykloje, skaitant lietuvišką spaudą, žiūrint lietuvišką televiziją ir klausant lietuviško radijo, beveik visam bendravimui vykstant tik lietuvių kalba natūraliai lietuviška Lietuva tampa savastimi, kurią besąlygiškai norisi išsaugoti, o Lietuvos istorijos sampratą apsprendžia antipatija bet kokiam ideologiniam ir religiniam ekskliuzyvumui, stengiantis puoselėti bendralietuvišką solidarumą, kuriam visos politinės ir ideologinės jėgos, ginančios lietuvišką etnolingvistine prasme Lietuvą, yra savos. Tokioje terpėje augusiam ir lietuvišką Lietuvą branginančiam žmogui mainstryminių ir kai kurių antisisteminių jėgų priešiškumas lietuviams vien dėl jų dalyvavimo sovietinės valdžios administraciniame-partiniame aparate (o kokia kita išeitis buvo, nenorint užleisti pozicijų rusams?) tėra apgailėtinas aklumas (ar koks nors suinteresuotumas?).

Žvelgiant iš žmogaus, stovinčio už dabartinės sistemos ribų (ir anuometinės taip pat) pozicijų, nesunkiai galima įžvelgti istorinių koncepcijų politinį, ideologinį ir religinį angažavimąsi, trumpai tariant tai, kad jos formuojamos atitinkamų grupių, siekiančių išaukštinti ar įamžinti savo grupes. Labai liūdina, bet taip grupinis egoizmas užgožia tautinį solidarumą.

Pažvelgę į Lietuvos kultūrinio ir politinio elito bei masių politinį, ideologinį, religinį peizažą matome pačių įvairiausių doktrinų, ideologijų ir pasaulėžiūrinių komponentų samplaiką. Istorinės koncepcijos ir lietuvių etnopolitinės ateities orientacijų atžvilgiu visos jos nesunkiai redukuojamos į kelias, pradedant nuo įtakingiausių: dominuojanti ir net privaloma liberali provakarietiška (didesnei daliai jos šalininkų sąmoningai ar nesąmoningai respektuojant politinę ir kultūrinę orientaciją į Lenkiją), katalikiška provakarietiška (abi jos pabrėžtinai antirusiškos), kairioji provakarietiška orientacija (visiškai marginalinė), taip pat pabrėžtinai antirusiška tautininkų stovykla, rusofiliška, neretai labai jau nekritiška sovietmečio atžvilgiu stovykla (jai priskirtinas ir vadinamasis sarmatizmas), kuri, nors dėl dabartinio režimo represijų ir nematoma didžiojoje medijoje, tačiau socialiniuose tinkluose pakankamai gausi ir galimas dalykas savo paplitimo mastu pakiltų į antrą ar trečią vietą. Taip pat egzistuoja ir ezoterinės bei orientalistinės orientacijos ir nekrikščionišką (ikikrikščionišką) lietuvių paveldą respektuojanti stovykla, sudaranti kultūrines ir ideologines prielaidas formuotis naujiems Lietuvos civilizaciniams modeliams ir ateities scenarijams. Mums tenka gyventi būtent tokiame pasaulėžiūriniame, politiniame ir ideologiniame klimate. 

Skaudžiausia, kad atskirų stovyklų atstovai visiškai nesusikalba vienas su kitu, jų išorinę kilmę primesdama savo oponentams, kas yra ne visiška tiesa. Taip, sovietinė socialistinė Lietuva nebūtų nebūtų buvusi įmanoma be Lietuvos prijungimo prie Sovietų Sąjungos, ir lygiai taip pat šiuolaikinė Lietuva vairuojama liberalaus režimo ir politinės bei ideologinės stovyklos nebūtų įmanoma be milžiniško globalių struktūrų spaudimo ir įtakojimo pačiais įvairiausiais kanalais. O prisimindami gilesnę praeitį galėtumėm lygiai taip pat pasakyti, kad katalikiška Lietuva nebūtų buvusi įmanoma be šimtmečius užtrukusios Vokiečių Ordino agresijos ir Lietuvos priklausomybės nuo Lenkijos. Tačiau tai tik viena medalio pusė. Kita medalio pusė yra ta, kad visiems trims šiems Lietuvos būviams pradai buvo pačioje lietuvių tautoje. Sunkiau pasakyti kokie vidiniai motyvai sudarė palankias sąlygas priimti katalikybę bent jau lietuvių elitui, bet galima numanyti, kad tai buvo ir to meto religinės pasaulėžiūros sąlygotas lietuvių visuomenės konservatyvumas, net civilizacinis atsilikimas, tapęs ardančiuoju pagoniškos visuomenės veiksniu (galima numanyti, jog lietuvių kilmingieji su pavydu žvelgė į tarkim kaimynų mūrines pilis ir bažnyčias). Sovietinės Lietuvos projekto svarbiu vidiniu veiksniu buvo pakankamai didelė tarpukario visuomenės socialinė stratifikacija (nelygybė) ir turtingųjų (ūkininkų, verslininkų) arogancija samdinių ir darbininkų atžvilgiu bei režimo pasaulėžiūrinis katalikiškas konservatyvumas. Savo ruožtu postsovietinės Lietuvos gimimo prielaidos taip pat slypėjo pačioje sovietinėje lietuvių visuomenėje - nepasitenkinimas pilietinių teisių (visų pirma žodžio laisvės) nebuvimu, režimo ideologiniais ribojimais, Katalikų Bažnyčios varžymais, prekių trūkumu ir prasta kokybe, o galiausiai pokario pilietinio karo laikų žaizdos - plataus žmonių sluoksnio - antikomunistinių partizanų ir jų rėmėjų bei tremtinių neapykanta sovietinei santvarkai ir visiems, kurie su ja susiję. Dabartinis režimas vėlgi turi silpnųjų pusių. Nepaisant jo branduolio - konservatorių ir liberalų - triuškinančios pergalės 2020 m. rinkimuose ir milžiniškos emigracijos, vis dėl to pakanka vidinių prielaidų šio liberalaus režimo griūčiai. O jo palaikoma priešiška etnolingvistinei, lietuviakalbei lietuvių tautai konjunktūra nebūtinai atves į jos žlugimą. Milžiniška technologinė pažanga - interneto spartus paplitimas ir komunikacijos bei transporto lengvas prieinamumas - jungia lietuvius kur jie begyventų, išleista begalė knygų istorine tematika, stiprinančių mūsų tautinę savimonę (ko jokiu būdu nebuvo sovietmečiu tokiais mastais), o tautiniai jausmai kaip tautinės savimonės pagrindas gali būti perduodami ir žadinami ir pačioje nepalankiausioje ideologinėje bei politinėje terpėje muzikos, meno, literatūros ir dar subtilesniais pasąmoniniais bei ezoteriniais būdais. Visa tai verčia atsiriboti nuo savo iš anksto kategoriškai priešiškų emocijų konservatorių, liberalų, suliberalėjusių socialdemokratų bei katalikų atžvilgiu, sukandus dantis priimant domėn beveik neabejotiną mūsų valdžioms daromą milžinišką globalių struktūrų spaudimą. Juk jeigu mes, kurie vertiname lietuvišką Lietuvą, suvokdami sovietinės Lietuvos komunistinei valdžiai darytą Maskvos spaudimą, nepasmerkiame beatodairiškai jų, teigiami vertindami jų pastangas išsaugoti bent jau lietuviškas švietimo ir kultūros sistemas, tai kas žino, galbūt, jei išliksime, turėsime šiokiu tokiu laipsniu išteisinti ir šiuolaikines mūsų valdžiais.

Kardinaliai naujas perspektyvas Lietuvai galėtų pasiūlyti ezoterinė, orientalistinė ar nekrikščioniško (ikikrikščioniško) lietuvių paveldą respektuojanti prieiga. Jeigu liberali stovykla yra kiaurai svetima lietuvių tautai savo tautinės savimonės išplovimo strategija, globalistine orientacija ir materialistiniu vartotojiškumu, katalikiškos sisteminės ir antisisteminės jėgos žaidžia praeities sentimentais, vaizdiniais ir lūkesčiais, rusofilinė stovykla iš esmės veda į priešingą priklausomybę nei liberalų, tai ezoterinis žvilgsnis (nuspalvintas ir orientalistinėmis ar prigimtinio lietuvių tikėjimo spalvomis) galėtų pasiūlyti naują, į ateitį vedančią politinę, dvasinę, kultūrinę, religinę ir technologinę perspektyvą, o taip pat potencialiai kitokią geopolitinę orientaciją. Materialistinė, scientistinė, ateistinė, evoliucinė (darvinistine prasme) perspektyva, žmogų ir gyvybės atsiradimą paverčiant atsitiktinumo žaismo padariniu, palieka žmogų plokščiame šiapusiškume ir vartotojiškume, tuo tarpu katalikiška perspektyva gali pasiūlyti tik šizofrenišką pasidalijimą tarp šiapusybė ir anapusybės, pasaulio ir antgamtės, o faktiškai liekant tame pačiame šiapusiškume (tik žadant anapusybę už ištikimybę Bažnyčiai ir hierarchijai). Tuo tarpu teosofinė pasaulėžiūra įgalina naujų sąmonės fenomenų įvaldymą jau šiapus, čia ir dabar, plačias dvasinės, pasaulėžiūrines perspektyvas, suvienijant dieviškumą ir žemiškumą, taip suteikiant prasmę žmogaus gyvenimui ir įgalinant didžiulį technologinį proveržį (pav. laisvosios energijos, antigravitacijos, telepatijos, teleportacijos įvaldymą, keliones kosmose ir pan.),  o potencialiai ir visai kitą geopolitinę orientaciją - galbūt visiškai netikėtus geopolitinius darinius Eurazijos plotuose, atsižvelgiant į Rusijos priešiškumo Vakarams panaikinimą ar net globalinę perkrovą.