Lietuvos valdžia tarp SSRS ir Vokietijos 1939 m. pabaigoje – 1940 m. pirmoje pusėje |2022 birželio 1 d.

06/01/2022

Konspekto (bei tiesioginio citavimo) su paaiškinimais forma pristatysime Lietuvos ypatingajame archyve saugomus Lietuvos kariuomenės generalinio štabo 2-ojo skyriaus viršininko Kosto Dulksnio, šio skyriaus darbuotojų Juozo Matusaičio ir Kazio Pranckonio (dalis jos čia skelbta anksčiau: https://www.ateitiesaidas.lt/l/ar-planavo-lietuvos-valdzia-1939-m-pabaigoje-1940-m-pradzioje-ra-igulu-uzpuolima-padedant-vokietijai/), ministro pirmininko Antano Merkio, užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio, Tautininkų sąjungos vadovo Domo Cesevičiaus, "Lietuvos aido" redakcijos darbuotojo (ir 4-o dešimtmečio pirmoje pusėje buvusio Tautininkų sąjungos sąjungos generalinio sekretoriaus) Vinco Rastenio, VSD direktoriaus Augustino Povilaičio (didžioji dalis paskelbta čia anksčiau: https://www.ateitiesaidas.lt/l/vsd-direktorius-augustinas-povilaitis-apie-lietuvos-vyriausybes-ir-saugumo-bendradarbiavima-su-vokietija-1940-m/), vieno iš lietuvių firmų menedžerių, turėjusio glaudžius kontaktus su Vokietijos firmų, tiekusių ginklus Lietuvos kariuomenei, atstovais bei Lietuvos kariuomenės vadovybe, Igno Slabšio ir vieno iš šaulių būrių vado Viktoro Stankevičiaus NKVD tardytojų vykdytų apklausų protokolus (tai daugiausia išrašai iš šių protokolų, atlikti apie 1959 m. ir, be abejo, čia pristatomi dokumentai daugeliu atveju yra vertimai iš rusų kalbos, išskyrus kai kurių asmenų kai kuriuos savarankiškus parodymus) bei dalies šių asmenų savarankiškus parodymus NKVD tardytojams. Dabar linkstama nuvertinti NKVD aplinkoje gimusius dokumentus kaip visiškai nepatikimus, tačiau artimiau su šiais dokumentais prisilietus akivaizdu, kad tokia nuomonė nepagrįsta. NKVD reikėjo ne tik pasiekti į jų nagus pakliuvusių asmenų nuteisimo, bet ir realios informacijos apie realią jų vykdytą veiklą vien dėl operatyvinės šios informacijos reikšmės tiek karinei, tiek ir politinei SSRS vadovybei. Dar labiau įtikina visų šių asmenų parodymų sugretinimas. Jį papildo tuometinio kariuomenės vado Vinco Vitkausko 1939 m. pabaigos - 1940 m. pirmos pusės Lietuvos tarptautinės situacijos bei Lietuvos valdžios veiksmų vertinimai (https://www.ateitiesaidas.lt/l/vinco-vitkausko-informacija-apie-lietuvos-valdzios-santyki-su-vokietija-1939-m-pabaigoje-1940-m-pirmoje-puseje/), taip pat kitų pažiūrų to meto Lietuvos visuomenės veikėjų valdžios laikysenos SSRS ir Vokietijos atžvilgiu vertinimas (https://www.ateitiesaidas.lt/l/jonas-simkus-apie-tautininku-planus-1940-m-su-vokietijos-pagalba-likviduoti-ra-igulas/) bei istorikų atlikta analizė (https://www.ateitiesaidas.lt/l/suomiu-istorikas-s-mylliniemi-apie-a-smetonos-orientacija-i-vokietija-1940-m-pirmoje-puseje/). Visų šių duomenų kontekste nėra jokių abejonių, jog Lietuvos valdžios viršūnės su A. Smetona priešakyje orientavosi į Vokietiją (o Tautininkų sąjungos aukščiausi pareigūnai žinojo apie šią orientaciją bei jos praktines išdavas), siekdamos Vokietijos protektorato bei Vokietijos karinės paramos Raudonosios armijos įgulų išstūmimui iš Lietuvos bei iš dalies jų sunaikinimo (nieko nekeičia A. Merkio ir J. Urbšio užtikrinimai, jog orientacija į Vokietiją buvo tik iš noro užsitikrinti status quo, kai paaiškėjo, kad RA įgulos elgiasi korektiškai). Šiame kontekste labai įtikėtina, jog K. Pranckonio liudijimai apie operatyvinio Raudonosios armijos įgulų netikėto užpuolimo ir nuginklavimo plano egzistavimą yra pagrįsti, juo labiau, kad jie prisodrinti konkrečiomis detalėmis. Kaip vertinti tokią A. Smetonos režimo laikyseną? Labai lengva pasakyti, kad tai patriotinė laikysena. Suprask, Vokietijos paramos ieškota tam , kad su jos pagalba atsispirti gręsiančiai sovietų okupacijai ir Lietuvos sovietizacijai. Tačiau vieninteliu motyvu laikyti siekį ginti Lietuvos nepriklausomybę neleidžia turtimų duomenų, kurie čia pristatomi, visuma. O tai visų pirma aiškiai išryškėjęs režimo socialinės motyvacijos pobūdis. Tiek Vincas Rastenis (https://www.ateitiesaidas.lt/l/tautininku-santykis-su-komunizmu-ir-ssrs-vinco-rastenio-akimis/), tiek ir užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys vienareikšmiškai teigia, kad A. Smetonos valdžios veiksmus 1939 - 1940 m. motyvavo sovietizacijos baimė, t. y. baimė, kad bus prarasta valdžia, nacionalizuota nuosavybė ir atimti sukaupti turtai. Dar daugiau, suomių istoriko S. Mylliniemi teigimu būtent taip orientaciją į Vokietiją argumentavo ir pats prezidentas A. Smetona. Pokalbyje su D. Britanijos pasiuntiniu Prestonu jis taip kalbėjo: "Hitleris gerbtų privačią nuosavybę, jei įžygiuotų į Lietuvą. Sovietų Sąjunga priešingai konfiskuotų turtą ir kaime sukurtų kolchozus. Mes turime šiose aplinkybėse daryti viską, kad mūsų likimu rūpintųsi Vokietija") (p. 105)). 1940 m. vasario mėnesį jo asmeninis adjutantas Žukaitis pasikvietė pas save Valstybės saugumo departamento šefą A. Povilaitį kartu su VSD inspektoriumi dr. Meškausku pas save. Povilaitis sužinojo, kad Smetona jį kartu su Meškausku norėtų pasiųsti į visiškai slaptą kelionę į Berlyną. Žukaičio žiniomis prezidentas netiki, kad Lietuva "kaip maža valstybė galėtų apginti savo savarankiškumą kaimyninių valstybių atžvilgiu. Socialistinės sistemos perėmimas reikštų tai, kad visas sukauptas turtas būtų prarastas. Jei norime išsaugoti privačią nuosavybę, reikia orientuotis į Vokietiją" (suomių istorikas remiasi Prestono ataskaita Halifaxui (1940 m. lapkritis; FO/371/24762). Taigi apie tautininkų valdžios veiksmų socialinę (klasinę) motyvaciją kalbėjo ne tik komunistai ir kiti kairieji, bet ir patys valdžios atstovai. Ir kaip tuomet tai galima vertinti jei ne kaip paprasčiausią socialinį egoizmą. O juk su orientacija į Vokietiją susiję ir kiti visai lietuvių tautai puikiausiai žinoti, pergyventi, neseniai patirti dalykai. O būtent - visai neseniai įvykęs Klaipėdos krašto atplėšimas, daugelio vokiečių visaip demonstruojama panieka lietuviams kaip atsilikusiems "azijatams" žemaičiams bei jų germanizaciniai planai Rytuose būsimojo "pergalingo" karo išdavoje, o taip pat 1939 m. derybose su SSRS vadovybe Maskvoje bei Berlyne Lietuvos pasiuntinio K. Škirpos pokalbiuose su Vokietijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnais sužinotas faktas, kad Vokietija rugsėjo 28 d. slaptais susitarimais su SSRS gavo teisę į dalį Lietuvos teritorijos - didelę dalį Suvalkijos (būtent: mūsų visuomenei iki šiol nežinomas faktas, kad Lietuvos vyriausybiniai sluoksniai puikiausiai žinojo, jog pagal 1939 m. rugpjūčio 23 d. susitarimus Baltijos šalys buvo pasidalintos įtakos sferomis - Latvija ir Estija pateko į SSRS įtakos sferą, o Lietuva - į Vokietijos, tačiau pagal rugsėjo 28 d. sienos ir draugystės sutartį Lietuva perleista sovietams, o jos dalis teritorijos turėjo atitekti Vokietijai. Kaip tuomet kitaip galima vertinti Lietuvos valdžios orientaciją į Vokietiją ir jos globos siekimą jei ne kaip nacionalinių Lietuvos interesų išdavystę? Būtent taip visa tai ir vertino kairioji lietuvių visuomenės pusė. Tačiau paanalizuokime ir didelės lietuvių visuomenės dalies orientaciją į SSRS. Kaip ji pristatydavo šią orientaciją ir kaip j suvokė buvimo su SSRS privalumus lietuvių tautai? Ši lietuvių dalis didesniu ar mažesniu laipsniu žavėjosi socialistine santvarka, galimybėmis kurios atsiveria liaudžiai, platiesiems pramonės ir žemės ūkio darbininkų sluoksniams, žemės ūkio sukooperatinimu (taip, Lietuvoje buvo pakankamai agronomų, kurie jau tada ypač "Naujosios Romuvos" puslapiuose propagavo bendrą žemės valdymą), viltimis sparčiai Lietuvą industrializuoti ir urbanizuoti. Ši visuomenės dalis įsivaizdavo, kad Lietuva ar prišlieta prie SSRS, ar net įjungta į jos sudėtį kaip viena iš respublikų turės turės plačią kultūrinio gyvenimo autonomiją ir galės netrukdomai plėtoti savo nacionalinę kultūrą, apsaugota nuo germanizacijos ir polonizacijos pavojaus. Ji taip pat buvo įsitikinusi, kad tos represijos, kuriomis lietuvių visuomenę gąsdino dešinieji (tautininkai ir krikdemai) palies tik turtinguosius lietuvių tautos sluoksnius, kurie jų nuomone yra realiai nusikaltę lietuvių tautai. Taigi, jų vaizduotės akyse vėrėsi be galo šviesios lietuvių tautos ateities perspektyvos. Visame šiame kontekste akivaizdu, kad kairioji lietuvių visuomenės pusės mąstė plačiąja prasme (nesigilinant į individualius atvejus) tautiniais lietuvių interesais. Tačiau jie visiškai nežinojo apie Sovietų Sąjungos ekspansionistinius (grindžiamus revoliucine socializmo nešimo pasauliui logika) siekius, o būtent Stalino planuojamą įsiveržimą 1941 m. liepos mėn. į Vokietiją ir siekį užimti visą Europą (ką vienareikšmiškai įrodė V. Suvorovas ir M. Soloninas). Tokio puolimo kontekste kaip parodė drastiška lietuvių trėmimo 1941 m. birželio mėn. akcija bei įvairios užuominos apie planus ištremti 700 tūkst. lietuvių (kas būsimo puolimo kontekste labai įtikėtina), lietuvių tautos išlikimo perspektyvos labai abejotinos. Ir tai sugretinama su karo metais išryškėjusiais Vokietijos planais Lietuvos atžvilgiu, pagal kuriuos 80 procentų lietuvių turėjo būti ištremta į rytus (Baltarusijos teritoriją), likusieji germanizuoti arba perkelti į Vilniaus kraštą, o jos visa vakarinė dalis (Žemaitija ir Suvalkija) kolonizuota vokiečiais. Juo labiau, kad kolonizacija karo metais nurodytame Lietuvos regione sparčiai ir vyko. Tačiau vėlgi, iš kitos pusės, greta tos kolonizacijos mes matom Lietuvą kaip administracinį vienetą beveik visose jos etninėse žemėse (net su Ašmena) ir jai suteiktą tam tikrą administracinę autonomiją, kas tapatu Lietuvos kaip sovietinės respublikos autonomijai. Vis dėl to germanizaciniai ir kolonizaciniai Vokietijos siekiai Lietuvos atžvilgiu buvo paliudyti ir visai lietuvių visuomenei išryškėjo dar prieš 1940 m., o štai SSRS planai atsiskleidė tik 1941 m. Be to, vienaip ar kitaip, tam tikra socialinė SSRS santvarkos emancipacija teikė lietuvių tautai daugiau galimybių, negu socialiai uždaresnė, o svarbiausia griežtai germanų prioritetu besiremianti Vokietijos santvarka. Todėl mažų mažiausia subjektyviai kairiosios lietuvių visuomenės dalies orientacija į SSRS moraliai buvo teisesnė nei tautininkiškos visuomenės orientacija į Vokietiją. Tačiau ir objektyviai, jau žinant abiejų pusių planus ir siekius, orientacija į SSRS teikė daugiau galimybių lietuvių tautai, nei priklausomybė nuo Vokietijos Reicho (jau nekalbant apie tapimą jo dalimi). Ir tai visų pirma vien dėl vokiečių ir rusų mentaliteto skirtumų. Civilizaciniu požiūriu labiau už vokiečius atsilikę ir mažiau organizuoti rusai (kurie bet kuriuo atveju sudarė SSRS pagrindą) turėjo mažiau galimybių surusinti (susovietinti) lietuvių tauta, nei vokiečiai ją germanizuoti.

Išrašas iš Pranckonio Kazio apklausos protokolo (1940 08 03 - 05): sausio ar vasario mėnesį 1940 m. Vilniaus punkto viršininkas Bronius Aušrotas, būdamas kontakte su Matusaičiu, kur ir Pranckonis atėjo, vedė pokalbį apie agentūros Raudonojoje armijoje, dislokuotos Naujojoje Vilnioje, verbavimą. Aušrotas pareiškė Matusaičiui, kad esą jis turi tinkamą kandidatą verbavimu į agentus ir dabar norėtų gauti sankciją. Matusaitis išklausė Vilniaus punkto viršininką Aušrotą ir sankciją davė, tačiau perspėjo, kad verbuodamas būtų atsargus. Aušrotas pasakė, kad viskas bus gerai (l. 114). Aušrotas taip pat pasakė, kad kandidatas iš raudonarmiečių verbavimu iš dalies jau parengtas. Su juo jis pats pažįstamas, buvo susitikęs su juo, vaišino jį, davė jam pinigų. Pranckonis nežino ar šis kandidatas buvo užverbuotas, tačiau gerai prisimena, jog praėjus kuriam laikui po pokalbio į genštabo 2-ą skyrių atėjo pranešimai iš agento, kurio slapyvardžio dabar Pranckonis neprisimena. Juose buvo nušviečiamas RA garnizono Naujojoje Vilnioje apsiginklavimas, vadovų sąstatas ir t. t. Bronius Aušrotas, leitenantas, buvo nusiteikęs antisovietiškai. Pokalbiuose visaip diskredituodavo RA ir sovietų valdžią, išreiškė nuomon apie neišvengiamą sovietinių karių, dislokuotų Naujojoje Vilnioje, pralaimėjimą ir SSRS įtraukimą į imperialistinį karą. Aušrotas Bronius dirbo Generalinio štabo 2- skyriaus neoficialiu bendradarbiu, vykdė Vilniaus punkto viršininko pareigas, turėjo savo agentūrą, taip pat ir tą, kuri informuodavo apie RA dalis. Aušrotas tiesiogiai buvo susijęs su Matusaičiu. Aušrotas 1940 m. virželio pirmoje pusėje Matusaičio įsakymu buvo atšauktas į generalinio štabo 2-ą skyrių. Pranckonis iš pranešimų 2-am skyriui mato, kad būta agentūros kuri informuodavo apie techninį RA aprūpi9nimą. Buvo toks punkto viršininkas slapyvardžiu "Peters", kuris turėjo 2 agentus (l. 115). Savus agentus turėjo Aušrotas, kurie informuodavo apie RA dalinį Naujojoje Vilnioje ir aviacijos dalį, buvusią Porubanke (в Порубанке). Papildomai 1940 m. pradžioje į Vilnių buvo pervestas buvęs punkto viršininkas Šakys, kuris iki paskutinio meto kontaktavo su Aušrotu. Kartą Pranckoniui 1940 m. gegužės mėn., jis pasakė, kad jis turi SSRS teritorijoje keletą agentų, su kuriais reikalui esant, galima atnaujinti ryšį. Aušrotas buvo patenkintas Šakio darbu. Matusaitis apie Vilniaus punkto darbą visada atsiliepdavo gerai. Šakiui buvo 40 metų, jis dirbo neoficialiu Gen. Štabo 2- skyriaus bendradarbiu. Su Šakiu Pranckonis pažįstamas nuo savo darbo genštabo 2- skyriuje pradžios. Šakys pokalbiuose rodė ypatingą neapykantą sovietų valdžiai ir ypač RA daliniams, dislokuotiems Naujojoje Vilnioje. Jis neretai mėtė tokias replikas kaip "greitai ateis laikas, kai mes netikėtai užpulsime ir sunaikinsime sovietinių karių garnizonus". Šakys apie visus pasikeitimus Vilniaus punkte informuodavo Generalinio štabo 2- skyriaus poskyrio viršininką Matusaitį. 1940 m. birželio pirmoje pusėje Šakys iš Vilniaus punkto buvo atšauktas į 2-ą skyrių. Buvo nukreiptas į Kretingą (l. 116). Aušrotas buvo atšauktas iš Vilnius, nes šis punktas buvo likviduotas. Slapyvardžiu "Peters" veikė senas neoficialus 2-o skyriaus bendradarbis. Praeityje jis dirbo virši ninku punkto netoli Lenkijos sienos. 1939 m,. rudenį jis buvo pervestas į viršininkus punkto, esančio netoli miesto Naujieji Švenčionys. Jis ne kartą siuntė duomenis apie RA dalinių judėjimą. Greičiausiai turėjo savo agentūrą SSRS teritorijoje. Apie Butajevą Pranckoniui tapo žinoma iš politinės policijos pranešimų ir apie tai jam pranešė iš Vilniaus Aušrotas, perdavęs, kad raudonarmietis pavarde Butajevas sulaikytas Vilniaus policijos kaip dezertyras. Pranckonis ryte būdams Matusaičio kabinete iš jo išgirdo, kad jis kalbėjosi su Aušrotu, kuris pranešė apie tai. Matusaitis klausė kaip jam dabar pasielgti, nes pagal tarptautinę teisę užsienio armijų dezertyrai į savo valstybę nesugrąžinami. Matusaitis taip pat sakė, kad šiuo klausimus kalbėjosi su 2- skyriaus viršininku Dulksniu (l. 117). Kitą dieną 2-os sekcijos viršininkas kapitonas Urniežius atnešė Pranckoniui Butajevo apklausos protokolą. Kadangi jo parodymuose nieko naujo nebuvo, to, ko jie nežinotų iš kitų šaltinių, tas reikalas paliktas. Apklausinėjo Butajevą Aušrotas. Pranckoniui žinoma, kad apklausos metu Butajevas buvo politinės policijos žinioje. Butajevas buvo apsirengęs civiliniu kostiumu ir netrukus buvo paleistas (l. 118). Pranckoniui žinoma, kad po jo išlaisvinimo iš sovietinių valdžių į Gen. Štabo 2-ą skyrių atėjo prašymas sulaikyti raudonarmietį pavarde Butajevas ir pristatyti sovietinei vadovybei Naujojoje Vilnioje. Taip pat ir politinė policija gavo tokį įsakymą. Aušroto teigimu namas, kuriame buvo apsistojęs Butajevas, buvo apsuptas. Pastarasis, pamatęs, kad namas apsuptas, išbėgo į kiemą ir nusišovė. Pranckonis pažymi, kad iki paskutinio konflikto su SSRS generalinio štabo 2-asis skyrius turėjo pakankamai kvalifikuotą agentūrą, kuri jam davė naudingą informaciją - pilną informaciją apie RA dislokaciją ne tik Lietuvoje, bet ir SSRS teritorijoje, personalinę armijos vadų sudėtį (net pavardes), pasienio ir vidinės apsaugos Lietuvos teritorijoje punktų išsidėstymą. "Visa sukaupta medžiaga mums davė galimybę, reikalui esant, netikėtai užpulti Raudonosios Armijos dalis, išdėstytas Lietuvoje. Visų pirma nuginkluoti postus, sunaikinti armijos vadovaujantį sąstatą, sukurti raudonarmiečių tarpe dirbtinę paniką ir be ypatingo pasipriešinimo nuginkluoti visas Raudonosios Armijos dalis, esančias Lietuvoje. Iš pradžių agentūra buvo nukreipta į tai, kad surinkti tikslius duomenis operatyvinio Raudonosios Armijos dalių, esančių Lietuvos teritorijoje, užpuolimo plano parengimui. Vėliau, ateinant papildomiems duomenims apie Raudonąją Armiją, į operatyvinį planą buvo įnešami pakeitimai. Operatyvinis Raudonosios Armijos dalių užpuolimo planas buvo, jis buvo saugomas Lietuvos armijos Generalinio štabo 1-ame operatyviniame skyriuje, kurios viršininkas buvo pulkininkas Rubšys. Kada pagal planą buvo numatyta įgyvendinti operatyvinius veiksmus Raudonosios Armijos garnizonų atžvilgiu man [Pranckoniui] nežinoma, bet man žinoma, kad gavus notas iš Sovietinės vyriausybės, kokią tiksliai dieną neprisimenu - tai buvo 1940 metų birželio mėnesio pradžioje, aš buvau paskirtas atsakinguoju budėtoju ir buvau Generalinio štabo 2-ame skyriuje. Budėjimo metu telefonu mane iškvietė štabo viršininkas - divizijos generolas Pundzevičius ir įsakė, kad aš nedelsiant duočiau įsakymą užšifruoti telegramą ir nukreipti į pirmąją diviziją Vilniaus mieste divizijos vado brigados generolo Černiaus vardu. Užšifruotą telegramą aš perdaviau labai glaustai, kur buvo sakoma: "Imkitės pasirengimų plano "R" įgyvendinimu, t. y. divizija turėjo būti pasiruošusi įvykdyti pas juos esantį operatyvinį garnizono, esančio Lietuvos teritorijoje, užpuolimo planą. Užšifravo telegramą leitenantas Sovytis (Совитес) ir kapitonas Papartis (Папортес), kurie užšifravo ir nusiuntė ją į Vilniaus miestą brigados generolo Černiaus vardu. Šifruotą telegramą pasirašė štabo viršininkas divizijos generolas Pundzevičius. Aš noriu priminti pokalbį, kuris vyko tarp manęs ir kapitono Urniečio (Урнетесом), kuris man pranešė, kad jis yra Generalinio štabo 2- skyriaus atstovu ir dalyvauja sudarant operatyvinį planą ir pateikdavo agentūrinės medžiagos suvestines, duodavo pažymas apie Raudonosios Armijos, esančios Lietuvoje, skaičių ir ginkluotę. Atitinkamai su visu tuo 1-o operatyvinio skyriaus darbuotojai grupės vadovo pulkininko leitenanto Motiekos, majoro Ivašausko, majoro Bulikos, pulkininko Purelio, kapitono Rapšio (Рапишиса) asmenyje - naudodami visą turimą medžiagą apie Raudonąją Armiją, kurios pagrindu sudarė užpuolimo planą, kurio kopija buvo saugoma Lietuvos armijos pirmoje divizijoje, pas brigados generolą Černių" (l. 119- 121).

[Visą čia pateikiamą informaciją apie Bronių Aušrotą patvirtina pats Aušrotas savo prisiminimų knygoje "Sunkių sprendimų metai" (Vilnius, 1990 m., p. 95, 96, 106 - 108, 110 - 128, 136 - 139, 142 - 145, 160 - 163, 166 - 173, 177 - 181, 197 - 198, 211).

Matusaičio Juozo apklausos protokolas (1940 08 02): apie Prancūzijos žvalgybą Lietuvoje nebuvo girdėti nieko iki sovietinių bazių įsikūrimo. Prancūzų žvalgyba pradėjau jaustis tik su Prancūzijos karo atašė leitenanto Pišono pasirodymu, kuris pradėjo rinkti Lietuvoje likusius lenkų žvalgybininkus (l. 73).

Matusaičio Juozo apklausos protokolas (1941 05 27): žvalgybinio darbo prieš SSR metu, Matusaitis nekontaktavo su Povilaičiu. Su Povilaičiu kontaktavo Lietuvos armijos genštabo 2-o skyriaus viršininkas Dulksnys. 2-as skyrius turėjo susitarimą su Valstybės saugumo departamentu, kad departamentas savo jėgomis vykdytų žvalgybinį darbą sovietų karių garnizonuose ir gautą informaciją perduotų 2-ajam skyriui. 1940 m. kovo ar balandžio mėn. Dulksnys pasakė Matusaičiui, kad tas užeitų į VSD ir painstruktuotų žvalgybos punktų viršininkus kaip vykdyti žvalgybos darbą sovietų garnizonų užimtose teritorijose (l. 100). Matusaitis tą instruktažą pravedė. Jis mokė juose kruopščiai sekti viską, kas vyksta garnizonuose, rinkti visus gandus gyventojų tarpe, sekti, ką sovietiniai kariškiai kalba apie Lietuvą (l. 101).

Matusaičio Juozo apklausos protokolas (1941 06 09): žvalgybinius punktus prieš SSS Dulksnio įsakymu Matusaitis organizavo Vilniaus mieste (viršininkas punkto buvo Aušrotas, o jo padėjėju Purvinis Kazimieras ("Šakys")) ir Ignalinoje, kur viršininku punkto buvo Petras Šiaudinis. Punktų viršininkams buvo įsakyta nedelsiant verbuoti asmenis tiek Lietuvos teritorijoje, tiek SSRS teritorijoje, per kuriuos įsakyta rinkti informaciją apie SSRS karių koncentraciją, ginkluotę, gyventojų nuotaikas ir sovietinių kariškių pokalbius, o taip pat sovietų kariškių judėjimą bazėse. Žvalgybiniam darbui buvo pajungtai ir policija, kuri veikė pagal Matusaičio nurodymus (l. 102). Žino, kad žvalgybiniame darbe Dulksnys turėjo ryšį su Vokietijos karo atašė pulkininku Justu. 1939 - 1940 m. Justas gana dažnai užeidinėdavo pas Dulksnį. 1940 m. pradžioje kartą Matusaitis užėjo į sekciją, kur buvo analizuojami agentūriniai pranešimai. Jis pamatė ant stalo gulinčias fotonuotraukas sovietinių karių dislokacijos Lietuvoje. Matusaitis paklausė pulkininko Pranckonio iš kur tos nuotraukos. Jis atsakė, kad jas atnešė Justas ir perdavė Dulksniui. Dulksnys taip pat turėjo artimą kontaktą su Prancūzijos žvalgyba. Neatsitiktinai 1937 ar 1938 m. Prancūzijos vyriausybė apdovanojo Dulksnį ordinu (l. 103). Be to, 1940 m. kovo mėn. Dulksnio įsakymu Matusaitis skambino politinės policijos viršininko padėjėjui Bortkevičiui ir pasiūlė išlaisvinti du prancūzų šnipus (l. 104).

Matusaičio Juozo apklausos protokolas (1940 07 19): Vilnius punktui buvo įsakyta stebėti sovietų bazės veiklą, jei ji pajudėtų į Kauną ar norėtų nuginkluoti Vilniaus garnizoną. Už sienos domino sovietinių karių koncentracija Švenčionyse. Informacija buvo renkama daugiausia per pabėgėlius iš anos pusės, ar mūsiškių persikeliančių ten. Daugiausia tai buvo pasienio gyventojai. Štabas Švenčionimis domėjosi todėl, kad kaip manyta iš ten kariuomenė pajudės į Vilnių, o vietinės bazės nuginkluos mūsų policiją. Viduje buvo renkami įvairūs gandai, kuriuos raudonarmiečiai skleidė apie Lietuvą. Kai kur buvo paskleisti gandai, kad Lietuva bus greitai užimta. Kitoje vietoje sovietiniai kariškai siūlė mokytis rusų kalbos, nes Lietuvą greitai užims. Prie sienos buvo tikrinamas atvykstančių į Lietuvos teritoriją kariškių skaičius. Buvo nustatomas judėjimas iš bazės į bazę. Apie tai buvo daromi pranešimai. Vietiniai gyventojai pranešdavo, kad Švenčionių apylinkėse daug sovietinių kariškių ir tankų (l. 105).

Matusaičio Juozo apklausos protokolas (1941 05 30): Matusaitis Leoną Gustaitį žino. 1932- 938 m. jis dirbo genštabo 2-o skyriaus viršininku. Tuo laikotarpiu jis važinėjo į Vokietiją susipažinti su Vokietijos genštabo 2-o skyriaus darbu. Tada jis Vokietijos susitarė dėl žvalgybinio darbo prieš lenkus. Kai jis grįžo į Lietuvą, į Lietuvos genštabo 2- ą skyrių atvyko vokiečių karininkas pavarde Justas, galbūt tas pats kuris vėliau buvo karo atašė. Jis pareiškė, kad sąlygos, iškeltos Lietuvos genštabo 2- skyriaus Vokietijai nepriimtinos (l. 106).

Išrašas ir Juozo Matusaičio savarankiškų parodymų: Kaune Laisvės alėjoje buvo keletas emigracijos kontorų, kurios visos buvo užsieniečių rankose. Nors emigracija buvo seniai praktiškai pasibaigusi, tos kontoros, gražiai apstatytos baldais, liko, turėjo savo direktorius ir po keletą tarnautojų. Nepaisant to, kad jos pelno daug nebeturėjo, materialiai laikėsi gerai. Taip pat Laisvės al. Prie Soboro buvo radioaparatų įmonė "Akcinė bendrovė "Phillips"", kuri buvo laikoma olandų, tačiau jos tarnautojai pradedant direktoriumi, buvo vokiečiai. Šita įmonė turėjo savo radiodirbtuves taip vadinamoje Karmelitų bažnyčioje, kur dirbo beveik vieni vokiečiai. 2-as skyrius turėjo įtarimų, kad ta "Phillips" yra vokiečių žvalgybos priedangos firma. Be to, Lietuva beveik neturėjo savo karinės pramonės ir beveik viską reikėjo pirkti iš užsienio, todėl Lietuvoje buvo daug įmonių, prekiaujančių ginklais atstovų: Anglijos formos "Bikkers", Švedijos "Bafors", Čekoslovakijos "Škoda" ir kitų. Atstovai beveik visais atvejais buvo užsieniečiai (l. 107). Šitie firmų atstovai Lietuvoje gyveno iš parduodamų ginklų sandėrių procentų. Tokiu būdu buvo neįmanoma išsaugoti ginklų pirkimo paslapties. Viena firma duodavo pasiūlymą, parduodavo, o visos kitos jau žinodavo ko ir už kiek buvo nupirkta. Kad bent kiek išsaugoti paslaptį 2-o skyriaus pasiūlymu išleistas įsakymas Lietuvos įmonėms, kad priimti pasiūlymus pirkti ginklus ir firmų per atstovus, turinčius Lietuvos pilietybę. Kiekvieno fabriko atstovas turėjo gauti Lietuvos štabo leidimą savo darbui. Tam jie turėdavo pateikti savo biografinius duomenis, kuriuos 2-as skyrius tikrindavo. Šie duomenys po patikrinimo buvo saugomi Karo technikos skyriuje. Tačiau kadangi Lietuvos piliečiai norintys gauti firmų atstovavimo teisę nemokėjo sudarinėti komercinių sandėrių ir nemokėjo užsienio kalbų, tai buvę atstovai juos naudojo kaip širmą. Kai kurie Lietuvos piliečiai už atitinkamą procentą nuo pelno paslėpdavo realų buvusių atstovų veikimą. Taip tie Lietuvos piliečiai už menkas sumas palaikydavo kenksmingą užsienio elementą Lietuvoje. Sklido gandai, kad Lietuvos piliečiams Vokietijos atstovybė darė visokias kliūtis tapti vokiečių formų atstovais, kėlė sąlygas, kad jie taptų Vokietijos piliečiais bendrai komercinei veiklai. O be to Lietuvos karinėse dirbtuvėse dirbo nemažai, kad ir vietinių, bet vokiečių tautybės darbininkų, kurių lojalumu sunku buvo patikėti (l. 108).

Išrašas ir Juozo Matusaičio savarankiškų parodymų (1941 04 28): 1922 m. pulkininkas-leitenantas Kirlys Matusaitį supažindino su Vokietijos kariuomenės kapitonu Kleinu ir pasakė jam, kad jis yra Kaune ryšiams su Vokietijos žvalgyba. Nuo 1923 iki 1936 m. kapitonas Kleinas keisdavosi 2-uoju skyriumi duomenimis apie Lenkijos kariuomenę. 1925 - 1926 m. Kleinas buvo paskirtas vokiečių kareivių, žuvusių pasaulinio karo metais, kapinių prižiūrėtoju. Ryšium su tuo Kirlys vykdė Kleino sekimą, bet visada tai jam nepavykdavo. Nuo 1928 m. santykiai su Kleinu atšalo. 1936 m. buvo sulaikytas antrasis Kleino agentas, kuris prisipažino, kad užduotį jam davė pats Kleinas. Sužinojęs apie tai Kleinas bėgo iš Lietuvos į Vokietiją (tiesa, jam buvo leista grįžti į Lietuvą trumpam ir likviduoti savo butą) (l. 109). Vietoj jo kaip karo atašė atvyko pulkininkas Justas (l. 110).

Dulksnio Kosto apklausos protokolas (1941 06 07): Dulksnys teigia, kad 1939 m. pabaigoje užmezgė kontaktus, gavęs krašto apsaugos ministro Musteikio sankciją, su Prancūzijos žvalgybos Lietuvos teritorijoje atstovu Pišonu. Be to, buvo užmegzti kontaktai su Prancūzijos kariniu atašė Latvijoje Hoppenotu, kuris atvažiuodavo iš Rygos į Kauną ir susitikdavo su 2-o skyriaus Vokietijos sekcijos viršininku Pranckoniu. Pišonas pranešė, kad Prancūzijos žvalgybos organai derina savo darbą Lietuvoje su Anglijos žvalgybos tarnybomis. Pišonas Lietuvoje verbavo agentūrą, kuri su žvalgybos užduotimis buvo siunčiama į SSRS teritoriją (l. 71). 2-asis skyrius iš krašto apsaugos ministerijos gaudavo nurodymus netrukdyti šiai agentūrai veikti. Pišono agentai buvo permetami į Vakarų Baltarusiją ir Vakarų Ukrainą (l. 72).

Dulksnio Kosto apklausos protokolas (1941 08 07): po 1939 m. rugsėjo 18 d. kai sovietų kariai peržengė Lenkijos sieną, Pišonas kreipėsi į Dulksnį ir iškėlė klausimą apie būtinybę nedelsiant pradėti žvalgybinę veiklą prieš SSRS. Tuo laiku jis jau turėjo vyriausybės leidimą veikti prieš SSRS, bet vis tiek nutarė kartu su Pišonu nuvykti pas Musteikį (l 76). Musteikis įsakė jam teikti visokeriopą paramą Piušonui žvalgybinėje veikloje prieš SSRS. Pišonas agentus verbavo daugiausia lenkų pabėgėlių tarpe (l. 77). Kai kurie jų, buvę suimti Vilniaus policijos, Pišono prašymu išlaisvinti, tačiau 1940 m. birželio 15 d, gavus SSRS notą, vėl Dulksnio įsakymu suimti (l. 78). 1940 m. sausio pradžioje VSD pareigūnas Naujojoje Vilnioje Petruškevičius užverbavo sovietinį kareivį Butajevą. Paskui jį perdavė Aušrotui - 2-o skyriaus darbuotojui. Dulksnys per Matusaitį perdavė nurodymą nutraukti ryšį su Butajevu. Tačiau Pišonas pasakė, kad per savo agentą Komarą užmezgė ryšius su Butajevu ir jį naudoja žvalgybiniais tikslais. Todėl Dulksnys manė, kad Pišonas per savo agentus nužudė Butajevą. Dulksnys teigia, kad susitikęs Pišoną jis privers jį išduoti visą Prancūzijos agentūrą, veikiančią prieš SSRS (l. 80). 1940 m. sausio mėn. Dulksnys Vokietijos karo atašė pulk. Justo iniciatyva su Musteikio leidimu užmezgė kontaktus su Vokietija žvalgybiniam darbui prieš SSRS. Dulksnys: mes susitarėme su Justu apsikeitinėti informacija apie RA dalis Lietuvos teritorijoje ir šalia jos. Tokių susitikimų buvo trys. Iš pokalbio su Musteikiu ir Škirpa Dulksniui žinoma, kad Lietuvos vyriausybė su RA dalinių dislokavimu Lietuvoje savo užsienio politikoje paėmė aštrų kursą į suartėjimą su Vokietija. Musteikis buvo artimuose vyriausybiniuose santykiuose su pulkininku Justu (l. 81).

Dulksnio Kosto apklausos protokolas (1941 05 28): apie Povilaičio ryšius su Vokietijos žvalgyba jam žinomi tokie faktai: 1940 m. sausio ar vasario mėn. Povilaitis paskambino jam telefonu ir pasakė pas jį užeis Meškauskas (VSD spaudos departamento viršininkas) ir praneš kai kurią informaciją. Paprašė jį priimti. Meškauskas pasakė, kad šiomis dienomis jis turėjo susitikimą su vokiečiais Klaipėdoje. Teigė, kad susitiko su keliais asmenimis, kurie išreiškė nepasitenkinimą Lietuvos armijos generalinio štabo 2 skyriaus veikla. Vokiečiai nepatenkinti, kad tas skyrius vykdo žvalgybą prieš juos, kai tuo tarpu Vokietijos ir Lietuvos tikslas tas pats - vesti kovą prieš Sovietų Sąjungą, prieš bolševizmą. Todėl žvalgybos organai ir konkrečiai 2-asis skyrius turi veikti kartu (l. 85).

Dulksnio Kosto apklausos protokolas (1941 05 24): Kirlys kaip ir Dulksnys žvalgybinėje veikloje prieš Sovietų Sąjungą turėjo ryšius su keletu užsienio žvalgybų - prancūzų, latvių, estų. Su Vokietijos žvalgyba darbe prieš SSRS dirbo Dulksnys ir pulk. Pranckonis. Kirlys žvalgybinį darbą prieš SSRS derins su prancūzų, latvių ir estų atitinkamais pareigūnais (l. 86).

Dulksnio Kosto apklausos protokolas (1940 07 31): 1939 m. lapkričio mėnesį kai pagal sutartį į Lietuvą atvyko RA dalys, prie Krašto apsaugos ministerijos buvo suorganizuotas Ypatingasis skyrius. Formaliai tas skyrius buvo sukurtas ryšiams su su RA dalinių Lietuvoje vadovybe, o faktiškai Ypatingasis skyrius vedė žvalgybinę veiklą prieš Sovietų Sąjungą. Kiekviename sovietiniame garnizone Lietuvoje buvo taip vadinami "ryšių karininkai", pavaldūs Ypatingam skyriui, faktiškai vykdę RA dalinių žvalgybos agentų rolę. Jie rinko informaciją, kuri buvo koncentruojama Ypatingame skyriuje. Dulksnio padėjėjas darbui su agentūra Matusaitis palaikė ryšius su Ypatinguoju skyriumi ir gaudavo iš ten informaciją (l. 87). Kovo mėn. 1940 m. generolas Rėklaitis - Krašto apsaugos ministerijos atstovas Ypatingajame skyriuje vyko kartu su Užsienio reikalų ministerijos pareigūnu dr. Mačiuliu į Latviją ir Estiją ir su atitinkamų skyrių atstovais tose šalyse susitarė keistis informacija apie Raudonąją armiją (l. 88).

Dulksnio Kosto apklausos protokolas (1940 09 09): kalba apie situaciją RA perėjus Lenkijos sieną. Smetona ir jo artimiausi bendražygiai Musteikis, Šakenis (Seimo pirmininkas), prof. Cesevičius (tautininkų vadas) visą laiką vykdė suartėjimo su Vokietija politiką, siekdami Vokietijos protektorato Lietuvai. Likusieji vyriausybės nariai, nors ir išstodami prieš Vokietijos pasiūlymus, tačiau dėl savo priešiškumo SSRS atžvilgiu, buvo pasiruošę išduoti Lietuvą, juos sulaikė tik baimė, kad Vokietija pralaimės kare. Po ryžtingų SSRS veiksmų (įstojimas į karą prieš Lenkiją), vyriausybės pavedimu Užsienio reikalų ministerijos politinio departamento viršininkas Turauskas, Musteikis ir Škirpa pradėjo zonduoti dirvą Vokietijos, dėl jos tolesnės politikos Lietuvos atžvilgiu. 1939 m. pabaigoje Turauskas, dalyvaujant Dulksniui ir Musteikiui, intymiame pokalbyje, vykusiame priėmimo vienoje iš užsienio ambasadų Kaune metu, pareiškė, kad jam iš autoritetingų šaltinių žinoma, kad kai tik Vokietija užbaigs karą Vakaruose, ji pradės puolimą Rytuose ir tada bus galutinai išspręstas Lietuvos klausimas. Musteikis pokalbyje su Dulksniu pranešė jam apie savo pokalbį su Vokietijos karo atašė Lietuvoje Justu (l. 91). Justas jam pasakė, kad Vokietija laiko Lietuvos klausimą galutinai neišspręstą, kol nepasibaigs karas Vakaruose. Tą patį Justas 1939 m. spalio pradžioje kalbėjo ir Dulksniui jo kabinete genštabo 2-ajame skyriuje. Lietuvos armijos štabo buvęs viršininkas generolas Pundzevičius pokalbyje su Dulksniu, vykusiame 1940 m. birželio antroje pusėje pasakė, kad vyriausybės posėdyje, įvykusiame ryšium su notos iš SSRS gavimu, sakė, kad Smetona pasisakė už SSRS ultimatumo atmetimą ir pasipriešinimą kariniu būdu. Pundzevičius leido suprasti, kad Smetonos pareiškimas buvo paremtas susitarimu su Vokietijos vyriausybe. Po pasitarimo pas Smetoną, vykusį Sovietų vyriausybės notos gavimo dieną, ryte Dulksniui paskambino Musteikis ir pasiūlė nedelsiant iškviesti į 2-ą skyrių deryboms pulk. Justą. Šis Musteikio susitikimas su Justu įvyko Dulksnio kabinete, jam dalyvaujant (l. 92). Po Justo išėjimo Dulksnys kalbėjosi su Musteikiu, kuris pasakė, kad derybų metu Justas jam sakė, kad Vokietijos vyriausybė apgailestauja dėl to, kad šiuo metu negali padėti Lietuvai. Kartu Justas savo vyriausybės vardu užtikrino, kad pagalbą Lietuvai Vokietija suteiks artimiausiu metu, kai tik atsiras galimybė. Tą pačią dieną suderindamas žinomus faktus Dulksnys suprato, kad Musteikis susitarė su Justu apie savo pabėgimą į Vokietiją kartu su Smetona. Tos dienos vakare, kai Musteikis turėjo susitikimą su Justu, Pundzevičius Dulksniui pranešė, kad Smetona, Musteikis, Povilaitis ir Skučas dingo ir kad jų paieška nedavė jokių rezultatų. Kitą dieną Pundzevičius pranešė, kad Smetona ir Musteikis pabėgo į Vokietiją, o Skučas ir Povilaitis sulaikyti bandant pereiti sieną. Pundzevičius taip pat pasakė, kad Liaudies vyriausybės finansų ministras Galvanauskas, generolas Tallat-Kelpša - Lietuvos armijos kavalerijos viršininkas - į vakarus nuo Vilkaviškio sulaikė 9-ą pėstininkų pulką, vadovaujamą pulk. Gaušo. Taip pat Pundzevičus pasakė, kad Musteikis po derybų su Justu išvyko į Marijampolę, kur davė komandą Gaušo pulkui pereiti Vokietijos sieną (l. 93).

Pažyma apie antisovietinę, antiliaudinę buv. buržuazinės Lietuvos vyriausybės premjerministro A. Merkio veiklą: po Sovietų- Lietuvos sutarties apie savitarpio pagalbą sudarymo, aktyviai dalyvavo svarstant klausimą apie Lietuvos vyriausybės užsienyje sudarymą kovos prie Sovietų Sąjungą vedimui. Šiuo tikslu ministrų kabinete Merkio pasiūlymu buvo nutarta aktyvizuoti antisovietinę Amerikoje veikusios "Lietuvių tautinės tarybos" veiklą ir nukreipti ją į kovą prieš SSRS. Merkio vadovaujama Lietuvos buržuazinė vyriausybė sabotavo 1939 m. sudarytą sutartį su SSRS ir darė kliūtis sovietų kariniams garnizonams Lietuvos teritorijoje. Merkio nurodymu Lietuvos piliečiai, įtarti ryšiais su sovietiniais kariškiais, buvo persekiojami ir represuojami. 1940 m. pradžioje Merkys davė nurodymą Povilaičiui užmegzti ryšį su Gestapo, po ko pastarasis išvyko į Berlyną, kur sudarė susitarimą su vokiečiais apie keitimąsi informacija apie komunistinius judėjimus ir davė pažadą teikti Gestapui duomenis apie sovietinius garnizonus (l. 3). 1940 m. birželio mėn. A. Merkys su šeima bandė bėgti per sieną, bet Rygos oro uoste buvo sulaikytas (l. 4).

Merkio Antano apklausos protokolas (1941 07 12): Lietuvos nepriklausomybės praradimo atveju atsarginė kova už nepriklausomybę turėjo būti tęsiama visais būdais užsienyje. Viena iš tokių priemonių - sukurti užsienyje vyriausybę, kuri tęstų tą kovą. Šis klausimas konkrečiai buvo svarstomas pasitarime pas prezidentą Smetoną 1940 m. sausio ar vasario mėn. Šiame pasitarime be prezidento Smetonos dalyvavo buvęs užsienio reikalų ministras Urbšys, Lozoraitis, Užsienio reikalų ministerijos departamento direktorius Turauskas ir Merkys. Pasiuntinys Italijoje Lozoraitis buvo iškviestas į Kauną Urbšio informuoti apie pasitarimą Paryžiuje, kuriame dalyvavo pasiuntiniai Balutis, Klimas ir Lozoraitis. Prie jų prisijungė Škirpa, kuris buvo informuotas pravažiuojančio iš Paryžiaus Lozoraičio. Lozoraitis informavo apie tą pasitarimą Paryžiuje (l. 5). Reziume toks, kad visose trijose valstybėse į Lietuvos nepriklausomybę žvelgia skeptiškai ir netiki, kad Lietuva išliks nepriklausoma, todėl pasiuntinių nuomone reikia ko nors imtis nepriklausomybės praradimo atveju. Prezidentas ir Merkys buvo tos nuomonės, kad tokią galimybę reikia apsvarstyti. Po pasitaromo prieita išvados, kad reikia sukurti vyriausybę užsienyje, aprūpintą likusių užsienyje pasiuntinybių lėšomis ir emisinio banko auksu, likusiu užsienyje. Buvo priimtas sprendimas sukurti vyriausybę užsienyje, bet dėl konstitucinių sunkumų negalima buvo to apiforminti. Vyriausybę buvo nutarta sukurti Paryžiuje, kaip visų politinių įvykių centre ir paskirti pasiuntinį Paryžiuje Klimą vyresniuoju, Lietuvos nepriklausomybės praradimo atveju. Iš Klimo turėjo išeiti iniciatyva sukuti tokią vyriausybę. Pats sukūrimas buvo paliktas tai pasaulinei politinei situacijai, kuri tuo metu bus. Visa tokios vyriausybės galia priklausys nuo tos valstybės, kuri tokią vyriausybę pripažins. Tam buvo nutarta duoti instrukciją Klimui ir visiems kitiems pasiuntiniams. Tokias instrukcija buvo duota Urbšiui. Urbšys apie ją pranešė Merkiui ir ji buvo įteikta Lozoraičiui, tam, kad perduotų ją Klimui. Sekančiame pasitarime papildomai buvo pakviestas finansų ministras Galvanauskas. Vėl svarstytas vyriausybės užsienyje ir jos finansinio aprūpinimo klausimas. Finansų ministrui buvo duotas nurodymas aprūpinti pasiuntinybes pinigais kaip galima ilgesniam laikui (l. 6). Pavojus prarasti nepriklausomybę grėsė iš Vokietijos, bet ypač iš SSRS pusės, todėl vyriausybės užsienyje sukūrimas buvo numatytas pirmiausia kovai su SSRS (l. 7).

Merkio Antano apklausos protokolas (1959 [1952] 03 06): 1939 m. pabaigoje Smetonos kabinete pokalbyje su Merkiu bei kariuomenės vadu Raštikiu, Smetona kėlė šį klausimą [antisovietinio pogrindžio], bet šis pokalbis buvo atsitiktinis. Smetona pasakė, kad Sovietų Sąjunga vis tiek užims į Lietuvą, reikia bėgti per sieną, nes rusai gali areštuoti ir ištremti į Sibirą. Aš įsiterpiau į pokalbį ir pasakiau, kad bėgti nereikia, reikia žiūrėti, kas bus toliau. Šio pokalbio eigoje Smetona pasiūlė nepriklausomybės praradimo atveju suorganizuoti partizaninius būrius, kurie galėtų vesti kovą prieš Sovietų valdžią Lietuvoje (l. 13).

Merkio Antano apklausos protokolas (1952 03 11): Merkys neneigia, kad 1939 m. sutartį jie laikė primesta jiems (l. 25).

Merkio Antano apklausos protokolas (1959 [1952] 03 13): Merkiui perskaitomi Rastenio parodymai, kad "Lietuvos aido" redaktoriui Dirmeikiui buvo duotas Merkio nurodymas parašyti darbininkų vardu 5 ar 6 straipsnius su išgalvotais vardais, kuriuose esą patys darbininkai išsako neigiamą nuomonę apie gegužės 1-osios šventimą ir išspausdinti juos bulvariniuose laikraščiuose. Merkio nurodymas buvo įvykdytas. Lyg tai Rastenis teigia, kad šiame straipsnyje jis rašė, kad revoliucine veikla Lietuvoje užsiima tik žydai. Merkys patvirtino, kad davė tokius nurodymus Dirmeikiui (l. 28).

Merkio Antano savarankiški parodymai (1940 10 30, Saratovas): Skučas Merkiui, po to kai šis suformavo vyriausybę, pasakė, kad Gumbinės apskrities Gestapo viršininkas prašė grąžinti bėgančius iš Vokietijos lenkų belaisvius ir už tai žada paleisti lietuvius, areštuotus Suvalkų krašte. Ir iš tiesų grupė lietuvių su mokytoju Pajaujiu priešakyje buvo paleisti. Gumbinės apskrities Gestapo viršininkas pasidalijo informacija apie lenkų diversantus (l. 16). Vasario ar kovo mėn. Skučas Merkiui sakė, kad Gumbinės Gestapo viršininkas kviečia Povilaitį aplankyti konclagerį netoli Berlyno ir kriminalinės policijos laboratorijas. Skučas rekomendavo leisti Povilaičiui vykti į šią kelionę kartu su Meškausku, žinančiu vokiečių kalbą. Pasitarius su Urbšiu, leidimas buvo duotas. Grįžęs Povilaitis atsiskaitė Merkiui, dalyvaujant Skučui ir Urbšiui. Jis kalbėjo apie koncentracijos stovyklą. Povilaitis kalbėjo, kad tas Gumbinės viršininkas turi "priėjimą" ir prie Ribentropo (l. 17). Skučas Merkiui taip pat sakė, kad po to, kai Lietuva gavo pirmą SSRS notą 1940 05 25, Gumbinės Gestapo viršininkas atvažiavo į Kauną ir pokalbyje su Povilaičiu pasakė, kad jei atsiras kokių nesklandumų su SSRS ir Lietuvą sovietiniai kariai pradės užiminėti, tai lietuviai, ypač jaunimas, gali bėgti į Rytų Prūsiją ir pasinaudoti prieglobsčio teise ir kad jis savo vadovų įgaliotas tai pranešti ir kad Povilaitis tai gali pasakyti savo ministrui. O nuo savęs Gumbinės Gestapo viršininkas pasakė kad jei SSRS ir užims Lietuvą, tai neilgam. Šį Povilaičio pokalbį su Gumbinės Gestapo viršininku Skučas perdavė Smetonai, dalyvaujant Merkiui. Smetona priėmė tai domėn, bet jokių išvadų nepadarė, nes nebuvo tikri dėl to Gumbinė gestapo viršininko pasisakymų autoritetingumo. Vokiečiai turėjo puikias galimybes orientuotis kas vyksta Lietuvoje. Vokiečių nacionalinė mažuma turėjo Lietuvoje savo kultūrines ir ekonomines organizacijas, mokyklas, spaudą. "Kulturbund" [Kulturverband turėt būti] turėjo 30 000 narių. Jai vadovavo dvarininkas, gyvenęs netoli Radviliškio (l. 18). Įvairios vokiečių firmos turėjo savo atstovus Kaune (l. 18). Be to, egzistavo 10 km pasienio zona abiejose valstybėse, kurios gyventojai, turėdami korteles, galėjo laisvai pereiti sieną ir apsipirkti. Buvo ne vienas atvejų kai su tomis kortelėmis nuvykdavo ir toliau į šalies gilumą. Tokiu būdu Vokietijos piliečiai turėjo didžiules galimybes prasiskverbti į Lietuvos teritoriją, todėl kova su šnipais buvo beveik neįmanoma. Esant tokiam laisvam pasienio zonos režimui ne tik privatūs asmenys, bet ir abiejų šalių valdininkai pereidinėdavo sieną apsipirkimui, į svečius vienas pas kitą, kaip pavyzdžiui muitinės darbuotojai, pasienio policija ir geležinkeliečiai. Tuo pagrindu vyko ir bendravimas asmenų, priklausančių valstybės saugumo organams. Lietuvos vyriausybė nei iki SSRS notos gavimo, nei po jos nesikreipė į Vokietiją su kokiu nors prašymu pagalbos (l. 19). Birželio 12 d. grįžus Merkiui iš Maskvos tos pačios dienos vakare buvo sušaukta Ministrų Taryba pas Smetoną. Buvo nutarta, kad Skučas turi pasitraukti iš vyriausybės, o Povilaitis turi būti atleistas iš savo pareigų. Skučas atsistatydino, o ministerija buvo Merkiui perduota. Birželio 13 ar 14 d. Skučas dar kartą atėjo pas Merkį ir pasakė, kad jis išvyksta į kaimą pas Povilaitį ir jei bus reikalingas, jam bus galima paskambinti (l. 20). Papildymai (1940 11 18, Saratovas): Merkys prideda, kad Greffė atvažiavo pas Povilaitį po pirmosios notos gavimo dėl informacijos ar iš tiesų notoje minimi faktai buvo. Kai Povilaitis pasakė, kad jam tokie faktai nežinomi, Grefė pasakė kad už notos gali slėpti kažkas kita ir jis vyks į Berlyną informuoti apie tai Ribentropą. 1939 m. lapkričio mėnesį į Kauną atvyko žurnalistas dr. Kleistas, artimas Ribentropui žmogus, ir prabuvo kelias dienas. Jis zondavo Lietuvos visuomeninę nuomonę ryšius su sovietinių garnizonų dislokavimu. Berlyne Kleistas dažnai buvodavo pas Škirpą. Apie dr. Kleisto svorį pas Ribbentropą Merkiui žinoma iš Škirpos raportų, apie kuriuos pranešdavo Urbšys (l. 13?).

Merkio Antano savarankiški parodymai (1940 09 17): Kas dėl Lietuvos nepriklausomybės, kuri, kai vyriausybė manė, gali būti prarasta, vienintelėmis realiomis priemonėmis laikė akciją užsienyje. Nuo pat 1939 10 10 sutarties pasirašymo, Lietuvos pasiuntiniai Paryžiuje, Londone ir Berlyne kėlė klausimą apie galimą Lietuvos nepriklausomybė praradimą. Balutis ne kartą perduodavo Anglijos valdančiųjų nuomonę, kad Anglija suinteresuota Lietuvos nepriklausomybe ir kad kas su ja beatsitiks po pergalingos karo baigties, Lietuva atgaus savo nepriklausomybę. Taip buvo pranešinėjama 1940 m. sausį - vasarį (l. 65). Merkys prisimena, kad viename iš pasitarimų pas Smetoną Urbšys pasakė, kad jis ketina ir toliau palikti sutarčių bei kitų dokumentų originalus Danijoje, į kur jie buvo išvežti po Lenkijos ultimatumo. Urbšio pasiūlymas buvo priimtas. (l. 70). Po Tūbelio mirties Tautininkų sąjungai ėmė vadovauti Domas Cesevičius, dar jaunas žmogus ir veikęs išskirtinai pagal Smetonos nurodymus (l. 75?). Be policinių kovos su revoliucionieriais būdų tautininkai ir krikščionys demokratai vedė kovą su komunistiniu judėjimus periodinėje spaudoje ir brošiūromis. Krikščionys demokratai propagandai naudojo Bažnyčią. Kunigų autoritetas pakankamai didelis ir ta propaganda per Bažnyčią turėjo sėkmę. Buvo aiškinama, kad komunistinę propagandą veda beveik vien miesto gyventojai ir daugiausia žydai. O žydų valstiečiai nemėgsta. Antikomunistiniai propagandistai aiškino, kad komunistai nepripažįsta privačios nuosavybės, kad SSRS turi daug ūkinių problemų, kad ten teroras. Visa tai buvo pateikiama kondensuotu būdu ir veikė mases, ypač valstiečių, prisirišusius prie nuosavybės (l. 81).

Pažyma apie antisovietinę ir antiliaudinę buvusio buržuazinės Lietuvos užsienio reikalų ministro J. Urbšio veiklą // LYA, F. 3377, ap. 55, b. 65: 1939 m. su premjero Merkio, vidaus reikalų ministro Skučo ir Urbšio sankcija, VSD direktorius Povilaitis užmezgė ryšius su gestapu, ko išdavoje buvo pasiektas susitarimas su vokiečiais apie apsikeitimą informacija apie užsienio žvalgybų veikimą, lenkų nacionalistus ir komunistines organizacijas (l. 3). 1940 m. šis susitarimas buvo praplėstas nustatant kontaktą žvalgybinei veiklai prieš SSRS, po ko Povilaitis per jam pavaldžią politinę policiją` įvykdė Vokietijos ir Lietuvos žvalgybos agentūros permetimą į SSRS teritoriją. 1939 m. pabaigoje Smetonos nurodymu, Urbšys nusiuntė Lietuvos pasiuntiniui Amerikoje Žadeikiui telegramą su nurodymu imtis JAV gyvenančių lietuvių emigrantų vienijimui, tam, kad būtų sudarytas lietuvių nacionalinis centras kovai su SSRS. Be to, Urbšys apsiūlė Lietuvos pasiuntiniams Romoje, Paryžiuje ir Londone numatyti priemones, jei Lietuvoje atsirastų sovietinis režimas, Smetonos režimo atkūrimui (l. 4).

Savarankiški Urbšio Juozo parodymai // LYA, F. 3377, ap. 55, b. 65: Urbšys teigia, kad būdamas politinio departamento direktorius, gaudavo duomenis iš Lietuvos genštabo apie užsienio armijas. Buvo duomenys ir apie sovietų armiją. Nežino, kokiais būdais 2-as skyrius gaudavo šiuos duomenis ir tuo nesidomėjo ir iš 2-o skyriaus į jį tuo klausimu nesikreipta. Formalaus antisovietinio Pabaltijo valstybių bloko nebuvo sukurta, pasikeitė tik valdančiųjų viršūnių požiūris šių šalių, viršūnių, kurios būdamos šių šalių buržuazijos atstovais, pradėjo labai baimintis dėl savo viešpatavimo, įžvelgdamos galimą sovietizaciją. Atsirado interesų bendrumas šių šalių valdančiųjų (l. 8). Tačiau suartėjimas nespėjo išaugti į organizuotą antisovietinį bloką ir apsiribojo tik elgesio derinimu sprendžiant konkrečius klausimus, susijusius su sovietinių bazių dislokavimu (l. 9).

Savarankiški Urbšio Juozo parodymai apie Smetoną // LYA, F. 3377, ap. 55, b. 65: su Savitarpio Pagalbos sutarties pasirašymu 1939 m,. Smetona norėjo, kad Vokietijos suinteresuotumas Lietuva neišnyktų ir džiaugėsi kiekvienu tokio suinteresuotumo ženklu (l. 24). Vokietijos suinteresuotumu Lietuva Smetona laikė garantu prieš sovietizaciją, manydamas, kad tokiu būdu SSRS turės skaitytis su Vokietija. Smetona Lietuvos padėtį laikė labai trapia, neapibrėžta. Vieno iš Urbšio pranešimų metu Smetona ir davė nurodymą paskirti Lozoraitį šefu Lietuvos diplomatijos "katastrofos" atveju (t. y. sovietizacijos atveju) (l. 25). Korektiškas sovietinių įgulų elgesys Lietuvoje išsklaidė Smetonos nuogąstavimus, tačiau jis ir toliau manė, kad Lietuvos padėtis būtų tvirtesnė, jei Vokietija ir toliau bus suinteresuota Lietuva (l. 26).

Savarankiški Urbšio Juozo parodymai apie Lietuvos santykius su Vokietija 1939 m. spalio pradžios 1940 m. birželio periodu // LYA, F. 3377, ap. 55, b. 65: Urbšys 1939 m. spalio pradžioje buvo priimtas Kremliuje, kur jam buvo pranešta, kad pagal susitarimus tarp SSRS ir Vokietijos, Lietuva patenka į SSRS įtakos sferą ir kad iš sovietų vyriausybės pusės Lietuvos vyriausybei siūloma pasirašyti sutartį dėl Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvai bei sutartį dėl Savitarpio pagalbos, kuri numatė sovietinių garnizonų dislokavimą. Be to, buvo pasakyta, kad pagal susitarimą tarp SSRS ir Vokietijos Lietuvai teks užleisti Vokietijai dalį savo teritorijos. Sovietų vyriausybės atstovas į Lietuvos delegacijos protestą pareiškė, kad tai buvo Vokietijos reikalavimas ir kad jei Vokietija nuo šio reikalavimo atsisakys, sovietinė pusė nereikalaus laikytis sutarties. Lietuvos pasiuntiniui Berlyne buvo duota instrukcija kreiptis į Vokietijos vyriausybę su prašymu atsisakyti minėtos teritorinės nuolaidos. Vokietijos vyriausybė atsakė, kad šiam reikalavimui ji "leido nukristi po stalu" (l. 39). Tiesa, Škirpa, viršijo savo instrukciją ir pokalbio su Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretoriumi metu jis išdėstė ir kitus klausimus, iškilusius derybų Maskvoje metu. O būtent, kad sovietai reikalauja teisės dislokuoti savo garnizonus Lietuvoje. Į tai Vokietijos valstybės sekretorius nieko nepasakė, leisdamas suprasti, kad šis SSRS reikalavimas Vokietijai nėra netikėtas ir, vadinasi, numatytas sovietų - vokiečių susitarimų. Lietuvos vyriausybė šį Škirpos pokalbį įvertino kaip Lietuvos patekimo į SSRS įtakos sferą patvirtinimą (l. 40). Vokietija oficialiai ir neoficialiai rodė visišką santūrumą Lietuvos - sovietų santykių atžvilgiu ir tik parodė geranoriškumą Lietuvai prekybiniu susitarimu, pagal kurį prekybos apimtys labai išaugo. Lietuvos vyriausybė suprato, kad susidariusi situacija neatvedė prie katastrofos ir tik norėjo išsiaiškinti kiek šią situaciją galima laikyti stabilia. Ir bandė vis dėl aiškintis ar egzistuojantys SSRS - Vokietijos santykiai numato sovietizacijos galimybę ar ne, ar atsisakė Vokietija SSRS naudai Lietuvos, ar ne. Vyriausybė bijojo paklausti oficialiu keliu. Be abejo, pageidauta, kad tas Vokietijos suinteresuotumas nebūtų išnykęs. Todėl džiaugėsi prekybiniu susitarimu, nors šalis ir kentėjo dėl prasidėjusių nereguliarių atsiskaitymų už prekes iš Vokietijos pusės. Džiaugėsi Vokietijos parodytomis nuolaidomis išduodant lenkų šnipus ir informacija apie komunistų veiklą Lietuvoje (l. 41). Vokietijos santūrumas darėsi mažesnis 1940 m. kovo mėn. Taip Vokietijos karo atašė pulkininkas Justas vis dažniau ėmė lankyti krašto apsaugos ministrą Musteikį, deklaruoti savo artimumą Lietuvai ir nebeslėpti antisovietinio nusiteikimo. Aiškino, kad susitarimas tarp SSRS ir Vokietijos neturi pastovaus charakterio, o yra tik karinės konjunktūros produktas. Musteikis Urbšiui sakė, kad Justas išreiškė viltį, kad jei sovietiniai garnizonai puls, Lietuvos kariuomenė mušis. Tačiau Justas pabrėžė, kad šiuo metu Vokietija užimta karu ir Lietuvai negalės padėti. 1940 m. gegužės pabaigoje Justas pradėjo nebeslėpti savo antisovietinio nusiteikimo ir nuo privačių asmenų mieste, neigiamai vertindamas sovietinę kariuomenę ir tvarką apskritai (l. 42). Lietuvos generalinis konsulas Kionigsberge Dimša, iki tol ignoruotas, tapo dėmesio objektu valdžioje. Lietuvos vyriausybės oficiozas turėjo nuolatinį korespondentą Berlyne Kaupą ir Užsienio reikalų ministerija turėjo susitarimą su juo, kad to, ko nebus galima spausdinti laikraštyje, jis atsiųs ministerijai. Jis atsiųsdavo daug informacijos apie nacionalsocialistų partijos veikėjų pasisakymus, kurie darėsi panašūs į Justo pasisakymus (l. 43). Lietuvos vyriausybė visame tame matė garantiją prieš galimą sovietizaciją. Praktiškai Lietuvos vyriausybė manė, kad iki karo Vakaruose pabaigos Vokietija neišstos prieš SSRS, siekdama išvengti karo dviem frontais ir kad karo su SSRS reikia laukti maždaug praėjus 5 metams po pergalingo karo Vakaruose, laikotarpio, kurio prireiks žaizdoms apsigydyti. Tokis nuomonės laikėsi ir kiti pasiuntiniai ir tarp kitko Pozdniakovas (l. 44).

Savarankiški Urbšio Juozo parodymai // LYA, F. 3377, ap. 55, b. 65: 1939 m. pabaigoje Povilaitis paprašė Urbšį užeiti pas jį. Jis pasakė, kad gavo pasiūlymą iš Gestapo atvykti į Berlyną. Klausė Urbšio ar nėra tam kliūčių. Urbšys užtikrino, kad tokių kliūčių nėra ir kad tai gera proga sužinoti daugiau apie Vokietijos ir SSRS susitarimą. Urbšys suformulavo ir jį dominančius klausimus. Visų pirma, ar susitarime esama kokių niuansų dėl Lietuvos (l. 46). Toks klausimas iškilo dėl to, kad iš Estijos ir Latvijos vokiečių tautybės piliečiai buvo evakuoti nedelsiant, o Lietuvoje vokiečiai liko ir tik buvo registruojami. Taip pat domino Suvalkų trikampio klausimas (l. 47). Grįžęs iš Berlyno Povilaitis buvo pakviestas į Merkio kabinetą, kur ir Urbšys dalyvavo. Ten buvo ir Skučas. Povilaitis padarė pranešimą apie kelionė. Su juo važiavo Meškauskas. Povilaitį priėmė vienas iš Gestapo viršininko padėjėjų (l. 48). Aptartas ir šnipinėjimo prieš Vokietiją klausimas Lietuvos teritorijoje iš Anglijos-Prancūzijos pusės bei komunistų pogrindinė veikla Lietuvoje. Vokietija savo pageidavimus ir galimo susitarimo formą išdėstė raštu, kurį Povilaitis pasiėmė su savimi (l. 49). Vyriausybės nariai Povilaičiui leido vykdyti tai, kas buvo sutarta Berlyne (l. 50).

Savarankiški Urbšio Juozo parodymai apie priemones, kurių imtasi stebėti sovietinius garnizonus Lietuvoje // LYA, F. 3377, ap. 55, b. 65: su sovietinių garnizonų įvedimu Vyriausybėje buvo nutarta įsteigti prie Krašto apsaugos ministerijos Ypatingą skyrių. Šio skyriaus viršininku paskirtas gen. Reklaitis. Prie kiekvieno garnizono paskirtas ryšio karininkas ryšiams su garnizonų vadovybe, o iš kitos pusės stebėti garnizonų veiklą (l. 51). Skučas informuodavo apie agentūrinius pranešimus, jog komunistai nori dalyvauti švenčiant gegužės pirmąją sovietiniuose garnizonuose ir kartu vykdyti manifestacijas. Urbšiui be kita ko buvo įsakyta kreiptis į SSRS pasiuntinį, kad sovietiniai garnizonai būtų izoliuoti nuo vietinių gyventojų. Dar prieš kelis mėnesius vyriausybė davė nurodymą Skučui stebėti garnizonus, įsteigiant specialias policijos nuovadas. Taigi informacija apie garnizonus ateidavo ir iš VSD (l. 52).

Urbšys Juozas: į ką rėmėsi Smetonos režimas (1942 01 08) // LYA, F. 3377, ap. 55, b. 65: birželio 15 ir 16 d. įvykiai (Raudonosios armijos įvedimas) parodė, kad gąsdinimas bolševizmu yra kažkieno fantazijos išsigalvojimas (l. 113). Susiformavo Liaudies vyriausybė, kurią manifestacijomis ir mitingais palaikė visa šalis. O paskui rinkimai į Liaudies seimą, vykę su tokiu entuziazmu, kokio Lietuva dar nematė. Visa tai rodo, koks supuvęs buvo Smetonos režimas Lietuvoje (l. 114).

Savarankiški Urbšio Juozo parodymai apie slaptą klauzulė prie paskutiniojo Lietuvos ir Vokietijos prekybos susitarimo // LYA, F. 3377, ap. 55, b. 65: 1939 m. gruodžio mėn. tarp Lietuvos ir Vokietijos prasidėjo eilinės derybos dėl prekybos. Vokietija pareikalavo iš Lietu vos ne raštiško įsipareigojimo nutraukti savo prekių išvežimą į šalis, su kuriomis Vokietija kariauja. Latvijai buvo pareikšti analogiški reikalavimai (l. 128). Lietuva spyrėsi iki 1940 m. kovo mėn., ir galiausiai jai teko nusileisti, nes ekonominiai ryšiai su Vokietija buvo gyvybiškai svarbūs. Vokietija atsisakė nuo raštiško įsipareigojimo neteikti prekių minėtoms šalims reikalavimo. Ir padarė tik žodinį pareiškimą (verbaline forma), kuris Lietuvos delegacijos buvo priimtas domėn (l. 129).

Išrašas iš Povilaičio Augustino apklausos protokolo (1941 03 13): Povilaitis prisipažįsta, kad iki paskutinio meto nuo tardymo slėpė tą aplinkybę, kad vykdydamas Gestapo užduotį, VSD vykdė slaptos agentūros permetimą į SSRS teritoriją šnipinėjimui. Klausimas apie permetimą į SSRS slaptą agentūrą atsirado 1940 m. kovo mėn., kai į Lietuvą vizitui atvyko dr. Greffė. Jis prašė pagalbos tokios agentūros permetimui. Į Vilnių išvykus VSD policijos viršininkui Bortkevičiui, Povilaitis šiam pasakė, kad jis drauge su Vilniaus apygardos policijos viršininku Čenkumi teiktų vokiečiams reikalingą pagalbą permetant į SSRS teritoriją slaptą agentūrą. Bortkevičius informavo Povilaitį vėliau, kad kartu su Čenkumi buvo parengtas tokio permetimo planas (l. 84). Pagal tą planą buvo numatyta, kad vokiečiai permes į SSRS teritoriją du savo agentus, o trečią agentą turėjo duoti Čenkus. Toks permetimas buvo įvykdytas. Jiems buvo duotas tikslas rinkti duomenis apie sovietų karių koncentraciją prie vakarinių sienų (l.85).

Cesevičius Domas. Buržuazinės Lietuvos vyriausybės krizės klausimai 1939 - 1940 metais (Atsiminimai. Užrašė V. Kancevičius 1966 m. balandžio 13 d.// LYA, F. 3377, ap. 38, b. 41): Cesevičius pasakoja apie tautininkų, krikdemų ir liaudininkų pasitarimus 1939 m. pabaigoje - 1940 m. pradžioje. Nuo krikdemų dalyvavo P. Dielininkaitis ir I. Skrupskelis. Paaiškėjo, kad į prezidentą opozicinės grupės siūlytų prof. Pakšto kandidatūrą. Cesevičiui tai pasirodė nerimta. Jeigu būtų kalba ėjusi apie Krupavičiaus kandidatūrą. Jie būtų rimčiau į tai pasižiūrėję (l. 5). Jau prasidėjus karui ir Lenkijai žlugus, Cesevičius grįždamas į Lietuvą turėjo progos pakalbėti su Anglijos diplomatais apie Lietuvos likimą. Anglai atvirai pasakė, kad karas ne tik palies Lietuvą, bet ir ją pereis. Anglai atvirai pasakė: "Mes garantuojame jums vietą prie derybų stalo, tačiau jūs pasistenkite išlikti, kad būtų ką pašaukti į derybas". Jie neslėpė nuo mūsų savo įsitikinimo, kad kariaujančiųjų Lietuva bus trypiama. "Primygtinai jie vis kartojo, jog mums reikia taip tvarkytis, kad "pralindę pro karo ugnį galėtume atsišaukti - mes dar gyvi, dar esame". Maždaug tokia buvo anglų direktyva, duodama mums. Tokią aš ją ir vežiau į Lietuvą". "Kuomet krikščionių demokratų ir liaudininkų opozicija šaukdavo, kad mes, tautininkai, su savo politika vedame Lietuvą į pražūtį, prisiminus minėtą Anglų direktyvą ir turint neišvengiamą Lietuvos pakliuvimą po karo mašina, mums atrodė, kad tai kvailas šauksmas. Buvom įsitikinę, kad Lietuva, ar ji eis bizauskine-raštikine politine linija, ar smetonine, vis tiek galutinis rezultatas bus tas pats, vis tiek kariaujančios valstybės vienokią ar kitokią politinę liniją sutryps ir reikės kurti kažką naujo" (l. 6-7). Į 1939 m. pabaigą Smetona ir pats perėjo į jaunųjų tautininkų pozicijas (l. 7). V. Kancevičius prisimena, kad Cesevičius dar pasakojo apie savo susitikimus oficialiuose vyriausybiniuose priėmimuose su Vokietijos karo atašė Lietuvoje pulk. Justu. Justas vis pabrėždavęs karo tarp Vokietijos ir TSRS neišvengiamumą (l. 12). Kancevičius Cesevičių paklausė, kas jam yra žinoma apie VSD vadovo Povilaičio lankymąsi 1940 m. vasario mėn. Berlyne. Pašnekovas sakėsi nieko nežinąs apie tai. Kuomet J. Būtėnas įsiterpęs į pokalbį pažymėjo, kad Povilaičio parodymai apie jo lankymąsi Berlyne ir pasitarimus su Vokietijos vyriausybiniais sluoksniais buvo skelbti spaudoje, Cesevičius pridūrė, kad Povilaitis, gal būt, lankėsi Berlyne, bet tik su tarnybine praktika susijusiais reikalais (l. 13).

Vinco Rastenio parodymai (1951 03 21 // LYA, F. 3377, ap. 55, b. 20 (LYA, F. 3377, ap. 55, b. 35 saugomas V. Rastenio parodymų rusiškas originalo fotokopijos)): Savitarpio pagalbos sutarties su Tarybų Sąjunga apsirašymą tautininkai sutiko kaip neišvengiamą būtinybę. Iš sluoksnių, reiškusių klerikalų pažiūras (konkrečiai - Turauskas) plaukė nuomonės, kad, jei galima išvengti šios sutarties, bei tarybinių įgulų įvedimo į Lietuvos teritoriją, tai ten neapsimoka liesti ir Vilniaus klausimą. Buvo gandas, kad ir Smetona į tai linksta. Tautininkų vadovai rado negalimu aukoti Vilniaus klausimą ir, atrodo, anuometinis vicepirmininkas Cesevičius su generaliniu sekretoriumi Statkumi tautininkų vardu kreipėsi į Smetoną, kad padarius jam įtakos neatsisakyti nuo Vilniaus klausimo dėl sutarties baimės (l. 65). Rastenis iš kalbų "Lietuvos aido" redakcijoje anuomet prisimena, kad svarbiausia Smetoną įtikinusi aplinkybė buvo Vokietijos ambasadoriaus Cechlino tapimas mįslingu sfinksu. Be Vokietijos paramos atvirai atsisakyti nuo draugiškumo pagilinimo su Tarybų Sąjunga buvo laikoma negalimu, bijant, kad tai gali būti suprasta kai priešiškumo aktas. Buvo tikimasi, kad tarybinių įgulų buvimas Lietuvoje bus laikinas, kol pasibaigs karas Vakaruose. Lietuvos laikraščiuose buvo pasakyta aibė komplimentų Tarybų Sąjungos atžvilgiu. Bet vis dėl to privačiu būdu kaip ir anksčiau buvo skleidžiama neigiama ir priešiška nuomonė apie TSRS, netgi dar smarkiau. Pav., kad tarybinė armija blogai ekipuota drabužiais, blogai maitinama (l. 66). Kad tarybinių karių vadų žmonos prisipirko naktinių marškinių, bet nežinodamos jų paskirties, pradėjo vaikščioti jais apsivilkusios kinuose ir kitose viešose vietose ir liovėsi tik tada, kai pamatė, kad visi juokiasi. Šių gandų daugumą pasakojo Užsienio reikalų ministerijoje direktorius Turauskas grupei žurnalistų, remdamasis žiniomis, gautomis iš tuomet į Vilnių nusiųstų ministerijos agentų. Todėl užsienio reikalų ministeriją reikia laikyti svarbiausiu tokių gandų šaltiniu (l. 67). Lietuvos buržuaziniai sluoksniai žiūrėjo į tarybines įgulas iš aukšto, tikėdamiesi, kad susipažinę su gyvenimu Lietuvoje, jie ras jį patrauklesnį ir nusivils revoliuciniais idealais ir taip bus demoralizuoti. Pasirodė pasakojimas, kad vienas tarybinės kuopos vadas išrikiavo kuopą ir pasakė, kad juos apgaudinėjo pasakojimais apie kitų šalių gyvenimą ir po šios kalbos nusišovė. Rastenis sakė ir pats nesivaržydavo pasitaikius progai pasakoti tokus anekdotus privačiuose pasikalbėjimuose (l. 68). Tautininkai ir vyriausybiniai sluoksniai siekė sudaryti tokias sąlygas, kuriomis tarybinei vyriausybei atrodytų nenaudinga įgulas laikyti ir ji pati jas atšauktų. Siekta demoralizuoti įgulas, keliant jose kontrevoliucines nuotaikas, palenkiant priversti dezertyruoti. Statkus 1940 m. balandžio mėn. pokalbyje su Rasteniu davė nurodymą parinkti geriau paruoštus korespondentus tose vietose, kur yra tarybinės įgulos ir iškelti jiems uždavinį energingai iškelti aikštėn pastebimus vietinio gyvenimo trūkumus. Tai jis jau buvo apsvarstęs su Merkiu. Siekta pavaizduoti visą aplinką ten, kur stoviu įgulos kaip pavyzdingos visuotinės gerovės oazę ir kad tai paveiktų įgulų nuotaiką. Siekta parodyti, kad jei yra kokie trūkumai, tai juos valdžia šalina visa jėga (l. 69). Kiek Rasteniui žinoma, politinė policija ėmėsi priemonių prieš darbų vilkinimus prie įgulų tuo būdu, kad suiminėjo asmenis, kurie buvo įtariami, kad eina į kontaktą su asmenimis, artimais įguloms arba tarybinei atstovybei, ir siuntė į stovyklą priverstiniams darbams, nes jie esą skleidė gandus ir drumstė viešąją rimtį. Povilas Pakarklis pasakojo Rasteniui, kad teisingumo ministras A. Tamošaitis pasiūlė Pakarkliui persikelti į Panevėžį, nes to reikalavo Merkys - mat Pakarklis dažnai susitikinėjo su tarybinės atstovybės personalo asmenimis (l. 71). Rasteniui ir jauniesiems tautininkams buvo labai nesuprantamas ir įtartinas Merkio nuolaidumas Lenkijos ozonistų veiklos atžvilgiu. Jiems net savo laikraštį buvo leista leisti. Be to, vyriausybė labai stengėsi užtušuoti nelegalios lenkų nacionalistinės organizacijos reikalą, kuri laikė priešu ne tik Lietuvą, bet ir tarybines įgulas, kurias žvalgė (l. 73). Tai buvo aiškinama anglų-prancūzų įtaka vyriausybei (l. 74). O pasakojimai, demonstruojantys rusų kariškių atsilikimą daugiausia išėjo iš Vidaus reikalų ministerijos. 1940 m. pradžioje užsienio reikalų ministerija per žurnalistus paskleidė įsakymą susilaikyti nuo visokių kalbų apie tarybines įgulas, ypač nuo ironiškų anekdotų, nes pasak Turausko tai gali sudaryti nemalonumų su sovietais. Toks pat įsakymas duotas ir tautininkų partijai apskričių pirmininkų suvažiavime (l. 75). Rastenis: "Ypatingus uždavinius, matyt buvo užsibrėžęs ir generalinis štabas. Sprendžiant iš pasikalbėjimo, kurį buvau išgirdęs traukinyje Kauno - Vilniaus linijoje, Merkiui būnat Maskvoje (kalbėjusieji man nepažįstami asmenys vienas iš kurių buvo įsisegęs atsargos karininko ženkliuką), neilgą laiką prieš tai buvusiose pakartotiniuose rezerve karininkų kursuose vienas leitenantas, asistavęs paskaitininkui, pasikalbėjime su kursantais išsireiškė, kad Lietuvos armijos mobilizaciniai planai dabar taip pertvarkyti, kad esant bet kuriam sukrėtimui, tarybinės įgulos bus tuojau apsuptos ir likviduotos" (l. 76). Dėl TASS'o komunikato, kuriame policijos organai buvo kaltinami pagrobus kai kuriuos įgulų asmenis, vyriausybės ir užsienio reikalų ministerijos vadovai neoficialiai reiškė visišką nepasitikėjimą komunikatu (l. 77). Vėlesniu laiku iki birželio 15 d. ne tik visuomenė, bet ir asmenys, artimi vadovaujantiems sluoksniams (jų tarpe ir mūsų redakcija, tai pat ir tautininkų sąjungos vadovybė) neturėjo aiškaus vaizdo apie tai kas vyksta (l. 77). Rastenis: kai buvo perkeliamas į Maskvą, susipažinau su taip pat perkeliamu suimtu Dimavičiumi, buvusiu kriminalinės policijos valdininku, kuris man papasakojo, kad nors jis tarnavo ne politiniame skyriuje, Povilaitis jam iškėlė uždavinį - padaryt ištyrimą vieno "TASS'o" komunikate išvardintų asmenų klausimą. Pasak Dimavičiaus, jis negavo iš Povilaičio nurodymo, kuria prasme reikia daryti ištyrimą, jis tik buvo nurodęs, kad medžiaga reikalinga komisijai ir jeigu jūs šį ištyrimą gerai atliksit, tai bus paskelbtas. Faktą, kad jam nebuvo nurodyta išyrimo tendencija, jis aiškino tuo, kad Povilaičiui buvo reikalinga tikra medžiaga, o jį kombinuoti jis norėjo pats, arba ketino duoti kitiems (l. 78).

Rastenio Vinco apklausos protokolas (1940 11 22): Po Savitarpio pagalbos sutarties pasirašymo revoliucinis veikimas Lietuvoje labai sustiprėjo, o kova su juo pasidarė sudėtingesnė. Pernelyg stiprus represijų taikymas galėjo atvesti prie vidinių prieštaravimų šalyje stiprėjimo ir sustiprinti revoliucinį judėjimą (l. 111). Oficialiai tautininkai ir Lietuvos vyriausybė žiūrėjo į tarybines įgulas kaip į draugišką jėgą, o faktiškai kaip į "Trojos arklį". Todėl tautininkai ir vyriausybė buvo susirūpinusi paieškomis tinkamiausių ir efektyviausių priemonių kovai su revoliuciniu judėjimu, kurios galėtų užkirsti kelią tokiam judėjimui, o iš kitos pusės neužaštrintų santykių su SSRS. Buvo nutarta imtos politinės machinacijos: spaudoje skelbti tautininkų ir vyriausybės siekius kaip dirbančiųjų siekius. Prieš 1940 m. gegužės pirmąją būta didžiulės baimės prieš šį įvykį (l. 112). Neatmesta galimybė, kad vaikant demonstraciją demonstrantai paprašys tarybinių garnizonų pagalbos priešų policiją. 10 dienų prieš gegužės 1-ą šis klausimas svarstytas vadovaujančių tautininkų partijos darbuotojų pasitarime "Lietuvos aido" redakcijoje. Pasitarimas vyko Dirmeikio kabinete ir dalyvavo Cesevičius, Statkus, Dirmeikis, Raila, Nausėda ir Rastenis. Dirmeikiui buvo pavesta pasikalbėti su Merkiu. Dirmeikio susitikimo su Merkiu rezultatas buvo Merkio pasiūlymas parašyti darbininkų vardu 6 straipsnius, kuriuose darbininkų vardu būtų išsakomas neigiamas požiūris į Gegužės pirmosios šventimą. Merkys parinko laikraščius "Laikas" ir "10 centų", nes jie laikyti nepartiniais (l. 113). Dirmeikis vieną straipsnį parašė pats, kitą pavedė Rasteniui, o kitus - kitiems žurnalistams. Jie buvo parašyti ir išspausdinti. Rastenis savo straipsnyje pakartotojo paplitusį tarp darbininkų išsigalvojimą, kad revoliucine veikla Lietuvoje užsiima tik žydai. Užsiminė, kad susirinkimai ir demonstracijos Gegužės pirmą gali būti išnaudotos ne darbininkų interesų labui, o užsienio žvalgybų labui - Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos priešų labui. Buvo padarytos užuominos, kad tokias užsienio šalių žvalgybomis ir Lietuvos valstybės priešais yra komunistai ir žydai. Tiesiai tai nebuvo sakoma. Tiesiai priešais buvo laikomi lenkai, kurie esą Vilniuje rengėsi Gegužės pirmą išnaudoti prieš Lietuvos valstybę (l. 114).

Išrašas iš kaltinamojo Stankevičiaus Viktoro apklausos protokolo (1940 10 22) //LYA, F. 3377, ap. 55, b. 58: buvo "šaulistų" organizacijos narys. Šaulistų organizacija vykdė aktyvų pasiruošimą kariniams veiksmams prieš sovietų valdžią - Raudonąją armiją: šaulistų specializacija įvaldant karines profesijas, mokėjimas naudotis karine technika, dujomis ir kt. Jo būrys prieš Raudonosios Armijos atėjimą rengėsi aktyviam kariniam pasipriešinimui. 1940 m. birželio 12 d. 17 val. vakaro buvo sušauktas vadų ir instruktorių Kauno Tvirtovės 2 - o šaulių būrio susirinkimas. Šiame susirinkime dalyvavo apie 100 žmonių. Susirinkimas buvo sušauktas tam, kad painstruktuoti šaulių vadus kariniam pasipriešinimui Raudonajai Armijai. Šiame susirinkime buvo sudarytas pasipriešinimo planas ir vadų pajėgų išdėstymo sektoriais senamiesčio gynimui. Kiti klausimai nebuvo svarstomi. Susirinkime kai kurie išstojo su kalbomis, kuriose ragino organizuoti kovą prieš sovietų valdžią ir RA. Su tokia kalba išstojo leitenantas Janulevičius. Jis kalbėjo: "atėjo sunkus metas, reikia gelbėti Lietuvą. Mes turime mirti - padėti savo galvas, bet išgelbėti tėvynę. Todėl gavus pirmą signalą, kiekvienas iš mūsų turime būti savo vietose". Su analogiškomis kalbomis išstojo leitenantas Purvinas ir kiti šaulių vadai. Po viso to susirinkusiems buvo išdalinti ginklai (l. 2). Pagal planą šaulių būriui, senamiestis buvo padalintas sektoriais. Sektoriais buvo laikomos gatvės: Nemuno, Daukšos, Kanto, dalis Laisvės alėjos, Jonavos, Prezidento ir iki Vilijampolės tilto. Šaulių būrio štabas buvo Nemuno gatvėje gaisrinės pastate. Tokiu būdu visas senamiestis su Prezidento gatve, Rotuše, buvo paruoštas gynybai. Plano realizavimui turėta 900 šaulių, kurie buvo instruktuoti ir gavę įsakymą turėjo ginkluotu būdu priešintis Raudonąjai Armijai. Jie žinojo savo vietas. Būrys buvo padalintas į tris padalinius (grupes - vzvod). Ginkluotėje buvo šaudmenys, dujos ir sprogmenys - dinamitas, piroksilinas ir kt. Taip pat būrys turėjo kulkosvaidžius (stankovyje pulimioty), šautuvus, naganus ir kt. Vadai buvo ginkluoti naganais, didelė jų dalis turėjo savo asmeninius ginklus. Kai kurie iš šaulių turėjo kitokius ginklus ("парабеллумы"). Iš pradžių būriui vadovavo Česnovec (armijos vyresnysis leitenantas). Jo padėjėjas buvo Bubnov. Prieš tai vadu buvo Pečkaitis. Po to vadu buvo leitenantas Purvenas (Purvinas). Jo padėjėja buvo leitenantai Janulevičius ir Černiauskas). Pirmajai grupei (vzvodui) vadovavo Česnovec Ivan. Jo padėjėjai buvo Skirmantas ir Baltrušaitis Bronius. Grupę sudarė 300 žmonių. Antrai grupei vadovavo leitenantas Veršila, kuris dabar dirba kontrolieriumi autobuse. Šios grupės natriai buvo dagiausia autobusų parko ir Panemunės gyventojai (l. 3). Trečiajai grupei (vzvodui) vadovavo gaisrininkas Zimka, kuris ir dabar dirba gaisrinėje. Grupę sudarė išimtinai gaisrininkai. Ją sudarė apie 200 žmonių. Ketvirtą grupę sudarė apie 100 žmonių, daugiausia iš tiekimo tarnybos. Šaulistų susirinkime 1940 m. birželio 17 d., tai yra jau po RA atvykimo, dalyvavo apie 400 - 500 šaulių. Susirinkimą pravedė leitenantas Purvinis. Vadovybė davė įsakymą atiduoti ginklus ir tuo pačiu perspėjo, kad šauliai pasiliktų ginklus ir slėptų juos, o patys išeitų į pogrindį ir jokios aktyvios veikslo nevestų, o lauktų tinkamo momento, kai Vokietija užpuls SSRS, paskelbs karą. Tuomet šauliai turės sukelti paniką RA gretose, kad palengvinti Vokietijos pergalę. Purvinas aiškino, kad SSRS ilgai neišsilaikys, ateis Hitleris ir išlaisvins Lietuvą iš bolševikų. Esą Vokietijoje sukurta Lietuvos vyriausybė, Hitleris įveiks Angliją, o tada išlaisvins mus iš sovietų. Purvinis pareiškė, kad visi vadai jau gavo specialią užduotį (l. 4). Tą pačią birželio 17 d. valanda prieš minėtą susirinkimą buvo sušauktas šaulių vadų pasitarimas, kuriame dalyvavo Stankevičius, Purvinis, Skirmantas, Česnavičius Jonas ir kiti. Daugiau kaip 20 žmonių. Buvo pavesta Zarinskiui ir Baltušaičiui kaip kulkosvaidininkams susprogdinti tiltus, geležinkelius, pav. Zarinskiui - Aleksoto tiltą, nes netoli gyvena, kai tik tai bus įsakyta, t. y. prasidėjus karui. Ir kitiems buvo pavesti konkrečių pastatų susprogdinimai. Buvo numatyta vykdyti teroristinius aktus prieš VKB (b) narius, prieš vyriausybės narius. Numatyta gadinti telefono linijas ir pan. (l. 5). Tačiau kontrrevoliucinei veiklai užmaskuoti buvo išsiųstas sveikinimas naujai vyriausybei (l. 6).

Išrašas iš kaltinamojo Stankevičiaus Viktoro apklausos protokolo (1940 12 28) //LYA, F. 3377, ap. 55, b. 58: jo būrio narių susirinkimas įvyko birželio 17 ar 18 dieną vakare. Per kažkokį asmenį buvo perduotas šaukimas. Susirinkime dalyvavo apie 180 - 200 žmonių. Dienotvarkėje buvo klausimas dėl santykio su nauja valdžia, apie einamąjį momentą. Janulevičius kvietė šauliams būti pasiruošusiems reikiamu momentu veikti pagal anksčiau duotas instrukcijas (l. 12). Neviešame pokalbyje 3-ojo būrio vadas Pečakaitis kalbėjo: mums reikia pasiųsti sveikinimą naujai vyriausybei, bet tuo pat metu palaikyti ryšius su senąja Smetonos vyriausybe, kur šiuo metu yra užsienyje. Minėto instrukcijos buvo sudarytos dar tuomet kai Lietuvoje buvo tik įgulos. Ši instrukcija numatė užimti atitinkamas vietas mieste, priešintis galimų "neramumų" iš Lietuvos darbo žmonių pusės kėlimui, glaudžiai kontaktuojant su policija ir armija. O tam reikėjo gavus signalą susirinkti sutartoje vietoje ir tada gauti konkrečius uždavinius. O tam tikriems asmenims buvo pavesti specialūs karinio pobūdžio uždaviniai: tiltų, geležinkelio ir pan. sprogdinimas. Tam šie žmonės buvo praėję specialius kursus. Kai kurie šaulistai rinkdavosi grupėmis po profsąjungų susirinkimu ir vesdavo antisovietinius pokalbius, šmeiždavo SSRS. Tai vyko 1940 m. rudenį (l. 13).

Išrašas iš Slabšio Igno apklausos protokolo // LYA, F. 3377, ap. 55, b. 34: buvo pažįstamas ir palaikė draugiškus santykius su šiais Vokietijos firmų atstovais: Kaupatu (su juo susipažino dirbdamas firmos "Laskauskas" eksporto-importo skyriaus viršininku), Vogeliu. Pabrėžia, kad santykiai buvo grynai komercinio pobūdžio. Beveik visi Lietuvoj gyvenantys vokiečiai buvo organizacijos "Kulturverband" nariai. Minėtas atstovas Vogel, taip pat Kosman, Kauno universiteto profesorius Jungeris bei Kaupatas buvo žymūs šios organizacijos veikėjai. Ryšius su "Kulturverband" Slabšys panaudojo savo brolio Teodoro išvykimui per Vokietiją į JAV suorganizuoti (l. 23). Pripažįsta, kad dėl ryšių su Vogeliu, Jungeriu, Sliesoraičiu (voldemarininku) nuo 1937 m. jis pasidarė stiprus germanofilas ir orientavosi į būtinybę Lietuvai siekti Vokietijos globos. 1939 m. rudenį, su tarybinių bazių įkurdinimu Lietuvoje, labai sustiprėjo jo priešiškumas SSRS. Būdams Lietuvos patriotas ir Lietuvos suartėjimo su Vokietija šalininkas, pokalbiuose su pažįstamais reiškė nepasitenkinimą vyriausybės politika suartėjimo su SSRS politikos atžvilgiu. Vogelis ir Jungeris, žinodami Slabšio neigiamą požiūrį į SSRS išnaudojo jį darbui vokiečių žvalgyboje. Jie aiškino jam, kad reikia visais būdais stengtis sutrukdyti SSRS užgrobti Lietuvą. Vogelio ir Jungerio pavedimu jis asmeniškai kreipėsi į krašto apsaugos ministrą Musteikį su pasiūlymu su Vokietijos pagalba pasiekti sovietinių bazių Lietuvoj likvidavimo ir šalinimo iš Lietuvos. Generolas Musteikis pritarė jo pasiūlymui, tačiau pareiškė, kad pakeisti situacijos jau neįmanoma ir kad Vokietijos įsikišimas į šį klausimą gali pražudyti mūsų šalį (l. 24). 1939 m. pabaigoje Vokietijos firmų atstovas Vogelis dažnai Slabšį kviesdavosi pas save į savo kontorą, esą dėl susipažinimo su gautais iš Vokietijos pasiūlymais dėl naujausių mašinų. Vogelis kiekvieną kartą žaidė jo patriotiniais jausmais ir vis užsimindavo, kad karas tarp Vokietijos ir SSRS neišvengiamas, nes Vokietija nepakęs sovietinio režimo įvedimo Pabaltijyje, ir vis užsimindavo, kad Slabšys turėtų aktyviai prisidėti prie pagalbos Vokietijos žvalgybai. 1939 m. gruodžio pradžioje Vogelis vėl pasiūlė dirbti Vokietijos žvalgybai. Slabšys būdamas patriotas ir įsitikinęs kad tik Vokietija išgelbės Lietuvą, davė savo sutikimą tapti Vokietijos žvalgybos bendradarbiu ir vykdyti jos užduotis. Jam buvo duota užduotis nustatyti tikslų sovietinių karių kaičių ir ginkluotę. Šiam uždaviniui įvykdyti naudojo savo pažįstamus Lietuvos kariuomenės štabe, konkrečiai pulkininką Šovą, vadovavusį gen. štabo 3-ajam skyriui. 1940 m. balandžio mėn. pulk. Šova perdavė jam sovietinių bazių dislokacijos schemą su apytiksliu ginkluotės skaičiumi. Šios duomenis nedelsiant perdavė Vogeliui (l. 25). Po sovietų valdžios įvedimo jam buvo įsakyta likti Lietuvoje ir toliau vykdyti Vokietijos žvalgybos užduotis (l. 26). 1940 m. rudenį Vogelis jam davė suprasti, kad kariniai veiksmai tarp Vokietijos ir SSRS prasidės ne anksčiau 1941 m. pavasario, todėl reikia ruoštis vasaros sąlygoms l. 26).