„Lithpolonus“ arba XVIII a. Marijampolės marijonų istorinės savimonės fragmentai | 2020 lapkričio 3 d.

Istorikas Dalius Viliūnas savo straipsnyje "Užnemunės genius loci Marijampolės marijonų vienuolyne" (Užnemunė: visuomenė ir dvasinio gyvenimo procesai - Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2005) patyrinėjo Marijampolės marijonų vienuolyno XVIII a. rašytinį palikimą - inventorius, asmeniškai naudotų daiktų aprašus ir kitą jų rankraštinius dokumentus specifinio Lietuvos regiono - Užnemunės - istorijos kontekste.

Įdomiausias momentas - informacija apie vienuolių socialinę ir tautinę kilmę rankraštinėje "Mirusiųjų knygoje". D. Viliūnas pastebi, kad dominavo valstietiškos kilmės asmenys. Tačiau rankraštyje yra dvejopos nuorodos lotynų kalba: "Lithuanus" ir "Lithpolonus". Pastaroji formuluotė labai svarbi. D. Viliūnas konstatuoja, kad šiuo atveju turimas omenyje Lietuvos bajoras, vartojęs lenkų kalbą. Užfiksuoti du tokie asmenys (p. 61). Tai labai svarbus terminas, liudijantis, kad XVIII a. antroje pusėje buvo aiškiai jaučiamas, suvokiamas ir fiksuojamas lietuviakalbių lietuvių ir aplenkėjusių ar sulenkėjusių lietuvių skirtumas, jų netapatinant. Tai paneigia šiuo metu Lietuvos istorijos moksle įsitvirtinusią pažiūrą apie Žečpospolitos laikais lenkų kalbą ir kultūrą perėmusių lietuvių savimonę kaip natūralią ankstesnių lietuvių savimonės tąsą, kaip normalų, teigiamą ir net sveikintiną būvį, XIX a. pabaigos tautinio atgimimo išdavoje susiformavusį lietuvių tautiškumą laikant naujadaru, moderniųjų laikų epochos ar net rusų valdžios intrigų, skaldant senosios Abiejų Tautų Respublikos visuomenę, vaisiumi. Terminas "Lithpolonus" tokių teorijų vertę sumažina iki minimumo. Ne, ir XVIII a. antroje pusėje lietuviakalbiai lietuviai bei sulenkėję lingvistiniu ir kultūriniu požiūriu lietuviai buvo aiškiai skiriami (na, tegul ir tik Marijampolės vienuolyne).

Yra ir kitų įdomių marijonų vienuolių pasaulėžiūrą ir istoriją atspindinčių momentų. Išlikusi įdomi lenkiškai rašyta vienuolyno viršininkų knyga "Protocollum conventus Mariampolensis...", kurioje fiksuoti įvykiai nuo 1771 iki 1834 m. (p. 64). Pav. apie 1786 m. rašoma: "Pavasaris drėgnas, rugių pasėliai vėlavo dėl to, kad žemos vietos apsemtos, tiktai daržovės džiugino ūkininkus. Vasara buvo saulėtesnė, bet, be rugių, teko tenkintis tik vienomis daržovėmis. Labai pabrango visi javai; teko žmonėms valgyti avižinę duoną, bet ir tos buvo per mažai. Kilo visuotinis badas, žmonės pradėjo tinti" (p. 66).

Istoriko J. Totoraičio duomenimis į marijonų vienuolyną stojo iš netolimų apylinkių - Tarpučių, Rimavičių - kilę vietos gyventojai, beveik neabejotina, kad kilę iš valstiečių. Jiems pasiryžimas stoti į vienuolyną buvo radikalus, tiesiog sunkiai įsivaizduojamas socialinis šuolis. "Gerbiamais tėvais" marijonais tapę valstiečių vaikai nesivaržydavo paduoti į teismą totorius, kurie buvo kilmingi LDK kariai, bylinėtis su grafais dėl ūkinių reikalų. Jie korespondavo su Lietuvos artilerijos generolu K. N. Sapiega, garsiu pamokslininku fiziokratu M. K. Karpavičiumi, susirašinėjo su Minsko vaivada Chmara, net siuntė memorandumus Lenkijos karaliui, auklėdavo mecenatų vaikus, naudojosi miestietiškais komforto ir higienos reikmenimis, kaupė biblioteką. D. Viliūnas klausia: gal Užnemunėje distancija tarp aukštesniųjų ir žemesniųjų luomų buvo trumpesnė, o valstiečių, "pirmųjų Lietuvos amerikiečių" emancipacija, didesnė? (p. 67). Apie 1760 m. Marijampolėje pradėjo veikti vienuolyno mokykla (p. 67). Pagrindinis žinių apie šią įstaigą šaltinis marijono Andriaus Katiliaus rankraštinė knyga , tiksliau jos dalis, pavadinta "Campus scholasticus" (p. 69). Užrašų chronologinės ribos - 1770 - 1817 m. Išlikę lotyniški, lenkiški ir keli lietuvišku retorikos pratybų pavyzdžiai. Mokykloje buvo skiepijama istorinė atmintis. Tačiau kokia? Rašoma: "Dabar kiekvienas jūsų, lenkai, vyriškai stokite į mūšį. Dabar žmonas, vaikus, gimines, tarnus ir vasalus, vedamus į bjaurią pagonių nelaisvę, tučtuojau gelbėkite. Dabar už nužudytus senelius ir kūdikius, už nusiaubtas žemes, išplėštus kaimus, šventoves išniekintas narsiai keršykit". "Nejaugi toji pikta tauta, kuri pereitais metais savo pačio sienose beveik į šipulius buvo sumušta, ir toliau akiplėšiškai mus puldinės? Geiskite eiti į mūšį ir niekšingu jų krauju apliekite jų žemę". Taip savo kalboje 1798 m. marijonu mokyklos mokinys vaizdavo karalių Lešeką Juodąjį, raginantį lenkų riterius stoti į mūšį su lietuviais (p. 70). Marijonų mokykloje buvo laikomasi tradicijos Velykų ir Kalėdų švenčių proga kurti eiliuotus sveikinimus tėvams ir geradariams lotynų, lenkų ir lietuvių kalbomis (p. 71). Rankraštyje yra unikalus lietuviškas 35 eilučių kūrinėlis. Iš pradžių lenkiškai nurodoma, kad 1809 m. lietuvis, sutikęs į Marijampolės seimelį einantį lenką, sveikino jį (raginama lenką džiaugtis Prūsijos žlugimu), po eina atsakomoji lietuviška "lenko" oracija. Eiliuoto sveikinimo auditorija buvo aišku vietos bajorija. Taigi, rinktinės auditorijos - apskrities pareigūnų - akivaizdoje lietuvių kalbai tarsi suteikiamas toks pat statusas kaip oficialiai lenkų kalbai (p. 72). "Marijampoliečių dainoje" raginama naikinti prūsokus ir maskolius. Nuodugnesnės studijos galbūt leistų dainos "Vaina po Starapole" (1831 m.) autorių (p. 73). Kūrinyje smerkiami iš mūšio pasprukę "visi raiteliai ir bajorai" (p. 73). "Šunponiams" nieko neveikiant "mes, berneliai biednieji" "drąsiai visi šokom maskolių mušti". Bajorai kaltinami nemokėjimu kariauti, bailumu ir išdavyste. Raginama: "Atsibuski tu, Lietuva, žiūrėk, kraujuos jau plūksta, tavo sūnūs ir liuosybė mažinas, jau žūsta" (p. 74).