Liudijimai apie senojo lietuvių tikėjimo praktikavimą XVIII amžiuje Daukšių apylinkėse (Marijampolės raj.) |2022 vasario 16 d.

Liudijimai apie atvirą senojo lietuvių tikėjimo praktikavimą XVIII a. Suvalkijoje - Daukšių apylinkėse (Marijampolės rajonas) - tai bažnytkaimis tarp Gudelių (Prienų raj.) ir Liudvinavo (Marijampolės raj.) prie didžiulio, bet užpelkėjančio Žuvinto ežero, o taip pat Amalvo ežero - išskirtinės reikšmės. Juos pateikė kunigas Jonas Totoraitis (1872 - 1941), čia dirbęs vikaru 1895 - 1899 ir 1905 - 1906 m., kai grįžęs iš studijų Šveicarijoje ėmėsi plataus masto Daukšių apylinkių tautosakos rinkimo. Profesionaliu istoriku tapęs (Friburge apsigynęs disertaciją iš XIII a. Lietuvos istorijos ir gavęs filosofijos daktaro laipsnį) Daukšių apylinkėse surinko apie 150 pasakų, kurias atidavė Jonui Basanavičiui ir kuris jas panaudojo savo veikalui apie liūtus ("Levas lietuvių pasakose" (Lietuvių tauta, t 1), taip pat gausybę tautosakinės medžiagos apie senovės paminklus Daukšių apylinkėse - piliakalnius, mitologinius akmenis, šaltinius, kalvas, medžius, senovės kelius ir kt. O svarbiausia - ir tai buvo bei lieka iki šių dienų sensacija - apie senojo lietuvių tikėjimo praktikavimą šiose apylinkėse, sprendžiant iš jo straipsnio konteksto - XVIII amžiuje. Savo surastus duomenis istorikas kun. Jonas Totoraitis paskelbė dviejuose straipsniuose Lietuvių mokslo draugijos leidinyje "Lietuvių Tauta" (1908 m.) - "Senovės liekanos ir lietuvių mitologiški atminimai" ir "Liškevos piliakalnis ir Vokės raganos" (pastarasis tiesiogiai su Daukšių apylinkėmis nesusijęs, nors taip pat labai svarbus senojo tikėjimo praktikavimo jau katalikybę oficialiai priėmusioje Lietuvoje aplinkybėms suvokti). Daukšių apylinkių senojo tikėjimo praktikavimui svarbiausias pirmasis straipsnis, kuris tiesą sakant sudarytas iš dviejų tekstų, Basanavičiaus sujungtų į vieną - pirmojo apie Daukšių piliakalnius ir antrojo - būtent apie senojo tikėjimo praktikavimą - vadinamuosius "dievaičius" (pirmoji šio straipsnio dalis - straipsnis apie Daukšių apylinkių piliakalnius - buvo publikuotas prieš tai ir katalikiškame savaitraštyje "Šaltinis"). Jame paskelbti faktai ir anuometinio, ir šiuolaikinio lietuvių mitologijos mokslo kontekste yra sensacingi, tiesiog neįtikėtini. Todėl ir šių dienų Lietuvos mitologai apie šiuos istoriko J. Totoraičio atradimus nedrįsta prasižioti - kalbėti apie juos faktiškai yra oficialaus mitologijos mokslo tabu. Taigi ką J. Totoraitis sužinojo iš Daukšių apylinkių žmonių? Būtent, jog katalikiškoje Lietuvoje dar XVIII a. buvo atvirai praktikuojamas senasis lietuvių tikėjimas. Sprendžiant iš Totoraičio pasitelktų žmonių liudijimų, buvo išlikusi senojo tikėjimo žynių - krivaičių ir krivių - organizacija, stovėjo senojo tikėjimo dievų statulos, buvo atliekami aukojimai (deginamos aukos), žmonės rinkdavosi prie dievų statulų maldavimams (dalyvaudavo pamaldose), jų garbei buvo dainuojama (giedama). Vienu žodžiu, jei mes priimtumėm nekvestionuodami šiuos liudijimus, tektų pripažinti, kad katalikiškoje Lietuvoje, praėjus gal ir 350 metų po oficialaus Lietuvos krikšto šiame krašte būta grynai pagoniško anklavo su pilnai funkcionuojančia senojo tikėjimo organizacija - žynių luomu. Labai lengva būtų pasakyti, kad tai fikcija, išsigalvojimas, fantasmagorija. Tačiau - ir čia visa esmė - visa eilė faktorių to neleidžia padaryti. Visų pirma, šią išskirtinės reikšmė tautosaką surinkęs žmogus buvo katalikų kunigas, vadinasi savo luomo įpareigotas saugoti ir ginti katalikų tikėjimą, o ne užsiimti pagonybės rekonstrukcijomis. Ir ne šiaip eilinis kunigas, o suvaidinęs labai svarbų vaidmenį katalikybės stiprinimo darbe XX a. pirmos pusės Lietuvoje. J. Totoraitis - vienuolis marijonas, marijonų vienuolijos provincijolas, Marijampolės marijonų seminarijos rektorius, mokslų daktaras, lietuviškų laikraščių steigėjas ir redaktorius, katalikiškų mokyklų steigėjas (Matulis S. Kun. prof. Dr. Jonas Totoraitis, M.I.C."; Kučinskas Antanas. Prof. Dr. Kun. Jonas Totoraitis // Atheaeum, 1933, t. 4, p. 1 - 13; Mokytojos Birutės Žemaitienės skaidrių filmas (2016 m.) mokslinei - praktinei konferencijai "Praeitis šiandienai" "Jonas Totoraitis (1872 - 1941)"). Jis reikšmingai prisidėjo prie pirmo lietuviško katalikiško savaitraščio "Šaltinis" įkūrimo tais pačiais 1906 m. 1907 m jis įkūrė jaunų kunigų draugiją tikybiniam ir tautiniam susipratimui skleisti. Jo katalikiškasis tikėjimas buvo neabejotinai gilus, jei jis, be galo troškęs išvykti į Ameriką užsidirbti pinigų, kad galėtų po to imtis Lietuvos istorijos tyrimų, vis dėl to, nepaaiškinamo impulso paveiktas, jau visiškai susiruošęs kelionei, liko Lietuvoje, o neilgai trukus savo draugų kunigų Jurgio Matulaičio ir Pranciškaus Būčio kalbinamas apsisprendė stoti į atkuriamą marijonų vienuoliją, taigi tapo marijonų vienuoliu, reikšmingai prisidėjo prie šios vienuolijos atkūrimo. 1930 - 1933 m. jis buvo Lietuvos marijonų provincijos provinciolas, buvo Marijampolės marijonų kunigų seminarijos rektoriumi ir profesoriumi. 1911 m. jis paskirtas Seinų seminarijos dvasios tėvu. Karo metais Petrograde jis ėjo lietuvių tremtinių kapeliono pareigas, buvo vyskupo A. Karoso kapelionas. Prisidėjo steigiant katalikiškas "Žiburio" gimnazijas Seinuose ir Marijampolėje (buvo Seimų gimnazijos direktoriumi). 1921 m. Marijampolėje marijonų gimnazijos steigėjas ir iki 1937 m. direktorius ir profesorius. VDU Teologijos-filosofijos fakultete dėstė naujųjų amžių Bažnyčios istoriją. Be abejo kunigas J. Totoraitis buvo labai tautiškai nusiteikęs, buvo lietuvių tautos patriotas, bet vis dėl to senasis tikėjimas jam rūpėjo tik lietuvių tautos dvasios, mentaliteto pažinimui. Nėra abejonių, kad katalikybė jam buvo dabartis ir lietuvių tautos ateitis, o pagonybė - tik praeitis, kurią būtina pažinti, bet ne ją atkūrinėti. Dar daugiau: kun. Jonas Totoraitis šią sensacingą tautosakinę medžiagą surinko jau būdamas profesionalus istorikas, apsigynęs disertaciją apie XIII a Lietuvą karaliaus Mindaugo laikais, gavęs mokslų daktaro laipsnį ir Friburge (Šveicarija) - ir svarbiausia ką tik - prieš pat savo darbą Daukšiuose (1904 m.) - įsisavinęs visą tuometinio pozityvistinio istorijos mokslo pasiekimus ir metodologiją. Todėl prikišti jam, kad jis lengvabūdiškai priėmė nekritiškus liaudies pasakojimus tiesiog neįmanoma. Vos grįžęs į Lietuvą, tais pačiais 1905 m. jis parašė "Vilniaus žiniose" (Nr. 63) straipsnį "Rūpinkimės Lietuvos istorija", kuriame paragino lietuvius visuomenės veikėjus rinkti Lietuvos istorijai svarbius šaltinius ir gal net įsteigti tam mokslinę instituciją. Šią jo idėją pasičiupo J. Basanavičius ir kiti lietuvių visuomenės veikėjai. Tokiu būdu J. Totoraitis davė pradžią Lietuvių mokslo draugijai. Ir vėliau jis dirbo žymiose lietuvių katalikiškose gimnazijose kaip istorijos mokytojas, dėstė naujųjų amžių Bažnyčios, visuotinę viduramžių ir naujųjų laikų bei Lietuvos istoriją, istorijos metodologiją, paleografiją Lietuvos (VDU) universiteto Teologijos-filosofijos fakultete (1924 - 1925 m. vadovavo Istorijos katedrai) iki pat savo išėjmo į pensiją, gavo profesoriaus vardą. Palikęs dėstytojo darbą tęsė istorinius tyrimus Vatikano archyvuose, rašė istorijos mokslo veikalus, iš kurių žymiausias ir turbūt vertingiausias - "Sūduvos Suvalkijos istorija" (1938 m. d. 1). Taigi vienareikšmiškai akivaizdu, kad J. Totoraičio asmenyje šią "skandalingą" tautosakinę medžiagą apie senąjį tikėjimą surinko profesionalus istorikas, puikiai įsisavinęs istorijos mokslo metodologiją, o ne koks nors fantastas.

Dar daugiau: J. Totoraitis kruopščiai užfiksavo visas tautosakos rinkimo aplinkybes: jos pateikėjų pavardes ir vardus, jų gyvenamąją vietą, amžių, užsiėmimą, liudijimų davimo aplinkybes, savo paties santykį su tautosakos pateikėjais - t. y. kruopščiai, detaliai pristatydamas kaip jis užrašė jų pateiktą informaciją, kur yra jo paties žodžiai, o kur pateikėjų, netgi apibūdino savo informantų santykį su jų pateikiama informacija apie senąjį lietuvių tikėjimą. Ir čia paskutinė vinis į skeptiškai į šios informacijos patikimumą žvelgiančiųjų skepticizmo karstą: pagrindinis Jono Totoraičio informantas Jonas Dubauskas - pasak Totoraičio vargamistra (raudotojas, giedotojas laidotuvių, krikštynų, vestuvių iškilmių rengėjas, o taip, atrodo, bažnyčios vargonininkas) - buvo giliai tikintis žmogus, tvirtas katalikas, Bažnyčios žmogus, kuris nepaisant to, kad žinojo be galo daug smulkmenų apie senąjį tikėjimą, jį vertino labai neigiamai, jo kulto tarnus krivaičius pasityčiodamas vadinęs "krivailomis", t. y. burtininkais, velnio tarnais. Nėra abejonių, kad tai labai svarbus J. Totoraičio pateiktos medžiagos apie senąjį lietuvių tikėjimą, patikimumo įrodymas. Apie visa tai mes galime plačiau sužinoti iš istoriko Algimanto Katiliaus publikuotų penkių J. Totoraičio laiškų J. Basanavičiui (jie saugomi Lietuvių tautosakos ir literatūros institute), o taip pat iš Totoraičio laiško kun. Pranciškui Būčiui, taip pat publikuoto to paties istoriko. Susipažinkim su jais. Šie Totoraičio laiškai Basanavičiui rašyti 1907 ir 1908 m., jam kunigaujant jau Šunskuose. 1907 m. balandžio 18 d. laiške jis prašė Basanavičiaus pirma atspausdinti "iš žmonių lupų" užrašytuosius "Senovės dievaičius" (dalis teksto "Senovės liekanos ir lietuvių...") (Katilius Algimantas. Kaip Jonas Totoraitis rinko tautosaką Daukšių parapijoje // Suvalkija, 1997, p. 25). 1907 m. balandžio 30 d. laiške jis aprašė savo darbo su žmonėmis technologiją: "1904 m. sugrįžęs iš užsienio, apsigyvenau rudenyje Daukšiuose (Kalvarijos apskr.). Man tada rūpėjo sužinoti, ar ne būtų galima rasti žmonių lūpose kokių nors atminimų apie istoriškus senovės Lietuvos atsitikimus. Iš dalies čia jau reikėjo atkreipti atidžia ir į pasakas. Tik visas sunkumas buvo tame, kaip gauti iš žmonių lupų pasakas. Visi prašomieji pasekti teisindavosi tuo, kad pasakas jau pamiršę ir kad pasakų sekimas jau beveik išėjęs iš papročio. Ėmiau klausinėti, dėl ko liauja sekę. Atsakydavo, kad dabar žmonės turi daug ką šnekėt: vieniems rūpi Amerika, kitiems kitoki dalykai." (Ten pat, p. 26). Vienas ūkininkas jam paaiškino, kad anksčiau žmonės laikė daug žąsų, tai žiemos vakarais plėšydavo ilgai plunksnas, o beplėšydami sekdavo pasakas, kad neužmigtų. Dabar laiko mažai ir daug parduoda. Be to, pasak kito, anksčiau degtinė buvo pigi, ir išgėrus buvo proga pasakoti pasakas, sekti mįsles. Be to ir "jaunieji nenori taip kaip kitąsyk". Totoraitis pasakas rinkti sako išmoko beklausinėdamas. Vienas vaikinas, jį pavėžinęs, paprašytas pasekti pasaką, sakė nemokąs, tačiau po kurio laiko pasakė gražią pasaką. Totoraitis paprašė jį užrašyti pasaką ir jam atnešti. Vaikinas atnešė po kokio mėnesio. Totoraitis už tai atsilygino, žadėdamas už kitas pasakas vėl atsilyginti. Ir vėl jam atnešė. Ėmė kalbinti kitus. "Išgirdę vienas nuo kito, kad aš užmoku, ėmė man jas vienas už kito nešti ir ieškoti ar ubagų mokančių sekti." (Ten pat, p. 26). Savo korespondentus Totoraitis mokė nesekti pasakų, išgirstų kariuomenėje, kad neužrašytų rusiškų pasakų (Ten pat, p. 26). 1907 m. rugpjūčio 18 d. laiške J. Totoraitis aprašė kokiomis aplinkybėmis jis sužinojo apie senojo tikėjimo praktikavimą Daukšių apylinkėse: "Iš Jūsų laiško 12 V matyti, kad Jūs labai nustebote perskaitę mano "Senovės dievaičius". Stebitės Jūs ne pirmas. Pernai per Velykas būdamas Seinuose skaičiau p. Petrui Kriaučiūnui. Jis ir nežinojo, ką apie juos šnekėti. Stebėjausi nemažai ir aš pats, kad tokių dalykų Lietuvoje galima buvo išgirsti." Totoraitis rašo, kad 1905 m. ėmė Daukšiuose klausinėti žmonių apie parapijos piliakalnius. Užsirašydavo viską, ką išgirsdavo ir iš tų užrašų parašė straipsnį apie mitologines liekanas (Ten pat, p. 26). "Rašydamas tą straipsnį iš surankiotų žinelių turėjau įspūdį, kad mitologiški atminimai da suvisai nėra išnykę ir kad senovės stabmeldiški papročiai ir dievaičiai vos prieš kokį šimtą su viršum metų buvo pradėta užmiršti." (Ten pat, p. 27). Šiame laiške Totoraitis pristatė ir savo svarbiausią informantą - buvusį Daukšių vargamistrą Joną Dubauską, iš žmonių sužinojęs, kad daug apie senovės dalykus galės sužinoti iš buvusio Daukšių vargamistros Jono Dubausko, kuris "daug žinąs, galėsiąs daug papasakoti." "Pasitaikius progai aš jo ir išklausinėjau. Ką nuo jo sužinojau yra surašyta straipsnyje apie dievaičius. Apie jo pasakytąsias žinias aš pats nežinojau, ką manyt. Kad kitas būtų tai užrašęs ir apgarsinęs, niekados nebūčiau tikėjęs, kad toki dalykai Lietuvoj dar gali pasitaikyti. Kad man visa literatūra apie Lietuvos mitoliogiją nėra žinoma, tai aš apie tikrumą tų žinių nieko nė tada negalėjau, nė dabar negaliu sakyti. Visaip kvočiau jo, ar buvo kada skaitęs apie tai iš kokių lenkiškų knygų. Jisai vis tvirtino, kad seniai taip pasakodavę. Man išrodė, kad apgarsinus, tasai straipsnis gali padaryti triukšmą mitoliogams. Aš tada apie J. Dubauską užsirašiau žinias, kurios kritikams gali būti reikalingos. Jisai buvo man jau gerai pažįstamas. Būvant man Daukšiuose vikaru, prieš išvažiuojant į užrubežį mokytis, jisai buvo vargamistra. Užsirašęs nuo jo žinias apie dievaičius, pasirašiau kelias žinias ir apie jį." (p. 27). Čia jis jas ir pateikia: Jonas Dubauskas gimė Daukšiuose 1852 m. Jo tėvas jau buvo vargamistra. Mokėsi 3 metus pas kun. Mickevyčių ir vargamistrauti pas savo tėvą. Tėvui mirus, jis liko vargamistra: "No mažų dienų papratęs jisai buvo beveik pas visus parapijos gyventojus pribūti ant vestuvių, laidotuvių, krikštynų ir visokių naminių susiėjimų ir vaišių. Jis visur pribūdamas giedodavo su kitais rožančių ir giesmes, dainuodavo dainas, drauge gerdavo ir šnekėdavo, drauge linksmindavosi ir verkdavo, drauge sekdavo pasakas ir mįslius mindavo." (p. 27). Jo vaikystė prabėgo dar baudžiavos laikais, kurios, tiesa, Daukšiuose nebuvo. "Tada da žmonės gyveno savo senovės atminimais. Joki naujesni dalykai tų atminimų da nebuvo pradėję blaškyti ir naikinti." (p. 27). "Viskas, ką tuomet jisai buvo girdėjęs, susidėjo į savo nepaprastą atmintį. Įsitėmyt sykį girdėtas dalykas ir atsiminti jam labai lengva. Jisai žino beveik visus par. žmones, kurioje dienoje ir kokiuose metuse gimę, šliūbą ėmę ar mirę, žino tėvų ir protėvių vardus, giminystas ir gentystas." Tačiau jis nesugeba pasakoti nuosekliai, o šokinėja prie temų (p. 27). Šiuo metu gyvena pas žentą Prienų parapijoje ir kartais pasilanko Daukšiuose. Totoraitis: "Naudodamasis jo atsilankymu pusantros dienos kantriai dirbau beklausinėdamas čia surašytąsias žinias. Mano klausinėjimo būdas buvo šiokis. Jam bešnekant, sučiupęs vieną svarbią žinią, nedaviau jam šnekėti apie ką kita, kol to nepabaigia, statydamas jam visokius klausimus, reikalingus pradėtojo dalyko supratimui ir visų jo apystovų išaiškinimui. [...]. Jo užmintųjų naujų dalykų man reikalinguosius užsiženklindavau ant popieros, kad išklausęs šnekamąjį dalyką neužmirčiau eiti prie jo užmintojo. Vieną žinią išklausinėjęs ir supratęs tuojau užsirašydavau, o paskui imdavausi už kitos. Iš to išeina, kad kalba ir jo papasakotos žinios išdėjimas yra mano." (Ten pat, p. 28: tai iš jo paties teksto, rašyto Daukšiuose 1906 m. vasario 8 d.). Toliau tame pačiame laiške Basanavičiui Totoraitis prideda: "Daba galiu pridėti dar tiek: jis man neišrodo, kad galėtų pats iš savo fantazijos tokias žinias išimti. Tas žinias užrašiau nuo jo sausio ar vasario mėnesyje. Už pasakojimą jam užmokėjau. [...]. Pinigas gauti jam yra brangu. Išeinant jam nuo manęs aš įprašiau, kad ką atsiminę vėl sugrįžtų į Daukšius man pasakyt. Sugrįžo jisai 3 vasario ir papasakojo apie aitvarą, kurio pirma nebuvo minėjęs. Jei jis būtų ti iš fantazijos ėmęs būtų jisai, antrą syk atėjęs, dėl pinigų daug daugiau pripasakojęs,. O papasakojo tik apie aitvarą, apie kurį augdamas aš pats esu daug pasakų girdėjęs." (p. 28). "Aš pats nuo savęs prie jų [tų dviejų Basanavičiui nusiųstų straipsnių] nieko nesu pridėjęs." (p. 28). 1907 m. liepos 29 d. laiške Totoraitis dar paryškina savo svarbiausio informanto - Jono Dubausko - charakteristiką: "Dar galėčiau apie Dubauską paminėti tiek, kad jisai, pasakodamas apie dievaičius, krivaitį vadino nie tiek krivaičiu, kiek krivaila. Man rodos, kad jis vadino jį taip tik norėdamas išreikšti savo paniekinimą, kad krivaitis buvęs burtininku. Bet tai yra tik mano spėjimas nužiūrint jo šneką ir pasakojimą." (Ten pat, p. 29). Totoraičio laiške kun. Pranciškui Būčiui MIC išryškėja jo didžiulis noras toliau dirbti Daukšių parapijoje ir rinkti su senuoju lietuvių tikėjimu susijusią medžiagą. 1906 m. vasario 24 d. laiške kun. P. Būčiui jis rašė apie savo būsimą darbą "Šaltinyje", kad jam sunku bus ten. "Daukšius palikti man gaila. Teip čia man gera buvo. Prisirinkau čia daugybę pasakų (tik jos da neapdirbtos). Betyrinėdams senovės liekanas čia esančias, netikėtai išgirdau daug mitologiškų žinių apie lietuvių dievaičius ir senovės lietuvių stabmeldžių kultą. Čia bebudamas bučiau gal da ir daugiau ką apie tai ištyręs." (Algimantas Katilius "Kunigo Jono Totoraičio MIC laiškai kunigui Pranciškui Būčiui MIC" (p. 231).

Taigi reziume: Jono Totoraičio priklausomybė kunigų luomui, jo gilus katalikiškas tikėjimas, darbas katalikiškos visuomenės stiprinio baruose, jo svarbiausio informanto apie senąjį lietuvių tikėjimą vargamistros Jono Dubausko stiprus katalikiškas angažuotumas ir priešiškumas senajam tikėjimui, o taip pat Jono Totoraičio kaip profesionalaus istoriko istorijos mokslo metodologijos įsisavinimas bei jo be galo kruopštus su senuoju tikėjimu susijusios tautosakos aplinkybių užfiksavimas nepalieka nė mažiausių abejonių skeptiškam požiūriui į jo surastos medžiagos faktinį patikimumą. Nėra abejonių, jog oficialaus Lietuvos mitologijos mokslo skeptiškumas ir net priešiškumas šios Totoraičio surinktos medžiagas atžvilgiu grindžiamas ne moksliniais, bet išankstiniais ideologiniais motyvais: akivaizdu, kad juose užfiksuotas ir jau katalikiškoje Lietuvoje praktikuojamo senojo lietuvių tikėjimo žynių organizacijos, aukojimo dievams, dievų atvaizdų bei pamaldumo jiems egzistavimą liudijantys duomenys giliai nepriimtini pozityvistine dvasia persisunkusiam mitologijos mokslui ir šiuolaikiniam europeizaciją ir modernizaciją Lietuvos istorijos ašimi pavertusiam istorijos mokslui, kuriam dėl to bet kokie faktai apie lietuvių tautos kultūrinį savitumą bei nevakarietiškumą yra nepriimtini, atmestini, nutylėtini, marginalizuotini. Tačiau tiems, kurie nesame susiję su oficialaus istorijos mokslo institucijomis, tokios grynai ideologiniais motyvais grindžiamos šiuolaikinio istorijos ir mitologijos mokslo nuostatos nėra niekuo įpareigojančios. Todėl mes jaučiamės turį teisę ir pareigą padaryti ir išvadas apie senojo lietuvių tikėjimo funkcionavimo katalikiškoje Lietuvoje Žečpospolitos laikais liudijimų reikšmę Lietuvos istorijai. Visų pirma reiktų pastebėti, jog J. Totoraičio atsargus vertinimas, jog jo straipsnyje aprašytas senojo tikėjimo praktikavimas datuotinas XVII a. pabaiga - XVIII a. pradžia yra bereikalingas apsidraudimas. J. Totoraitis pats nustatė, jog kunigas Daukšiuose nuolat apsigyveno tik 1746 m. Menkai tikėtina, kad jam jau pačiais pirmaisiais savo kunigavimo metais pavyko neutralizuoti senojo tikėjimo praktikavimą. Tad galima pakankamai drąsiai teigti, jog senasis tikėjimas atvirai ar pakankamai atvirai buvo praktikuojamas per visą XVIII a. pirmą pusę. Juo labiau, kad į tai nukreipia ir Totoraičio apklaustų žmonių, o ypač šių šaltinių, tai yra tų, iš kurių jie patys girdėjo apie senąjį tikėjimą amžius (o jie buvo gimę XVIII - XIX a. sandūroje ir jiems tai buvo beveik jų dabartis, girdėta iš jų tėvų. Vadinasi, kalba eitų apie XVIII a. pirmą pusę, o gal net šio amžiaus vidurį (visa tai aiškiai matoma čia konspekto bei tiesioginio citavimo būdu perteikiamame Totoraičio straipsnyje). Tačiau būtina iš karto konstatuoti, jog šiuose Totoraičio informantų liudijimuose vis dėl to neabejotinai galima išskirti du jų pristatomo senojo tikėjimo vaizdo chronologinius tarpsnius - jo funkcionavimą dar ikikrikščioniškais laikais (iki Lietuvos krikšto) ir po jo, jau katalikiškoje Lietuvoje, o kalbant apie Daukšių apylinkes, jo funkcionavimą būtent XVIII a. pirmoje pusėje. Juk akivaizdu, jog vyriausiasis krivis Trakuose, krivių mokykla Trakuose bei jam pavaldi krivių organizacija Lietuvos valstybės svarbiausiuose centruose - Vilniuje, Kaune, Gardine ir kitur, jiems pavaldūs krivaičiai ir jų atliekamos valstybinės pareigos - gyventojų surašymas, vyrų atrinkimas kariuomenei bei informacijos apie juos siuntimas į Trakus, kalėjimo funkcionavimas Kaune - visa tai ne pogrindyje ar kad ir viešai, bet tokiuose uždaruose kraštuose kaip Daukšių apylinkės senąjį tikėjimą praktikuojančių žmonių grupių galimybės. Tačiau tokia nekrikščioniškos Lietuvos laikus siekianti informacija apie senąjį tikėjimą, Lietuvos valstybės administracinę struktūrą, liudijanti Lietuvos valstybės lietuvišką pobūdį, senajam tikėjimui esant labai svarbia rišančiąja ideologine šios valstybės ir lietuvių tautos konstrukcija leidžia teigti, jog senojo tikėjimo žynių - krivaičių ir krivių - asmenyje sąmoningai buvo saugoma visa su senuoju tikėjimu ir senąja Lietuva susijusi tradicija, ir perduodama, skleidžiama eilinių žmonių tarpe, sąmoningai saugant jų lietuvišką tapatybę. Kitokios išvada ir neįmanoma, jei vis dėl to mes su pasitikėjimu priimame šiuos liudijimus su daugybe konkrečių senojo tikėjimo praktikavimo detalių. Kartu, kalbant apie XVII - XVIII a. lietuvių visuomenę, galima konstatuoti, kad būta stipraus noro išsaugoti savo senuosius papročius, tikėjimą, apeigas, senąją tautinę ir religinę tapatybę, ir kur tai buvo įmanoma (kaip Daukšių apylinkėse, kurios buvo labai uždaros ežerų ir pelkių apsuptyje dar apskritai menkai įsisavintoje, miškais apaugusioje Suvalkijos dalyje, kur kunigas įsikūrė tik 1746 m.), kur pavyko atsispirti beatodairiškam katalikiškos valstybės valdžios, Bažnyčios bei dvarininkų luomo spaudimui, ten ir matome senąjį tikėjimą funkcionuojant arba bent jau išlikus gausiems juo paremtiems pasaulėžiūros reliktams. Vadinasi, šiuolaikinių istorikų formuojamas nekonfliktiško katalikybės smelkimosi į lietuvių visuomenės gelmes vaizdas yra stipriai koreguotinas. Panašu, jog lietuvių visuomenės katalikiškumas didele dalimi yra anuometinės (Žečpospolitos laikų) valstybės ir politinę, socialinę bei ekonominę galią turinčių valdančiųjų visuomenės sluoksnių (elito) beatodairiško spaudimo išdava.

Nuo čia konspekto bei tiesioginio citavimo būdu pristatysime patį J. Totoraičio straipsnį "Senovės liekanos ir lietuvių mitologiški atminimai" (Lietuvių tauta: L. Mokslo Draugijos raštai, 1908, kn. 1, dalis 2, p. 177 - 204 [yra prierašas, kad Dr. J. Totoraičio straipsnis surašytas 1905 11 30]). Nuo Daukšių į rytus Žuvinto paliose yra dar keli kalneliai: Raisgioji, Radutinė, Ilgoji, Lapinė, Burbulų salaitė. Netoli nuo jų Dovinės vagoje yra vietą, kur, anot žmonių, dievaičius maudyta. Totoraičiui šie kalneliai pasirodė esantys dirbtiniais. Jam susiformavo įspūdis, jog Daukšiai yra sąsmaukoje tarp dviejų palių su piliakalniais, kalneliais paliose, papaliuose, taigi lyg stipri senovės tvirtovė, panašiai kaip Šiurpilė Elenėvės parapijoje. Todėl Daukšiai kaip senovės tvirtovė galėjo traukti prie savęs lietuvius savo senais atminimais ir matyt buvo viena svarbiausių priežasčių, kodėl čia "ilgiau negu kitose vietose užsiliko pagonystė" (p. 181). Vakarais žmonės bijojo važiuoti pro Varnupių piliakalnį, jei reikdavo, tai bent nusigręždavo nuo jo (p. 183). Patamsyje matydavo tris ponias, kortomis lošiančias (p. 183). Apie piliakalnį žmonės pasakojo "čia buvus velnių koplyčia, arba bažnyčia. Beklausinėjant teko kelis sykius išgirti, kad ant Varnupių piliakalnio būdavę pagonų meldimai, ugnį kūrendavo ir dagindavo apieras." (p. 184). Totoraitis taip, sako, po vieną kitą žinią ir susidaręs bendrą vaizdą. Visi tie objektai (piliakalniai, papalių kelias, šaltinis, kaukų kalneliai, didysis akmuo) "yra turėję savo paskyrimą ir tikslą. Musų prosenių stabmeldiški papročiai žmonių širdį buvo rišę prie jų. Visi jie buvo reikalingi dievaičių garbinimui. Ant piliakalnių melsdavosi, papalių keliu darydavo ėjimus, ilsėdavosi prie šaltinio ir jo vandeniu apsiprausdavo, ant Kaukų kalnelių degindavo apieras. Apeigas greičiausia mirusiųjų atminimui darydavo kunigai, kurie vadindavosi dievaičiais arba krivaičiais. Varnupių ūkininkas Bubnys, į kurio kolioniją įeina pusė piliakalnio, pasakojo, ką girdėjęs iš savo dieduko: apie piliakalnį papaliais eina kelias arba polymas Tuo polymu važiuodavo ponia pagonijos laikais. Našlė, turėjusi du vyrus, kunigaikščius (p. 184). Ant pilies ji darydavo apieras. Į klausimą kodėl papalių kelias piltas tokioje žemoje vietoje Varnupių ūkininkas Adomas Švirmickas atsakė, kad jo senukas Jurgis Švirmickas, 1812 m. turėjęs 22 metus, pasakodavo, kad tuo keliu važinėdavo "pagonai". Daukšių ūkininkas Antanas Vaitkevičius, turintis 38 metus pasakojo ką girdėjęs iš savo dieduko Jono Rutelionio: ant Kaukų kalno darydavo apieras ir degindavo dievams krivaičiai - gyvulius, javus, drapanas. Degindavo rudenį apie Mykolines. Apsiprausti eidavo į Giedraičio šaltinį krivaičiai arba dievaičiai. Apsiprausę eidavo ant Kaukų kalnelių apierų daryti. Ant Varnupių piliakalnio buvo jų bažnyčia. "Ant Kaukų kalnelių buvo apieros, o ant pilių meldimai". "Dievaičiai, arba krivaičiai susirinkdavo ant Varniupių, Šakališkių ir Padovinio pilies, o praustis tik į vieną šaltinį buvo aprinkę. Jie, kaip norėjo, taip buvo: pasiversdavo į viską - tankei turėdavo tokią galybę. Jie buvo su velniais ir su velniais būdavo pasišneka. Ką tie liepdavo tai jie darydavo. Daukšiuose buvo vienas dievaitis, o kitas buvo Plyniuose ar Amalviškiuose". "Dievaičiai savo lauko neturėjo. Jų vaikai ne visi būdavo dievaičiais. Dievaičiais buvo tie, kurie atėję in protą, pasižadėdavo" (p. 185). "Velniai jiems viską duodavo. Jiems nereikėjo mokslo - dievu skaitėsi. Jie galėjo viską duoti, tik negydydavo". "Dievaičiai turėjo daug dievų. Garbino vieni vienokį dievą, kiti kitokį, ir ne vienaip". "Dievaičiai, arba krivaičiai turėjo savo vyriausiąjį". Teigė žinoję, koks to vyriausiojo vardas, bet pamiršęs. Po kurios laiko atėjo ir pasakė, kad jo vardas buvo Kaspar. Pasak Totoraičio informanto Daukšių Kazakevičiai turėję iš jo pinigų, sakė, kad jį užmušė po Ryga Dundulis. Antanas Vaitkevičius visus tuos dalykus girdėjo iš savo dieduko Jono Rutelionio, gimusio Varnupiuose. Rutelionis buvo lenkų kareivis. Vaitkevičius pats nepamena laiko, kada buvo tie dievaičiai - jam pasakodavo jo diedukas. Apie Kasparą girdėjo ir iš kito Daukšių ūkininko Kieliaus, turėjusios 60 metų (p. 186). Apie Kasparą pasakojo ir Daukšių gyventojas Pūkas (60 metų). Pasak jo Dzūko (tikrojo pavardė Pūkas) lauke yra "Blyno akmuo". Pas ta akmenį žmonės ateidavo pinigų skolintis. Pats Kasparas nesirodydavo, bet pasisakydavo kur rasti pinigus, o paskui reikdavo atiduoti (p. 187). Apie Tercijono akmenį Amalviškių ūkininkas Vencius (60 metų) pasakojo, kad kai jis ganė, o Amalviškai dar nebuvo išsikėlę į kolonijas, jis ir kiti piemenys tą akmenį vadino "pagonų dievaičiu". Suskaldę jį prieš 10 metų. Žmonės bėgo žiūrėti ar duosis suskaldomas, p pasakojo Mykolas Kasperavičius (p. 187). Dovinei ištekėjus iš Žuvinto, ten, kur ji sukasi į vakarus, vienoje vietoje ji platesnė, ten yra didelių akmenų. Sako, kad čia senovėje prausdavo ir maudydavo dievus, kurie buvo padaryti iš medžio. Pasak Totoraičio jam tai sakė, kun. Jonas Markelys, gimęs Daukšių parapijoje, kiuris apie tai girdėjo iš kito žmogaus. Totoraitis teigia žmones pasakojus, kad ant pilių buvo statomi apsmaluoti medžiai, o kryžiuočiams veržiantis, juos uždegdavo (p. 188). Kalbėdamas apie krivaičių vyriausiąjį Totoraitis sako, kad jo "luomo vardo niekas Daukšių gyventojų nepasako". Daukšiuose yra žodis krivė, kuris reiškia tą patį, ką ir Naumiesčio paviete krivuilė ar krivūlė - lazda, kuria šaukia kaimo gyventojus į kuopą. Krive Daukšiuose vadina ir pačią kuopą (p. 189). Kalnelis "Raizgioji": pasak vietinių toje vietoje stabmeldiškosios Lietuvos laikais, buvusi žinyčia, kur dievus garbinta (Basanavičiaus pastaba) (p. 190).

Antroji straipsnio dalis, paties J. Totoraičio parengta kaip atskiras straipsnis apie "dievaičus". Žinias apie dievaičius papasakojo Jonas Dubauskas, gims 1852 m. Daukšiuose, ir buvęs ten vargamistru (p. 190). Jam pačiam pasakojo: Ona Nevarauskienė, gimusi Geležiniuose, ėmusi šliūbą apie 1810 m., gyvenusi Amalviškiuose ir mirusi 1862 m.; Andrius Ambraževičius (1811 - 1886); Jonas Kubertavičius (1802 - 1892); Antanina Stemžinskienė (1804 - 1883), Mateušas Ambrazavičius (1794 - 1876); Jonas Juknelis (1801 - 1864) ir jo moteris Agnieška Mickievičiūtė (1796 - 1875), Mateušas Mališauckas (g. 1802 m.) ir Motiejus Kalasauckas (1798 - 1871). Dubauskas nuolat būdavo tarp žmonių nuo mažų dienų - vestuvėse, laidotuvėse, krikštynose ir kitokiuose renginiuose. Visur kartu giedodavo rožančių, giesmes. Dainuodavo dainas, drauge gerdavo, šnekėdavo linksmindavosi ir verkdavo, sekdavo pasakas, mįsles mindavo. Baudžiavos laikais dar žmonės gyveno senove. Ir visa jis susidėjo į savo nepaprastą atmintį. Tačiau labai nenuoseklus nesugebėdavo likti prie vienos temos. Upė Dovinė anksčiau vadinosi Dieviene, nes joje riogsojo dievienė, iš akmens padaryta, viduryje vagos iškelta. Jos vardas buvo Daukšė. Vėliau upę praminė Dovine. Mirties bausme buvo uždrausta žmonėms gaudyti joje žuvį - tik krivaičiai joje galėjo tai daryti, nes upė laikyta šventa, stabmeldžių būdu. Krivaičiai (pasakotojo vadinti ir krivailomis) suvalgę toje upėje pagautas žuvis, iš jų kaulų degindavo dievienei auką. Krivaičiai buvo stabmeldžių kunigai. Darydavo aukas ant piliakalnių ir giriose. Be to kunigaikščio pavedimu užsiimdavo žmonių skaičiavimu. Krivaičiai buvo žemiausias laipsnis; aukštesnis buvo krivės, o visų aukščiausias vadinęsis krivė krivaitis. Krivės gyvendavę po vieną Kaune, Trakuose, Vilniuje ir Gardine. Pas juos sunešdavo aukas dievaičiams. Aukoms rinkit į kaimus ir miestelius siųsdavo krivaičiai žmones, vadinamus užperimis (taip todėl, vadinti, kad jų surinkti pinigai į "daubą" (pas dievaitį) buvo nejudinami, kaip užperėtas kiaušinis (p. 191). Krivaičiai iš kaimų pranešdavo krivei žinias apie vyrus, tinkamus karui, maldaudavo Perkūną, saugodavo šventą ugnį (p. 192). Tokia ugnis yra buvusi netoli Sapackinės, kur dabar stiklo fabrikas ir netoli Keidelio, Naumiesčio paviete. Krivė Krivaitis gyveno Trakuose. Jis buvo aukščiausias teisėjas. Karo metu jis turėjo deginti aukas Perkūnui. Be to aukas darydavo kovo mėnesį gyvačių ar kirmėlių dievui, kuris buvo garbinamas apie Balbieriškį, Seinus, Daukšius ir Liudvinavą. Krivaičių vaikai būdavo krivaičiais. Jų aukščiausias mokslas buvo Trakuose. Jie penkerius metus būdavo pas aukščiausiąjį krivę. Iš ten eidavo į visas šalis. Ten mokėsi pagoniškų apeigų. Buvo labai įniršę ant krikščionių (p. 192). Iš krivaičių garbinamų dievaičių baisiausias buvo Perkūnas, pagamintas iš akmens, laikęs iškeltą rankoje kardą. Garbinamas buvo ant Rudaminos piliakalnio, kur buvo jo akmeninė statula. Jam visada buvo kūrenama ugnis. Didžiausia jo šventė buvo apie Jonines ar Petrines (p. 192). Pirmutinę jam auką - apie 5 svarus smilkalų - degino pats krivė. Žmonės jam aukodavo ir smilkalų ir pinigų. Sėjos dievaitis Žiupsnys buvo garbinamas ant Varnupių ir Padovinio piliakalnių. Atrodė kaip keliauninkas, užsimetęs skraistę. Ir priešais turėjo skraistę, kaip žmogus sėjantis javus. Buvo padarytas iš medžio. Aukas jam iš grūdų, šieno, šiaudų ir kitokių augalų degindavo apie rugsėjo mėn. Mintavas buvo gerbiamas visų sėjančių linus ir kanapes. Turėjo didelį apdarą, kad būtų matomas iš tolo. Vienoje rankoje turėjo ryšį linų, o kitoje - kanapių. Jo medinė statula dvišakiame medyje buvo ant Pašlavančio piliakalnio. Vendė, Mintavo žmona, buvo garbinama tokiu pat būdu. Buvo akmeninė ir stovėjo Pašlavantyje šalia piliakalnio aukštai iškelta. Ant galvos turėjo vainiką, rūtų ar mirtų. Šnypštys - ugnies dievaitis, buvo šiluose tarp Ūtos ir Prienų. Buvo akmeninis. Krivaičiai jį prikimšdavo ugnies, kad žėrėtų per akis ir burną. Jo garbei didelėje krosnyje visada degdavo ugnis, kurioje stati galėjo tilpti 3-4 vyrai. Dabar tai Dūmiškių kaimas. Dievaitis Kaunas stovėjo ties Kaunu Nemuno pakrantėje. Akmeninė statula, milžiniška. Rankoje turėjo lanką ir vilyčią. Buvo sielininkų dievas. Jam buvo deginami medžiai. Laivininkai turėdavo po mažą jo statulėlę (p. 193). Deivė Aleksotė stovėjo ties Kaunu ten, kur dabar Aleksotas. Akmeninė. Buvo moterų ir merginų deivė. Švikštė buvo pirklių deivė. Jos akmeninė statula dviejų metų kūdikėlio didumo stovėjo ant Lakinskų dvarelio piliakalnio Kalvarijos parapijoje. Dalis Prienų, Šilavoto, Gudelių, Daukšių parapijų, visi dzūkai, taip pat nuo Balbieriškio iki Seinų neužmiršę senovės burtų, parduodami kokį gyvulį ir dabar ranka braukia priešais šerstį, tardami "Švikšč". 1874 m. Šunskų vaitas, Gurevičius, Kalvarijoje pirko arklį iš vieno dzūko. Dzūkas, neiškęsdamas pabraukė priešais plaukus ant parduotojo gyvulio nugaros ir pasakė: "švikšč" ir paaiškino, kad taip daręs, kad veislė neišeitų. Pirkėjas davė už tai ja per žandą, o tas padavė jį į teismą (p. 194). Deivė Gražė - jai mergaitės pindavo vainikus. Ji buvusi kažkur tarp Šiurpilio, Varviškių ir Dausprūdų. Mergos jai dėdavo ant galvos vainikus, o mažesnius prie kojų. Krivaitis imdavo tuos vainikus ir mesdavo susirinkusiems ties deive bernams ant galvos. Kurios vainikas pataikydavo į berną, tas ją turėdavo vesti sau už moterį (p. 194). Jeigu nenorėdavo imti mergos, tai paimdavo jį į kalėjimą į Kauną dviem - trims savaitėms, kur turėdavo dirbti. Jei dar nenorėdavo vesti, likdavo dar keliems mėnesiams, tada paaukodavo dievui Kaunui ir likdavo laisvas, o nelaimingą mergą vesdavę pas deivę Taubę. Tai buvo raganų, negerų žinių deivė. Jos satulos dalis buvo iš degto molio, o dalis iš akmens. Atrodė kaip supykusi boba. Bobos, kurios jas prižiūrėjo, laikydavo jas vargingai, lenkdavo paleistuvystėn. Jei neklausydavo bobų, atiduodavo jas krivaičiui, kuris jas pasmerkdavo mirčiai. Daukšių parapijoje Amalvo paliose ties Panausupiu yra vienas Kaukų kalnelis, o kiek toliau ties Ringove - kitas. Ten, švedams užpuolus Lietuvą, moterys bėgdavo apverkti savo skriaudas. Jos verkdamos kaukte kaukdvo - dėl to Kaukų kalneliai. Arba Kaukų kalneliai nuo vilkų kaukimo kai po švedų išėjimo kilo maras ir jų labai prisiveisė. Ant Kaukų kalnelių senovėje buvo garbinama uogų ir grybų deivė Aštaraza. Jos statula buvo molinė ar medinė. Atrodė kaip moteriškė su skepeta ant galvos užpakalyje surišta. Kairėje rankose turėjo žolių vainiką, o kitoje uogienojų ryšelį (p. 195). Jos šventė buvo švenčiama apie Mykolines rugsėjo mėn. Moterys sunešdavo jai uogų, degindavo uogienojus, tris kralikus ir po du karvelius (p. 195). Tas aukas priimdavo ir degindavo krivaitis. Degindavo ir žaltį. Žalčiai buvo laikomi dievaičių pasiuntiniais. Jei kur žįsdavo karvę, tai buvo laikoma laimingu ženklu. Kiekvienuose namuose jų būdavo mažiausia po tris. Žalčiai buvo auginami valdžios girioje palei Skirptiškių kaimą Prienų parapijoje ant kalnelio, "Lygute" vadinamo. Žmogus Rukškis vyriausiojo krivės buvo paskirtas žalčių užveizdėtojumi. Jis turėdavo žalčių pristatyti krivėms ir krivaičiams. Iš ten jų parsigabendavo ir į Velniaupelį Daukšių parapijoje ir čia juos laikydavo, nes čia jie nesiveisdavo. Ragis buvo visų žalčių dievaitis. Atrodė kaip žmogaus pavidalo baidyklė su uodega ir ilgais nagais. Vienoje rankoje laikė žeberklus, o kitoje- lanką su vilyčia. Grabintas kaip Perkūno pasiuntinys. Padarytas buvo iš akmens, sėdinčio pavidalo. Jo statula buvo ant kalnelio Ringovėje. Jis buvo ir Amalvo palių dievaičiu. Kai moterys eidavo ant Kaukų kalnelio Aštarazai aukų dėti, vyrai rinkdavosi Ringovėn aukoti Ragiui. Nešdavosi po vieną ar kelis rugių ir kviečių pėdus ir, ištraukę žalčiui gylį (geluonį), pasiimdavo su savimi. Būdami arti Ringovės eidavę klūpomis, o žaltį varydavosi priešais save. Žaltys vingiuriuodavo kaip pasiuntinys pas dievaitį (p. 196). Nuo vyrų klūpėjimo ir žalčių ringavimo ta vieta ir vadinama Ringove. Su vyrais eidavo ir bernai, nešdamiesi vienoje rankoje po du bijūnus, o kitoje po ąžuolinę lazdelė. Nešdavosi ir vaško aukai. Totoraičio pastaba: į klausimą iš kur galėjo gauti tiek bijūnų rudenyje, pasakotojas aiškino, kad ta moteriškė, iš kurios jis buvo girdėjęs kalbėjo, kad buvo ir rudeninių bijūnų - turbūt jurginų (p. 197). Bernai eidami dainuodavo: Oi tu žalty, žaltinėli, / Dievų siuntinėli, / Veskie in kalnelį/ Pas mielą dievelį/ Kurs duos mergužėlę, / Priims dovanėlę. (p. 197). Ir moterys, atlikusios auką Aštarazai, eidavo pas Ragį Ringovėn (p. 197). Mergos turėdavo po du rūtų vainikus: vieną ant galvos, kitą ant rankos. Ir dainuodavo dainas, kuriose prašydavo dievelio bernelio, didelio, padėti užauginti dukrelę. Visiems susirinkus pas Ragį, buvo padaroma iš akmens vieta aukom deginti. Ugnį krivaitis uždegdavo iš ąžuolo ir skroblo, ir uždegdavo aukas. Krivaitis iš bernų ąžuolinių lazdelių burdavo jų ateitį - priklausomai nuo to, į kurią kūno dalį metama lazdelė pataikydavo, jis būsias ar paprastu kareiviu, ar aukštesniu, ar vadu. Šį vardą pranešdavo krivei į Trakus. Krivaitis burdavo ir jų privatų gyvenimą (p. 198). Jei bijūno žiedas pataikydavo į galvą, tai būdavo ženklas kad tas netrukus vesiąs (p. 199). Mergos, atėjusios su vainikais, taip pat spėdavusios savo ateitį. Jos nusiimdavo savo vainikus ir padėdavo prie dievaičio. Krivaitis paimdavo juos ir mesdavo joms ant galvų. Kam pataikydavo ant galvos, būdavo laiminga, kad netrukus ištekės (p. 199). Atlikus tas aukas, prasidėdavo šokiai. Susitvėrę už rankų sukdavo "kubilą", arba 'žvirblį" ir "kregždelę", skrajodavo po dvi poras. Prie Ragio statulos Ringovėje buvo senas ąžuolas, jo įdubime ugnį degindavo, iš čia imdavo ugnies aukoms. Ragė buvo Ragio moteris, raganų, piktų moterų ir kirmėlių deivė. Ji buvo garbinama ties Vidgirėliais (Daukšių parapija), raiste ant kalnelio, vadinamo "Ilgoji". Pavaizduota kaip baisi moteris, rankos ilgais nagais kaip giltinės. Vienoje rankoje turėjo nuodų taurę, kitoje - platų kalaviją, prie kurio rankenos buvo prikibusios trys baidyklės, reiškusias piktas dvasias. Ragė buvo iš akmens. Ją garbindavo medžiotojai ir kanklininkai. Jai degindavo pavasarį pirmutinius kiaušinius, avių vilnas, moterų plaukus, sviesto, sūrio, kad raganiai nekenktų. Vėliau - regis krikščionystę įvedus - ją vadino Vidgirėlių velniu. Ragės padėjėjas buvęs Vištižis ant Raisgiosios kalvelės. Jis atrodė kaip vyras su kalaviju, lanku ir vilyčia. Buvo medinis (p. 200). Antras Ragės pagalbininkas buvęs Žiužė, dievaitis sparvų, musių ir ugnies. Akmeninė jos statula buvo ant Lapinės kalnelio, netoli Dovinės. Atrodė kaip vyras, raudonai aprengtas. Jam degindavo aukas vėlyvą rudenį, atėjus pirmiesiems šalčiams. Dievaitis Ūžšala buvo garbinimas tarp Plynių (sodžius Daukšių parapijoje) ir Pajiesio balų. Vaizdavo stiprų vyrą su sniego ir ledo gniūžte rankoje - milinė statula prie Amalvo ežero. Jei Ūžšala neduodavo šalčio, žmonės puldavosi prie jo moters, vardu Gnibės. Ji vaizduota kaip moteris, apsisiautusi drobule, vienoje rankoje turi peilį, o kitą ranką ištiesusi, lyg norėdama permaldauti dievaičius. Jos medinė statula buvo ant Saivų ežero kranto Punsko parapijoje. Aitvaras buvo pinigų ir turtų dievaitis. Garbinamas buvo nuo Šakališkių iki Miroslavo ir Nemunaičio. Jo statula buvo raudona, medinė kaip žmogaus su ragais. Ienoje rankoje turėjo raudoną gaidį, o kitoje - čeraslą su pinigais. Stovėjo Žilvijos šile, Miroslavo parapijoje. Jam degindavo gaidžius (p. 201).

Konfrontaciniam krikščionybės ir senojo tikėjimo santykiui ja katalikiškoje Lietuvoje suvokti svarbus kito J. Totoraičio informanto Jono Vaitulevičiaus, seno žmogaus, elgetos, jo sutikto Leipūnuose, gimusio Meteliuose 1816 m. liudijimas (Totoraitis J. Liškevos piliakalnis ir Vokės raganos // Lietuvių tauta: L. Mokslo Draugijos raštai, 1908, kn. 1, dalis 2, p. 206). Pasak J. Vaitulevičiaus Vokių buvo 6 seserys ir visos raganos. Viena gyveno Trakuose ant salos. Toji Trakų Vokė, po Kristaus gimimo, pasivertė meška ir bėgo į Vilnių. Sargai (pasakotojas sakė "abieščikai") užmušė ją sidabrine kulka. Kita - Algė Vokė - gyveno Punioje ant kalno. Algės tėvas pagavo berną kataliką anoj Nemuno pusėje (Trakų paviete) - ne valia buvo į aną pusę eiti - ir norėjo priverti priimti pagonių tikybą: "Priimk mano tikybą, o būsi mano žentas, duosiu aukso, kiek nori. Pagautasis bernas atsakė: "gyvastį pamesiu, o savo tikybos neatsižadėsiu". Už tai jį įmetė į pilies urvą. Naktį atėjo Algė ir pasiūlė bėgti bei priimti jo tikėjimą, tačiau juos bėgančius tėvas nušovė (Ten pat, p. 207). Apie kitas Vokes seseris sakė žinojęs, tik užmiršiąs (Ten pat, p. 207). Už pasakojimą gavo tris auksinus. Totoraitis: "Tasai senis turėjo rankose ražančių ir nuolat gyrėsi, kad jį dažnai kalbąs. Bet iš jo pasakojimų man išrodė, kad jis yra tik apkrikštytas senovės stabmeldys, kuriame šale silpnai suprastų krikščioniškų teisybių, gyvai dar užsilikę stabmeldiški lietuvių atminimai ir budai. Niekados nebuvau tikėjęs, kad tokį žmogų dar galima rasti Lietuvoje." (Ten pat, p. 208).

Totoraitis kelia klausimą kada visi tie aukojimai galėjo būti atliekami. Jis taip samprotauja: Jeigu dabartinių, arba nepersenei mirusiųjų, senių diedukai turėjo dar gana aiškius apie tas apeigas atminimus, tai, rodos, turėjo būti laikomos nepersenei." ("Senovės liekanos ir lietuvių mitologiški atminimai" (Lietuvių tauta: L. Mokslo Draugijos raštai, 1908, kn. 1, dalis 2,p. 202). XVIII a. pradžioje visas šis Suvalkijos plotas buvo padalintas tarp Kauno, Alvito, Seinų ir Trakų dekanatų. Tame "girininkų" kampe, kur šiandien Garliavos, Veiverių, Skriaudžių, Šilavoto, Plutiškių, Pakuonio, Igliaukos. Gudelių, Sasnavos, Šunskų, Senapilės, Gižų, Daukšų, Krosnos, Krokialaukio, Liudvinavo, Keturvalakių parapijos tuomet (XVIII a. pradžioj) nebuvo bažnyčių apskirtai. Visas šis giriomis padengtas kraštas buvo padalintas tarp Kauno, Prienų, Balbieriškio, Ūdrijos, Kalvarijos, Bartninkų, Lankeliškių, Vilkaviškio ir Pilviškių parapijų, o Daukšių parapijos teritorija buvo ne tik giriomis apžėlusi, bet ir turėjo daug vandenų ir pelkių (Žuvinto ir Amalvo ežerai, palios). Liudvinavo ir Daukšių parapiją pirmą kartą randame paminėtą Vilniaus diecezijos sinodo (1744 m.) aprašyme. Minima Daukšių bažnyčios parapija kaip Ūdrijos bažnyčios filija. Ūdrijos parapijoje iš 26 kaimų ir Daukšių parapijoje iš 10 kaimų tebuvo tik vienas kunigas "kamendorius" Ignotos Treciak. Labai abejotina, kad šis kunigas 36 kaimuose galėjo katechizaciją pravesti, todėl panašu, kad krikščionybė iš tiesų buvo menkai šiame krašte įleidusi šaknis. Tik nuo 1746 m. Daukšiuose apsigyvena kunigas (Ten pat, p. 203). Todėl, pasak Totoraičio stabmeldiškų papročių laikymąsi, apeigas ar bent paskutinius jų pasireiškimus galima datuoti arba XVII a. arba XVIII a. pradžia, o vieni kiti atsiminimai galėjo siekti ir senesnius laikus (Ten pat, p. 203). Anot Totoraičio prieš tai "senovės dievaičiai ir jų garbintojai, krivaičiai, bus turėję čia gana ramią, gal paskutinę visoje Lietuvoje, vietą." Ir dar kartą Totoraitis primena, kad Daukšių parapija tarp palių iš abiejų pusių yra labai atkampi. Tai galėjo "versti iš visų pusių krikščionystės varomus krivaičius bėgti su savo dievaičiais į Daukšius, tarp plynių ir balų užslėptas, girias pasislėptų. Dievaičių garbinimas galėjo ateiti čia drauge ir su pirmaisiais gyventojais mažai kiek krikščionystės įtėkmėje esančiais. Atkampioje vietoje begyvendami, jie ilgiau, negu kitur galėjo užlaikyti savo prabočių palikimą." (Ten pat, p. 204).

Savo veikale "Sūduvos Suvalkijos istorija" (D. 1. - Kaunas: VDU Teologijos-filosofijos fakulteto leidinys, 1938) Totoraitis pateikia papildomus, Daukšių apylinkių uždarumą, atokumą, ir atitinkamai menką christianizaciją liudijančius faktus. Jo teigimu medinę bažnyčią Daukšiuose pastatė etmonas, Vilniaus kaštelionas ir vaivada, Punios seniūnas (1709 - 1730). Ji buvo Ūdrijos filija. 1744 m. Daukšių parapijoje buvo Daukšių, Plynių, Vanupių, Kumečių, Geležinių, Padovinių, Kūlokų, Putriškių, Amalviškių, Dzingų kaimai. Daukšių parapijos ribos XVIII a. bėgyje ne kartą keitėsi. 1864 m. parapijiečiai pastatė mūrinę bažnyčią. 1905 m. pastatyta mūrinė klebonija (p. 485). Prieš karą Daukšių parapijoje buvo penki dvarai. Riečiuose šalia dvaro buvo sena medinė koplyčia, paminėta 1744 m. prie koplyčios gyveno kunigas 1791 - 1804 m. Dabar ten jau yra nedidelė parapija (p. 486). 1907 m. gegužės 29 d. laiške Basanavičiui Totoraitis pristato savo požiūrį į tai, kodėl jo manymu pagonybė taip ilgai išsilaikė Daukšiuose: "Dėl ko Daukšiuose ilgiau pagonybė galėjo laikytis, man rodos, kad viena priežastis yra pirmajame straipsnyje išdėta: atsti vieta tarp plynių ir pelkių nedavė įeiti naujoms įtekmėms; o čia esančios senovės liekanos ilgiau prilaikė ir nedavė užmiršti mitologiškų atminimų." (p. 28). Daukšiai buvo tarsi "sąsmaugėje tarp dviejų palių iš abiejų pusių, savo piliakalniais, kalneliais paliose, kalneliais papaliuose, kur yra iškasama senų kaulų [...] galėjo būti stipri senovės tvirtovė [...]" (p. 29). "Ši aplinkybė, kad Daukšiai galėjo būti senovės tvirtovė, traukianti prie savęs lietuvius savo senais atminimais gyvenančius gali būti viena iš svarbiausių priežasčių, dėl ko Daukšiuose ilgiau užsiliko pagonystė." (Katilius Algimantas. Kaip Jonas Totoraitis rinko tautosaką Daukšių parapijoje // Suvalkija, 1997, p. 29).