Mangirdas Bumblauskas: Žemaitija sukrikščionėjo XVII a. pirmoje pusėje. Ar iš tiesų taip? | 2020 birželio 15 d.
Mangirdas Bumblauskas pretenduoja į originalios lietuvių (žemaičių) visuomenės christianizacijos koncepcijos autoriaus statusą. Šį kartą paanalizuosime M. Bumblausko žemaičių christianizacijos, arba, anot jo, konversijos koncepciją ("Žemaitijos virsmo iš pagoniškos į krikščionišką visuomenę klausimu" (Sakralieji baltų kultūros aspektai. - Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 107 - 138). Jis laikosi nuostatos, kad vidinė (visuomenės) konversija Žemaitijoje įvyko XVII a. pirmoje pusėje. Kiek tai pagrįsta?
M. Bumblausko
konversijos (ir depagonizacijos) samprata remiasi neprievartiniu šio proceso
vaizdiniu. Tai ypač akivaizdu iš bendrosios išvados, kur sakoma, kad visuomenės
konversija negali būti paspartinama išorinėmis priemonėmis - politinėmis
akcijomis ir teisiniais aktais. Tačiau, jei paanalizuosime M. Bumblausko visuomenės
konversiją įrodančius kriterijus - pagoniškų dievų sąrašai ir aukojimai
dievams, paskutinieji suaugusiųjų krikštai ir pakankamas parapijų tinklo tankis
(bei vienuolynų atsiradimas), tai bet du paskutinieji akivaizdžiai yra
išorinio - prievartinio - teisinio pobūdžio. Tuo tarpu pirmasis kriterijus -
dievų sąrašai - labai gali būti atsitiktinis, neįvertinant galimo dievų
garbinimo išlikimo ir vėliau. M. Bumblausko koncepcijoje akivaizdžiai
neįvertinamas psichologinis šio proceso aspektas. M. Bumblauskas, tiesa, kalba
apie vidinę konversiją - mentaliteto pokyčius, tačiau visa tai išplaukia iš
neprievartinio konversijos - depagonizacijos - pobūdžio sampratos. Tačiau toks
požiūris akivaizdžiai neteisingas, nes neįvertinami tuo metu vykę raganų
procesai, o be to, faktinė konversiją patiriančių žmonių - liaudies - būklė. Juk
kalba eina apie valstiečius, kurių dauguma buvo baudžiavinėje priklausomybėje
(didelė jų dalis lažininkai), taigi, visais požiūriais priklausomi nuo krikščionybę
skleidžiančiųjų - dvasininkų, vienuolių, ponų - taigi nuo jų vykdytos indoktrinacijos.
Todėl "parapijų tinklo pakankamas tankis" tik paliudija, kad atsirado
prielaidos vadinamai konversijai (pats terminas "konversija" liudija
neprievartinį krikščionėjimą, kas yra nepagrįsta), tas pats pasakytina apie
vienuolynus - jų atsiradimas vėlgi tik prielaida konversijai. Be to, visiškai
nekalbama apie šių institucijų darbo efektyvumo laipsnį - atrodo, vadovajamasi
prielaida, kad pats parapijos ar venuolyno atsiradimas reiškia pagonybės
išnykimą toje vietovėje. Bet tai absurdas. Tai tik prielaida tam. Jų veiklos,
jei ji efektyvi, vaisiai gali pasirodyti tik po tam tikro laiko. Juo labiau
atsižvelgiant į tai, kad žemaičių visuomenėje jokio entuziazmo krikščionybės
atžvilgiu negalėjo būti. Be to, atsižvelgiant į prievartinį krikščionybės skleidimo
pobūdį visiškai kitaip reikia vertinti ir Martyno Mažvydo laiško informaciją -
tai tik prisitaikymo reiškinys, būtinas išlikimui. Apskritai, klaidingai
vadovaujamasi nuostata, kad pagonybė galėjo būti išpažįstama tik atvirai.
Klaidinga ir nuostata apie lygiavertį krikščionybės ir pagonybės funkcionavimą,
nenorint pripažinti, kad pagonybė buvo griežtai draudžiamas, baudžiamas, už
įstatymo ribų esantis tikėjimas, neturintis jokio institucinio palaikymo. Todėl
ir pagonybę liudijantys faktai įgyja visai kitokią reikšmę. Taigi, M. Bumblauskas
pateikia gerokai iškreiptą Žemaitijos krikščioniškosios visuomenės
susiformavimo vaizdą. Tačiau jo padarytos išvados turi tam tikrą reikšmę. XVII
a. pirmoje pusėje Žemaitijoje iš tiesų susiformavo pačios minimaliausios
prielaidos taip vadinamai visuomenės konversijai, jei jau laikytumėmės M.
Bumblausko terminologijos: parapijų tinklas, vienuolynai (nors parapijų
tinklas, suaugusiųjų krikštai ir vienuolai iš tiesų buvo ne
"konversijos" kriterijai, o prielaidos "konversijai").
Beje, M. Bumblauskas galėjo pridėti dar ir suaktyvėjusius raganų procesus,
dvarininkų valdžią valstiečiams. Dvarininkai buvo labai suinteresuoti
valstiečių christianizacija ir depagonizacija - juk tai reiškė liaudies
pacifikaciją. Tačiau taip vadinama konversija truko bent iki XVIII a. antrosios
pusės, o gal ir pabaigos, kai liaudis jau iš tiesų nuoširdžiai ėmė laikyti save
katalikais bei susiformavo Šventosios Žemaitijos vaizdinys. O jeigu M. Bumblauskas
nori skirti vadinamąją visuomenės konversiją nuo vidinės konversijos,
neatsižvegiant į psichologinius veiksnius, motyvaciją bei realias krikščionybės
diegimo istorines aplinkybes, tuomet, remiantis M. Mažvydo laišku, o taip pat tuometiniu
propagandiniu Lietuvos kaip krikščioniškos šalies užsieniui pristatymo vaizdiniu
apie visuomenės konversiją jis galėtų kalbėti jau XVI a., nes jau tuo metu būta pakankamai valstiečių,
kurie viešai išpažino krikščionybę (lankė bažnyčias šv. Mišių metu, dalyvaudavo
katalikiškose šventėse), kartu toliau laikydami save senojo tikėjimo
pasekėjais. Pagal M. Bumblausko kriterijus daugiau ar mažiau reguliaraus
bažnyčios lankymo (o būtent tai ir liudija M. Mažvydo laiškas) turėtų
užtekti visuomenei laikyti krikščioniška.
Bet jis pats nelinkęs to daryti. Jei taip, tuomet M. Bumblauskas tegul dar
kartą pamąsto ar jo pasirinkti visuomenės konversijos kriterijai pakankami.