Mangirdas Bumblauskas: Žemaitija sukrikščionėjo XVII a. pirmoje pusėje. Ar iš tiesų taip?

Mangirdas Bumblauskas pretenduoja į originalios lietuvių (žemaičių) visuomenės christianizacijos koncepcijos autoriaus statusą. Šį kartą paanalizuosime M. Bumblausko žemaičių christianizacijos, arba, anot jo, konversijos koncepciją ("Žemaitijos virsmo iš pagoniškos į krikščionišką visuomenę klausimu" (Sakralieji baltų kultūros aspektai. - Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 107 - 138). Jis laikosi nuostatos, kad vidinė (visuomenės) konversija Žemaitijoje įvyko XVII a. pirmoje pusėje. Kiek tai pagrįsta?

M. Bumblausko konversijos (ir depagonizacijos) samprata remiasi neprievartiniu šio proceso vaizdiniu. Tai ypač akivaizdu iš bendrosios išvados, kur sakoma, kad visuomenės konversija negali būti paspartinama išorinėmis priemonėmis - politinėmis akcijomis ir teisiniais aktais. Tačiau, jei paanalizuosime M. Bumblausko visuomenės konversiją įrodančius kriterijus - pagoniškų dievų sąrašai ir aukojimai dievams, paskutinieji suaugusiųjų krikštai ir pakankamas parapijų tinklo tankis (bei vienuolynų atsiradimas), tai bet du paskutinieji akivaizdžiai yra išorinio - prievartinio - teisinio pobūdžio. Tuo tarpu pirmasis kriterijus - dievų sąrašai - labai gali būti atsitiktinis, neįvertinant galimo dievų garbinimo išlikimo ir vėliau. M. Bumblausko koncepcijoje akivaizdžiai neįvertinamas psichologinis šio proceso aspektas. M. Bumblauskas, tiesa, kalba apie vidinę konversiją - mentaliteto pokyčius, tačiau visa tai išplaukia iš neprievartinio konversijos - depagonizacijos - pobūdžio sampratos. Tačiau toks požiūris akivaizdžiai neteisingas, nes neįvertinami tuo metu vykę raganų procesai, o be to, faktinė konversiją patiriančių žmonių - liaudies - būklė. Juk kalba eina apie valstiečius, kurių dauguma buvo baudžiavinėje priklausomybėje (didelė jų dalis lažininkai), taigi, visais požiūriais priklausomi nuo krikščionybę skleidžiančiųjų - dvasininkų, vienuolių, ponų - taigi nuo jų vykdytos indoktrinacijos. Todėl "parapijų tinklo pakankamas tankis" tik paliudija, kad atsirado prielaidos vadinamai konversijai (pats terminas "konversija" liudija neprievartinį krikščionėjimą, kas yra nepagrįsta), tas pats pasakytina apie vienuolynus - jų atsiradimas vėlgi tik prielaida konversijai. Be to, visiškai nekalbama apie šių institucijų darbo efektyvumo laipsnį - atrodo, vadovajamasi prielaida, kad pats parapijos ar venuolyno atsiradimas reiškia pagonybės išnykimą toje vietovėje. Bet tai absurdas. Tai tik prielaida tam. Jų veiklos, jei ji efektyvi, vaisiai gali pasirodyti tik po tam tikro laiko. Juo labiau atsižvelgiant į tai, kad žemaičių visuomenėje jokio entuziazmo krikščionybės atžvilgiu negalėjo būti. Be to, atsižvelgiant į prievartinį krikščionybės skleidimo pobūdį visiškai kitaip reikia vertinti ir Martyno Mažvydo laiško informaciją - tai tik prisitaikymo reiškinys, būtinas išlikimui. Apskritai, klaidingai vadovaujamasi nuostata, kad pagonybė galėjo būti išpažįstama tik atvirai. Klaidinga ir nuostata apie lygiavertį krikščionybės ir pagonybės funkcionavimą, nenorint pripažinti, kad pagonybė buvo griežtai draudžiamas, baudžiamas, už įstatymo ribų esantis tikėjimas, neturintis jokio institucinio palaikymo. Todėl ir pagonybę liudijantys faktai įgyja visai kitokią reikšmę. Taigi, M. Bumblauskas pateikia gerokai iškreiptą Žemaitijos krikščioniškosios visuomenės susiformavimo vaizdą. Tačiau jo padarytos išvados turi tam tikrą reikšmę. XVII a. pirmoje pusėje Žemaitijoje iš tiesų susiformavo pačios minimaliausios prielaidos taip vadinamai visuomenės konversijai, jei jau laikytumėmės M. Bumblausko terminologijos: parapijų tinklas, vienuolynai (nors parapijų tinklas, suaugusiųjų krikštai ir vienuolai iš tiesų buvo ne "konversijos" kriterijai, o prielaidos "konversijai"). Beje, M. Bumblauskas galėjo pridėti dar ir suaktyvėjusius raganų procesus, dvarininkų valdžią valstiečiams. Dvarininkai buvo labai suinteresuoti valstiečių christianizacija ir depagonizacija - juk tai reiškė liaudies pacifikaciją. Tačiau taip vadinama konversija truko bent iki XVIII a. antrosios pusės, o gal ir pabaigos, kai liaudis jau iš tiesų nuoširdžiai ėmė laikyti save katalikais bei susiformavo Šventosios Žemaitijos vaizdinys. O jeigu M. Bumblauskas nori skirti vadinamąją visuomenės konversiją nuo vidinės konversijos, neatsižvegiant į psichologinius veiksnius, motyvaciją bei realias krikščionybės diegimo istorines aplinkybes, tuomet, remiantis M. Mažvydo laišku, o taip pat tuometiniu propagandiniu Lietuvos kaip krikščioniškos šalies užsieniui pristatymo vaizdiniu apie visuomenės konversiją jis galėtų kalbėti jau XVI a., nes jau tuo metu būta pakankamai valstiečių, kurie viešai išpažino krikščionybę (lankė bažnyčias šv. Mišių metu, dalyvaudavo katalikiškose šventėse), kartu toliau laikydami save senojo tikėjimo pasekėjais. Pagal M. Bumblausko kriterijus daugiau ar mažiau reguliaraus bažnyčios lankymo (o būtent tai ir liudija M. Mažvydo laiškas) turėtų užtekti visuomenei laikyti krikščioniška. Bet jis pats nelinkęs to daryti. Jei taip, tuomet M. Bumblauskas tegul dar kartą pamąsto ar jo pasirinkti visuomenės konversijos kriterijai pakankami.