Marcelino Iragui Redin: „Naujoji aušra: sąmonės nubudimas“ |2021 rugsėjo 20 d.

09/20/2021

Konspekto forma pristatysime Marcelino Iragui  Redino knygą "Naujoji aušra: sąmonės nubudimas" (Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2012). Įsiklausykime į ispanų karmelito, mistiko Marcelino Iragui Redino žodžius. Štai tokia šio krikščionių mąstytojo vizijose matyta krikščionybė turi ateitį gimstančioje Naujojoje solidarios žmonijos epochoje. Tos tamsybės, kurios žmoniją kuo toliau tuo labiau užgula ir gresia jos pavergimu bei didelės dalies jos sunaikinimu, yra tamsa prieš aušrą. Išgyvename sunkius Naujosios sąmonės gimdymo skausmus. Mūsų laukia dideli sukrėtimai, bet Naujosios, globaliosios sąmonės gimimas neišvengiamas. Pokyčiai neišvengiami, nors ir labai skausmingi. Atsiverkime jiems. Ir tautos išliks tos, kurios sugebės atsiverti šiai sąmonei, perkonstruoti savo socialines, kultūrines, mentalines, religines konstrukcijas.

Marcelino Redin Iragui: iš tikrųjų kiekvienas turime sąmonę, tačiau ji gali būti apimta letargo, kietai miegoti ... (p. 5). Knyga tiems, kurie turi drąsos atpažinti gyvenimą valdantį netikrąjį "aš", arba ego, ir yra pasiryžę ištrūkti iš to netikrojo "aš", arba ego, valdžios. Tiems, kurie ieško būdų apšviesti savo sąmonės gelmes Tiesos Dvasia (p. 6). Padėti žmogui suvokti save patį, žvelgti į save ne kaip į nieko vertą kalinį, bet kaip į turintį privilegiją į begalinius Dievo turtus. Galimybė pasijusti Dievo palaimintu kūrėju, kurį valdo nuolatinis pranašumo siekis (p. 8). Dangaus Karalystė slypi mūsų visų esybėje, ir ji nesiliauja kitusi, rutuliojusis ir tobulėjusi. Mūsų pačių siela šaukiasi mūsų iš vidaus ir patiki mums pranašiškų galių (p. 9). Mūsų pasaulio ateitis labai priklauso nuo neeilinės, už sąmonės ribų esančios patirties, kuri vienija mus supančią tikrovę ir leidžia mums žvelgti vieniems į kitus kaip į brolius, sujungtus neperskiriamais saitais (p. 9). Pasiekti grynosios sąmonės lygmenį ir taip atrasti visa ko tikrovės vienybę (p. 9). Keliauninke, čia kelio nėra, tačiau jis atsiras tau keliaujant. Skaitytojas privalo klausyti savo vidinio balso, kai šis jam sako nesustoti susidūrus su tuo, kad nepažįstama, nenorėti visą laiką keliauti vien kitų pramintais keliais, juk gyvenimas yra nuolatinis kūrimas ir atsinaujinimas (p. 10).  Patys įžvalgiausieji regi artėjantį šventąjį Dievo kalną, kurį kai kurie vadina Naująja Sąmone, arba tiesiog Sąmone (p. 24). 

Katalikas reiškia visas - jis turi būti atviras visai tiesai, kad ir kur ji būtų. O visa tiesa negali būti užsidariusi nei dogmų rinkiniuose, nei tikinčiojo galvoje. Ji telpa tik išsilaisvinusioje ir Šventosios Dvasios apšviestoje širdyje (p. 26). Tolstant nuo žodžių reikia žengti į vidinę šventovę, kurioj Dievas, būdamas Šviesa, mūsų laukia [...]. (p. 27). Naujojo sąmonės nubudimo ženklai kaskart tampa vis aiškesni. Jie pranašauja didelį šuolį į priekį link geresnio, vieningesnio, teisingesnio, žmogiškesnio ir dieviškesnio pasaulio. Dabartinė krizė, niekada anksčiau neplanuota, verčia mus tobulėti arba ristis į pražūtį (p. 27).

Dabartinio pasaulio individualistinėje aplinkoje net ir dvasingumo paieškos krypsta į egocentriškumą. Esti daug eklektiškų grupių, kurios bando išgyventi užsidariusios savo pačių getuose. Iš dabartinio individualizmo gimė ir saviraiškos judėjimai, kuriems priklausantys žmonės dedasi esantys patys sau dievai išganytojai (p. 28). Vis dėl to žmonių vieningumas ir santarvė nuolat auga ir tvirtėja (p. 29). Visame pasaulyje ėmė kurtis visuotinė sąmonė, kuri rūpinasi taika ir teisingumu. Kaskart atsiranda vis daugiau žmonių, kovojančių dėl žmogaus teisių, moterų teisių, vaikų teisių, engiamų tautinių ar socialinių mažumų teisių. Nors labai dažnai pastarosios grupės nariai būna priversti kovoti su aukštomis valdžios institucijomis. Kaskart atsiranda vis daugiau vieningumo tarp kenčiančiųjų ir nukentėjusiųjų, ir visai nesvarbu, kuriame pasaulio kampelyje jie yra. Naujoji kosmoso vizija padeda pasiekti gyvenimo vienybę (p. 29). Kai nubunda žmogaus sąmonė, jis iš pačių savo sielos gelmių sukuria ryšį su Dievu. Jis suvokia, kad visi žmonės turi vieną bendrą Tėvą. Jis suvokia, kad mums visiems skirta amžinai gyventi kaip broliams tuose pačiuose namuose, ne žmogaus rankomis sukurtuose (p. 31). Kai Jėzus sako "man", Jis turi omenyje ne individualųjį "aš", bet neapsakomai didesnį "Aš", visos žmonių giminės "Aš", netgi viso kosmoso "Aš". Sekti su Jėzumi reiškia susitapatinti su tuo didžiuoju "Aš" - jo mes visi ir esame - su pačiu Jėzumi Kristumi, su visa žmonių gimine ir su visais Dievo kūriniais (p. 31). Žmogaus siela skleidžiasi ir kyla , kai tik jis įsisąmonina, jog visi esame viena didelė šeima (p. 33).

Šiuolaikiniam mokslui tenka pripažinti nepaaiškinamo slėpinio egzistavimą. Slėpinio, kuris slypi tiek makrokosmose, tiek ir mikrokosmose. Daugiau nei 99 proc. atomo yra tuštuma, visiškas niekas. Ir toje tuštumoje atomo dalelės sugeba čia pradingti, čia vėl atsirasti. ... Kiekviename atome veikia nematoma ranka. Ir ne šiaip laikrodininko, o Tėvo ir Motinos, pagrindinio gyvenimo šaltinio. Kai atmerktomis sielos akimis glostai gėlytę ar medžio lapelį, žinai, kad glostai pačią Kūrėjo ranką (p. 35). Pasaulis yra ne vieta, o nenutrūkstamas procesas, paslaptingos ir nepaliaujamos Dievo kūrybos vaisius. O mes patys ne gyvename šiame pasaulyje, o esame šis pasaulis, visi esame šio proceso dalis (p. 35). Dievas yra transcendentinis (esantis anapus pasaulio), ir imanentinis (esantis pasaulyje). Transcendentinis todėl, kad žmogaus protui Jo pasiekti neįmanoma. Apie Jį tvirtai tik galime pasakyti, kas Jis nėra. ... Tačiau "vienu metu Dievas yra visose visatos vietose, visuose savo kūriniuose, kiekvienoje atomo dalelėje. ... Visata yra didis Dievo apsireiškimas, ir ne tolimojo Dievo, bet Dievo, kuris kuria čia ir dabar, čia ir dabar. Jis visur skleidžia būtį ir gyvybę. Galima sakyti, kad visata yra Dievo kūnas (p. 37).

Šventoji Dvasia esti visame kosmose, visoje visatoje ir tūkstančiais skirtingų būdų apreiškia mums Dievą visose kultūrose ir visose religijose. Be galio pavojinga mums įtikėti, kad esame visagaliai tiesos valdovai. Kas taip mano, yra tvirtai užrakinęs visas tiesos duris. Tiesa visados yra didesnė už patį žmogų, didesnė už visas dogmas ar parašytus žodžius (p. 38). 

Esame piligrimai, tiesos ieškotojai (p. 39). Šiame pasaulyje mes visi esame piligrimai, tiesos ieškotojai. Kas Dievą jau atrado, tiksliau, kas jau patyrė ir suvokę Dievo malonę, tas pažino begalinį Tėvą, kuris motiniška meile rūpinasi mumis ir visais mūsų mylimais artimaisiais (p. 39). Dar visai neseniai vaikštinėjau po Kauną su kitu karmelitu, abu vilkėjome įprastus karmelitų abitus. Staiga priešais ėjęs vaikinukas sustojo, pažvelgė į mus ir pareiškė "Dievo nėra". Kas nuoširdžiai tai sako, galbūt liudija didžią tiesą. ...žmogaus proto skurtas ir pavergtas jam tarnauto dievas yra pavojingas. Toks dievas susivienija su mumis ir eina prieš kitus. Taip, amžiams bėgant, religinės įvairių tikėjimų programos skatino neapykantos, socialinių konfliktų ir nesibaigiančių karų proveržius (p. 40). Šventas ir neliečiamas Dievo vardas dažnai tariamas be reikalo, todėl kai kurie tikėjimo skledėjai ir dabartiniai mistikai stengiasi šį vardą tarti tik ypatingais atvejais. Jie tvirtai tiki Gyva Būtybe, Kūrėju, neapsakomu ir neišreiškiamu, transcendentiniu mūsų visų Tėvu, kurį Jėzus vadina Arba ir su kuriuo susitapatina. Todėl dabartiniai tikėjimo skleidėjai ir mistikai stengiasi Dievą vadinti kitais vardais, kaip antai: Gyvybe ar Absoliutu (p. 40). ...turime savęs paklausti: kur Kristus turi daugiau mokinių - Bažnyčioje ar už regimų jos ribų" Kur yra daugiau mistikų - tarp krikščionių ar tarp visų be išimties tikėjimų žmonių? (p. 41).

Šventoji Dvasia plevena aukščiau racionaliojo proto ir kviečia mus pasikliauti vien grynu, tyru tikėjimu bei veržtis aukštyn - tiesiai į visatos Kūrėjo širdį. Ji kviečia mus su džiaugsmu patirti, kad Dievas yra ir Tėvas ir Motina (p. 43).

Dangiškasis Tėve ir Motina, dėkojame Tau, kad sukūrei mus, žmones, pagal savo paveikslą. Dėkojame Tu, kad savo Sūnaus, mūsų mylimojo Jėzaus krauju mus išvadavai. Ir šią mums sunkią valandą meldžiame Tave, kad Šventoji Dvasia nupūstų mūsų žemiškąjį laivą link Tavo Šventosios Valios uosto, kad padėtų Tavo žemiškajai šeimai susiorientuoti ir nuplaukti iki Šventojo Naujosios Sąmonės Kalno (p. 44).

Dangiškasis Tėve ir Motina, ... meldžiame Tave, kad Šventoji Dvasia nupūstų mūsų žemiškąjį laivą link Tavo Šventosios Valios uosto, kad padėtų Tavo žemiškajai šeimai susiorientuoti ir nuplaukti iki Šventojo Naujosios Sąmonės Kalno (44).

Turime išsilaisvinti nuo proto valdžios - išgryninti nuovoką. Palikti prisiminimus saugančią kertelę - išgryninti savo atmintį. Numalšinti savo širdies troškimus ir potraukius, kad galėtume skristi laisvi ir netrukdomi, - išgryninti savo valią (p. 48).

Dar giliau nei moralinė sąmonė slypi mūsų vidinė sąmonė, arba, tiesiog sąmonė. Ji leidžia mums matyti, išgirsti, pažinti ir atsakyti vadovaujantis kai kuo aukštesniu už protą. Tai ... regėjimas be jokių minčių ir apmąstymų (p. 52).

Esminis klausimas: kas aš esu? Tai esminis ir pats sudėtingiausias klausimas, kokį tik žmogus gali sau užduoti. Kai rimtai jį sau užduodu, galiu išgirsti teis balsus. Pirmas ir pats iškalbingiausias yra mano proto balsas, nieko neįtariantis apie egzistuojantį slėpinį. Paskui išgirstu tikėjimo bals, kuris įsiskverbia į slėpinį pats to nesuvokdamas. Jis mane visiškai užtikrina, bet nedemonstruoja to akivaizdžiai. Galiausiai aš išgirstu savo sąmonės balsą, sklindantį ties akivaizdumo riba - tai proto netrikdomas regėjimas (p. 53).

Dauguma žmonių visiškai ir išskirtinai susitapatina su fiziniu ir psichologiniu savo paveikslu. Bet šie paveikslai jokiu būdu negali būti pastovūs, jie labai lengvai pažeidžiami baimės, nerimo, netikrumo... Ir tai deformuoja tų žmonių pasaulio vaizdą (p. 57).

Kas yra tas trečiasis balsas, kuris atsako į mano klausimą "kas aš esu"? Tai nubudusios sąmonės balsas. Esu kai kas daug svarbesnio, nei man sako mano protas ar įsivaizduoja mano išdidusis ego. Esu paslaptinga būtybė, esanti virš visų savo patirčių, esu tas, kuris galvoja, klausia ir atsako. Ir esu pirmiau bet kokio proto suvokimo (p. 60). Augustinas rašė: "Kai įtikinai mane, jog privalau sugrįžti prie savęs paties, aš įsigilinau į save, o Tu, Viešpatie, buvai mano vedlys. Aš susitelkiau į save ir praregėjau savo sielos akimis, aukščiau savojo proto, praregėjau nenugalima šviesa, visiškai kitokia šviesa" (p. 60).

Suvokęs tai, kas nesu, paneigs savo tapatybę su tuo, ką man sako mano protas, aš panaikinau didžiausią kliūtį, trukdžiusią man pažinti tikrąją šlovingąją ir nuostabiąją savo tapatybę. Savo sąmonės akimis žvelgiu virš savojo proto, žvelgiu toliau, nei mano mintys ir mąstymas gali pasiekti, žvelgiu į patį savosios būties branduolį (p. 63). Kai suvokiame savojo ego egzistavimą, jis, nors ir lieka mumyse, nebetenka viešpatavimo galios, praranda mūsų gyvenimo kontrolę (p. 63). Pasaulyje, kuriame gyvenu, dažnai susiduriu su žmonėmis, kurie nepaprastai susitapatinę su jų smegenyse skambančiu balsu, kruopščiai užprogramuotu jų įtikėtų religijų (p. 64).

Iš tikrųjų naujosios Sekminės jau čia pat. Jau dabar yra žengtas nemažas žingsnis budinant naująsias žmonių sąmones. Po truputį griaunamos žmonių proto sukurtos ribos, normos ir taisyklės, tūkstančius metų viešpatavusios mūsų pasaulyje ir kėlusios itin daug nereikalingo skausmo ir kančios (p. 67).

Žmogaus ego pastaruoju metu padaryti nuostoliai kelia didelį nerimą. Mūsų planetos ištekliai negailestingai eikvojami, didėja nepakeliama planetos gyventojų nelygybė... Ir visa tai kelia grėsmę žmogaus išlikimui. Tačiau Dievas Tėvas su begaliniu gailestingumu atkeliauja mūsų išvaduoti per naująsias Sekmines: artinasi kolektyvinis vidinės sąmonės nubudimas. Ir kai visos žmonijos sąmonė nubus, išvysime, jog visi esame viena didelė šeima (p. 72).

Tas grožis, kuriuo dangiškasis Tėvas mus, žmones apgaubė, yra už visų mūsų protui suvokiamų ribų. Nesistenk jo nei įsivaizduoti, nei suvokti. Pažvelk į savo vidų ir tai įsisąmonink. Įsisąmonindamas tą nesuvokiamą grožį, jautiesi grožio šaltiniu. O rezultatas visada tas pats - tikras džiaugsmas ir begalinis dėkingumas (p. 81).

Laikui bėgant žmogus pats susikūrė dievą pagal savo paveikslą ir panašumą. Ir karštas tikintysis, remdamasis savo proto sukurtu dievu, jaučiasi galįs visus įtikinėti, jog jam priklauso tikroji religija (p. 95). Mistikai bendrauja su Dievu ne protu, o širdimi. Tačiau, norėdami apie Jį kalbėti kaip visi, jie privalo vadovautis proto sukurtais vaizdiniais ir žodžiais. Dažniausia jie (pvz., šv. Kryžiaus Jonas) pasitelkia pačius tyriausius, artimiausius ir švenčiausius žmonijos kada nors regėtus vaizdinius, tokius kaip Visagalis Tėvas, Mylinčioji Motina, o svarbiausias jų - dieviškasis Sutuoktinis, mylintis ir ištikimas (p. 96).

Tiesa, kaip ir Dievas, neaprėpiama. Ji yra visur ir visuose, tačiau niekam nevalia jos pasisavinti. ... Dar visai neseniai toks tiesos savinimasis kėlė brolžudiškus karus, per kuriuose buvo stengiamasi bet kokia kaina išnaikinti "eretikus".

Kad išsivaduotum nuo proto valdžios, gyvenk dabartyje (p. 110). Išnaikinti sąmonės laiką - tai išnaikinti ego. Tai nereiškia išnaikinti laikrodžio laiką, tai reiškia taikiai ir harmoningai gyventi dabartyje. Kad sugebėtume gyventi dabar, kaip tai daro Dievas, labai svarbu mums susitaikyti su dabartine situacija. oje atrasime ir pačią Dievo Karalystę (p. 113).

Išsivaduosi nuo proto valdžios, jie gyvenimą priimsi tokį, koks jis yra (p. 114).

Pasakyti "taip" dabarčiai - tai pasakyti "taip" Dievui (p. 115).

Svarbiausia yra gyvenimo kasdienybė (p. 116).

Laimė gimsta iš mūsų dėkingumo dabarties momentui, gyvenimui čia ir dabar pilnatvei, tokiai pilnatvei, kuri po truputį skleisi mums įvairiais pavidalais tada, kai Dievas to panorės, ir taip, kaip Jis to panorės (p. 118).

Gyvenime turime vieną vienintelį vaidmenį - būti tai, kas iš tikrųjų esame (p. 133).

Iš naujo atsiverti sau pačiam (p. 140).

Proto galią ugdanti veikla (p. 141).

Dvigubas pašaukimas: aktyvusis ir pasyvusis. Kaip ir kiekvienas žmogus, aš turiu dvigubą pašaukimą: aktyvųjį ir pasyvųjį (p. 141).

Aktyvusis mano pašaukimas skatina mane veikti. Kaip svarbu yra būti ten, kur Dievas nori, kad būčiau, ir daryti tai, ką Dievas nori, kad daryčiau! (p. 144). Aktyvusis pašaukimas rutuliojasi horizontalioje gyvenimo plotmėje, laike ir erdvėje. Jis susideda iš daugybės žingsnių ir nesibaigiančių pokyčių (p. 144). Pasyvusis pašaukimas rutuliojasi vertikalioje plotmėje. Tokioje, kuri suteikia mūsų gyvenimui prasmę (p. 145). Ko šiomis dienomis reikia visuomenei, kad išgyventų, ko jai nedelsiant reikia - tai naujosios sąmonės, naujojo širdies regėjimo (p. 148).

Senosiose kultūrose pirmenybė buvo teikiama būties sąmonei. Todėl pagyvenę žmonės buvo gerbiami už jų išmintį ir dvasinę galią. Mūsų laikais kai kurie žmonės, jausdami artėjančią mirtį išsilaisvina iš proto valdžios ir pirmą kartą savo gyvenime pajaučia tikrąją savo tapatybę, tada ima spinduliuoti ramybe ir džiaugsmu (p. 149).

Svarbiausia yra ne tai, ką darome, o tai, kaip darome (p. 153). Atlikdamas nemalonų kasdienį darbą pabandyk visą dėmesį skirti tam, ką darai. Labai greitai ta veikla ims tau patikti. Iš tikrųjų laimė priklauso ne nuo veiklos pobūdžio. Ji priklauso nuo vidinės tavo šventovės, nuo to, kas joje gyvena (p. 155).

Pasistenk suvokti, kad šią akimirką Dievas tave apšviečia savąja šviesa, o tavo dvasinį kūną pripildo savosios energijos. Ilsėdamasis pasinerk į pačią Dievo esybę (p. 159).

Iš pradžių Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą. Laikui bėgant daugelis žmonių susikūrė Dievą pagal savo pačių paveikslą ir panašumą. Kas yra tie našiausi kūrėjai? Pamaldūs tikintieji, kurie į žmogų žvelgia kaip į visišką niekalą (p. 162). Bandydami suvokti Dievą protu, prarandame Tikrąjį Dievą, Dievą Meilę, Dievą Tėvą ir Motiną, ir liekame tik su proto sukurtu vaiduokliu, kurį vadiname Dievu. ... Akivaizdus to įrodymas milijonai Dievo vaikų, kurie buvo įkalinti ir kankinami, sudeginti gyvi ar pakarti. Juk tai nesuvokiamas siaubas! Ir tai tik viso labo bandymas nudžiuginti Tėvo širdį, kad žvelgdamas į juodas Savo bandos avis nepatirtų siaubo. Pats metas nubusti ir išsilaisvinti iš apgaulės! Tačiau ir dabar Dievo ir tiesos vardu nesiliaujama rengti teismų, skelbti bausmes nuosprendžių, kelti įtarinėjimų, kančių ir nesantaikos tarp tos pačios šeimos vaikų. O paslaptingasis Kristaus Kūnas nesiliauja plūdęs krauju. Būtent dėl šios priežasties kai kurie šiuolaikiniai mistikai ir pranašai vengia vartoti šventąjį Dievo vardą. Jie labiau linkę vartoti Būties, Absoliuto, Dvasios ir pan. terminus (p. 156).

Jaudinamai kalbėdami apie mūsų vienybės su Dievu patirtį, mistikai vartoja tokius posakius, kuriuos žmonės, nemokantys išsilaisvinti iš juos varžančio proto, lengvai pavadins panteistiniais, neigiančiais skirtumą tarp Kūrėjo ir Jo kūrinio (p. 171). Vienybės suvokimas yra į žmogaus sudievinimą vedančios mistinės patirties centre (p. 173).

Individualizmas tiesiogiai prieštarauja dieviškajam planui, tokiam, kurį Dievas sukūrė žmonėms, kad šie gyventų vieni nuo kitų priklausomi. Į šį pasaulį dar niekada niekas neatėjo savarankiškai ir niekada niekas tokiu netaps. Individualizmas prieštarauja žmogaus laimei ir gerovei (p. 180).

Dievas visiškai susitapatina su ūsų artimu. Dievas yra viena su visais žmonėmis (p. 189).

Jėzus tikriausiai niekados nemąstė apie naujos religijos sukūrimą. Jo laikais nauja religija būtų turėjusi stoti į kovą su kitomis religijomis, kad apgintų savo tiesas ir išsiplėstų. Jėzus siekė nutiesti žmonijai naują kelią, grįstą visišku pasitikėjimu dangaus Arba ir visuotine brolybe (p. 190).

Holistinis asmenybės apsivalymas. Šiandien Šventoji Dvasia siūlo mums naują istorijos, žmogaus ir visatos sampratą, leidžiančią mums kuo aiškiausiai suvokti, kad viskas susiję su viskuo ir su Visa. Tai vadinamoji holistinė samprata. Žmogus yra visuma ir veikia kaip visuma: jis auga, tobulėja kūrybiškai sąveikaudamas su kutais žmonėmis, aplinka ir įvykiais, visiems ir į viską atsakydamas begaline meile (p. 287). Tiek sveiko, tiek ir ligoto gyvenimas yra vienas ir jį suvokti reikia pagal holistinę sampratą. Iš šios naujosios sampratos kilo ir holistinis viso žmogaus, jo dvasios ir kūno, įskaitant fizinę, socialinę ir ir kosminę jo aplinką, gydymas (p. 288).

Išsilaisvinimas iš prisiminimų. Leistis iki pat šaknų (p. 291).