Masonai Alecho Karpentjero romane “Švietimo amžius” | 2020 gegužės 21 d.

Alecho Karpentjero (Alejo Capentier y Valmont) (1904 - 1980)) romanas lietuvių kalba išleistas 1969 m., taigi, netrukus po to, kai jis buvo baigtas rašyti - 1962 m.

Karpentjeras buvo žymus Kubos rašytojas (taip pat eseistas ir muzikologas), padaręs didelę įtaką visos Lotynų Amerikos literatūrai. Gimė Lozanoje, užaugo Havanoje ir visada laikė save kubiečiu. 1912 m. Alejo su šeima persikėlė iš Kubos į Paryžių. Nuo mažens kalbėjo prancūziškai. Buvo kairiųjų pažiūrų, padėjo kurti Kubos komunistų partiją,  Už pasipiešinimą Gerardo Machado y Morales diktatūrai ir manifesto prieš Machado režimą parašymą praleido 40 dienų kalėjime. Už savo kairuoliškas pažiūras buvo ištremtas iš šalies. Grįžo į Kubą po Fidelio Kastro vadovaujamos revoliucijos triumfo 1959 m. Dirbo Valstybinėje leidykloje. Nuo 1966 m. ėjo ambasadoriaus pareigas Paryžiuje. Tyrinėjo afrokubizmo elementus, Kubos muzikinį palikimą. Visa tai atsispindi jo romanuose. Jis buvo vienas pirmųjų magiškojo realizmo (maravilloso) atstovų. Jo literatūrinis stilius laikomas barokiniu. Buvo labai veikiamas prancūzų siurrealizmo. Jo kūryboje dažnai naudojamai folkloro elementai kaip magiškos tikrovės kūrimo priemonė (https://en.wikipedia.org/wiki/Alejo_Carpentier).

Anglų kalba romanas "Švietimo amžius" išleistas pavadinimu "Sprogimas katedroje" - toks yra simboliškas ir pranašiškas vienam svarbiausių romano herojų paveikslo turinys: paveiksle vaizduojama apokaliptinės katastrofos vizija - pavaizduotos išlėkusios į orą kolonos, tarsi plūduriuojančios erdvėje, išlaikiusios savo kontūrus tam, kad po akimirkos kristų į žemę ir sunkiais luitais prislėgtų išsigandusius žmones. Aišku tai aliuzija į tai, kad senojo režimo priešinimasis ir sukelia revoliucijų ekscesus. Pagrindinių veikėjų keturi: trys labai turtingo Havanos pirklio vaikai (tiesą sakant vienas jų dviejų jo vaikų - Sofijos ir Karlo - pusbrolis Estebanas, tačiau auginamas kartu su jo vaikais) ir prancūzų komersantas, masonas ir revoliucionierius Viktoras Hiugas. Romano siužetas ir sukasi apie jį ir šiuos tris jo masoniškomis laisvės ir lygybės idėjomis susižavėjusius, atsižadėjusius katalikybės bei revoliucijos reikalui atsidavusius jaunuolius. Minėtas turtingas pirklys romano pradžioje miršta, palikdamas savo vaikams didžiulius rūmus ir klestinčią prekybinę firmą. Po tėvo mirties jaunuoliai, paklusdami visuomenės normoms, gedi tėvo, lanko gedulingas mišias, likdami užsidarę nuo visuomenės, tačiau juos vilioja didžiulis, pilnas paslapčių pasaulis. Jie bando tokį susikurti savo didžiuliuose namuose. Ir staiga į šį jų vaikišką pasaulį įsiveržia Viktoras Hiugas. Vieną naktį jie išgirsta įnirtingą durų plaktuko kalimą, kuris nesiliauja visą naktį. Plaktukas - akivaizdi aliuzija į masonus (šis darbo įrankis naudotas ložės meistro kaip jo valdžios simbolis). Tokių aliuzijų, ženklų ir tiesioginių masonų apeigų, ritualų ir legendų aprašymų romane pilna. Nesunku nuspėti, kad ir pats pats rašytojas greičiausiai buvo masonas. O jis juk parėmė Kubos revoliuciją, dirbo komunistinės Kubos diplomato pareigose, taigi vienaip ar kitaip respektavo marksizmą, komunizmą. Neįtikėtina, kad jis tiek daug ir taip atvirai rašo apie masonų vaidmenį sukeliant revoliuciją. Tai štai taip įnirtingai kaldamas plaktuku į Sofijos, Karlo ir Estebano namus ir gyvenimus įsiveržia masonas Viktoras Hiugas. Jis sužavi jaunuolius, pakeri juos ir visiškai atverčia į savo pasaulėžiūrą. Kartu su savo bičiuliu mulatu gydytoju ir masonu Ože Viktoras išdėsto jiems "filantropijos" - žmonių laisvės, lygybės ir brolybės ideologiją - pajungdamas juos revoliucijos reikalui, suvoliodamas juos siekti Ateities miesto - laisvos ir intelektualios, mokslui ir jo atradimams pasišventusios visuomenės, išsilaisvinusios nuo krikščionybės su jos sukaulėjusiomis dogmomis. Kuboje prasidėjęs masonų persekiojimas priverčia Viktorą ir Ože bėgti į prancūzų valdas Karibuose. Kartu su jais į kelionę leidžiasi ir jaunuoliai. Tačiau Haityje prasidėjęs vergų sukilimas, Viktoro namų sudeginimas ir Ože brolio nužudymas priverčia juos išsiskirti. Sofija ir Karlas grįžta į Havaną, o jų pusbrolis Estebanas su Viktoru leidžiasi į revoliucijos apimtą Paryžių. Estebanas priimamas į masonų gretas, įsitraukia į revoliucinę veiklą baskų krašte, Gvadelupės saloje, Gajanoje. Tačiau kuo toliau, tuo labiau Estebano kritiškumas auga, matant kaip revoliucija virsta plika prievarta ir ją įgyvendinančiųjų egoistinių valdžios ir turto siekių patenkinimo priemone. Štai vergams paskelbiama laisvė, tačiau atsisakantys dirbti giljotinuojami, išgelbėtieji parduodami vergvaldžiams, o į valdžią atėjus Bonapartui juodaodžiai sugrąžinami savo buvusiems šeimininkams. Visa Kajena nusėjama nepaklusnių vergų kartuvėmis bei jų namų gaisrų ugnimis. O dar prieš tai revoliucijos trubadūras Viktoras nuolankiai paklūsta Robespjero dekretui, įvedančiam Aukščiausios esybės kultą, pasmerkiant ateistus kaip pikčiausius revoliucijos priešus. Estebanas patiria visą revoliucijos idealų išsigimimą. Tuo tarpu jos sesuo Sofija ir brolis Karlas Havanoje lieka ištikimi masoniškiems ir revoliuciniams idealams. Nusivylusi Viktoro suburžuazėjimu, kurį mylėdama buvo pas jį nuvykusi, galiausiai apsigyvena su savo išlaisvintu pusbroliu Estebanu Madride ir ten žūsta.

Toks romano siužetas. Jis tėra rėmai plačiai XVIII a. pabaigos revoliucinės epochos Europos ir Naujojo pasaulio visuomenės panoramai. Knygoje puikiai atskleidžiami katalikiškos visuomenės Ispanijos kolonijose pasaulėžiūriniai ir socialiniai lūkesčiai, visuomenės stratifikacija. Tai ir retrogradiška Ispanijos kolonijinės valdžios administracija, besivadovaujanti monarchijos, katalikų tikėjimo ir senosios luominės santvarkos išsaugojimo siekiais (išraiškingas pasažas: tardytojas suimto Estebano klausia: jūs frankmasonas? jūs išsižadate Jėzaus Kristaus ir mūsų švento tikėjimo? Jūs pritariate prancūzų revoliucijos idėjoms?). Tai ir beteisiška juodaodžių vergų, karts nuo karto sukylančių ir žiauriausiai keršijančių savo baltiesiems šeimininkams, padėtis.

Didžiausią susidomėjimą sukelia masonų vaizdavimas. Romane neįtikėtinai daug pasažų apie masonų ritualus, apeigas, "masoniškumo" apraiškas kasdieniniame gyvenime. Detaliai parašomas Estebano priėmimas ložę. Jis blizgant nuogoms špagoms prisiartina prie Jachino ir Boaso kolonų, visaregės akies ir tetragramos, prie Saliamono antspaudo ir Mėnulio ciklo žvaigždės. Pasipuošę nimbais ir emblemomis stovi Kadošo riteriai ir rozenkreuceriai, Varinio žalčio ir Karališkosios arkos ordinų kavalieriai, Šėtros, Libano ir Jeruzalės kunigaikščiai. Didysis magistras architektas, Aukštasis slaptosios karalystės kunigaikštis. Jis iš lėto artinosi prie Gralio taurės paslapčių, žengė į tą pasaulį, kur netašytas akmuo įgyja kubo formą, kur saulė pateka virš akacijos. Estebanui vaidenosi, kad jis yra Visatos centre, kad savo galva remiasi į dangaus skliautą, o kojomis liečia kelią, vedantį iš Vakarų į Rytus. Išėjęs iš tamsaus Apmąstymų kambario su atlapais marškiniais širdies pusėje, nuoga dešinės kojos blauzda ir basa kaire kojas, mokinys atsakė į tris ritualinius klausimus. Po to ryškiai sušvito žiburiai - šventieji Švietimo amžiaus žiburiai. Ėjo į jį apgraibomis kaip aklas, nes uždengtomis akimis, tarsi jį būtų stūmusi kažkieno aukštesnė valia, tačiau aiškiai suvokdamas prasmę savo į haliucinaciją panašios kelionės, kurios tikslas pasiekti Ateities miestą.

Knygos autorius puikiai sugeba atskleisti masonų judėjimo peripetijas, opozicinio, priešiško "altoriaus ir sosto" sąjungai, monarchijai ir Katalikų tikėjimui dvasinio ir mentalinio klimato kūrimą. Masonai visur ieško filosofiškai mąstančių žmonių. Knygoje atskleidžiama kaip palyginti plačiai buvo žinomi masonų ritualai, legendos, kaip puikiai buvo žinoma, kad savo nusiteikimu jie jau yra sąmokslininkai prieš altorių ir sostą (jaunuolių globėjas iš pasipiktinimo drebėdamas šaukia: "jie garbina Liuciferį, niekina Kristų, spjaudo ant kryžiaus, liaupsina Ozyrį ir Izidę, ruošia tarptautinį sąmokslą, siekdami nuversti esamą santvarką"), o kai kurie jų, vykdydami ložėse jiems kaip masonams uždėtą pareigą rūpintis visuomenės gėriu, ėmėsi ir realių revoliucinių veiksmų. Knygoje įtikinamai pristatomas masonų ložių kaip pasaulėžiūrinės organizacijos, kurios nariai kalbėjo apie žmogaus prigimties ir santvarkos keitimo, humanizavimo (prigimties šlifavimo) problemas. Nesunku suvokti, kad masonų darbo ložėse, ritualų, apeigų ir legendų slaptumas buvo reikalingas tam, kad dvasiškai atskirti juos nuo katalikiškos aplinkos (išplėšti juos iš Bažnyčios įtakos), sudarant sąlygas jiems bręsti nepriklausomoje nuo dominuojančios religijos socialinėje terpėje. Būtent masonų aplinkoje sklido pačios futuristiškiausios idėjos - pasaulio begalinumo, daugeriopumo, protingų būtybių egzistavimo kitose žvaigždžių sistemose ir pan. idėjos. Būtent čia buvo lavinama vaizduotė ir protas, kuriami pasaulio pertvarkymo ir žmogaus prigimties perketimo projektai. Romane gausybė gamtos, miestų, atskirų daiktų bei gamtos reiškinių aprašymo su nuorodomis į simbolinę jų reikšmę, kas puikiai parodo į ką atkreipdavo dėmesį masonų idėjose brandintas protas: gyvenimo ciklo tęstinumas (vaisius bręsta, auga, nukrinta, supūna ir iš jo belieka bespalvė sėkla. Tačiau gyvenimo ciklas prasideda iš naujo, be jokios pertraukos: po keleto savaičių iš gulinčio ant žemės sėklos prasikala medelis. Gyvenimo begalybė, gyvenimo ir mirties ciklas begalinis. O sraigės kiaute Estebanas matė įvairiausių architektūrinių derinių užuomazgas - geometriniams dėsniams pajungtas kreives ir voliutas, preciziškas kūgines figūras, tūrių pusiausvyrą, arabeskas, kuriose galima įžvelgti architektūrines įmantrybes. Potyris jūroje: miriadai pirmuonių jūroje, skirtų paaukoti Saulei.

Romane puikiai atskleidžiamas išsiskyrimas tarp racionalios-materialistinės-ateistinės ir iracionalios-mistinės-simbolinės masonijos. Jį simbolizuoja Viktoras Hiugas ir mulatas gydytojas Ože. Masonų judėjime ir ideologijoje sunkiausia suprasti būtent šią racionalumo ir mistiškumo sąveiką, o taip pat konfrontaciją tarp besąlygiškos ištikimybės masonų judėjimui (net grąsinant mirtimi) reikalavimo ir akivaizdaus istorinio fakto, kad masonai tikrai veikė vieni prieš kitus. Prisiminkim tik Pancūzijos - Rusijos karą. Akivaizdu, kad Napoleono armijos ir Rusijos armijos daugelis karvedžių buvo masonai. Tačiau jie veikė priešingose pusėse. Puikiai tuos dalykus išmanančio Karpentjero knyga leidžia tai suprasti. O būtent, kad darbas ložėse, pati masonų ideologija buvo tik priemonė atsiskirti nuo pasenusios, retrogradiškos krikščioniškos aplinkos tam, kad auklėti ir sudaryti sąlygas patiems ugdytis naujoje solidarumo žmonijai dvasioje. Tačiau ugdymosi rezultatai priklausė tik nuo pačių besiugdančiųjų. Ložės tik sudarė tam sąlygas. Tas simbolinis turinys - ritualai, apeigos, legendos, mitai, pasakojimai apie masonų istoriją - tebuvo būtinas identitetui užtikrinti pagrindas. Daugeliui jie nebūtinai turėjo įpareigojančią priimti tai pažodžiui reikšmę, o būtent tik identiteto užtikrinimo priemonę. Tuo tarpu kitiems tai tebuvo tik minimumas, atspirties taškas toliau gilintis į būties paslaptis. Tos pirminės "mėlynosios masonijos" legendos ir jų interpetacija tebuvo katalikiško katekizmo atitikmuo. Štai čia ir išryškėjo skirtis tarp racionaliosios masonijos, besivadovaujančios Anglijos Didžiosios Ložės, susikūrusios 1717 m. konstitucijomis ir įstatais, ir mistinės (Škotų, Yorko, Švedų ir kitokių ritualų aukštesniųjų laipsnių), o taip pat įvairiausių mistinių ordinų narių, kurie siekė būties struktūros suvokimo ir dieviškumo savyje atskleidimo, o ne vien filantropinių laisvės, lygybės ir brolybės idealų įgyvendinimo. Būtent socialistų ir komunistų pirmtakai ir buvo tie racionalieji masonai. Jiems masonų ložės tebuvo priemonė verbuoti šalininkus socialiniam perversmui. Romane ta skirtis išryškėjo Viktoro ir mulato gydytojo Ože ginče. Gydytojas Ože tikėjo burtais ir pats ėmėsi magijos. Jis buvo įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus turi antrininką augalą pasaulyje. Ože didelį įspūdį paliko iliuminatas Martinesas de Paskualis, filosofas, kuris sakėsi galįs per kontinentus užmegzti dvasinius ryšius su savo sekėjais. Tam solsticijos ar ekvinokcijos dienomis filosofas ir jo mokiniai atlikdavo kabalistines apeigas. Ože pasakojo apie magnetizmo stebuklus, tikėjo mesmerizmo galia,  galimybe prasiskverbti į ateitį buriant iš knygų, veidrodžio, rankos linijų, sapnų ir pan. Jis operuodavo sąvokomis, paimtomis iš kabalos ir platonikų, remdavosi katarais. Pasakojo apie slaptus ordinus: Azijos brolius, Koheno išrinktuosius, Avinjono iliuminatus, Tikrosios Šviesos brolius, Fildelfus, Rozenkroicerius. Visi jie siekė bendro idealo, troško įgyvendinti lygybę ir harmoniją, stengėsi tobulinti žmogų, kuriam proto ir šviesos dėka lemta pasiekti aukštumas. Rėmėsi jis ir krikščionybės paveldu: buvo įsitikinęs, kad daugelio žmonių norą sekti Kristumi reikia paversti aistringu tobulybės siekimu. Tada kiekvienas stengsis būti panašiu į legendinį Kristų, mėgins pasiekti žmogiškojo tobulumo viršūnę. Tikslas - išlaisvinti žmoguje transcendentines jėgas. Ože sakydavo: žmogų tik tada gali pasiekti tikrijo šviesa, kai jis pažadins savyje dieviškąją kibirkštį, kurią jame nuslopino materija.

O štai Viktoras Hiugas buvo iš racionaliųjų masonų, juo tapusiu dėl savo konkrečių politinių ir socialinių projektų bei savo ateizmo. Jakobinų diktatūros metais masonai Viktorui tapo revoliucijos priešais. Darbas ložėse jam virto masonišku maskaradu, laiko gaišimu niekams, išdavikišku siekimu nusigręžti nuo epochos, atitraukti žmones nuo tiesioginių pareigų. Be to, nepriimtinaas buvo masonų nuosaikumo skelbimas. Tokie buvo ir O. Babefas bei jo šalinininkai babuvistai - Prancūzijos revoliucijos laikotarpio komunistai ir vėlesni K. Markso komunistai. Tik pradiniame etape jie veikė masonų gretose. Veliau jie padarė nuoseklias pasaulėžiūrines išvadas, išgrynindami savo materialistinį - ateistinį nusistatymą ir susikurdami nuoseklią materialistinę pasaulėžiūrą. Be to, naujoje, laisvoje nuo feodalinių - katalikiškų prietarų visuomenėje nebereikėjo socialinio apsauginio gaubto. Taip mistinė ir racionalioji masonijos srovės galutinai išsiskyrė, racionaliajai virtus tiesiog komunistiniu judėjimu.

Romane puikiai pristatoma sudėtinga žmogaus psichologija kai net labiausiai įsitikinęs respublikonas masonas sugrįždavo prie krikščionybės, o savo ruožtu krikščionio netenkino paviršutiniškos katalikiškos dogmos. Matydamas atėjus į valdžią Bonapartui atgaivintą masonų veiklą, Estebanas samprotauja: žmonės pasiilgę kryžiaus. Kiekvienam korsarui reikalinga šventovė, kuri jis galėtų padėkoti dieviškai jėgai, išmėginimų metu išgelbėjusiai jam gyvybę. Nuėjęs į ligoninę Kajanoje, kur kalėjo ištremti revoliucionieriai, apstulbo pamatęs kryžių. Estebanas: didingas dialogas tarp nukryžiuoto Kristaus figūros atrodė amžinas, nepajungtas nei laikui, nei erdvei. Viskas tarsi tilpo tarp griežtų juodmedžio kryžiaus linijų ir beribio, neramaus vandenyno. Ir tarp šių polių kabojo mirštamus sopulius patyrusio ir vėliau prisikėlusio Kristaus kūnas. O juk nukryžiuotasis buvo jo vaikystės liudininkas. Jam Estebanas patikdavo savo mintis. Kokia daugybė brangių prisiminimų siejosi su Kristaus vardui. Revoliucijos silpnybė pasak Estebano yra ta, kad Aukščiausioji Esybė yra dievybė be istorijos, neturėjusi savo pranašo, savo Mozės. Ji nevirto kūnu ir krauju, negyveno tarp žmonių. Ceremonijose Aukščiausiai Esybei trūko tikro sakrališkumo, apgalvotų tradicijų, nesugriaunamo tikėjimo, niekinančio visa, kas laikina, atsitiktina. Estebanas jaudinosi žiūrėdamas į nukryžiuotąjį, kuris sugrąžino širdžiai vaikystės atmosferą. Kristus jam priklausė pagal paveldėjimo atmosferą. Gvadelupės saloje po pragariško anglų bombardavimo iš visokių požemių lindo į dienos šviesą vienuoliai dominikonai, tarsi vaiduokliai išdygdami prie sužeistųjų su kažkokiomis mikstūromis ar antpilais. Šiomis aplinkybėmis žmonės nebekreipdavo dėmesio į vienuoliškus rūbus. Žmonės priimdavo jų paslaugas bei pagalbą, o paskui atsirasdavo ir kryžius, ir šventieji aliejai. Buvo tokių, kurie jausdami artėjančią mirtį plėšdavo nuo savęs Respublikos kokardas ir maldaudavo nuodėmių atleidimo.

Mes matom sudėtingą pereinamojo meto žmogaus situaciją, pasiklydusio tarp pasenusios tradicijos ir neišvengiamo Likimo šeimininko sukamo rato sąlygojamų permainų - ateities baimę ir nenorą pasilikti atgyvenusioje praeityje. O tarp praeities ir neišvengiamos ateities - taktiniai ėjimai, kompromisai, taikymasis prie silpnos žmogaus prigimties ir kartu paieška atramos, peržengiančios laikinas tradicijas ir visas novacijas - Didžiosios, Amžinosios Tradicijos.