Matas Pretorijus apie Prūsiją ir prūsus iki Vokiečių ordino užkariavimų | 2021 kovo 30 d.
Konspekto su paaiškinimais forma pristatysime Mato Pretorijaus (1635 - 1704) knygą "Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla" (Vilnius, LII, T. 2 (2004 m.) ir T. 3 (2006 m.)).
Atkreiptinas dėmesys, jog XVII a. Prūsijos istorikas kildina prūsus iš gotų, tačiau gotų nesieja su germanais, vokiečiais, vokiškai kalbančiomis tautomis ir šalinis. Tiksliau pasakius gotus jie laiko polietniniu dariniu, kurių tik dalis kalbėjo vokiškai. Jis ir getus, dakus, vandalus, svebus bei alanus kartu su gotais (gudais) sieja į vieną grupę. Iš tiesų pasak M. Pretorijaus gotai yra Sarmatijos dalis. Taigi gotai iš esmės yra sarmatai, kurie pasak Pretorijaus, kalbant šiuolaikiniais terminais buvo slavai ir gotai. Ir iš tiesų, ne vienoje vietoje Pretorijus priskiria Slavonijos tautų grupei. Žinoma, šiais laikais toks požiūris atrodo anachronistiškai. Tačiau, iš kitos pusės, mes žinom slavų kilmės iš baltų teoriją, na o pati prūsų kalba kai kuriomis savo gramatinėmis formomis bei žodynu iš tiesų turi nemenkų sąsajų su slavų kalbomis. Tad labai galimas dalykas, jog net ir istorinių laikų priešaušryje (X - XII a.) realia galėjo būti etniniai dariniai, laikytini tarpiniais tarp slavų ir baltų, juo labiau žinant dar ankstesniais laikais plačiuose Rytų Europos plotuose vykusius baltų asimiliacinius su slavais procesus. O jau kalbat apie M. Pretorijaus laikus - tiek Prūsijos kunigaikštystės, tiek Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus, ta baltų ir slavų difuzija tiek lingvistiškai, tiek tautinės tapatybės pagrindu buvo dar akivaizdesnė, todėl savaime vertė deklaruoti slaviškai-baltiškos Sarmatijos egzistavimą bei senųjų prūsų priskyrimą jai. Labai galimas dalykas, kad baltų ir slavų lingvistinės ir etninės diferenciacijos pamatas yra iš dalies ir religinis, susijęs su pavaldumo ir ištikimybės seniesiems religiniams centrams lygiu (laipsniu).
Kita įdomesnė M. Pretorijau veikale išryškėjusi tema - senųjų prūsų požiūris į moterį ir santuoką. M. Pretorijus jį susiformavo iš priešiškai pagonių prūsų atžvilgiu nusiteikusių Ordino kronikininkų ir kitų - ankstesnių bei vėlesnių - kitų tautų krikščionių kronikininkų bei istorikų pranešimų apie prūsų lyčių santykius. Iš juos referavusio M. Pretorijaus sektų, kad prūsai praktikavo daugpatystę, visiškai nevaržomą lytinį gyvenimą, moterų pirkimą ir net grobimą bei visišką vaikų priklausomumą tėvams, net iki galimybės jiems nužudyti savo vaikus. Kai kurie dokumentai, o visų pirma 1249 m. Christburgo sutartis, kurią patys Ordino tuo metu užkariauti prūsai pripažino, lyg ir rodytų, kad tokie krikščionių kronikininkų požiūriai turi pagrindą. Tačiau kai kurie faktai rodo, kad krikščionių kronikininkai ir istorikai neskyrė retorikos, lingvistinių išsireiškimų prūsų švenčių, apeigų metu nuo realų žmonių santykių, priimdami juos tiesiogiai. Todėl prūsų ir kitų baltų lyčių santykiai reikalauja detalaus ir išsamaus tyrimo, nors neverta abejoti, jog jie buvo laisvesni, nes religiškai ir politiškai motyvuoto krikščionių valstybių reikalavimo griežtai laikytis monogenetizmo.
Lukšaitės įvadas tomui Nr. 2: M. Pretorijus senosios Sarmatijos teritorijoje gyvenusias tautas: venedus, gotus, senuosius prūsus, lenkus, kuršius ir žemaičius, remdamasis jam žinomų bei istorikų tekstuose užfiksuotais kai kurių žodžių panašumai, priskyrė slavų, Slavonijos tautų grupei (p 20). Istoriko nuomone senieji gotai gyvenę priešų didįjį tautų kraustymąsi Sarmatijos teritorijoje, konkrečiai Prūsijoje, todėl dalį kai kurių istorikų informacijos apie gotus, getus galima esą taukyti prūsams. Pretorijus konstatavo, kad aptariamoje teritorijoje tarp Dono ir Reino jo laikais "gyveno daugybė skirtingų tautų ir nacijų, kurios kadaise visos buvo laikomos gotais" (p. 21).
Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 2): dabartinė Vokietija nėra tas pats, kas buvusi Germanija, o paprasčiausia dabartiniai vokiečiai yra užvaldę keltą Germanijos kraštų. Todėl jie įkūrė kolonijas ir kartu įvedė savo kalbą (p. 103). Senovės germanai buvo slavonų tautos ir kalbėjo slavonų kalbomis, todėl logiškiausia tokį vardą išvesti iš slavonų kalbos (p. 107). Iš visų vendų tautų prakilniausi liko gotai, kurių didžioji dalis senų senovėje gyveno daugiausia Prūsijoje (p. 149). Plinijus įrodė, jog vien tik gotai renka gintarą (p. 149). Neišvengiami peršasi išvada, kad gotai Tacito laikais buvo prūsų žemių šeimininkai ir tie gotai buvo išgarsėję aisčių vardu, jie klestėjo iki Teodoriko, gotų karaliaus Italijoje. Adomas Bremenietis kalba apie Prūsijos gotus ir sembus. Boleslovo Narsiojo laikais gotai ir lenkai buvo laikomi viena tauta. Lenkai, priėmę ir ėmę skleisti krikščionybę, to vardo (gotų) atsisakė. Ir jis liko tik prūsams. Vincentas Kadlubekas prūsus vadina ne kitaip kaip getais, t. y. gotais (p. 151). Nuo senų senovės Prūsija priskiriama gotams ir venetams (p. 153). Walahhfrido Strabono liudijimai negali paneigti mūsų nuomonės, nes jie tik teigia, jog būta gotų, būtent atvykusių iš tuometinės Graikijos ar vokiečių žemių, kurie kalbėjo vokiškai ir kartu su jais [vokiečiais] buvo priėmę krikščionių tikėjimą (p. 171). Tuo metu Romos imperijoje vokiečiai visur dominavo ir buvo galingiausi, o kadangi gotai su jais nuolat bendravo, tai perėmė ir vokiečių kalbą; tai, kad senovės gotus ir dabartinius šviesus sieja kai kurie papročiai, taurumas, aprangos panašumas, neduoda pagrindo juos laikyti viena tauta (p. 173). Gotai buvo sarmatų tautos, o ji nors per šimtmečius ir labai pasikeitusi, vis dėl to manoma, jog prūsų kalba išliko savajame areale ir sugebėjo apsisaugoti nuo svetimšalių. Ta kalba labai artima lenkų, dalmatų, čekų, rusų kalboms ir beveik ta pati kaip žemaičių, vendų verulų, kuršių kalbos. Prūsijoje iškiliausia buvo gotų gyvenvietė, ir jie vieni rinkdavo gintarą, Žodis "guota" vartojamas namų ūkyje. Tai vadinami trobesiai ir namų reikmenys (p. 179). Prūsų, lietuvių ir žemaičių kronikose skaitome, kad tas ar kitas kilmės iš kilmingos guotos, t. y. iš kilmingų namų ir šeimos. Šis žodis rašoma su diftongu, taip tarsi būtų ištariama "Guoata". Galiausiai praturtintas galūne -onis (p. 181). Daug šios kalbos žodžių baigiasi su -onis (Miesczionis (miestietis) (p. 181). Vandalai ar greičiau bandalai. Dar ir šiandien Prūsijoje, Žemaitijoje, Lietuvoje, Livonijoje, Rusijoje kaimo gyventojai, laikantys gyvulius vadinami nuo žodžio banda (p. 197). Pretorijus mano, kad tos tautos ne kas kita kaip sarmatų gotai. Vandalai tikrai yra gotų ir sarmatų tautos, kurios, nors pagal jų vadus ir skirtingai pavadintos, bet šiaip laikėsi vienodų papročių, įstatymų, religijos, kalbos ir buvo tos pačios kilmės (p. 201). Senovės autoriai vieningai sutaria, jog gotai kilę iš žemių prie Meotų jūros. Būtent iš mūsų Sarmatijos jie atkeliavo per mūsų Ukrainą. Iš ten jie ėmė veržtis Vokietijon ir anapus Reino, su savimi vesdamiesi alanus, kurie taip pat gotų tauta. Ir viena Germanija buvo palei Vyslą, o kita - prie Reino Prancūzijoje. Yra skirtingos Germanijos (p. 203). Jornandas gotus įkurdina į rytus nuo vandalų, į vakarus - markomanus, dabartinius čekus. Visos šios sritys kadaise buvo priskiriamos Sarmatijai, o ten gyvenusios tautos iš tikrųjų buvo slavų tautos (p. 203). Iš to, kad gotus ir vandalus vadino germanais, negalima daryti išvados, kad jie buvo vokiečiai, nes germanai gotai nuo seno buvo vadinami sarmatais. Kalbant apie vendų kunigaikščių vardus, yra daugiau įrodymų, kad jie buvo sarmatai ir slavai negu vokiečiai (p. 207). Skanciją (Skandiją) Pretorijus mato ne Skandinavijoje, o palei Baltijos jūrą (p. 217). Žodį Scanzia geriau kildinti iš sarmatų kalbos, būtent iš žodžio Skannu (p. 219). Prūsija taip pat priklausė Skancijaai, tai ir Prūsijos tautos priskirtinos prie Skancijos tautų. Taigi Prūsijoje taip pat būta žmonių, senoviškai vadintų skancijais (p. 221). Vardais Svionen, Svejones, Sveii dar vadinamos ir pačios save vadina prūsų ir kuršių tautos, gyvenančios pakrantėje tarp Livonijos ir Sembos (p. 231). Prie Rytų jūros buvo aukščiausioji valdžia ir kariuomenės štabas ir pati Prūsijos imperija senaisiais laikais buvo tokia didelė, todėl ir ir Sveji buvo išgaarsėję ir žinomi romėnams (p. 233). Cluverijaus nuomone aisčių gyventos žemė driekėsi per visą Livoniją, Prūsiją, Žemaitiją, dalį Lietuvos ir Mozūrijos, sudarydamos beveik tokio dydžio teritoriją, kokią Vokiečių ordinui atvykus į Prūsiją, valdė Prūsijos monarchas krivis (p. 237). Aisčiai buvo galinga valstybė, nes bandė užmegzti draugystę su garsiuoju karaliumi Teodoriku (p. 239). Aisčiai minimu sąryšyje su gintaru (p. 239). Krivio naudojami mediniai ženklai, kurie ir dabar naudojami Nadruvoje, buvo vadinami krivūle. Marcelinas tas krivūles vadino Virgae - "rykštės" (p. 271). Vyriausiais burgundų žynys vadinosi Zynistas, kai kas tą vardą rašo Sinistas, jis kilęs iš žodžio Zynys - tuo vardu prūsų žyniai buvo vadinami nuo neatmenamų laikų. Kadangi prūsų žyniai buvo nepranokstami burtininkai, tai dabar tuo žodžiu vadinamas burtininkas, nes pagal kilmę tas žodis reiškia išmintingą vyrą, jis kilęs iš Zynnu, t. y. "žinau" ir "suprantu", nes tokie pagonių žyniai turėjo viską žinoti ir viską iš anksto numanyti (p. 319). Aelwingai Prūsijoje buvo žmonės, turėję reikalą su sidabru ir ir alavo rūda, nes prūsiškas žodis Elwas, kurį nūnai lietuvis, rusas ir žemaitis taria Alwas, reiškia "alavo ir sidabro rūda"; dabartiniai nadruviai, sūduviai, skalviai Prūsijoje taip vadino alavo ir sidabro rūdą, kurios kartas jie dar ir šiandien aptinka savo Cupurn, arba Pillukschtis, t. y. "senovės prūsų valdovų kapavietėse - pilkapiuose"" (p. 327). Kai vėliau tenykštėse kalvotose žemėse netoli Elbingo, kaip įrodo Simonas Grunau, o juo remdamasi - C. Hennenbergeris ir kiti, pradėta iškasti daug sidabro ir alavo, tai vietinius gyventojus, kurie jais prekiavo su jūrininkais ir pirkliais, imta vadinti Aelwinger. Tai davė upei vadą Elvinus (p. 329). Tikrieji senovės Prūsijos gotų palikuonys, arba, šiandienos ištarme, gudai, turi patarlę (p. 329). Pretorijaus nuomone daugelio senovės prūsų akys buvo gelsvai pilkos, melsvai pilkos. O tokios akys atrodo kone rūstingos. Ir tarp nadruvių ir skalvių, kaip ir tarp sūduvių pasitaiko daug glaucorum, "pilkų" akių, kurios labiau panašios į geltonas ir pilkas. Adomui Bremeniečiui prūsai buvo melsvai pilkų akių, raudonveidžiai ir ilgaplaukiai žmonės (p. 333). Prūsai buvo stambaus kūno sudėjimo žmonės, stiprių rankų, tvirtų kojų. Yra žinoma, kad kadaise Prūsijoje buvo milžinų. Senovės prūsai garsėjo ir tuo, kad ilgai gyvendavo ir sulaukdavo gilios senatvės (p. 341).
Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 2): Bretkūnas, Simonas Grunau mini prūsą Geidusą, pasižymėjusį kovose su žemaičiais, ypač mūšyje prie upės Thaudora. Simonas Grunau rašė: "Ordino broliai turėjo prūsą, vardu Geisusas, šis aplink save paklojo kalną lavonų. Jis buvo milžinas ir turėjo kardą, sunkų kaip du rieduliai, ką tuo kardu paliesdavo, tą ir nukaudavo" (p. 347). Prūsų kunigaikštis Muskas arba Mukas - jis apgynė prūsus nuo lietuvių, buvo kunigaikštis. Kaip rašo Grunau tas Muskas su dar 20 kitų vyrų pasmaugė 100 lietuvių (p. 347).
Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 2): Dar ir mūsų tėvų laikais Nadruvoje, Katniavoje, Įsrūties valsčiuje, klebonui paliepus iškasti rūsį buvo rasti milžiniško dydžio palaikai. Jo prakilnybė ponas baronas Jonas Casimiras von Ellenburgas, Prūsijos krašto valdytojas ir generolas majoras gavo vieną jų dantį jis buvo toks didelis, kad iš jo buvo galima padaryti tris dantis. "O senoji ponia kunigienė, velionė Kleinienė (tada jau garbaus amžiaus ir labai protinga moteris), 1658 metais man pačiam yra rodžiusi garankštinį dantį, kuris man pasirodė toks didelis, kad iš jo galėjai išpjaustyti keturis elinio žmogaus garankštinius dantis. Dar ir mūsų lakais Nadruvos mieste Įsrūtyje eksponuojami milžino kaulai, kuriuos aš palaikiau banginio griaučiais; ypač vienas šonkaulis [...], kurį pats ne kartą esu matavęs; sakoma, jog tą šonkaulį iškasę iš žemės, kai vienas miestietis gal prieš 60 metų ruošė pamatus namui. Sprendžiant iš šonkaulio proporcijų, tas žmogus turėjo būti šešis kartus didesnis negu dabartiniai žmonės. Nebeminėsiu, ką man įvairūs žmonės, čia pat, Nadruvoje, yra porinę apie tokius milžinus; galėtum tai palaikyti ir prasimanymais, jeigu nebūtum pats įsitikinęs, jog tai pasakojo patikimi žmonės" (p. 351).
Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 2): Pelkės, raistai netrukdydavo prūsams pulti krikščionis, nes jie turėdavo gerų ir slaptų kelių, kad tas pelkes apeitų arba per jas prasibrautų (p. 479). Jeigu Prūsijos kraštą reiktų suskirstyti pagal prūsų valdovo krivio jurisdikciją, turėtume jį priskirti tai šaliai, kuri dabar vadinasi Prūsija ir laikyti ją krivio tėvonija; i ją žmonės susijungė jurisdikcijos ir tikėjimo pagrindu ir sudarė gana didelę imperiją, Į tą monarchiją įėjo Mazovija, Žemaitija, Lietuva, Rusia, Kuršas, Livonija su tuo, kas joms priklausė, ir visos buvo pavaldžios kriviui (p. 485). Kraštas, kuris tikrai buvo vadinamas Prūsija, buvo pavadintas į 11 dalių (p. 485). Remdamasis Dusburgiečiu teigia, kad Prūsiją sudarė Kulmas, Pamedė, Pagudė, Varmė, Notanga, Semba, Nadruva, Skalva, Sūduva, Galinda, Barta (Didžioji, Mažoji ir Plikoji). Taip skirstant Prūsija skiriama nuo Lietuvos (Lietvania), kurią įkūręs Lietwas Vaidevučio sūnus. Pretorijui priimtinas teiginys apie Vaidevučio sūnus, bet labiau tikėtinas, kad kunigaikščiai buvo pavadinti kraštų vardais, o ne kraštai gavo valdovų vardus (p. 487). Galbūt Pagudės sritis buvo pavadinta kilmingos prūsų kunigaikštienės Poggo vardu. Minėtoji Poggo Baretchen esą buvo aptikta 1490 m. Elbingo moterų vienuolyne. Apie tai žymusis Friedericas Zamelijus savo posme rašė: neseniai matėme palaimintosios raginę diademą su negražiu brangakmeniu viduryje (p. 497). Semba yra mažtis Prūsijos kraštas, pats mažiausias, bet pagal gyventojų skaičių prilygo galingai karalystei. Jie galėjo išstatyti 4000 raitelių ir 40 000 pėstininkų. (p. 509). Prieš daugelį metų Prūsijos kraštas buvo ir kitaip suskirstytas.: Oberlandas, Hinterlandas, Nyderlandas ir Vitlandas. Dabar kraštas skirstomas į Karališkąją ir Kunigaikštiškąją Prūsiją. Karališkąjai priklauso ir Pomeranijos provincija, kurioje yra Dancigas ir kt. (p. 545).
Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 2): Heilig Beil - Heiligbeilis, prieš tai vadinosi Swięto miasto dėl stebuklingo ąžuolo, kuriame pagonys prūsai garbindavo savo dievą Gurchq. Kai kas teigia, jog prūsai miestą taip pavadino Heiligbeil, kad pirmasis Varmės vyskupas Anselmas kirviu nukirtęs tą šventą Gurcho ąžuolą, tas kirvis atitekę prūsams, kuri jį laikė šventu ir iš to kilo miesto pavadinimas (p. 639).
Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 2): Memelio miestas nuo senų senovės vadinamas Kleipeda (p. 405). Penkių mylių Geizericho ežerą, kuriame buvo sala, senovės prūsai laikė šventu ir jam slapčia atlikinėdavo stabmeldiškas apeigas (p. 409). Chronas, vokiškai Muemmel, senovės prūsų kalba Niemon, prie jos gyvenantys skalviai, lietuviai ir lenkai ją vadina Niemon, Niomon (p. 415). Ragnit - Ragainė, lietuviškai Rageine (p. 697). Pavadinimas esą kilęs nuo ragų, lietuviškai ir prūsiškai Ragas), nes pasakojama, jog rusai, arba dabartiniai lietuviai, puldami tą pilį taip stipriai pūtę ragus, jog pilyje esantiems pasidarė labai baisu (p. 699). Tapiau - Tepliava. 1385 m. čia priėmė krikštą Vytautas (p. 709).
Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Apie vestuves pagal senovė prūsų kronikų pasakojimą. Hennenbergeris, taip pat Simonas Grunau mini, kad prūsai turėjo tik po tris žmonas, o prie tai gal ir daugiau (p. 579). Ir kiti sutaria, kad prūsams buvo leista imti tiek žmonų, kiek norėjo (p. 579). Privilegija, 1249 m. duota prūsams popiežiaus legato, sako: prūsai pažadėjo, kad ateityje neturės dviejų ar daugiai žmonų vienu metu, o pasitenkins tik viena, kiekvienas tuoksis tinkamai tai paliudijant ir santuoka su prideramu iškilmingumu nustatytu laiku bus paskelbiama bažnyčioje (p. 581). Nerandame kad prūsai būtų paisę ar esama artimo kraujo ryšio ir giminystės. Pagal 1249 m. privilegiją prūsai galėjo pasiimti ir vesti artimiausią giminaitę, net seserį. Sūnūs galėjo vesti ir savo pamotę (p. 581). Toje pačioje privilegijoje rašoma, kad prūsai už bendru pinigus perka žmoną sau ir sūnui, kad tėvui mirus, jo žmona pereitų sūnui, kaip ir kitas bendromis lėšomis įsigytas paveldimas turtas. Prūsai pažadėjo žmonų nepardavinėti ir nepirkti. Pažadėjo kad ateityje neves savo pamotės ar savo brolio žmonos (p. 583). Senovės prūsams buvo įprasta atsikratyti savo žmonų, jas parduoti, taip pat jomis keistis. Taigi žmonos buvo laikomis lyg pirktomis tarnaitėmis, nes jos turėjo dirbti visus vergiškus darbus. Vis dėl to pasitaikydavo šitos nedorybės reiktų. Kaip štai Nadruvoje vos vienos kartos žmonių atmintyje dar girdėta apie šitokį keitimąsi žmonomis. Kai tik dukra būdavo išsiderėta iš tėvo, jaunikis tuoj gaudavo valdžią jos pasigailėti ar bausti ją mirtimi, nors ir ne absoliučią, tačiau tam tikrais atvejais jei tarkim žmona neatlikdavo santuokinės pareigos, jis galėdavo ją atiduoti sudeginti (p. 583). Hennenbergeris, Grunau nurodo, kad prūsai su savo moterimis mylėjęsi paeiliui ir dar viešai, nesidrovėdami, kada, kur ir kaip panorėję. Pasak Pretorijaus tai dar gal laukiniai žmonės, gyvenę savo lauko lūšnelėse. Kad moterys iki Ordino buvo perkamos, neginčytina, tai aiškėja iš Dusburgiečio. Hennenbergerio nurodoma, kad visada viena buvo vertinama labiau už kitą, ypač jei ji buvo iš gotų giminės. Čia reikia suprasti, kad ne iš Švedijos gotų (jie buvo vokiečiai), o sarmatų gotų arba veikiau ištekėjusi iš Gouta, t. y. iš nuosavos trobos ir turtingos sodybos, paimta iš Gotha familia, nes jos tėvas turėjo nuosavybės ir turto. Taigi jie paisė luomo (p. 587).
Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Abu tėvai turėjo didelę galią savo vaikams. Pagal 1249 m. privilegiją prūsai įpareigoti: kad niekas nepamestų savo sūnaus ar dukters dėl jokios priežasties nei pats, nei per kitą [asmenį], nei nužudytų viešai ar slapta, nei sutiktų ar leistų, kad kitas [asmuo] kokiu nors būdu tai padarytų (p. 597).
Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Taigi deginimas nebuvo visuotinis paprotys. Sudeginami buvo tik dideli ponai, iškiliausieji (p. 671).