Mikalojaus Katkaus kairuoliškumas ir laisvamaniška veikla nepriklausomoje Lietuvoje |2022 birželio 1 d.

06/01/2022

Konspekto su paaiškinimais forma pristatysime Mikalojaus Katkaus atsiminimus (Katkus Mikalojus. Raštai: Balanos gadynė. - Iš liaudies kūrybos, iš atsiminimų, straipsniai, laiškai. - Vilnius: Vaga, 1965). Mikalojus Katkus (1852 - 1944) labiausiai išgarsėjo savo memuarinio pobūdžio su gausiai panaudota etnografine medžiaga kūriniu "Balanos gadynė", pirmą kartą išspausdinta 1931 m., o vėliau ne kartą po karo. Mikalojus Katkus pagarsėjo kaip "Lietuvos Tolstojus". Baigęs Šiaulių gimnaziją, jis vienerius metus mokėsi Maskvos universitete, o po to studijavo žemdirbystę Petrovsko Žemdirbystės ir miškininkystės akademiją pamaskvyje, tapdamas vienu pirmųjų diplomuotų lietuvių agronomų. Būdamas lietuviu patriotu, jis nepasirinko karjeros Rusijoje, o kelerius metus padirbėjęs urėdu ir raštininku Lietuvos ir Latvijos (Latgalos) dvaruose, grįžo į savo tėvo ūkį gimtuosiuose Ažytėnuose (Krakių valsčiuje). Po tėvo mirties perėmė jo ūkį ir 60 metų dirbo jame kaip paprastas valstietis. Vedė nors ir turtingą, bet nemokytą valstietę, su kuria susilaukė aštuonių vaikų. Grįžti į kaimą jį pastūmėjo, ne tik sentimentai gimtajam kaimui, kaimiškam gyvenimo būdui, šeimyninė padėtis (mirus broliui, kuriam tėvas buvo palikęs ūkį, jį turėjo perimti Mikalojus), bet ir narodnikų idėjos, kuriomis persiėmė studijuodamas žemdirbystės akademijoje prie Maskvos. Kaip tik tuo metu prasidėjo didysis narodnikų ėjimas į kaimą, o akademija buvo virtusi vienu didžiausių to meto Rusijoje revoliucinės propagandos židinių ("maištininkų lizdu" anot caro valdžios). Grįžęs į Ažytėnus, M. Katkus neužsikniso savo ūkyje, o ėmėsi liaudies švietimo pačia plačiausia prasme kaip ir rusų narodnikai. Jis patardavo valstiečiams kaip agronomas, kaip išsilavinęs žmogus padėjo jiems ginti savo interesus kovoje su dvarininkais ir rusų valdžios pareigūnais (pav. rašyti pareiškimus), mokė valstiečių ir dvarininkų vaikus, t. y., dirbo daraktoriaus - kaimo mokytojo - darbą. M. Katkus įsijungė į "Aušros" platinimą ir bendradarbiavo joje savo tekstais. Jo sodyboje glaudėsi knygnešiai. M. Katkus pats platino ir kitą nelegalią lietuvių spaudą. 1905 m., lietuviškos revoliucijos metais, dalyvavo naujais sukurto pačių lietuvių Krakių valsčiaus komiteto darbe. Aktyviai dalyvavo Lietuvių suvažiavime Vilniuje (Didžiajame Vilniaus seime). Už tai buvo persekiojamas rusų valdžios. Džiaugėsi atkurtąja nepriklausoma Lietuvos valstybė. Tačiau dėl savo griežtai kairiųjų, socialdemokratinių ir ateistinių pažiūrų bei savo tiesaus charakterio greitai pateko į konfliktą su to meto Lietuvos valdžia. Visaip rėmė laisvamanių judėjimą, prisidėjo steigiant Ažytėnų - Lenčių laisvamanių kapines (daugiau apie tai Kosto Korsako įvadiniame straipsnyje, kurio konspektas taip pat skelbiamas).

M. Katkus apie savo studijas Petro akademijoje - aukštojoje rusų žemdirbystės mokykloje (p. 326). M. Katkus peržiūrėjo studentų sąrašą. Prie jo rado parašyta: "valstiečio sūnus". Tokių rado dar du., Vadinasi iš visos Rusijos tik trys valstiečiai. O tai jis ir du suvalkiečiai lietuviai. Lietuvos ūkininko palinkimas leisti į mokslą bent vien vaiką yra narvelė, iš jo kyla akutė, iš tos spurgas, atžala ir galop jaunas Lietuvos nepriklausomybės medis, lyg gėlė našlaitė pražydęs trispalviais žiedais (p. 336).

[Kun. Mato Miežinio sukaktis]: Mums teko gyventi reikšmingame mūsų tautos istorijos laike. Būtent, prie mūsų liaudyje ėmė dygti tautiškas susipratimas, ėmė atsirasti tautiška sąmonė, kuri ilgainiui išsivystė į nepriklausomą. Mums, mačiusiems dygimą, teko pamatyti kaip atžala tapo jaunu medžiu ir pražydo lyg našlaitė trijų spalvų žiedu. Teko pamatyti kaip raitas žmogus vejasi apiplėšusį mus priešą. Keturis šimtus metų buvęs užkerėtas, vėl atsirado mūsų tarpe ir mums vadovauja. Mes matėme naktį, mes budėjome, aušrai auštant, girdėjome varpą, žadinantį svietą iš miego, sulaukėme ir tekančios saulės - nepriklausomos Lietuvos valstybės su visais reikmenimis: seimu, ministeriais, vyriausybe ir... su kariuomene (p. 379).

M. Katkaus autobiografija: stojus nepriklausomai Lietuvai, santykis mano su valdžia ir kaimiškais žmonėmis liko tas pats: policija - tai kūjis, kaimiečiai - priekalas, o aš tarp kūjo ir priekalo. Visi mena, kai pradžioje Lietuvos tiek kareiviai, tiek milicininkai, atvykę pas kaimietį nenusiimdavo kepurės net valsčiaus raštinėje, esant Lietuvos ženklui. O Katkus reikalaudavo nusiimti. Policijos nekenčiamas (p. 395). Jis imtas laikyti bolševiku. Byla užvardinta "Už šmeižimą policijos" (p. 397).

M. Katkaus straipsnis ""Rytą" beskaitant": "Rytas" sako: bažnyčia, religija, dievas yra pagrindiniai kiekvieno kataliko gyvenimo dėsniai. Gražu. Bet praktiškai pamatysime, kad bažnyčia - tai kunigas, religija - irgi kunigas, pats dievas - irgi kunigas (p. 413). Girdi, mūsų Lietuva turi būti katalikiška šalis. Buvo tokių laikų, kai dvasininkija valdė aukščiausius ir žemiausius žmonių sluoksnius. Tai - viduriniai mažiai. Tos gadynės istorijos lapai rašyti krauju ir ugnimi, tikybiniai karai ir laužai buvo normalu. "Rytas" nesitveria piktumu, kad leidžiama spausdinti tokias knygas kaip "Kultūros" leidiniai, Rubakino knyga. Girdi tvirkina žmones, griauna tikėjimą, plečia bedievybę... Rubakino knygoje įrodinėjama, kad stebuklų nėra. Tame kunigas mato ištvirkimą, prieštaravimą šventraščiui, nustojimą doros ir tikėjimo (p. 414). Tikrai verta skaityti "Rytą": jie mūsų literatūros bijo, o mes jų - ne (p. 415).

M. Katkaus straipsnis "Jėzuitai, ko jie nori ir kas jie": pažiūrėkim į jų darbus. Dar prieš rusų laikus, kai Lietuva buvo susijungusi su Lenkija, jėzuitai vyravo mūsų krašte. Liaudyje jie paliko toki pasakėčią. Važiuoja keliu jėzuitas ir mato pjaunančius rugius žmones. Klausia ar gali prisidėti į pabaigtuves. Jam leidžia. Jėzuitas išlipo, paėmė pjautuvą pjauna, nueina su žmonėmis į gryčią, valgo, vaišina degtine juos ir klausia: vyrai, pasirašykite, kad čia jėzuitas pjovė rugius. Vyrai pasirašo. Po kiek laiko ateina žinia, kad čia jėzuitų žemė. Eikite dabar jėzuitams baudžiavą (p. 417). Dabar nepriklausomoje Lietuvoj jėzuitai vėl užplūdo mūsų kraštą: bažnyčia, gimnazija, siuntinėja pamokslininkus, leidžia laikraščius, auklėja jaunuomenę. Jie įsivaizduoja esantys mums tėvais. Jie veikia per mažutėlis, nemąstančius (p. 418). Jie veržiasi į gryčias, siūlo sudaryti "pasiaukojimo švenčiausiai Jėzaus širdžiai aktus" ir siųsti į jėzuitų namus, kur jie įrašomi į Aukso knygą (p. 419). Jau keturiasdešimt metų laiko lietuviai pamiršo pasninkus, o jėzuitai nori juos atgaivinti (p. 419).

M. Katkaus straipsnis "Kas laimingas?": Iš jėzuitų žurnaliuko Žvaigždė sektų, kad laimingiausias žmgus tai kunigas. Taip, tiesa, kunigas - laimingiausias žmogus. O, kunige, ar nežinai, kad žemiška laimė yra maini, nepastovi, apgaulinga. Atidžiau skaityk "Žvaigždę", prasiblaivinsi. O "Žvaigždėje" rašoma: kyla nuolatinis mažėjimas tinkamos pagarbos kunigams, Bažnyčiai ir net katalikų vardui. Kaip išsiveržia neapykanta kunigijai skaitome toje pačioje "Žvaigždėje": Ispanijoje visokie gaivalai užpuolė vienuolynus, ypač jėzuitų, pradėjo griauti, deginti, naikinti. Turbūt labai svietui įgriso kunigai. Juk tai šalyse, kurios "katalikiškiausios" (p. 423). Kunige, tu dykas sėdi šiltoj klebonijoj, svietas iš prievartos tau bučiuoja ranką ir pinigus bruka, nes tavęs nepatenkinęs nevesi, mirusio nepalaidosi, metrikų neišsiimsi. Tu per šešerius metus vyraudamas seime, išsidirbai sau šiltą gūžtą, dvigubą algą ir pilną neatsakomingumą. Kunige, tavo ponysta neturi pamato, kaba ore, tu kapoji šaką, ant kurios pats stovi (p, 424).

M. Katkaus straipsnis "Siūlo galas surastas": Lietuvos kungai nežino ar žinodami nepaiso, kas dedasi visuomenės galvose ir širdyse. Žmogus kaip įmanydamas atsikalbinėja nuo mokesčio, bet jis kampe užspirtas išsisukti nėra kaip, jo kultūrinio būvio apeigos kunigo rankose, kunigo valia neribota, jis ima, kiek gali atlupti. Derybos baigiasi rankos pabučiavimu ir maldavimu: "Tiek bus gana, ponuti". Išeina žmogus nuo kunigo pažemintas, prislėgtas, apiplėštas ir mini svieto padarytas kunigų intencijai patarles: "Pragaras kunigais dengtas ir grįstas"; "Nesigraudins vilkas avelės ašarėlėmis, nenorės pats alkanas likti" (p. 429).

M. Katkaus straipsnis "Kunigai pamėgo vidurinius amžius": apie straipsnį "Židinyje" (1931 m.). Kunigams labai tinka Vidurinių amžių tvarka a su jų baudžiava, inkvizicija. Jie tada valdė visą žmogų su kūnu, siela ir turtu. Net mūsų Baronas - Baranauskas, jaunystę praleidęs po baudžiavos urėdo rimbu, o kai pastojo kunigu ir pakui vyskupu, išgyrė baudžiavą. Girdi visi buvo sotūs, jei kas ko neteko, ėjo pas poną ir gavo, nebuvo bylų, nereikėjo teismų, ponas visus sutaikindavo, kaltininką subardavo, nuskriaustąjį paguosdavo... (p. 436). Paskirstymas žmonių luomais, baudžiava, inkvizicija, prekyba vergais sudaro Vidurinių amžių turinį. Kunigijai tai yra palaimos laikais, anot "Židinio" tai "dievo noras, apveizdos planas, Nazareto šeimynėlė, išgelbėjimas žmonijos [...], nuostabūs darbdavių su darbininkais santykiai" Ir visą šią palaimą sugriovė devyniolikto amžiaus revoliucijos (p. 437).

M. Katkaus straipsnis "Dėl katalikų spaudos": jei mūsų tautos galybė būtų katalikybėje, tai mes šiandien būtume galingiausi ir valingiausi žmonės ant svieto, nes mūsų kraštas buvo tiek dievotas, tiek persiėmęs katalikybe, kaip niekur kitur. Tikresnės katalikybės nebegalėjo ir būti Tačiau tauta tada neparodė jokios galios. Buvo prietaringa, tamsi, prislėgta. Taigi, pasakymas "mūsų tautos galia katalikybėje" yra grynas absurdas (p. 443).

M. Katkaus laiškas Mikalojui Kuprevičiui (1925 m.): Su kleru M. Katkus seniai piktuoju ir jis, ponavodamas valdžioje, manęs neprileidžia prie mokytojavimo (p. 463).

M. Katkaus laiškas Elenai Katkutei (1927 m.): mūsų dabartiniai dvarponiai yra kadaise buvę Lietuvos bajorai, dabar sulenkėję ir skaito save lenkais; jiems taip gerai, jie stovi už savo lenkišką reikalą ir labai norėtų, kad čia būtų Lenkija. Mes dabar gyvename laukiniai, palyginant su Vakarų Europos, ir šis gyvenimas nyksta ir turės išnykti, jo vietą užims kultūrinis gyvenimas. Kaip neseniai vokiečiai uvo mus užplūdę, taip neišvengimai ateis laikas, kai susidursim su kita tauta, kultūringesne už mus, todėl reikia paskubėti patiems priimti Europos kultūrą (p. 472).

M. Katkaus laiškas Mikalojui Kuprevičiui (1927 m.): pas mus kova dėl laisvosios minties prasitęs ir ant lavonų. Laisvoji minties paliuosavimo kova savo istorijoje pažymės, kad Lietuvoje pirmiausia atsirado laisvamanių kapinės, būtent Kruopiuose. Iš Kruopių kapinių išeis išvados ir pasekmės, iš diego išaugs augmuo, duos savo sėklas. Mūsų Ažytėnų -Lenčių kapinės jau kelinti metai aptvertos spygliuotomis vielomis. Kai tvėrėme, davatkėlė skundėsi Vosyliškio klebonui: Ažytėnų bedieviai tveria sau kapus (p. 477).

M. Katkaus laiškas Mikalojui Kuprevičiui (1928 m.): dėl Kruopių kapinių. Mirė kapinių įsteigėjo sūnus (Bronius Liekis). Minia nutarė jį palaidoti katalikiškose, o ne laisvamaniškose kapinėse. Šaukiami liudininkai. Vieni jų prirodo, kad velionis neatbuvinėjo tikybinių praktikų, o kiti matę jį ėjus išpažinties. Šių daugiau ir jie nulėmė. Iš šalies žiūrint: eina kova laisvos minties su ortodoksija. Pirmą mūšį laisvoji mintis pralaimėjo (p. 483).

M. Katkaus laiškas Motiejui Čepui (1930 m.): Kėdainių apskrities viršininkas surado, kad metrikuose mano pavardė užrašyta "Katkevič" ir remdamas tuo reikalauja, kad atiduočiau turimą pasą su pavarde "Katkus" ir imčiau naują su pavarde Katkevičius. Kreipčiausi į Pavardžių Keitimo Komisiją, bet ten reikalaujama daug išlaidų. Ir kaip man formuluoti prašymą? Aš, Katkus, noriu pakeisti savo pavarę į Katkus? Mano gentis nuo bočių prabočių ligi šiolei vadinama ir dabar vadinama "Katkus". O kad aš valstybiniuose raštuose užrašytas "Katkevič tai yra rusų viešpatavimo apystova (p. 491). Krakių policija jam jau grasina išgujimu iš Lietuvos (p. 492).

M. Katkaus laiškas Motiejui Čepui (1930 m.): noras užlaikyti savo pavardę lietuviškame grynume, valymas jos nuo seno dažo yra ženklas patriotinės dvasės asmenyje; kiti norai šiam norui turi nusilenkti, nes patriotizmas atgaivino Lietuvą, patriotizmas, ne kas kitas, gina dabar ir gins ateityje jos nepriklausomybę (p. 496). Metrikoms negalima duoti sprendžiamosios galios, nes jas sudaro krikšto tėvas. O kas gi tas krikšto tėvas jei ne žmogus, išvežant į bažnyčią gerai šnapseliu pavaišintas, diktuoja metriką žmogų, kasdien vadintą Katkus, Katkievičiumi. Tikra pavardė yra tai, kaip liaudis žmogų vadina (p. 497).

M. Katkaus laiškas Vytautui Kraniauskui (1932 m.): suvažiuoja į gimnaziją ūkininkų vaikai, visi panašūs vienas į kitą, o išrieda dvejopi paukščiai - dešinieji ir kairieji. Kodėl? (p. 508). Nes skirtingai moko mokytojas ir kunigas. Kuris aiškina, kad per šešias dienas sutvėrė dievas žemę ir visa kita, Adomą ir Ievą, pagyvendino juos gražiame sode ir t. t. Ir kad nuo pasaulio sutvėrimo iki dabar praėjo 6000 metų (p. 509). O mokytojas aiškina, kad Žemei milijonai metų. Kuriuo tikėti? (p. 509). Taip vienas tampa ateitininku, o kitas kultūrininku. Kiti tik dėl ekonominių reikalavimų prisiglaudžia prie ateitininkų (p. 509). Kunigai pirmoje eilėje garsina tikėjimą, o paskui dedasi besidarbuoją mokslui, visame kame pirmenybę teikdami tikėjimui. Jie apsimeta dirbą dievo garbei ir artimo meilei, o baigiasi viskas dasigavimo turto ir pinigų (p. 511).

M. Katkaus laiškas Vincui Krėvei-Mickevičiui (1935 m.): apie savo darbą "Balanos gadynė: 1) mintys mano rašinyje nėra iš knygų paimtos, tik surinktos, aštuonios dešimtys metų stebint lietuvių tautos gyvenimą, taigi, jis savitos ir originalios; 3) jos skirtingos nuo seniai įsivyravusių viešosios nuomonės minčių. Aš savo straipsnyje teigiu, kad tikroji Lietuvos istorija prasideda 16-ą vasario 1918 m. (p. 515).

M. Katkaus laiškas Pranui Katkui (1940 m.): Pranas Slinkšė (Katkaus sesers sūnus) mirė lapkričio 24 d. Jis viešai prisipažino gyvenęs be kunigo ir mirti norįs be kunigo, su dievu susiskaitysiąs patsai, betarpiškai. Jam patarė parvežti kunigą, duobą pašventinti, nei ant to nesutiko. Vytautas Slinkšė nuvežė ant varpų, kunigas nepriėmė, bet ant mišių priėmė (p. 517).

Karaliaus puota: didelės karaliaus seklyčios, daug jų yra, viso apstatytos stalais aplinkui, pasieniais ir per vidurį. Aš ten pasakas sekiau, daineles dainavau, kanklėmis skambinau. Kai užtraukiau giesmę apie mūsų protėvių didvyriškus žygius, kaip paleidau savo dešimt pirštų kanklių stygomis bėgioti, kai kanklės lyg atgijusios ėmė žmogaus balsu kalbėti, visi, kas seklyčioj buvo, nutilo. Daina, kanklių pritariama, švelniai kuteno krūtines klausytojų, atrodė, kad jie patys dalyvautų žygiuose. Karalaitė ir paklausė: iš kur tas vaidila? (p. 302 - pasaka buvo sekama 1933 m. ir paimta iš lotynų kabos vadovėlio).

Korsakas Kostas. Mikalojus Katkus ir jo "Balanos gadynė": M. Kuprevičiaus ir J. Tumo -Vaižganto pateiktomis žiniomis M. Katkus pasirodė kaip gana savotiškas liaudies švietėjas, savotiškas Lietuvos Tolstojus su aukštojo mokslo diplomu likęs visą amžių ūkininkauti kaime ir kaip "aušrininkiško" tipo patriotas. Tuo tarpu apie Katkaus žymiai radikalesnes politines bei ateistines pažiūras, apie jo nuolatinę opoziciją buržuazinės Lietuvos valdžiai ir klerikalams, apie jo grubius persekiojimus šie pirmieji Katkaus biografai nutylėjo (VI). Dabar mes žinom ir jo publicistinę kūrybą, apie jo ateistinės minties skleidimą, liaudies tautosakos ir gimtosios kalbos turtų rinkimą, Katkus iškyla kaip principingas demokratas, pažangus kultūrininkas, bekompromisiškai tiesaus ir atkaklaus būdo žmogus (VII). Gimė pasiturinčių laisvųjų ūkininkų šeimoje, gausioje prieaugliu (VII). Katkus baigęs gimnaziją išvyko studijuoti į Maskvos universitetą matematiką, bet pastudijavęs vienerius metus pakeitė specialybę ir stojo mokytis į žemdirbystės ir miškininkystės akademiją, kuri šiandien (sovietiniais laikais) žinoma kaip Timiriazevo vardo žemės ūkio akademija (p. IX). Katkaus studentavimo metai sutapo su intensyviu rusų narodnikų veiklos momentu, su judėjimo "eiti į liaudį" masiniu pasireiškimu. Čia jis susiformavo ir savo pasaulėžiūrą. Jis įdėmiai skaitė tokius autorius kaip Tolstojus, Milis, Darvinas, Boklis, Spenseris. Jų įtakoje susiformavo pažangią materialistinę ir demokratinę pasaulėžiūrą (p. X). Kurį laiką bastėsi dvaruose - Lietuvoje ir Latvijoje. Dirbo urėdu, raštininku. Tada 1884 m. galutinai sugrįžo į gimtąjį Ažytėnų kaimą. Tėvui po metų mirus, paveldėjo ūkį, nugyveno jame visą gyvenimą kaip paprastas valstietis, pats dirbdamas visus žemės ūkio darbus (XI). Tai bene vienintelis atvejis Lietuvoje kai inteligentas grįžo į gimtąjį kaimą ūkininkauti (XI). Tačiau įtakojo ir narodnikų idėjos - demokratinės - patriotinės pažiūros. Katkaus sąmoningai pasirinktas "ūkiškas gyvenimas" truko 60 metų (XII). 1894 m. jis vedė turtingą, bet visai bemokslę merginą, su kuria susilaukė net 8 vaikų - trijų sūnų ir penkių dukterų (p. XIII). Vengė naudotis samdomu darbu. Tai turėjo neigiamos įtakos jo ūkininkavimo efektyvumui (p. XIII). Ažytėnų kaimas jau 1911 m, - ir Katkaus įtakoje - išsiskirstė į vienkiemius, tada ir Katkus ūkininkavimas palengvėjo (p. XIV). Jis gyvai rūpinosi visuomeniniais reikalais, liaudies kultūrinimu bei švietimu, rėmė nacionalinį išsivadavimo judėjimą (p. XV). Buvo uolus "Aušros" platintojas ir bendradarbis. Jo sodyba tapo lietuviškosios draudžiamosios spaudos platinimo vieta. Palaikė ryškus su M. Jankumi, J. Myliausku Rygoje. Jo namuose dažnai buvodavo Jurgis Bielinis. Artimas M. Katkaus moksladraugis, gydytojas M. Kuprevičius įsteigė Grinkiškyje slaptą kuopelę "Atžala", kuriai ir M. Katkus priklausė; platino lietuvišką spaudą (p. XV). Katkus aktyviai užsiėmė liaudies mokymu - mokydavo kaimynų ar giminaičių vaikus. Mokydavo aplinkinių dvarininkų vaikus. Taigi buvo tapęs kaimo daraktoriumi. Padėdavo aplinkiniams valstiečiams įvairiais teisiniais ir kitokiais klausimais. Jo įtakoje daugelis ažytėniškių skaitė lietuvišką pogrindinę spaudą (p. XVII). Konfliktavo su vietiniais kunigais. 1905 m. buvo išrinktas į Krakių valsčiaus komitetą, dalyvavo lietuvių suvažiavime Vilniuje (XVIII). Buvo persekiotas valdžios, areštuotas už tai (p. XIX). Savarankiškos Lietuvos valstybės susikūrimą sutiko su džiaugsmu, tačiau greitai jam teko nusivilti Lietuvoje įvesta policine santvarka, valdininkų savavaliavimu (p. XX). 1921 m. net buvo išrinktas Krakių valsčiaus tarybos pirmininku (XXI). Krakių valsčius priėmė sprendimą padėti badaujantiems Sovietų Rusijos gyventojams (p. XXI). Buvo apšauktas bolševiku, bedieviu. Prieš jį ėmė veikti apskrities viršininkas, karo komendantas, pas jį pradėjo lankytis policijos pareigūnai (XXI). Jis pareikalavo policijos pareigūnų jo namuose nusiimti kepurę, o vienam policininkui net numušė ranka kepurę. Katkų iš Kauno koncentracijos stovyklos išvadavo tik įtakingų asmenų bei giminaičių intervencija aukštose sferose (p. XXII). Jam buvo iškeltos net 9 bylos (p. XXII). Jau 1919 - 1920 m., Ažytėnuose jis buvo įsteigęs pradinę mokyklą, kurioje ir pats mokė ir ji turėjo didelį pasisekimą. Atvirai reiškė savo antiklerikalines pažiūras (p. XXIII). Ažytėnų mokykla buvo iškelta iš jo mamų, pats jis atleistas ir nukreiptas į klerikalinę Plungės "Saulės" gimnaziją (p. XXIV). Nuolat konfliktavo su Krakių seniūnu (p. XXIV). "Balanos gadynės" ėmėsi jau tapęs karšinčiumi, kai ūkį perėmė jo sūnus Antanas Katkus (p. XXVI). "Balanos gadynė" pagaliau išspausdinta (1931 m.) suteikė autoriui moralinę satisfakciją už visus gyvenimo sunkumus (p. XXIX). Siūlėsi skaityti paskaitas Dotnuvos Žemės ūkio akademijoje (p. XXX). Aktyviai rėmė ateistinį, vadinamąjį laisvamanių judėjimą Lietuvoje. Jis padėjo steigti laisvąsias Ažytėnų-Lenčių kapines. Kilus valstiečių judėjimui Suvalkijoje (1936 m.) jo sūnus Pranas už dalyvavimą jame buvo nuteistas sušaudyti. Tėvui maldaujant, Katkaus sūnus buvo amnestuotas. Katkus savo sūnumi didžiavosi. (p. XXXI). 1940 m. jis dar dalyvauja Lietuvos valstiečių delegacijoje į Maskvą, iš kurios grįžęs dalijasi puikiais įspūdžiais. Labai džiaugėsi priėmimu į SSRS sudėtį. Katkaus šeima tuomet savanoriškai atidavė ūkį į Valstybinį žemės fondą (p. XXXIII). Kaip Katkus vertino tarybinį laikotarpį ir hitlerinę okupaciją matyti iš tezių arba plano punktų veikalo, kurį jis dar rengėsi parašyti: "Aš - komunistas, "Aš pasitikiu Maskvos veikėjais". "Apie kelionę į socializmą". "Žydai su geltonais ženklais". Kai jau aiškiai ėmė artėti mirtis kai kas iš namiškių, ypač dukterys ragino "susitaikyti su dievu" prieiti išpažinties, kad būtų galima palaidoti su kunigu. Tačiau Katkus atmetė šiuos pasiūlymus, likdamas principingas (p. XXXIV). Buvo palaidotas be bažnytinių apeigų laisvose Ažytėnų-Lenčių kapinėse greta savo bendraminčių ateistų (p. XXXV). Dėl savo užsispyrėliškumo, principų laikymosi, tiesos ieškojimo, Katkus daug kam atrodė keistuolis, nesugyvenamas užsispyrėlis, netgi įžūlus arogantas. Bet iš čia ir Katkaus autoritetas liaudyje (p. XXXVII). Iš tiesų jis buvo švelnaus charakterio, tolerantiškas ir savo šeimoje nieko nevertė atsisakyti tikėjimo, nedraudė jiems eiti į bažnyčią. Jis tik kategoriškai protestavo prieš prievarta diegiamą tikėjimą (p. XXXVIII). Jis nebuvo revoliucionierius, nebuvo bolševikas, neturėjo tiesioginių ryšių su pogrindiniu komunistiniu judėjimu. Jo pasisakymai už socializmą buvo daugiau utopinio pobūdžio. (p. XXXIX). "Balnos gadynė" buvo tarsi jo misijos išpildymas (p. XLII). Tiksliausia "Balanos gadynę" laikyti memuarinio žanro kūriniu, paremtu etnografine medžiaga. Orientuojamasi į 1862 - uosius metus, bet įvykiai ir dalykai apima ir kelių dešimčių metų laikotarpį (p. XLIII). "Balanos gadynėje" pavaizduotas tam tikras Lietuvos valstiečių sluoksnis kaip ištisas vienetas, su visu savo gyvuoju ir negyvuoju inventoriumi, su savo socialiniais ir ekonominiais interesais, savo dvasiniais polėkiais ir jausminiais išgyvenimais. Tai karališkiai žmonės, ir būtent Krakių, Grinkiškio ir Baisogalos valsčiuose. Tas karališkių žmonių valsčius vadinamas Kubiliūnų valsčiumi, kuriam priklausė ir Ažytėnų kaimas (XLIX). Karališkiai gerokai skyrėsi nuo paprastųjų baudžiauninkų, vadinamųjų poniškių. "Karališkiai" taip pat ėjo baudžiavą, bet daug lengvesnę. Tai aiškiai privilegijuotas sluoksnis. Tas sluoksnis dar baudžiavai esant jau skyrėsi iš bendrosios valstiečių masės. Būtent šis sluoksnis ir sudarė pagrindą stambiajai ūkininkijai, išsivysčiusia į buožiją. Būdinga, kad nieko nesakoma apie baudžiavos panaikinimą 1861 m. ir 1863 m. sukilimą (p. L ir LI). Baudžiavos laikai "Balanos gadynėje" atsispindi tik tarsi tolimų atsiminimų prošvaistoje. Taip yra todėl, kad karališkiams valstiečiams jau ištisas dešimtmetis iki 1861 m. visos baudžiavinės prievolės buvo pakeistos mokesčiais ir kuriems dėl to baudžiavos panaikinimas nepadarė jokio įspūdžio (p. LI). Aprašytoji veikale ano meto Lietuvos kaimo buitis atrodo daug šviesesnė ir romantiškesnė nei iš tiesų buvo. Katkus idealizuoja pasiturinčių ūkininkų buities ir patriarchalines gyvenimo savybes. Bene ryškiausiai Katkaus klasinis ribotumas iškyla liečiant samdytojų ir samdinių santykius, kurie vaizduojami idealizuotoje šviesoje. Jis net vaizduoja samdinių būklę geresne nei šeimininkų (p. LII). Katkus daugiau fiksuoja ir žavisi aprašomais dalykais, nei juos kritiškai analizuoja istorinės pažangos šviesoje (p. LIII).