Mikalojus Katkus apie lietuvių tautinį atgimimą XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje: atsiminimai | 2021 sausio 22 d.

01/22/2021

Konspekto su paaiškinimais forma pristatysime Mikalojaus Katkaus atsiminimus (Katkus Mikalojus. Raštai: Balanos gadynė. - Iš liaudies kūrybos, iš atsiminimų, straipsniai, laiškai. - Vilnius: Vaga, 1965). Mikalojus Katkus (1852 - 1944) labiausiai išgarsėjo savo memuarinio pobūdžio su gausiai panaudota etnografine medžiaga kūriniu "Balanos gadynė", pirmą kartą išspausdinta 1931 m., o vėliau ne kartą po karo. Mikalojus Katkus pagarsėjo kaip "Lietuvos Tolstojus". Baigęs Šiaulių gimnaziją, jis vienerius metus mokėsi Maskvos universitete, o po to studijavo žemdirbystę Petrovsko Žemdirbystės ir miškininkystės akademiją pamaskvyje, tapdamas vienu pirmųjų diplomuotų lietuvių agronomų. Būdamas lietuviu patriotu, jis nepasirinko karjeros Rusijoje, o kelerius metus padirbėjęs urėdu ir raštininku Lietuvos ir Latvijos (Latgalos) dvaruose, grįžo į savo tėvo ūkį gimtuosiuose Ažytėnuose (Krakių valsčiuje). Po tėvo mirties perėmė jo ūkį ir 60 metų dirbo jame kaip paprastas valstietis. Vedė nors ir turtingą, bet nemokytą valstietę, su kuria susilaukė aštuonių vaikų. Grįžti į kaimą jį pastūmėjo, ne tik sentimentai gimtajam kaimui, kaimiškam gyvenimo būdui, šeimyninė padėtis (mirus broliui, kuriam tėvas buvo palikęs ūkį, jį turėjo perimti Mikalojus), bet ir narodnikų idėjos, kuriomis persiėmė studijuodamas žemdirbystės akademijoje prie Maskvos. Kaip tik tuo metu prasidėjo didysis narodnikų ėjimas į kaimą, o akademija buvo virtusi vienu didžiausių to meto Rusijoje revoliucinės propagandos židinių ("maištininkų lizdu" anot caro valdžios). Grįžęs į Ažytėnus, M. Katkus neužsikniso savo ūkyje, o ėmėsi liaudies švietimo pačia plačiausia prasme kaip ir rusų narodnikai. Jis patardavo valstiečiams kaip agronomas, kaip išsilavinęs žmogus padėjo jiems ginti savo interesus kovoje su dvarininkais ir rusų valdžios pareigūnais (pav. rašyti pareiškimus), mokė valstiečių ir dvarininkų vaikus, t. y., dirbo daraktoriaus - kaimo mokytojo - darbą. M. Katkus įsijungė į "Aušros" platinimą ir bendradarbiavo joje savo tekstais. Jo sodyboje glaudėsi knygnešiai. M. Katkus pats platino ir kitą nelegalią lietuvių spaudą. 1905 m., lietuviškos revoliucijos metais, dalyvavo naujais sukurto pačių lietuvių Krakių valsčiaus komiteto darbe. Aktyviai dalyvavo Lietuvių suvažiavime Vilniuje (Didžiajame Vilniaus seime). Už tai buvo persekiojamas rusų valdžios. Džiaugėsi atkurtąja nepriklausoma Lietuvos valstybė. Tačiau dėl savo griežtai kairiųjų, socialdemokratinių ir ateistinių pažiūrų bei savo tiesaus charakterio greitai pateko į konfliktą su to meto Lietuvos valdžia. Visaip rėmė laisvamanių judėjimą, prisidėjo steigiant Ažytėnų - Lenčių laisvamanių kapines (daugiau apie tai Kosto Korsako įvadiniame straipsnyje, kurio konspektas taip pat skelbiamas).

Verta atkreipti dėmesį į M. Katkaus atsiminimus apie lietuvių studentų tapatinimąsi su lenkais Maskvos aukštosiose mokyklose, J. Basanavičiaus šiokį tokį nuvainikavimą, knygnešių karalių Jurgį Bielinį-Bieliaką, Krakių klebono godumą pinigams ir M. Katkaus konfliktą su juo, grafo Vladimiro Zubovo didžiulę reikšmę lietuvių tautiniame judėjime, 1905 m. lietuviškąją revoliuciją Krakių valsčiuje, Didįjį Vilniaus seimą (Lietuvių suvažiavimą) ir kitus XIX a. lietuvių tautinio atgimimo epizodus bei M. Katkaus dalyvavimą juose.

"Balanos gadynė": Atsiminimai rašyti Ažytėnuose 1927 m. (p. 3). Vienas lietuvis (gydytojas Kuprevičius), gyvenęs prie Volgos upės, susidurdamas su finų tautomis, mardvais, nustebo, radęs tarp jų aiškių lietuvių kalbos žodžių: juosta, kirvis, peilis, žąsis ir kitų. Kad pas mardvus pasitaiko lietuvių kalbos žodžių, tai negalime abejoti, kad lietuviai ir mardvai gyveno kažkada greta ir tik būtovės nuotykiai atskyrė juos šimtais mylių. Mardvai gavo iš mūsų išmargintą juostą, patobulintą peilį ir kirvį, o mes pas juos radome meno kūrinių ir pasisavinome dailės supratimą. Matosi Lietuvoje pakeliais ir kiemuose kryžių bei kryžiavonių, uždengtų lekšnu stogeliu, į keturias puses nusvirusiu. Piešiniuose matome tokio pavidalo kinų pagodas. Buvo laikas kai lietuvių prie Baltijos jūros nebuvo. Buvo laikas kai lietuviai gyveno ir apie Dunojų, ir ten, kur datulės auga, kur liūtai, drambliai, rainiai, kupriai ir beždžionės, nes kitaip ir tų vardų mūsų kalboje nebūtų (p. 9). Tais laikais Baltijos pajūryje galėjo gyventi mongolų rasės finų tautos, o lietuviai juos rado, keitėsi su jais dvasiškais turtais (p. 10). Iš kitos pusės aiškus mūsų kalbos giminingumas sanskrito kalbai (p. 10).

Juškos dainų rinkinys - tik viena sauja paimta iš poetiškos liaudies kūrybos. Tada visi dainuodavo, o dabar tai vadyba "didnasriavimu" (p. 210).

Nuo 1864 m. iki 1918 m. iš Ažytėnų gimnazijoje mokėsi tik 2 (p. 253).

M. Katkus apie savo studijas Petro akademijoje - aukštojoje rusų žemdirbystės mokykloje (p. 326). Tai Maskvoje, tiksliau pamaskvyje. Po baudžiavos panaikinimo tikėtasi, kad čia studijuos bajorų, dvarininkų vaikai, norėdami sėkmingai ūkininkauti savo dvaruose (p. 327). O vietoj jų susirinko popų ir smulkiųjų valdininkų vaikai; laisvųjų klausytojų vietą užėmė agitatoriai, besirūpinantys politika. Čia 1870 m. atsirado pirmoji politinė byla (p. 328). Akademija vadinta maištininkų lizdu (p. 329). M. Katkus peržiūrėjo studentų sąrašą. Prie jo rado parašyta: "valstiečio sūnus". Tokių rado dar du., Vadinasi iš visos Rusijoje tik trys valstiečiai. O tai jis ir du suvalkiečiai lietuviai. Lietuvos ūkininko palinkimas leisti į mokslą bent vien vaiką yra narvelė, iš jo kyla akutė, iš tos spurgas, atžala ir galop jaunas Lietuvos nepriklausomybės medis, lyg gėlė našlaitė pražydęs trispalviais žiedais (p. 336).

Atsiminimai apie Jurgį Beliaką-Bielinį (1846 - 1918): XIX a. pabaigoje atvažiavo pas M. Katkų teta Lengvinienė ir papasakojo apie pas ją nakvojantį, knygas iš Prūsų vežiojantį žmogų, save vadinusį "Esmu lietuvis iš Lietuvos". Jis šnekdavo apie Lietuvos kilimą iš numirusių (p. 352). Jurgis Beliakas atvažiavo ir pas M. Katkų (p. 352). Gabeno knygas iš Prūsų organizuotu būdu 30 metų, po visą Panevėžio pavietą. Sakydavosi esąs klebonas, jo parapija Panevėžio pavietas, turįs kamendorių ir zakristijoną. Mokėjo 5 kalbas: su lietuviu jis lietuvis, su bajoru - lenkas, su rusu - rusas, Latvijoje - tikras latvis, Prūsuose tikras vokietis. Beliaką globojo knygų gamintojai. Dėl knygnešių pavyduolių ir kontrabandininkų buvo įkliuvęs ne kartą (p. 353). Vengė vieškelių ir miestelių. Jo takai - šunkeliai, šventi keleliai (p. 354). Gabeno tik knygas. Daugiausia maldaknygių, elementorių, kalendorių, nes svietas jų daugiausia reikalaudavo. Užprašiusiems vežiojo Ūkininką", "Apžvalgą", "Tėvynės Sargą", "Varpą". Pas tokius kalbėdavo apie istoriją: pav. istoriją apie karvelį, krintantį žemyn su drauge jį pašovusia vylyčia: karvelis - tai Lietuva; apie užgimimą Vytauto, kuris prikels Lietuvą iš numirusių. Sostinė Lietuvos karaliui Vytautui ne Vilniuje tarp gudų, bet čia Lietuvoje, tarp savųjų žmonių, esanti ir vieta su pavadinimu Sostai. Kalbėjo, kad reiktų leisti laikraštį visais liežuviais ir siuntinėti visiems Europos valdovams, kad žinotų kaip esame skriaudžiami (p. 355). Pelno turėjo nemažai. Galėjo sūnų išleisti į mokslus, rėmė namus (p. 357). Iš jaunystės taikėsi į kunigus, bet kad neužteko mokslo ir lėšų, norėjo tapti bent vienuoliu. Kai atvažiavo į Kauną, seminariją, jam pasakė: jei nori pasišvęsti dievo garbei, bažnyčios ir tėvynės naudai - gabenk knygas iš Prūsų. Pabandė, pavyko. Paskui nuvyko į Belgiją ir Prancūziją, pasipiktino menka belgų katalikyste. Paryžiuje susidėjo su lietuviškosios draugijos "Želmuo" nariu. Beliaką jis atvedė į margrafiėnės Vielopolskos rūmus, į kažkokios lenkų draugystės posėdį ir pristatė kaip Lietuvos atstovą ir pasiuntinį iš Lietuvos. Apie šį posėdį Beliakas kalbėjo su šypsena: keista atrodė, kad lenkai ketina išvyti maskolius iš Lietuvos ir atstatyti viską, kas buvo, atstatyti vienuolynus. Grįžęs atsisakė minties tapti kunigu ir vienuoliu, vedė (p. 358). Jurgis jautė didžiulę neapykantą Rusų valdžiai už tikėjimo ir tautos priespaudą, džiaugėsi, kad jos sūnus pateko į kalėjimą už priešvalstybinę veiklą (p. 359). Pykdamas šnekėjo apie ponus, išdraskiusius kaimus, apie reikalą juos sugrąžinti (p. 360). Neapkentė ir godulingos kunigijos, tačiau buvo tikintis žmogus ir katalikas. Knygas, kritikuojančias dogmatus, vadino blevyzgomis. Niekas manęs nuo katalikystės neatstums, - sakydavo. Vengdavo teologinių ginčų. Jeigu inteligentai užpuola draskyti dėl tikėjimo, pasiduodu, nesipriešinu. Mirė 1918 m. Neteko jam pamatyti atsikūrusios Lietuvos (p. 360). Minima "lenkų draugystė" - tai lenkų emigrantų kongresas, kuriame Bielinis pareikalavo pripažinti Lietuvai nepriklausomybę ir už tai buvo pašalintas iš posėdžių (p. 577).

Iš mano atsiminimų: lietuvių tautinį judėjimą labai rėmė grafas Vladimiras Zubovas (1863 - 1933) (p. 577). Per jį ėjo ir revoliucinio laikraščio "Iskra" siuntos iš Prūsijos. Tais laikais jauni lietuviai, baigę mokslus, rusų valdžiai nepatinką, gaudavo darbą pas Zubovą. Todėl išėjo taip, kad daug Zubovo tarnautojų kovojo prieš valdžią: vieni apskritai politiškais tikslais, o kiti - lietuviškais. Revoliuciniai leidiniai ėjo su plombomis: "Grafo Zubovo Šiaulių ekonomija" ir niekas jų neįtardavo. Lietuviški leidiniai iš Šiaulių buvo siunčiami į paskyrimo vietas. Lietuvos veikėjų ir kovotojų susirinkimai vykdavo Zubovų rūmuose. Rietavo kunigaikštis Mykolas Oginskis niekuomet neatsisakydavo padėti, kas buvo galima neišeina iš legališkų vėžių. Bet prašomas išeidavo iš vėžių, nebodamas savo ištikimumu (p. 363). J. Miliauskas-Miglovara, tarnavo Rygos policijoje ir įdėdavo į paštą nelegalią "Aušrą" (p. 364).

1905 metai Krakių apylinkėj: 1905 m., vasarą pradėjo sklisti gandai, kad bus naujas žemės dalijimas, kad dalysią ponų žemės ir miškus. Ganai tiek išdykino žmones, kad nieko nelaukdami patys pjovė dvarų dobilus ar kirto mišk. Drumstėsi ir žemės ūkio darbininkai. Kažkas esą kalbėjęs apie darbininkų ūkio pagerinimą. Rygos fabrikai sustabdė darbą, darbininkai sugrįžo namo (p. 366). Uriadninko niekas nebematė, pristavas iš savo kambario neišeinąs (p. 367). Kažkas iš staršinos Bačkio, kuri prie patriotizmo, pareikalavo sušaukti sueigą valsčiaus. Tarp kūjo ir priekalo atsidūrė. Vis dėlto sušaukė. Taip lapkričio mėn. ta sueiga įvyko. Faktiškai mitingas. Socialdemokratas Adolfas Kišonas pareikalavo pašalinti rusų valdžią ir kurti savo, nebemokėti mokesčių, nestoti į kariuomenę, o tvarkai palaikyti įsteigti valstiečių komitetą. Minia su Kišonu priešakyje giedodama revoliucinę giesmę "Atsisakykim nuo seno svieto", nuėjo į valsčius raštinę sudaryti naujos valdybos ir uždarė monopolį (p. 367). Kun. Vidmantas skelbia replikas dėl Kišono prakalbų. Komitetas buvo sudarytas, Teismo komisija taip pat, kuri ir teismo nuosprendžius skelbė (p. 368). Taip Krakėse vyko sąjūdis, vadinamas revoliucija, bet esme tolimas nuo tikros revoliucijos. Veiklųjį įvykių kadrą sudarė skaitytojai užrubežinės spaudos ir tuolaikiai "Vilniaus žinių" skaitytojai. Neprijaučiantieji sukilimui žmonės skelbė, kad visi sukilę yra vagys ir plėšikai (p. 368). Posakis "būk protingas ir lauk galo" skaitės išminties išraiška. Pasiturintieji ūkininkai svarstė kas geriau - "po nauju ar po senu" ir nutardavo, kad verčiau "po senu". Mažažemiai ir bežemiai laukė naujo žemių dalijimo. O dvarponiai taip pat politikavo. Kauno Žemės ūkio draugija, kaip bajorų įstaiga iškėlė pasiūlymą valsčiui išrinkti iš savo tarpo 12 žmonių, jie iš savo tarpo taip pat 12 ir tada iš jų atstovų išrinkti (po šešis) sudarys mišrią valsčiaus valdybą. Bruzdėjo Krakių žydai (p. 369). 1906 m. sausio mėn, M. Katkus buvo suimtas. Prasidėjo areštai, tardymai, etapai, kalėjimai (p. 370).

1905 m. Vilniaus seimas: Vilniaus seimas yra išdava ilgo penkiasdešimtinio darbo, kurį vykdė Lietuvos šviesuomenė ir liaudis suglaustose eilėse, sutartinai. Perskaičius skelbimą apie būsimą lietuvių suvažiavimą "Vilniaus žiniose", sukruto visi galvotesni lietuviai. Tie, kuriuose gyvavo tėvūniška dvasia, rengėsi dalyvauti šiame dideliame tautiniame sąjūdyje. Troško važiuoti visi užrubežinės spaudos skaitytojai (p. 373). Kelionė kainavo 15 rublių. Dalyvavo sušelpti kaimynų, kad būtų atstovaujami. Prieš suvažiavimą atlaidai šv. Mikalojaus bažnytėlėje Vilniuje. Čia sava ponybė sėdi - P. Vileišio šeima. Jo karieta, dvejetu staininių pakinkyta (p. 376). Ištisus amžius dvasiškija buvo tautos vadovai dvasiniuose ir medžiaginiuose reikaluose. Seimuose ji pamatė kairiuosius. Po vieno kito oratoriaus iš abiejų pusių pasisakymo, kilo toks gaivališkas riksmas, kad nebuvus sunku net patikėti, kad tai įmanoma. Rėkė minia žmonių ir rėkė tiek, kiek išgali. Tai tęsėsi gal pusvalandį (p. 374). Prezidiumas rado žmogų, kur išgelbėjo situaciją. Estradoje išgirdome balsą "Towarzysze: ir toliau jo lenkišką prakalbą. Pamažu visi nutilo. Tada Povilas Višinskis prabilo, peikdamas susirinkusius: pasirodo seimavimui esame nesubrendę (p. 375). Kitą dieną visi gavo Seimo nutarimą. Važiavome namo pakelta dvasia, sutvirtėjusia tautine sąmone. Dabar mūsų kraštas ne atskira gubernija, bet Lietuva: tai mes pareiškėme savo sostinėje Vilniuje (p. 376). Be tautinių pažiūrų valstiečiai iš Vilniaus išsivežė reikalingų nurodymų: S. Kairys pasakė nekirsti miškų, nes ponai susitarė su valdžia (p. 377).

[Kun. Mato Miežinio sukaktis]: Mums teko gyventi reikšmingame mūsų tautos istorijos laike. Būtent, prie mūsų liaudyje ėmė dygti tautiškas susipratimas, ėmė atsirasti tautiška sąmonė, kuri ilgainiui išsivystė į nepriklausomą. Mums, mačiusiems dygimą, teko pamatyti kaip atžala tapo jaunu medžiu ir pražydo lyg našlaitė trijų spalvų žiedu. Teko pamatyti kaip raitas žmogus vejasi apiplėšusį mus priešą. Keturis šimtus metų buvęs užkerėtas, vėl atsirado mūsų tarpe ir mums vadovauja. Mes matėme naktį, mes budėjome, aušrai auštant, girdėjome varpą, žadinantį svietą iš miego, sulaukėme ir tekančios saulės - nepriklausomos Lietuvos valstybės su visais reikmenimis: seimu, ministeriais, vyriausybe ir... su kariuomene (p. 379).

Apie Joną Basanavičių: M. Katkui teko su juo bendrauti Maskvoje 1873 - 1878 m. Šiuo laikotarpiu lietuviai studentai dar nebuvo atskilę nuo lenkų. Šventadieniais sueidavo po pamaldų lenkų bažnyčios aikštelėje, šnekėdavosi kaip vienos šeimos nariai, susiėję svetimoje šalyje (p. 381). Nors vieni vadinomės žmudzinais, kiti litvinais dar kiti poliakais ar koroniažais, visi šnekėjome lenkiškai. Lietuviškai ne vienas gal ir būtų norėjęs prabilti, bet nedrįso, būtų atrodę išsišokimu, daugeliui netiktų. O Basanavičius ir Pietaris šalinosi nuo artimesnio draugavimosi su lenkais ir lenkuojančiais lietuviais. Basanavičius mokėjo už butą brangiau, bet kad tik netektų susitikti su lenkais. Basanavičius dar studentu būdamas jau dėjosi didžiu: apie menkniekius nešnekėjo, tik apie tai, ką po 20 metų jam teks veikti, šnekėjo apie nepriklausomą Lietuvą. Norėdamas žadinti lietuvius iš letargo miego, ketino apsigyventi Prūsijoje ir iš ten raštais veikti Lietuvą. Panašiai Šliūpas jau tuo metu kalbėjo irgi apie nepriklausomą Lietuvą ir sakė, kad Lietuva būsianti tvirtove Vokietijos nuo Rusijos (p. 382). Basanavičius kritikavo Narbutą. Jo istorija esanti lyg ant siūlo suvarstytas žinių rinkinys apie įvykius, be kritikos ir suderinimo (p. 383). Jau tada keliuose sąsiuviniuose buvo parašęs Lietuvos istoriją (p. 383). Panašu, kad šis darbas pradėtas jam dar gimnazijoje mokantis, taigi jau tada dėjosi didžiu (p. 383). Lietuvis Basanavičius tarp kitų lietuvių buvo išimtinai geroje padėtyje: jam nerūpėjo pragyvenimas. Regėjo save karžygiu, mokslinčium, politiku. Toliau sėkmingai apsigyvena Bulgarijoje. Atsiranda daugiau tokių, Višteliauskas žymią dalį savo turto atiduoda būsimam laikraščiui ir t. t. (p. 384). Toliau klausimas kas pasirašinės redaktoriumi. Rusijos piliečiui pavojus, bet vis tiek Basanavičius, puikiai žinodamas šio laikraščio svarbą, suprato, kad leidėjo vardas nuskambės per visą Lietuvą, todėl neužleido tos garbės ir stambiomis raidėmis užrašė "leidžiamas Jono Basanavičiaus". Jis neklydo: "Aušra" suelektrizavo lietuvius (p. 385). Basanavičiaus vaidmuo šioje kovoje prilygsta padegimui degtuko sukrauto sauso laužo. Tas degtukas - tai Basanavičiaus straipsnis pirmame "Aušros" numeryje. 20 metų vyksta kova, o Basanavičius tuo tarpu ramiai sėdi Lom-Palankoje Bulgarijoje, rusų valdžios palaikomas. Jo globėja deivė Laimė taip surėdė, kad kova gerai vyksta be jo paties. Spauda atgauta, o Basanavičius grįžta Lietuvą ir veikia atvirai. Pasitinkamas kaip laimėtos kovos generolas, visur jam pirma vieta. Į vietas parvykusius Vilniaus seimo dalyvius valdžios agentai tardo, o jam, Seimo pirmininkui nieko, jis su valdžios didikais Vilniuje vaikšto pečiais surėmęs (p. 386). Sutvėręs nepriklausomą Lietuvą, Basanavičius jos valdyme nedalyvauja, užsidaro okupuotame Vilniuje, mato jam padirbtus biustus, atvaizdus. Basanavičius - Laimės pataikūnas (numylėtinis) (p. 387). Basanavičius, būdamas studentu, rengėsi moderniškai ir padoriai (p. 389).

M. Katkaus straipsnis "Jėzuitai, ko jie nori ir kas jie": pažiūrėkim į jų darbus. Dar prieš rusų laikus, kai Lietuva buvo susijungusi su Lenkija, jzuitrai vyravo mūsų krašte. Liaudyje jie paliko toki pasakėčią. Mato jėzuitas pjaunančius rugiu žmones. Klausia ar gali prisidėti į pabaigtuves. Jėzuitas išlipo, paėmė pjautuvą pjauna, nueina su žmonėmis į gryčią, valgo, vaišina degtine juos ir klausia: vyrai, pasirašykite, kad čia jėzuitas pjovė rugius. Vyrai pasirašo. Po kiek laiko ateina žinia, kad čia jėzuitų žemė. Eikite dabar jėzuitams baudžiavą (p. 417).

M. Katkaus straipsnis "Kunigai pamėgo vidurinius amžius": apie straipsnį "Židinyje" (1931 m.). Kunigams labai tinka Vidurinių amžių tvarka a su jų baudžiava, inkvizicija. Jie tada valdė visą žmogų su kūnu, siela ir turtu. Net mūsų Baronas - Baranauskas, jaunystę praleidęs po baudžiavos urėdo rimbu, o kai pastojo kunigu ir pakui vyskupu, išgyė baudžiavą. Girdi visi buvo sotūs, jei kas ko neteko, ėjo pas poną ir gavo, nebuvo bylų, nereikėjo teismų, ponas visus sutaikindavo, kaltininką subardavo, nuskriaustąjį paguosdavo... (p. 436). Paskirstymas žmonių luomais, baudžiava, inkvizicija, prekyba vergais sudaro Vidurinių amžių turinį. Kunigijai tai yra palaimos laikais, anot "Židinio" tai "dievo noras, apveizdos planas, Nazareto šeimynėlė, išgelbėjimas žmonijos [...], nuostabūs darbdavių su darbininkais santykiai" Ir visą šią palaimą sugriovė devyniolikto amžiaus revoliucijos (p. 437).

M. Katkaus straipsnis "Dėl katalikų spaudos": jei mūsų tautos galybė būtų katalikybėje, tai mes šiandien būtume galingiausi ir valingiausi žmonės ant svieto, nes mūsų kraštas buvo tiek dievotas, tiek persiėmęs katalikybe, kaip niekur kitur. Kelius, vieškelius ir sodybas žmones apstatė kryžiais, lenktyniaudavo, duodami jiems meniškas formas. Šventadieniais ūkininkas sėsdavo su žmona į teredeiką, po kojų ant šieno pasisodindavo savo vaikelį ir važiuodavo į bažnyčią klausyti mišių, pamokslo ir mišparo, kiti ėjo pėsti. Kelias net rūkdavo važiuotais ir pėsčiais; namuose giedojo mojavas, gyvuosius ir negyvuosius ražančius ir gadzinkas; poteriai, aktai, prisakymai, šventos giesmės buvo laikomi vidujiniu dvasios turtu; darbas ir dievo garbinimas sudarę lietuvio gyvenimo turinį (p. 442). Pasiturintis ūkininkas svajojo išleisti vieną sūnų į kunigus. Tikresnės katalikybės nebegalėjo ir būti Tačiau tauta tada neparodė jokios galios. Buvo prietaringa, tamsi, prislėgta. Taigi, pasakymas "mūsų tautos galia katalikybėje" yra grynas absurdas (p. 443).

M. Katkaus laiškas Mikalojui Kuprevičiui (1925 m.): Su Vincu Pietariu ir Jonu Basanavičiumi galėjai kalbėti apie tautinius dalykus laisvai. Tai buvo 1873 m. Kartą jį pakvietė studentas Koncevičius Kūčioms susirinkimui, pasibuvimui. Ten šnekėjo, dainavo lenkiškas patriotines daineles. Nei Basanavičius, nei Pietaris ten nebuvo. Matė ten daug buvusių šiauliečių, tarp jų Biržišką, Šakenį, Petrulevičių (p. 460). Kilo klausimas dėl skirtingumo tarp lenkų ir lietuvių. Katkus ir dar keli įnirtingai ginčijosi su lenkais. Koncevičius gynė Katkų nuo lenkų. Šakenis net lietuviškai uždainavo ir pridavė Kūčioms lietuvišką pobūdžio (p. 461).

M. Katkaus laiškas Mikalojui Kuprevičiui (1926 m.): su velioniu Aleksandru Kuprevičiumi turėjo bažnytinę bylą, kurią jiems iškėlė Krakių kunigai. Krakėse kamendoriumi buvo kun. Deveika. Jis reikalavo kalėdos iš kiekvieno ūkininko po 5 kap nuo dešimtinės žemės. Aleksandras nedavė ir pasakė nemalonų žodį. Kunigas surašė protokolą: Kuprevičius bažnyčios nelankąs, išpažinties neinąs, tvirkinąs jaunuomenę. Katkus sutiko dalyvauti byloje ir pranešė vyskupui apie kun. Deveikos elgesį kaip jis reikalavo dešimtinės, kaip žarstė nuo stalo pinigus, jei atnešta mažiau, kaip neįtraukė į knygą jo duotų 15 rublių (p. 468). Tardyti atvažiavo kan. Novicki. Kun. Deveika atvažiuoja su Kauno kapitulos teismo nutarimu atskirti Kuprevičių nuo Katalikų Bažnyčios, jeigu nesiliaus (p. 469).

M. Katkaus laiškas Elenai Katkutei (1927 m.): mūsų dabartiniai dvarponiai yra kadaise buvę Lietuvos bajorai, dabar sulenkėję ir skaito save lenkais; jiems taip gerai, jie stovi už savo lenkišką reikalą ir labai norėtų, kad čia būtų Lenkija. Mes dabar gyvename laukiniai, palyginant su Vakarų Europos, ir šis gyvenimas nyksta ir turės išnykti, jo vietą užims kultūrinis gyvenimas. Kaip neseniai vokiečiai uvo mus užplūdę, taip neišvengimai ateis laikas, kai susidursim su kita tauta, kultūringesne už mus, todėl reikia paskubėti patiems priimti Europos kultūrą (p. 472).

M. Katkaus laiškas Motiejui Čepui (1930 m.): Kėdainių apskrities viršininkas surado, kad metrikuose mano pavardė užrašyta "Katkevič" ir remdamas tuo reikalauja, kad atiduočiau turimą pasą su pavarde "Katkus" ir imčiau naują su pavarde Katkevičius. Kreipčiusi į Pavardžių Keitimo Komisiją, bet ten reikalaujama daug išlaidų. Iš kai man formuluoti prašymą? Aš, Katkus, noriu pakeisti savo pavarę į Katkus? Mano gentis nuo bočių prabočių ligi šiolei vadinama ir dabar vadinama "Katkus". O kad aš valstybiniuose raštuose užrašytas "Katkevič tai yra rusų viešpatavimo apystova (p. 491). Krakių policija jam jau grąsina išgujimu iš Lietuvos (p., 492).

M. Katkaus laiškas Motiejui Čepui (1930 m.): noras užlaikyti savo pavardę lietuviškame grynume, valymas jos nuo seno dažo yra ženklas patriotinės dvasės asmenyje; kiti norai šiam norui turi nusilenkti, nes patriotizmas atgaivino Lietuvą, patriotizmas, ne kas kitas, gina dabar ir gins ateityje jos nepriklausomybę (p. 496). Metrikoms negalima duoti sprendžiamosios galios, nes jas sudaro krikšto tėvas. O kas gi tas krikšto tėvas jei ne žmogus išvežant į bažnyčią gerai šnapseliu pavaišintas, diktuoja metriką žmogui, kasdien vadintą Katkus, Katkievičiumi. Tikra pavardė yra tai, kaip liaudis žmogų vadina (p. 497).

M. Katkaus laiškas Juozui Tumui-Vaižgantui (1932 m.): šiek tiek apie save: mes buvo du broliai ir trys seserys. Jos būdamos pasiturinčių tėvų dukterimis, greitai ištekėjo vyrų. M. Katkų tėvai leido į mokslą, o antrajam sūnui Bernardui paliko pilną dubą. Nelaimei, brolis greit mirė... M. Katkus mokslų nenorėjo mesti, nors kuriam galui mokėsi, nežinojo. Tačiau vis tiek turėjo stoti į brolio vietą (p. 504).

M. Katkaus laiškas Vincui Krėvei-Mickevičiui (1935 m.): apie savo darbą "Balanos gadynė: 1) mintys mano rašinyje nėra iš knygų paimtos, tik surinktos, aštuonios dešimtys metų stebint lietuvių tautos gyvenimą, taigi, jis savitos ir originalios. Aš savo straipsnyje teigiu, kad tikroji Lietuvos istorija prasideda 16-ą vasario 1918 m. (p. 515).

Korsakas Kostas. Mikalojus Katkus ir jo "Balanos gadynė": M. Kuprevičiaus ir J. Tumo -Vaižganto pateiktomis žiniomis M. Katkus pasirodė kaip gana savotiškas liaudies švietėjas, savotiškas Lietuvos Tolstojus su aukštojo mokslo diplomu likęs visą amžių ūkininkauti kaime ir kaip "aušrininkiško" tipo patriotas. Tuo tarpu apie Katkaus žymiai radikalesnes politines bei ateistines pažiūras, apie jo nuolatinę opoziciją buržuazinės Lietuvos valdžiai ir klerikalams, apie jo grubius persekiojimus šie pirmieji Katkaus biografai nutylėjo (VI). Dabar mes žinom ir jo publicistinę kūrybą, apie jo ateistinės minties skleidimą, liaudies tautosakos ir gimtosios kalbos turtų rinkimą, Katkus iškyla kaip principingas demokratas, pažangus kultūrininkas, bekompromisiškai tiesaus ir atkaklaus būdo žmogus (VII). Gimė pasiturinčių laisvųjų ūkininkų šeimoje, gausioje prieaugliu (VII). Katkus baigęs gimnaziją išvyko studijuoti į Maskvos universitetą matematiką, bet pastudijavęs vienerius metus pakeitė specialybę ir stojo mokytis į žemdirbystės ir miškininkystės akademiją, kuri šiandien (sovietiniais laikais) žinoma kaip Timiriazevo vardo žemės ūkio akademija (p. IX). Katkaus studentavimo metai sutapo su intensyviu rusų narodnikų veiklos momentu, su judėjimo "eiti į liaudį" masiniu pasireiškimu. Čia jis susiformavo ir savo pasaulėžiūrą. Jis įdėmiai skaitė tokius autorius kaip Tolstojus, Milis, Darvinas, Boklis, Spenseris. Jų įtakoje susiformavo pažangią materialistinę ir demokratinę pasaulėžiūrą (p. X). Kurį laiką bastėsi dvaruose - Lietuvoje ir Latvijoje. Dirbo urėdu, raštininku. Tada 1884 m. galutinai sugrįžo į gimtąjį Ažytėnų kaimą. Tėvui po metų mirus, paveldėjo ūkį, nugyveno jame visą gyvenimą kaip paprastas valstietis, pats dirbdamas visus žemės ūkio darbus (XI). Tai bene vienintelis atvejis Lietuvoje kai inteligentas grįžo į gimtąjį kaimą ūkininkauti (XI). Tačiau įtakojo ir narodnikų idėjos - demokratinės - patriotinės pažiūros. Katkaus sąmoningai pasirinktas "ūkiškas gyvenimas" truko 60 metų (XII). 1894 m. jis vedė turtingą, bet visai bemokslę merginą, su kuria susilaukė net 8 vaikų - trijų sūnų ir penkių dukterų (p. XIII). Vengė naudotis samdomu darbu. Tai turėjo neigiamos įtakos jo ūkininkavimo efektyvumui (p. XIII). Ažytėnų kaimas jau 1911 m, - ir Katkaus įtakoje - išsiskirstė į vienkiemius, tada ir Katkus ūkininkavimas palengvėjo (p. XIV). Jis gyvai rūpinosi visuomeniniais reikalais, liaudies kultūrinimu bei švietimu, rėmė nacionalinį išsivadavimo judėjimą (p. XV). Buvo uolus "Aušros" platintojas ir bendradarbis. Jo sodyba tapo lietuviškosios draudžiamosios spaudos platinimo vieta. Palaikė ryškus su M. Jankumi, J. Myliausku Rygoje. Jo namuose dažnai buvodavo Jurgis Bielinis. Artimas M. Katkaus moksladraugis, gydytojas M. Kuprevičius įsteigė Grinkiškyje slaptą kuopelę "Atžala", kuriai ir M. Katkus priklausė; platino lietuvišką spaudą (p. XV). Katkus aktyviai užsiėmė liaudies mokymu - mokydavo kaimynų ar giminaičių vaikus. Mokydavo aplinkinių dvarininkų vaikus. Taigi buvo tapęs kaimo daraktoriumi. Padėdavo aplinkiniams valstiečiams įvairiais teisiniais ir kitokiais klausimais. Jo įtakoje daugelis ažytėniškių skaitė lietuvišką pogrindinę spaudą (p. XVII). Konfliktavo su vietiniais kunigais. 1905 m. buvo išrinktas į Krakių valsčiaus komitetą, dalyvavo lietuvių suvažiavime Vilniuje (XVIII). Buvo persekiotas valdžios, areštuotas už tai (p. XIX). Savarankiškos Lietuvos valstybės susikūrimą sutiko su džiaugsmu, tačiau greitai jam teko nusivilti Lietuvoje įvesta policine santvarka, valdininkų savavaliavimu (p. XX). 1921 m. net buvo išrinktas Krakių valsčiaus tarybos pirmininku (XXI). Krakių valsčius priėmė sprendimą padėti badaujantiems Sovietų Rusijos gyventojams (p. XXI). Buvo apšauktas bolševiku, bedieviu. Prieš jį ėmė veikti apskrities viršininkas, karo komendantas, pas jį pradėjo lankytis policijos pareigūnai (XXI). Jis pareikalavo policijos pareigūnų jo namuose nusiimti kepurę, o vienam policininkui net numušė ranka kepurę. Katkų iš Kauno koncentracijos stovyklos išvadavo tik įtakingų asmenų bei giminaičių intervencija aukštose sferose (p. XXII). Jam buvo iškeltos net 9 bylos (p. XXII). Jau 1919 - 1920 m., Ažytėnuose jis buvo įsteigęs pradinę mokyklą, kurioje ir pats mokė ir ji turėjo didelį pasisekimą. Atvirai reiškė savo antiklerikalines pažiūras (p. XXIII). Ažytėnų mokykla buvo iškelta iš jo mamų, pats jis atleistas ir nukreiptas į klerikalinę Plungės "Saulės" gimnaziją (p. XXIV). Nuolat konfliktavo su Krakių seniūnu (p. XXIV). "Balanos gadynės" ėmėsi jau tapęs karšinčiumi, kai ūkį perėmė jo sūnus Antanas Katkus (p. XXVI). "Balanos gadybė" pagaliau išspausdinta (1931 m.) suteikė autoriui moralinę satisfakciją už visus gyvenimo sunkumus (p. XXIX). Siūlėsi skaityti paskaitas Dotnuvos Žemės ūkio akademijoje (p. XXX). Aktyviai rėmė ateistinį, vadinamąjį laisvamanių judėjimą Lietuvoje. Jis padėjo steigti laisvąsias Ažytėnų-Lenčių kapines. Kilus valstiečių judėjimui Suvalkijoje (1936 m.) jo sūnus Pranas už dalyvavimą jame buvo nuteistas sušaudyti. Tėvui maldaujant, Katkaus sūnus buvo amnestuotas. Katkus savo sūnumi didžiavosi. (p. XXXI). 1940 m. jis dar dalyvauja Lietuvos valstiečių delegacijoje į Maskvą, iš kurios grįžęs dalijasi puikiais įspūdžiais. Labai džiaugėsi priėmimu į SSRS sudėtį. Katkaus šeima tuomet savanoriškai atidavė ūkį į Valstybinį žemės fondą (p. XXXIII). Kaip Katkus vertino tarybinį laikotarpį ir hitlerinę okupaciją matyti iš tezių arba plano punktų veikalo, kurį jis dar rengėsi parašyti: "Aš - komunistas, "Aš pasitikiu Maskvos veikėjais". "Apie kelionę į socializmą". "Žydai su geltonais ženklais". Kai jau aiškiai ėmė artėti mirtis kai kas iš namiškių, ypač dukterys ragino "susitaikyti su dievu" prieiti išpažinties, kad būtų galima palaidoti su kunigu. Tačiau Katkus atmetė šiuos pasiūlymus, likdamas principingas (p. XXXIV). Buvo palaidotas be bažnytinių apeigų laisvose Ažytėnų-Lenčių kapinėse greta savo bndraminčių ateistų (p. XXXV). Dėl savo užsispyrėliškumo, principų laikymosi, tiesos ieškojimo, Katkus daug kam atrodė keistuolis, nesugyvenamas užsispyrėlis, netgi įžūlus arogantas. Bet iš čia ir Katkaus autoritetas liaudyje (p. XXXVII). Iš tiesų jis buvo švelnaus charakterio, tolerantiškas ir savo šeimoje nieko nevertė atsisakyti tikėjimo, nedraudė jiems eiti į bažnyčią. Jis tik kategoriškai protestavo prieš prievarta diegiamą tikėjimą (p. XXXVIII). Jis nebuvo revoliucionierius, nebuvo bolševikas, neturėjo tiesioginių ryšių su pogrindiniu komunistiniu judėjimu. Jo pasisakymai už socializmą buvo daugiau utopinio pobūdžio. (p. XXXIX). "Balnos gadynė" buvo tarsi jo misijos išpildymas (p. XLII). Tiksliausia "Balanos gadynę" laikyti memuarinio žanro kūriniu, paremtu etnografine medžiaga. Orientuojamasi į 1862 - uosius metus, bet įvykiai ir dalykai apima ir kelių dešimčių metų laikotarpį (p. XLIII). "Balanos gadynėje" pavaizduotas tam tikras Lietuvos valstiečių sluoksnis kaip ištisas vienetas, su visu savo gyvuoju ir negyvuoju inventoriumi, su savo socialiniais ir ekonominiais interesais, savo dvasiniais polėkiais ir jausminiais išgyvenimais. Tai karališkiai žmonės, ir būtent Krakių, Grinkiškio ir Baisogalos valsčiuose. Tas karališkių žmonių valsčius vadinamas Kubiliūnų valsčiumi, kuriam priklausė ir Ažytėnų kaimas (XLIX). Karališkiai gerokai skyrėsi nuo paprastųjų baudžiauninkų, vadinamųjų poniškių. "Karališkiai" taip pat ėjo baudžiavą, bet daug lengvesnę. Tai aiškiai privilegijuotas sluoksnis. Tas sluoksnis dar baudžiavai esant jau skyrėsi iš bendrosios valstiečių masės. Būtent šis sluoksnis ir sudarė pagrindą stambiajai ūkininkijai, išsivysčiusia į buožiją. Būdinga, kad nieko nesakoma apie baudžiavos panaikinimą 1861 m. ir 1863 m. sukilimą (p. L ir LI). Baudžiavos laikai "Balanos gadynėje" atsispindi tik tarsi tolimų atsiminimų prošvaistoje. Taip yra todėl, kad karališkiams valstiečiams jau ištisas dešimtmetis iki 1861 m. visos baudžiavinės prievolės buvo pakeistos mokesčiais ir kuriems dėl to baudžiavos panaikinimas nepadarė jokio įspūdžio (p. LI). Aprašytoji veikale ano meto Lietuvos kaimo buitis atrodo daug šviesesnė ir romantiškesnė nei iš tiesų buvo. Katkus idealizuoja pasiturinčių ūkininkų buities ir patriarchalines gyvenimo savybes. Bene ryškiausiai Katkaus klasinis ribotumas iškyla liečiant samdytojų ir samdinių santykius, kurie vaizduojami idealizuotoje šviesoje. Jis net vaizduoja samdinių būklę geresne nei šeimininkų (p. LII). Katkus daugiau fiksuoja ir žavisi aprašomais dalykais, nei juos kritiškai analizuoja istorinės pažangos šviesoje (p. LIII).