Mindaugas Tomonis: tarp katalikybės ir teosofijos |2021 rugsėj0 25 d.

09/25/2021

Mindaugas Tomonis (1940 - 1975) - gilus mąstytojas ir poetas, tragiškai žuvęs po traukinio ratais 1975 m. Technikos mokslų disertaciją apsigynęs ir paveldosaugos srityje sovietmečiu dirbęs, Mindaugas Tomonis visa savo esybe buvo pasinėręs ir visą laisvą laiką skyrė filosofijos studijoms bei integralios, harmoningos pasaulėžiūros susiformavimui. Ir jam tai pavyko padaryti veikalu, turėjusiu pavadinimą "Žinia", kurį jis kukliai įvardijo filosofine apybraiža. Tomonis ją parengė 1972 - 1973 m. Rašė jį su intencija paskelbti jį Čiurlionio gimimo šimto metų proga, 1975 m. Bet dabar akivaizdu, kad tai buvo visiškai neįmanoma vien dėl radikalios sovietinio režimo kritikos. Tai akivaizdu greit tapo ir pačiam Tomoniui, todėl jis padaugino savo veikalą keliolika egzempliorių (kruopščiai aprūpins juos jo mylimo M. K. Čiurlionio paveikslų iliustracijomis) ir išdalijo savo draugams bei giminaičiams. Laiške vienam iš savo draugų jis rašė, kad "Žinias" tai "teosofinis veikalas". Ir tai visiškai tikslus jo turinio apibūdinimas. Iš tiesų, jame pristatytas pasaulėvaizdis yra vienareikšmiškai teosofinis. Mindaugas Tomonis mums atskleidžia monistinę pasaulio sampratą, kurioje nelieka nieko iš tradicinei katalikybei charakteringo dualizmo, kardinalios Dievo ir kūrinijos perskyros, faktiškai dviejų realybių - gamtinės ir antgamtinės. Materija ir dvasia ar sąmonė jam yra tik du tos pačios realybės aspektai. Ir nors Tomonis postuluoja dualistinio monizmo sampratą, akivaizdu vis dėl to, kad tai monizmas, tegul ir su tam tikromis išlygomis, nuolaidomis krikščioniškam dualizmui. Jis operuoja tokiomis būties substanciją apibūdinančia sąvoka kai energomaterija, visuotinis laukas ir panašiais. Jo įsitikinimu monados vystosi iš žemiausio atominio lygio iki žmonių ir planetų, žvaigždžių ar galaktikų. Taigi evoliucija yra jam neabejotina realybė. O tai juk ne kas kita kaip J. Blavatskajos dėstyta teosofinė pasaulio vizija. Jis pripažįsta, kad visatos (pavisačiai) nuolat kuriami dievų, nyksta ir vėl atkuriami/sukuriami. Jam nekvestionuojamas yra protingų būtybių ir jų civilizacijų egzistavimas Metavisatoje, o taip pat žmonių reinkarnacijos faktas. Visa tai vienareikšmiškai įrodo jo pasaulėvaizdį buvus teosofinį, ezoterinį, holistinį, bet ne katalikišką ortodoksine prasme, t. y. jis negali būti priskirtas tradicinei krikščionybei, o nebent atvirąjai ar jos ezoterini pakraipai.

Ir vis dėl to akivaizdu, jog Mindaugas Tomonis save identifikuoja su katalikybe, laikydamas save kataliku. Kuo jis remia savo tokį apsisprendimą? Visų pirma raudona gija per visą veikalą eina priešpriešos su sovietinės valdžios ateistine-materialistinė ideologija ir pasaulėžiūra. Konstatuojama esant du frontus pasaulėžiūrinius frontus - gėrio ir blogio, kuriuos atstovauja tikintieji ir netikintieji (ateistai). Ateizmas kaltinamas dėl viso sovietinėje Lietuvoje Tomonio matomo/konstatuojamo moralinio blogio - abejingumo visuomeniniams reikalams, egoistinio individualizmo, savanaudiškumo, nusikalstamumo, alkoholizmo ir pan. Tokiame pasirinkime Tomoniui nelieka nieko kito kaip identifikuotis, tapatintis su Katalikų Bažnyčia, kaip istoriškai tradicine, daugelio lietuvių sava laikoma religine organizacija, realia jėga, galinčia pasipriešinti ateizmo prievartiniam grūdimui. Galbūt Tomonio atveju būta ir kitų, subjektyvesnių, labiau asmeninių identifikacijos su katalikybe motyvu. Vis dėl to bet kuriuo atveju juos užgožia šis pragmatinis motyvas (irgi ne tiesmukiškai išsakomo, bet nesunkiai nujaučiamo sprendimo sielos gelmėse - glaustis prie katalikybės, nepaisant to, kad tradicinė jos forma ir negali patenkinti filosofiškai mąstančio žmogaus poreikių). O toliau jau matome savo filosofinių, religinių ir ideologinių argumentų paiešką šiam savo pragmatiškai grįstam apsisprendimui pagrįsti. Tomonis puikiai suvokia (tai matosi jo veikale) krikščionybės mitiškumą, istorinių argumentų Jėzaus Kristus istoriškumui pagrįsti nepakankamumą. Vis dėl to jis visą savo filosofinę, gamtamokslinę, psichologinę erudiciją pasitelkia būtent krikščionybės dogmų, tikėjimo simbolių, tiesų ir vaizdinių pagrindimui. Štai žmogaus psichinių galių visuma, gnoseologiniai pažinimo šaltiniai, o taip pat kitų religinių sistemų teologinių realijų trejybiškumas jam tampa krikščioniškosios trejybės įrodymu. Arba materijos ir dvasios, horizontalaus ir vertikalaus religijos koordinačių schema, jam tampa kryžiaus iliustracija. Taip Tomonis tampa aistringu katalikybės gynėju, kovotoju už jos teisių Lietuvoje atstatymą, reikalaudamas katalikiškos spaudos, tikėjimo dėstymo mokyklose, teisinio lygiateisiškumo. Taigi Tomonis faktiškai pasirenka inkliuzyvistinę katalikybės interpretaciją, kaip religijos, apimančios kone visą (išskyrus ateizmą ir materializmą) žmonijos religinę, filosofinę ir pasaulėžiūrinę įvairovę. Be abejo vienas iš stimulų šlietis prie Katalikų Bažnyčios buvo ir Tomonio aiškus apsisprendimas nepriimti, atmesti sovietinę Lietuvos okupaciją kaip neteisėtą, kaip gniuždančią Lietuvą.

Tomonio atvejis yra simptomatiškas: sovietinės valdžios, diegiančios materialistinį ir ateistinį pasaulėvaizdį ir tradiciškai daugumos lietuvių išpažintos katalikybės, ir sovietmečiu likusios daugelio lietuvių pasaulėžiūrą apsprendžiančiu veiksniu bei itin stipriu visuomeniniu faktoriumi, faktiškai antru galios poliumi po sovietų valdžios, nemaža dalis įvairių pažiūrų intelektualų, nenorinčių priimti materialistinio ir ateistiniu pasaulėvaizdžio dreifavo į Katalikų Bažnyčios pusę ar net valingai šliejosi prie jos, neretai formuodami lietuviškoje katalikybėje ezoterinį (holistinį, teosofinį) flangą), kaip kad buvo su Mindaugu Tomoniu. Šie žmonės ieškojo harmonijos tarp jų laikų gamtos mokslų ir katalikybės, bei filosofjos, bandydami formuoti kaip ir Tomonis mokslo, filosofijos ir religijos teosofinę sintezę. Be abejo kai kurie jų vėliau ir pasaulėžiūriškai buvo įsiurbti į tradicinės katalikybės orbitą, virsdami eksliuzyvistinės katalikybės šalininkais, kiti gi pasitenkino savo ezoterinių (holistinių, teosofinių) pažiūrų paviršutinišku sukatalikinimu, taip suformuodami labiau krikščioniškai lietuvių daugumai priimtiną pasaulėžiūrinį konsensusą, suderinantį jiems mielus krikščioniškus vaizdinius, su kitose religijose bei filosofinės-ideologinėse srovėse randamomis tos pačios prigimties tiesomis, savo laikmečio filosofinėmis tiesomis bei gamtos mokslų duomenimis, o taip pat daugeliui svarbiu lietuvišku angažuotumu.

O čia pateiksime paties Mindaugo Tomonio veikalo "Žinia: Filosofinė apybraiža, poezija, dieno raščio fragmentai, laiškai, dokumentai" (Vilnius: Baltos lankos, 1995) konspektą. "Žinia": ateityje bus aišku ir telepatijos, jeigu tokia iš viso egzistuoja, biomagnetinė ar kitokia fizinė prigimtis. Jau prasidėjo šviesus Proto pavasaris, atskleidžiantis naujas erdvės ir pasaulius (p. 15). Iš principo įmanoma sukurti kibernetinį žmogų. Įmanomas žmonijos robotizacijos kelias. O galbūt mūsų palikuonių fizinis tobulėjimas pasuks biologinės rekonstrukcijos keliu (p. 16). Nieko nėra amžino. Mūsų besiplečianti galaktika vėl susitrauks ir visos civilizacijos neišvengiamai žlugs. O dabar meskime akmenį š savo oponentų - idealistų - daržą. Jų Dievas yra Sizifų Sizifas. Jis nuolat kuria visatas, kurios gimsta ir vėl žūsta. Užburtas absurdiškas ratas. Kokia amžino šio ciklų pasikartojimo prasmė? (p. 18). Beprasmiškame pasaulyje neįmanoma jokia visuotinė absoliuti Tiesa - tiesa yra mumyse. Visi reiškiniai ir procesai yra vienos krypties - kinetinės energijos mažėjimo (p. 20). Energijos ekonomijos dėsnis. Sąlygų kitimas (vieni gimsta, kiti miršta) priverčia įvairias energomaterijos formas nuolat keisti savo pavidalą, prisitaikyti prie naujų energetinių formų (p. 21). Tai skyrius, išsakantis "kairiųjų laisvųjų" poziciją, o mes (čia Tomonis kalba jų vardu) tie, kurie prasmės ieško ne materijos bei energijos dėsniuose, bet - pasaulio Prasmėje (p. 25). Jis tapatina su tais, kurie save vadina idealistais. Idealas kaip magneto polius verčia mus kryptingai ištempti jėgas, tars poliarizuoja dvasią, Išjunk šį magnetizmo šaltinį ir lašas liks inertiška visatos dalele (p. 26). Intuicijos jausmo tyrinėjimas. Būtent per šį jausmų ir proto sulydymo tašką - suvokimą, per kurį srūva dvasios-valios šviesa ir jėga, iš transcendencijos pasaulio "importuojama" intuicija - neaiškus mūsų dvasingumo suvokimas. Gali būti ir mokslinė bei meninė intuicija, arba racionalioji ir emocionalioji kūrybinė intuicija (p. 30). Visos trys subjektyvių objektų rūšys yra skirtingo lygio nežinomosios "tuštumos" judėjimo, kurį mes suvokiame kaip energijos materiją, bendras pirminis pradas. Senovėje tikėta gamtos vienybe. Tai pasaulėžiūra ir pasaulėjauta, grįsta pagoniškuoju panteizmu. Ir dabar juk biofizikai eksperimentiškai yra įrodę, kad augalai atpažįsta gyvūnų (ir žmogaus) individualybę ir netgi reaguoja į nuotaiką. Taigi mes patyrėme apie gyvosios gamtos subjektų bendrumą (p. 33). Taigi egzistuoja vienas - subjektyvusis pradas, vienijantis savyje visą gyvąjį ir negyvąjį pasaulį, kreipiantis ir valdantis evoliuciją (Dievas, Absoliutas, Logosas, Pasaulinė Valia, Likimas ir t.t.). Pasaulio vieningumą ypač sustiprina tarp fizikų labai populiari vadinamoji "visuotinio lauko" hipotezė. Dabartinės fizikos prasme ,materija yra niekas. Taigi, materija yra kažkokio mums nežinomo "visuotinio lauko", pripildančio erdvę, judėjimas. Taip materija tampa "lauku" arba "eteriu" (p. 34). Štai šį lauką, kurio būtis taip įvairiai reiškiasi skirtingomis energomaterijos formomis, fizikai ir vadina "visuotiniu lauku". Dar Heraklitas įrodė, kad nė vienas objektas gamtoje nė akimirką nėra tapatus pats sau (p. 35). Objekto, reiškinio ir proceso vidinės esmės sutampa. Taigi visi daiktai ir reiškiniai yra iš esmės procesai. Leninas yra taikliai pasakę: materija išnyksta, pasilieka vienos lygtys. Materija egzistuoja, joje vyksta nuolatinė formų evoliucija. Kita vertus - tų formų turinys - materija - yra niekas, iliuzija (p. 36). Idealistai nebegali paneigti žmogaus atsiradimo iš žemesniųjų pakopų gyvybės, o materialistai neišsigins nežinomybes prarajos, atsivėrusios, po jų kojomis. Russel rašė, kad materija mažiau materiali, o Dvasia mažiau dvasiška negu manoma - taip pabrėžė pasaulio visuotinumą, materijos neatskiriamumą nuo dvasinio prado, pasireiškiančio gamtoje (p. 36). Tariamasis vakuumas yra tie patys erdvėlaikio kvantai (p. 37). Mūsiškis gyvasis pasaulis amžiams lieka Dievo erdvėse, Jo atmintyje. Pasaulio evoliuciją erdvėje ir laike įsivaizduojame kaip Dievo mintį, esančią Jame. Reikia tikėtis, jog pasaulio evoliucija vyksta ne uždaru ratu, o spiraliniais ciklais ir jos prasmė yra atskleisti naują gėrį ir grožį Dievo visatose - mintyse, kurių galimybės neišsemiamos (p. 37). Taip atsiskleidžia visuotinio lauko gelmių paslaptys (p. 38). Štai kad ir vadinamieji telepatijos ir telekinezės reiškiniai: minties perdavimas bei suvokimas per atstumą, daiktų perkėlimas erdvėje valios jėga. Tai reiškia, jog visa, kas egzistuoja - esti visuotiniame Valios lauke. Gal netrukus bus sukurti prietaisai, registruojantys valios lauko stiprumą (p. 38). Norint įrodyti psichinių reiškinių "dvasiškumą" reiktų ieškoti to dvasiškumo pradų visoje gamtoje, t. y. sugrįžti prie panteistinės pasaulėžiūros. Mes taip ir padarysime - sugrįšime atgal į Praeitį, žmonijos vaikystę (p. 39). Jei tikėsime, kad visuotinis laukas ir Absoliuto idėja arba Dievas yra tas pats arba tik Dievo dalis, Jo Mintis, vadinasi visoms turi būti būdingas kažkoks santykis su Dievo dvasiniu pradu. Biologinės evoliucijos kelyje gyvybė perėjo daugybę vystymosi stadijų. Gamta sukūrė didžiulę įvairovę "aparatų" - nuo pirmuonių ir bakterijų ir žinduolių. "[...] (vienas populiariausių XX a. filosofų P. Teilhard de Chardin gyvus organizmus pavadino megamolekulėmis)." (p. 42). Žmogus tėra viena iš daugelio įvairaus sudėtingumo Dievo valios retransliatorių. Po mirties biologinis žmogus išnyksta, o jo dvasinis pradas vėl įsilieja į visumą - atgal į Dievą (p. 42). Šalia mūsų pasaulio egzistuoja ir dvasinio visuotinio lauko sferos. Kai kas tvirtino, kad aukštesnių pakopų sielos gali pereitų į žemesnių pakopų kūnus. Nelabai norėtųsi tuo tikėti, nes evoliucija vyksta viena kryptimi. Nebent už bausmę siela gali būti sugrąžinta atgal į kelio pradžią (p. 43). Iš kur atsiranda naujos žmonų sielos, sparčiai gausėjant žmonijai" Iš Dievo "neliečiamų atsargų"? . Sielai po mirties, matuojant mūsų žmogišku mąsteliu gali reikti labai ilgai laukti naujo įsikūnijimo kuriame nors iš daugybės pasaulių. Ir kas žino - galbūt panašaus lygio monados gali įsikūnyti skirtingose rūšyse, turinčiose panašaus lygio sąmonę. Belieka manyti, kad siela po fizinės mirties gerai suvokia savo evoliucijos kelius ir gali pasidaryti išvadas iš buvusių įsikūnijmų patirties. Daroma išvada: visuotinio laiko sferose egzistuoja įvairaus išsivystymo lygio monadų. Jas pagimdo daugybė įvairaus išsivystymo lygio monadų. - dvasinės energijos dėsningumai (p. 44). Kaip ir visuotinio lauko materialioms ir energetinėms visuotinio lauko raiškoms formoms, dvasiniam laukui taip pat būdingas "kvantinis diskretumas": visos monados sudarytos iš pirminių "nematomų" transcendentinių dvasinės šviesos kvantų". Monadas galima įsivaizduoti kaip konkrečiais individualias dvasines esybes, kurios susidaro iš kiekvienos materijos elementariojoje dalelėje glūdinčios vidinės dvasinės energijos. Vykstant visatos evoliucijai, susidarančios vis sudėtingesnė materialių objektų struktūros įtraukia monadas giliau ir giliau į materijos sferas. Monados - tai kažkokios nežinomos esybės, dvasinės substancijos, kurios įsikūnijosios gali sutapti erdvėlaikiuose su fizinių kūnų formomis (p. 46). Visi šie keliai panteistiniai. Ketvirtuoju keliu žmogus išskiriamas iš kitų biologinių rūšių. Kitas prasmingos savivokos aktas dvasinėje evoliucijoje įvykdo revoliuciją - gimsta nemirtinga dvasia - siela , pašaukta amžinąjai būčiai. Materijos kiaukute suspindi skaidrus dvasios perlas, kuris apsiekę aukščiausią savo tobulumą - dieviškumą - grįžta į Dievą. O visoms likusioms, laikinoms monadoms nėra jokis prasmės suteikti amžinąjį gyvenimą dvasinėse erdvėse - jos vis tiek neturės sąmoningos valios (p. 47). Energomaterijos (fizinės bei dvasinės energijos ir materijos - visų visuotinio lako formų) diskretumas ir savybių neatskiriamumas nuo pačių dalelių (p. 48). Jeigu elementariosioms dalelėms būdingas amžinas "valingas siekimas" egzistuoti, tai tik todėl, kad Kažkas jas verčia tai daryti. Vienintelė perspektyvi mūsų manymu (Tomonio) idealistinėje filosofijoje yra "monistinio dualizmo" teorija, pripažįstanti dvi reflektuojančias visuotinio lauko formas - objektyviąją ir subjektyviąją, esančias iš vieno prado - Dievo (p. 49). Dievas: kas yra šis visų dėsnių Dėsnis, visų mūsų Tėvas? (p. 51). Ribota mūsų fantazija neleidžia mus gerai įsivaizduoti begalinės būties formų, taip pat ir turinio įvairovės (p. 52). Hegeliški kiekybinių pakitimų perėjimų į kokybinius, priešybių vienybės ir kovos bei neigimo neigimo dėsniai. Trijų taktų vidaus degimo variklis. Dialektiškas trejybės principas. Brahmanizmo ir induizmo trejybė - trimurtis: Višnu (saugotojas), Brahma (kūrėjas), Šyva (naikintojas) (p. 54). Brahmanizmo ideologai skelbė, kad visas mūsų pasaulis tėra Maja - apgaulinga regimybė, realybė iliuzija, slepianti tikrąją dvasinės būties esmę (p. 55). Teilhardo de Chardino nuomone visą būties įvairovę sudaro tangentinė (arba skirstomoji) ir radialinė (arba jungiamoji) energija. Pimoji - tai dieviškosios Minties materializacija kvantais, o antroji - tai šiuos kvantus veikiančios traukos jėgos. Teilhardas radialinę energiją iš dalies sutapatino su dvasine energija (p. 63). Visuotinis laukas yra Dievo Idėjos būties forma, įsikūnijimas. Jis kartu ir dvasinis, ir materialus pradas (p. 64). Visata pagal Solovjovą yra kartu ir Dievo kūnas, ir jos Dvasia (p. 65). Solovjovas atlieka pasak Šliogerio Dievo visisekciją, bandydamas įrodyti monistinę Dievo struktūrą ir paneigti dualizmą, iš kurio ir kyla ateistinės tendencijos, atmetančios dvasių egzistavimą (p. 65). Dvasios ir materijos santykio klausimas sudarė keblumų ir Teilhardui. Jis rašė, kad psichologinis barjeras mums trukdo suprasti monados ryšį su materialiuoju pasauliu: kol kas neįmanoma rasti aktyvios valios ar minties energetinio ekvivalento fizinei energijai (p. 71). Reiia manyti, kad tokio pobūdžio ryšio, kurį norėjo nustayti Telhardas tarp monadų ir jų fizinio bei psichinio apvalkalo nėra - "materialioji" energija nevirsta "dvasine" ir neišgaruoja į dvasinės struktūros erdves. Monadoms šis pasaulis yra priemonė, reikalinga pasiekti pagrindiniam tikslui - evoliucijai, šviesėjimui, kelionei dieviškosios Tiesos, Gėrio ir Grožio link (p. 73). Bando aiškintis koks monadų santykis su kitomis visuotinio laiko formulėmis, kaip įgyvendinamas jų ryšys? (p. 84). Materialioji energija apima abi Teilhardo energijas - tangentinę ir radialinę (plokštuminę ir ašinę, skirstomąją ir jungiančiąją), abi jos yra materialios (p. 86). Kas laukia žemiškosios civilizacijos? Ateina laikas kai visa žmonija, tarsi vienas dievažmogis, susijungs esminio mąstymo rimtyje - tam, kad įvyktų kokybinis jos tobulėjimo šuolis. Bandykime įsivaizduoti, kad ateityje bus "jogų" visuomenė. Mūsų vaizduotę aplanko pusiau mistinės būtybės, panašios į angelus, pusdievius. Galbūt, pasibaigus biologinei evoliucijai žmonija persikels į aukštesniąsias, kitas erdves, pasaulius, žydroji Žemės planeta bus apleista (p. 90). Dar tolia - akinantis mūsų žemiškas akis susiliejimas dieviškoje Harmonijoje. Mums belieka tik intuityviai nujausti pačias bendriausias, elementariausias pažangos tiesas (p. 91). Trečiojoje pasaulio evoliucijos stadijoje vyksta Tapsmo proceso įprasminimas Aukščiausioje prasmėje, įdievinimas. Mes negalime tvirtinti, jog Visatoje nėra labiau išsivysčiusių pasaulių. Atvirkščiai, labai tikėtina, kad esama energetinės evoliucijos pakopų, kurioms būdinga nepalyginami tobulesnė dvasinė veikla (p. 92). Tapsmo procesas sudaro Tapsmo triadą - Dievas Dvasia, Dievas Tėvas, Dievas Sūnus (p. 93). Prieš 2 milijonus metų naujoje energomaterijos sferoje - pasaka Teilhardo noosferoje - gimė dvasinė Afroditė - gyvybės banga atsirito iki dvasinių sferų (p. 98). Gyvybės pagrindą sudaro trys srautai - medžiagos, energijos ir dvasios (p. 100). Dieviškoji Dvasia mus veda į priekį ir galima tikėtis, kad perėjus daugelį kūrybinės veiklos etapų, individualių kūrėjų galimybės pagaliau pasibaigs ir tobulų dvasinių esybių bendruomenė įsijungs į Pasaulio Protą (p. 105). Pasibaigus evoliucijos ciklui, vadovaudamasis amžinu tikslingumo principu, duotu visuotinės ir beribės Absoliučios Dvasios, kiekvienas eilinės visatos Dievas arba Absoliuto dalelė duos pirmąjį postūmį naujos visatos pradžiai, įdėjęs į jį naują savo paties Idėją ir pasyviai stebės jos įgyvendinimą. Naujo Dievo atsiradimas iš "materialios" visatos yra hegelistinis senojo Dievo - Fenikso - atgimimas, o žmonija galima suvokti kaip augantis Antidievas, tiksliau - Dievas-Atspindys (p. 106). Vis dėl to sako, kad gali būti ir taip, kad Dvasia sklando už materialaus pasaulio ribų ir jį veikia. Todėl nors visoje apybraižoje laikytasi monistinės ideologijos, vis dėl to nemanome, kad būtina karingai kovoti prieš dualizmą (p. 108). Samprotauja remdamasis Maceinos "Didieji dabarties klusimai": kas yra Dievas - kūrėjas ar žiedėjas? (p. 108). Sako, kad iki šiol vystė dvasinės pasaulio evoliucijos hipotezę, labai artimą Teilhardo pažiūroms: kosmogenezė - geogenezė - biogenezė - noogenezė. Tačiau Telhadas nepasako kaip įvyks žmonijos susivienijimas į vieną esybę noosferoje. Teilhardui Žemė yra tarsi "sielų gamybos mašina", iš kurios nuolat į transcendentinę erdvę išgaruoja mirštančių žmonių sielos. Kita vertus jos susivienys Dievuje (p. 109). Teilhardui evoliucijos ciklas vyksta tarp dievų - taškų alfa ir omega. Tačiau omega kaip galutinis tikslas - bereikalinga komplikacija. Tomonio teigimu Omega taškas egzistuoja visada, o taškas Alfa atsiranda periodiškai (p. 110). Patyrę Europos filosfinės minties subtilybes, bent neilgam įsiklausykime į išmintingą sanskrito ir vedų šalies praamžių bylą. Jogų filosofija - evoliucijos pakopos, o žmogus sudarytas iš septynių kūnų: fizinis, astralinis, prana, instinktyvus gyvulių protas, intelektas - sąmonė; dvasinis protas; dvasia. Mūsų kūnas - Dvasios šventovė (p. 119). Jogai tiki, kad astralinis kūnas gali atsiskirti nuo fizinio kūno (p. 119). Prana yra pasaulinė energija, esanti kiekviename atome I(p. 120). Mokslininkų teigimu žmonės panaudoja tik nedidelę savo smegenų dalį. Teilhardo nuomone, evoliucijos kelyje būtini nauji kokybiniai šuoliai, naujos metamorfozės (p. 122). Neteisingas Hegelio bei jo sekėjų iki pat Teilhardo supratimas, kad žmonija būtinai susivienys į kažkokį vienalytį superorganizmą. Pamirštama, jog tas superorganizmas yra Dievas (p. 133). "Tebūna mūsų tauta, visa žmonija energinga ir laisva, skriejanti amžinybės erdvėmis į ateitį Išminties ir Meilės kometa. Ten, kur mūsų laukia didžiausias laisves laipsnis ir kartu aukščiausias - dieviškasis būtinumas - būti kūrėjais, t. y. - būti laisviems!" (p. 138). Pasaulio sostas trijose viršūnėse - aukštybėse skendintys dieviškosios Trejybės Rūmai (p. 140). Visi savais vardais vadino pasaulio likimą lemiančią Aukščiausiąją Būtį, priskirdami jau trijų vyriausiųjų dievų - Dievo Tėvo, Motinos (krikščionybėje Šventosios Dvasios) ir Sūnaus pavidalus. Šis mitas vedė ir veda tautas (p. 140). Toliau paišo filosofinių srovių kryžių ir samprotauja apie krikščionybės simbolį kryžių (p. 141). Ilgus laikus teigiamą poveikį moraliai galėjo daryti tik mitais apipinta religija. Ji atitraukė tikinčiuosius nuo dvasinio maro - moralinio sugedimo. Populiariausia knyga tūkstančius metų išlieka Biblija - Šventasis Raštas. O žmonės tūkstančius metų su viltimi žvelgė į Kristų. Nukryžiuotasis Kristus perspėja mus iš erdvėlaivių - tikėkite (p. 142). Kristaus era reiškia, kad kryžiaus našta pasidalinta su Dievu. Įvyko vienas didžiausių susitikimų su Dievu, kad prasivėrė vartai į "dangų" - dieviškąsias erdves. Dvasios era - esminė (p. 143). Tomonio aiškiniams Rašto autentiškumu, istoriškumu baigiasi jo apologija (p. 146 - ). Vėl triadą suranda: mokslas - filosofija - religija (p. 154). Dvi didžiosios knygos - Gamta ir Biblija (p. 155). Klasikinė fizika žinojo erdvę ir laiką kaip atskiras koordinates, kuriose egzistavo nedalomos dalelės. Reliatyvumo teorija visas žinomas koordinates suliejo į keturių matavimų srautą, materiją paversdama nežinomo lauko bangavimu. Teofizikoje (naujojoje mokslinėje teologijoje) ši evoliucija pasiekia naują pakopą, srautą paversdama "bangomis Kvadratu", o gal ir didesniu laipsniu, kuris yra subjektyvumo rodiklis. Taip dieviškojo prado srautas įvedamas į racionalias erdves, Metalogikos sritį. Mums apsiekiama esmė yra gentai - prasminiai kvantai, o už jų jau pats Absoliutas (p. 160). Erdvė tariamai yra amorfiška, izotropiška, tačiau joje glūdi neribota prasminių krypčių įvairovės galimybė bei realybė (p. 160). Kas žino ar nebus netrukus pradėta kurti ne tik matematinė pasaulio pažinimo teorija, bet ir "Dievo teorija. Už ribos "Aš esu" - nežinomybė iš kurios skverbiasi neprašyti svečiai: menami skaičiai, nekaltas prasidėjimas, monadų klausimas, parapsichologiniai reiškiniai ir t. t. (p. 161). Iracionaliosios-dieviškosios sferos atspindžiai jau seniai yra pasirodę pasauli tautų kultūroje - stebuklai, mitologinės būtybės, dvasios, dievai, mitai. Žemiškame gyvenime monados gyvena daugiausia racionalią būtį, o po biologinės mirties jos egzistuoja iracionalumo sferoje (p. 164). Kaip taikyti naują - daugiaprasmiškumo dogmą kasdienėje būtyje? (p. 165). Remiasi Vydūnu (p. 167). Reikia išsiaiškinti ir Adomo bei Ievos simboliką (p. 171). Tobulėjimui siūlo remtis jogos filosofija - ir karma-joga, žnani-joga, radža-joga, chatcha-joga (p. 173). Iš ateistinės mokyklos į gyvenimą srautu ateina abejingumas, tuštybė, narkomanija, veltėdiška filosofija (p. 174). Ne, netiesa, Bažnyčia nemokė vergiško nuolankumo (p. 174). Sielą plėšo dvi inercijos - kūniškoji ir dieviškoji trauka, ypač to, kuri nėra pasirinkęs savo pozicijos Būties Kryžiuje (p. 177). Tikėjimą reikia sustiprinti, o tai įmanoma šiais laikais tik sukuriant harmoningą pasaulėžiūrą - mokslo, religijos ir filosofijos sintezę (p. 178). Prie šios misijos prisideda ir Kristaus Bažnyčios institucijos, nes Bažnyčia - ne tik Ženklas, bet ir dvasinio gyvenimo Vadovė. Labai gaila, kad šiuolaikinės tautų šeimos valdyme ko kas neužima deramos vietos Aukščiausioji Valdžia - Kristaus Vietininkas (p. 179). SNO jis turėtų tapti Pasaulio Prezidentu ir kartu atlikti Taikos Teisėjo pareigas. Pasaulio sostine aišku tai Jeruzalė. Kelias į ją per kultūros harmoniją (p. 183). Tad eisime melstis į bažnyčią Dievui, ra ne? Į Dievo Šventovę mus veda religinio jausmo pilnatvės troškimas. Reikia lankytis bažnyčioje, priimti Eucharistiją, melstis (p. 184). Neteiskime Dievo, kad į mūsų kraštą krikščionybė atėjo kalaviju. Lietuviai, intuityviojo panteizmo gynėjai, iki šiol išsaugojo natūraliausią liaudies meną, gausų folklorą (p. 185). Šioje visų pasaulio tautų kovoje prieš blogį nepaprastai daug reikšmės turi religija, jos institucijos, suburiančios žmones pajusti Amžinojo Tikėjimo jėgą. "Mes esame krikščionys ir privalome gerbti ir ginti savąją Bažnyčią, kuri ateistiniuose kraštuose nepaprastai varžoma, lyg "antrosios Romos imperijos" laikas". Todėl reikia neapleisti eucharistijos (p. 186). Koks turėtų būti požiūris į religines apeigas? Klauptis ar ne? Reikia klauptis prieš Kristaus atvaizdą (p. 190). Žemiškose civilizacijose nuolat vyksta kova tarp dviejų religijų: baltoji religija kreipia žmogaus individualybę absoliutais Gėrio, visuotinės Meilės, kūrybos, džiaugsmo kryptimi. Raudonosios religijos vėliavoje švyti viena materialios pažangos ugnis, žemiškos egzistencijos pilnatvės troškimas (p. 194). Raudonosios bažnyčios sostai sutepti žmonų krauju (p. 195). Komunistų partijos manifestas tai Raudonasis Testamentas, įteisinęs prievartos doktriną (p. 196). Kremlius - budelių sostinė (p. 199). Maištas prieš Dievą - būdingas šiuolaikinis reiškinys. Pradeda dominuoti racionalus mąstymas (p. 206). Tarp Baltosios ir Raudonosios religijų neįmanoma jokia konvergencija (p. 213). Tomonis ragina visus Dievo vaikus susivienyti po kryžiaus ženklu, įprasminančiu ilgaamžės būties istoriją, kančios ir prisikėlimo, amžinojo gėrio pergalės ženklu, susivienykime po dangiškąja Kristaus vėliava (p. 215).

"Dienoraščio fragmentai": "Mintys yra antroji materija" (T. Kuršys) (p. 506). Materija ir mintis, erdvė ir laikas neatskiriamai tarpusavyje susiję. Tai vieno ir to paties prado - pirminio "lauko" - apsireiškimas įvairiais pavidalais, vieno ir to paties "eterio" ar "lauko" judėjimas. "Neopanteizmas" kvepia objektyviuoju idealizmu. Materija egzistuoja ir ji diskreti. Tačiau materija galbūt tėra tik vienas "pirminio lauko" reiškimosi būdų. Šiuo metu protingiausia būti materialistu (dialektiku) (p. 507).

Įrašas Lietuvos patrono šv. Kazimiero bažnyčioje įsikūrusio Ateizmo muziejaus didžiojoje atsiliepimų knygoje (1974 m.): "Kristaus šventovė, krikščioniškos Meilės skelbėja", tapo "materialistinio tikėjimo centru". Ateistinės pasaulėžiūros vienpusiškumas. Tomonis pripažįsta, kad krikščionybė neatsirado tuščioje vietoje - "natūralu, kad joje galima įžiūrėti giminystę su ankstesnių epochų kultūriniu-dvasiniu paveldėjimu". Ir "materialistiniame tikėjime" galima surasti nemaža struktūrinio panašumo su krikščionybe" (p. 534). Ateistai - "tai psichologiniai vartotojai, besąlygiškai priimantys nesunkiai pasiekiamą, dar daugiau - net primygtinai peršamą informaciją ir nematantys reikalo savo protu patikrinti jos informatyvumą". Karingasis ateizmas - vidutinybių filosofija. Tik nežinantiems Lietuvos istorijos galima kartoti, jog "pokario metais Lietuvoje dešimtį metų siautėjo... banditai! Būta, aišku, ir klasių kovos [...]" (p. 535). Su istorijos faktais reikia atsargiai, vienpusiškumas gali labai pakenkti. Liaudies neremiama buožių saujelė nebūtų taip ilgai atsilaikiusi prieš ginkluotus valstiečius (p. 535). Nemėginta atsakyti į klausimą kam duotas "amžinasis Amžinybės, visuotinybės troškimas, kur veda". "Krikščioniškoji Meilė - evoliucijoje išsivystęs ir tebestiprėjantis pasaulio ir dieviškosios Trejybės meilės jausmas (p. 536). Krikščionybė nagrinėja pasaulio būtį nuo pradžios iki pabaigos - apoteozės, susiliejimo su kūrėju tobuloje Gražaus Gėrio Tiesoje valingam naujų pasaulių kūrimui" (p. 536).

"Įrašas mažojoje atsiliepimų knygoje, skirtoje keičiamoms mėnesinėms parodoms [...]" (1975 m.): "Jeigu pasaulis prasidėjo nuo Nieko, nuo sukauptos savyje, tačiau dar nerealizuotos Ateities potencijos, ir tapo Gėriu, - sielos paukštė tiki logiškąja visuotinės Būties tapsmo tąsa - evoliucija iki amžinojo, nemirtingojo dieviškojo kūrybiškumo, absoliutaus Gėrio, nuolatiniu dvasinės trejybės - valios, proto ir jausmų - tobulėjimu iki sugrįžimo į amžinąjį dvasiškąjį Pradą - Kūrėją, kurio Išmintį paliudija pasaulio Grožio ir Tiesos trupinėliai, patenkantys į mūsų sielas" (p. 539).

"Esame": kategoriškai realistiškai vertinant tiek idealizmas, tiek materializmas yra dvi teorinės hipotezės, kurių kol kas neįmanoma patikrinti žmogiškais prietaisais (p. 542). Antroji remiasi tik netoliaregišku skepticizmu (p. 542). Lietuvoje atlaikėme žiauriausius totalitarizmo siautėjimo laikus. Iš jų mūsų jaunimas išėjo pasiruošę kovoti su prievarta, melu, veidmainyste. Jis atkakliai ieško naujų dvasinių vertybių (Ramuva) ir pervertina senas (Kristaus garbintojų rūsys Kaune). "Jis nėra nereligingas". Religingumas auga - daugėja krikštynų bažnyčiose ir kitų apeigų. Brutalios priemonės "stiprina krikščionių Bažnyčios dvasią, jos autoritetą". Lietuvoje "daugiau kai 50 procentų gyventojų yra tikintys". jie pasmerkti religinei diskriminacijai. "Mes esame pasmerkti, nors lygiai su visais dalyvaujame socialistinės valstybės kūrimo darbe..." (p. 543). Reikalauja panaikinti bet kokią tikinčiųjų diskriminaciją. Šioje programoje glūdintis pagrindinis principas - laisva, valstybės neformuojama, dviejų moralių, dviejų pasaulėžiūrų - komunistinės ir krikščioniškosios konkurencija (p. 547).

Paaiškinimai: Tominis "Žinią" pristatė taip: "Žinia" - "Teosofijos manifestas arba filosofinė apybraiža, parodanti XX a. inteligentijos abejones ir filosofinius ieškojimus siekiant įprasminti savo būtį". Čia siekiama "sukurti harmoningos pasaulėžiūros, apimančios religiją, filosofą ir mokslą, pamatus. Joje bandoma sulydyti krikščionybės ir induizmo filosofijų esmę, pasinaudojant žymių praeities ir dabarties filosofų mintimis". Naujumo esama - pav. esmės ir prasmės dialektika pagrįstas pasaulio "monistinis dualizmas" (p. 551).