Patikslintas Antano Mackevičiaus paveikslas | 2021 gegužės 3 d.

Konspekto (bei tiesioginio citavimo) su paaiškinimais forma pristatysime Ievos Šenavičienės straipsnį "Antano Mackevičiaus įvaizdis dviejų šaltinių kontekstuose" (Lietuvos istorijos metraštis, 2010, Nr. 2).

Lietuvos istoriografijoje susiklostė iš esmės du pagrindiniai kunigo Antano Mackevičiaus (1828 - 1863) įvaizdžiai: valstiečių vado ir kovotojo už nepriklausomą lietuvišką Lietuvą. Pirmasis būdingas sovietinei istoriografijai, o tokiam vaizdiniui pradžią davė Juozas Žiugžda. Beje, toks Mackevičiaus vaizdinys rado atsispindi ir lietuvių istorinėje literatūroje (pav. V. Mykolaičio-Putino romane, skirtame 1863 m. sukilimui). Kapitaliniuose sovietinės istoriografijos veikaluose sukilimas Lietuvoje ir pristatomas būtent kaip valstiečių sukilimas už savo socialinį išsilaisvinimą, kuriam vadovavo kunigas Antanas Mackevičius, buvę vienu aktyviausiu raudonųjų organizacijos veikėjų Lietuvoje. Antrasis Mackevičiaus įvaizdis - kovotojo už nepriklausomą lietuvišką Lietuvą - susiklostė lietuvių emigracijoje bei nepriklausomoje Lietuvoje, nors Lietuvoje prielaidos tokiam Mackevičiaus vaizdiniui susiformavo dar 1988 m., kai O. Maksimaitienės rūpesčiu į lietuvių kalbą buvo išversti Mackevičiaus parodymai rusų tardytojams jį suėmus ir jo laiškai, rašyti tomis pačiomis sąlygomis rusų kariškiams ir tardytojams. Galima vienareikšmiškai konstatuoti, kad A. Mackevičiaus vaizdinį nepriklausomoje Lietuvoje (istoriografijoje bei viešojoje opinijoje) ir nulėmė šis šaltinis, tiksliau, jo vertimas į lietuvių kalbą. Tačiau Mackevičiaus parodymai ir laiškai, rašyti jį suėmus, yra labai komplikuotas istorijos šaltinis. Visų pirma jie rašyti rusiškai, kai akivaizdu, kad Mackevičius rašė lenkiškai. Vadinasi jie buvo išversti rusų valdininkų. Juose vartojami tokie išsireiškimai kaip "maištas", ko pats Mackevičius negalėjo vartoti. Taip pat yra labai didelių abejonių kiek tokie parodymai gali būti laikomi nuoširdžiais. Juos skaitant akivaizdu, kad Mackevičius siekė išsaugoti gyvybę ir, panašu, rašė tai, kas priimtina tardytojams, t. y. pristatė savo gyvenimą, dalyvavimą sukilime ir įsitraukimo į jį motyvus tokioje šviesoje, kuri leido jam išlikti gyvam. Kalbant konkrečiai A. Mackevičius teigė, kad norėjo padėti Lietuvos liaudžiai, išlaisvinti valstiečius, pakelti jų savigarbą. Taigi, įsitraukė dėl socialinių motyvų. Lygiai dėl tokių pačių motyvų (priedo religinių) Mackevičiaus teigimu parodymuose ir pati liaudis dalyvavo sukilime. Dar labiau problematiški tokie parodymuose vartojami žodžiai kaip "narod" ir "litovskij". Rusų kalbos žodis "narod" į lietuvių kalbą gali būti verčiamas žodžiais "tauta" ir "liaudis", o būdvardis "litovskij" - "lietuvių" ir "Lietuvos". Ką turėjo galvoje Mackevičius savo parodymuose? Tai gali būti aišku tik iš konteksto, kurį I. Šenavičienė kruopščiai ištyrė ir jos išvados vienareikšmiškos: 1988 m. vertime žodžių "narod" ir "litovskij" išvertimas žodžiais "tauta" ir "lietuvių" yra visiškai neteisingas. Nėra jokių abejonių, kad Mackevičius turėjo galvoje būtent liaudį, Lietuvos liaudį, o ne lietuvių tautą. Dar daugiau: Mackevičius turėjo galvoje būtent dabartinės Lietuvos ir Baltarusijos (jos centrinės dalies, nes rytų Baltarusija ir Ukraina sukilėlių buvo suvokiama kaip "Rusia") liaudį. Tokiu būdu į savas vietas atsistoja ir daugelis kitų nelogiškumų, kurie atsiranda vartojant "tautinę" Mackevičiaus veiklos interpretaciją. Pav. Mackevičius samprotauja apie Lietuvos dvasininkus, kurių dauguma jo nuomone pasiruošę viską aukoti lietuviškai, Lietuvai ir yra labai antilenkiški. Natūraliai iškyla klausimas: kokie dar gali būti XIX a. viduryje tiek fanatiškai lietuviškumui atsidavę ir tiek lenkiškumo nekenčiantys kunigai, jeigu jau jis pats, A. Mackevičius esą yra "kovotojas už nepriklausomą lietuvišką Lietuvą"? Dabar gi, išsiaiškinus, kad Mackevičius tikrai nebuvo toks kovotojas, viskas atsistoja į savas vietas, taip pat ir jo priešiškumas vyskupui Valančiui. Be abejo, tie "fanatiškai lietuviškumui atsidavę" ir esą lenkiškumo nekenčiantys kunigai, buvo vysk. Valančiui paklūstantys, jo paakinti, paskatinti rašyti lietuviškas knygeles, ir kitaip lietuviškai pastoracijai angažuoti kunigai. Įsidėmėtina, kad net ir tokie tik pastoracija lietuvių kalba besirūpinantys kunigai Mackevičiui yra "fanatiškai lietuviškumui atsidavę". Tai daug sako apie jo paties santykį su lietuviškumu, kas išryškėja ypač kitame šaltinyje - anoniminiame rankraštyje "Kunigas Mackevičius kaip istorinė asmenybė. Biografijos kontūrai", saugomas Varšuvos nacionalinės bibliotekos Rankraščių skyriuje ir kurio autorius Antanas Medekša, kuris tačiau remiasi žmogaus kovojusio kartu su A. Mackevičiumi jo būryje ir artimai su juo bendravusiu, prisiminimais. Abu Mackevičiaus paveikslai, tiek formuojamas parodymų, tiek minėto rankraščio turi bendrumų. Tai visų pirma, socialinė motyvacija, darbas dėl liaudies išlaisvinimo. Tačiau rankraštyje išryškėja begalinis lenkiškas Mackevičius patriotizmas ir užsidegimas siekiant atkurti Lenkiją (Abiejų Tautų Respubliką) remiantis ne bajorija, bet plačiosiomis liaudies, valstiečių masėmis, tam dedant pastangų patenkinti jų socialinio teisingumo troškimą. Šį savo mąstysenos ir veiklos aspektą jis nuslėpė savo parodymuose. Taip į logišką visumą bendrame XIX a, vidurio istoriniame kontekste susidėlioja visi Mackevičiaus mąstysenos ir veiklos fragmentai: bajoriška kilmė, lavinimas Vilniaus karmelitų vienuolyno mokykloje, studijos Kijevo universitete ir priklausomybė slaptai lenkų patriotų organizacijai, susižavėjimas Tautų pavasario idealais ir buvimas suvienytos Italijos šalininku (nepaisant italų patriotų pasmerkimu iš šv. Tėvo pusės), vadovavimasis prigimtinių žmogaus ir tautų laisvių bei teisių konceptu (beje, įdomu, kad jis prisiminimuose apibudinamas kai nuoširdus žmonijos draugas, kaip neretai tuo metu buvo įvardijami masonai, o čia vėlgi galima prisiminti vysk. Valančiaus jam suteiktą charakteristiką apie jos "keistą pamaldumą"), jo pasinėrimą į istorikų (J. Lelevelio ir kitų) veikalus, skirtus Lenkijos istorijai, galiausiai prisiminimų autoriaus teiginius, kad Mackevičius viską darė tik dėl Lenkijos ir lenkų tautos. Visame tame kontekste galima daryti tik vieną išvadą: Mackevičiaus asmenyje turime reikalo su XIX a. vidurio žemaičių kilmės lenkų patriotu, gerai supratusiu, kad Lenkijos atkūrimas galimas tik pajungus šiam reikalui plačiąsias liaudies mases.

Ieva Šenavičienė: išskirtinio dėmesio istoriografijoje susilaukė 1863 m. sukilėlių vadas kunigas Antanas Mackevičius (1828 - 1863). Susiklostė keli požiūriai į jį. Rusijos istoriografijoje revoliucionieriaus, maištininko, lietuvių išeivijoje - kovotojo už nepriklausomą etnografinę Lietuvą, sovietmečiu - revoliucinio demokrato, gynusios valstietijos socialinius interesus, kaip kovotojo už Lietuvos laisvę prieš bajorijos siekius atkurti ATR. Šios išvados remiasi vieninteliu šaltiniu - 1988 m. Onos Maksimaitienės ir Ritos Strazdūnaitės publikuotais parodymais tardymo komisijai jį suėmus, laiškais ir jį suimant paimtais dokumentais (p. 29 - 30). Parodymai yra jo asmens byla. Tačiau be parodymų egzistuoja dar vienas A. Mackevičiaus asmeniui skirtas šaltinis. Tai anoniminis rankraštis "Kunigas Mackevičius kaip istorinė asmenybė. Biografijos kontūrai", saugomas Varšuvos nacionalinės bibliotekos Rankraščių skyriuje. Jo autorius Antanas Medekša (1845 - 1909). Jis taip pat buvo vienas sukilėlių vadų, atstovavusių raudonuosius. Straipsnyje bandomi palytinti parodymai ir šis šaltinis (p. 30). Parodymuose užrašyti autentiški A. Mackevičiaus žodžiai. Didžiausia parodymų spraga yra Mackevičius prisipažinimų, išgautų mirties akivaizdoje, nuoširdumo klausimas. Sunkia įtikėtina, kad Mackevičius, kuris ėjo Kauno vaivadijos karinio viršininko pareigas, nežinojo Tautinės vyriausybės. Lietuvos sukilėlių vadovybės sudėties ir pan. (p. 30 - 31). Žinoma, jis buvo priverstas slėpti informaciją, o antra vertus, gręsiant mirčiai, kreipti pasiaiškinimus tardytojams priimtina linkme. Be to, parodymai užrašyti trečiųjų asmenų - Rusijos valdininkų rusų kalba. Parodymuose vartojama valdininkijos, o ne gyventojų terminologija. Pav. sukilimas vadinama "maištu", "revoliucija". Todėl, jei remtumėmės parodymais, Mackevičių reiktų vadinti maištininku, kenkiančiu Rusijos žemių vientisumui. Remiantis parodymais daroma išvada apie Mackevičių kaip kovotoją už Lietuvos valstybingumą. Pagal Lietuvos istoriografiją vyraujantis Lietuvos visuomenės dalis siekė ATR atkūrimo bei Lenkijos ir Lietuvos sujungimo. Didžioji šios visuomenės dalies dalis laikėsi tradicinės unijinės Lietuvos sampratos (p. 31 - 32). Stiprėjo regioninis patriotizmas, kurį Lietuvos manifestantų kokardose simbolizavo šalia baltos ir raudonos įsiterpianti mėlyna spalva. Raudonųjų stovykloje būta kalbų apie Lenkijos, Lietuvos ir Rusios (Ukrainos ir Rytų Baltarusijos) federaciją. Tokios federacijos galimybė išsakyta 1861 m. spalio 10 d. Horodlės unijos metinių minėjime Lenkijos Karalystėje, kurio metu buvo pasirašytas simbolinis Lenkijos, Lietuvos ir Rusios bendros unijos aktas, turėjęs tikslą konsoliduoti buvusių ATR žemių gyventojus kovai už jos atkūrimą. A. Gercenas savo atsišaukime į rusų karininkus Lenkijoje sako: mes pripažįstame teisę į savarankiškumą ne tik kiekvienai tautai, bet ir kiekvienam geografiniam vienetui, pav. Sibirui, Lietuvai, Baltarusijai, Ukrainai. Rusų karininkai raginami drauge su lenkais sakyti: tebūnie Lietuva, Baltarusija ir Ukraina su kuo jos nori arba su niekuo. Tačiau Gercenas neslėpė, kad regionų savarankiškumo teiginys tėra retorinis ir juo tesiekiama laimėti šių žemių palankumo rusų tautai. Taigi Lietuva Gerceno požiūriu tėra geografinis regionas (p. 32). Kai kuriuos parodymų terminus įmanoma interpretuoti dviprasmiškai. Pav. žodis "narod", kuris į lietuvių ir lenkų kalbas gali būti verčiamas ir kaip "tauta", ir kaip "liaudis". Žodis "litovskij" gali būti verčiamas ir lietuvių, ir Lietuvos. 1988 m. vertime "narod" versta kaip "tauta", o "litovskij" kaip "lietuvių". Versta: "Lietuvių tauta darbšti, teisinga ir religinga, todėl užsitarnavo mano didžiausios meilės. Aš laukiau tarsi atpildo, jau nesakau, revoliucinio išstojimo, bet savo tautos laisvės. Duota ji, ir kas gi?[Apsiribojo ji tik, kad] Vargšė liaudis tik pakeitė poną, netgi blogiau, nes ponas, kad ir koks jis būtų blogas, prireikus duodavo duonos, o dabar nors mirk - negausi". Tačiau sunkiai įtikėtina, kad A. Mickevičius būtų išėjęs į sukilimą dėl lietuvių tautos laisvės. Lietuvių tautos formavimasis XIX a. viduryje tik užuomazgoje [tai žinoma šios istorikės, besivadovaujančios tautos kaip naujųjų laikų fenomenu, samprata]. Tekstas taptų žymiai suprantamesnis jei žodį "tauta", pakeistumėm žodžiu "liaudis", o lietuvių - Lietuvos. Tada nebelieka politinio, tautinio, o tik socialinis aspektas. Juo labiau, kad šioje parodymų vietoje kalbama tik apie baudžiavos panaikinimą, todėl čia tinka tik žodžiai "liaudis" ir "Lietuvos" (p. 33). Taigi 1988 m. vertimu implikuojamas pageidaujamas A. Mickevičiaus įvaizdis. Vertimas atliktas sąmoningai manipuliuojant žodžiais "tauta" ir "liaudis" arba "liaudies" negalint paversti žodžiu "tauta", ją pakeičiant neutralesniu "žmonės", netgi ir ten, kur tekstas užrašytas lenkų kalba, t. y. ten, kur sąvokos "tauta" ir 'liaudis" aiškiai skiriamos. Tas pats taikytina termino "vyriausybė" keitimas į terminą "administracija". Taip pat teksto kupiūravimas, kreipiant parodymų prasmę reikalinga linkme. Įsiskaičius į parodymų kontekstą akivaizdu, kad Mackevičius krašto gyventojus vadina gyventojais, žodžiu "liaudis" įvardija tik valstiečius ir mokestinių luomų gyventojus. Nemokestinių luomų gyventojus konkretina: "dvarininkas", "bajoras", "ponas", "valdininkas", "dvasininkas", o terminą "tauta" pavartoja tik kalbėdamas apie svetimas tautas. Štai kaip atrodytų Mackevičiaus parodymai, atsisakant nepagrįsto terminų "tauta" ir "lietuvių" vartojimo: "Mano siekis buvo pakelti mano Lietuvos liaudies žmogiškąjį orumą, kuriuo nesirūpino bajorai ir liaudžiai nepadedantis imperinės Rusijos valdymas. [Mano] užsiėmimas buvo skleisti ir propaguoti sukilimo [idėją], iš pradžių slapta, o galiausiai grynai liaudies sukilimu priversti vyriausybę daryti reformas arba atiduoti [Lietuvą] Lenkijai kaip Lenkijos dalį" (p. 34 - 35). Kitoje vietoje: "[...] nejaugi Rusija neturi kitų valdininkų mano kraštui, išskyrus pačius nesąžiningiausius? Nejaugi toji mano liaudis tokia nelaiminga, kad jai be nevilties, nieko daugiau nebelieka iš tautų likimo? Betgi tai kelių milijonų liaudis. Ir liaudis, verta globos - jau nebe Dievo, o vyriausybės, tegul ir Rusijos, nes iki galo nesugadinta, nors administracija ir stengiasi ją gadinti". Toliau iš pirmojo lenkiško A. Mackevičiaus laiško pulkininkui Božerianovui: "Mano troškimas liaudžiai gero davė man jėgų ir galimybės sukelti ją, ir ne kuriuo nors kitu tikslu, o tik siekiant to, kad ji pažintų save ir pasakytų, ar su Rusija, ar su Lenkija nori būti sujungta. Tokia teisė jau egzistuoja Europoje, o ji negalėjo būti išsakyta kitaip, kaip tik per išsilaisvinimą. Bet tai pasiekiama karu, o Lietuvoje jis turėjo kilti per karą Lenkijoje. Tokios buvo tolesnės mano politinės pažiūros. Bet kadangi Lietuvai trūksta daugelio sąlygų savarankiškai revoliucijai ir per ją pasisekimo ko nors patvaraus ateičiai, aš ir norėjau mase padėti Lenkijai, o iš jos reikalauti pagalbos revoliucijai Lietuvoje ir tuo iškovoti liaudžiai bent laikiną pilietinių teisių pripažinimą ir nemokamą žemės suteikimą. Tai gerokai būtų pakėlę liaudį ir anksčiau ar vėliau ji būtų tarusi žodį dėl savo likimo ateityje". Taigi pasak Šenavičienės, akivaizdu, kad Mackevičius kalbėdamas apie Lietuvos liaudį, turėjo galvoje ne lietuvių valstiečius, o XIX a. vidurio Lietuvos valstiečius (ir etninius lietuvius, ir baltarusius, ir kt.). Mackevičius tardytojams pareiškia, kad išeidamas į sukilimą siekęs ne vien bajorijai, bet ir liaudžiai suteikti galimybę spręsti, su kuo ji nori būti sujungta - su Lenkija ar su Rusija. Toks gerceniškas požiūris. Mackevičius nori parodyti, kad jis nėra nusistatęs prieš Rusijos valdžią (p. 35). Antrajame lenkiškame laiške Božerianovui kaip panaudoti antilenkišką svertą: "Dabar prašau Jūsų dėl savo liaudies. Jeigu nenorite, kad vėl įvyktų tai, kas įvyko, pirmiausias išsiųskite bajorus už Nemuno. Arba sulyginkite liaudies ir bajorijos teises. Kodėl Lietuva veržiasi prie Lenkijos? Nes susijungė laisva valia, o ne prievarta, tad ar Rusija negali to paties padaryti? Duokite Lietuvai laisvę, duokite vietininkystę - tegul kas nors iš kunigaikštukų apsigyvena Vilniuje, o tada paklauskite - ar su Lenkija orite būti, ar su Rusija? [...]. Dar kartą prašau Jus, pone pulkininke, išsaugokite man gyvastį ir būsiu ištikimas caro valdinys". Čia tiek ryškus Mackevičiaus minčių nelogiškumas, jog peršasi prielaida, kad jo parodymai ir pasisakymai yra greičiau "pelės ir katės" žaidimas, nei nuoširdus prisipažinimas, diplomatinis laviravimas siekiant išvengti mirties, nei tikrosios politinės pažiūros. Akivaizdu, kad Mackevičius neturi galvoje nepriklausomos Lietuvos - modernios ir etnografines. Lietuva jam yra istorinis geografinis regionas, didesnės valstybės dalis. Mackevičiaus deklaruojami sukilimo motyvai yra tik socialiniai. Jis primygtinai tikina, kad į sukilimą išėjęs tik dėl valstiečių nuoskaudų, jų poreikių nepaisymo. Jis rašo: "Beje, dvarininkai daug man padėjo dažnu nežmonišku elgesiu [su valstiečiais]. O jei aš kalbėjau liaudžiai, kad ponai ir apskirtai bajorai yra vyriausybės rykštė, ir kad liaudis kėlė rankas į dangų ir žadėjo man visuotinę pagalbą. Labai [gerai] galiu susikalbėti keletu tarmių, todėl niekada nepraleisdavau progos pasakyti pamokslą. Čia nebuvo niekam pasigailėjimo: ar jis buvo dvasininkas, ponas, bajoras, valdininkas ar valstietis, kiekvienam klojau gryną teisybę, ragindavau pasitaisyti, kaip atpildą panašaudamas savo tėvynės laisvę. Atimtos bažnyčios, iš vienuolynų išvaryti dvasininkai - argi tai maža pavyzdžių blogai vyriausybės valiai parodyti? Argi draudimas mokyti vaikučius katekizmo, priešinimasis blaivybės skleidimui ir dėl kilę įvairūs persekiojimai nebuvo aiškus įrodymas, jog Rusijos vyriausybė nesirūpina mano liaudimi, siekia jos amoralumo, taigi pražūties?" (p. 36). Parodymų socialinio pobūdžio teiginiai nekelia įtarimo, kad Mackevičius kalba nenuoširdžiai - prisimenant ir jo būrio valstietiškumą. Tačiau reikia atkreipti dėmesį tai, kad socialinis sukilimo motyvas yra priimtinas tardytojams. Tai dar labiau sustiprina Mackevičiaus kritika didžiausio Rusijos priešo - socialinio krašto elito, lenkų kultūrą ir nepriklausomybės tradicijas puoselėjančios bajorijos atžvilgiu. Mackevičius tarsi nori pasakyti, kad jo sukilimo motyvai nesisieja su bajorijos politiniais interesais, nėra prieš Rusijos valdžią ir tesiekia tobulinti krašto administravimą (p. 37). Tuo tarpu rankraštis "Kunigas Mackevičius" autorius yra amžininko atsiminimai. Šenavičienė išdėsto savo politkorektišką požiūrį į rankraštyje naudojamas sąvokas. Terminu "Lenkija" vadinama ATR. Kaip atskiros tokios "Lenkijos" teritorijos išskiriamos Lenkijos Karalystė, Žemaitija, Rusia. Etnokultūriškai skirtingi regionai vadinami Mazovija, tikrąja Lietuva (Aukštaitija), Žemaitija, Rusia (p. 37). Lenkais, lenkų tauta politiniu aspektu vadinami visi buvusių ATR žemių gyventojai, lenkų sąjūdžiu - ATR teritorijose vykę valstybingumo atkūrimo bandymai, lenkiškumu - - visų buvusios ATR žemių gyventojų istorinis ir dvasinis bendrumas. Rankraštis rašytas apie 1900 - 1904 m. A. Mackevičiaus biografiniai duomenys bei antrasis rankraščio skyrius apie jo kovas remiasi A. Medekšos "Ojczyznoje" paskelbta "Sukilėlių būrių Žemaitijoje monografijos" medžiaga. Pasakotojas teigia, jog jis drauge su A. Mackevičiumi kovojo viename būryje, artimai bendravo su juo, yra jo asmeniškų įsitikinimų liudininkas ir rankraštyje perteikia ne savo, bet jo mintis apie gyvenimo kelią, politines pažiūras, patriotinę veiklą ir sukilimą. Pats A. Medekša buvo artimų Mackevičiui politinių pažiūrų, bet jis nebuvo jo kovų bendražygis, todėl negalėjo būti ir pokalbių draugas. Neabejotina, kad Medekša pasinaudojo kito žmogaus, kovojusio Mackevičius būryje, atsiminimais. Todėl Medekša ir nepasirašė rankraščio. Taigi, jei Medekša to žmogaus atsiminimus perpasakojo tiksliai, rankraštyje pateiktas Mackevičiaus gyvenimo kelias, politinės pažiūros, motyvai gali būti tikėtini (p. 38). Parodymuose esančiame Laikinojo lauko auditoriato nuosprendyje Mackevičius įvardijamas kaip Kauno gubernijos bajoro sūnus. Įšventintas 3 metus vikaravo Krekenavoje, vėliau 8 metus Paberžėje filijalistas. Pats Mackevičius pristato sakosi kilęs iš nepasiturinčių bajorų. Pagal rankraščio teiginius, Mackevičius - kilimo žemaitis, neturtingo bajoro nuo Liaudies upės apylinkių sūnus, gimė Liolių parapijoje. Šešerius metus lavinosi Vilniaus karmelitų vienuolyne prie Visų Šventųjų bažnyčios. Vėliau studijavo Kijevo universitete, priklausė patriotiniam lenkų studentų rateliui. Baigė Varnių seminariją. Parodymuose teigiama, kad kunigystę pasirinko socialiniais sumetimais, norėdamas "prieiti arčiau prie savo liaudies". Rankraštyje teigiama, kad apsisprendė tapti dvasininku kai grįždamas iš Kijevo į Lietuvą užsukęs į kapucinų vienuolyną klausėsi mišių bažnyčioje ir patyrė labai keistą išgyvenimą. Pajuto privalą būti dvasininku. Aukščiausiojo valiai nusilenkė (p. 39). Parodymuose teigiama, kad trūko dvasinio ir idėjinio kontakto su kolegomis dvasininkais (p. 39). Teigiama, kad daugelyje jų matė "[...] arba lenkiškumo ir bajorų nekenčiančius fanatikus, pasiruošusius viską paaukoti Lietuvai per terorizmą ir visišką visuomenės sunaikinimą, arba užsiėmusius tik savimi ir keliaklupsčiaujančius prieš bajorų dvarus, arba visiškai abejingus viskam". Rankraštyje irgi kalbama apie nesutarimus su bažnytine vadovybe, apie formalizmu garsėjančius dekanus, su kuriais nesutarė, nes rūpinosi parapijiečiais, garsėjo pamokslais, nevyniodamas žodžių į vatą. Teigiama, kad ne prelatai ir vyskupai buvo tautinio sąjūdžio priešakyje, kad "Mackevičius dar prieš sukilimą , o ir sukilimo metu turėjo daug priešininkų net tarp dvasininkų". Ir parodymuose, ir rankraštyje išsakomas neigiamas A. Mackevičiaus požiūris į vysk. M. Valančių. Rankraštyje M. Valančius nurodomas kaip pavyzdys tų dvasininkų, kurie "Gerai nesuprasdami vykstančių įvykių, nei buvo, nei įstengė būti pavyzdžiu tautai. Gal stokojo autoriteto ar moralinės galios, kuri sustiprintų bajorijos aukos dvasią. Nesistengė skatinti savanoriško [bajorijos] pasiaukojimo, o dažniausiai palaikydavo arba bajorijos, arba tik liaudies pusę [...]" (p. 40). Labiausia įtikėtina, kad neigiamas požiūris į vyskupą buvo asmeninė Mackevičiaus nuostata, o ne siekis apsaugoti jį politiškai (p. 41). Parodymuose Mackevičiaus politinis brendimas siejamas su socialiniais valstiečių reikalais. Parodymuose užsimenama apie Mackevičiaus ryšius su raudonųjų organizacija. Čia galima įžvelgti ir laviravimą ekstremaliomis aplinkybėmis. Rašo, kad susipažino su Boleslovu Dluskiu, Boleslovu Koliška, kažkokiais dviem lenkų emisarais ir kt. Rankraštyje Mackevičius politinis brendimas aiškinamas Kijevo universiteto aplinka, Tautų pavasariu, Italijos suvienijimu. Rašo, kad Mackevičius persiėmė patriotinio lenkų studentų ratelio, kurio nariu tapo, lūkesčiais. Išlaisvintos Romos atspindys pažadino lenkų širdyse nebylų, bet gilų solidarumą. Neatsitiktinai Mackevičius savo kalbą pradėdavo nuo Europos reikalų. Jis yra suvienytos Italijos rėmėjas, nors ir nepažeisdamas Šventojo Tėvo autoriteto. Jis yra nuoširdus žmonijos draugas. Taigi, Mackevičiaus politinė veikla iki sukilimo siejama su patriotine, o ne su socialine sfera (p. 41). Pažymima, kad iki 1861 m. jo patriotinė veikla ribojosi vos viena apylinke. Beveik viskas susivesdavo į šeimyninius pokalbius - ar būtų kalba apie tolimą Lenkijos praeitį, ar apie 1831 m. sukilimą, Simoną Konarskį ar Poznanės sąjūdžius (p. 42). Pagal rankraštį Mackevičiaus aktyvesnis patriotinis veikimas prasidėjo drauge su manifestacijomis (tai patvirtina ir A. Dalevskos atsiminimai, kuriuose rašoma, kad Mackevičius 1862 m. dalyvavo liberaliame dvarininkų ir inteligentų ratelyje Kėdainiuose tarp Bergmanų-Dalevskių šeimos bendraminčių). Teigiama, kad Mackevičiaus "Pamokslai ir kalbos bent kiek gausiau susirinkus žmonėms ėjo tiesiog apie Lenkijos išlaisvinimą". Taip pat teigiama kad Mackevičius turėjo didelį liaudies populiarumą ir pagarbą, "tad Maskva vengė areštuoti liaudies numylėtinį, nes būtų tapusi nepopuliari ir paskatinusi liaudies religinį kerštą [...]". Rankraštyje akcentuojamas jo pažiūrų universalumas, politinių interesų dermė su krikščioniškojo teisingumo, prigimtinės žmogaus , tautos laisvės principais. "[...] tik Evangelijos autoritetu Mackevičius, kaip dvasininkas ir Lenkas, grindė savo ;politines teorijas. [...]. Būdamas Lenkas, jis nebuvo joks revoliucionierius, kaip gal galėjo pasirodyti keletui politinių neūžaugų, tačiau buvo tikras tautų misijos, kurią nurodė Dievas Žmogus dar prieš devynioliką šimtmečių, išpažinėjas. O kaip Kordeckis ar Skarga - respublikos šalininkas, nes Lenkas, - ar galėjo, sekdamas primityvių ar aklimatizuotų pusgalvių pavyzdžiu, būti revoliucionieriumi dėl Lenkijos, Romos ar Prancūzijos, kada jis - dvasininkas ir pilietis - mokėjo mylėti ne tik liaudį, bet ir tautą? Kada jis buvo krikščionis, mylintis artimus, ne tik dėvinčius pilką sermėgą, o ir šilkinį turtuolio apsiaustą?" (p. 42). Jo asmuo lyginamas su tautinio teisingumo, lenkiškumo ir tikėjimo apaštalais Petru Skarga ir Adomu Stanislovu Naruševičiumi, Ignotu Krasickiu, Simonu Konarskiu, kurie vedė Žečpospolitą jai skirtu keliu. Iškeliamas Mackevičiaus kuklumas, skurdus gyvenimo būdas, labdara. Ugdė save Mauryco Mochnackio ir Jokimo Lelevelio veikalais, taip pat ir periodiniais leidiniais, kuriuos jam slapta pristatydavo iš užsienio. Mokė liaudį skaityti ir rašyti, nes įsteigė mokyklėlę. Parodymuose Mackevičiaus įsitraukimo į sukilimą motyvai yra socialiniai, bet jie nesutampa su XIX a. vidurio Lenkijos Karalystės ir Lietuvos visuomenės sukilimo motyvais. Tačiau parodymuose prasprūdo ir kitoks motyvas - mintis, kad "moralinio visuomenės atsinaujinimo atpildas būtų tėvynės laisvė". Rankraštyje pagrindinė A. Mackevičiaus išėjimo į sukilimą priežastis - Abiejų Tautų Respublikos atkūrimas (p. 43). Pasakotojas rašo, kad iš Mackevičius mokėsi kaip turi "mylėti Lenkiją ir suprasti jos reikalus. Nuvesti į gilias Žemaitijos girias, apsupti nuostabaus kaimo jaunimo - valstiečių, naujųjų atgimusios Lenkijos gynėjų - kalbėdavomės apie praeitį ir per ją pranašavome ateitį". Ir toliau: "Pagaliau, ko būtų vertas visas jo darbas su liaudimi, jei ta liaudis nesugeba kovoti už Lenkiją?" (p. 44). Pasak Mackevičiaus laisvei pasiekti būtinas visuomenės dvasinis atsinaujinimas, kuris galėjo įvykti tik sprendžiant valstiečių socialinius klausimus. Sutampa rankraščio ir parodymų teiginiai apie Mackevičiaus dėmesį valstiečių reikalams. Rankraštyje teigiama, kad Mackevičius suprato "visą valstiečių klausimo svarbą". Viešpaties prisikėlimą "lygindavo su visuomenės dvasios prisikėlimu, jei pagal tikėjimą, lenkiškumą ir moralę būtų išspręstas ekonominis klausimas". Apie baudžiavos panaikinimą rankraštyje rašoma, kad žinios apie tai "sudrebino bajorijos širdis iki pat Liaudės apylinkės. Mackevičius] tuo metu elgėsi kai tikras kunigas ir patriotas. Ir iš sakyklos, ir privačiai smerkė sukriošusį dvarininkų nerangumą, o liaudžiai Dievo vardu nurodinėdavo kaip jis turi elgtis naujoje padėtyje. Aiškiai ir be užuolankų smerkė išdavikus ir nemokšas, už tai turtingesniuose, labiau nužmogėjusiuose sluoksniuose gavo "karštakošio" pravardę [...]". Ir parodymuose, ir rankraštyje pažymimas A. Mackevičius nepopuliarumas bajorijoje. Rankraštyje tuo aiškinamas ir jo būrio valstietiškumas (p. 44). Pasak sukilimo dalyvio Valerijaus Pšiborovskio A. Mackevičius buvo "nuoširdus demagogas, sumaniai taikęs savo teorijas, kad paveiktų sunkią valstiečio prigimtį ir nukreiptų ją kovai dėl Tėvynės nepriklausomybės" (p. 44). Ir parodymuose ir, ir rankraštyje kalbama apie Rusijos vyriausybės ir administracijos kritiką (p. 44). Populiariausia Mackevičiaus valstiečių agitacijos tema yra socialinė tema: dvarininkų, Rusijos vyriausybės, administracijos piktnaudžiavimai. Vis dėl to veiksmingiausiu valstiečių patraukimo į sukilimą svertu yra įvardijamas religijos gynimas. Parodymuose užsimenama, kad valstiečiams imponavo ir būsimo sukilimo sąsaja su Lenkija: "[...] ją [liaudį] panaudojau tokiu būdu, kad pati to nenutuokdama propagavo ir tikėjo sukilimo galimybe, kadangi jis kilsiąs Lenkijoje". Rankraštyje A. Mackevičiaus agitacijos socialinė tema taip pat ryški. Užsimenama ir apie tai, kad valstiečiai galėjo eiti į sukilimą ir iš religinių paskatų: jie "gynė naujus įstatymus ir savo tikėjimą, [...] nes Žemaitijoje stojo į kovą pakvietus Mack[evičiui] ir dvasininkams". Labiausiai šiame šaltinyje iškeliama politinė, partinė agitacijos tema, kurios galimybė parodymuose tik miglota: "Kai kada jau netgi ir liaudžiai pasakodavo apie Lenkiją. Liaudis įdėmiai klausydavo, o nūdienos nedalia dažnai jai sukeldavo graudžias ašaras - prisiminimų apie senąją Lenkiją ašaras, kai nebuvo nei mokestinių gyventojų surašymų, nei slegiančių mokesčių, nei žiaurių ponų" (p. 45). Rankraštyje teigiama, kad Žemaitijos valstiečių aktyvumas buvo specifinis reiškinys, kurio esmė negali būti apibrėžta vienareikšmiškai. Valstiečiai išėjo į sukilimą dėl to, jog garsėjantis atsidavimu jų socialiniams reikalams ir drauge atsidavimu patriotiniam reikalui kunigas stojo jam vadovauti. Teigiama, kad liaudis nesikratė kovos dėl ATR atkūrimo, tačiau norėjo, kad ji būtų morali, kad atkurtojo valstybė nepamintų laisvės ir nesugrąžintų baudžiavos. Svarbus veiksnys buvo paties kun. Mackevičiaus charizma, persipynusi su mistika jų vaizduotėj. Kalbėta apie stebuklus, einančius iš Dievo Motinos, apie ženklus danguje ir Dievo balsą bažnyčioje, o Švenčiausioji Mergelė, "Lanku Karalienia" suteikė ir laimino Mackevičiaus pergales. Todėl pamaldi liaudis laikė sau garbe ir pareiga kovoti po jo vėliavomis. Pasak. J. Stelos-Savickio "visa parapija ir net gretimos apskritys žvelgė į jį kaip į šventąjį it tikėjo jo žodžiais kaip Evangelija". Rankraštyje nuosekliau, tiksliau ir išsamiau pasakojama apie Mackevičiaus kovas (p. 46). Parodymuose Mackevičius savo kelionės tikslą po pasitraukimo nurodo Paryžių, kuri veikė konservatyvioji lenkų emigracijos grupuotė, vadovaujama Vladislovo Čartoriskio. O rankraštyje teigiama, kad pamatęs, jog 1863 m. lapkričio mėn. suskilimas Žemaitijoje slopsta, manė, kad Lenkijos Karalystėje, ypač Kalino ir Liublino apylinkėse sukilimas vis dar stiprus ir palikės būrį, nutarė tęsti kovą prie Vyslos (p. 47).

Taigi išvados: abu šaltiniai turi savų privalumų ir trūkumų. Parodymų privalumas - užrašyti autentiški A. Mackevičiaus žodžiai, o trūkumas - prisipažinimų, duotų mirties akivaizdoje nuoširdumo klausimas. 1988 m. parodymų teksto vertimas į lietuvių kalbą yra neadekvatus kontekstui (p. 47). Rankraščio privalumas - neprievartinis paties A. Mackevičiaus pasakojimas apie gyvenimą ir pažiūras kovų bendražygiui. Patikimesniais laikytini tie teiginiai, kurie sutinkami abiejuose šaltiniuose arba kuriuos patvirtina kiti šaltiniai. Tapatūs rankraščio ir parodymų teiginiai yra didelis Mackevičiaus dėmesys valstiečių socialiniams reikalams prieš sukilimą, dvarininkų kritika, nepopuliarumas bajorijoje, kritiškas požiūris į bažnytinę vyresnybę. Išsiskiria išėjimo į sukilimą motyvacija: parodymuose - socialiniai klausimai, o rankraščio - nepriklausoma Lenkijos ir Lietuvos valstybė, o valstiečių klausimo išsprendimas - nepriklausomybės sąlyga. Parodymuose sąlyga Žemaitijos valstiečiams išeiti į sukilimą laikomi socialiniai, religiniai dalykai, o rankraštyje tai apibūdinama kaip specifinis reiškinys, tačiau labai įtakotas Mackevičiaus charizmos. Nei rankraščio, nei parodymų teksto analizė nepatvirtino Lietuvos Respublikos, lietuvių emigracijos ir sovietinėje istoriografijoje A. Mackevičiui priskiriamo nepriklausomos Lietuvos siekio. Rankraščio teikiamas Mackevičiaus įvaizdis galėtų būti artimesnis tikrovei nei parodymų teikiamas įvaizdis (p. 48).