Perkūno šventykla Vilniuje Dlugošo išsigalvojimas? |2021 rugpjūčio 29 d.

08/29/2021

Pristatysime konspekto (bei tiesioginio citavimo) forma istoriko Dariaus Barono straipsnį "Perkūno šventykla Vilniuje: senų mitų ir naujų mokslinių tyrimų nedermė" (Naujasis židinys-aidai, 2012, Nr. 7, p. 442 - 447). D. Baronas, remdamasis šių laikų archeologiniais tyrimais (pradedant archeologo Gedimino Vaitkevičiaus publikacijomis, kurios šiuo metu jau tapo mainstryminėmis, apsprendžiančiomis XIII - XV a. pirmos pusės Vilniaus sampratą, pagal kurią Vilnius atsirado tik pačioje XIII a. pabaigoje, miestu tapo tik Vytenio ir Gedimino laikais, o dabartinės katedros vietoje jokios pagoniškos šventyklos negalėjo būti, nes tuo metu čia būta "gamybinio rajono") bei savo paties lenkų istoriko Jano Dlugošo tekstų, o taip pat popiežiaus bulės analize teigia, kad jokios šventyklos dabartinės Katedros vietoje nebūta. Tai esą buvo tik Dlugošo išsigalvojimas, interpretuojant politiniais lenkiškai-patriotiniais tikslais popiežiaus bulės tekstą, ką vėliau perėmė M. Strijkovskis, A. Kojelavičius, XIX a. romantikai. Apogėjų ši esą klaidinga, atsparos istorijoje neturinti, koncepcija pasiekė sovietmečio pabaigoje, kai 1986 m. architektai N. Kitkauskas, S. Lasavickas ir archeologas A. Lisanka paskelbė apie Mindaugo katedros bei pagoniškos šventyklos jos vietoje likučių atradimą. Tačiau tai, pasak D. Barono, visiškai nepagrįsta versija, kurią vėlesni archeologai paneigė. 

D. Baronas: XIX a. pradžios romantikų, rašiusių apie Vilniaus katedrą, tradicija labiausia subujojo sovietmečiu. Romantinę tradiciją reprezentuojantys tekstai įtvirtinę keletą visuomeninėje sąmonėje gyvybingų  vizijų. Pirma susijusi su mintimi apie karaliaus Mindaugo laikais pastatytą katedrą, o antroji teigia, kad po po Mindaugo žūties ji paversta pagoniška Perkūno šventykla, kuri esą gyvavusi iki pat 1387 m. krikšto, kai Jogailos laikais pastatyta Vilniaus katedra. Pasak Barono istoriografijoje nepakankamai įsisąmoninta lenkų kronikininko Jano Dlugošo (1415 - 1480) kūrinio "Analai" reikšmė. Jame daug kas buvo išgalvota, išmąstyta, permąstyta ir savaip perteikta ateities kartoms. Motiejus Miechovita, Martynas Bielskis, Martynas Kromeris, Motiejus Strijkovskis tęsė Dlugošo istoriografinę tradiciją. Dlugošo palikimu (su šiokiomis tokios išlygomis) reikia laikyti mintį, kad Jogaila pastatęs naują katedrą sugriautosios pagonių šventyklos vietoje. Dlugošas vaizdavo lietuvis ir Lietuvą kaip visiškai pagonišką, vis dar skendinčią stabmeldystės tamsoje, kuriai priešpriešinama lenkų atnešto tikėjimo šviesa. Vilniaus katedros globėju pasirinktas Stanislovas, kad, pasak Dlugošo, abi tautos, ir lenkai, ir lietuviai, turėtų tą patį dangiškąjį globėją (p. 442). Taip pat, kad lietuviai amžiams atsimintų, jog būtent lenkų pastangomis jiems nušvito tikėjimo šviesa. Dlugošas akcentuoja, kad Jogaila didįjį altorių pastatė toje vietoje, "kur buvo kūrenama pagonių ugnis, klaidingai laikyta amžina, kad visiems aiškiau matytųsi pagoniška klaidatikystė". Dlugošas siekė ne tik dokumentuoti 80 metų senumo įvykius, kiek sukurti ir ateities lenkų kartoms perduoti žinią-pranešimą. Baronas primena, kad Vilniaus katedra pašventina ne tik Švč. Trejybės ir Šv. Stanislovo, bet ir Švč. M. Marijos bei Šv. Vladislovo titulu. Už to slypi Jogailos dinastiniai išskaičiavimai, jo siekis prisišlieti prie Piastų, Arpadų ir Anžu dinastijų. Juolab, kad pop. Urbono VI bulėje naujai steigiamos katedros titulas apsiriboja Švč. Trejybe, Švč. M. Marija ieš v. Stanislovu, o Poznanės vysk. Dobrogosto išduotas dokumentas rodo, kad šis titulas buvo praturtintas šv. Vladislovo vardu. Taigi Dlugošo pasakojimas turi paak Barono specifinį tikslą - pasiųsti žinią ateities kartoms. Kadangi aišku, kad Dlugošas negalėjo savo akimis matyti kaip buvo užgesinta ugnis ir išmušti žalčiai, o jo sakytiniai šaltiniai problemiški, bendra išvada, kad jo tekstas apie Vilniaus katedros pastatymą yra literatūriškai apdorotas pasakojimas, kuriame iš vienalaikių šaltinių žinomi faktai persipina su jo išmonės vaisiais. Pasak Barono tikėtina, kad jis nepasakė nieko, kas nežinoma iš Jogailos fundacinės Vilniaus katedros ir vyskupijos privilegijos ar popiežiaus Urbono VI Vilniaus vyskupijos įsteigimo bulės. Renesanso, Baroko ir Romantizmo epochų autoriai tik kartojo Dlugošo perpasakotas žinias, papildydami jas savo erudicija (p. 443). Lyginant su Dlugošu Strijkovskis į bendrą vaizdą įnešė dar vieną detalę - Perkūno stabą kurį Jogaila liepęs nuversti, o šalia jo tariami stovėjusius altorius išgriauti (p. 444). Jokia pagonių šventykla LDK metraščiuose neminima. Jie net pranešdami apie tokį įvykį kaip Lietuvos krikštas, nieko nesako apie pagonybę, stabus ar šventyklas Vilniuje. Taip matyt todėl, kad jų kūrėjai beveik nieko nežinojo apie senovės lietuvių pagonybės reiškimąsi Vilniuje ir dar nebuvo patyrę Dlugošo poveikio. Kojelavičiaus "Lietuvos istorijoje" sekama Dlugošo pasakojimo struktūra. Vilniaus Perkūno šventyklą detaliai aprašė Teodoras Narbutas. Jis gausiai citavo "Rivijaus kroniką. Šis, veikiausiai, XVII a. pabaigoje sudarytas "Įvairenybių rinkinys" jam pasitarnavo kaip pasakiškos informacijos skrynia. Narbuto aktualizuotą tradiciją toliau tęsė lenkų autoriai. Vladislovas Zahorskis turtino tradiciją (p. 444). Pats Zahorskis lietuviams buvo mielas, žmoniškai šiltas, tačiau senovės lietuvius jis vaizdavo kaip mielus laukinius, kurie civilizacijos požiūriu buvo beviltiškai atsilikę - juk visi lietuviai jam, neišskiriant ir kunigaikščių, dėvėjo vyžomis. Tarpukaryje tokios subtilybės lietuvių per daug nejaudino, jie buvo įsitikinę, kad pagonybė ir lietuviškumas - neišskiriami draugai. Zahorskio veikalai tapo šaltiniu apie Vilnių rašiusiems lietuvių autoriams. Lietuvių autoriai, "rašę plačiajam skaitytojui skirtus tekstus, stačia galva nerdavo į pagoniško Vilniaus verpetus [...]" (p. 445). Adolfo Zabičio - Nezabitauskio pavyzdys tik iliustracija, rodanti platesnių lietuvių visuomenės sluoksnių istorinės savimonės vingius Būdingas šios vaizduotės požymis - pastangos "Vilniaus ištakas parodyt kaip kuo labiau pagoniškas". Įvairūs inteligentai, praeities mylėtojai ir saugotojai nereflektuodavo skirtumų tarp pagoniškų liekanų menkumo, neapčiuopiamumo ir bažnyčių monumentalumo, akivaizdumo. Toks iškreiptas musės ir dramblio mastelių sutapatinimas arba tiesiog sukeitimas vietomis veikė ir tebeveikia kai kuriuose visuomenės sluoksniuose iki pat mūsų dienų". Vadovautasi kuo geriausiais norais, kuriais vedinas ir R. Batūra dar 1966 m. ėmė kalbėti apie Vilnių kaip tikėtiną Mindaugo laikų sostinę, o architektas Sigitas Lasavickas, prakalbindamas akmenis, plytgalius ir kaulus, kūrė senojo Vilniaus viziją, praturtindamas jas Homero epų ir LDK metraščių legendomis. "Artėjant Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejui visuomenę pasiekė sensacinga žinia - Vilniaus katedros požemiuose rasto Mindaugo katedros liekanos". Tačiau N. Kitkauskas ir archeologas Albertas Lisanka tiksliau nedatavo radinių, giliau nenagrinėjo Mindaugo ir Jogailos laikų šaltinių.. Aptikus šiaurinėje katedros dalyje buvusių laiptų likučius, buvo patikėta, kad Narbutas ir Daukantas buvo teisus, ir tai palaikyta argumentu, kad po Mindaugo nužudymo jo statyta katedra paversta pagoniška šventykla. Romantikų triumfas buvo toks stiprus, kad tuo metu jų tiesas perėmė ir Edvardas Gudavičius ir Stephenas C. Rowellas (p. 446). Tačiau 2010 m. išėjo Gedimino Vaitkevičiaus knyga "Vilniaus įkūrimas". Pasak Barono "taisyklingai panaudojus archeologinių sluoksnių ir radinių datavimo metodu, gautos svarbios ir visai kitokios išvados". Paaiškėjo, kad Aukštutinė pilis iškilo pačioje XIII a pabaigoje (apie 1297 m.), o pirmosios mūrinės gynybinės sienos katedros aikštės PV dalyje ėmė rastis XIV a. 1 - 2 dešimtmetyje. Tuo laikotarpiu - - XIV a pirmu ketvirčiu - datuojami seniausi mūrai po dabartine katedra. Datavimą paremia ir Gedimino laiškai, kuriuos minima naujai pastatyta bažnyčia. Labiausiai tikėtina, kad tai buvo pranciškonų bažnyčia, teikusi patarnavimus vokiečiams (p. 446). Numizmatas Eduardas Remecas teigia ("Vilniaus gaisro datavimo problematika: ar tikrai Vilniaus pilis sunaikino 1419 m. gaisras" (Lietuvos pilys, 2010, t. 6), kad pirmoji Vilniaus pranciškonų bažnyčia buvusi pastatyta apie 1320 m.ir ją reiktų sieti su seniausio mūrinio pastato Lietuvoje liekanomis, kurios glūdi pusiaukelėje tarp dabartinės katedros ir Gedimino bokšto ir kurios identifikuojamos kaip "pastatas M2", o seniausius mūrus, esančius po dabartinės katedros grindimis reiktų sieti su Jogailos pastatyta ir po 1399 m. gaisro Vytauto atstatyta katedra. D. Baronas su pasitenkinimu teigia: "[...] akivaizdu, kad pastaraisiais metais Vilniaus Žemutinės pilies tyrimuose padaryta didelė pažanga". Jis su pasitenkinimu pritaria Remeco minčiai: "Tad idėjos, kad pirmąją bažnyčią Vilniuje pastatęs Mindaugas, nepatvirtina ne tik istoriniai, bet ir archeologiniai ir net architektūriniai šaltiniai. Dėl to šia tema nebederėtų diskutuoti ir Mindaugo katedros idėja turėtų likti tik kaip viena iš iškeltų, bet nepasitvirtinusių versijų". D. Baronas pabrėžia, kad pop. Inocento IV raštuose kalbama tik apie Mindaugo ketinimus. Jogailos ir Vytauto laikų Vokiečių ordino pranešimai apie Vilniuje buvusią katedrą Mindaugo laikais atsirado po to, kai Jogaila pastatė katedrą. Tiesa, dar reikia paanalizuoti po. Urbono VI 1388 m. kovo 12 d. bulę. A. Nikžentaitis yra teigęs, kad informacija, jog katedra pastatyta ant pagoniškos šventyklos liekanų, yra visiški patikima. Tokios pat nuomonės laikėsi Norbertas Vėlius. Bulėje teigiama, kad toje vietoje, kur lietuviai "kažkokioje šventykloje prietaringai garbino išgalvotus dievus ir stabus" vėliau iškilo katedra. Baronas bando įrodyti, kad nesunku pastebėti, jog žodžiu "locus" apibrėžiama plati erdvė, ir kad todėl ši dokumento vieta neįrdo, kad būtent šiame konkrečiame taške stabus pakeitęs pergalingas kryžius. Taip pat ir sąvoka "fanum" yra abstraktesnė negu "templum" (šventykla). "Fanum" gali būti ir vieta, kurioje monumentalių pastatų galėjo ir nebūti. Be to bulėje nusakomų Jogailos veiksmų seka sutampa su Pakartoto Įstatymo knygoje aprašytais veiksmais, nukreiptais prieš pagonybės kulto priemones. Taigi, bulės tekstas daug abstraktesnis nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tikėtina, kad 1387 m. kažkokie pagoniško kulto atributai buvo sunaikinti kažkur dabartinio senamiesčio teritorijoje ar jo prieigose, bet tai galėjo būti ir vietoje, kuri iškilo kaip vokiečių naujakurių ir pranciškonų misionierių kolonija. Sunku tikėti rasti pagoniškos šventvietės toje Vilniaus dalyje, kuri pasak Vaitkevičiaus buvo "gamybinis rajonas" (p. 447).

Tačiau kažkodėl istorikas D. Baronas pamiršta savo paties prieš kelerius metus paskelbtą šaltinį, kuriame minimas ypač svarbus šiai bylai faktas. Istorikas, pristatydamas savo parengtame XIV a. pranciškonų kankinystei skirtame šaltinių sąvade (Baronas Darius "Vilniaus pranciškonų kankiniai ir jų kultas XIV - XX a.: Istorinė studija ir šaltiniai" (Vilnius: Aidai, 2010)) 1768 m. rašytą tekstą "Lietuvos pranciškonų istorijos ištakos", apie jį rašė: tai nėra visiškai originalus tekstas. Dalis jame pateikiamos medžiagos paimta iš Koronos [XVII a. pirmos pusės kūrinys] ir Gžybovskio [pranciškono br. Antano Gžybovskio XVIII a. pirmos pusės kūrinys] knygų. Ir vis dėl to jį nutarta skelbti, nes jis, be kita ko "gerai atspindi pranciškonų savimonė ir kultūrinę atmintį". D. Baronas: "čia rasime iki šiol, regis, niekur kitur neužfiksuotą žinią, kad Vilniaus pranciškonų vienuolyne iki pat XVII a. vidurio buvo laikoma Perkūno stabo galva" (p. 629). Nespręsdami šios žinios tikrumo klausimo, neabejojame, kad ji įdomi" (p. 231). Pačiame minėtame dokumente ši žinia, aprašant Lietuvos krikšto įvykius, nusakoma taip: "Sutvarkius Lenkijos reikalus, kaip anksčiau minėta, Vladislovas kartu su pamaldžiausia žmona, Gniezno arkivyskupui ir kitais vyskupais bei senatoriais atvykęs į Vilnių, visas jėgas atidavė pagonių atvertimui ir artimo meilės darbams: sušaukė seimą, kuriame priimtas stabmeldybę draudžiantis įstatymas, nugriovė žaibuojančio Jupiterio stabą, kurį mūsų broliai [pranciškonai], iš aukuro vietos išvertę, amžinam šio dalyko atminimui padėjo savo senojo dormitorijaus kampe, ir tik ankstesnio amžiaus nerūpestingumas jį pradangino. Įvairiose vietose sugriovus aukurus, užgesinus ugnis, medinius stabus visur sulaužius ir sudeginus, aukotojai, kunigaikščiai, kilmingieji ir liaudis, pamatę, kad krikščionims viskas sėkmingai pavyko, vienu balsu sušuko: "Jau palikim tuos dievus, kurie patys negali išsigelbėti iš krikščionių rankų ir nepajėgia atkeršyti už sau padarytą skriaudą ir didžiausią nepagarbą. Didis yra krikščionių Dievas, juo sekime!" Toje vietoje, kur buvo garbinamas Jupiteris, pirmąjį akmenį katedros bažnyčiai savo rankomis padėjo Vladislovas, o ją greitai iki pačios viršūnės pastačius, Gniezno arkivyskupas Bodzenta pašventino Šventojo Stanislovo, vyskupo ir kankinio, garbei" (p. 629). Nepaisant to, kad krikšto aprašymas aiškiai yra paimtas iš Dlugošo, Strijkovskio ir Kojelavičiaus, žinia, kad Perkūno stabo galva buvo saugoma Vilniaus pranciškonų vienuolyno dormitorijuje yra originali. Tai juk pačių pranciškonų konkreti vidinė informacija, jiems puikiai žinoma. Ir, svarbiausia, jie šį labai konkretų daiktą - stabo dalį - akivaizdu, kad suvokė kaip pagoniškos šventyklos, buvusios Vilniaus katedros vietoje, dalį. Labai keista, kad istorikas D. Baronas savo 2012 m. skelbtame straipsnyje, kuriame kuriame taip užtikrintai skelbė, jog jokios pagoniškos šventyklos buvusios katedros vietoje nebuvo ir negalėjo būti, net neužsiminė apie savo paties rašytoje ir prieš kelelius metus (2010 m.) išleistoje knygoje paskelbė informaciją apie pranciškonų vienuolyne iki XVII a. vidurio saugotą Perkūno stabo galvą, laikydamas šią "iki šiol, regis, niekur kitur neužfiksuotą žinią", labai įdomia (p. 231). Nors gal ir nereiktų stebėtis: istorikas D. Baronas jau seniai žinomas kaip krikščionis fanatikas, degantis neapykanta skeptiškai į krikščionybę žvelgiančių savo tautiečių atžvilgiu.

Žvilgterėkime į šio istoriko motyvaciją. Straipsnyje "Pagoniškos Lietuvos bergždumas šiandienos Lietuvai" (Naujasis židinys-aidai, 2004, Nr. 9-10) jis rašo: "Minėtose sąvokose [senameldystė, senovė], ypač kai jos tariamos su patosu, jaučiamas pasididžiavimas "senove", kuris tėra paprasčiausias tuščios puikybės vaisius. Tokios pat puikybės aidas skamba žodžiuose, esą lietuviai - paskutiniai Europos pagonys. Taip tautinio nevisavertiškumo komplekso skarmalą išvertus į kitą pusę, juo norima gėrėtis kaip dėmesio verta vertybe" (p. 461). Ir toliau: "Šiuo žodžiu ["rusticitas"] buvo įvardijamas žmogaus sąmonės "kaimietiškumo" būvis, taip persunktas prietarais ir mitologija, kad net iki "sveiko proto" lygio sunkiai galėdavo prasibrauti ne tik apreikštojo tikėjimo tiesos, bet ir paprastas empirinis patyrimas" (p. 461). "Tokia pagonybė ir mūsų laikais niekur nėra dingusi, nesvarbu, ar ji reikštųsi naujosios stabmeldybės atkūrinėjimu, ar parapsichologiniais seansais, ar paprasčiausiais horoskopais" (p. 461). "Žinoma, netikę Šiaurės Afrikos ar Provanso valstiečių papročiai, slavų ar germanų pagonybė gali skirtis, tačiau viso šio spalvingo maskarado režisierius - tai tas pats žmonių giminės priešas - klastingasis Didmeistris, savo ėjimais siekiantis pražudyti žmonių sielas. Ir kiekvienam tikinčiajam, pradedant nuo popiežiaus ir baigiant "eiliniu kataliku" ar tiesiog paprastu krikščioniu, būtina nepralaimėti, į kiekvieną Didmeistrio smūgį reikia atsakyti kontrsmūgiu, ir ištvėrus iki galo pelnyti pergalės vainiką" (p. 462). Ir toliau: "Ši lietuviška pagonybė nesugebėjo palikti jokių patvarių liudijimų apie save. Pagonybė nebuvėlė - štai kas ryškėja bandant prasiskverbti pro praeitin nugarmėjusių amžių klodus. [...]. Geriausias lietuvių pagonybės bergždumo įrodymas kaip tik ir yra jos nesugebėjimas žmogaus smegenyse ir širdyse įžiebti kūrybinės liepsnos, sukuriančios subtilesnius dalykus, negu piliakalnis, troba ar šaukštas, kūrybinės liepsnos, kuri sukuria kiek rimtesnius dalykus negu pasakos ar psichodelinės sutartinės" (p. 463). "[...] pagonybės laikų Lietuvos istorija mums yra daugiau įspėjimas "kaip neturėjo būti", negu atgaivos šaltinis, iš kurio galime semtis jėgų dabarčiai ir ateičiai. Pagoniškos Lietuvos patirtis didžiąja dalimi yra negatyvi" (p. 464: ir šitai kalba istorikas, kuris be abejo turi žinoti kaip žiauriai buvo persekiojamas bet kokia senojo tikėjimo raiška XVI - XVIII a. ir kad visa katalikiška lietuvių raiška šiuo laikotarpiu reiškėsi lenkiškomis formomis - kultūrinėmis ir lingvistinėmis. Primityvus beždžionavimas - antrosios Lenkijos kūrimas, patiems virstant lenkais - tai kūrybiškumo pasireiškimas?). "[...] tiesiog tingima susigrąžinti romantikų faktiškai nutylėtą XVI - XVIII a. praeitį. Būtent šiuo laikotarpiu, kai Lietuvoje prigijo europietiška kultūra, kai buvo perimama Europos patirtis ir amžiais kurti krikščioniškosios civilizacijos lobiai, buvo sukurtas katalikiškos Lietuvos stuburas, kurio neperlaužė jokios politinės negandos. Kaip tik geresnis Baroko Lietu vos pažinimas leistų šių dienų lietuviams vaduotis nuo nevisavertiškumo komplekso, o ištisos epochos įsisavinimas tik praturtintų jų istorinę savimonę" (p. 464). Straipsnyje "Demonų grimasos lietuvių pagonybėje" (Naujasis židinys-aidai, 2005, Nr. 5) D. Baronas rašo: "Šių dienų Lietuvoje išplitęs banditizmas ir paleistuvavimas, ką ir kalbėti apie klaninę sistemą, gyvai primena pagonišką Lietuvą. Žinoma, šių blogybių mastai anuomet tikriausia buvo mažesni (mažai gyventojų, prastos susisiekimo ir komunikacijos priemonės, ribotas žudymo ir svaiginimosi priemonių pasirinkimas". Vis dėl to jau IX - XI a. Rytų Pabaltijys buvo gana kraupus kraštas, kuriame gyveno gentys, žudančios svetimšalius dėl to, kad jie svetimšaliai, ir kurių tarpusavio karai pasižymėjo kraują stingdančiu žiaurumu" (p. 169). Ir galiausiai D. Baronas drebia be užuolankų: "Kinokefalų epizodas iš šv. Adalberto Vaitiekaus kankinystės aprašymo ypač vertingas dėl to, kad jis parodo, jog aktyvus pagonybės kultivavimas veda ir tebeveda prie paprasčiausio nužmogėjimo. Drįstu spėti, kad šv. Adalberto Vaitiekaus žudikai buvo tobuliausiai įgyvendinę šiuolaikinių pagonių skelbiamą idealą - žmogaus ir gamtos susiliejimo idealą. Jie jau buvo beveik ne žmonės, jų žmogiškumas buvo beveik ištirpęs gamtoje. [...]. Lietuvos krikštas padėjo senovės lietuviams nusiplauti pagonybės tamsą, atkėlė jiems vartus į dangų. Lietuvi krikštas buvo tikėjimo triumfo valanda! Ne mažiau. Aišku, galbūt kai kam norėtųsi, kad tai būtų įvykę kaip nors kitaip, kaip nors gražiau ir Lietuvai naudingesniu būdu, tačiau man atrodo, kad pats toks noras yra ydingas, nes diktuojamas mūsų silpnumo priimti istoriją, kokia ji buvo, ir ja džiaugtis. Lietuvos krikštas - tai nelygstamos vertės įvykis mūsų tautos gyvenime, ir jis neturėtų nublankti dėl koki nors tolesnės Lietuvos istorijos peripetijų ar aplinkybių. Tolesnės peripetijos tik parodo, kiek giliai pagoniška Lietuva buvo įklimpusi Rytų Europos erdvėje ir kaip sunku buvo (ir tebėra) ją ištraukti iš Rusijos įtakos sferos" (p. 170).

Šiuose D. Barono pasažuose sudėliota absoliučiai visi angažuotų katalikų ideologiniai įsitikinimai: lietuvių senasis tikėjimas ("pagonybė") yra visiškas atsilikimas, nekūrybiškumas, antiracionalumas ir net nežmoniškumas; pateisinamos absoliučiai visos Lietuvos krikšto priėmimo aplinkybės (kartu su nežmonišku baltų etnosų naikinimu iš Vokiečių Ordino pusės bei Lietuvos prišliejimu prie Lenkijos, sąlygojusiu lietuvių tautos politinio ir kultūrinio savarankiškumo praradimą); idealu lietuvių tautai laikoma Baroko epocha, t. y. Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) laikotarpis, kai Lietuva tapo faktiškai Lenkijos priedėliu ir virto sulenkėjusio elito valdomu asimiliuojamu (polonizuojamu) etnosu. Ir baigiama triumfališku tikėjimo išpažinimu: "Lietuvos krikštas padėjo senovės lietuviams nusiplauti pagonybės tamsą, atkėlė jiems vartus į dangų. Lietuvos krikštas buvo tikėjimo triumfo valanda!". Abejotina ar iš taip mąstančio istoriko galima tikėtis objektyvaus praeities vaizdo.