Petras Ruseckas apie baudžiavą Lietuvoje | 2021 sausio 12 d.

Petras Ruseckas (1883 - 1945) - knygnešys, visuomenės veikėjas, Nepriklausomybės kovų dalyvis. Aktyviai bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, buvo 1905 m. revoliucijos ir Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvis, vienas iš Lietuvos valstiečių sąjungos steigėjų. 1918 m. Lietuvos kariuomenės savanoriu, Krašto apsaugos ministerijoje suorganizavo literatūros skyrių, buvo jo viršininkas. 1920 m. gegužės 15 d. - 1922 m. lapkričio 13 d. Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje. Priklausė Lietuvos valstiečių sąjungos frakcijai. 1922 m. vienas iš Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos steigėjų. 1922-1925 m. žurnalo "Karys" redaktorius. Daug dėmesio skyrė nutautėjusių, sulenkėjusių Lietuvos kaimo pakraščių sulietuvinimui, leisdamas lenkų kalba laikraščius ("Nowiny" ir kt.), rinkdamas atsiminimus apie knygnešius, savanorius bei baudžiavos laikus.

P. Ruseckas apie baudžiauninkų ir jų vaikų atsiminimų knygos ("Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas" (Kaunas, 1936)) rengimą: daugeliui jaunesniosios kartos žmonių senatvėje teko girdėti šiurpių pasakojimų apie baudžiavos laikus. Šių pasakojimų, žmonių atsiminimų šiandien vis menki likučiai liko, o į spaudą vos trupiniai pateko. P. Ruseckas, norėdamas nors dalį šių atsiminimų išsaugoti nuo galutinio išnykimo, pasiryžo juos surinkti ir išspausdinti. Darbą pradėjo 1929 m. kreipdamasis į visuomenę ir prašydamas padėti jam surinkti baudžiavos atsiminimus. Gavo daug vertingos medžiagos. Daugumas atsiminimų, tokiu pavidalu, kokiu jie uvo atsiųsti, spaudai netiko, vien dėl to, kad baudžiavos atsiminimai supainioti su 1863 ir net 1831 m, sukilimų atsiminimais. Beveik viską teko ištaisyti, o 1863 m. sukilimo atsiminimus išskirti į atskirą knygą (p. 3). Daugelis vietų atsiminimuose nenurodomos arba tik miglotai apibūdinamos. Visi vietovardžiai buvo patikrinti pagal knygą "Lietuvos apgyventos vietos ir "Vietovardžių atlietuvinimo komisijoje". Prie vietovardžių nurodyti dabartiniai valsčiai ir apskritys. Atsiminimų originalai, dokumentai bei atvaizdai bus atbisuoti VDU bibliotekos rankraščių skyriui(p. 4).

V. Tumėnas (Švietimo ministerijos knygų tikrinimo komisijos recenzentas) (1935 m.): P. Rusecko surinkti žmonių pasakojimai apie baudžiavą yra vaizdas gyvas ir labai jaudinantis, nes kai kurie pasakojimai sukelia stačiai pasibaisėjimą )pav. pasakojimas apie tai, kaip pagimdo plakamoji rykštėmis baudžiauninkė). Įspūdį sustiprina ir ta aplinkybė, kad įvairūs pasakotojai (ir įvairiose Lietuvoje vietose) dažnai pasakoja tuos pačius dalykus, tuo visiškai įtikindami skaitytoj, kad nėra melas. Daugelyje pasakojimų randame atsiminimų apie kraujais apskretusius lovius, kuriuos guldydavo baudžiauninkus, kad būtų patogiau juos plakti, apie kalades į kurias įrakindavo baudžiauninkų kojas ir taip laikydavo ištisas savaites, apie plakamų baudžiauninkų žaizdų vilgymą spiritu ar actu, kad jiems labiau skaudų, apie labai dažną baudžiauninkų moterų išniekinimą (pasakojimuose dažnai minima pirmosios nakties teisė), apie šunyčius, kuriuos baudžiauninkės buvo verčiamos žindyti, apie rekrūtų medžioklę. Tie pasikartojimai neleidžia skaitytojui abejoti pasakojimų teisingumu. Visi tie žiaurumai buvo lydimi didelio baudžiauninkų skurdo: dieną darbas dvare, naktį - savame lauke; menkos trobos, menki darbo įrankiai, visiškas liaudies tamsumas, išplitęs girtavimas... tačiau kartu liaudies dorumas (p. 6).

P. Ruseckas: dvarininkas buvo valstiečių šeiminiams, teisėjas ir savo sprendimų vykdytojas. Ūkininkas buvo pririštas prie savo ūkio, t. y. be dvarininko leidimo iš savo ūkio negalėjo pasitraukti, pabėgti. Ši ūkiškai-visuomeninė tvarka pas mus vadinosi baudžiava, vergija, kunigystė, lažas ir lažai, dvaran ėjimas, o žmonės - baudžiauninkai, vergai, jungvilkiai, lažininkai, ponų žmonės, karališkieji ir kitaip. Kai kur lažais buvo vadinami tik patys darbai. Mes baudžiava vadinsime visą sistemą, o lažais - vien darbus. Baudžiavos atsiradimas susijęs su karais, kitų kraštų puolimais ar savo krašto gynimu, su karinio luomo įsigalėjimu, žmonių gobšumu, turto geidimu (p. 7). Nedidelė saujelė žmonių (bajorų, vadovų), gerai susiorganizavusi, apsiginklavusi ir kariauti įgudusi, lengvai galėjo pavergti neorganizuotus, menai ginkluotus, palaidai gyvenančius, tamsius žmones, t. y., ūkininkus. Ekonominiai faktoriai vaidino daug menkesnį vaidmenį nei paprastai manoma, nes jie nieko negelbėtų jei nebūtų karinės jėgos paremti. Jeigu baudžiava ekonomiškai būtų pateisinama, nebūtų reikalinga jos tokiomis žiauriomis priemonėmis palaikyti. Europos šalyse baudžiava skyrėsi. Lengviausia Skandinavijoje, o Anglijoje lažą ėjo 4 - 5 dienas kiaurus metus, valstiečio turtas priklausė ponams, o pačius valstiečius ponai galėjo parduoti su žeme ar be jos. Prūsijoje, Lenkijoje, Italijoje ir kitus įstatymai leido dvarininkams baudžiauninkus žudyti ar tremti į sunkiuosius darbus. Čekijoje lažo dienų skaičius nebuvo nustatytas. Danijoje, Rusijoje ir kitur dvarininkai su savo baudžiauninkais elgėsi kaip su preke: juo išnuomodavo, įkeisdavo, pralošdavo kortomis, parduodavo be žemės turguose drauge su gyvuliais ar atskirose rinkose, nes kai kuriuose miestuose pirkėjų patogumui buvo atskiros rinkos arkliams, gyvuliams, žmonėms parduoti. Dar 1770 m. Peterburgą baidokais atveždavo žmones surakintus grandinėmis, Apie parduodamus žmones skelbdavo laikraščiuose (p. 8). Parduodavo ištisomis šeimomis ar atskirai kiekvieną žmogų. Nusikaltusius prieš ponus be jokio teismo tremdavo į sunkiuosius darbus, atiduodavo į rekrūtus, parduodavo svetimai kariuomenei. Tik 1842 m. Rusijoje uždrausta pardavinėti baudžiauninkus be žemės, atskirai nuo šeimos, pardavinėti jomarkuose bei turguose ir skelbti apie pardavimą laikraščiuose (p. 9). Valstietis, kad ir kaip būtų nesusipratęs, tamsus, jokiu būdu neleido lengvai savęs kitam žmogui - kariui, dvarininkui, bajorui - save pavergti. Sukilimais, smurtais, nepaklusnumais stengtasi išsivaduoti iš vergijos, iš primestų neteisingų prievolių. Visą baudžiavą lydi sukilusių, nepaklusnių baudžiauninkų žudynės, kankinimai, ištisos upės kraujo (p. 9). 

Lietuvos ūkininkas taip pat neleido savęs lengvai pavergti. Nežymiai baudžiavai atsirandant ūkininkas ramia eina jam uždėtas prievoles, juo labiau, kad jos pradžioje buvo reikalingos ir pateisinamos: juk reikėjo paremti, palaikyti tuos, kurie Lietuvą nuo priešų gynė. Bet ilgainiui baudžiavai pasunkėjus, ypač kai teko dirbi ir vargti nebe kario, tėvynės gynėjo, bet asmeniškiems dvarininko reikalams patenkinti., prasidėjo sukilimai, pastangos nepakenčiamam jungui nusimesti, senai laisvei atgauti (p. 10): 1413 m. sukilimas Žemaitijoje. 1441 - 1442 m. sukilimai Mažojoje Lietuvoje, 1483 m. Merkinės Leičio suorganizuotas sukilimas. Daugybė sukilimų vyko XVI a. Ypač garsus buvo Sambijos malūnininko Jono Gėriko 1525 m. sukilimas, kuris persimetė į visą Pabaltijį ir pasiekė net Suomiją. 1769 m. sukilo karališkieji Šiaulių valstiečiai. Beveik tuo pat metu sukilimai vyko Palangoje, Apsoje, Punske, Stakliškėse ir kitur. Ilgainiui pasipriešinimas susilpnėjo, nes žmonės jau buvo pavergti ne tik išoriškai, bet ir dvasiškai, buvo įpratę prie baudžiavos. Kai kurie net nejaukiai jausdavosi netekę pono, net prašydavo jį paskirti (p. 11). Be to karai, nederliai, ligos, maras, cholera pirmiausia užguldavo valstiečius. Juos rekvizicijomis plėšdavo savieji ir priešo kariai, o karų nukankinti valstiečiai darydavosi ligų aukomis. Valstiečių globa buvo pavesta dvarininkams, tačiau jokios geros valios jie nerodė. 1843 m. visoje Kauno gubernijoje buvo vos viena ligoninė ir tik 1852 m. visoje gubernijoje steigta 7 nedidelės ligoninės (p. 11). Basanavičius teisingai rašė apie baudžiavą: "Lietuvos valstiečiai visą savo vargingą gyvenimą skurste skurdo, beveikm visą savo uždarbį dvarininkam atiduodami". Valstietį nuo baudžiavos prievolių "pildymo tik mirtis išvaduoti ir išgelbėti tegalėjo". Pamažu keitėsi visas gyvenimas - kilo dvasios kultūra, žmoniškumas, plito apšvietimas. Kartu ėmė atsirasti pasibjaurėjimas baudžiava, bet kokia vergija. Keitėsi ekonominė s sąlygos. Fabrikams reikėjo laisvų darbininkų. Todėl reikėjo kaimą išlaisvinti iš baudžiavos (p. 13). Dvarininkai ėmė matyti, kad labiau apsimoka perkelti savo baudžiauninkus į čyžių. Suprato, kad laisvais samdinys yra naudingesnis darbininkas (p. 13). Lietuvoje baudžiava atsirado dar prieš Lietuva sueinant į valstybinius santykius su Lenkija (p. 14). Lietuvoje baudžiava nebuvo įgijusi tokių iškrypusių formų kai Lenkijoje (p. 14). Tačiau faktas tas, kad Lietuvai esant glaudžiuose santykiuose su Lenkija ir mūsų dvarininkams lenkėjant teisinė baudžiavos būklė Lietuvoje artėjo prie Lenkijos padėties (p. 14). Karams dažnėjant, vadai, kunigaikščiai ir šiaip didikai, vėliau pasivadinę bajorais, ne tik reikalavo priverstinio savo apylinkių žmonių darbo savo ūkiuose, bet ir apkraudavo juos mokesčiais ir pareigomis. Tautos susiskaldymas į kunigaikščius, bajorus i paprastus ūkininkus, šių apkrovimas darbais ir duoklėmis tapo papročiu. Bet tai dar ne tikroji baudžiava, nes žmonės buvo laisvi ir lygiateisiai su savo vadais. Priverstiniai darbai buvo nedideli, nes, be kita ko, turėta vergų. Pav. Vytauto laikais pilnas valstiečio ūkis lažo turėjo eiti tik 14 dienų per metus, o XV a. pasiekė jau 56 dienas (p. 15). Esant aukštai išvystytam žemės ūkiui stambesnieji ūkiai buvo reikalingi darbininkų. Savų darbininkų trūkstant jų buvo galima įsigyti tik kariniais puolimais. Tam buvo rengiami karo žygiai, iš kurių buvo parsivedami belaisviai, kurie faktiškai buvo vergai. Juos ir versdavo dirbti žemės darbus. Jei vergai neišsipirkdavo, jų vaikai buvo laikomi baudžiauninkais ar pasak Daukanto jungvilkiais. Dažnai ir lietuviai ūkininkai, patekę į vargą, įsiskolindami galingiesiems, savo skolą apsiimdavo grąžinti darbais. Kiti tiesiog parsiduodavo su visa šeima į jungvilkius. Jie jau būdavo pririšti prie savo žemės. Tai jau buvo tikri, nors kartais ir laikini baudžiauninkai (p. 16). Pasitaikydvo ir taip, kad valdovas ar šiaip galingasis ar bajoras jėga, klasta prisijungęs prie savo ūkio ar piles daug žemės, ją atidudavo neturtingiems žemdirbiams, įpareigodamas juos dirbti savo ūkyje tam tikrą dienų skaičių, atlikinėti kitas prievoles, mokėti mokesčius pinigais, duoti mezliavą ūkio produktą, pilti pyliavą grūdais. Pagaliau veiklūs žmonės, didikai, pilių valdovai užvaldė beveik visas žemes drauge su žmonėmis. Tačiau dar gana ilgai ūkininkas galėjo, jei nebuvo įsiskolinęs, nuo savininko pasitraukti (p. 16). Valstybei kuriantis vyriausiu Lietuvos žemės savininku pasidarė didysis Lietuvos kunigaikštis. Jo turtai kartu buvo ir valstybės turtai. Iš jų didysis kunigaikštis išlaikė kariuomenę, valdininkus. Didikai ir bajorai be kunigaikščio žinios ir sutikimo negalėjo savo ūkių bei žemių kam nors perleisti, o už savo  valdomus turtus ir žmones turėjo atlikti didžiajam kunigaikščiui įvairiais prievoles. Savo ruožtu šių didikų bei bajorų nuo jų priklausantieji laisvieji žemdirbiai turėjo atlikti jiems baudžiavą. Taip susikūrė baudžiavos sistema. Lietuvai suėjus į glaudesniu santykius su lenkais, didikai ir bajorai, nusižiūrėdami į lenkų tvarką, stengėsi nusikratyti jiems uždėtų prievolių ir suvaržymų. 1387 m. bajorai savo valdomas žemes gavo nuosavybėn, o 1434 m. nusikratė duoklių kunigaikščiui. 1447 m., didysis kunigaikštis atleido nuo visų baudžiavos prievolių valstybės naudai didikų, ponų, bajorų ir net miestiečių žmones ir atidavė juos visiškai ponų globai, net atsižadėjęs žmones teisti bei bausti. Taip ponai tapo tikraisiais baudžiauninkų viešpačiais, o baudžiauninkai virto vergais, nors pagal įstatymus jie vergais nebuvo laikomi (p. 17). Didysis kunigaikštis pasižadėjo nepriimti į savo žemes nelaisvųjų valstiečių ir privačių savininkų (p. 1). Todėl dvarininkai, žinodami, jog kunigaikštis negalės kištis į jų dvarų bei jų žmonių reikalus, baudžiauninkus apkrovė dar didesnėmis prievolėmis (p. 18). Valstiečiai pateko į visišką ponų valią (p. 18). Taigi, sunkiosios baudžiavos pradžia - 1447 m. Į sunkiąją ponų dvarų baudžiava pateko apie pusė Lietuvos baudžiauninkų, kita pusė pasiliko didžiojo kunigaikščio dvaruose, kur baudžiava buvo daug lengvesnė, nes čia valstietis buvo laikomas laisvu žmogumi (p. 18). Neatsitiktinai 1529 m. Lietuvos Statute ir nurodyta, kad pabėgęs nelaisvasis valstietis prievarta grąžinamas savininkui, nuo kurio jis pabėgo (p. 18). Tačiau tuo metu Europoje jau plėtojosi humanistinis sąjūdis. Buvo atkreiptas dėmesys į baudžiauninkų būklę. Dvarininkams buvo priekaištaujama už žiaurų elgesį su baudžiauninkais, įrodinėjo, kad užtenka 2 - 3 dienų lažo per savaitę, reikalavo baudžiauninkams švenčių poilsio, nes daugelyje dvarų baudžiauninkai ir to neturėjo (p. 18). Todėl dvaruose buvo padaryta palengvinimų. Humanizmo idėjos veikė ir įstatymus. Trečiajame statute (1588 m.) humanizmo įtakoj rašyta, jog už bet kokio žmogaus nužudymą žudikas vienodai baudžiamas, atseit galva už galvą. Aišku, dvarininkas negalėjo nebaudžiamas užmušti baudžiauninko. Tačiau dvarininkai įstatymų nelabai žiūrėjo, nes nebuvo jokios jų veiklos kontrolės. Ir todėl vyko baudžiauninkų užplakimai ir kitokie nužudymai nebaudžiami. Humanizmo įtakoje III - ame statute įrašyt dideli valstiečiams bei baudžiauninkams palengvinimai. Pav. jei badmečiu dvarininkas išvaro savo valtiečius ir šie prasimaitina, tai jie lieka laisvi visiems laikams. Taip pat badmetyje parsidavimas į baudžiavą negalioja (p.19). Galutinis baudžiavos įsigalėjimas įvyko XVI a. II pusėje, kai didžiojo kunigaikščio žemėse, t. y. valstybiniuose dvaruose buvo įvesta valakų sistema, kitaip sakant, žemės reforma. 1557 m. įsakymu visiems didžiojo kunigaikščio ūkininkams buvo sudaryti prie dvarų ūkiai iš vieno valako. Dabar ūkininkas turėjo eiti į dvarą 2 dienas per savaitę, 4 kartus per metus talką, mokėti čyžę, duoti mezliavą ir pilto pyliavą. Kunigaikščio dvaro ūkis ir jo baudžiauninkų ūkiai buvo surašyti sąrašus, vadinamus inventoriais. Valstiečiams nebuvo pripažinta nuosavybės teisė į jų valdomas žemės, o pats ūkininkas buvo pririštas prie duoto jam valako. Jeigu bėgdavo, būdavo gaudomas ir sodinamas į blogesnį valaką. Už blogą baudžiavos privolių atlikimą buvo plakamas ir kitaip baudžiamas. Taigi ir kunigaikščio (valstybinių) dvarų ūkininkai pasidarė nelaisvi, tvirtai prie žemės pririšti, tikri baudžiauninkai. Tačiau ūkininkas galėjo atsipirkti nuo lažo, galėjo savo žemę net išsipirkti, pasidaryti savininku, o vėliau net bajoru tapti (p. 20),. Šia prasme valakų sistema, nežiūrint baudžiauninkų pririšimo prie žemės, buvo didelis palengvinimas valstybės baudžiauninkams, nes sutvarkė jų prievoles ir apsaugojo nuo ūkvedžių savivalės (p. 21). Humanizmo idėjomis besivadovavusių šviesių dvarininkų buvo labai nedaug. Dauguma stengėsi iš savo baudžiauninkų kuo daugiau išspausti, kuo tvirčiau juos prie dvaro pririšti ir padaryti tikrais vergais. Tuo laiku kaip tik buvo didelis Lietuvos grūdų pareikalavimas užsienyje. Dvarininkai tuo metu nesivaržydami kilnodavo savo baudžiauninkus iš vieno dvaro į kitą, mainydavo su kitais dvarininkais, nors pagal įstatymus valstiečius galėjo dovanoti ar parduoti tik drauge su žeme. Bet įstatymai buvo laužomo. Tačiau humanizmo idėjų paveiktų įstaymų dėka ir privatūs dvarai turėjo inventorius surašyti. Tačiau inventorių jie visada neapkentė ir stengėsi jų nusikratyti (p. 21). Taigi šiame laikotarpyje baudžiauninkų likimas dvejopai sprendėsi - viena vertus suteikiami įstatymais palengvinimai, kita vertus, dar labiau pririšami prie žemės, apribojamos jų teisės (p. 22). Pagal inventorius iš vieno ūkio turėjo eiti pėsčių ir važiuotų lažo nuo 2 iki 5 dienų per savaitę, o sunkius darbus ("gvoltus) - talkas (šieno, rugių pjauti, grėbti), turėjo eiti visi. Dar buvo darbų, kuriuos ėjo pakiemiui: panaktiniais, pečkuriais, lauksargiais ir kt. Šie darbai lažų dienas nebuvo įskaičiuojami. Už gyvenamuosius namus nešė mezliavą (kiaušiniai, vairūs paukščiai, linai, kanapės), pylė pyliavą grūdais; už imamą iš miško kurą rinkdavo ponui riešutus uogas, grybus. Moterys plonai verpė linus. Vaikai ėjo į dvarą plunksnų plėšyti. Mergaitės patarnaudavo virtuvėje, karves melžė. Valdžiai valstiečiai mokėjo padūmę (nuo 1578 m.). Jei baudžiauninkai neturi pinigų, sumoka pinai, bet paskui jie iš baudžiauninkų atsiimdavo su kaupu. Ir Bažnyčiai reikėjo dešimtinę mokėti. Taigi, baudžiauninkų padėtis nežiūrint šiokių tokių lengvatų, buvo labai sunki. Italas Gvagninis taip aprašo Žemaitijos dvarų baudžiavą: kaimo žmonės turtingųjų labai spaudžiami. Ponas supykęs pavaldinius sumušdavo, jo turtą sunaikindavo ar jį apiplėšia, kartais visą maistą iš jo atima. Baudžiauninkai labai sunkią baudžiavą atlieka - ponui dirba penkias dienas ir tik pirmadienį sau. Žemaičiuose žmonės beveik visuomet dirba ir sekmadieniais. Švenčių beveik visai neturi (p. 22). Ir mokesčius vargšai labai sunkius moka. Gvagninis visa ta savo akimis matė nes tarnavo J. K. Chodkevičiaus kariuomenėje (1600 - 1611). Nors jo kronikose esama ir viduramžiškų nesąmonių. Tas šiek mažina pasitikėjimą juo. Privatinių dvarų skaičius vis didėjo, nes didysis kunigaikštis išdovanodavo savo dvarus didikams ir bajorams. Nepaisant to, kad Trečiasis statutas patvirtino, kad visi laisvieji valstiečiai 10 metų išgyvenę vieno savininko žemėje, tampa nelaisvais ir prie žemės pririštais jungvilkiais, vis dėl to iki baudžiavos galo apie šeštadalis vis valstiečių išsaugojo savo laisvę. Jie daugiausia buvo laisvais žemės sklypų arba ūkinių nuomininkais (p. 23). Baudžiava ne visur vienodai sunki: Sartininkuose (Suvalkija) ūkininkai, turintys ¼ valako turėjo eiti 2 dienas lažo, o kitur Lietuvoje - 5 - 6 dienas (p. 24). XVII a. ir XVIII a. pradžioje visiškas bajorijos išsigimimas ir didėjanti krato netvarka gimdė mintis keisti valstybės socialinę tvarką. Pažangiai nusiteikusių asmenų ir kai kurių dvarininkių pastangomis bandyta imtis pastangų baudžiavai švelninti. Ir ji švelnėjo. Todėl iš kitų kraštų į Lietuvą ėmė bėgti baudžiauinkai. Pav iš Rusijos. 1791 m. konstitucija baudžiauninkų būklės nepakeitė. Baudžiauninkams tik duotas nereikšmingas pasižadėjimas, kad valstybė visuomet patvirtins dvarininkų ir valstiečių sutartis ir tas sutartis abi pusės turės pildyti. (p. 25). Kosčiuška paskelbė kai kurių palengvinimų baudžiauninkams: baudžiauninkai gavo asmens laisę, galėjo skolas susimokėję, kilnotis kur norėjo, lažas sumažintas iš 5- 6 dienų į 1 - 4 dienas, ponams uždrausta iš jų atiminėti žemės (p. 26).

Patekus į Rusijos sudėtį, baudžiava itin pasunkėjo. Tiesa, iki 1840 m. veikė statutas, bet dvarininkai, žiūrėdami kaip jiems patogiau, laikėsi tiek Lietuvos, tiek Rusijos įstatymų. Lietuvos įstatymai draudė pardavinėti žmones be žemės, todėl jie pardavindavo pagal rusų įstatymus, juo labiau, kad Jekaterina II leido Lietuvos dvarininkams pardavinėti žmones be žemės. Štai 1844 m. Jurgis Juškevičius rašo Kauno gubernatoriui, kad jis, laisvasis valstietis, tarnavęs pas Skarulių kleboną, buvo jo perkeltas į  jo giminaičio dvarininko Prano Gulbino dvarą, o tas savo ruožtu pardavė jį su visa jo šeima kaip baudžiauninką Rudžių dvaro dvarininkui Kognovickiui, kuris su juo elgėsi negailestingai. Be to, dvarininkai, negalėdami žmonių tiesiogiai be žemės parduoti, juos pralošdavo kortomis, išmainydavo ant gyvulių, o kaip jie savųjų tarpe atsiskaitydavo, mes nežinome. Tiesa, 1808 m. buvo išleistas statymas draudžiąs pardavinėti žmones, bet jis nebuvo vykdomas. Taip pat ir 1797 m. rusų įstatymo, kuriuo lažo reikėjo eiti tik 3 dienas per savaitę, Lietuvos dvarinnkai nevykdė, nes jis neatitiko senųjų Lietuvos įstatymų (p. 27). Dvarininkai besavivaliaudami, beištvirkaudami ar šiaip žiauriai su valstiečiai apsieidami, baudžiauninkus tolydžio žalodavo, jiems sveikatą atimdavo, net nužudydavo, rykštėmis užkapodavo. Apie tokį galvažudį pasakoja baudžiavos meto Lietuvos rašytojas Al. Polujanski: "Vyžuonų storasta dvarininkas Strutinskis, buvo pagarsėjęs savo keistumais bei išdykavimais, kurie ne kartą žmogaus mirtimi baigdavosi" (p. 28). Žmonių atsiminimuose jis vadinamas Trutinskiu ir juose tai patvirtinama. Valstiečiai neturėjo jokios galimybės pasiskųsti dėl dvarininkų žiaurumo valdžiai, kuri užkrovė ir naujų sunkenybių - kareiviavimą. Vien iš Kauno gubernijos 1848 - 1855 m. paėmė 24 471 vyrą (p. 28). Žmonės labai vargino kariuomenės stovėjimas sodžiuose. Patentų išėmimo sunkumai amatus atidavė beveik vienų į žydų rankas (p. 29). Vis dėl to rusų valdžia rodė susirūpinimo valstiečių reikalais ir stengėsi jų būklę pagerinti (p. 29).

Suvalkijos krašto lietuviams patekus į Prūsijos valdžią, baudžiauninkų būklė šiek tiek pagerėjo, bet mažai. Dvarininkai įtikinėjo, kad lietuviams baudžiauninkams negalima taikyti tų pačių lengvatų, kurias turi Prūsijos baudžiauninkai, nes tada suirtų žemės ūkis. Suvalkų krašto baudžiauninkai jokios nuosavybės neturėjo, o lažo turėjo eiti 2 - 7 dienas per savaitę. Vokiečia privertė dvarininkių prašomi, baudžiauninkus eiti baudžiavą. Savo ruožtu vokiečiai tuojau ėmėsi vokietinimo - kur tik galėdami stūmė lietuvius, į jų vietą sodindami vokiečius (p. 29). Jei Prancūzijos valstiečiai buvo paleidžiami į laisvę su žeme, tai Lietuvoje Napoleonas nenorėjo nusistatyti prieš save lenkų didikus, nesirūpino paleisti valstiečių su žeme ir baudžiauninkai buvo paleisti į laisvę laisvais elgetomis. Jiems beliko nueiti pas dvarininką ir prašyti išnuomoti žemės gabaliuką, tiksliau jų ūkius, kuriuos dvarininkai užgrobė. Ir išnuomojo už čyžę, darbu (lažu), ūkio produktais. Taigi ir panaikinus baudžiavą, liko daug baudžiavos savybių - liko lažas 5-6 dienas per savaitę vienam žmogui su vežimu ar dviem be vežimo (p. 30). Vėliau Lenkijos Karalystė buvo panaikinta, prijunta prie Rusijos. Dvarininkai, pasinaudodami tuo, kad kraštas prijungtas prie valstybės, kurioje baudžiava klesti, pasistengė atgauti savo prarastą galią: naujai sukurtose gminose (valsčiuose) pasidarė vaitais ir teisėjais. Taip nors baudžiava panaikinta, ponai pasidarė tikrais valstiečių viešpačiais ir baudžiava realiai žydėte žydėjo. Baudžiava net pasunkėjo. Daug kur valstiečiai buvo išvyti lauk be nieko ar davus tik menkus sklypelius (p. 31). Po 1831 m. sukilimo rusų valdžia daugybę valstybinių ir iš dvarininkų atimtų dvarų išdovanojo savo generolams. Suvalkų krašte vokiečiai sudarė iš dvarų vadinamuosius majoratus, kur jie įvedė tikslią pusbaudžiauninkų prievolių atlikimo tvarką (p. 31). Rusų valdžia, nenorėdama, kad Lenkijos karalystėje įvyktų Galicijos skerdynių pasikartojimas, 1846 m. išleido Lenkijos karalystei įstatymą, kuriuo valstiečių žemė pasidarė neliečiama, o lažai net privatiniuose dvaruose pakeisti čyžėmis. Dvarininkai turėjo surašyti valstiečių turtą, o besurašinėdami daug ir užgrobė valstiečių žemių. Likdami vaitais, jei galėjo po senovei spausti valstiečius (p. 32). 1840 m. Panevėžio apskrities Upytės ispravninkas slaptai rašo Vilniaus civiliniam gubernatoriui ir Upytės bajorų vadui, jog Korfienės Papyvesio dvaro 4 baudžiauninkai sėja mažiau nei reikia, po 4 - 7 pūrus žiemkenčių. Korfienė baudžiauninkams uždėjo labai didėles prievoles ir apsunkinusi lažo atlikimą darbiniai gyvuliais, pagalbos neduoda, todėl žmonės pateko į pasibaisėtiną būklę. Reinertų Jagaudžių dvare (Pabiržės valsčius) žmonės nuo laukų valo net žiemos metu ir žiemkenčiams sėti nebelieka laiko. Žmones gyvena sutrūnijusiose trobesiuose, visą jų duoną paima į dvarą (p. 33). Valstiečiai pateko į elgetų būklę, bet savininkai, to nežiūrėdami, ima jų grūdus pas save į dvarą (p. 33). Iš valstiečių skundų vysk. Valančiui matyti begalinis jų suskurdimas dėl ponų godumo, lupikavimo, nesąžiningumo, patvirkimo. Gudžiūnų valsčius A. ir I. Zaborskių Antašavos dvaro baudžiauninkai 1856 m. rašė vysk. Valančiui skundą, jog Zaborskiai nepakeliamais darbais, lupikavimais, sukčiavimais, pinigų viliojimais, žiauriais plakimais privedė prie to, kad daugybė ūkininkų pasidarė bernais ir kampininkais (p. 34). Už žiaurų elgesį su baudžiauninkais dvarai buvo imami valdžios globon (p. 34). Pav. 1860 m. Vilniaus ir Kauno gubernijose buvo paimti 9 dvarai (p. 35). Bet pasitaikydavo ir teisingų, žmoniškų, išmintingų dvarininkų, kurie rūpindavosi savo baudžiauninkais. Pav. Joniškėlio didikas grafas Ignas Karpis 1808 m. įsteigė ligoninę, kurioje galėjo gydytis ir valstiečiai, juos atleido iš baudžiavos. Rietavo kunigaikštis Ireniejus Oginskis įsteigė savo baudžiauninkams ūkio mokyklą, ligoninę, našlaičių namus. Dvarininkas Ignas Marikonis 1822 m. užrašė 12 000 rublių valsčių kasoms įsteigti, iš kurių buvo išlaikoma vaistinė, felčeris, mokomi baudžiauninkų vaikai, draudžiami nuo ugnies, gyvuliai nuo kritimo ir pan. Daugelis dvarininkų steigė savo valstiečiams mokyklas, žmoniškiau su jais elgėsi. Deja, tokių, patekusių į vyskupo įtaką, procentas buvo nedidelis. Lietuvos dvarininkai pirmieji iš Rusijos dvarininkų suprato, kad baudžiava neapsimoka. Jie dar 1817 m. kreipėsi į carą, prašydami paleisti baudžiauninkus, bet be žemės, tokiu būdu manydami turėti daug pigių darbininkų savo ūkiams (p. 36). Tiesa, Rusijos valdžia vis dėl to 1809 m karališkuose dvaruose atnaujino inventorius ir tuo būdu suvaržė urėdų savivalę. 1844 m. leido baudžiauninkams iš lažo pereiti į čyžę. Šia teise pasinaudojo daug karališkų ir dvarininkų baudžiauninkų. 1844 m. daugybė 37 Kauno gubernijos valdžios ir bažnytinių dvarų baudžiauninkų prašė valdžios perkelti juos į čyžę. Jie buvo geri ūkininkai, nes blogai savo prievoles einančių baudžiauninkų valdžia į čyžę nekėlė. Išmėginimui 1844 m. karališkuose dvaruose įsteigtos kaimo bendruomenės, o prie jų - taupomosios ir pagalbos kasos. Tai žingsnis į valstiečių savivaldą (p. 36). 1844 m. buvo įsakyta peržiūrėti dvarų inventorius, nustatyti baudžiauninkių prievoles ir suvaržyti tuo būdu dvarininkų savivalę. Daug svarbesnis buvo 1852 m. įstatymas draudžiąs atiminėti iš baudžiauninkų inventoriuose rašytas žeme ar jas keisti, taip pristabdant valstiečių žemių grobimą (p. 37). Per Krymo karą tarp valstiečių pasklido gandai pasklido gandai, kad caras norįs baudžiavą panaikinti, bet dvarininkai priešinasi, todėl daug kur imperijoje valstiečiai sukilo. Aleksandras II linko į baudžiavos panaikinimą iš viršaus. Tačiau dvarininkų tarpe pritariančių baudžiavos panaikinimui buvo nedaug (p. 37). Lietuvos dvarininkai pasiūlė panaikinti baudžiavą, atleidžiant žmones be žemės ir paliekant dvarininkams nepažeistomis visas jų teises baudžiauninkų atžvilgiu. Buvo sudaryta Redakcinė komisija. Jai priešingi buvo visi reakciniai dvarininkai, pravardžiavę ją socialistais ir revoliucionieriais (p. 38). Komisija nusprendė, jog valstiečiams turi būti atiduota ta žemė, kuri iš tiesų yra jų rankose (p. 39). Lietuvos dvarininkai, pamatę, kad baudžiava tikrai bus panaikinta, ėmėsi kuo daugiau prisigrobti derlingų žemių, todėl šoko mėtyti žmones iš jų ūkių, naikinti sodžius ir steigti jų vietoje palivarkus, perkeldami baudžiauninkus iš geresnės žemės į blogesnę, apkarpinėti jų sklypus (nors tai buvo uždrausta 1852 m., įstatymu). Žmonės be jokio pasigailėjimo ištisais sodžiais buvo svaidomi iš jų amžiais užgyventų sodybų ir varu rašomi prie miestiečių. Nesigėdyta jokios apgaulės. Pav. stengtasi privesti žmones pasirašyti atitinkamus raštus, kad jie iš pono nuomoja ūkius, o nuomininkus išmesti iš ūkių labai lengva (p. 39). Dvarininkai nesigėdijo apgaulės būdu net pinigams už laisvę iš ūkininkų išvilioti. Paliepio (Panemunėlio valsčius) dvarininkas Jonas Kascialkauskas nežinia kokiais sumetimais prisiskolino iš savo baudžiauninkų pinigų, kurių negrąžino ir kuriuos vėliau rusų valdžia vertė grąžinti. Taip elgėsi Zaborskiai ir daugelis kitų. Tai savo atsiminimuose buvo priverstas atsargiai pripažinti ir 1863 m. sukilimo veikėjas J. Geištaras, o knygnešys J. Bielinis paskelbė spaudoje ištisą sąrašą dvarų ir palivarką, kurie buvo sudaryti iš išdraskytų kaimų (p. 40). Taigi įdomus reiškinius: jei per visą baudžiavos laikotarpį ponai stengėsi kuo daugiau žmonių baudžiavinti, tai dabar atvirkščiai, o žmonės kaip įmanydami spyrėsi pasilikti baudžiavoje. Suprantama, visa tai tam, kad žemę galėtų pasilikti sau, o baudžiauninkai atitinkamai stengėsi išsaugoti turimą žemę. Dėl to Kauno gubernijoje 1845 - 1863 m. baudžiauinkų skaičius sumažėjo nuo 500 tūkst. iki 351 tūkstančio (p. 40). Buvo net atsitikimų, jog dvarininkai plakdavo tuos savo valstiečių, kurie nenorėdavo "geruoju" pasidaryti laisvaisiais (p. 41). Kad tikrovė buvo būtent toki, matyti iš daugybės baudžiauninkų skundų ir prašymų vyskupui M. Valančiui. Viename jų Savičiūnų ir Aluntos valstiečiai 1858 m. skundžiasi savo ponu Vladislovu Pomernackiu, kuris baudžiauninkus ėmė kankinti kasdien be pasigailėjimo mušdamas arba pavesdamas tai daryti ekonomams ir raštininkams, kurie muša rykštėmis, pagaliais, kančiais ir agrastais. Dėl to mušimo yra kurčių, bedančių, su sužalotomis rankomis. Kai kurios mušamos nėščios moterys persileido, kitos gi ir mirė. Į lažus varo kasdien po 3 ir 4 darbininkus iš dubos. Ir sekmadieniais liepia dirti įvairius darbus. Ūkininkus varo iš ūkių, o jų turtus (arklius, galvijus) ima sau (p. 41). Ūkininkams atėmė geriausias jų žemės ir pievas, nuomą pakėlė. Duoda pastotes kariuomenei gabenti, o ponas nė karto už tai neatsilygino. Sužinojęs apie skundą, ponas iškvietė kareivių eskadroną. Kareiviai prievartauja valstiečių žmonas, dukras, seseris, o besipriešinančioms pila į burną smėlio, kad nerėktų. Moterys su vaikais dėl tokio barbariškumo net eina naktimis miegoti į laukus, Kareiviai atėmė avižų, miežių ir šieno likučius. Todėl teks badu mirti. Vilkmergės ispravninkas kiekvieną dieną valstiečius rykštėmis plaka, duodamas po 300 ir daugiau rykščių (p. 42).

Klausimas iš kur atsirado tiek žiaurių žmonių baudžiavai vykdyti? Pati baudžiavos sistema iš esmės galėjo būti tik žiauri, nes švelni nebūtų išsilaikiusi Baudžiava ir dvarininku padarė žiauriais, juos savotiškai demoralizavo, jų dorovę, žmogiškumą pažemino. Be to, per visą baudžiavos gadynę buvo daroma savotiška žiaurių žmonių atranka dvaro valdininku - urėdus, tijūnus, vaitus, launinkus ir pan. (p. 43). Buvo parenkami negailestingi, kieti, žiaurūs žmonės, nes švelnesni nebūtų tikę žmonėms į darbus, į vergiją versti (p. 44).

1861 m. vasario 19 d. manifestas paskelbė, kad baudžiauninkai tuojau gauna asmens laisvę, teisę, kur norėdami, kilnotis, nuolatinį savo ūkių, sodybų ir laikų valdymą, bet tų ūkių savininkas yra dvarininkas; už ūkių valdymą valstiečiai atlieka dvarininkui tam tikras prievoles. Valstiečiai gali savo ūkiu išsipirkti iš dvarininkų. Tada jie išsivaduoja ir nuo prievilų atlikimo. O kad neįvyktų sąmyšių, visa tvarka dvaruose pasilieka ne mažiau dviejų metų. Numatyta steigti taikos tarpininkių pareigybę, organizuojamos kaimų ir valsčių bendruomenės, sueigos, valsčių teismai. Kol visa tai bus įgyvendinta dvarininkai lieka valstiečių teisėjais ir savo sprendimų vykdytojais. Žemės tarp dvarų ir valstiečių sutvarkymui ir atidalinimui surašomi "kuriamieji nuostatai". Dvarininkams Kauno gubernijoje turėjo likti ne mažiau ¼ turėto naudingos žemės ir miško (p. 45). Valstiečių žemei iš dvarininkų išpirkti valdžia skolina valstiečiams pinigus (p. 46). Manifesto pradžioje yra kažkoks neaiškus pasakymas: baudžiauninkai ilgainiui gaus pilnas laisvų kaimo piliečių teises" (p. 46). Juo remdamiesi valstiečiai kėlė maištus daug kur, aiškindami, kad jie laukia visiškos jiems pažadėtos laisvės (p. 46). Taigi, rezultatas toks, kad pagal manifestą valstiečiai dar dvejus metus be jokio atlyginimo eiti lažą ir klausyti dvarininkų bei jų teismų. Tačiau buvo panaikintos mezliavos ir pyliavos. Valstiečiai buvo atleisti su žeme iš baudžiavos, tačiau, kol ji neišpirkta, turėjo vykdyti dvarininkams prievoles, lažą, bet jis jau buvo įskaitomas į ūkių išpirkimą. Taigi, lažo ir dvarininkų teismų pavidalu baudžiava liko (p. 46). Net ir pasus valstiečiams išdavinėjo dvarininkai. Be to, išsivadavę iš dvarininkų, pateko į savo bendruomenės valdžią, o taip pat į taikos tarpinininkų globą, kurie juk buvo dvarininkai (p. 47). Todėl valstiečiai ir toliau buvo plakami rykštėmis, negalėjo stoti į kai kurias mokyklas, atlikinėjo visas prievoles - taisę kelis, valdininkus vežiojo, dvarininkams raštus pristatinėjo. Jie nešė didžiąją mokesčių naštą (p. 47). Suvalkijos manifestas nelietė, nes ten baudžiava buvo panaikinta anksčiau, tačiau 1857 m. ten tik 67 procentai valstiečių mokėjo čyžes. Kiti ėjo lažą, taigi buvo baudžiauninkais, juo labiau, kad dvarininkai ir toliau buvo valsčiaus viršaičiais, teisėjais ir galėjo valstiečiu plakti rykštėmis, kalėjiman sodinti, ištremti sunkiesiems darbams (p. 48). 1859 m. rašytojas Polujanskis keliavęs per Marijampoles apskritį konstatavo, kad baudžiava čia dar ne visai panaikinta. Dvarininkai nuomodami ūkininkams laukus galėjo statuto jiems kokias norėjo sąlygas: pav. galėjo įrašyti, kad už blogą čyžės mokėjimą ir prievolių atlikimą, parduos iš varžytinių jo turtą, o ūkį perduos kitam. Ir visam tam nebuvo jokios valdžios priežiūros ir kontrolės. Ūkininkai, imantys iš svetimo dvarininko degtinę ir alų, buvo baudžiami (p. 48). Dvarininkas turėjo teisę daryti pas ūkininką kratą. Ūkininkas neturėjo teisės turėti malūno (p. 48). Gerai gyveno ir net labai prasigyvenę buvo tik valdžios dvaruose ir majoratuose gyvenę. Dvarininkų valstiečiai skurdo toliau. Ir kitus Lietuvoje "karališkieji valstiečiai buvo perkelti į čyžes ir lažo visai nėjo arba labai nedaug. Valdžia rūpinosi savo valstiečiais. Ponų baudžiauninkai lygindami save su karališkais valstiečiais, vadino save vergais (p. 49). 1862 m. įsaku "Lenkų Karalystei, taigi ir Suvalkų kraštui, visi valtiečiai priverstinai perkelti čyžes (p. 49). Galutinį smūgį baudžiavai sudavė 1863 m. sukilimas: norėdama atpalaiduoti valstiečius nuo bet kokios dvarininkų įtakos, valdžia 1864 m. išleido žemės reformos įstatymą, kuro valstiečiai buvo atleisti be išpirkimo, žemės liko jų nuosavybe, valstiečiai gavo teisę per teismus ieškoti tas žemes, kurias dvarininkai iš jų pagrobė po 1846 m. draudimo ir kurias dvarininkai jiems pakeitė į blogesnes; valstiečiam pasiliko visus jų inventorius, o taip pat servitutai. Bežemiams duota žemės sklypų iš valdžios, bažnytinių ir kitokių žemių. Tačiau dvarininkams už valstiečių žemes per 42 metus buvo išmokami išperkamieji mokesčiai. Dėl to valstiečiams buvo pakeltas žemės mokestis, uždėto padūmės, Taigi Suvalkijos valstiečiai patys ir susimokėjo už savo žemę dvarininkams (p. 50). Tuo tarpu Kauno, Vilniaus ir Gardino gubernijose su manifestu prasidėjo nauji vargai ir nelaimės. Žmonės manė, kad nebėra baudžiavos ir jokių prievolių išgirdę manifestą (p. 50). Žmonės nesuprato, kad lažo prievolė liko tiems, kurie savo sklypų negalėjo tuoj pat išsipirkti. Be to blogai tai, kad manifestas pirmiausia pateko į dvarininkių rankas ir valstiečiai apie tai sužinojo iš dvarininkų. Daug kur jį gal ne visą skelbė. Dvarininkai dėjo visas pastangas, kad buvę baudžiauninkai tuoj pat išsipirktų savo ūkius (p. 51). Valstiečiai, matydami, kad valsčiaus valdžią kuria jų pikčiausi priešai - dvarininkai - pareiškė griežčiausią protestą ir atsisakė rinkti viršaičius, teisėjus ir kitus pareigūnus. Tu tarpu Rietavo Oginskių dvaruose, kuri valstiečiai gyveno turtingai, tvarkingai ir kur santykiai tarp kunigaikščio ir valstiečių buvo geri, patriarchaliniai, rietaviškiai pareiškė, kad jie savo būkle patenkinti, laikysis Oginskio ir jokios kitos valdžios nenori. Ir tik valdžios priversti viršaičiu išsirinko valstietį. Taigi prie žmoniško dvarininko ir žmonės atsinešdavo su pasitikėjimu (p. 52). Taikos teisėjais tapę dvarininkai elgėsi su vakstiečiais žiauriai kaip ir anksčiau - nuplakdavo, atsisakius pasirašyti jiems priimtinas sutartis (p. 53). J. Geištaras pažymi, kad labai daug dvarininkų ištisais kaimais atleisdavo žmones iš baudžiavos ir prirašydavo juos prie miestelių. Tuoj po to buvo panaikinti kaimai ir įsteigti palivarkai (p. 53). Šimtai buvo prašymų apie išvarymą iš dubų (p. 54). Vilniaus gubernijos valstiečių tvarkymo valdybos nariai daugumoje buvo rusai, kurie balsavo už valstiečių skriaudų atitaisymą, o tos pačios valdybos nariai kunigaikštis Giedraitis ir grafas Tyzenhauzas pasiliko prie atskiros nuomonės (p. 54). 1863 m. Muravjovas nusiskundžia, jog tarpininkai, dvarininkų spiriami Kauno gubernijos seniūnais skirdavo daugiausia dvarų darbų prižiūrėtojus. Valsčiau valdyba buvo sudaroma iš tokių žmonių, kurie vykdydami dvarininkų įnorius, plakdavo valstiečius (p. 54). Iki manifesto baudžiauninkai savo prievoles turėjo vykdyti pagal 1844 m. atnaujintus inventorius. Tačiau tos prievolės buvo taip atgyvenusios, taip ardančios baudžiauninkų ūkius kad patys dvarininkai buvo atsisakę dalies tų prievolių. O dabar, sudarant naujas sutartis su valstiečiais, dvarininkai ėmė griežtai reikalauti sudaryti sutartis pagal inventorius. Prievolės dar pasunkėjo. O dvarininkai jas dar išpūsdavo, tikėdamiesi, kad valstiečiai panorės jas pakeisti piniginiu atsipirkimu (p. 55). Dvarininkai "prisiminė", kad baudžiauninkai jiems iš senų laikų esą skolingi neatliktų lažo dienų, ėmė reikalauti, kad tas skolas atidirbtų. Dvarininkai  net užvedė bylas prieš baudžiauninkus, o kai kuriuos iš jų jiems pavyko net į kalėjimus sugrūsti. Ypač nepatenkinti buvo likę bežemiais. Vien Kauno gubernijoje tokių buvo 67 tūkstančiai (p. 56). Prasidėjo valstiečių sukilimai. Žandaro Skvorcovo rašte (balandžio 4 d.) teigiama, kad 12 -oje dvarų tarp Jūros ir Dubysos upių valstiečiai metė lažą, tačiau apsiėmė mokėti čyžę ir atlikinėti visad prievoles, kokias jiems uždės vyriausybė (p. 57). Buvo atsiųsti pėstininkai ir vienas eskadronas raitininkų. Imtasi plakimo. Paskui sukilo Zarasų apskrities Meištavičiaus Meikštų dvaro ir aplinkinių dvarų valstiečiai. Ir kitus Lietuvoje tokie sukilimai kilo Panemunio, Surviliškio valsčiuose, Vilkmergės apskrityje (p. 57), Kėdainių apskrityje. Vien Kauno gubernijoje ir vien 1861 m. buvo atsakyta į tai 117 kruvinomis egzekucijomis (p. 58). Vievyje buvo didžiulis valstiečių pasipriešinimas: į Vievį suplaukė žmonės net nuo Ašmenos ir iš Minsko gubernijos. Valstiečiai turgavietėje pareiškė, kad caras jiems paskelbė laisvę ir jie neįpareigoti atlikinėti jokių prievolių. Buvo panaudota karinė jėga jiems išsklaidyti. Bene labiausiai organizuotai veikė Plungės ir aplinkinių dvarų buvusio baudžiauninko Vaišvilos vadovaujami valstiečiai, kurių smurtas 1862 m. tęsėsi arti dviejų mėnesių. Vaišvila buvo pasiskelbęs taikos tarpininku nuo Plungės iki Baltijos jūros ir net grasino padaryti ginkluotą sukilimą ne tik prieš ponus, bet ir prieš valdžią. Jo klausė daug tūkstančių valstiečių. Buvo išduotas, išvežtas kalėjimą, nuplaktas ir išvežtas katorgą (p. 58). Bet ir toliau plungiškiai  nepasidavė. Juos malšino trys eskadronai dragūnų. Dešimtys buvo žiauriai nuplakti (p. 59). "Kuriamieji raštai" - susitarimai tarp dvarininkų ir valstiečių - buvo sudaromi labai lėtai. Iki 1863 m. pradžios sudaryti vos 823 tokie raštai, pagal kuriuos vos tik 6139 perėjo į čyžes, tik 18 tūkst. savo ūkius išsipirko, 29 tūkstančiai kaip buvo taip ir liko lažininkais (p. 60). Dvarininkai pardavinėjo savo žemę net žemiau rinkos kainos (p. 60). 1863 m. vasario 2 d., prasidėjus sukilimui, valdžia pakeitė savo politiką. 1863 m. kovo 1 d. išleidžia įsakymą, kuriuo visos buvusių baudžiauninkių žemės turėjo būti peržiūrėtos, neatsižvelgiant į dvarininkų norus. Visi valstiečiai nuo 1863 m. gegužės 1 d. darėsi savo ūkių savininkais. Visi lažai buvo panaikinti ir laikinai paversti čyžėmis. Valstiečių mokesčiai dvarininkams sumažinti 20 procentų. Valdžia sukilimui prasidėjus nebeplakė valstiečių (p. 61). 1863 m. gegužės 14 d. sukilimui malšinti atvyko naujas generalgubernatorius M. Muravjovas, kuris pasuko valdžios politiką valstiečių naudai. Prieš tai jis buvo vienas žymiausių baudžiavos panaikinimo priešų ir tikras dvarininkų reikalų gynėjas. Tačiau Lietuvoje ėmė veikti priešingai. Jis buvo įsitikinęs, kad norint numalšinti sukilimą, reikia į savo pusę patraukti valstiečius. Taikos tarpininkais pastatė vietoj dvarininkų rusus. Į raštininkų vietas pasikvietė rusus iš Rusijos. Įsakė į valsčiaus raštines įvesti rusų kalbą. Kai kur valsčiuose galėjo būti vardijama ir lietuvių kalba (p. 62). Muravjovas liepė paleisti iš kalėjimų įkalintus už nepaklusnumą dvarininkams valstiečius, net jei jie vykdė aiškų smurtą prieš valdžią. O dvarininkai tuo tarpu, nepaisydami to, kad jų buvę pavaldiniai nuo gegužės 1 d. pasidarė savo ūkių savininkais, toliau per taikos tarpininkus stengėsi pasiekti, kad buvę baudžiauninkai atlikinėtų lažą (p. 63). Muravjovas paliepė patikrinti visas iš valstiečių nuo 1857 m. atimtas žemes ir dvarininkų pagrobtas sugrąžinti valstiečiams. O tiems, kurie buvo visiškai suvargę ir negalėjo mokėti mokesčių, liepė duoti iš dvarų po tris dešimtines dirbamos žemės (p. 63). Buvo pasirūpinta, kad eiguliams būtų sugrąžintos iš jų atimtos žemės (p. 64). Sukilimo dalyvių, smulkių bajorų, žemę Muravjovas įsakė atidavinėti bežemiams bei kampininkams (p. 64). Kreiptasi ir į ūkininkus, kad jie geruoju duotų žemės vedusiems kampininkams ir bernams. Muravjovas pasirūpino, kad žmonėms būtų paliktos ganyklos ir šienavimas dvarų miškuose (servitutai). Parūpino už nustatytą atlyginimą kuro. Rūpinosi, kad būtų sumažintos čyžės. (p. 64). Įsakė paskelbti dvaro tarnams, jog manifesto jie visiški atleisti nuo savo buvusių ponų. Tokiu būdu iš nemokamos tarnybos poniams išėjo 1146 tarnai. Muravjovo rūpesčiu jie gavo po 3 dešimtines žemės (p. 65). Jo rūpesčiu buvo peržiūrėti mokesčiai už žemę. Taip pat mokesčių dvarams sumažinimas 20 procentų labai pagerino valstiečių ūkių būklę. Tokiu būdu sukilimo metu dėka Muravjovo valstiečiams buvo pridėta apie 30 procentų žemės, mokesčiai sumažinti 16 procentų. Neverta stebėtis tad, kodėl P. Klimas Muravjovą yra pavadinęs "Lietuvos valstiečių vaduotoju" (p. 65). Blogoji jo veiklos pusė ta, kad sukilimui malšinti jis naudojo labai žiaurias priemones: žudymus, trėmimą, kalinimą. Daug lietuvių ištisais kaimais buvo ištremti į Sibirą, o jų žemės atiduotos burliokams. Vilniaus ir Kauno gubernijose buvo konfiskuoti 207 dvarai. Jie išdalinti rusams. Didžiulės kontribucijos dvarininkams ir bajorams, prisidėjusiems prie sukilimo. Uždarė mokyklas, padarė pradžią spaudos draudimui. Dėl spaudos draudimo įsigalėjo mūsų žmonių lenkėjimas. Todėl vaduotoju Muravjovo vadinti jokiu būdu negalima (p. 66).

Vis dėl to ir po sukilimo dvarininkių įtaka valstiečiams liko didelė. Liko kruvinos egzekucijos iš valdžios. Kai Darbėnų ir Grušlaukio dvarų buvę baudžiauninkai ir laisvieji atsisakė įsirašyti į valsčiaus knygas ir mokėti dvarininkui čyžes, buvo nubausti (p. 67). Dvarininkai toliau naudojosi sunkia bežemių padėtimi, išnuomodami jiems žemės sklypelius ir uždėdami nepakeliamas prievoles (p. 67). Dvarininkų priespauda valstiečiams tęsėsi iki pat pirmojo pasaulinio karo (p. 68). Kauno gubernijoje 1861 m. atleista iš baudžiavos 359 tūkstančiai žmonių. Taigi 35, 43 procentai gubernijos gyventojų. Valdžios dvaruose buvo 208 tūkstančiai baudžiauninkų. Taigi atleista 567 tūkstančiai baudžiauninkų arba 56 procentai gyventojų. 1861 - 1863 m. buvo 1551 dvarininkas 1709 dvaruose. 1861 m. bajorų buvo 90 383. Laisvųjų žmonių 87 366. Bet iš laisvųjų žemių savažemių buvo vos 3208 asmenys (p. 69). Vilniaus gubernijoje 1851 m. dvarininkų baudžiauninkų buvo 409 608, o valdžios, pojėzuitinių dvarų ir miestų baudžiauninkų - 201 273. Tai iš viso - 611 tūkstančių arba 75, 58 procentai gubernijos gyventojų. 1859 m. Vilnius gubernijoje dvarininkų baudžiauninkų buvo 387 tūkstančiai. Taigi Lietuvoje 1861 m. baudžiauninkai sudarė 65 procentus gyventojų (p. 69). 1827 m. įstatymais valstiečiams buvo uždraustas aukštasis ir aukštesnysis mokslas, o 1837 m. į kunigus leista įšventinti tik bajorus. Vyskupo Valančiaus iniciatyva Žemaičių vyskupystėje 1853 m, buvo 141 parapijinė mokykla su 4394 mokiniais, o vien Rietavo dekanate 1853 m. skaityti mokėjo 11206, o 1863 m.- 24330 asmenų (p. 70). Apie tai, kad dvarai moraliai neteisėtai priklauso dvarininkams, tokios nuomonės laikėsi mūsų tautinio atgimimo vyrai. Basanavičius buvo įsitikinęs, kad majoratus ateities autonomiškosios Lietuvos valdžia turės dovanai darbo žmonėms išdalinti arba už menką kainą pardavinėti. Tokios reformos reikalavo ir laukė V. Kudirka. Jis Lietuvos dvarininkams pranašavo: Laukai žmonių, o jūs svetimi jiems, laikote juos apžergę ir saviškius verčiate bėgti už marių ir ten anglis kasti. Bet taip ne visados bus: žemė grįš saviesiems. Daktaras K. Grinius dar 1905 m. nurodė: "Visa žemė su giriomis, pelkėmis, vandenimis turi prigulėti visiems krašto gyventojams" (p. 72).