Petras Ruseckas apie liaudies girdymą degtine baudžiavos laikais XIX a.| 2021 sausio 11 d.

Petras Ruseckas (1883 - 1945) - knygnešys, visuomenės veikėjas, Nepriklausomybės kovų dalyvis. Aktyviai bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, buvo 1905 m. revoliucijos ir Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvis, vienas iš Lietuvos valstiečių sąjungos steigėjų. 1918 m. Lietuvos kariuomenės savanoriu, Krašto apsaugos ministerijoje suorganizavo literatūros skyrių, buvo jo viršininkas. 1920 m. gegužės 15 d. - 1922 m. lapkričio 13 d. Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje. Priklausė Lietuvos valstiečių sąjungos frakcijai. 1922 m. vienas iš Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos steigėjų. 1922-1925 m. žurnalo "Karys" redaktorius. Daug dėmesio skyrė nutautėjusių, sulenkėjusių Lietuvos kaimo pakraščių sulietuvinimu, leisdamas lenkų kalba laikraščius ("Nowiny" ir kt.), rinkdamas atsiminimus apie knygnešius, savanorius bei baudžiavos laikus.

P. Rusecko informacija apie liaudies girdymą degtine (Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Dvarininkams labiau apsimokėjo rugius versti degtine. Bet jie nelabai kur turėjo ją parduoti, todėl pardavinėjo vietos žmonėms, pirmiausia savo baudžiauninkams. Tam tikslui buvo pristeigę daugybę karčiamų - miesteliuose, kaimuose, pakelėse. Vietomis smuklių buvo kas kilometras. 1857 m. vien Kauno gubernijoje buvo 392 spirito varyklos, 31 degtinės dirbtuvės ir 67 alaus daryklos. Jos pagamintos produkcijos kiekvienam gubernijos gyventojui 1857 m. teko 0, 86 kibiro arba 10, 6 litro parduoto spirito. 1934 m. kiekvienam nepriklausomos Lietuvos gyventojui parduota 0, 72 litro. Taigi XIX a., viduryje buvo geriama apie 10 - 15 kartų daugiau negu dabar (jeigu neskaitant slaptų anų ir šių laikų bravorų apyvartos). Degtinė buvo labai pigi. Todėl žmonės ją gerdavo bet kur - važiuodami pakeli karčiamose, per vestuves, krikštynas, šermenis; gerdavo iš nusiminimo, gerdavo iš džiaugsmo. Ir gerdavo ne stikliukais kaip dabar, bet jauni ir seni, šaukštais srėbdami iš dubenių (p. 144). Vysk. Valančiaus iniciatyva, pradėjus steigti blaivybės draugijas, bravorų ir smuklių ėmė mažėti (p. 144). Vis dėl to blaivybė skleidimas nepatiko didelei daliai dvarininkų, o taip pat valdžiai. Dvarininkų ir žydų Valančius imtas skųsti rusų valdžia. Valdžia uždarė blaivybės draugijas. Atsirado tokių, kurie ėmė raginti žmones neklausyti Valančiaus, bet gerti. Ėmė skleisti gandus, kad negeriantys bus baudžiami. 1857 m. Kauno gubernijoje buvo 624 praminės įminės, iš kurių bravorų buvo 459, visų kitų - 165 (p. 145). Bravorai gamino "vertybių" už 1 367 370 rublių, o visos kitos įmonės tik už 113 702 rublius (p. 146). Didžiausia kaltė dėl to tenka dvarininkams, nes jų rankose buvo didžiausia mūsų krašto kapitalo dalis. Jie iš mūsų krašto gėrybių gamino degtinę, kuria mūsų pačių žmones ir girdė (p. 146).