Pierre Teilhardas de Chardinas – neišvengiamų kardinalių permainų žmonijoje šauklys ir ideologas|2022 birželio 28 d.

06/28/2022

Pierre Teilhardas de Chardinas (1881 - 1955) - prancūzų paleontologas (žinomas kaip sinantropo atradėjas), katalikų kunigas, jėzuitas, religinis mąstytojas, jau gyvas būdamas įgijęs didžiulę įtaką ne tik Prancūzijos, bet ir kitų Vakarų šalių intelektualiniams elitams. Apie kokias permainas eina kalba? Apie tokias, kurių negalėjo užtikrinti tuometinė konservatyvi tradicionalistinė Katalikų Bažnyčia ir kurios atėjo į ją įvairių ezoterinių organizacijų, pavyzdžiui masonų, įtakoje.  Todėl pirmiausia šiame tekste bus bandoma atsakyti į klausimą koks Pierre Telhardo de Chardino santykis su Katalikų Bažnyčia ir ar galėjo jis priklausyti kokioms nors ezoterinėms organizacijoms. Toks klausimas kyla todėl, kad Teilhardas (naudosime sutrumpintą jo pavardės formą) sukūrė krikščioniškojo evoliucionizmo koncepciją, teoriją, kuri faktiškai paneigė esmines tradicinio (tridentinio) katalikų tikėjimo tiesas - Dievo kaip visiškai nepriklausomo nuo jo sukurtosios Būties, kūrimo iš nebūties, materijos ir dvasios priešpriešos (pasiūlydamas materijos transformacijos į dvasią ir sąmonės gimimo iš materijos sampratą), faktiškai pastatydamas Būties centre ne Dievą, o žmogų (neatsitiktinai jo svarbiausias veikalas turi pavadinimą "Žmogaus fenomenas"). Būtent tokia yra ir masonų pozicija - jiems centre taip pat žmogus. Todėl neatsitiktinai tradicinių, konservatyvių katalikų sluoksniuose iškilo Teilhardo priklausomybės antikatalikiškoms organizacijoms (pav. masonams) priklausomybės klausimas.

Daugelis cituojamų tekstų iš anglų kalbos versti su Deepl Translate pagalba. Juos stengtasi koreguoti, tačiau netikslaus vertimo gali būti likę. 

Teilhardo biografija

Tačiau pirmiausia apie Teilhardo gyvenimo kelią. Gimė jis Château of Sarcenat, Orcines, Prancūzijos centre, Overnėje (Auvergne), kokie 7 km nuo didelio Clermont-Ferrand miesto Lijono departamente. Buvo ketvirtas vienuolikos vaikų žemės savininko, turėjusio nedidelę pilaitę, šeimoje. Jo tėvas buvo aistringas bibliotekininkas ir gamtininkas: rink akmenis, vabzdžius, augalus. Dvasingumą paveldėjo iš motinos. Būdamas dvylikos metų įstojo į Notre Dame de Mongre netoli Villefranche-sur-Saone jėzuitų koledžą (Lijono departamente). Šioje internatinėje mokykloje jis mokėsi penkerius metus, kur baigė filosofijos ir matematikos bakalauro studijas. 1899 m. jis įstojo į jėzuitų noviciatą Aix-en-Provence. Būtent čia susipažino su savo draugu visam gyvenimui, taip pat jėzuitu, Auguste'u Valensinu (kuris jau buvo studijavęs filosofiją pas katalikų modernistą Maurice'ą Blondelį). 1900 m. spalį pradėjo jaunesniųjų klasių studijas Collégiale Saint-Michel de Laval (Normandija). 1901 m. davė pirmuosius įžadus Jėzaus Draugijoje. Nuo 1902 m. tęsė studijas Anglijai priklausiusioje Džersio saloje (kur dėl antikatalikiškos vyriausybės atėjimo į valdžią turėjo persikelti jėzuitų noviciatas). Tais pačiais 1902 m. Caen (Normandija) universitete baigė literatūros licenciato studijas. 1905 m. buvo išsiųstas dėstyti fizikos į Šventosios Šeimos mokyklą Kaire (Egiptas) atlikti jėzuitų scholastikams privalomą pedagoginę praktiką. Kartu Teilhardas Kairo apylinkėse tyrinėjo vietos augaliją, gyvūniją, fosilijas. Nuo 1908 m. ketverius metus (1908 - 1912 m.) Ore Place Hastingse (Anglija) jis studijavo teologiją, gyvendamas griežtai disciplinuotą jėzuitų scholastiko gyvenimą. Tačiau čia jis įsisavino ne tik privalomą tradicinę Bažnyčios dogmatiką, bet ir susipažindamas su įprastiniam kunigui nelabai rekomenduotinomis dvasinėmis srovėmis, atidžiai studijuodamas be kita ko filosofo Henri Bergsono veikalą "Kūrybinę evoliuciją". O būtent tuo metu Bažnyčioje siautėjo Pijaus X inicijuota antimodernistinė reakcija. Į indeksą buvo įtrauktas ir šis Bergsono veikalas. Bergsono asmenyje Teilhardas susidūrė su mąstytoju, kuris panaikino aristoteliškąjį materijos ir dvasios dualizmą ir pasisakė už evoliucionuojančios visatos judėjimą laike. Teilhardas būtent pas Bergsoną taip pat rado žodį "evoliucija". 1911 m. rugpjūčio 24 d., būdamas 30 metų, jis buvo įšventintas kunigu.

1912-1914 m. Teilhardas dirbo Prancūzijos nacionalinio gamtos istorijos muziejaus paleontologijos laboratorijoje, dalyvavo kasinėjimuose Anglijoje, Ispanijoje. 1912-1915 m. tęsė paleontologijos studijas - lankė kursus Gamtos istorijos muziejuje pas Marcellin Boule bei Katalikiškame institute pas Georges'ą Boussacą. Po to Hastingse jis atliko tercijatą iki galutinių įžadų. 1914 m. gruodžio mėn. mobilizuotas į kariuomenę ir dalyvavo pirmajame pasauliniame kare kaip sanitaras. Karo įspūdžiai su masių judėjimu ir procesų neišvengiamumu paliko jam didžiulį įspūdį bei reikšmingai paveikė jo pasaulėžiūrą. Visa tai jis išguldė savo religiniuose-filosofiniuose traktatuose - esė (pirmąjį jų parašė 1916 m.). 1918 m. gegužės 26 d. Sainte-Foy-lès-Lyon mieste jis davė iškilmingus jėzuito įžadus.

Teilhardui įsitvirtinti Prancūzijos intelektualiniame elite labai padėjo jo pusseserė rašytoja Marguerite Teillard-Chambon (slapyvardis Claude Aragonnès), redagavusi jo tekstus ir išleidusi tris susirašinėjimo su Teilhard'u tomus po jo mirties. Būtent ji paskatino jį studijuoti Sorbonos universitete, palengvino jo stojimą į Katalikų institutą, supažindino jį su Paryžiaus intelektualiniu gyvenimu. Taigi jos paskatintas Teilhardas studijavo Paryžiaus universitete, kartu nuo 1920 m. skaitė geologijos paskaitas Katalikų institute (Institut Catholique College de Franse). Čia studentų tarpe pagarsėjo kaip aktyvus evoliucinės minties propaguotojas. 1922 m. sėkmingai apsigynė disertaciją ir gavo geologijos, botanikos ir zoologijos mokslų daktaro laipsnį. Kelerius metus jis ir toliau dėstė Katalikiškame institute su paleontologija susijusius dalykus. Tačiau stiprėjo konservatyvios Bažnyčios ir Jėzaus Draugijos vadovybės nepasitenkinimas jo neortodoksaliomis pažiūromis. Jau tais pačiais 1922 m. jam teko pasmerkti savo pažiūras į gimtąją nuodėmę. Jo gyvenimas Prancūzijoje darėsi neužtikrintas. O tuo metu (nuo 1919 m., kai Pekiną jį pakvietė jėzuitas mokslininkas Emile'is Licentas) Teilhardui kaip tik atsivėrė galimybė dalyvauti dalyvauti paleontologinėse ekspedicijose Kinijoje ir gal net ten apsigyventi. 1925 m. Teilhardui vėl buvo įsakyta pasirašyti pareiškimą, kuriuo jis turėjo atsisakyti savo teorijų, ir išsikelti iš Prancūzijos. Po savaitę trukusių rekolekcijų ir šv. Ignaco pratybų apmąstymų Teilhardas 1925 m. liepą pasirašė reikalaujamą dokumentą. 1926 m. Jėzaus Draugija jam uždraudė dėstyti Katalikų universitete. 1926 - 1927 m. Pekine jis parašė veikalą "Dieviškoji aplinka" (Le Milieu Divin), taikydamasis prie savo Ordino ir Bažnyčios tradicionalistinių pažiūrų, taip stengdamasis pelnyti jų palankumą. Bet ir tai nepadėjo: 1928 m. birželį į Paryžių atvyko jėzuitų generalinio vyresniojo padėjėjas ir pranešė Teilhardui, kad visa jo teologinė veikla turi baigtis ir kad jis turi apsiriboti moksliniu paleontologo darbu. Galiausiai jam net buvo uždrausta gyventi Prancūzijoje. Tokioje slegiančioje atmosferoje 1928 m. lapkritį Teilhardas buvo priverstas grįžti į Kiniją. Taip prasidėjo ilga su pertraukomis jo tremtis, trukusi iki 1946 m. Per visą tą laiką jis dirbo Kinijos geologinėje ir paleontologinėje mokslo įstaigoje, kuriai pradžioje vadovavo minėtas jėzuitas Licentas, dalyvavo gausybėje paleontologinių ekspedicijų Kinijoje, Mongolijoje, Birmoje, Indijoje, Javos saloje. Kartu palaikė ryšius su JAV paleontologais ir jų institucijomis (pav. 1935 m. dalyvavo Jeilio-Kambridžo universitetų suorganizuotoje ekspedicijoje šiaurės ir centrinėje Indijoje). Karo laikotarpiu Teilhardas ir jo bičiulis jėzuitas Pierre'as Leroy Pekine įsteigė Geobiologijos institutą.

Tačiau Teilhardas nenutraukė ryšių su Prancūzija. Jis susirašinėjo su giminaičiais, mokslo veikėjais, jėzuitais. Rašė savo religinius-filosofinius tekstus, kuriuose sintezavo evoliucionizmo ir krikščionybės idėjas. Jo tekstai hektografuotų sąsiuvinių pavidalu plačiai sklido Prancūzijoje. Be to kartas nuo karto jis atvažiuodavo į Prancūziją, skaitydavo paskaitas nedideliems, uždariems intelektualiai smalsių katalikų būreliams, visų pirma studentams iš Institut Catholique College de Franse, Ecole Normale Supereure - Prancūzijos ir Belgijos studentų klubuose. Jo draugai platino jo straipsnių kopijas.

Tuo tarpu Bažnyčios vadovybė ir toliau jį laikė eretiku. 1933 m. Romoje jam buvo įsakyta atsisakyti pareigų Paryžiuje - taip nutrūko santykiai su Gamtos istorijos muziejumi, kuris nutraukė finansavimą. 1939 m. Roma uždraudė jo veikalą "L'Énergie Humaine". 1941 m. Teilhardas pateikė Romai savo svarbiausią veikalą "Žmogaus fenomenas", tačiau 1944 m. buvo atnaujintas draudimas publikuoti šią knygą. Santykiai su Bažnyčia ir Jėzaus Draugija nepagerėjo ir po karo, kai 1946 m. jis grįžo į Paryžių. Čia jis paskelbė daug straipsnių jėzuitų žurnale "Etudes". Jis taip pat buvo paprašytas kandidatuoti į priešistorės katedrą Prancūzijos koledže. Per tą laiką jis atnaujino ryšius intelektualiniame pasaulyje ir susidraugavo su seru Džulianu Haksliu, anglų zoologu ir fiziologu, pirmuoju UNESCO direktoriumi (1947-1948 m.). Jo populiarumas buvo didžiulis. Savo idėjas jis sėkmingai skleidė ir savo kolegų jėzuitų tarpe Prancūzijos teologijos institute La Fourvière Lione. 1950 m. Teilhardas buvo nominuotas Prancūzijos mokslų akademijos nariu. Tačiau Bažnyčios vadovybė ir toliau jo atžvilgiu buvo nusiteikusi priešiškai. Po kelių susitikimų su jėzuitų generolu t. Janssensu Teilhardas suprato, kad jam niekada gyvenime nebus leista publikuoti savo darbų. Teilhardui buvo uždrausta užimti dėstytojo pareigas Prancūzijos koledže (Collège de France), o galiausiai Roma uždraudė jam rašyti ar dėstyti filosofinėmis temomis bei gyventi Prancūzijoje. 1951 m. jam beliko išvykti į New Yorką, dirbti Wenner Gren fonde, užsiimančiame antropologiniais tyrimais. Teilhardas dar spėjo sudalyvauti vaisingose antropologinėse ekspedicijose Pietų Afrikos Respublikoje, užmezgė ryšius su daugybe įtakingų gamtamokslininkų, filosofų, religinių veikėjų ir politikų, sėkmingai skleisdamas savo evoliucionizmo ir krikščionybės sintezės (neoantropologijos) idėjas visame bent jau Vakarų pasaulyje. Teilhardas mirė Niujorke 1955 m. balandžio 10 d. Velykų sekmadienį, šeštą valandą vakaro draugų namuose, per gyvas diskusijas Rodos de Terros, jo asmeninės padėjėjos nuo 1949 m., bute. Teilhardą ištiko širdies smūgis (beje, įsidėmėtina, kad jau kelis metus prieš savo mirtį Teilhardas ruošėsi mirti ir 1955 m. kovo 15 d. savo pusbrolio diplomato Žano de Lagardo namuose pasakė draugams, kad tikisi mirti Velykų sekmadienį).

Teilhardui tie metai, kai jis vėl galėjo gyvento Paryžiuje - 1946 - 1951 m. - buvo labai svarbūs. Jis ne tik rašė vėl rašė mokslo ir religijos sintezės temomis, bet ir skaitė paskaitas nedideliam specialiai susidomėjusiųjų žmonių grupėms, publikavo savo straipsnius daugelyje laikraščių (Claude Aragonnes (Marguerite Teillard-Chambon) įvadas // Pierre Teilhard de Chardin "Pilger der Zukunft: neue Reisebriefe 1939 - 1955" (Freiburg/Muenchen: Verlag Karl Alber, 1962, p. 8), dalyvavo kongresuose, siuntė pranėšimus mokslinėms draugijoms, susirašinėjo su mokslininkais ir dvasiniais lyderiais. Jo įtaka ir autoritetas augo. Paradoksaliu būdu rašytojas, kurio beveik nė vienas kūrinys nebuvo išspausdintas ir kuris oficialiai viešai beveik nekalbėjo, tapo viena žinomiausių, labiausiai ieškomų asmenybių Paryžiuje (Ten pat, p. 9). Niujorke Wenner-Gren fondo vardu jis susitikdavo Gamtos mokslų muziejuje, Prancūzijos konsulate, JTO su žymiausiais žmonėmis. Jo tarptautiniai ryškiai dar labiau išsiplėtė (Ten pat, p. 10).

Oficialiai Bažnyčia taip ir nereabilitavo Teilhardo. 1957 m. lapkričio 15 d. dekretu Šventoji Oficija uždraudė laikyti de Šardeno darbus bibliotekose, įskaitant religinių institutų bibliotekas, pardavinėti jo knygas katalikiškuose knygynuose, versti į kitas kalbas. 1958 m. balandžio mėn. buvo paskelbtas Ispanijos jėzuitų provincijolo pranešimas, kad Teilhardo darbai ispanų kalba buvo išleisti be išankstinio bažnytinio patikrinimo ir pažeidžiant Šventojo Sosto dekretus. 1962 m. birželio 30 d. Šventosios Oficijos dekretu, įgaliotu popiežiaus Jono XXIII, buvo įspėta, jog Teilhardo filosofiniuose ir teologiniuose tekstuose gausu dviprasmybių ar veikiau rimtų klaidų, pažeidžiančių katalikų doktriną. Romos vyskupija 1963 m. rugsėjo 30 d. pareikalavo, kad Romos katalikų knygynai išimtų iš prekybos jo kūrinius, taip pat tuos, kurie palaikė jo pažiūras.

Nepaisant Bažnyčios priešiškumo, Teilhardo įtaka buvo intelektualiniame pasaulyje buvo milžiniška. Pasak H. Reed Armstrong ("Teilhard de Chardin: The Vatican II Architect You Need to Know"; https://onepeterfive.com/teilhard-chardin-vii-architect/; November 27, 2017) panašiai kaip IV a. viduryje šv. Jeronimas pastebėjo, kad pasaulis "atsibudo su dejonėmis, kad yra arijoniškas", XX a. viduryje buvo galima perfrazuoti šventąjį Jeronimą: "Pasaulis pabudo, be jokio šnabždesio, ir rado save teilhardišką". Bažnyčioje stiprėjo tendencija jungti tikėjimą ir mokslą į vientisą rūbą. Tėvas Pjeras Teilhardas de Šardenas (Pierre Teilhard de Chardin) gi ėmėsi derinti darvinistinę evoliuciją ir katalikų teologiją. XX a. 6 - o dešimtmečio viduryje ir pabaigoje jo teorijas liaupsino daugelis, jei ne dauguma, jėzuitų, tarp jų Karlas Rahneris, Hansas Ursas von Balthasaras, kardinolas Carlo Maria Martini ir ypač Henri de Lubacas, laikomas Vatikano II Susirinkimo dokumento Bažnyčia šiuolaikiniame pasaulyje ("Gaudium et spes") autoriumi. Iki Vatikano II Susirinkimo atidarymo 1962 m. spalį Jėzaus Draugija beveik visiškai atsisakė neoscholastinės teologijos ir pasirinko Teilhardo evoliucinę "kosmogenezę".

Naudota literatūra:

https://en.wikipedia.org/wiki/Pierre_Teilhard_de_Chardin

Pierre Teilhard de Chardin "Pilger der Zukunft: neue Reisebriefe 1939 - 1955" (Freiburg/Muenchen: Verlag Karl Alber, 1962).

H. Reed Armstrong ("Teilhard de Chardin: The Vatican II Architect You Need to Know"; https://onepeterfive.com/teilhard-chardin-vii-architect/; November 27, 2017).

Biography written by John Grim and Mary Evelyn Tucker (https://teilharddechardin.org/teilhard-de-chardin/biography/)

The Early Years 1881 - 1899 (https://tcreek1.jimdofree.com/1-the-early-years/)

The Formative Years 1899 - 1914 (https://tcreek1.jimdofree.com/2-the-formative-years/)

The War Years 1914 - 1919; Years of Research, Travel and Teaching - 1920-1927 (https://tcreek1.jimdofree.com/4-research-travel-and-teaching/)

Return to France, then Exile, 1927 - 1946 (https://tcreek1.jimdofree.com/5-return-to-france-then-exile/)

Back to France, 1946 - 1951 (https://tcreek1.jimdofree.com/6-back-to-france/)

Final Years, the United States 1951- 1955 (https://tcreek1.jimdofree.com/7-final-years-the-united-states/)

James W. Skehan, S.J. Teilhard de Chardin's life & major themes of thought

Pamatinis tikėjimas į pasaulį ir evoliuciją kaip Teilhardo doktrinos pagrindas

Teilhardas išvystė kardinaliai besiskiriančią nuo tradicinės katalikybės Dievo, Visatos kilmės ir raidos bei žmogaus vietoje joje koncepciją, kurią tačiau vadino krikščioniška ir toliau laikydamas save kataliku, ištikimu tradicinei katalikiškai doktrinai. Jo koncepcijoje Dievas yra imanentinis Visatai, kūrinijai, Būčiai, vystydamasis kartu su ja. Visa tai, kas egzistuoja jam evoliucionuoja, modifikuojasi nuolatinėje kaitoje, materijai (Daugiui - Dievui Alfa) nuo pat evoliucijos proceso pradžios sudėtingėjant, veikiant joje įkalkuliuotoms tangentinei energijai (jungiančiai vienalyčius materijos elementus) ir radialinei energijai, verčiančiai materijos elementus struktūruotis, jungtis į aukštesnio lygmens materijos sankaupas, t. y. vykstant kompleksiškėjimo, struktūracijos procesui, kol galų gale išryškėja nuo pat pradžių materijoje slypintis sąmonės pradas, kuris žmogaus lygmenyje įgauna refleksinės sąmonės (moralės, sąžinės) pavidalą. Taigi pasak Teilhardo yra vienas ir tas pats materijos kaitos (sudėtingėjimo) procesas, kurie veda į biologinės gyvybės, paskui į sąmonės atsiradimą, po to į refleksinės sąmonės (sąžinės, moralės) atsiradimą, o galiausiai į noosferos susiformavimą. Ir užsibaigia šis procesas Omegos taške, arba tradiciškai kalbant Dievuje. Visame šiame procese Dievas - Omega veikia kaip vidinis evoliucijos proceso (būties, materijos) veiksnys, skatinantis materiją tobulėti, virsti biologiniais organizmais, žmogumi, pagimdyti sąmonę. Pati materija ir yra Dievas, kuris evoliucijos proceso pradžioje yra ne kas kita kaip Dievas Alfa - Daugis. Materijos virtimo dvasia procese žmogaus vaidmuo ypatingas, nes tai ir sąmonės slenksčio peržengimas: evoliucija tampa reginti, sąmoninga, galinti save kontroliuoti, stebėti, suprasti. Taigi, evoliucijos procesas, prasidedantis Dieve Alfoje (Daugyje arba visiškai nestruktūruotoje materijoje) galiausia praėjęs žmogaus atsiradimo slenkstį veda į viršmogio fazę noosferos etape. Šia prasme evoliucijos procesas gali būti įvardintas hominizacija. Tačiau Teilhardas pabrėžia kitą momentą - o būtent Omegos taško (Kristaus) svarbą šiame procese. Todėl jam kosmogenezė, biogenezė ir noosfera galiausiai yra kristogenezė - atėjimas į Kristaus (Omegos) tašką. Galiausiai išeina, kad visaapimantis kristogenezės procesas galiausia turi žmogaus pavidalą, vis labiau iškylant jo infomaciniams, dvasiniams bruožams ir jam užsibaigiant Viržmogio - Omegos (Kristaus) taške. Jis taip pat akcentuoja visos žmonijos vienybę, taip pat ir religijoms esant tik judėjimo į vienybę - noosferą (kolektyvinį protą) - veiksniams. Be abejo tai neturi nieko bendro su tradicinės katalikybės doktrina, kur Dievas ir žmogus yra atskirti prarajos, iš kurios Dievas ištraukė visus kūrinius (ir žmones) vienkartiniu staigiu (belaikiu) aktu, Kristui esant vieninteliu tiltu tarp šių dviejų pasaulių, o Bažnyčiai ir katalikų tikėjimui esant vienintele sielos išganymo priemone. Tad apibendrinant Teilhardo mąstysenai būdingi tokie bruožai: visuotinės evoliucijos ir žmonijos bendrumo, užsibaigiančio noosferos susikūrimu, teigimas, humanizmas ir optimistinė laikysena, pozityvumas technikos atžvilgiu, prarajos tarp Dievo ir pasaulio, materijos ir dvasios įveikimas, teigiant Dievo evoliucionavimą kartu su žmonija nuo Dievo-Alfos iki Dievo-Omegos, Kristaus kaip evoliucijos vidinio veiksnio ir kartu evoliucijos rezultato, įgaunančio žmogaus pavidalą.

Mes galime klausti: kokiais būdais ir kas paskatino Teilhardą sintezuoti šias dvi doktrinas? Ar tai nuosekliai išplaukė iš jo paties asmenybės, jo studijų, ar jis buvo dar ir kieno nors paskatintas sukurti tokią sintezę? Ir taip pat ar tokios sintezės kūrimas toks jau svetimas katalikybei (net ir tradicinei), ar vis dėl to atitinka tam tikras tendencijas, slypinčias pačioje katalikybėje? Tai mes ir analizuosime šiame tekste. Vis dėl to jau dabar galime pastebėti, jog pamatinis Teilhardui vis dėl buvo tikėjimas pasauliu, o krikščioniškos tiesos buvo būtent derinamos prie evoliucijos idėjos, o ne atvirkščiai.

Tai, kad tikėjimas pasauliu, o ne katalikybe, ne "tikėjimas į dangų" yra pamatinis jam, Teilhardas yra išreiškęs ne kartą, atvirai ir užmaskuotai. Atviriausiai jis tai išsakė savo tekste "Kaip aš tikiu": "Jeigu dėl kažkokio dvasinio perversmo aš prarasčiau tikėjimą į Kristų, tikėjimą į asmeninį Dievą, tikėjimą į Dvasią, tai aš, manau, vis tiek tikėčiau į Pasaulį. Pasaulis (pasaulio vertybė, nepakeičiamumas ir gerumas) - štai kas galiausiai pirmas, paskutinis ir vienintelis į ką aš tikiu. Šiuo tikėjimu aš gyvenu. Ir aš jaučiu, kad savo mirties valandą, nepaisydamas visų savo abejonių, aš atsiduosiu būtent šiam tikėjimui" (Пьер Тейяр де Шарден "Как я верую" // Пьер Тейяр де Шарден "Божественная среда" (Москва: АСТ, 2003, p. 195)). O jo credo skamba taip: "Aš tikiu, kad Visata yra Evoliucija. Aš tikiu, kad Evoliucija juda į Dvasią. Aš tikiu kad Dvasia užsibaigia asmenyje. Aš tikiu, kad aukščiausia asmenybė yra Pasaulinis [Kosminis] Kristus" (Ten pat, p. 189). Jis pats pripažino, kad savo išsilavinimu jis yra "Dangaus vaikas", o profesinėmis žiniomis ir temperamentu (taigi iš prigimties) - "Žemės vaikas". Jis leido veikti savo sąmonėje abiem pasauliams ir po 30 metų darbo sakosi pasiekęs vidinį vieningumą, susiliejus šiems dviem tikėjimams. Kaip jis pats sako "Dabar tiku į Dievą ir ne mažiau tikiu į pasaulį" (Ten pat, p. 193). Kad paaiškintų sau pačiam savo tikėjimą, jis turėjo pasekti savo psichologinę evoliuciją. Tam turėjo nueiti iki žemiausių tikėjimo pakopų, intuicijos galiausiai, o paskui "pakilti iki savo tikėjimo aktų viršaus, iki visumos, kuri galiausiai sutampa su krikščionybe" (atkreipkim dėmesį - "sutampa su krikščionybe" - krikščionybė tik atitinka tai, ką jis priėjo savo galvoje ir be jos. Taigi jis puikiausiai gali apsieiti ir be krikščionybės. Ir: tikroji laimė pasak jo yra atsidurti "veidu į veidą su vienybę įgavusia Visata" (atkreipkim dėmesį - Teilhardas čia puikiausiai apsieina be krikščioniško kamufliažo). O kas gi Teilhardui tas pasaulis? Tai "visų pirma visuotinio susisaistymo (susietumo) išpažinimas" (Ten pat, p. 195). Tai tiesiog jo mokslinio pasaulėvaizdžio reziumė, pasaulio jėgų sąsajų, visuotinio sąryšio, kauzalinių ryšių, materijos vienalytiškumo pripažinimas, nes "Viskas priklauso nuo visko" - Visata sudaro susijusią laike ir erdvėje sistemą, neatskiriamą vienovę (Ten pat, p. 196). Todėl ir dvasia negali būti esatis, nepriklausoma nuo materijos ar jai priešinga. Dvasia - tai sintezės ir išaukštinimo Dvasia, kurioje susitelkia vienijimosi jėga. Tai Dvasia, gimstanti materijos gelmėse (Ten pat, p. 205).

Tokia visuotinės pasaulio vienybės nuojautą Teilhardas turėjo nuo pat mažų dienų. Savo traktate "Materijos širdis" (1917 m.) Teilhardas aprašė savo išgyvenimus, susijusius su paprastu gelžgaliu. Kai jam buvo 6 - 7 metai, jis pajuto esąs traukiamas materijos ar tiksliau kažko, kas materijos širdyje "švietė". Tuo metu jis buvo mielas, pamaldus vaikas, dėka savo mamos labai mylėjęs "mažąjį Jėzų". Bet pasak Teilhardo "mano tikrasis "aš" buvo kitur". Kad tai atpažinti, mane būtų turėję stebėti, nes mane - visada paslapčia ir nė žodžio nesakydamas, net minties nesant, kad būčiau galėjęs apie tai ką nors pasakyti - traukė mąstyti mano turimas, maloniai skanus mano "geležinis dievas"". Iki šiol jis puikiai, su detalėmis prisimena savo "geležinius stabus" - kieme rastą atsuktuvą ar varžto galvutę. Anot Teilhardo "Dabar aš negaliu nesijuokti kai galviju apie tuos vaikystės išgyvenimus. Tačiau kartu jaučiuosi priverstas priimti, kad šiuos instinktyviuose veiksmuose, kurias aš garbinau metalo fragmentus, jau slypėjo stipri dovana ir visa eilė polinkių ir kad visas mano tolimesnis dvasinis gyvenimas nebuvo niekas kitas kaip tik šių išplėtojimas. Poreikis turėti (disponuoti tuo visiškai) kažką "Absoliutaus" nuo vaikystės buvo mano vidinio gyvenimo ašis. Ir geriausiais mano draugais buvo tie, kurie priimdavo mano šį džiaugsmą. Ir tas džiaugsmas dažniausiai būdavo disponavimas kokiu nors daiktu, kurio esmę aš jutau kaip labai brangią, tvirtą ir nekintamą. Tai galėjo būti metalo gabaliukas, kuris mane žavėjo, arba mintis apie Dievą - Dvasią" (Hemleben Johannes. Pierre Teilhard de Chardin. - Reinbeck bei Hamburg: Rowohlt, 1991, p. 13). Jis paats savęs klausė: kodėl geležinis daiktas, kuris būtinai turėjo būti storas ir masyvus? Ir pats atsako: tik todėl, kad vaikystėje nebuvo nieko pasaulyje patvaresnio kaip ši nuostabi substancija (Ten pat, p. 14). Bet jam teko nusivilti geležies patvarumu, kai jis pamatė, kad jo dieviška geležis pasidengė rūdimis (Ten pat, p. 15). Iš čia skausmingas žemiškų pavidalu praeinamumo išgyvenimas. Panašiai Teilhardas išgyveno mamos jo nukirptų kelių garbanų sudegimą per akimirksnį ugnyje. Teilhardas: "Mane apėmė baisus sielvartas; sužinojau, kad nesu negendantis...". O pamatęs surūdijusį savo geležinį "dievą" metėsi ant vejos ir liejo "karščiausias savo egzistencijos ašaras!" (iš knygos "Materijos širdis", in Cuenot, p. 3.).

Karo metais jų jaudino milžiniškų žmonių masių judėjimas ir priešingų jėgų susidūrimas, procesų neišvengiamumas, kolektyvinių veiksmų galia. Tai matoma jo laiškuose pusseserei Margueritei. 1916 m. Verdeno mūšyje Teilhardas Margueritei rašė štai ką: "jaučiausi visiškai užvaldytas minties, kad man teko garbė stovėti vienoje iš dviejų ar trijų vietų, kuriose šią akimirką visas visatos gyvenimas banguoja ir nublanksta skausmo vietose, bet būtent ten formuojasi didinga ateitis (tuo vis labiau tikiu)." (The Making of a Mind, Niujorkas, 1965, p. 119/20.). Viename iš savo laiškų karo metais jis rašė: "Tai, ką ateitis primeta mūsų dabartinei egzistencijai, nėra būtent depresijos jausmas; tai greičiau tam tikras rimtumas, atsiribojimas, taip pat ir pažiūrų praplėtimas. Šis jausmas, žinoma, ribojasi su tam tikru liūdesiu (liūdesiu, kuris lydi kiekvieną esminį pokytį); tačiau jis taip pat sukelia tam tikrą didesnį džiaugsmą. . . Pavadinčiau tai "nostalgija frontui". Priežastys, manau, yra šios: frontas negali mūsų netraukti, nes jis tam tikra prasme yra kraštutinė riba tarp to, kas jau žinoma, ir to, kas dar tik formuojasi. Ten ne tik matome dalykus, kurių niekur kitur nepatiriame, bet ir matome, kaip iš žmogaus vidaus kyla skaidrumas, energija ir laisvė, kurių beveik niekur kitur įprastame gyvenime nerasime - ir nauja forma, kurią įgyja siela, yra individo, gyvenančio kvazikolektyvinį visų žmonių gyvenimą" (Biography written by John Grim and Mary Evelyn Tucker (https://teilharddechardin.org/teilhard-de-chardin/biography/)).

Teilhardas buvo įsitikinęs, kad jei iš tiesų kažką matė, kaip jis manė, tai tas matymas išryškės nepaisant kliūčių. Kaip jis sako 1919 m. laiške: "Šiuo metu man palengvina mintis tai, kad gana pavojingi schematiški mano mokymo punktai iš tikrųjų man yra tik antraeilės svarbos. Noriu skleisti ne tiek idėjas, kiek dvasią: o dvasia gali atgaivinti visus išorinius pateikimus" (Ten pat).

1924 m. grįžęs į Paryžių Teilhardas tęsė pamokas institute. Būtent šiuo laikotarpiu Teilhardas savo geologinėje schemoje pradėjo vartoti Edvardo Suesso terminą "biosfera", arba gyvų būtybių žemės sluoksnis. Vėliau Teilhardas išplėtė šią sąvoką, įtraukdamas į ją mąstančių būtybių žemės sluoksnį. "Kurį laiką Teilhardas mąstančią Žemę vadino antroposfera, tačiau 1925 m. vienas arba bendraudamas su Eduaru Le Roy ir Vladimiru Vernadskiu sugalvojo noosferos sąvoką, nors Vernadskis visiškai kitaip nei kiti du suprato, ką ji reiškia." (Vernadskis, 2000, 155) (James W. Skehan, S.J.. Teilhard de Chardin's life & major themes of thought).

Teilhardas pats savo pusbroliui Léontine'ui Zantai 1936 m. pripažino, kad jo metodas nebuvo nei moksliškas, nei katalikiškas: "Tai, kas vis labiau dominuoja mano interesuose, yra pastangos sukurti savyje ir apibrėžti aplink save naują religiją (jei norite, vadinkite ją geresne krikščionybe), kurioje asmeninis Dievas nustotų būti didžiuoju monolitiniu praeities savininku ir taptų Pasaulio siela, kurios reikalauja mūsų pasiektas religinis ir kultūrinis etapas" (H. Reed Armstrong "Teilhard de Chardin: The Vatican II Architect You Need to Know" (https://onepeterfive.com/teilhard-chardin-vii-architect/; November 27, 2017)). O Teilhardo mada buvo tokia: "Tegu Viešpats išsaugo manyje degančią meilę pasauliui ir didelį švelnumą, tegu Jis padeda man ištverti iki galo, pilnatviškai laikantis savo žmogiškumo". (Ten pat, nuoroda Nr. xvii). Jis skelbė, kad "žemės religija mobilizuojama prieš dangaus religiją" (John F. McCarthy "Wolfgang Smith, Teilhardism and the New Religion" (Tan Books: Rockford, Illinois, 1988)). Dr. Smithas taip pat aprašo "faustiškąją patirtį", kurią Teilhardas, regis, patyrė pirmaisiais savo kunigystės metais ir kurią pateikė esė "Dvasinė materijos galia". Šioje patirtyje jis sutinka antžmogišką būtybę, "dviprasmišką, drumzliną, jungiančią viso blogio ir viso gėrio esmę", kuri jam sako "Dabar aš esu įsitvirtinęs ant tavęs gyvenimui arba mirčiai. ... Tas, kuris kartą mane pamatė, niekada negalės manęs pamiršti: jis turi arba pasmerkti save kartu su manimi, arba išgelbėti mane kartu su savimi" (The Heart of the Matter, 68) (Ten pat).

Konservatyvusis Martin Malachi pristato begalinį Teilhardo ambicingumą, aroganciją, savęs išaukštinimo, mito apie save kūrimo tendencijas: "Be jokios abejonės, jis buvo užsidegęs mesianizmu, kuris kartais švytėdavo tamsiame jo žvilgsnyje, ir visada traukė ir kėlė pagarbą. Sąmoningai jis tapatinosi su XVI a. astronomu Galileo Galilėjumi, pats ištaręs Galileo priskiriamą mitinę frazę "Žemė sukasi!", suteikdamas šiems žodžiams evoliucijos ar kaitos prasmę. Kaip ir generolas de Golis, jis kartais kalbėdavo apie save trečiuoju asmeniu, pavyzdžiui, kai gyrė vieną iš savo dėdžių, "kaip vieną iš teilhardiškiausių ir protingiausių" iš visų savo giminaičių. Jo laikysenoje buvo arogancijos, kuri niekada neatstumdavo žmonių, nes tai buvo jo visiško užtikrintumo išraiška. Teilhardo genialumas, nes jis buvo genialus, pasireiškė tuo, kad jis sugebėjo į tą naująjį amžių įnešti naują filosofiją ir labai patrauklų romantizmą (Malachi Martin. The Jesuits: The Society of Jesus and the Betrayl of the Roman Catholic Chrurch. - New York-London-Toronto-Sydney: Simon & Schuster Paperbacks Rockfeller Center, 1987, p. 286). Teilhardui marksizmas nekėlė jokių rimtų sunkumų. "Krikščioniškasis Dievas aukštybėse, - rašė jis, - ir marksistinis pažangos Dievas yra sutaikyti Kristuje". Nenuostabu, kad Teilhardas de Chardinas yra vienintelis Romos katalikų autorius, kurio darbai kartu su Markso ir Lenino darbais viešai eksponuojami Maskvos ateizmo salėje (Ten pat, p. 290). Kai jis pamatė garsiuosius ciklotronus Kalifornijos universiteto Berklio miestelyje, jį apėmė "ne siaubas, o ramybė ir džiaugsmas" dėl šių milžiniškų "permainų įsčių". Matyt, jis ten matė ne Likimo dienos šmėklą, o galimybę, kad Likimo diena bus Omega taško įsčios. Jis laukė kataklizmų. Kai kuriuose jo pasakojimuose būtą šiurpių, šaltų, ne visai iš kūno ir kraujo sklindančių natų. Jo tikėjimas tapo toks beasmenis ir jis taip paprastai buvo įsitikinęs savimi, kad ilgainiui jame atsirado tam tikras kartėlis ir kritiškumas visiems, kurie laikėsi, jo manymu, senų, atgyvenusių tradicinės katalikybės dogmų ir pamaldumo (Ten pat, p. 292). Per vienas Kalėdas Niujorke tvyrojusi švenčių dvasia jam sukėlė pasibjaurėjimą: "aš stengiuosi iš visų jėgų įsijausti į Kalėdų dvasią", bet visa tai "verčia mane žagsėti", ta "susijaudinimo būsena", "jaudinantis tarpusavio geranoriškumas", visas šurmulys šiame Niujorke, kuris buvo "toks rafinuotas" ir toks "vaikiškas" (Ten pat, p. 293). Teilhardas: dabar turėtume pasitelkę eugeniką siekti ne maksimalaus dauginimosi, o optimalaus gimstamumo. Juk "rytoj būtent tokie prietaisai (mechaninės priemonės, kurias mokslas leidžia naudoti) bus pasitelkiami kontroliuoti gyvybę arba naująją biologiją". Tuo tarpu, pareiškė Teilhardas, turime "absoliučią teisę viską išbandyti iki galo, net ir žmogaus biologijos srityje" (lytiškumas, eutanazija, pastojimas in vitro, homoseksualumas) (Ten pat, p. 294). Nagrinėjant Teilhardo asmeninį pamaldumą ir religinio tikėjimo praktiką, galiausiai tenka daryti išvadą, kad dar ankstyvaisiais jėzuito mokymosi metais jis buvo praradęs Romos katalikų tikėjimą (Ten pat, p. 296). Kai 1951 m. Teilhardas sužinojo, kad jo artimiausias draugas jėzuitas Auguste Valensinas mano, jog Teilhardo "evoliucionistinis avantiūrizmas" yra gana nepatrauklus, jis apibūdino Valensiną kaip žmogų, kuris yra "kvazimokslinio tikėjimo". Anot Teilhardo, "Jei būčiau jo [Valensino] vietoje, - sakė jis, - jau seniai būčiau nustojęs tikėti.... Dievas, kuris nėra Kosmogenezės energija (tai esminis dalykas, kuriuo tikiu), ir katalikybė, kuri atsisako pripažinti savo, kaip gamtos filosofijos, vietą, kurioje galima atlikti aukščiausio pobūdžio Dievo atradimą, man yra beprasmė." Pasak Teilhardo įkvėpimo ir intuicijos jis sėmėsi iš to, kad "ilgai žiūrėjau į gamtą ir taip mylėjau jos veidą, kad galiu skaityti jos širdį, tai mano brangus, gilus įsitikinimas - įsitikinimas toks pat saldus, kaip ir atkaklus, kukliausias, bet giliausias iš mano įsitikinimų.... (Ten pat, p. 297).

Teilhardo laiškuose, rašytuose 1939 - 1955 m. (Pierre Teilhard de Chardin "Pilger der Zukunft: neue Reisebriefe 1939 - 1955" (Freiburg/Muenchen: Verlag Karl Alber, 1962)), taip pat yra pakankamai medžiagos pasauliui kaip jo pasaulėžiūros prioritetui įrodyti. Laiškas Marguerite (1940 12 11) jis rašė, jog 1941 m. apsisprendė dalyvauti kongrese New Yorke gamtos mokslų atstovų, filosofų ir teologų, kuris antrą kartą renkasi, kad pasiekti žmogiškojo Credo pagrindus, tam, kad išgelbėti asmeninę laisvę (p. 50). Teilhardas sukūrė memorandumą, kuriame akcentavo, jog Dievo prasmė šaknijasi Žemėje ir čia randa savo fundamentą. Transcendentinis personalus Dievas ir besivystanti Visata nėra du poliai, bet susiję laipsniuotoje realybėje, kad vieningame sraute iškelti žmogų (p.51). O aistringas troškimas susivienyti su dievu, vienas su kitu i vienas kitą plėtoti yra specifiškai naujas gyvenimo aktas, atitinkantis naują Žemės laikotarpį (p. 52). Laiške Max ir Simone Begouen (1941 01 11) rašė, kad žmonija pasidalins (jau dalijasi) remdamasi tikėjimu ar netikėjimu kolektyvinės dvasinės pažangos Žemėje srityje (p. 53).Save jis mato ginančiu visomis priemonėmis idėją ir realybę kolektyvinės ir asmeninės pažangos ir stojančio prieš pesimizmą, religinio ar pasaulietinio pobūdžio (p. 54). Laiške Marguerite (1941 01 12) išsakė įsitikinimą, jog ateitis priklausys tik nuo grupės tų, kurie suvienys bendrą tikėjimą Žemės dvasine ateitimi. Ateistiniai pesimistai ir krikščioniškieji pesimistai turi pasitraukti. Mes turime priimti pažangos idėją arba "mitą". Tuo pagrįstas kaip humanizmo, taip ir krikščionybės renesansas (p. 55).

Teilhardo paskutinio gyvenimo etapo laiškuose (net nuo 1948 m., o mirė jis 1955 m.) išryškėja ir sąmoningos pastangos užsitikrinti "gerą pabaigą" - mirtį, turinčią užantspauduoti jo gyvenimo misiją - perkeisti, transformuoti katalikybę, paverčiant ją evoliucijos idėjos skleidimo įrankiu. Štai laiške Marguerite (1948 09 04) jis rašo: ieškau kaip gerai pabaigti, gerą pabaigą rasti: mano gyvenimas yra spontaniška laikysena arba žestas providencialioje situacijoje, kurį reikia pabaigti taip kad jis geriausiai įrodytų vizijos nuoširdumą ir vertę. Negalima sakyti: mirtis paženklina gyvenimą". Čia reikia absoliutaus pasitikėjimo Dievu. Ir aš leidžiu šiai minčiai mano mintyse suktis (totalaus pasitikėjimo, kartu su aktyviu atsidavimu christifikacijos kelyje esančiam Universumui). (p. 82). Laiške Marguerite (1953 11 08): per paskutinius metus, kure man liko, norėčiau intensyviai kaip tik galiu "evoliuciją (kaip aš sakau) "christifikuoti" kas numato mokslinį darbą, kad Visatos "konvergavimą" nustatyti ir tuo pačiu religinį darbą, kad universalią gamtą išlaisvinti iš istorinio Kristaus. Tai - o tada rasti gerą pabaigą - reiškia mirti kaip šios "Evangelijos" liudytojui" (p. 155). Laiške 1953 11 22 jis rašė Marguerite: "Gerą pabaigą rasti - aš dažnai Tau tai sakiau - tai bus, kas mane liečia, mano pagrindinė malda ir mano didžiausias siekis" (p. 154). Laiškas Marguerite (1954 02 28): Teilhardas: aš kartoju nuolat maldą: Ne dėl manęs, bet reikalui, kurį aš atstovauju ("didesnio Kristaus"), duok, Viešpatie, gerą pabaigą." (p. 158). Laiškas Abbe Breuil (1955 01 08) rašė: mano didžioji malda - "gerą pabaigą rasti". Aš tikiuosi savo mirtimi "užanstspauduoti" tai, kuo aš nuolat gyvenau (p. 170). Laiškas Marguerite (1955 04 01): Balandžio 10 d. jis turėjo susirinkimą ir jo metu savo pusbroliui Jean de Lagarde pasakė: norėčiau mirti Prisikėlimo dieną (p. 175). Neišvengiamai tai gimdo mintį: ar nebuvo jo simbolinė mirtis Velykų sekmadienį suorganizuota, suplanuota jo paties, taigi, ar nebuvo faktiškai tai savižudybė?

Naudota literatūra:

Пьер Тейяр де Шарден "Как я верую" // Пьер Тейяр де Шарден "Божественная среда" (Москва: АСТ, 2003).

Johannes Hemleben "Pierre Teilhard de Chardin" (Reinbeck bei Hamburg: Rowohlt, 1991).

Biography written by John Grim and Mary Evelyn Tucker (https://teilharddechardin.org/teilhard-de-chardin/biography/)

James W. Skehan, S.J.. Teilhard de Chardin's life & major themes of thought

H. Reed Armstrong "Teilhard de Chardin: The Vatican II Architect You Need to Know" (https://onepeterfive.com/teilhard-chardin-vii-architect/; November 27, 2017)).

John F. McCarthy "Wolfgang Smith, Teilhardism and the New Religion" (Tan Books: Rockford, Illinois, 1988).

Malachi Martin. The Jesuits: The Society of Jesus and the Betrayl of the Roman Catholic Chrurch. - New York-London-Toronto-Sydney: Simon & Schuster Paperbacks Rockfeller Center, 1987.

Pierre Teilhard de Chardin "Pilger der Zukunft: neue Reisebriefe 1939 - 1955" (Freiburg/Muenchen: Verlag Karl Alber, 1962).

Bandymas suderinti tikėjimą "į pasaulį" (evoliucijos teoriją) ir "dangų" (tradicinę katalikybę)

Tačiau Teilhardas savo pamatinę pasaulio, evoliucijos viziją per visą savo gyvenimą derino su krikščionybės mokymu, jį perinterpretuodamas. Bandė vien dėl to, kad toks jo gyvenimo kelias ir jis norėjo pasiekti savo asmeninę gyvenimo ir pasaulėžiūros sintezę, o kita vertus, galimas dalykas buvo paskatintas siekti tokios sintezės, o tai reiškia katalikybės kardinalaus perkeitimo, transformacijos, net revoliucijos jos mokyme. Apie tai ir kalbėsime šiame skyriuje.

Prieš tai atkreipsime dėmesį į tai, kad Teilhardo evoliucijos samprata buvo labai universalistinė, todėl paradoksaliu būdu tinkanti iš scientistiniam, ir krikščioniškam žvilgsniui. Teilhardas akcentuoja evoliucijos tiesiaeigiškumą, neišvengiamumą, vientisumą (be vingių ir trūkių). Visa jos eiga remiasi tais pačiais principais. Ir tai taikytina tiek krikščioniškam Dievo ir kūrinijos santykiui - kūrimui kaip statiškam procesui (vieną kartą sukurtos rūšys nesikeičia), arba krikščioniškai evoliucijos sampratai kaip išsivystymui iš sėklos, kuri puikiausiai tinka Teilhardo eviliucijos sampratai. Taigi tai gali turėti tiek scientistinę (mokslinę, materialistinę) išraišką atsitiktinumo prasme, tiek ir teleologinę (kokia yra Teilhardo koncepcija). Bet kuriuo atveju šios koncepcijos grindžiamos absoliutistinėmis kategorijos - vienkartiniu sukūrimu arba vystymusi iš vieno taško arba vieno šaltinio ("Dievo") ir plėtojimusi pagal tuos pačius principus, dėsnius. Tai savo išsivystymo, apibendrinimo, konpceptualizavimo galia dar labai "geocentrinė" Universumo raidos samprata, neišeinanti iš mažo Žemės rutuliuko realijų, bei neįvertinanti daugybės paleontologinių, biologinių ir istorinių faktų, leidžiančių teigti, jog ir gyvūnija, ir pats žmogus buvo kuriami protingesnių ir galingesnių už žmones būtybių sąmoningai - vykdant genetinius projektus, su numatytomis tam tikromis savaiminio vystymosi galimybėmis, pagal įdiegtas programas, kas leidžia teigti, kad galimas tam tikras atitrūkimo nuo tų programų laipsnis (atsitiktinumai ir atitinkamai laisvė), na o pasibaigus įdiegtų programų galiojimo laikui, buvo diegiamos naujos, tų pačių ar kitų sąmoningų būtybių. Tokiu būdu visa tai, kas egzistuoja Žemėje, o ypač žmogus būtų galingesnių sąmoningų būtybių veiklos, rūpesčio rezultatas, bet tas rezultatas viena vertus nėra visuotinis, apimantis pav. visą žmoniją, o kitą vertus kylantis iš skirtingų būtybių, turinčių skirtingus tikslus žmonių atžvilgiu. Na ir trečia: jie yra pačios Žemės gyvosios gamtos bei žmogaus vystymosi, savo pačių tikslų siekimo vaisus (tuose jiems įdiegtų programų rėmuose). Toks požiūris leidžia atsisakyti absoliutistinio teistinio ar scientistinio ribotumo (schematiškumo) ir antra vertus leistų priimti atsitiktinumo/laisvos valios galimybę kaip faktorių. Na o tai, kas Teilhardui iškyla kaip biologinės evoliucijos faktoriai (savo visuotinumu, universalumu, privalomumu), iš tiesų tėra visuotinio lygmens principas - Dievybės emanacija į Daugį ir jo sugrįžimas į Vienį. Biologiniame gi lygmenyje galima kalbėti tik apie dalinę-grupinę evoliuciją žmonijos fragmentuose, grupėse, o ne visoje žmonijoje ir ne visoje gyvojoje gamtoje. Visuotinumas, universalumas, privalomumas evoliucinio proceso matytinas tik būties kaip tokios egzistencijos procese - evoliucijos iš Būties centro ir sugrįžime į ją (involiucijoje).

Teilhardo evoliucijos samprata (nors išryškintas tik involiucinis - grįžimo į dievybę etapas), puikiai rodo, kad Teilhardas puikiai žinojo ezoterinius mokymus - grįžimo į Vienį koncepcija yra aiškiai gnostinė. Taip pat visiškai akivaizdu, kad Tejaras pateikė tik patį bendriausią ezoterinių mokymų vaizdą ir tiesas. Šis apibendrinamasis vaizdas yra teisingas, bet jis tiesiog pedagogiškai yra naudingas šiame žmonijos vystymosi etape Vakarų krikščionių visuomenei. O tas ezoterinių mokymų kompendiumas tai - materijos ir dvasios vieningumas (kildinimas iš Vienio, "Visatos audinio"), materijos ir dvasios antinomijos įveikimas, evolicija, o ne vienkartinis sukūrimas, Visatos (pasaulio) vieningumas ir sąryšiai, vieningos kultūros, mąstančios sferos (noosferos) kūrimasis, Dievo imanentiškumo pasauliui idėja, sąmonės, refleksinės sąmonės, asmenio centro - savimonės- atsitradimas materialių sistemų kompleksiškėjimo-sudėtingėjimo (saviorganizacijos) procese (tangentinės ir radialinės energijų sąveikoje). Visa tai be abejo ryškus supaprastinimas, kiek tai susiję su procesais Žemėje ir ypač žmonijos formavimusi, išplaukiantis iš universalistinio - absoliutistinio nusiteikimo, įsivaizdavimo, kad visi konkretūs dėsniai yra bedri visai realybei, ir kas būdinga tiek teistiniam, tiek scientistiniam-pozityvistiniam požiūriui, tačiau iš kitos pusės tai, kaip jau minėta ezoterinių mokymų kompendiumas. Tokiu atveju iškyla klausimas kokiomis aplinkybėmis Teilhardas galėjo susipažinti su ezoterinėmis doktrinomis.

Ar tai reikštų, kad Teilhardas galėjo priklausyti ezoterinėms organizacijoms, pavyzdžiui masonams? Tokių liudijimų yra. Apie tai rašė tradicionalistų laikraštis "Einsicht: Römisch- katholische Zeitschrift" 1985 m. ("Einsicht" informacija paskelbta internete pavadinimu "Teilhard de Chardin buvo masonas" (28/10/2019; https://katholischglauben.online/teilhard-de-chardin-war-freimaurer/): Katalikų teologas Teilhardas de Chardinas, kurio mokymą 1962 m. birželio 30 d. Romoje atmetė Šventoji Oficija, buvo Prancūzijos martinistų ložės narys. Žakas Miteranas (Jacques Mitterrand), Prancūzijos Didžiųjų Rytų didysis magistras, 1962 m. rugsėjį slaptoje kalboje Didžiųjų Rytų generalinėje asamblėjoje atskleidė, kad garsusis jėzuitas buvo "žinovas ir išminčius tikrąja šio žodžio prasme [ein Wissender und Weiser im Vollsinn des Wortes]". Remiantis dabar žinomais faktais, Teilhardas tarptautiniams aukšto laipsnio masonams buvo pagrindinė figūra, pakeitusi katalikų doktriną ir tradiciją. Teilhardo vaidmuo buvo pristatyti teologiją, kurioje svarbiausia buvo ne Dievas, o žmogus ir jo teisės. Kai 1962 m. Šventoji Oficija pateikė "Monitum" prieš Teilhardą, Romoje niekas neįtarė, kad pasaulinio garso evoliucijos teologas ne tik priklausė Martinistų ordinui, bet ir buvo Aukštosios ložės pasirinktas kaip vidinės revoliucijos prieš Bažnyčią įrankis. [...]. Po teologo pasmerkimo didysis magistras Mitterrand'as po trijų mėnesių savo 1962 m. rugsėjo 3 d. kalboje pamatė, kad atėjo laikas pasakyti pašvęstiesiems tiesą: "Visai kitaip nei mes, masonai, katalikai ekumenizmo vardan nelieka ištikimi savo praeičiai, kad iš jos pasimokytų, o atvirkščiai, visas jėgas atiduoda tam, kad savo religiją nušlifuotų iki salono statuso, pasitelkdami naujoves, neigiančias visą jų tradiciją. Kaip manote, kodėl taip atsitiko? Atkreipkite dėmesį ir išgirskite istoriją, kaip visa tai prasidėjo: vieną gražią dieną iš jų gretų iškilo mokslininkas - išmanantis ir išmintingas žmogus visomis prasmėmis - Pierre'as Teilhard'as de Chardinas. Galbūt net neįtardamas jis įvykdė Liuciferio nusikaltimą, kuriuo Romos Bažnyčia taip dažnai ir atkakliai kaltino masonus: Hominifikacijos, tapimo žmogumi, arba, pasinaudojant Teilhardo sukurta formuluote, noosferoje (t. y. sąmonės turinio visumoje, kuri supa visą Žemės rutulį kaip žemiausias atmosferos sluoksnis), žmogus, o ne Dievas, yra šio proceso priešakyje ir jo pagrindinis veikėjas. Kai ši visuminė sąmonė pasieks savo kulminaciją, garsųjį tašką Omega, - taip moko Teilhardas de Chardinas, - tada tikrai turėsime naują žmogų, apie kokį svajojame ir kokio norime, - laisvą kūnu, nevaržomą ir nesuvaržytą dvasia. Taigi Teilhardas iškėlė žmogų ant šventovės altoriaus, ir garbindamas jį jis nebegali aukoti krikščionių Dievui! Roma nedelsdama teisingai pripažino šį faktą ir pasmerkė Teilhardą, pasitelkdama visas reakcingas, atsilikusias jėgas ir grupuotes, kurias ji slėpė savo glėbyje, ir griežtai užkirto kelią jo darbų leidybai, kur tik buvo įmanoma. Gyvenimo metu Teilhardui nebuvo leista publikuoti jokių jo darbų. Tik po jo mirties leidyklos "Editions du Seuil" ir "Edition Grosset" galėjo juos išleisti, žinoma, be Romos Bažnyčios palaiminimo". Užsimindamas apie Ispanijos konservatyviąsias jėgas, Mitterrand'as pagyrė Prancūzijos vyriausybę. Nesitenkindami tuo, kad gyvename savo šventyklose, saugomi Respublikos, kuri mums suteikia prieglobstį, mes taip pat esame prieš Bažnyčią, nes esame gyvenimo draugai, vilties, šviesos, pažangos, pažangos, apšvietos, intelekto ir proto žmonės".

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje maršalo Pétain'o vadovaujamos Vichy vyriausybės teisingumo ministras atskleidė Teilhardo narystę. Ministras pirmininkas Pierre'as Lavalis gavo Aukštųjų brolių "Auksinę sinarchijos knygą" ir perdavė ją ištirti savo teisingumo ministrui. Ministras išnagrinėjo dokumentą ir parašė jo komentarą, kuriame, be kita ko, teigė: "... o Pierre'as Teilhardas yra Sinarchijos atstovas Katalikų Bažnyčiai" (iš: Einsicht: Römisch- katholische Zeitschrift, 1985, Nr. 3 (liepa), 15. Jahrgang). Apie Teilhardo narystę masonerijoje sužinojo 1940-aisiais Pétain'o vadovaujamas teisingumo ministras. Masonų sąrašas "Livre d'or de la Synarchie" pateko į ministro pirmininko Pierre'o Lavalio rankas, kuris perdavė jį patikrinti teisingumo ministrui. Po patikrinimo ministras pakomentavo dokumentą ir, be kita ko, parašė: "Šand Pierre Teilhard yra Katalikų Bažnyčios atstovas" (Masoniškoji teologija // Bulletin des vrais chrétiens orthodoxes sous la juridiction de S.B. Mgr. André archevêque d'Athènes et primat de toute la Grèce (Numero 30 avril 1986)).

Galiausiai nors nėra nekvestionuojamų įrodymų, siejančių O. Teilhardą su masonerija, jų tikslas tas pats - žmogaus sudievinimas. Menlio P. Hallo (Manly P. Hall) žodžiais knygoje "Prarasti masonerijos raktai" (Lost Keys of Freemasonry): Žmogus yra kuriamas Dievas. ... Tikrasis masonas nėra saistomas tikėjimo. Jis su dieviškuoju savo ložės apšvietimu suvokia, kad jo, kaip masono, religija turi būti visuotinė: Kristus, Buda ar Mahometas - vardas mažai ką reiškia, nes jis pripažįsta tik šviesą, o ne jos nešėją. Jis garbina kiekvieną šventovę, lenkiasi prie kiekvieno altoriaus, nesvarbu, ar tai būtų šventykla, mečetė ar katedra, savo tikruoju supratimu suvokdamas visos dvasinės tiesos vienovę. Aktualu, kad ložėse skaitomi ir cituojami Teilhardo darbai (H. Reed Armstrong "Teilhard de Chardin: The Vatican II Architect You Need to Know" (https://onepeterfive.com/teilhard-chardin-vii-architect/; November 27, 2017, nuoroda Nr. xvii").

Pačių masonų Teilhardo doktrina laikoma sava, masoniška. Štai João Anatalino Rodrigues tekste "Teilhardo de Šardeno filosofija" (A filosofia da Maçonaria (https://www.freemason.pt/a-filosofia-da-maconaria/; 09/03/2019) randa daug paralelių Teilhardo doktrinoje su masonų doktrina. Teilhardas mato pasaulį, sutvarkytą iš daugybės dydžių, pasiskirsčiusių pagal skalę, kuri yra erdvėlaikio ašis. Šie dydžiai pasiskirstę dviem kryptimis: pirmoji - nuo begalybės iki begalybės, kurią rodo nuolat besiplečianti visata, formuojanti planetas, žvaigždes, galaktikas, didžiules žvaigždžių mases [...]. Kita kryptis - nuo milžiniško prie mažyčio, kurią rodo fizinėse masėse esančios energijos polinkis suktis į save ir kurti vis tankesnius energijos sluoksnius, sutelktus vis mažesniuose taškuose. Šia kryptimi keliauja žmogaus dvasia. Taip yra dėl vis sudėtingėjančių organizacinių procesų, iš kurių vienas sudėtingiausių yra žmogaus mąstymas. [...]. Vyksta energetinė koncentracija, energijos internalizavimas elementuose, dėl kurio susidaro vis sudėtingesnės struktūros, kuo daugiau energijos sutelkiama į save. Būtent dėl šios energijos koncentracijos molekulėje vieną dieną atsirado pirmasis gyvas organizmas, iš kurio išsivystė žmogus. Dėl šios priežasties žmogaus psichikoje sugyvena mažo ir didžiulio dalyko sąvokos. Žmogus, esantis mažiausiame kosminės didybės taške ir didžiausiame materialaus sudėtingumo taške, ginčijasi tarp šlovės būti tobuliausiu gamtos sukurtu organizmu ir kančios, kad yra toks menkas tarp kosminės didybės, palyginus su dulkės grūdeliu, pasiklydusiu visatos begalybėje. [...]. [...] būtent molekulių struktūros sudėtingumas lemia organizmo evoliucijos laipsnį. Taigi mikrobas, kurio struktūra sudėtingesnė už išsibarsčiusių žvaigždžių galaktikos struktūrą, evoliucijos skalėje užima svarbesnę vietą nei ši kosminė begalybė, kad ir kokia begalinė ji būtų. [...]. Kuo sudėtingesnė būtybės struktūra, tuo sąmoningesnė jos vidinė prigimtis. [...]. Evoliucija, kuri iki žmogaus atsiradimo buvo procesas, valdomas "iš išorės", tik gamtos dėsniais, nuo žmogaus pradžios buvo valdoma "iš vidaus" ir tapo savirevoliucija. Žmogaus atsiradimas pradėjo naują etapą evoliucijos kelyje, nes nuo jo evoliucija tapo savarankiškai valdoma. [...]. Žmogui skleidžiant mintis, Žemę apsupo naujas elementų sluoksnis - noosfera. Noosfera gali būti suprantama kaip visos energijos, kurią žmonės visais laikais eikvoja mąstydami, koncentracija. [...]. Būtent ši kondensuotų minčių energijos saugykla yra mūsų psichinės veiklos pagrindas. Remiantis šia idėja, žmonijos akultūracijos procesas tampa jos kolektyvinės dvasios kelione, ieškant vienybės, kuri pasiekia apogėjų viename laiko ir erdvės taške, kurį Teilhardas vadina Omegos tašku. [...]. Šiame procese Teilhardas įžvelgia religinių reiškinių paaiškinimą. Jam pagoniškosios senovės religijos, tokios kaip Egipto, Mesopotamijos, Persijos, Graikijos ir kt., buvo intensyvaus dvasingumo momentai, kai žmonių smegenys dėjo milžiniškas pastangas, kad pasiektų vienybę su dieviškumu. Taip pat ir budizmas, induizmas, daoizmas, trumpai tariant, visos nedeistinės religijos, taip pat buvo momentų, kai buvo bandoma taikyti šį požiūrį, tačiau kitais metodais. Tačiau, Teilhardo nuomone, krikščionybė buvo galutinis šio laipsniško žmogaus sąmonės sudvasinimo proceso etapas, slenkstinis momentas, kai ji kontempliuoja dieviškąją tikrovę visoje jos didybėje. Jo paties žodžiais tariant, Kristus yra tankiausias ir tobuliausias kosminės energijos kondensatas sąmonės (dvasios) pavidalu, pasiekęs aukščiausią tankio laipsnį. Jo paties žodžiais tariant, "(Krikščionybė yra galutinė ir pagrindinė žmogaus poreikio susilieti su dieviškumu forma, kaip evoliucijos proceso viršūnė. Pleroma, visuotinės dvasios evoliucijos galutinis taškas, arba Kristus yra pats Omega taškas, evoliucijos rodyklės pabaiga". João Anatalino Rodrigues klausia: kur kitur, jei ne "masonų mokyme, galima rasti tobulesnę šios materialinės ir dvasinės žmonijos evoliucijos sintezę? Iš tiesų, būtent moralinėje ir nuoširdžioje Karališkojo meno praktikoje rasime tobulą sąveiką tarp senovės tautų iniciacinių tradicijų [...] su galutiniu sprogimu ir dvasingumu, kuris susitelkė unikalioje, nepakartojamoje, vienintelėje Jėzaus Kristaus figūroje. Šioje sąsajoje, kuri atrodė dingusi tarp politinių, filosofinių ir ideologinių mišinių, į kuriuos įsiliejo šiuolaikinė masonerija, yra šiuolaikinė jėzuitų kunigo teologija, dainuojanti duetu su vakarykščiais ir šiandieniniais gnostikais. Tiek senovės, tiek šiuolaikiniai šios mokyklos mąstytojai manė, kad pasaulį kiekvieną akimirką, nuo kombinacijos iki kombinacijos, kuria Aukščiausioji Dvasia arba jos deleguotos dvasios. Formuojantis kosminei tikrovei, kuri yra viena, dvasia ir materija visada yra akivaizdi priešprieša. Tik pažinimo dėka žmogaus protas gali įveikti šį akivaizdų prieštaravimą, perkeliant tamsią materijos sritį ir pasiekiant šviesią dvasios teritoriją. Šiame procese jis turi derinti išmintį su protu. Protas, kad suprastumėte, kaip vyksta visatos procesai, ir išmintis, kad žinotumėte, kaip panaudoti šį atradimą. Tam tikra prasme tai yra masonų magisteriumo tikslas. Štai kodėl šiuolaikinė masonerija iš didžiųjų gnosticizmo ir kabalos tradicijų perėmė didžiąją dalį savo ritualų temų. [...]. Tai vienintelės psichikos disciplinos, kurios meistriškai sujungia jautrumo ir proto kelius, ieškodamos žinių, kurių neįmanoma įgyti įprastomis intelektinėmis priemonėmis, o tik per iniciacijos patirtį. Jie tuo pat metu integruoja religijos ir mokslo metodus. Religija siekia apreiškimo, o mokslas - žinių. Abi šios sąvokos yra energetinio reiškinio, vykstančio pačiose subtiliausiose žmogaus psichikos srityse, kondensacija. [...]. Šie du psichinės evoliucijos keliai skiriasi savo metodika. Mokslininkas stebi reiškinį ir aprašo tai, ką mato, bandydamas suprasti, kodėl jis vyksta būtent taip, o mistikas stengiasi atsidurti pačiame reiškinyje, tapti jo dalimi, pajusti jį ir taip "iš vidaus" pamatyti jo pasireiškimo formą. [...]. Masonerijoje yra abu šie du keliai.

H. Reed Armstrong tekste "Teilhard de Chardin: The Vatican II Architect You Need to Know" (https://onepeterfive.com/teilhard-chardin-vii-architect/; November 27, 2017) pastebi, kad Teilhardo siūloma sintezė nėra "nauja ir geresnė krikščionybė", bet veikiau katalikų tikėjimo, pateikto galutinėje Vatikano I Susirinkimo dogminėje konstitucijoje "Dei Filius" (1870 m. balandžio 24 d.), paneigimas [...]. [...]. Teilhardo "Dievas", "pasaulio siela", yra tapatus gamtai ir todėl gali keistis. [...]. [Konkrečia prasme] nėra materijos ir dvasios, visa, kas egzistuoja, yra materija, tampanti dvasia [Dievu]. Teilhardas, neigdamas gimtąją nuodėmę ir iš to kylantį atpirkimo poreikį, bandė į savo panteizmą įvesti Kristų, pavadindamas jį "kosminiu Kristumi" arba apreiškimo "Alfa" ir "Omega". Kristus yra Dievo emanacija, nuo pat pradžių įsiliejusi į materiją, evoliucionavusi, gimusi šiame pasaulyje, mirusi, prisikėlusi iš numirusių ir pakilusi - ne į dangų, bet į "noosferą", dvasinį lygmenį, supantį žemę, kur visos materijoje esančios dvasios galiausiai susiburs "Omegos taške". "Omegos taške" mes ir visas kosmosas iki pat žemiausio atomo būsime sudievinti, o "Dievas" bus "viskas visame kame".

Neatsitiktinai masonų ložėse Teilhardas prisimenamas. Hanoverio masonų ložėje "Baldur" 2009 m. rugsėjo 29 d. numatyta paskaita, skirta mąstytojui ir mistikui P. Teilhardui de Chardinui, konstatuojant, kad paskutiniu metu atmosfera apie šį mąstytoją tapo ramesnė ir kad būtent bpastatuoju etu jo hipotezės technologinės, politinės ir eknominės išdavos tampa labai realiomis. Paskaitą turėjo skaityti Hugo Greff, kuris ruošėsi nagrinėti teilhardiškos kosmoso ir žmogaus sampratos tendencijas bei sąlyčio taškus su masonija (Vortrag zum Thema "Teilhard de Chardins Gedankengebäude"; https://www.myheimat.de/hannover-mitte/gedanken/vortrag-zum-thema-teilhard-de-chardins-gedankengebaeude-d172097.html).

Hugo M. Enomiya - Lassalle (Am morgen einer besseren Welt. - 1984) remdamasis Šri Arobindu ir Teilhardu de Chardinu teigia, kad reikia atsisukti į "integraliąją sąmonę" (Ten pat, p. 97). Jis naudojasi Teilhardo pasaulio samprata, kai jis pabrėžia visumą, esančią dieviška ir akcentuoja, kad tai atitinka naują žmonijos sąmonę (Ten pat, p. 117). Hugo M. Enomiya - Lassalle cituoja Teilhardą, kalbantį apie susivienijimo panteizmą, tapimą vienu per koncentraciją ir hipercentraciją (Ten pat, p. 125). Atsiradus ketvirtajai dimensijai senieji sąmonės elementai neišjungiami. Todėl naujoji sąmonė ir vadinama integraliąja (Ten pat, p. 128). Žmogus juda vis tobulesnės savo formos link. Religijos turi prisitaikyti prie šio nuolatinio žengimo progreso kryptimi. Kalba eina apie tų pačių tiesų naujas išreiškos formas (Ten pat, p. 130). O krikščionybės paslaptis anot Teilhardo yra dieviškumo pasklidimas ir dualizmo įveikimas. Tai tipiška naujai sąmonei (Ten pat, p. 146).

John F. McCarthy referavo kritišką Wolfgang Smith tekstą "Teilhardism and the New Religion" (Tan Books: Rockford, Illinois, 1988). W. Smith, fizikas ir matematikas, pademonstruoja, kad Teilhardo transformacionistinė svajonė pagrįsta vien tik tikėjimu, kaip pripažino de Chardinas ir kaip vis aiškiau rodo naujausi biologijos atradimai. Teilhardo tikslas buvo įkurti naują krikščionybę. Kaip mokslininkas, Smithas mano, kad Teilhardas kalba tik metaforomis: "Išimkite metaforas, ir neliks jokios teorijos. Teilhardo doktrinoje trūksta mokslinių apibrėžimų, mokslinių sąvokų". Nuo pat pradžių Teilhardo garsusis Omega taškas "buvo ne kas kita, kaip kvaziteologinė sąvoka, prisidengusi moksliniu rūbu". Teilhardas gana atvirai pripažino, kad skelbė tam tikrą panteizmo formą (žr., pavyzdžiui, Christianity and Evolution, 171), o Smithas parodo, kad jo teorija negalėjo būti niekuo kitu. Teilhardas tvirtino, kad Dievą galima apibrėžti tik kaip "centrų centrą" ("Human Energy", 168), o Smithas pabrėžia, kad "juk centras (centrų ar bet ko kito) negali būti suvokiamas atskirai nuo sistemos, kurios centras jis yra". Teilhardui ne tik Dievas, "kosmogenezės konvergencijos centras", metamorfizuoja pasaulį, bet ir pasaulis neišvengiamai ir tokiu pat laipsniu "endomorfizuoja" Dievą. "Šiuo momentu teilhardiškasis Dievas nustoja būti tiesiog "Evoliucionierius" ir bent iš dalies tampa evoliucinio proceso produktu ar rezultatu". Smithas atskleidžia, kad Teilhardas visiškai tikėjo pasauliu ir pasaulio evoliucija kaip vieninteliu absoliučiu faktu ir tikrove. Teilhardui Adomas ir Ieva tėra tik neistoriniai "žmonijos, besiveržiančios į Dievą, atvaizdai". Teilhardas mėgino pašalinti istorinę gimtosios nuodėmės tikrovę, įsivaizduodamas ją kaip "pasenusių statiškų pažiūrų išlikimą" priešingą "mūsų naujam evoliuciniam mąstymo būdui". Jo vertinimu, gimtoji nuodėmė "pakerpa vilties sparnus" ir "nenumaldomai tempia mus atgal į slegiančią atgailos ir išrišimo tamsą". Teilhardas manė, kad prieiga prie branduolinės energijos yra "pribloškianti ir svaiginanti" ir raktas į aukščiausias gyvenimo jėgas: "Sprogdindami atomą mes pirmą kartą suvalgėme didžiojo atradimo vaisių, ir to pakako, kad į mūsų burną patektų skonis, kurio niekada nepavyks nuplauti" (cituojama The Future of Mankind, 149-151 - akivaizdi aliuzija į Pradžios knygą, Adomo suvalgyto obuolio epizodą).

Įdomu, jog Teilhardas nesipriešino Jėzaus Draugijos vadovybės reikalavimams pasirašyti pareiškimus atšaukdti (tiek 1925 m., tiek ir vėliau) savo teologines pažiūras. Štai 1925 m. patartas savo draugo jėzuito Auguste'as Valensino pasirašyti pareiškimą ir šį veiksmą interpretuoti kaip ištikimybės jėzuitų ordinui gestą, po savaitę trukusių rekolekcijų ir ignaciškų pratybų apmąstymų Teilhardas pasirašė šį dokumentą. Jis ir kitais atvejais visaip bandė prisiderinti prie Ordino vadovybės reikalavimų, kad tik išlikti Ordine ir turėti galimybę jį veikti - pav. stengdamasis išdėstyti savo pažiūras taip, kad jos būtų priimtinos vyresnybei, Teilhardas parašė knygą "Dieviškoji aplinka". Teilhardas visaip stengėsi "pateikti dogmą tikroviškiau, universaliau - kosmogoniškiau" (The Making of a Mind, p. 267/8). 1948 m. Teilhardas rašė laiške apie laukiamą susitikimą su Bažnyčios vadovybe: "kad ir kas nutiktų, turėsiu progą "atpalaiduoti savo sielą", draugiškai, bet visiškai atvirai papasakodamas aukščiausiajai valdžiai, kas man atrodo šiandieninės krikščionybės silpnybė ir kartu stiprybė. Į ateitį žvelgiančiam neohumanizmui reikia ne ko kito, kaip tik gilesnės krikščionybės, permąstytos taip, kad atitiktų naujus pasaulio matmenis." (1948 m. spalio 2 d. Džordžui Barborui // Biography written by John Grim and Mary Evelyn Tucker (https://teilharddechardin.org/teilhard-de-chardin/biography/).

Laiške savo broliui Joseph Teilhard de Chardin (1948 10 19) jis rašė, kad Romoje jį sujaudino tik du dalykai - Sankt Peter ir Il Gesu, nes pajuto stiprybę, nepajudinamumą tikėjimo. Nėra abejonės, kad Roma yra vienas iš polių, kylantis svarbiausias polius to, kas "mano kaboje yra vadinama "hominizacija"" (p. 84). Laiškas Marguerite (1951 12 04) apie savo darbą Wenner Gren Foundation tyrimų skyriaus vadovu (p. 115) rašė, kad asmeniškai ketina privačiai dar apgalvoti kristologiją ir krikščionybę, santykyje su žmonija, kuri yra kelyje į biologinę konvergenciją. Norėtų užmegzti ryšius su visa eile praktikų ir teoretikų įvairiose srityse, juos išnaudoti, kad šias idėjas padaryti populiariomis (Pierre Teilhard de Chardin "Pilger der Zukunft: neue Reisebriefe 1939 - 1955" (Freiburg/Muenchen: Verlag Karl Alber, 1962, p. 116).

Įžvalgus, tiesa konservatyvių katalikiškų pažiūrų buvęs jėzuitas Martin Malachi (Malachi Martin. The Jesuits: The Society of Jesus and the Betrayl of the Roman Catholic Chrurch. - New York-London-Toronto-Sydney: Simon & Schuster Paperbacks Rockfeller Center, 1987) atskleidė slapto modernistinio centro egzistavimą Jėzaus Draugijoje XX a. 5 - 6 dešimtmetyje: anot jo ir po Pijaus X mirties modernistinis pogrindis tęsė veiklą. Grupė jaunų Prancūzijos jėzuitų grupė, pasivadinusi "La Pensée" (Mąstymas), klestėjo. Laisvalaikiu jie susitikdavo aptarti pažangesnius Draugijos mąstytojus. 1930 m. jėzuitų vadovybei jų nepavyko išformuoti (p. 268). Per Antrąjį pasaulinį karą ir iki ketvirtojo dešimtmečio pabaigos jie nenustojo tobulinti savo krikščionybės sampratos. Teilhardas de Chardinas buvo vienas žymesnių šios grupės narių (p. 269). Pijaus XII enciklikos "Mediator Dei" ir "Humani Generis" kaip tik buvo nukreiptos prieš seminarijose dirbančius teologus ir mąstytojai, eksperimentavusius su naujomis sąvokomis ir supažindinusius su jomis savo studentus - faktiškai prieš "La Pensee". Tuo tarpu Teilhardas pranašavo, kad "La Pensee" nariai laikysis savo pozicijų" ir galiausiai jie nugalės, "nes tik jie vieninteliai yra tikrai veiklūs ir pajėgūs komunikuoti savo mintis, nes tik jie prisitaikė prie naujų metodų". 1948 m. jėzuitų tėvas generolas Janssensas išsiuntė tvirtą konservatorių, belgų jėzuitą Edouard'ą Dhanisą, aplankyti Prancūzijos seminarijas. Dhanis rekomendavo atleisti keletą profesorių ir iš seminarijos bibliotekos išimti kai kurias knygas. Vis dėl to pastangos suvaldyti modernistinę krizę buvo bevaisės "La Pensee" laikėsi užsispyrusiai (p. 269). Brolijos nariams buvo aišku, kad reikia laukti Pijaus XII žlugimo ir tolerantiškesnio režimo atėjimo Bažnyčioje (p. 270). Modernizmas ilgai gyveno pogrindyje tarp "brolijos" narių slaptose grupėse, pvz. La Pensee, laukdama savo lemtingos dienos saulės šviesoje (p. 270). Romos vyresnieji smarkiai cenzūravo Teilhardo raštus; ne viena jo knyga per visą jo gyvenimą taip ir neišvydo dienos šviesos. Tai, kad vyresnieji galiausiai paliko jį ramybėje ir leido tęsti mokslinę veiklą iki pat mirties, yra jo sumanumo, gudrumo ir idėjų galios įvertinimas. Dauguma jo bičiulių jėzuitų, o iš tikrųjų dauguma tų, kurie skaitė Teilhardo knygose, žurnalų straipsniuose ir paskaitose skambančią sklandžią, sudėtingą, kartais poetišką prozą, taip ir nesuprato jo Evoliucijos teorijos. Jo paties sukurtas žodynas buvo svaiginantis - amorizacija, hominizacija, kristogenezė, christianizacija, pleromizacija, ekscentracija, biogenezė - tai pavyzdžiai iš daug ilgesnės litanijos. Teilhardas dažnai nesiryžo tiksliai apibrėžti, ką reiškia jo hibridiniai terminai (p. 288). Vienintelė problema, pasak Teilhardo, buvo ta, "kaip įterpti Įsikūnijimo slėpinį į evoliucionuojančią žmonijos istoriją". Tai buvo užšifruota kalba, išreiškianti dar vieną didžiulę problemą: kaip suderinti visą šią teoriją su katalikų tikėjimo tiesomis? (p. 290). Savo Bažnyčioje jis turėjo atsakymą į viską. Pavyzdžiui, 1950 m. jis neprieštaravo popiežiaus Pijaus XII apibrėžtai dogmai apie Švč. Mergelės Marijos kūnišką ėmimą į dangų. Įžengimo į dangų kaip dogmos apibrėžimas Teilhardui buvo netinkamas, nes jis negalėjo neatstumti mokslo pasaulio protų; visos Romos Bažnyčios "Marijos" šventės, kaip jis jas vadino, - "Fatimos Dievo Motinos statulos demonstravimas per žemynus", "Marijos" suvažiavimai, "emociniai mitingai" ir kitos panašios Romos praktikos - tai buvo jo nepasitenkinimo katalikų pamaldumo Marijai apraiškos. Tačiau šios dogmos apibrėžimas Teilhardui nebuvo didelė problema. Jis paprasčiausiai iš naujo apibrėžė dogmą, kad ji atitiktų jo paties mąstymą. Popiežiaus apibrėžimas, - pataisė jis Jo Šventenybę, - neturėjo nieko bendra su tuo, kad Mergelė yra Kristaus motina. Su sąlyga, kad į tokį teiginį žvelgsime tik kaip į "biopsichologinę būtinybę" kompensuoti pernelyg didelį "Jehovos vyriškumą" Senajame Testamente (p. 295). Kai vienas jėzuitas, tėvas Doncoeur, nuolatinės "brolijos" narys, 1951 m. Velykų šventimui į privačius namus surinko keletą kitų jėzuitų narių ir pasauliečių. Vietoj įprastinės ostijos, pagamintos iš neraugintos duonos, Doncoeur ir jo bendražygiai "pašventino" fiat duonos pyragą - galetę. Tai buvo jų Paschos atnaujinimo Mišios. Pagal tradicinę katalikų teologiją šios "Mišios" būtų laikomos ne tik eretiškomis; jos būtų pasmerktos kaip pagoniškos stabmeldystės aktas ir šventvagystė. Teilhardo reakcija į tai tebuvo smagus pasišaipymas (p. 295). Teilhardas nesunkiai apibrėžė Bažnyčios užduotį. Ji buvo tokia: mokyti naujo tikėjimo, "tikėjimo technologijos pažadu, tikėjimo galutiniu žmonijos savęs įveikimo likimu", nes "žmogaus biologinė grupė kyla galutinio tikslo link". Taisyklė buvo tokia: "Ten, kur žmogus yra labiausiai savimi, ten turi būti ir Dievas". Žmogaus pasaulio branda iš esmės bus "paties žmogaus pastangų vaisius" (p. 296). Akivaizdu, kad Teilhardui Bažnyčia ir Jėzaus Draugija buvo reikalingos: jis nesiruošė jų palikti. Ir todėl Draugijos generolo Jansseno prašymą pakeisti kai kuriais savo kontraversiškas pažiūras, Teilhardas, jausdamas, kad yra reikalingas Draugijai ir Bažnyčiai, atsakė: "Visiškai pripažįstu, kad Roma gali turėti priežasčių manyti, jog dabartinė mano krikščionybės vizija yra per ankstyva ar nepilnavertė.... Nepaisant tam tikrų regimybių, esu pasiryžęs išlikti "paklusnumo vaiku"... Negaliu palikti šio kelio tyrinėjimo privačiai. Tačiau... nebesirūpinu savo idėjų propagavimu, tik jų gilinimu savyje....." (p. 299). Rašydamas draugui, jis buvo daug nuoširdesnis ir atviresnis: "Tiesą sakant, puikiai suprantu, kad nesu toks nekaltas. Bet kaip galiu sustabdyti tai, ką darau, nesumenkindamas savo pareigų prieš Dievą ir žmones? ... Puikiai suprantu, kad visi eretikai tai sakė..." (p. 300). Teilhardo taip ir nedrįsta užčiaupti: iš jo net nebuvo reikalaujama gyventi jėzuitų rezidencijoje. Ir vis dėl to "nepaisydamas nuostabios laisvės, su kuria kalbėjo ir publikavo, Teilhardas manė priklausąs "brolijai", kuriai "laisvai mąstyti Bažnyčioje šiais laikais reiškia pereiti į pogrindį". Kai pagalvoju, būtent tai dariau jau trisdešimt metų....". Jis įsitraukė į jėzuitišką samizdato, arba pogrindinės leidybos sistemos, versiją; laisvai kalbėjo apie "mano slaptavietes" (savo slaptus raštus, kurie buvo platinami iš rankų į rankas); ir labai apsidžiaugė, kai 1950 m. monografijoje buvo užsipultas - "bet joje nėra cituojama nė viena iš paskutiniųjų mano slaptaviečių". Nepaisant gana romantiško savo, kaip tremtinio dėl tiesos, bėglio intelektualiniame pogrindyje, įvaizdžio, pasitaikius progai, jis nesivaržydavo prozelitizuoti net tarp savo kolegų jėzuitų. 1947 m. Versalyje vykusiame tarptautiniame jėzuitų susitikime Teilhardas skelbė, jog jėzuitai turi tikėti tyrimais, nes "su tikėjimu vykdomi tyrimai yra ta pati terpė, kurioje gali augti humanistinė-krikščioniškoji mistika, galinti sukurti vienybę [tarp žmonių]" (p. 300). Teilhardo mąstymas tapo Jėzaus Draugijos intelektualinės vadovybės mąstymo dalimi (p. 302). Iki XX a. šeštojo dešimtmečio kadaise diskretiškos ir slaptos "pogrindžio brolijos" nepasitenkinimas ir lūkesčiai pasklido toli ir plačiai (p. 304). Jėzuitų tėvo generolo Jansenso mėginimai jį sučiupti nebuvo paslaptis; tai, kad tie mėginimai nepavyko, vainikavo Teilhardo darbą tylia pergale (p. 304).

Naudota literatūra:

"Teilhard de Chardin buvo masonas" (28/10/2019; https://katholischglauben.online/teilhard-de-chardin-war-freimaurer/)

Einsicht: Römisch- katholische Zeitschrift, 1985, Nr. 3 (liepa), 15. Jahrgang).

"Masoniškoji teologija" (Bulletin des vrais chrétiens orthodoxes sous la juridiction de S.B. Mgr. André archevêque d'Athènes et primat de toute la Grèce (Numero 30 avril 1986)).

H. Reed Armstrong "Teilhard de Chardin: The Vatican II Architect You Need to Know" (https://onepeterfive.com/teilhard-chardin-vii-architect/; November 27, 2017).

João Anatalino Rodrigues "Teilhardo de Šardeno filosofija" (A filosofia da Maçonaria (https://www.freemason.pt/a-filosofia-da-maconaria/; 09/03/2019).

Vortrag zum Thema "Teilhard de Chardins Gedankengebäude" (https://www.myheimat.de/hannover-mitte/gedanken/vortrag-zum-thema-teilhard-de-chardins-gedankengebaeude-d172097.html).

Hugo M. Enomiya - Lassalle "Am morgen einer besseren Welt" (1984 m.).

John F. McCarthy referavo kritišką Wolfgang Smith tekstą "Teilhardism and the New Religion" (Tan Books: Rockford, Illinois, 1988).

Biography written by John Grim and Mary Evelyn Tucker (https://teilharddechardin.org/teilhard-de-chardin/biography/).

Martin Malachi "The Jesuits: The Society of Jesus and the Betrayl of the Roman Catholic Chrurch" (New York-London-Toronto-Sydney: Simon & Schuster Paperbacks Rockfeller Center, 1987).

Išvados: Teilhardas - katalikų doktrinos transformacijos autorius, kurio novacijos vis dėl to atspindi gilumine krikščionybės tendencijas

Teilhardas vertintinas kaip neišvengiamų, būtinų, nesulaikomų permainų ugnis, audra, banga, kuri turi nunešti, nuplauti, sugriauti pasenusias moralines, religines, ideologines, politines, kultūrines vertybes, normas, struktūras. Jis - revoliucijos vėliavnešys ir ideologas. Tos permainos nebūtinai gėris (ar vien tik gėris). Tai tiesiog tai, kas būtinai privalo įvykti - materijos ir dvasios dualizmo sąmonėje įveika, pasaulio ir žmonijos vieningumo teigimas, laužant pasenusias moralines-religines, individualistines-egoistines socialines normas ir vietoj to diegiant bendro likimo idėją ir bendros atsakomybės supratimą. Taip pat tai ir Dievo (Absoliuto) imanentiškumo Būčiai, žmonijos kaip vienos iš daugelio kosmoso civilizacijų idėja, atsivėrimas tokioms technologinėms galimybėms kaip gravitacinės (laisvosios) energijos naudojimas pramonėje, transporte, šildyme/kondicionavime, Žemės ekologinės pusiausvyros atstatyme, tai naujos gydymo technologijos, įgalinančios žmogaus ir jo organų/kūno dalių regeneravimą, ar tokios nevienareikšmiškai vartojamos technologijos kaip klonavimas, žmonių dirbtinis pradėjimas bei auginimas ne žmogaus kūne, kaip ir galimas tėvų vaidmens auklėjant vaikus indėlio mažinimas, kas be abejo iš esmės keistų žmonių tarpusavio santykius, verstų permąstyti moralės normas, jei taip apsispręstų visa visuomenė vardan savo pačios interesų ir kas būtų įmanoma tik dėl daug didesnio tarpusavio solidarumo. Visoje šioje moralės sferos srityje gali žymiai didesnės variacijos (be kita ko glaudžiai susijusios ir net apspręstos technologijų vystymosi), jokiu būdu nesuvestinos tik į mūsuose įprastą tradicinės krikščioniškos (o faktiškai siauros buržuazinės) ir "globalistų" diegiamos transhumanistinės (kai kurių tapatinamos su komunistine) gyvensenų priešpriešą. Visos tos permainos, už kurias taip aistringai pasisakė Teilhardas jokiu būdu nėra tik gėris ar veda tik į gėrį. Atvirkščiai, Teilhardo optimizmas technikos atžvilgiu jo pasekėjų (įvairiausių jo palikimą tiriančių ir plėtojančių asociacijų) buvo išplėtota iki transhumanizmo - doktrinos, pasisakančios už žmogiškosios esybės technologinį perkonstravimą, paverčiant ją mašina, kas veda ar gali vesti (bent jau to trokšta įtakingi globaliame lygmenyje sluoksniai) į visišką žmonijos pavergimą, pajungiant ją antžmogių klasei. Tačiau Teilhardo plėtotos idėjos leidžia tikėtis ir kitokio įvykių scenarijais - o būtent begaliniame žmonijos susisaistyme ir mentaliniame atvirume, kurį reikštų noosferos - kolektyvinės sąmonės (jos viena iš apraiškų - internetas) - susiformavimas su joje slypinčiomis galimybėmis žmonijos technologinei raidai (užtenka tik pagalvoti ką reikštų tūkstančius kartų pagreitėjęs keitimasis informacija).

Taigi Teilhardas buvo tiesiog permainų šauklys, ideologas. Į tai jį vedė pati jo asmenybės raida, branda, pats gyvenimo kelias, tie pradai, kuriuose jam davė šeima. Teilhardo pamatinis tikėjimas į pasaulį, pasaulio vienybę buvo paveldėtas iš tėvo. Tuo tarpu "trauka dangui", krikščioniškas pamaldumas vaikystėje - iš motinos. Nenuostabu tad, jog jaunasis Teilhardas mokėsi jėzuitų mokyklose, stojo į Jėzaus Draugiją, studijavo filosofiją ir katalikišką teologiją. Tačiau pajutęs, kad tradicinė katalikybė jo pilnai nepatenkina, kertasi su jo polinkiu į pasaulį, nepaliko Jėzaus Dragijos ir jos mokymo įstaigų. To neleido padaryti jo trauka "dangui", tiksliau vaikystįėje įdiegtas krikščioniškas pamaldumas. Tačiau jis norėjo surasti sintezę (čia jo pasakojimų apie save ir jo savito katalikiško tikėjimo, jo pasilikimo Bažnyčioje nuoširdumo šaknis). Vis dėl to panašu dar svarbesnis pasilikimo Bažnyčioje motyvas tas, kad jis nebegalėjo išsukti iš to kelio, nes tas kelias jam suteikė gyvenimo pagrindą, karjeros galimybes. Taigi jo noras perkeisti Bažnyčią, transformuoti jos doktriną, atverti ją naujiesiems laikams - tai jo paties siekis, troškimas, jo paties giliai įsisąmoninta tiesa, kuri turėjo šeimoje gautų pradų plėtojimosi gamtamoksline forma išraiška.

Tačiau labai galimas dalykas, kad faktinis, vidinis tradicinės katalikybės (faktiškai tiesiog katalikybės) atmetimas ir noras surasti tikrąjį jį patenkinantį mokymą ar sintezę, skatino imtis jį ne tik iracionalistinės filosofijos ir teorinių ezoterinių darbų studijų (ko jis ir neslepia), bet ir praktinio susisaistymo su ezoterinėmis mokyklomis, mokymais ir draugijomis, t. y. tapimo vienos (ar kelių) iš jų nariu. Ir tokiu atveju labai galimas dalykas, kad jis buvo paskatintas, o gal net įpareigotas likti Jėzaus Draugijoje, Bažnyčioje, griaunant ją iš vidaus ir sukuriant filosofines sistemas, kurios įgalintų jos transformaciją (įvykdant joje revoliuciją). Panašu, kad Teilhardui jos studijų metu buvo suteikta psichologinė parama, vadovavimas galima manyti iš ezoterinių grupių, kai jis buvo paskatintas eiti savo keliu kuriant evoliucionizmo ir krikščionybės sintezę bei sąmoningai paprašytas ar įpareigotas likti Bažnyčioje, ją transformuojant, modernizuojant, perkeičiant. Čia minėti ir jo ryšiai su modernistais Le Roy, Blondeliu. Jis tikrai galėjo būti nusivestas ir į ezoterines draugijas (tarkim masonus). Tai, žinoma, nereiškia, kad jo teoriją ezoterinės doktrinos apsprendė tiesiogiai - ne, ji vis dėl to sukurta katalikiškojo modernizmo ir jo meto gamtamokslinių tiesų (aišku, ypač biologijos evoliucionizmo) bazėje. Tačiau štai pavyzdžiui dieviškosios terpės koncepcija turėjo būti įkvėpta eterio koncepcijos). Juk kaip rodo kai kurie jo biografijos faktai, susiję su skaudžiomis jam artimų žmonių mirtimis, jei ne tas hipotetinis įpareigojimas likti Bažnyčioje, jis ne kartą būtų pasinėręs į tradicinį Bažnyčios mokymą, arba atvirkščiai būtų išėjęs ir iš Bažnyčios ir Draugijos. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia kokio nors Teilhardo piktavališkumo. Atvirkščiai, tai jam tapo priemone siekti savo asmeninės gal ne tiek pasaulėžiūrinės (nes jo pasaulėžiūros pagrindas buvo "tikėjimas į pasaulį ir jo evoliuciją), kiek daugiau gyvenimo, biografinės sintezės, kurioje iš tiesų katalikybė virto tik nominalia, suteikusi pavadinimą jo sistemai, kai tradicinės katalikybės atžvilgiu jo mokymo turinys visiškai priešingas, o iš tiesų atspindi vidines krikščionybės bendras su žmogiška patirtimi tendencijas.

Tačiau jis liko tam, kad sėkmingai įvykdytų revoliuciją Bažnyčioje, t. y., atvertų ją toms neišvengiamoms žmonijai permainoms (galinčioms pakelti ją į neaprėpiamų galimybių aukštį, bet ir nusmukdyti ją į totalitarinio pavergimo ir nužmoginimo pragarą). Iš čia ta Martino Malachi konstatuota Teilhardo arogancija po apsimestinio nuoširdumo ir kuklumo kauke, bet taip pat neapsimestinis jo optimizmas - Teilhardas puikiai žinojo, ką jis atstovauja - neišvengiamybę, permainų bangą, kuri jau ritasi, ir kas jam be abejo buvo pasakyta tose ezoterinėse organizacijose, kurias jis hipotetiškai atstovavo ir kurių mokymus bendriausiais bruožais jo evoliucijos ir krikščionybės sintezės doktrina ir atspindėjo. Už Teilhardo atkaklumo slypėjo ezoterinių doktrinų žinojimas, autoritetas, įtaka ir galiausiai jo paties didžiulis intuityvus nujautimas apie milžinišką senąjį pasaulį nušluosiančią bangą. Ir be abejo, tiek dėl ezoterinių mokymų, atspindinčių amžinąsias tiesas, tiek dėl to pačios artėjančios ateities, Teilhardui visiškai nereikėjo katalikybės, tačiau jis ėmėsi jos transformavimo, revoliucijos Bažnyčioje ir dėl savo gyvenimo kelio ir siekio rasti asmeninę harmoniją, ir dėl jam duotos užduoties, nes ir jam pavedusieji šią užduotį, ir jis pats puikiai suprato, kad Katalikų Bažnyčia yra labai svarbus permainų katalizatorius, įrankis. Dar daugiau: nors be abejo, vien lyginant tai, ką sukūrė Teilhardas su katalikų tradicinė doktrina, mes pamatysim kardinalų prieštaravimą tarp jų, tačiau įsisąmoninę tai, kad pati tradicinė katalikybė yra tik krikščionybę pagimdžiusių monistinių gnostinių žydų ir helenistinių mokymų tendencijų išdava, suprasime, kad Teilhardas faktiškai iškėlė iš praeities tas pačias katalikybę pagimdžiusias ir joje slaptai veikusias toliau idėjas, kurių ašinė, pagrindinė yra Vienio (Dievo) emanacijos (involiucijos) ir virtimo Daugiu (materija) bei jo (materijos) sugrįžimo į Vienį - evoliucijos (nors galima vadinti ir involiucija, tai priklauso nuo pasirinktos perspektyvos) schema.

Taigi Teilhardo teorijai krikščioniškas kamufliažas faktiškai visiškai nereikalingas, ir tėra tik įrankis keisti katalikų sąmonę, tačiau kita vertus ji atspindi katalikybės gilumines tendencijas. O kartu Teilhardas kaip kardinalaus žmonijos šuolio į naują epochą, pažymėtą materijos ir dvasios aporijos įveika ir atsivėrimo  priklausomybei kosminių civilizacijų šeimai, pranašas, skelbėjas, ideologas ir kūrėjas, kiek tas atsivėrimas šiai naujai epochai bebūtų dviprasmiškas (nešąs ir begalines vystymosi, bet kartu ir be galo tragiškas pavergimo galimybes), mums Teilhardas yra be galo brangus, vertintinas ir prisimintinas.