Pop. Jonas XXIII galimas dalykas buvo ezoterinių organizacijų nariu. Ar tai blogai savaime? |2022 birželio 1 d.

Tiems, kurie vadovaujasi principu "Extra ecclesiam nulla salus", be abejo taip. Jiems tradicinė katalikybė, apibrėžta Tridento ir Vatikano I Suvažiavimo nutarimais, yra nekvestionuojama duotybė, o idealas - visų be išimties valstybės piliečių katalikiška tapatybė ir jos privalomas viešas išpažinimas. Suprantama, jog popiežius, sukvietęs Susirinkimą (Vatikano II Susirinkimą), kuris ir kitas krikščioniškas denominacijas paskelbė esant keliais į išganymą, šventybės elementų įžvelgė ir kitose religijose ir pakvietė į dialogą su ateistais, marksistais, komunistais bei kitokiais netikinčiaisiais, paragindamas atverti Bažnyčios langus pasauliui, yra priešas Nr. 1, eretikas. Ir be abejo, jo galima priklausomybė paramasoniškoms ezoterinėms organizacijom jiems yra geriausias jo eretiškumo ir "blogumo" įrodymas. O mums? Ar mes turime teisę laikyti žmogų, didžiulę, turbūt įtakingiausią pasaulyje, religinę organizaciją pasukusį iš sektantišku dogmatizmu grindžiamos kovos su visais į žmogiškojo solidarumo ir galimybių atskleidimo kelią (nepaisant to, kad pakeliui į tai būtent senuoju kitų pavergimo instinktu besivadovaujančios grupės šį kelią pavertė savo absoliučios valdžios įtvirtinimo įrankiu) laikyti blogiečiu? Jokiu būdu ne. Je taip, pats laikas pasakyti, kad gana pagristų įtarimų apie Jono XXIII priklausomybę paramasoniškoms organizacijoms pakanka. Ir atkreipkim dėmesį, jog žemiau pateikiama informacija paimta iš tradicionalistinių šaltinių. Atitinkami ir vertinimai bei retorika. Nepasiduokim jai.

"Einige Erhaltene Nachrichten" (Einsicht. Römisch-Katholische Zeitschrift', 1988 September): Būtent tas, kuris nuslėpė informaciją nuo popiežiaus Pijaus XII, buvo pats Roncalli. Nemanau, kad tai dar buvo paskelbta. Tačiau apie tai buvo kalbama garbinguose karlizmo sluoksniuose, kur aš tai girdėjau, kai įvyko šis incidentas. Tai rašau šiandien, birželio 2o d., tą dieną, kai dienraštis ABC be jokios nuostabos, cenzūros ar komentarų paskelbė, kad Italijoje viešai susitiko katalikai ir masonai. Tuo pat metu neoficialiais kanalais Pijų XII pasiekė rimti kaltinimai dėl karinės tvarkos pažeidimų, kurie netrukus pasiekė tokį mastą, kad apie juos, nors ir fragmentiškai bei iškraipytai, sužinota kasdienėje spaudoje. Jie informavo Pijų XII, kad aukšti Ordino dignitoriai, tarp jų ir vienas M., tuo pat metu buvo 33-iojo laipsnio masonerijos nariai ir keitėsi nuomonėmis su kitais dėl masonerijos ir Bažnyčios suartėjimo. Pijus XII nusiuntė savo draugą ir bendradarbį doną J. de B.-P. į Paryžių, kad šis ištirtų šį reikalą ir jį informuotų. Pastarasis ėmėsi tyrimo itin atsargiai, pirmiausia tarp savo draugų, ir nustebo sužinojęs, kad iš jo juokiamasi, nes jis taip atsargiai artėja prie viešos paslapties, apie kurią kalbėjo visas Paryžius. Kai jis apie tai papasakojo nuncijui, šis jautėsi taip pat. Jis prapliupo juoktis ir pasakė, kad jau žinojo ir kad, jo nuomone, tai buvo labai gerai. Kai don J. de B.-P. atsigavo po šio naujo ir paskutinio išgąsčio, jis išskrido į Romą pranešti apie viską Pijui XII. Jis įsakė atleisti monsinjorą Roncalli iš nuncijaus Paryžiuje pareigų ir perkelti jį į Veneciją. Kai po kurio laiko Ronkalis buvo išrinktas popiežiumi (Jono XXIII vardu), don J. de B.-P. nebuvo vėl paskirtas į Vatikaną. Jis iškrito iš malonės. lengvinančios aplinkybės didžiai popiežiaus Pijaus XII figūrai. Jos nušviečia; kad nuncijus Roncalli jam lojaliai netarnavo dviem svarbiais klausimais dabartinės Bažnyčios krizės pradžioje. Carlas J. Burckhardtas apie Joną XXIII: "Jaučiu didelę simpatiją popiežiui. Visą laiką, kol gyvenau Paryžiuje, daug bendravau su juo asmeniškai, jis man labai patiko. Jis išėjo į pasaulį kaip jaunas atašė, jį visur sutikdavai, ypač nuostabiosios madam Abrami M.R.P. salone. Jis yra Dievą tikintis racionalistas, tarnaujantis socialiniam teisingumui su gražiausiais siekiais, linkęs pasiekti daugiausia visus panašius siekius iš visiškai priešingų stovyklų. Jis daug ką pakeis, po jo Bažnyčia nebebus tokia pati." Perspausdinta iš LA VANGUARDIA, Barselona: "Šventoji Oficija apkaltino kunigą Roncalli "modernistų" judėjimu. - Roma - Žurnalisto memuaruose atskleidžiami faktai, kurie liko paslaptyje. Šiomis dienomis Italijos katalikų sluoksniuose daug komentuojamas anekdotas apie Joną XXIII, tiksliau, apie kunigą Roncalli, kurį jaunystėje Šventoji Oficija apkaltino buvus "modernistu". Ką tik išleista knyga "Nepublikuoti Cavallanti laiškų dokumentai", kurioje pasakojama apie įvykius, kuriuos ką tik perėmė kai kurie laikraščiai. Alessandro Cavallanti buvo Pijaus X laikais. Alessandro Cavallanti buvo "Unitŕ Cattolica" grupės leidžiamo dienraščio direktorius kritiniu modernizmo etapu Florencijoje. Tuomet Roncalli buvo asmeninis Bergamo vyskupo sekretorius ir rašė straipsnius į RIVISTA STORICO-CRITICA, žurnalą, kuris nebuvo labai palankus Romos kurijai. Bažnyčios istorijos profesorius, skaitydamas paskaitas, naudojosi Duchesne'o "Senovės Bažnyčios istorijos" tekstu, kuris buvo laikomas tokiu modernistiniu veikalu, kad vėliau dėl to buvo įtrauktas į indeksą. Po daugelio metų, kai Ronkalis kaip popiežius apsilankė Šventojoje Oficijoje, jis pasiteiravo, ar nėra žinių apie jo vardą. Dabar paaiškėjo, kad prie jo vardo buvo pridėta vadinamoji "fascicolo nero" ("juodoji knygelė"). Maža to, iš "juodosios bylos" dingo laiškas, kurį jis parašė kardinolui De Lai, norėdamas save pateisinti. Tačiau ten buvo - didžiausiai popiežiaus Jono XXIII nuostabai - vieno iš jo draugų modernistų atvirukas Ronkalliui, atvirukas, kurį Ronkalli buvo išmetęs į savo kabineto šiukšlių dėžę, bet kurį kruopščios rankos surinko gabalėlį po gabalėlio, suklijavo ir nusiuntė Šventajai Oficijai kaip kaltinamąjį įrodymą. Remiantis byloje esančiais dokumentais, jo istorijos paskaitos kėlė vis didesnį vyskupijos kanauninkų nepasitikėjimą.

Vienas iš jų, Giambattista Mazzoleni, buvo agentas, turėjęs perduoti žinią apie Roncalli "nuodėmes" kardinolui De Lai ir minėtų laikraščių direktoriui. Jie datuojami 1911 m. ir paaiškina, kodėl kitais metais Romoje Ronkalliui buvo pareikštas veto, kai jis buvo pasiūlytas į Romos kunigų seminariją bažnyčios istorijos profesoriumi. (5) Iš 1973 m. gruodžio B laikraščio ABC: "Bažnyčia šiuolaikiniame pasaulyje - darbas apie "Jono XXIII utopiją". Knygoje aprašomas Jono XXIII ir kunigo Don Giovanni Rossi pokalbis, įvykęs praėjus dviem dienoms po Susirinkimo pradžios. Popiežius sakė: "Don Giovanni, reikia visiškai perrašyti krikščioniškąją doktriną. Norėčiau, kad išleistumėte naują katekizmą, parašytą pasauliečio. Giovanni Guareschi, - nedvejodamas atsakė popiežius. "Iš kur Šventasis Tėvas teikia pirmenybę Guareschi? Tada kunigas Rossi pasakė: "Rašytojo iš Parmos kūryboje daug epizodų ir pakaitomis besikeičiančių paliaubų siekia įrodyti, kad visai nėra neįmanoma marksistui išklausyti kataliką, jei pastarasis moka kalbėti širdimi". Italijoje didelę įtaką turintis rašytojas Pieras Carpi, daugelio knygų autorius, yra 1976 m. išleistos knygos redaktorius, kurioje jis pasakoja, kaip iš vieno asmens, priklausančio Rozenkreicerių ordinui, į kurį buvo priimtas Jonas XXIII, gavo dokumentus apie savo pranašystes, esą užrašytas 1935 m. 1960 Tuo metu jis taip pat susitiko su kitais atsiskyrusiais broliais ir davė sutikimą rengti studijas apie ezoterines ir iniciacines draugijas bei jų santykius su Bažnyčia. Būtent tada jis praktiškai pradėjo procesą, kuris lėmė masonų ekskomunikos panaikinimą. "QUE PASA?" išleido du numerius, sujungtus į vieną egzempliorių su monografiniu straipsniu "Dabartiniai masonų profiliai". Vienas iš dviejų straipsnių, dominančių šiuo klausimu, vadinasi: "Ekumeniniai" brolio Marsaudono atsiminimai apie monsinjorą Roncalli". Jis labai išsamus, todėl tenka apsiriboti svarbiausių citatų citavimu. Straipsnis parengtas remiantis ištraukomis iš 1976 m. Barono de Marsaudono, į pensiją išėjusio Maltos suverenaus karinio ordino ministro, 33-ojo laipsnio masono ir kt., knygos "Man rūpėjo ne tikėjimas ar netikėjimas į Dievą, bet teisingas Kristaus, ypač kaip žmogaus Jėzaus, suvokimas, t. y. kaip revoliucinio Jėzaus, - aiškina Marsaudonas, - kaip jį šiandien mato nuo Evangelijos nutolę fanatikai". - Jis (t. y. M. Roncalli, red. pastaba) niekada nekalbėjo apie pragarą, bet dažnai kalbėjo apie būsimąjį gyvenimą, kurio apibrėžimo kruopščiai vengė. Negalima pamiršti, kad jis dešimt metų praleido Rytuose ir ne tik suartėjo su ortodoksų patriarchais, bet ir nepamiršo, kad jie buvo artimiausių apaštalams krikščionių įpėdiniai ir nepritarė kai kurioms naujovėms, kurias entuziastingai priėmė Romos katalikų pasaulis.... Į Bažnyčią jis žvelgė labai įvairiapusiškai, iš čia ir jo pažiūros į ekumenizmą, kurios viešai pasirodė tik po jo išrinkimo..." "Daugiau nuncijų mačiau tik du kartus.... dėl labai ilgo pokalbio su juo jo kabinete; pokalbis buvo ne apie Maltos ordiną ir ne apie F.". M. (...) Mano priklausomybė pastarajai institucijai kartais jam kėlė šypseną, bet geranorišką. Jis mandagiai stengėsi suprasti įšventinimo prasmę (...), kad tai niekaip nesuderinama su tikėjimu, kuriuo nuo šiol buvo įsitikinęs.

II. Neue Kommentare: Ne, vien aklas atsitiktinumas negalėjo atvesti prie katalikų laivo vairo "Dievą tikinčio racionalisto", jo paties, kurio atvaizdas, nupieštas įšventintojo, tiksliai realizuoja (...) kunigo Džeimso Anderseno Didžiosios Anglijos Motinos ložės konstitucijoje (1723 m.) išdėstytą modelį. ko trūksta geranoriškam linksmumui, kad pridengtų pernelyg akivaizdžias obstrukcijas ir gudrybes. - Paveikslas tik nebaigtas: Roncalli buvo vertas trijų savo įpėdinių: Montini - Mišių griovėjo, Luciani - satanisto Carducci gerbėjo ir Wojtylos - žmogaus teisių propaguotojo - pirmtakas". (6). Tęskime komentarus masonerijos tema. Roncalli.buvo priimtas į rozenkreicerių ordiną,. buvo lektorius, pakartoja atitinkamą žinutę laikraštyje HOY. Į tokius kaltinimus reagavo OSSERVATORE ROMANO ir Vatikano radijas, kaip rašo "QUE PASA" jau minėtame dvigubame 686 ir 687 numeryje, p. 22. Į Roncalli įšventintojo klausimą OSSERVATORE ROMAXO ir Vatikano radijas sureagavo paskelbdami buvusio Jono XXIII asmeninio sekretoriaus m. Capodevilla pareiškimą: M. Roncalli vedė dienoraštį, į kurį kasdien įrašydavo kiekvieną susitikimą, vizitą ir pan. Tačiau jo 1935 m. dienoraštyje, t. y. tais metais, kai, kaip teigiama, jis buvo priimtas į ordiną po Karpio, nėra jokių įrašų apie susitikimus su slaptos draugijos nariais. Mons. Roncalli gerai žinojo Bažnyčios požiūrį į slaptąsias draugijas. Tapęs popiežiumi, 80-ojo gimtadienio proga jis gavo slaptos draugijos sveikinimo telegramą. Tapęs popiežiumi, jis gavo masonų ložės sveikinimo telegramą savo 80-ojo gimtadienio proga ir rekomendavo Valstybės sekretoriatui vengti dviprasmiškų žodžių atsakyme, nes Šventasis Sostas turi rimtų abejonių dėl masonerijos prigimties ir metodų. Akivaizdu, pabrėžia monsinjoras Capodevilla, kad Jonas XXIII norėjo išvengti bet kokių kontaktų su masonerija. Taip, aišku kaip dieną! Tikrai stulbinantis ir pribloškiantis įrodymas arba argumentas "ex silentio" iš suinteresuoto asmens pusės. Kuris teisėjas nuteistų šmeižtu kaltinamą asmenį, turėdamas tokius įrodymus? Nėra abejonių, kad skaitytojai ir klausytojai laikomi visiškais idiotais; arba todėl, kad reakciją priėmė kaip įtikinamą įrodymą, arba - ir tai galima lengviau įkalbėti dėl Ronkallio mito - todėl, kad patikėjo įžvalgaus Ronkallio paprastumu ir chemiškai grynu nuoširdumu! Pažiūrėkime. Jis sako, kad Ronkalis gerai žinojo Bažnyčios požiūrį į slaptąsias draugijas. Juolab kad gudrusis Ronkalis savo dienoraštyje neturėjo praleisti nė menkiausios smulkmenos. Tie, kurie tiki Roncalli paprastumu, yra paprasčiausi ir naivūs. Pasilikime prie to: Ronkalis turi dėmę, kad buvo priimtas į slaptą rozenkreicerių draugiją, bent jau įtarimą, kol neįrodyta priešingai. Buvo net žmonių, kurie jam į akis pasakė, kad jis yra masonas, pavyzdžiui, J. Jesus Leano Parra c/ Cuanhtemoc, 551, C. Juárez, Cchih, Mexico 23, kuris "Atviruose laiškuose Jonui Pauliui II" rašė: "Mums kainuoja pastangų suprasti, kodėl jie paskyrė masoną Joną XXIII, kad jis sušaukė antikatalikišką Vatikano II Susirinkimą...". (1979 m. sausis). Toliau: "... antikatalikiškas Vatikano II Susirinkimas, sušauktas Jono XXIII, Bažnyčios išdaviko, priėmusio 18-ąjį masonerijos laipsnį... Tai yra, būkite konkretūs! Aš į tai nesikišu. Aš tik skelbiu dokumentą. Autorius atsako už savo teiginį. Bausmės, susijusios su naryste masonerijoje, nurodytos CIC 2335 kanone. O Roncalli, kaip parodė Capodevilla, juos labai gerai pažinojo. Ronkalis Šventojoje Oficijoje buvo apkaltintas modernizmu. (...) Jau jaunystėje jis buvo kaltinamas, kad pateko į "visų erezijų rezervuarą", kaip modernizmą vadino šventasis Pijus X. Todėl tapęs popiežiumi, suvokdamas savo nuodėmę, jis pasidomėjo savo byla, norėdamas sužinoti, kas apie jį žinoma, ir pasirūpino, kad "juodosios bylos" įrodymai išnyktų. Pasimokykite vieno nuoširdumo iš paprasto ir skaidraus Roncalli! Taigi jo noras perrašyti krikščioniškąją doktriną iš pagrindų ir patikėti tokią užduotį Guareschi, kaip rodo ABC duomenys, nėra neįprastas. Be to, norėdamas lengviau apgauti, jis visą savo kūrinį pateikė taip, tarsi jis būtų dieviškas įkvėpimas. Idėją surengti Susirinkimą jis priskyrė Šventosios Dvasios įkvėpimui. Karūnavimo metu popiežiai davė priesaiką, kuria pakluso griežčiausiai BANNE. Ar ne Roncalli turėtų būti popiežius, kurį Sinarchija gyrė ir programavo daugiau nei prieš šimtmetį? Taigi Dom Lambert Beaudouin po Pijaus XII mirties džiaugėsi, kad Roncalli gali būti išrinktas. "Jei jie išrinktų Ronkalį, - šaukė jis, - viskas būtų išgelbėta; jis galėtų sušaukti susirinkimą ir palaiminti ekumenizmą (...)". Jis taip pat išreiškė viltį, kad bus išrinktas. Jis taip pat išreiškė viltį, kad bus išrinktas: "Aš tikiu. Mums bus suteikta palanki galimybė. Dauguma kardinolų nežino, ką daryti. Jie gali už jį balsuoti: (8) Velniškos nuojautos; nes taip ir buvo.

Kreuz - net. Montag, 12. Dezember 2005 09:34: rozenkroiceriai yra masonų ložė. Jie nėra masonai kaip tokie, jie yra suskirstyti į daugybę ložių, kai kurios iš jų konkuruoja tarpusavyje. Pavyzdžiui, galingiausia iš jų, Bnai Brith, yra atvira tik žydams. Įrodyta, kad Jasonas-Roncalli įstojo į masonų ložę dar būdamas Turkijoje.Jam būnant Prancūzijoje, Paryžiuje, jo mokytojas prisiekęs paliudijo, kad vežiojo jį į masonų susirinkimus. Jasonas-Roncalli taip pat rėmė Ispanijos pilietiniame kare kovojusius respublikonus, kurie buvo Paryžiuje.

"Visiškai nesutinkame su šiais pražūties pranašais" (Kreuz - net. Sonntag, 14. Januar 2007 17:37): Priešingai, sakinys "Angello Roncalli buvo (rozenkreicerių) ložės narys" katalikiškoje literatūroje aptinkamas palyginti dažnai (pvz., Die Verfinsterung der Kirche, Durach 2004). O kai pasirodo tokia knyga kaip Pier Carpi "Pranašystės apie popiežių Joną 23-iąjį", kurioje jis pats išsamiai aprašo savo priėmimą į ložę, ir kai Vatikanas per 30 metų nuo šios knygos išleidimo 1976 m. nesugebėjo paneigti jos turinio, sveikas protas, jei toks yra, mums sako, kad visa tai turi būti tiesa...!

(versta su www.DeepL.com/Translator)

Carpi P. Die Prophezeihungen von Papst Johannes XXIII: die Geschichte der Menschheit von 1935 bis 2033. - twp - druck + verlag mugesturm, [1982]: pasak autoriaus pranašystės yra Angelo Roncalli, kai jis dar nebuvo popiežiumi, o buvo slaptos organizacijos nariu- dviejų ezoterinių organizacijų nariu. Roncalli teigimu tamplierių, rozenkroicerių, tam tikrų masonų grupių, martinistų pavydžiai saugomas Katalikų Bažnyčioje. Slapta organizacija - tai "karališkoji grandinė" (p. 11). Popiežius Klemensas XIII buvo Cagliostro draugas (p. 11). Angello Ronclli savo įšventinimo į kunigus dieną aplankė San Giovanni Laterane, lipo laiptais, kuriais Jėzus lipo (šv. Pauliaus bazilikoje). Savo dienoraštyje jis rašė: "Ką aš pasakiau tą vakarą prie Tautų apaštalo kapo Viešpačiui? Secretum meum mihi" (p. 15). Sienas tarp žmonių nugriauti (15). Savo dienoraštį rašė nuo 1895 m. (p. 17). Jis buvo formuojamas Bergamo vyskupo Radini Tedeschini (p. 18). Jo aistra keliauti jau tada reiškėsi (p. 19). Bulgarijoje kaip apaštalinis vizitatorius mėgino užmegzti ryšius su tenykštes stačiatikių Bažnyčia. 1927 m. jo susitikimas su Armėnijos metropolitu (p. 20). Bulgarijoje ir Graikijoje jis lankė atokiausias bendruomenes. Pelnė daug simpatijų ir draugiškumo. 1941 m. jis apkabino ortodoksų metropolitą Stefaną (p. 21). Generolą De Gaulle pavadino "aistringu kataliku". Vėliau, mirus Pijui XII , De Gaulle sakė, kad Prancūzijos pasiuntinys turi veikti Roncalli naudai (p. 22). Jono vardo pasirinko, kad susisietų su Jonu Krikštytoju ir Jonu Evangelistu (p. 23). 1960 m. jis priima anglik0onų Bažnyčios primą. Jis davė nurodymą tirti ezoterines ir slaptas organizacijas ir jų santykius su Bažnyčia (p. 25). Enciklikoje "Mater et magistra" pirmą kartą prasiskverbė į oficialius Bažnyčios dokumentus Jono dvasia ("visų tautų apkabinimas"). Enciklikoje "Pacem in Terris" tokie išsireikimai kaip: Kristus yra žmogus, brolis, jis yra kiekviename žmoguje (p. 27).

San Leo di Montefeltro kaimas ir greta tvirtovė, kurioje grafas Alessandro di Cagliostro uždarytas buvo (p. 29). Cagliostro ten kažkur sutiko seną žmogų, kuri buvo rozenkreuceris (p. 35). Senis rozenkreuzeris atėjo pas Roncalli, parodė slaptą dokumentą (36). Skirtingai nuo masonų į rozenkreucerius, martinistus priima tik tada, kai esi pasiruošęs (p. 43). Meistrai turi slaptą jėgą, kuri jiems perduodama per nenutrūkstąnčią grandinę (p. 44). Roncalli būtent 1935 m. pirmą kart susilietė su jam nepažėstamu pasauliu (ezoteriniu) (p. 52). Roncalli apsirengs civiliais drabužiais susitiko su Seniu, bet lyg sapne jį 6 naktis matė. Jis skaitė knygas "T" ir "M" (p. 53). Po tų susitikimų jis meldėsi prieš krucifiksą ir Švč. M. Marijai. Tada po 7 dienų vėl susitko, bet jau nebe sapne (p. 55). Penkiakampis kambaryus, penkiakampis stalas. Ant stalo Evangelija pagal Joną (57).Jono vardas pasirinktas neatsitiktinai - evangelizavimo tema. Šis vardas - tai lyg naujo žiedo įleidimas į grandinę (p. 57). Priesaika, tačiau brolių laisvė aukščiau visų priesaikų (p. 59). Kard. Giacomo Lercaro yra pasakęs: "Tarp kultūros žmonių yra tie, kurie iš krikščionybės šaltinių semia transcendentinę jėgą, tam, kad kurti žmoniją ir kad su didžiule galia numatytų ateitį... Dabar aš linkstu daryti prielaidą, kad Angelo Roncalli buvo kultūros žmogus tokia prasme" (p. 61). Angelo Roncalli šventykloje pranašavo ir didysis [magistras?] jo pranašystes užrašė (p. 66).

Compton Piers. The Broken Cross: the Hidden Hand in the Vatican: The History of Cardinal Roncalli's initiation into Rosicrucian Masonry in 1935. footnotes by Gordon Cardinal Bateman. August 1999. - 1984.

Įžanga

Toliau pateikiamos ištraukos iš Piers Compton, kuris buvo katalikiško savaitraščio "The Universe" literatūrinis redaktorius, knygos "Sulaužytas kryžius"[1]. [...]. Jo knygos ištraukoje pasakojama apie "kardinolo" Roncalli įšventinimą į rozenkreicerių masonus. Ronkalis buvo tas pats dvasininkas, kuris vėliau, 1958 m. konklavos metu, gudriai padedamas B'nai B'rith, žydų masonų rankos, šiandien valdančios visus pasaulio valdžios instrumentus, išplėšė Petro katedrą. Konklavos antspaudą sulaužė jų agentas Prancūzijos kardinolas Tisserant'as. [...].

2 dalis - 2 skyrius

Kaip jau minėta, 1935 m. Paryžiuje įvyko slaptųjų draugijų susirinkimas, kuriame buvo priimta nemažai epochinių nutarimų: maždaug tuo metu vyskupas iš Šiaurės Italijos, dirbęs Šventojo Sosto atstovu Turkijos sostinėje Stambule, ten patyrė keistą išgyvenimą, turėjusį mažiausiai iš slaptųjų draugijų priimtų nutarimų paversti lemtinga tikrove. [2]

Tas vyskupas buvo Angelo Giuseppe Roncalli. Gimęs 1881 m. ir įšventintas 1904 m., jis netrukus patraukė Vatikano dėmesį kaip teologijos daktaras ir Bažnyčios istorijos profesorius. 1921 m. jis buvo paskirtas į Propagandos kongregaciją, o 1935 m. įšventintas vyskupu, pradėjo dirbti Bažnyčios diplomatinėje tarnyboje.

Pirmieji jo paskyrimai vyko Balkanuose, t. y. pasaulio dalyje, kuri, kaip įsitikino Roncalli, toli gražu nebuvo palanki bet kokiai katalikų įtakai. Būdamas Šventojo Sosto apaštališkuoju vizitatoriumi arba Šventojo Sosto reikalų patikėtiniu Sofijoje, jis įsitraukė į diplomatinius nesklandumus su karaliumi, o kai 1935 m. buvo perkeltas apaštališkuoju delegatu į Stambulą, jie įgavo smulkmeniškesnį, bet asmeniškesnį aspektą.

Mustafa Kemalio valdymo laikais siautėjo modernizacijos karštligė. Kai kurie jo įstatymai griežtai draudė religiją, tiek islamo, tiek krikščionių, ir buvo griežtai draudžiama viešai dėvėti bet kokius dvasininkų drabužius. Taip pat buvo uždrausta naudoti bažnytinius titulus.

Ronkalis jautėsi tarsi suspaustas, niekada nebuvo laisvas, bet buvo stebimas ir šnipinėjamas, o apie jo veiksmus buvo pranešama. Bet kokie ryšiai, kuriuos jis galėjo užmegzti, buvo labai reti, o jo nekintamas įprotis, pasibaigus dienai, buvo tyliai grįžti namo kaip svetimam ir anoniminiam praeiviui.

Vieną vakarą jis pasijuto nepaprastai pavargęs ir, neapsirengęs ir neužgesinęs šviesos, griuvo ant lovos. Ant sienų kabojo jo ankstesnio gyvenimo priminimai, giminaičių nuotraukos ir kaimo Lombardijos lygumoje, kur jie kartu užaugo, nuotraukos. Jis užmerkė akis ir sumurmėjo įprastas maldas. Tarsi vizijoje jis pamatė, kaip iš miglos priešais jį išplaukia žmonių veidai, tų, kuriuos jis tą dieną neatsargiai praleido gatvėje. Tarp jų buvo ir seno vyro veidas baltais plaukais ir alyvine oda, suteikiančia jam beveik rytietišką išvaizdą.

Tai, kas sekė vėliau, galėjo būti sapnas, arba taip atrodė, kai atėjo dienos šviesa. Tačiau tyliame kambaryje Ronkalis aiškiai girdėjo, kaip senolis paklausė: "Ar atpažįstate mane?" Ir nežinodamas, kas jį paskatino, Ronkalis atsakė: "Visada atpažįstu."

Jo svečias tęsė: "Aš atėjau, nes mane pašaukėte. Tu esi kelyje, nors tau dar daug ko reikia išmokti. Bet ar esi pasiruošęs ?" [3]

Ronkalis niekada nepatyrė nė menkiausios abejonės. Viskas jam buvo paruošta. Jis pasakė: "Tai buvo labai svarbu: "Aš laukiu Jūsų, Mokytojau".

Senolis nusišypsojo ir tris kartus paklausė, ar Ronkalis vėl jį atpažins, o Ronkalis tris kartus atsakė, kad atpažins.

Net atėjus rytui ši patirtis neatrodė neįprasta. Ronkalis žinojo, kad ji pasikartos taip, kad nesuteiks jai įprastos prasmės.

Jis žinojo, kad atėjo laikas, kai prie savo nakvynės namų rado laukiantį tą patį senuką; be to, jis jautė, kad susiklostė labiau pažįstama situacija, dėl kurios Roncalli paklausė, ar jis prisijungtų prie jo stalo. [4]

Senukas papurtė galvą. "Šįvakar turime valgyti prie kito stalo". Taip sakydamas jis išvyko, o Ronkalis sekdamas paskui jį, į tylių tamsių gatvelių kvartalą, į kurį pastarasis niekada nebuvo įžengęs. Siaura anga vedė prie durų, prie kurių Ronkalis sustojo, tarsi instinkto vedamas, o senolis liepė jam eiti į viršų ir jo laukti.

Už įėjimo buvo trumpi laiptai, paskui dar vieni. Nebuvo šviesos [5], bet beveik visiškoje tamsoje atrodė, kad iš viršaus pasigirsta balsai, nurodantys Ronkalio žingsniams eiti toliau. [6] Jis sustojo prie mažesnių už kitas durų, kurios buvo šiek tiek pravertos, ir Ronkalis, jas pastūmęs, atsidūrė plačiame penkiakampio formos [7] kambaryje plikomis sienomis ir dviem dideliais uždarytais langais.

Viduryje stovėjo didelis kedro medžio stalas, tokios pat formos kaip ir kambarys. Prie sienų stovėjo trys kėdės, ant vienos iš jų - lininė tunika, trys užantspauduoti vokai ir keletas spalvotų diržų. Ant stalų gulėjo sidabru apkaustytas kardas, kurio ašmenys dalinėje šviesoje, kurią skleidė trys raudonos žvakės [8] trijų šakų žvakidėje, atrodė liepsnojantys. Kitos trys žvakės antrame šakotame laikiklyje nebuvo uždegtos. Buvo kaladėlė, aplink kurią buvo surišti spalvoti kaspinai, ir trys dirbtinės rožės, pagamintos iš trapios medžiagos, kurių koteliai kryžiavosi tarpusavyje. [9]

Šalia kalavijo ir kaladės gulėjo atversta Biblija, ir užteko greito žvilgsnio, kad pamatytum, jog ji atversta ties Šventojo Jono evangelija, kurioje pasakojama apie Jono Krikštytojo misiją - ištraukos, kurios visada ypatingai žavėjo Ronkalį. "Pasirodė žmogus nuo Dievo, vardu Jonas..." Jono vardas įgyja ypatingą reikšmę slaptosiose draugijose, kurios gruodžio 27-ąją, Evangelisto šventę, ir birželio 24-ąją, Krikštytojo šventę, renkasi į susitikimus. Jos dažnai mini šventąjį Joną. Ronkalis išgirdo už nugaros lengvus žingsnius ir atsisuko nuo stalo. Tai buvo asmuo, į kurį jis turėjo išgirsti kreipimąsi, kaip Ronkalis jį vadino, mokytojas. Jis vilkėjo ilgą lininę tuniką, siekiančią žemę, o ant kaklo buvo užsidėjęs mazgų grandinę, nuo kurios kabojo įvairūs sidabriniai simboliai. Jis uždėjo Ronkaliui ant peties ranką balta pirštine. "Atsiklaupk ant dešiniojo kelio". Kol Ronkalis vis dar klūpėjo, Mokytojas nuo kėdės paėmė vieną iš užantspauduotų vokų. Jis atplėšė jį taip, kad Ronkalis galėjo pamatyti, jog jame yra mėlyno popieriaus lapas, ant kurio buvo surašytos taisyklės. Paėmęs ir atplėšęs antrąjį voką, Mokytojas padavė panašų lapą Ronkalliui, kuris, stovėdamas šalia jų, pamatė, kad ant jo užrašyti septyni klausimai. "Ar manote, kad galite į juos atsakyti?" - paklausė Mokytojas. Ronkalis atsakė, kad taip, ir grąžino popierių. Mokytojas juo uždegė vieną iš antrajame laikiklyje esančių žvakių. "Šios žvakės skirtos praeities Meistrams [10], kurie yra čia, tarp mūsų, - paaiškino jis. Tada jis perskaitė Ordino paslaptis žodžiais, kurie, atrodė, įeina į Ronkallio protą ir pro jį praeina, jame nepasilikdami, tačiau jis kažkodėl jautė, kad jie visada buvo jo sąmonės dalis. Tada magistras pasilenkė virš jo." Vieni kitus pažįstame tais vardais, kuriuos patys pasirenkame. Tuo vardu kiekvienas iš mūsų užantspauduoja savo laisvę ir savo darbo schemą ir taip sukuria naują grandį grandinėje. Koks bus jūsų vardas?" Atsakymas buvo paruoštas. Nebuvo jokių dvejonių. "Johanesas", - tarė mokinys. Visada pasiruošusi jo mintis, buvo jo mėgstamiausia Evangelija. Mokytojas paėmė kalaviją, priėjo prie Ronkalio ir uždėjo ašmenų galiuką jam ant galvos, o nuo jo prisilietimo į kiekvieną jo esybės dalelę plūstelėjo kažkas, ką Ronkalis galėjo prilyginti tik nuostabai, naujai ir nenumaldomai. Mokytojas pajuto jo nuostabą. "Tai, ką jauti šią akimirką, Johanesai, prieš tave jautė daugelis kitų: aš, praeities Meistrai ir kiti broliai visame pasaulyje. Tu galvoji, kad tai yra šviesa, bet ji neturi vardo". Jie apsikeitė broliškais pasisveikinimais, ir Mokytojas septynis kartus pabučiavo kitą. Paskui jis kalbėjo šnabždėdamas, supažindindamas Ronkalį su ženklais, gestais, kuriuos reikia atlikti, ir apeigomis, kurias reikia atlikti kasdien, tiksliai nustatytais momentais, atitinkančiais tam tikrus Saulės tekėjimo etapus. "Būtent tais momentais, tris kartus per dieną, mūsų broliai visame pasaulyje kartoja tas pačias frazes ir atlieka tuos pačius gestus. [11] Jų jėga labai didelė ir siekia toli. Diena iš dienos jos poveikis jaučiamas žmonijai". Mokytojas paėmė likusį užklijuotą voką, atplėšė jį ir perskaitė Johannesui turinį. Jie buvo susiję su priesaikos formule, su iškilmingu įsipareigojimu neatskleisti Ordino paslapčių ir pasižadėjimu visada dirbti gėriui, o svarbiausia - gerbti Dievo ir Jo tarnų įstatymą (kiek dviprasmiška nuostata, atsižvelgiant į tai, ką reiškė jų aplinka). Johanesas prie dokumento pridėjo savo vardą ir pavardę, taip pat ženklą ir numerį, kuriuos jam parodė Mokytojas. Tai patvirtino jo laipsnį ir įstojimą į Ordiną; ir vėl jį apėmė nežemiškos jėgos jausmas. Meistras paėmė popierių, septynis kartus jį perlenkė ir paprašė Johaneso uždėti jį ant kalavijo smaigalio. Vėl staigi liepsna perbėgo per geležtę. Ji persimetė į žvakes, kurios vis dar skleidė šviesą "praeities meistrams". Liepsna ją prarijo, o meistras išbarstė pelenus. Tada jis priminė Johanesui apie duotos priesaikos iškilmingumą [12] ir apie tai, kaip ji perteiks laisvės, tikros laisvės [13] jausmą, kuris apskritai buvo žinomas broliams. Tada jis pabučiavo Johanesą, kuris buvo per daug prislėgtas, kad atsakytų žodžiu ar gestu, ir galėjo tik verkti. Po kelių savaičių Johanesui (arba Ronkalliui, kaip jį ir toliau turime vadinti) buvo pasakyta, kad dabar jis pakankamai išmano kultą, kad galėtų dalyvauti kitame lemiamame jo etape - įžengime į Šventyklą.

Mokytojas ruošė jį tam, kas, kaip jis niekada neslėpė nuo Ronkallio, bus sunkus išbandymas; Ronkallio baimė dar labiau padidėjo, kai jis sužinojo, kad į šventyklą įleidžiamas tik pirmojo laipsnio įšventintasis, išskyrus atvejus, kai jam bus patikėta labai svarbi užduotis. [14]

Kas galėjo laukti Ronkallio? Ar jam einant į šventyklą mintyse susiformavo tam tikros Kėdės, arba sosto, vizija?

Ten buvo susirinkę broliai - dar vienas ženklas, kad Ronkalis buvo pasirinktas kokiai nors ypatingai misijai. Ant sienų buvo užrašyti paslaptingi žodžiai Azortas ir Tetramatonas [Tetragramatonas]. Pastarasis reiškė baisų, neišsakomą ir neištariamą visatos kūrėjo vardą, kuris, kaip sakoma, buvo užrašytas ant viršutinio kubilo, arba pamatinio akmens, paviršiaus Jeruzalės Šventyklos Šventų Švenčiausioje vietoje. [15]

Jis figūruoja piešinyje, kuris naudojamas piktosioms dvasioms iššaukti arba kartais nuo jų apsisaugoti, piešiamas raštas, vadinamas didžiuoju magiškuoju ratu [16], tarp dviejų apskritimų, sudarytų iš begalinių linijų, simbolizuojančių amžinybę, dedami įvairūs daiktai, pavyzdžiui, kryžius, kelios žolelės ir dubenys su vandeniu, kuris, kaip sakoma, veikia piktąsias dvasias. [17]

Taip pat šventykloje buvo raudona ir juoda spalvomis nupieštas kryžius ir skaičius 666 - Žvėries skaičius Apokalipsėje. [18] Slaptosios draugijos, suvokdamos visuotinį nežinojimą apie jas, dabar jau pakankamai pasitikinčios savimi, kad parodytų savo ranką. [19] Amerikos žmonės supažindinami su žvėries ženklu ant blankų, reklamuojamų prekių ženklų, viešų skelbimų: ir ar tai tik sutapimas, kad 666 yra dalis kodo, naudojamo adresuojant laiškus britams, šiuo metu (1982 m. gegužę) tarnaujantiems Pietų Atlante (karo su Argentina metu)? Šie skaičiai, kurie, kaip teigiama, yra visagaliai stebuklams ir magijai daryti, siejami su gnosticizmo Saulės dievu.

Gnostikai - pirmaisiais krikščionybės amžiais klestėjusi sekta - neigė Kristaus dieviškumą, niekino apreiškimą ir tikėjo, kad visi materialūs dalykai, įskaitant kūną, iš esmės yra blogis. Jie manė, kad išganymą galima pasiekti tik per pažinimą (jų pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio gnosis - žinojimas). Evangelijos istorijos, kurių jie mokė, yra alegorijos, kurių raktą reikia rasti tinkamai suprantant Knefą, saulės dievą, kuris vaizduojamas kaip gyvatė ir kuris, kaip teigiama, yra Ozyrio tėvas, taigi pirmoji Aukščiausiosios būtybės emanacija ir jų sektos Christos. [20]

Ronkalis, atlikdamas galutinį ir aukštesnį vaidmenį, kuriam jį paruošė įšventinimas, ant pirštinės turėjo nešioti saulės dievo atvaizdą, apsuptą šlovės spindulių. [21]

Raudona ir juoda spalvos buvo gerbiamos gnostikų ir jas daug naudojo diabolistai. Jos taip pat yra Kali, dieviškosios motinos hinduizmo mitologijoje, spalvos; šitaip pateikiamas vienas iš kelių panašumų, pasitaikančių tarp nukrypimų nuo krikščionybės ir ikikrikščioniškųjų kultų. Galima paminėti, kad šios spalvos buvo Tarptautinio anarchistų judėjimo, kurio pranašas buvo Michailas Bakuninas (1814-1876), libertarizmo, priešingo valstybiniam socializmui, pradininkas, vėliavose.

Kol Ronkalis fiksavo kambario detales, broliai žengė į priekį iš savo vietų prie sienų, kol lėtai ir beveik nepastebimai artėjo vis arčiau ir arčiau jo. Susiformavę į grandinę, jie spaudėsi į priekį, paliesdami jį savo kūnais, kaip ženklą, kad jų jėga, išbandyta ir įrodyta ankstesnėse apeigose, perduodama jam.

Jis staiga suprato, kad, sąmoningai jų neįrėmindamas, gavo galios žodžius, kurie sklido iš jo balsu, kurio jis nesugebėjo atpažinti kaip savo. Tačiau jis galėjo matyti, kad viską, ką jis sakė, užrašinėjo tas, kuris buvo vadinamas Didžiuoju ordino kancleriu. Jis rašė prancūziškai. Ant mėlyno popieriaus lapo, ant kurio buvo užrašyta antraštė "Riteris ir rožė". [22]

Sprendžiant iš šio ir kitų požymių, atrodo, kad Ronkalis buvo susijęs su rožiniais kryžiais, rozenkreiceriais, draugija, kurią įkūrė 1378 m. gimęs vokietis Christianas Rosenkreutzas. Tačiau, kaip teigiama jos pačios teiginiuose, "Rožės ir kryžiaus ordinas egzistuoja nuo neatmenamų laikų, jo mistinės apeigos buvo praktikuojamos ir jo išminties buvo mokoma Egipte. Eleusis, Samotrakijoje, Persijoje, Chaldėjoje, Indijoje ir tolimuose, dar tolimesniuose kraštuose, ir taip palikuonims buvo perduota slaptoji senovės išmintis".

Tai, kad draugijos kilmė tebėra paslaptis, pabrėžė (ministras pirmininkas) Disraelis, kuris 1841 m. apie draugiją pasakė: "Jos slaptieji šaltiniai nepasiduoda tyrinėjimams."

Keliavęs po Ispaniją, Damaską ir Arabiją, kur buvo įšventintas į arabų magiją, Rosenkreutzas grįžo į Vokietiją ir įkūrė Nematomųjų broliją. Pastate, kurį jie pavadino Domus Sancti Spiritus, buvo atliekami tokie įvairūs tyrimai kaip gamtos paslaptys, alchemija, astrologija, magnetizmas (arba geriau žinomas hipnozės pavadinimas), bendravimas su mirusiaisiais ir medicina.

Pasakojama, kad Rosenkreutzas mirė sulaukęs 106 metų, o atidarius jo kapą, kuris daugelį metų buvo dingęs iš akių, buvo rasta magijos ženklų ir simbolių bei okultinių rankraščių.

Iš pirmo žvilgsnio Turkija gali atrodyti kaip šalis, išnykusi iš žemėlapio: tiek, kiek tai susiję su slaptosios draugijos veikla. Tačiau 1911 m. Maksas Heindelis (Max Heindel), Rozenkreicerių draugijos ir Rozenkreicerių kosmo koncepcijos įkūrėjas, apie šią šalį rašė taip, kad ji neliko nepastebėta tų, kurie dirba žvelgdami į religinę, politinę ir socialinę ateitį. "Turkija, - sakė jis, - žengė ilgą žingsnį laisvės link, valdant Didžiojo Oriento jauniesiems turkams.

Per pastaruosius kelis dešimtmečius sužinojome daug anksčiau slėptų dalykų apie slaptųjų draugijų apeigas, slaptažodžius ir praktiką. Tačiau nedaug ką žinome apie tai, kokiu būdu jos iš savo daugiausia neaktyvių eilinių narių išsirenka tuos, kurie, kaip manoma, yra pajėgūs įgyvendinti jų sumanymus. Vienas iš jų paprastų nurodymų skamba taip: "Jūs turite išmokti valdyti žmones ir dominuoti jiems ne baime, o dorybe, t. y. laikytis Ordino taisyklių." Tačiau Niujorke pasirodžiusiame okultiniame rašte rašoma kur kas aiškiau. "Dabar atliekami eksperimentai, nežinomi patiems tiriamiesiems... Žmonės daugelyje civilizuotų šalių yra prižiūrimi, taikomas stimuliavimo ir intensyvaus poveikio metodas, kuriuo remdamiesi jie pateiks pačių Didžiųjų žinią, gausybę informacijos, galinčios tapti rasės ateities gairėmis. Tai lydėjo aštri pastaba, kuri taip pat buvo pažadas tam, kuris buvo pripažintas tinkamu: "Ilgą laiką buvote mūsų stebėjimo ir tyrinėjimo objektas." [23]

3 skyrius

Paskutinėmis 1944 m. gruodžio dienomis Roncalli ruošėsi išvykti iš Turkijos į Paryžių, kur buvo paskirtas popiežiaus nuncijumi Ketvirtojoje Prancūzijos Respublikoje. Karas tebevyko, o Prancūziją suskaldžiusi dešiniųjų ir kairiųjų politinė skirtis įnirtingai veržėsi į paviršių: stebėtojams, kurių vertinimui neturėjo įtakos bažnytiniai titulai, netrukus tapo aišku, kad Roncalli iš prigimties simpatizavo kairiesiems.

Būtent pagal jo rekomendaciją Jacques'as Maritainas buvo paskirtas Prancūzijos ambasadoriumi prie Šventojo Sosto. Maritainas apskritai buvo laikomas pasauliniu mąstytoju, neabejotinai vienu žymiausių katalikų [24] filosofų. Visą jo "integralaus humanizmo" poveikį iki šiol slopino jo akvinistinė perspektyva. [25] Tačiau vėliau ją įveikė tokie paniekinantys pasisakymai, kaip kad socialinė Kristaus karalystė buvo pakankamai gera viduramžių protams (o Maritaino mokytojas Tomas Akvinietis buvo viduramžių), bet ne žmonėms, apšviestiems tokių "priemonių" kaip prancūzų ir bolševikų revoliucijos.

Jo kaip "katalikiško" filosofo statusas vėl kelia abejonių, nes, jo paties liudijimu, jis atsivertė ne dėl kokių nors dvasinių paskatų. Ne kokiais nors teologiniais ar istoriniais argumentais, o Leono Bloy (1846-1917) raštais.

Nepaisant sklandaus muzikinio stiliaus, Bloy'aus raštai vargu ar yra tie, kurie galėtų atversti žmogų į krikščionybę. Jis tapatino Šventąją Dvasią su Šėtonu ir save vadino Liuciferio pranašu, kurį įsivaizdavo sėdintį pasaulio viršūnėje ir kojomis stovintį ant žemės kampų, kontroliuojantį visus žmonių veiksmus ir tėviškai valdantį būrį bjaurių žmonių palikuonių. Palyginus su šia malonaus Liuciferio vizija, Dievas regimas kaip negailestingas valdovas, kurio darbas baigsis galutine nesėkme, kai Šėtonas išstums Jį iš karaliaus posto.

Pasak jo paties išpažinties, Bloy į tai, ką jis ir jo mokiniai vadino "krikščionybe", jį atvedė vargšės prostitutės, regėjusios vizijas ir po romano su Bloy mirusios beprotnamyje, kliedesiai.

1947 m. Vincentas Auriolis buvo paskirtas Prancūzijos Respublikos prezidentu. Jis buvo nusiteikęs prieš Bažnyčią, vienas iš tų užkietėjusių antiklerikalų, kuriems žemyne yra natūrali buveinė, tačiau jie su Ronkalliu tapo ne tik nuoširdžiais bendradarbiais, kaip to reikalavo jų pareigos, bet ir artimais draugais. Taip atsitiko ne dėl krikščioniškos meilės ir diplomatinio mandagumo, bet dėl ceremonijos, kurią Ronkalis atliko Stambule ir kuri užmezgė abiejų vyrų tarpusavio supratimo ryšį.

Tai įgavo apčiuopiamą išraišką, kai 1953 m. sausį arkivyskupas Roncalli buvo pakeltas kardinolu, o Auralas primygtinai reikalavo pasinaudoti savo, kaip Prancūzijos valstybės vadovo, tradicine teise įteikti raudonąjį biretą naujai sukurtam Bažnyčios kunigaikščiui. Tai įvyko per ceremoniją Eliziejaus rūmuose, kai Ronkalis, sėdėdamas ant kėdės (paskolintos muziejaus), ant kurios buvo karūnuotas Karolis X, sulaukė plojimų vyrų, prisiekusių jį ir visa, ką jis simbolizavo, paversti dulkėmis, o Ronkalis slapta, nors ir gudresniais būdais, buvo įsipareigojęs jiems padėti.

Po trijų dienų jis, kaip patriarchas, buvo perkeltas į Veneciją; per penkerius metus, praleistus ten, kaip ir Paryžiuje, jis vėl parodė tam tikrą simpatiją kairiųjų ideologijai, kuri kartais glumino italų spaudą.

Būtent Pijaus XII pontifikato metu keli kunigai, tuo metu dirbę Vatikane, suprato, kad po paviršiumi ne viskas gerai. Mat buvo jaučiama keista, jiems nepatinkanti įtaka, kurią jie siejo su grupe, išryškėjusia kaip ekspertai, patarėjai ir specialistai, kurie taip glaudžiai supo popiežių, kad apie jį pusiau su humoru buvo kalbama, jog jis yra jų kalinys.

Tačiau tie kunigai, kurie buvo rimčiau susirūpinę, sukūrė tyrimo grandinę ir čia, ir Amerikoje, kur jų atstovas buvo tėvas Eustachijus Eileris, Birmingemo (Alabama) pasionistų kongregacijos narys. Tai padėjo nustatyti faktą, kad iliuminatai ėmė reikštis Romoje, pasitelkę specialiai apmokytus infiltrantus, kurie atvyko iš netoli tos vietos Vokietijoje, kur Adomas Veišauptas gyrėsi savo planu paversti Vatikaną tuščiaviduriu kiautu. Kad iliuminatų ranka neabejotinai susijusi, tapo aiškiau, kai tėvas Eileris, paskelbęs, kad skelbia šiuos faktus, staiga buvo rastas miręs, tikriausiai dėl vieno iš tų staigių širdies smūgių, kurie, kai turima reikalų su slaptosiomis draugijomis, taip dažnai įvyksta prieš pažadėtus atskleidimus. [26]

Pijus mirė 1958 m. spalio 9 d., o to paties mėnesio 29 dieną. Angelo Roncalli, kardinolams konklavoje balsavus vienuolika kartų, tapo 262 Katalikų Bažnyčios popiežiumi. [27] Jam buvo septyniasdešimt septyneri metai, tačiau jis buvo stambaus kūno sudėjimo, gerai atlaikęs šešiasdešimt kilogramų sveriančius bažnytinius drabužius, kuriais buvo apsikrovęs per savo karūnavimą 1958 m. lapkričio 4 d.

Roncalli "išrinkimas" buvo ženklas, kad visame pasaulyje pasipylė sveikinimo šūksniai, dažnai iš pačių netikėčiausių vietų. Nekatalikai, agnostikai ir ateistai sutiko, kad Kardinolų kolegija padarė puikų pasirinkimą, [28] iš tiesų geriausią per daugelį metų. Ji nušvietė išmintingą, nuolankų ir šventą žmogų, kuris išlaisvins Bažnyčią nuo paviršutiniškų priaugimų ir sugrąžins ją prie apaštališkųjų laikų paprastumo; [29] ir galiausiai tarp privalumų, žadėjusių gerą ateitį, ne mažiau svarbus dalykas buvo tai, kad naujasis popiežius buvo kilęs iš valstiečių.

Patyrę katalikai negalėjo paaiškinti, su kokia šiluma ir susižavėjimu [30] jį pasitiko žurnalistai, korespondentai, transliuotojai ir televizijos komandos iš beveik visų pasaulio šalių, plūstančios į Romą. Juk iki tol apie Angelo Roncalli išorinis pasaulis žinojo labai nedaug, išskyrus tai, kad jis gimė 1881 m., buvo Venecijos patriarchas ir kad ėjo diplomatines pareigas Bulgarijoje, Turkijoje ir Prancūzijoje. Kalbant apie jo kuklią kilmę, reikia pasakyti, kad ir anksčiau būta popiežių valstiečių. Bažnyčia galėjo juos priimti taip pat lengvai, kaip ir akademinius bei aristokratinius pontifikus.

Tačiau pasaulietinis pasaulis, kaip liudijo kai kurie "populiariausi" Anglijos leidiniai, atkakliai tvirtino, kad Romoje įvyko kažkas lemtingo ir kad tai buvo tik dar didesnių būsimų dalykų pažadas; [31] o informuoti katalikai, daugelį metų gynę Bažnyčios reikalą, toliau kraipė galvas ir stebėjosi. Ar kažkokia informacija pasiekė ne tuos, kurie visada palaikė religiją, bet tuos, kurie patiekė tiesos nuotrupas arba visai jokios tiesos, kad sudomintų ir suklaidintų visuomenę?

Vienas tuo metu Romoje viešėjęs airių kunigas apie šurmulį dėl intymių detalių, susijusių su Ronkalliu, sakė: "Laikraščiams, radijui, televizijai ir žurnalams tiesiog neužteko informacijos apie naujojo Šventojo Tėvo kilmę ir karjerą, šeimą ir poelgius." Diena po dienos, nuo konklavos pabaigos iki karūnavimo, nuo pirmojo radijo pranešimo iki Konsistorijos atidarymo, naujojo popiežiaus pasisakymai ir veikla buvo išsamiai aprašomi visam pasauliui.

Susidomėjimas spekuliacijomis padidėjo, kai paaiškėjo, kad naujasis popiežius nori būti vadinamas Jonu XXIII. Ar tai buvo jo tėvo, kuris buvo pavadintas Jonu, atminimas, ar pagarba Jonui Krikštytojui? O gal norėta pabrėžti, kad jis pasirengęs pralenkti ar net šokiruoti tradicines pažiūras? Jonas buvo mėgstamas daugelio popiežių vardas. Tačiau kodėl išsaugota numeracija?

Juk anksčiau buvo Jonas XXIII, antipopiežius, kuris buvo nušalintas 1415 metais. Jis turi kapą Florencijos krikštykloje, o jo portretas iki pastarųjų metų buvo spausdinamas Bažnyčios metraštyje "Annuario Pontifico". Vėliau jis buvo pašalintas. Nežinome nieko, kuo jis galėtų pasigirti, nes vienintelis užfiksuotas jo nuopelnas, jei galima tikėti tokio brangaus atstumtojo, kaip jis pats, žodžiais, buvo tas, kad jis suvedžiojo daugiau kaip du šimtus moterų, įskaitant savo svainę.

Tuo tarpu užsienyje vyravo visuotinis jausmas, kad Bažnyčia artėja prie išsiskyrimo su tradicine praeitimi. Ji visada demonstravo išdidų atsisakymą pasiduoti aplinkos įtakai. Ji tarsi nematomi šarvai buvo apsaugota nuo to meto madų. Tačiau dabar ji rodė esanti pasiruošusi pati sau primestai reformai, tokiai pat dramatiškai, kaip ta, kuri jai buvo primesta XVI amžiuje. Kai kas tai vertino kaip krikščioniškosios doktrinos atnaujinimą, pageidaujamą ir neišvengiamą atsivertimo procesą, kurio metu senąją ir statišką praeities katalikybę pakeis gilesnis ir vis labiau besiplečiantis katalikiškumas.

Tokią permainą atsargiai numatė ankstyvasis Jono XXIII pareiškimas, kai jis pasakė: "Per rytus ir vakarus siaučia vėjas, kaip gimęs iš dvasios [32], žadinantis dėmesį ir viltį tų, kurie pasipuošę krikščionių vardu".

"Gerojo popiežiaus Jono" (kaip greitai jis įgijo šį pagiriamąjį vertinimą) žodžiai buvo ne tik pranašiški. Mat jie bylojo apie kadaise monumentalia buvusios Bažnyčios pokyčius, kuriuos jis inicijuos.

Pastabos

1. Sulaužytas kryžius - tai tas pats baisus ir išniekintas Kristaus kūnas, kurį rodė Kryžiaus priešai, pradedant Jonu XXIII ir baigiant dabartiniu JP 2. [atgal]

2. Redaktorius neabejotinai turėjo omenyje nuolatines Alte Vendita (to meto Italijos iliuminatų viršūnės) instrukcijas gauti popiežių pagal savo poreikius. [atgal]

3. Čia reikėtų priminti, kad tuo metu Ronkalis jau buvo įklimpęs į liberalizmą, buvo įtartinas ir perkeltas iš Laterano mokytojo posto. Todėl natūralu, kad jį, kaip liberalą, patraukė masonų žmogaus garbinimo ideologija, kurios šiandien moko Vatikano II Susirinkimas. Paulius VI tai aiškiai išdėstė 1965 m. gruodžio 8 d. pasakytoje baigiamojoje neteisėto Vatikano II Susirinkimo kalboje. [atgal]

4. Ronkalis visada buvo gastronomas ir nešėsi į popiežiaus rūmus valgydamas iki pat savo didelių apimčių - masono, kokiu jis turėjo tapti, gobšumo požymių. [atgal]

5. Argi tai nėra reikšminga slaptosioms draugijoms, tokioms kaip masonai, kurios visos veikia nuodėmės tamsoje. [atgal]

6. Akivaizdu, kad Ronkalis buvo "pasirinktas", nes šie sąmokslininkai žinojo apie jo praeities polinkį į atkritusį liberalizmą. [atgal]

7. Žinoma, juk visi šėtoniški dalykai yra tokio pavidalo. [atgal]

8. Raudona, žinoma, yra demoniškų įšventinimų spalva. [atgal]

9. Rožokrikščionių ženklas, arba "Raudonasis rožinis kryžius" [atgal]

10. Sakoma, kad Meistrai yra tobulos būtybės, žmonijos valdovai, perėję kelias iniciacijas į aukštesnės sąmonės būseną (gnosticizmo atmaina). [atgal]

11. Tai šėtono garbinimas, nes jis to reikalauja. [atgal]

12. To paties stiliaus priesaika, kurios Jonas XXIII (Johanesas) pareikalavo iš visų kardinolų laikytis paslapties po to, kai jį popiežiumi išrinko B'nai B'rith kaip pirmąjį iš Vatikano II Susirinkimo antipopiežių. Kardinolas Siri, kuris, kaip teigiama, buvo teisėtai išrinktas pirmojoje ir vėliau vykusioje II konklavoje ir iš abiejų jų masonų kardinolų išmestas, taip pat prisiekė slaptai! Kodėl jis padarė šį kvailą veiksmą, niekada nesužinosime. [atgal]

13. Nuo visų nuodėmės padarinių! [atgal]

14. Katalikų Bažnyčios sunaikinimas ne mažiau, įvedus, "staiga nušvitus" ar įkvėpus "dvasiai" sušaukti Susirinkimą, nes nuo netikinčiųjų Susirinkimo buvo einama link to, kas tapo visuotine apostazija. [atgal]

15. Galima pastebėti, kad tuo metu aukštieji kunigai atsisakė Mozės įstatymų ir perėjo prie Talmudo, pirmojo iš naujojo judaizmo žmogaus sukurtų įstatymų. Tuomet jie buvo Šėtono vaikai, kaip juos pavadino Kristus, jų tėvas, kuris nuo pat pradžių buvo žudikas. [atgal]

16. Naudojamas visose šėtoniškose apeigose. [atgal]

17. Panašūs dirbiniai buvo naudojami Šėtono intronizacijai 1963 m. birželio 29 d. salėje Virdžinijos valstijoje, per imitacinę-telefoninę kabinimo ceremoniją, kurią Šv. apaštalo Pauliaus bažnyčioje už sienų Romoje surengė buvę satanistai kardinolai ir kiti aukšto rango masonai. [atgal]

18. Tiesą sakant, Pirsas Komptonas čia klysta. Skaičius 666 reiškia nuodėmės žmogų, antikristą antipopiežių, kuris galiausiai susietas su Pauliumi 6. Annuario Pontifico, popiežių registre nuo šv. apaštalo Petro žemyn, prie Pauliaus 6 vardo randami tokie patys Trys šešetai! [atgal]

19. Jie visiškai jį demaskuos 2000-aisiais Satano metais. [atgal]

20. Ar dabar galime įžvelgti Egipto ryšį su masonerija ir velnio garbinimu? Argi pasaulietinis pasaulis taip pat nėra nuolat užtvindytas egiptologijos? [atgal]

21. Šio paveikslo nuotraukos buvo padarytos palikimui. [atgal]

22. Išsamus pasakojimas apie Ronkallio įšventinimą pateiktas knygoje Les propheties du pape John XXIII, kurią parašė Pjeras Karpis (Pierre Carpi), italo, galbūt įstojusio į tą patį ordiną kaip ir Ronkallis, slapyvardžiu. Ji buvo išversta į prancūzų kalbą, tačiau dabar ją labai sunku rasti (Jean-Claude Lattes, Alta Books, 1975). [atgal]

23. Laiškai apie okultinę meditaciją. Parašė Alisa. A. Bailey. Ji buvo okultinės mokyklos vyriausioji šventikė ir buvo susijusi su iliuminatų proto draugija. [atgal]

24. Maritainas būtų apibūdintas kaip "liberalusis "katalikas", ir, žinoma, šis išsireiškimas yra juokingas, nes juk nesakome, kad toks žmogus gali laikytis dviejų priešingų pažiūrų ir vis tiek būti priskirtas vienai pažiūrai! [atgal]

25. Arba jis laikėsi dviejų priešingų pažiūrų ir buvo tas pats žmogus! Jis tarnavo dviem šeimininkams. [atgal]

26. Tas pats vyksta ir šiandien, maždaug 1999 m. liepos mėn. Žinome apie tuos Vatikano II Susirinkimo kunigus, kurie nusivylė ir pareiškė paliksiantys savo ordiną, taip pat buvo rasti negyvi automobilių stovėjimo aikštelėse nuo staigaus širdies smūgio. Kai kurie kiti įkalinti psichiatrijos institutuose, kuriuose dirba homoseksualistai su įsakymais prievartauti šiuos vargšus vyrus. [atgal]

27. Iš tikrųjų Roncalli buvo įkurdintas įsikišus B'nai B'rith ir sektai. Mat kardinolas Siri iš tikrųjų buvo išrinktas ir išmestas, kad užleistų vietą antipopiežiui, kad jis neturėtų popiežiaus neklystamumo charizmos. Kaip gerai sekta išmano savo katalikų doktriną geriau už katalikus. [atgal]

28. Žinoma, jie visi žinojo jo pažiūras į Bažnyčią ir tai, kad jis buvo geras masonas. [atgal]

29. Ir prisiminkite, kad visi šie pagiriamieji žodžiai sklido iš labiausiai antikatalikiškai nusiteikusio iš jų visų, į apaštališkuosius laikus mano koja! [atgal]

30. Ir tai daugumą katalikų metė į pasaulio rankas. Jie desperatiškai troško pasaulio susižavėjimo savo tikėjimu. [atgal]

31. Ar jie, masoniškoji žiniasklaida, taip pat dalyvavo sąmoksle? [atgal]

32. "Dvasia" čia tikrai NĖRA Šventoji Dvasia, bet greičiausiai iš pasaulio ar net pragaro. [atgal]

(versta su Deepl Traslate)

A.Daniele "Der verherrende Geist des Vatikanum II im Lichte des katholischen Lehramts" (Kyrie eleison, 31 Jahrgang, 2002, Nr.3): Dokumentation "Carte Cavallanti" - 5 ilgi laiškai, kuriuose dvasininkas Giovanni Battista Mazzoleni (1855 - 1931) 1911 parašė. Juose tirtos Roncalli paskaitos. Vertinimai tokie: Jo paskaitos paniro į okultizmą, jis neturėjo jokio ypatingo intereso evangeliniams patarimams. Jam santuoka - tik seksualinio instinkto pašventinimas (S. 39). 1912 m. veto prieš jo paskyrimą į istorijos katedrą - "jo ortodoksija abejotina". Lorenzo Bedeschi, Paese Sera: jis [Roncalli] buvo studijų draugas modernisto Buonaiuti ir Turch., buvo įtakojamas Duchesne (S .39). 1989 m. "Humanisme" paskelbė nuncijaus Roncalli su Alexandre Chevalier (didžiuioju magistru) 1965 m. Tete - a tete (slapto pasitarimo). Iš čia hipotezė, kad Loge L' Etoile Polaire stovėjo ties Susirinkimo ištakomis (S.42). Apie infiltraciją kalba ir kardinolo Tisserant laiškas vienam profesoriui kanauninkui rektoriui [?]. Kardinolas aiškina, kad Roncalli išrinkimas neteisėtas, kad buvo norėtas ir parengtas jėgų, kurioms Šventoji Dvasia svetima. Roncalli - du veidai: viešumoje linksmas, kitiems - labai reikšmingas, uždaras. Kardinolas Siri savo dienoraštyje rašė apie pirmą Susirinkimo dieną: "šiandien mus surišo velnias [...] jis todėl taip blogai padarė, nes jis nusiteikimą ir planus atskleidė" (S. 53).

J. Weskittel "Die Bugnini - Akte" (Kyrei eleison, 23 Jahrgang, 1994, Nr.2; Politinis Meksikos laikraštis Processo, 1992 10 12): Grosskomandeur des Obersten Rates der Freimaurer in Mexiko Carlos Vazques Rangel: tą pačią dieną Paryžiuje profanai Angelo Roncalli ir Giovanni Montini didingose misterijose buvo priimti į broliją.

Straipsnio autorius Andrés Asboth iš Br . Marsaudonas dėl m. Roncalli (cituota 1 dalyje) bando jį išaiškinti: "Iš savo pusės kaip paskutinę aplinkybę priduriame, kad nors Roncalli ir Marsaudonas buvo tikri draugai, negalima lengvai priimti ekumeninės Bažnyčios misijos sampratos, kurią Marsaudonas priskiria Roncalliui (...) dėl paprastos priežasties, kad tokie terminai kaip Bažnyčia, misija, ekumenizmas (...) įsitikinusiam masonui negali reikšti to paties. ...) dėl paprastos priežasties, kad tokios sąvokos kaip Bažnyčia, misija, ekumenizmas (...) negali reikšti to paties įsitikinusiam masonui ir arkivyskupui, istorikui ir teologui, kuris tuo pat metu yra Jo Šventenybės diplomatas ir nuncijus. Burckhardtas apibūdina jį kaip labai tinkantį masonerijai: tikintis į Dievą, racionalistas, neprieinamas antgamtinei tvarkai. Iš to aiškėja, kokią mažą meilę Ronkalis jautė mūsų šventajai Motinai, Bažnyčiai, Kristaus sužadėtinei be dėmės ar ydos: Jam ji tikriausiai buvo negraži ir išsigimusi, nes jis norėjo jai atlikti šią drastišką kosmetinę operaciją. Burkhardtas buvo aukšto rango masonas. Roncalli buvo vertas trijų savo įpėdinių: Montini - Mišių naikintojo, Luciani - satanisto Carducci gerbėjo ir Wojtylos - žmogaus teisių propaguotojo - pirmtakas. Roncalli.buvo priimtas į rozenkreicerių ordiną,. buvo lektorius, pakartojo atitinkamą žinią laikraštyje HOY. Į tokius kaltinimus reagavo OSSERVATORE ROMANO ir Vatikano radijas, kaip rašo "QUE PASA" jau minėtame dvigubame 686 ir 687 numeryje, p. 22. Į Roncalli įšventintojo klausimą OSSERVATORE ROMAXO ir Vatikano radijas sureagavo paskelbdami buvusio Jono XXIII asmeninio sekretoriaus m. Capodevilla pareiškimą: M. Roncalli vedė dienoraštį, į kurį kasdien įrašydavo kiekvieną susitikimą, vizitą ir pan. Tačiau jo 1935 m. dienoraštyje, t. y. tais metais, kai, kaip teigiama, jis buvo priimtas į ordiną po Karpio, nėra jokių įrašų apie susitikimus su slaptos draugijos nariais. Mons. Roncalli gerai žinojo Bažnyčios požiūrį į slaptąsias draugijas. Tapęs popiežiumi, 80-ojo gimtadienio proga jis gavo slaptos draugijos sveikinimo telegramą. Tapęs popiežiumi, jis gavo masonų ložės sveikinimo telegramą savo 80-ojo gimtadienio proga ir rekomendavo Valstybės sekretoriatui vengti dviprasmiškų žodžių atsakyme, nes Šventasis Sostas turi rimtų abejonių dėl masonerijos prigimties ir metodų. Akivaizdu, pabrėžia monsinjoras Capodevilla, kad Jonas XXIII norėjo išvengti bet kokių kontaktų su masonerija. Netgi buvo žmonių, kurie jam į akis sakė, kad jis yra masonas, pavyzdžiui, J. Jesus Leano Parra c/ Cuanhtemoc, 551, C. Juárez, Cchih, Meksika 23, kuris Atviruose laiškuose Jonui Pauliui II rašė: "Mums sunku suprasti, kodėl jie paskyrė masoną Joną XXIII, kad jis sušaukė antikatalikišką Vatikano II Susirinkimą... (1979 m. sausis). Toliau: "... antikatalikiškas Vatikano II Susirinkimas, sušauktas Jono XXIII, Bažnyčios išdaviko, priėmusio 18-ąjį masonerijos laipsnį... Tai yra, būkite konkretūs! Aš į tai nesikišu. Aš tik skelbiu dokumentą. Autorius atsako už savo teiginį. Bausmės, susijusios su naryste masonerijoje, nurodytos CIC 2335 kanone. O Roncalli, kaip parodė Capodevilla, juos labai gerai pažinojo. Ronkalis Šventojoje Oficijoje buvo apkaltintas modernizmu. (...) Jau jaunystėje jis buvo kaltinamas, kad pateko į "visų erezijų rezervuarą", kaip modernizmą vadino šventasis Pijus X. Todėl tapęs popiežiumi, suvokdamas savo nuodėmę, jis pasidomėjo savo byla, norėdamas sužinoti, kas apie jį žinoma, ir pasirūpinti, kad "juodosios bylos" įrodymai išnyktų. Savo siaubingai ilgoje ir perkrautoje enciklikoje "Ad Petri Cathedram", kurioje išdėstyti Susirinkimo tikslai, jis nepaliaujamai kalba apie visų formų vienybę. Jis cituoja "Ut omnes sirrt unum", priešingai nei aiškina "Mortalium animos", antiekumeninę encikliką par excellence. Kadangi jis cituoja "Ut omnes unum sint" priešingai jos prasmei, atrodo, kad Bažnyčia nėra viena. Ar Roncalli neturėtų būti tas popiežius, kurį Sinarchija išaukštino ir užprogramavo daugiau nei prieš šimtmetį? Taigi, mirus Pijui XII, Dom Lambert'as Beaudouin'as iš džiaugsmo šoktelėjo, kad Roncalli gali būti išrinktas. "Jei jie išrinktų Ronkalį, - šaukė jis, - viskas būtų išgelbėta; jis galėtų sušaukti susirinkimą ir palaiminti ekumenizmą (...)". Jis taip pat išreiškė viltį, kad bus išrinktas. Jis taip pat išreiškė viltį, kad bus išrinktas: "Aš tikiu. Mums bus suteikta palanki galimybė.

Dauguma kardinolų nežino, ką daryti. Jie gali už jį susitarti: (8) (1) (1) Nantes, Georges de: "Lettres a mes amis" Nr. 143. (2) IGLESIA-MUNDO, 1975 m. kovo mėn. nr. 90 1a quinc. (3) Nantes, Georges de: Op.cit. 1964 m. rugsėjo 25 d., Nr. 184. (4) "Liber accusationis", p. 7, 1973 m. (5) Cituota 1972 m. liepos 8 d. "QUE PASA", Nr. 445. (6) DIDASCO, Nr. 25. 1981 m. gegužė-birželis, p.16 f. (7) Bonneterre: "El movimiento litúrgico", Rev. ROMA, Nr. 71-72, Buenos Airės 1982 m. (8) Bonneterre: Op.cit. S.96.

Toliau Küngas teigia, kad Jonas XXIII pats neparengė "Veterum Sapientia" įsakymų. Jei tai, ką Küngas teigia apie "Veterum Sapientia", yra tiesa, galima beveik įtarti, kad tam tikri "Pacem in terris" punktai galėjo būti parašyti ne Kristaus vietininko nurodymu. Kitas, kuris buvo pasiryžęs sunaikinti ir sugriauti tobulą visuomenę - katalikų ir apaštališkąją Romos Bažnyčią, yra jėzuitas t. Lombardi savo įdomiame veikale "Concilio per una riforma della caritŕ" (Roma, Apes 1961), kuriame jis vartoja žodžius: "demolire... demolire... demolire.... ma insomma demolire" ("sunaikinti... sunaikinti... sunaikinti... bet galiausiai sunaikinti"), tiek pat, kiek sunaikinti Societas perfecta, tobulą visuomenę, reiškia sukelti didžiulę sumaištį. Jonas XXIII nebuvo ambicingas, o popiežius apie save sakė: "Nesu neklystantis. Popiežius yra neklystantis tik tada, kai kalba ex cathedra. Bet aš niekada nekalbėsiu ex cathedra. Jules Artur publikuoja, kuris, matyt, artimai bendravo su monsinjoru Roncalli, vėliau nuncijumi prie Jo Šventenybės Paryžiuje, Venecijos patriarchu ir galiausiai popiežiumi, pasivadinusiu Jonu XXIII. Jules Artur praneša, kad nuncijus Roncalli jam pasakė: "Draugas Artur, Šventasis Tėvas įpareigoja mane informuoti jį būtent apie kunigų darbininkų klausimą. Tuo pat metu Pijų XII neoficialiais kanalais pasiekė rimti kaltinimai dėl karinės tvarkos pažeidimų, kurie netrukus pasiekė tokį mastą, kad apie juos, nors ir fragmentiškai bei iškreiptai, sužinota iš kasdienės spaudos. Jie informavo Pijų XII, kad aukšti Ordino dignitoriai, tarp jų ir vienas M., tuo pat metu buvo 33-iojo laipsnio masonerijos nariai ir keitėsi nuomonėmis su kitais dėl masonerijos ir Bažnyčios suartėjimo. Pijus XII nusiuntė savo draugą ir bendradarbį doną J. de B.-P. į Paryžių, kad šis ištirtų šį reikalą ir jį informuotų. Pastarasis ėmėsi tyrimo itin atsargiai, pirmiausia tarp savo draugų, ir nustebo sužinojęs, kad iš jo juokiamasi, nes jis taip atsargiai artėja prie viešos paslapties, apie kurią kalbėjo visas Paryžius. Kai jis apie tai papasakojo nuncijui, šis jautėsi taip pat. Jis prapliupo juoktis ir pasakė, kad jau žinojo ir kad, jo nuomone, tai buvo labai gerai. Kai don J. de B.-P. atsigavo po šio naujo ir paskutinio išgąsčio, jis išskrido į Romą pranešti apie viską Pijui XII. Jis įsakė atleisti monsinjorą Roncalli iš nuncijaus Paryžiuje pareigų ir perkelti jį į Veneciją. Kai po kurio laiko Ronkalis buvo išrinktas popiežiumi (Jono XXIII vardu), don J. de B.-P. nebuvo vėl paskirtas į Vatikaną. Jis iškrito iš malonės. Carl J. Burckhardt apie Joną XXIII: jį sutikdavome visur, ypač nuostabiosios madam Abrami M.R.P. salone. (...) Jis pasaulietiškas, galėtų vadovauti pramonės koncernui, yra geranoriškiausias ir valstietiškai išprusęs bergamazietis, sutrumpintai tariant, tvirtai pamaldus, tačiau man atrodo, kad jo sveikas protas - tikslus trumpuoju laikotarpiu, tikriausiai nelabai aštrus ilguoju - verčia jį neteisingai vertinti kai kurių nemadingų, specifiškai katalikiškų arkanų vertę. Jis yra malonus, atviras, šmaikštus, labai nutolęs nuo krikščioniškųjų viduramžių; pasitelkęs prancūzų "filosofus", jis pasiekė panašių rezultatų kaip reformatoriai, tačiau be jų metafizinės aistros. Jis daug ką pakeis; po jo Bažnyčia nebebus tokia pati". (Pabraukta redaktoriaus.) (iš: Maxo Rycherio ir Carlo J. Burckhardto susirašinėjimas, 1970 m.) (4) Ką tik išleista knyga "Nepublikuoti Cavallanti laiškų dokumentai", kurioje pasakojama apie įvykius, kuriuos ką tik perėmė kai kurie laikraščiai: Alessandro Cavallanti Pijaus X laikais buvo dienraščio, kuriame buvo išspausdinti Cavallanti laiškai, direktorius. Alessandro Cavallanti buvo "Unitŕ Cattolica" grupės leidžiamo dienraščio direktorius kritiniu modernizmo etapu Florencijoje.

Po daugelio metų, kai Ronkalis kaip popiežius apsilankė Šventojoje Oficijoje, jis pasiteiravo, ar nėra žinių apie jo vardą. Dabar paaiškėjo, kad jo pavardė buvo vadinamoji "fascicolo nero" ("juodoji byla"). Dar daugiau: iš "juodosios bylos" dingo laiškas, kurį jis parašė kardinolui De Lai, prašydamas jį išteisinti. Tačiau ten buvo - didžiausiai popiežiaus Jono XXIII nuostabai - vieno iš jo draugų modernistų atvirukas Ronkalliui, atvirukas, kurį Ronkalli buvo išmetęs į savo kabineto šiukšlių dėžę, bet kurį kruopščios rankos surinko po gabalėlį, suklijavo ir nusiuntė Šventajai Oficijai kaip kaltinamąjį įrodymą. Iš 1973 m. gruodžio B laikraščio ABC: "Bažnyčia šiandieniniame pasaulyje - "Jono XXIII utopijos" veikalas aktualizuoja didžiojo pontifiko figūrą - Popiežius Roncalli ketino pavesti rašytojui Guareschi (žinomam kaip knygos "Don Camillo ir Pepone" autoriui, red. pastaba) parašyti naują katekizmą. - Asyžiuje esanti leidykla išleido knygą "Popiežiaus Jono utopija". Įtikinamais dokumentais jis rodo ketinimą pradėti Vatikano ir Kremliaus dialogą, kuris labiausiai pasireiškė per Chruščiovo svainio audienciją. Knygoje aprašomas Jono XXIII ir kunigo Don Giovanni Rossi pokalbis, įvykęs praėjus dviem dienoms po Susirinkimo pradžios. Popiežius sakė: "Don Giovanni, reikia visiškai perrašyti krikščioniškąją doktriną. Norėčiau, kad išleistumėte naują katekizmą, parašytą pasauliečio, nors jį turėtų peržiūrėti teologas. "Giovanni Guareschi". Kai kardinolas Angelo Roncalli buvo apaštališkasis nuncijus Paryžiuje, pasikeisdamas kalėdinėmis dovanomis jis Prancūzijos Respublikos prezidentui M. Aurioliui įteikė knygų tomą: "Ši knyga suteikia stiprybės, ramybės ir ryžto". Tai buvo "Don Kamiljas". 1935 m. popiežius Jonas XXIII išpranašavo Antrąjį pasaulinį karą, prezidento Kenedžio mirtį, Martino Liuterio Kingo mirtį, Berlyno sienos statybą ir daugybę žmoniją paveiksiančių įvykių, kurių daugelis netrukus išsipildys. Pranašystės tęsiasi iki 2033 m. Kaip "TELE Express" žurnalistui Albetro Oliverui sakė Prancūzijos Rytų didysis magistras Fredas Zelleris, Jonas XXIII buvo didis popiežius. Oliveras paklausė masono: "Bendras frontas prieš Bažnyčią?" Zelleris atsakė: "Bendras frontas prieš neišmanymą, tabu, reakciją ir tironiją. Laimei, dabartinė Bažnyčia nebėra policininkų ir ekskomunikų Bažnyčia. QUE PASA" išleido du numerius viename egzemplioriuje su monografine esė "Dabartiniai masonų profiliai". Vienas iš dviejų straipsnių, dominančių šiuo klausimu, vadinasi: "Ekumeniniai" brolio Marsaudono atsiminimai apie monsinjorą Roncalli". Jis labai išsamus, todėl tenka apsiriboti svarbiausių citatų citavimu. Straipsnis paremtas ištraukomis iš 1976 m. išleistos knygos "Prisiminimai ir apmąstymai", kurią parašė baronas de Marsaudonas, į pensiją išėjęs Suvereniojo Maltos karinio ordino ministras, 33-ojo laipsnio masonas ir kt. Paryžiuje Ronkalis užmezgė nuostabių draugysčių net su netikinčiaisiais (...). Tačiau didžiausią nuostabą sukėlė draugystė su Rusijos ambasadoriumi Bogomoloffu. (14).

(versta su Deepl Translate)

J. Rothkranz "Die kommende Diktatur der Humanitaet: Die Vereinten Religionen der Welt im antichristlichen Weltstaat" (Durach: Verlag Anton A.Schmid. Verlagsprogramm: Pro Fide Catholica, 1990, B.3): Prieš pat Jono XXIII rinkimus trys aukšto laipsnio masonai aplankė Don Pablo de la Porcion, kuris vėliau paskelbė pokalbio turinį (Que Pasa?, 1968 04). Aplankė susisiekimo ministras Martinez Barrio, Ispanijos Didieji Rytai, 33 laipsnis. Kiti iš ložės "Simbolizmas" ir "Valentino gnozė". Šie paaiškino: "Per literatūrinius darbus vieno iš mūsų mes pasieksime, kad sukelsime didžią revoliuciją ir į kunigų seminarijas Katalikų Bažnyčios prasiskverbsime" (S. 36).

Henri Mouraux in CODE (Nr.2/1989, S.49) rašo, kad 1935 Roncalli buvo priimtas į Šventyklos sektą. Jie paprastai vadinami rosenkreuzeriais. Jie sako, kad Jėzus buvo tik žmogus, o Bažnyčia turi tik socialinę misiją. Carl Jacob Burckhardt "Journal de Geneve" rašė: "Aš pažįstu kardinolą Roncalli labai gerai. Jis buvo deistas ir racionalistas, kuris nepasižymėjo tikėjimu į stebuklus ir šventųjų garbinimu". Knygoje "Resurgence du Temle" (knyga apie tamplierius, išleista 1975 m.) skaitome: "Mūsų akcijos kryptis: tęsti Jono XXIII ir visų, kurie jį sekė šventyklos (tamplieriško) universalizmo kelyje darbus". Savo nunciatūros Paryžiuje metu kardinolas Roncalli policijos didžiam nustebimui, kuri jam kaip diplomatui priklausė, apsilankė civiliniais rūbais Didžiojoje ložėje, kur jis rado ir jėzuitą Riquet (S. 80).