Populiarus įvadas į hiperdimensinę fiziką pagal Davidą Wilkocką | 2020 rugsėjo 6 d.

D. Wilkocko darbas klasikinės fizikos kontekste

Aptarsime mus supančios realybės, pasaulio ir žmogaus jame vietos sampratą pagal Davido Wilkocko knygą "Epochų poslinkis" ("Сдвиг Эпох"; https://divinecosmos.e-puzzle.ru). D. Wilkockas yra vienas žymiausių amerikiečių ezoterikų. Jis vadovaujasi hiperdimensinės (hipererdvinės) fizikos samprata, remdamasis žymiausių šiuolaikinių mokslininkų (fizikų, astrofizikų, biologų, biofizikų, kibernetikų, sociologų, istorikų, lingvistų ir kitų sričių mokslininkų) darbais, taip pat ezoterikų, kontaktuojų su nežemišku protu (pav. Edgaro Keisi, Seto medžiaga, Ra medžiaga ir savo paties kontaktais su nežemišku protu. Vadinamasis Ra mokymas arba Vienio įstatymas jam labai svarbus. Jo atsiradimas neatsiejamas nuo Don Elkinso (1930 - 1984) - profesoriaus, filosofijos mokslų daktaro, fiziko ir inžinieriaus, pasišventusio NSO fenomenų tyrimams. 20 metų jis dėjo pastangas vadinamuoju čenelingo būdu užmegzti kontaktą su nežemišku protu, įvesdamas kontaktuotojus į transą. Geriausias jo kanalas Karla Riukert telepatiniu būdu užmezgė ryšius su dvasinių būtybių grupe, įvardijusia save Ra, milijonus metų toliau pažengusia už žmoniją.

Vienio mokymas kardinaliai kertasi su oficialia iki šiol galiojančia klasikine niutioniška fizika, ar ją kiek pakoregavusia kvantine fizika. Mokyklose iki šiol materija suvokiama kaip sudaryta iš griežtai struktūruotų dalelių. Iš tiesų nėra tokių kietų pastovių dalelių, vadinamų atomais. Bent jau jo sudedamosios dalys kaip protonai, neutronai ir elektronai ir kitos subatominės dalelės niekada nebuvo užfiksuotos tiesiogiai, t.y. nufotografuotos, nufilmuotos ir vienaip ar kitaip regimos žmogaus. Tokiai materijos sampratai kardinaliai prieštarauja ir kvantinė fizika, kurios ortodoksali (visuotinai priimtina) versija vadinama Kopenhagos teorija arba doktrina. Šios doktrinos esminiai teiginiai yra neapbrėžtumo ir nelokalumo principai, pagal kuriuos išeitų, kad elementariosios dalelės vienu metu yra ir dalelės, ir bangos (t.y. kvantiniame lygmenyje stebimi reiškiniai turi ir dalelių, ir bangų savybes) ir jų negalima arba apibrėžti (nusakyti judėjimo kiekio), arba nustatyti jų buvimo vietos vienu metu (nelokalumo principas). Kvantinė fizika atskleidė mikrorealybės paradoksalumą, kurio nesugebėjo paaiškinti. Mikro (kvantiniame) lygmenyje vykstantys procesai gali būti nusakyti tik matematiškai arba sociologiškai (stochastinis, tikimybinis aiškinimas), o sąveiką tarp elementariųjų dalelių nusako 4 branduolinės jėgos (2 stipriosios ir 2 silpnosios). Taigi dabar visuotinai priimta fizika kalba apie elektromagnetines ir gravitacines jėgas bei elektromagnetinį bei teoriškai gravitacinį lauką, bet deklaruoja, kad nėra terpės, kurioje šios jėgos ir šie laukai veikia. Tai labai paradoksalus pasaulėvaizdis. Kyla natūralus klausimas: kas banguoja? Kas tas objektas, kuris banguoja? Pav. kalbama apie gravitaciją, kuri pagrindžia ištisų žvaigždžių ir planetų sistemų egzistavimą, bet nepateikia jokio paaiškinimo kaip ta gravitacija veikia. Kaip, kokiu būdu Saulė gali traukti planetas, o jos savo palydovus, jei nėra terpės, kurios pagrindu galėtų vykti ta gravitacija (trauka)? Kas ta gravitacija? Žinoma, pradėta kalbėti apie specifinį gravitacinį lauką ir specifines daleles - gravitonus - bet visa tai tik spekuliacijos, kurios galiojančiame pasaulėvaizdyje - atskiros kietos dalelės (atomai bei subatominės dalelės), jungiamos keturių jėgų visiškame vakuume, visiškai tuščioje erdvėje neveikia, likdamos tik fragmentiniais aiškinimais. Galiausiai kas yra šviesa - dalelės (fotonai) ar bangos?

Eterio teorija ir sąmonės vienetai: nauja realybės samprata

D. Wilkocko hiperdimensinės fizikos samprata iš plaukia iš mokymo apie Vienį. Pagal jį mus supantis pasaulis yra dieviškas ir visiškai susijęs su Pirmine Būtybe, Esatimi. Hiperdimensinėje fizikoje esama daugelio išmatavimų, kurių kiekviename - gyvos būtybės. Ra teigimu žmonės Žemėje gyvena 3 išmatavime, o yra dar 4 aukštesni kelyje į Vieną Kūrėją. Vienis yra Gryna Balta šviesa, o iš kitos pusės - jis pradinis garsas "OM". Apčiuopiamos būties pradžia - pradinė Vienio vibracija "oktavoje" (aštuoniais taktais), kurios išdavoje atsirado moteriška figūra. Ra pabrėžia, kad už visų reiškinių slypi septynetas, septyni skaičiai, o su Vieniu - aštuonetas. Taigi visa ko pagrindas - oktava. Oktava žinoma ne tik muzikoje (aštuoni tonai), bet ir pačiuose įvairiausiuose fizikiniuose, cheminiuose, astronominiuose, biologiniuose reiškiniuose. Iš šviesa, ir garsas tėra vibracijos funkcijos. Garsas - oro molekulių vibracija, o šviesa - paties skysčio pavidalo eterio vibracija. Vienas pradinis garsas suskilo į grynus tonus. Taip pat šviesa yra tos energijos raiškos forma. Ir čia išryškėja santykis su oktava: yra septynios vaivorykštės spalvos ir priedo balta, vienijanti kitas. Vibracija sukelia bangas, kurioms reikia terpės. Geometriniai kūnai vėlgi turi skaitmeninę išraišką: turi atitinkamą briaunų, plokštumų, kampų, viršūnių skaičių. Vadinasi juos apibūdina tam tikri skaičiai, kuriuos nusako vienokie ar kitokie santykiai. Lygiai taip pat kaip galimi santykiai tarp muzikinių tonų, sudarančių muzikinę oktavą. Planetos yra sąmoningos, egzistuoja jose gyvenančių būtybių kolektyvinė individualybė. Gravitacija turi ne tik fizinę, bet ir metafizinę reikšmę - tai judėjimas į centrą arba Vienybę, Vienį. Kai kūriniai pasiekia reikiamą dvasinės gravitacinės masės lygmenį, jie ima trauktis į centrą, šviesai, iš kurios jie padaryti, siekiant savo šaltinio.

XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje sukurta ne viena teorija, kuriomis bandoma priartėti prie vieningos realybę aiškinančios teorijos, tačiau bent jau oficialiajame lygmenyje prie tokios nepriartėta. Visų pirma reiktų paminėti "stygų" teoriją, tachioninių laukų ("tachion" - besisukančios sferos) teoriją, tamsiąją materiją ir kt. Perspektyvi yra superstygų teorija, žinoma nuo 9 - o dešimtmečio vidurio. Pagal ją atomų egzistavimą apsprendžia nepaprastai mažos stygos, virpančios 10 lygių dažnumu. Joje tai, kas klasikinėje fizikoje laikoma vakuumu, suvokiama kaip vibracijos. Manoma, kad vakuumas yra keturiuose erdvės išmatavimuose ir viename laiko išmatavime. Šviesa - penkto lygmens vibracija. Įsivaizduojama, kad energija pereina per milžiniškos koncentracijos foninę eterio energiją. Daugybę kartų už protonus mažesnės "stygos" - tai bangos, judančios eteryje (rusų mokslininkai jį vadina ir "torsioniniais laukais"). Stygos vibruoja ir vibracijos rezultatas yra ypatingas rezonansas arba dalelė. Styga tokia maža, kad neįmanoma atskirti stygos ir dalelės. Tai pažangiausia fizinė teorija, XXI a. fizikos pavyzdys.

Galiausiai sugrįžtama prie "eterio" teorijos. Iki XIX a. visiems buvo aišku, kad bet kokių jėgų veikimui reikalinga terpė. Ji dažniausiai vadinta eteriu (graikiškai reiškia "spindėjimas"). Būtent sugrįžimas prie jos ir yra revoliucingiausias dalykas, galintis tapti pagrindu vieningai teorijai. Kazimiero efektas, garso liuminiscencija, antigravitacijos pagrindu veikiantys prietaisai rodo, kad tokia energija turi egzistuoti. Todėl šiuolaikiniai tyrinėtojai grįžta prie termino "eteris". Ši sąvoka apibūdina realybę, kuri slypi už visų fizikinių, biologinių ir galiausiai psichologinių reiškinių, dalelių bei įvykių - energija, kuri turi skysčio savybių - yra taki, banguoja ir virpa. Taip atsiranda terpė visų šiuo metu žinomų fizinių jėgų raiškai. Tai, kas vadinama erdve faktiškai yra eterinė energija. Toliau labai svarbu, kad ši jėga yra protinga. Ji kyla iš Vienio ir reiškiasi kaip sąmonės vienetų (fiziškai kaip kaip labai mažų sferų) visuma. Kai Vienis plečiasi, sąmonės centrų daugėja, o kai traukiasi, tie Sąmonės centrai grįžta į Vienį. Sąmonės centrai formuojasi skystoje terpėje natūraliai kaip energijos bangavimo padarinys, veikiant įprastiniams ir kitur stebimiems skysčio procesams. Šie vienetai nėra stabilūs. Jie neturi pastovaus "namo" (astrologinis terminas). Jie gimsta kaip reakcija į emocinį aktyvumą. Sąmonės vienetai tai forma, kurią įgauna emocinė energija, mūsų norai. Jie turi ir elektromagnetinę išraišką ir vėliau tampa tampa jautrumo šviesai priežastimi. Šie venetai turi laisvą valią. Sąmonė yra kiekviename vienete, nepriklausomai nuo jo dydžio - molekulėje, ląstelėje, planetose, žvaigždėse, galaktikose. Už sąmonės vienetų struktūrų esantys torsioniniai laukai labai primena hipotetines gravitacines bangas. Sąmonės vienetų apimtis nuolat keičiasi - jie plečiasi ar traukiasi. Vienetai skleidžia šilumą, todėl juos galima matyti infraraudonuose spinduliuose. Sąmonės vienetai nuolat tarpusavyje sąveikauja: susilieja su kitais vienetais, pritraukia arba atstumia kitus. Tas jų judėjimas toks greitas, kad mes negalim jo fiksuoti, todėl eksperimentų metu užfiksuojami tik "debesys". Individualių vienetų beveik neįmanoma aptikti, užfiksuoti ir todėl, kad jie nuolat tampa kitų vienetų dalimi, plėsdamiesi ar traukdamiesi, keisdami poliariškumą, pulsuodami. Emocinis intensyvumas keičia magnetinių polius. Tai vyksta lygmens ciklui baigiantis. Už viso to slypi ritmas. Ritmai turi reikalo su emocine energija. Būtent emocinės energijos ritmas ir išlaiko sąmonės vienetus kartu. Sąmonės veneto atsiradimas - tai pradinė, unikali, individuali ir konkreti emocinė energija. Ji tampa vartais į fizinę materiją. Ji pagimdo be galo mažą sferą pirmo tankumo - tašką. Tada momentaliai formuojasi lygiašonis trikampis. Tam tikras sąmonės vienetų intensyvumas ir polių santykis tarp vienetų ir jų grupių suspaudžia energiją į kietą formą. Motyvuojantis faktorius - emocinė energija. Tai paaiškina ir telekinezę: telekinezė ne kas kita kaip sugebėjimas kontroliuoti "sąmonės vienetus", jų išvedimas iš gravitacinio pulsavimo fazės. Svarbiausia, kas įgalina telekinezę - mentalinė vizualizacija. Tikėjimo galia ir formuoja emocinę energiją. Sąmonės vienetas gali keisti vidinį poliariškumą, prisitaikydamas prie poliariškumo to vieneto, su kuriuo jungiasi. Energetinio intensyvumo momentas gali labai keistis. Jis gali būti nepakankamas materijos pagrindui formuoti, bet pakankamas projektuoti naują sistemą, kurios materializacijai reikia mažesnio intensyvumo. Būtent vidinis aš formuoja fizinį pasaulį ir kuria stimulus išorinio ego palaikymui sąmoningame lygmenyje. Taigi, sąmonės vienetai formuoja fizinę realybę- materiją, kuri tokiu būdu yra aukštai sąmoningo vidinio aš šalutinis produktas. Mes faktiškai gyvename kolektyvinėje vizualizacijoje arba trimatėje minties hologramoje. Net ir pastatai iš esmės yra tik nuolat virpantys sąmonės vienetai, organizuoti ir saugomi kolektyvinėmis visuomenės narių vidinių aš pastangomis. Tai sustingusios fizinės materializacijos būsenos. Kuo tankiau gyvenama vietovė, tuo didesnis torsioninio lauko užtaisas yra pastatytuose toje vietovėje fiziniuose objektuose. Kiekvienas individas vaidina savo rolę projektuojant sąmonės vienetus fizinėje realybėje. Fizinis kūnas - vidinio aš projekcija. Kūnas auga iš vidinio aš. Todėl vidinis aš traktuodamas fizinę realybę kaip išmatavimą, kuriame jis išreikš save, pirmiausia siekia formuoti ir saugoti fizinį pagrindą. Sąmonės vienetai nuolat kuriami sąmoningos energijos, todėl tai reiškia, kad mes juos nuolat kuriame savo mintimis. Jie turi emocinį užtaisą. Kiekvieną vibracinį lygį galima prilyginti archetipui, skirtam konkrečiai pamokai, kuri turi būti išmokta dvasiniame, mentaliniame ir fiziniame lygyje. Galima prisiminti ir Taro kortas, kurios remiasi Kabala, sefirotų teorija. Konkretūs archetipai (kortos) - tai tam tikros emocinės fazės, susijusios su sąmonės vienetais. Korta veikia kaip magnetas, užprogramuotas emocinio užtaiso. Štai kodėl eterinė energija gali veikti asmenybę ir būtent tai nagrinėja astrologija.

Kiekvienas sąmonės vienetas funkcionuoja milžinišku greičiu cirkuliuodamas visuose oktavos išmatavimuose. Vis dėl to jis yra labiau sufokusuotas į vieną išmatavimą, nors ir lieka susijęs su visais išmatavimais, kurie yra persipynę. Tačiau mūsų realybės suvokimas ir mūsų mintys sulaiko tą realybės lygmenį, kuriame egzistuojame savo fiziniu kūnu. Mūsų kūnai ir mūsų protai kuria mūsų pasaulį, fokusuodamiesi tik į trečią išmatavimą.

Šios energijos kontekste suvokiama realybė, materija yra holografinė (būsena, kai kiekviename mažiausiame realybės fragmente atsispindi visa realybė). Ši eteriu galima vadinti energija turi skaitmeninę, garso (muzikinę) ir geometrinę dimensijas. Ji turi takios vibracijos savybių. Ją galima vadinti "nulinio taško energija", "virtualių dalelių srautu". Mes žinom, kad egzistuoja begalės dalelių, kurių egzistavimas toks trumpas, kad jų beveik neįmanoma užfiksuoti. Jos neturi prasmės. Yra tik nuolatinis bangavimas, vibravimas. Vibracijos principai yra fundamentaliausi suvokiant eterį. Kaip jau sakyta šios energijos svarbiausia charakteristika - išmatavimų oktava: aštuonetas koncentracijos lygių arba tankių. Kiekvieną lygį charakterizuoja skirtinga vibracijos forma: šviesa, garsas, geometrija. Eteris apima didžiulę jūrą energetinių "vienetų":, kuriuos kaip jau sakyta galima vadinti sąmonės vienetais. Remiantis harmonijos ir vibracijos dėsniais šie vienetai palaiko sferos formą (lauką), tačiau charakteringos kiekvienam "tankiui" ar išmatavimui vibracijos suteikia tam laukui skirtingą "spalvą", "garsą" ir geometrinę struktūrą. Kaip jau sakyta, sąmonės vienetai gali būti maži kaip subatominės dalelės ir dideli kaip Visata.

Beveik visa tai, ką mes žinome apie realybę iš kvantinės fizikos, t.y. įsivaizdavimas, kad visa tai, ką mes matome Visatoje yra sudaryta iš mažų atomo dalelių ir kitų elementariųjų dalelių, neteisinga. Nėra jokių realių dalelių. Esama daugybė pavyzdžių, kurie liudija, kad atomai susilieja į konglomeratą, praranda savo identitetą. Todėl prasmingiau kalbėti ne apie pastovias, stabilias daleles, o apie geometrines formas. Tokioje substancijoje yra mikroklasteriai ir kvazikristalai, Boze-Einsteino kondensatai, turintys geometrines charakteristikas.

Apie į skystį panašią energiją (substratas, žinomas visoje Visatoje) galima mąstyti kaip apie Vieno Begalinio Kūrėjo "kūną". Pačiame subtiliausiame lygmenyje ši energija sudaryta iš to, ką ką Vladimiras Ginzburgas vadina "lauko burbuliukais" - smulkiomis energijos sferomis, kurios sukasi viena apie kitą, sūkuriuojasi ir verčia terpę elgtis kaip skystį. Mokslas tą terpę vadina virtualių dalelių srautu, nulinio taško energijos lauku, kvantiniu fiziniu vakuumu, superstygomis, tamsiąja materija. Būtent ši energija atsakinga už materijos sukūrimą. Ji yra sąmoninga ir jungia Visatą į vieną Pirminę Būtybę. Kai tik ši energija susikondensuoja į organizuotą paterną (formą), ją galima traktuoti kaip protingą gyvybę. Atviresni naujoms teorijoms tyrinėtojai patyrė šios energijos veikimą savo laboratorijose ir įvairiai įvardijo. Pav. Wilhelm Reich - "orgonine energija". Dvasiniai mokytojai vadino ją ir "dvasine energija", "gydančiąja energija"., "šventąja dvasia". Žmogus taip pat turi kiaušinio formos "energetinį kūną" - aurą. Rusų mokslininkai darė tyrimus su šia energija (tachioniniais ar torsioniniais laukais) ir sukūrė prietaisus, naudojančius šią energiją, t.y., dinaminius torsioninius generatorius (pav. modelis "Komfort - 7JI"). Ši energija naudojama kūnui, protui ir dvasiai išgydyti. Gravitacinius/torsioninius laukus galima pasitelkti laisvajai energijai išgauti, antigravitacijai arba teleportacijai. Šios energijos bangos juda spiralėmis (neišvengiamai dėl to spiralė yra senosios simbolikos atributas). Egzistuoja septyni svarbiausi šios energetinės terpės tankiai arba lygiai. Jie susiformuoja dėl skirtingo vibracijų skaičiaus konkrečioje srityje. Kiekviename iš septynių lygių yra sublygiai ir taip iki begalybės. Tos pačios vibracijos taisyklės atsakingos už septynias spektro spalvas ir septynius oktavos tonus. Apie eterį taip pat galima galvoti kaip apie šviesą. Todėl senosios civilizacijos analizavo garsą ir spalvas. Pasak Roberto Loloro ląstelės dalijimosi procese egzistuojantis pakitimų ciklas taip pat susijęs su septyniomis fazėmis ir septyniais intervalais. Egzistuoja septynios stadijos arba dažniai, verčiantys ląstelę dalintis. Po to, aštuntojoje fazėje jau atsiranda dvi ląstelės - galutinė fazė. Ir atome matoma oktavos struktūra - perėjęs oktavos slenkstį atomas tampa kitu periodinės elementų lentelės elementu. Bet kur Visatoje yra visi šie lygmenys arba tankiai, tačiau visais atvejais yra viens dominuojantis tankis kitų atžvilgiu.

Šios energijos judėjimas yra spiralės pobūdžio. Tai matoma ir DNR. Kai mes judame iš vieno tankumo į kitą, keičiasi mūsų DNR struktūra. Spiralės pavidalo torsioninės (besisukančios) energijos bangos eteryje jau turi DNR šabloną, kas suformuota Galaktikos proto. Šios spiralinės bangos daro įtaką materijai subtiliomis jėgų srovėmis. Aplinkui esantys laisvieji elementai pagaunami spiralinių bangų srautų ir automatiškai suorganizuojami kaip aminorūgšyts ir DNR. Vienas iš mokslininkų, dirbančių su DNR nustatė, kad galaktikoje nuolat vyksta DNR formavimasis. Didesnis energijos kiekis gali pakeisti DNR, t. y. įvyktų fizinė transformacija, mutacija. Dr. Ju. V. Czian Kančžen sugebėjo tokiu būdu paversti vištą antimi (net atsirado ir plėvė tarp kojyčių pirštų). Taigi, spiralinės torsioninės bangos ir yra tikrieji DNR molekulės architektai. Genetika gali pasikeisti vieno gyvenimo eigoje. Rūšių evoliucija vyksta automatiškai pereinant iš vieno energijos tankio/lygio į kitą. Kiekvieną kartą kai tai įvykdavo, į istorijos areną išeidavo toliau pažengusios rūšys.

Rusų mokslininkų Gariajevo ir Poponino tyrimai parodė, kad DNR molekulę patalpinus į cilindrą ir praleidus per ją šviesą, DNR ims pritraukti šviesą ir sukti ją į spiralę. Ir net pašalinus DNR molekulę, šviesa ir toliau sukasi spirale ("fantominis DNR efektas"). Tai yra DNR "emocinio noro priimti šviesą" pasireiškimas. Šviesos greitis susijęs su spiraline geometrinių formų prigimtimi, kurią gerai žinojo gematrijos autoriai. Kvadratinė šaknis iš 5 yra tangentas: 186234,09485 - tai šviesos greitis ore. O visų Platono kūnų (apie juos vėliau) vidinis išmatavimas - funkcija fi (kvadratinė šaknis iš 2, 3, 5). Taigi slaptos matematinės šviesos savybės atskleidžia jos judėjimą spirale. Spiralinės "superstygų" linijos energijos jūroje (eteryje), formuoja Platono kūnų karkasą. Kvadratinė šaknis iš 5 - santykis, atveriantis kelią šeimai santykių, žinomų kaip Aukso santykis, platonikų laikytas dieviškumo idealu.

Taigi labai svarbus būtent spiralinis energijos tekėjimo pobūdis, kuri fraktalais (Mandelbroto figūromis) gaubiasi į sferas ir kuriose formuojasi į geometrines figūras. Šviesa juda apvalios trimatės bangos forma, spirališkai besisukančios iki atitinkamo aukščio. Šviesos spiralė prasideda bangos viduryje (tarsi sferos šiauriniame poliuje). Banga auga iki maksimalaus aukščio, o paskui iki vidurio, pasiekdama sferos ekvatorių. Po to formuojasi antroji pusiausfera, kai banga nusileidžia iki žemiausio taško ir vėl pakyla iki vidurio. Todėl harmoniką galima būtų išmatuoti kaip "dalelę", sferą arba "bangą". Tyrinėtojas Briusas Keti išsprendė dalelės-bangos dualumo problemą.  Jis pavaizdavo bangą kaip dvimatę sistemą, judančią spirale iš kairės į dešinę ir iš viršaus žemyn. Faktiškai "bangos" - tai superstygos. Bangos turi gauti pradžią centriniame Vienio taške. Procesas toks: sąmonės vienetai susiformavę iš superstygų, juda spirale ir išsiplečia į sferinę formą iš centrinio taško ar branduolio. Tam, kad vizualizuoti materiją kuriančius sūkurius, reikia įsivaizduoti tornado formos sferą su žiotimis, kurios siaurėja į centrą. Energija sfera teka iš viršaus ir apačios per žiotis. Ta sfera kaip riestainis - technikoje jis vadinamas sferiniu toru. Misterijose toras buvo vadinamas "orfikų kiaušiniu" (apie kiaušinį besisukanti gyvatė, vaizduojanti besisukantį torsioninį lauką).

Roberto Loloro knyga "Sakralinė geometrija" puikiai parodo kaip baziniai vibraciniai santykiai pasireiškia visose gyvenimo formose - sraigių kiautuose (Nautiliaus kriauklė - geriausias spiralės fi iliustracija), augaluose ir net žmogaus kūno proporcijose. Fi skaičiaus spiralės, kvadratinė šaknis iš 2, 3 ir 5 taip pat emanuoja iš sferos centro. Tai bazinės spiralės, kurios apsprendžia santykius tarp Platono kūnų. Geometrinių kūnų viršūnės sferoje duoda koordinates spiralei, prasidedančiai centre. Tokios spiralės yra "realios" energetinės struktūros ir yra viena iš torsioninių laukų formų. Ra teigimu ir sąmonės evoliucija oktavoje vyksta kylančia spiraline šviesos linija. Ta pati matematinė progresija atsispindi 6 trikampių matematinėje progresijoje, prasidedančioje iš centro.

Hanso Jenny eksperimentai (jų rezultatus jis apibendrino vadinamuoju kimatikos mokslu) rodo, kaip garso dažniai turi sugebėjimą organizuoti tvarkingus emulsijos paternus hidrodinaminėje dispersijoje. Garsas tai įrankis, kurio pagalba vibracijų dažniai organizuojami į griežtus erdvinius ir geometrinius paternus. Jenny galutinai įrodė kokios svarbios yra geometrinės formos sferoje. Taip pat ir dviejų gretimų natų santykis bus apibūdinamas spirale. Taigi kiekvienas garsas turi trimatį geometrinį komponentą. Taip pat ratais javų laukuose aukštesnis protas bando atkreipti mūsų dėmesį į universalios harmoninės sistemos egzistavimą. Tuos ratus tyrė matematikas Džeraldas Houkinsas. Jis nustatė, kad dauguma geometrinių struktūrų buvo įrašytos į apskritimus, o tos formos tai trikampiai, kvadratai, šešiakampiai. Mes žinom, kad DNR molekulė patalpinta į cilindrą su šviesa pritrauks fotonus ir privers juos spirališkai suktis apie save ir tas spiralinis sukimasis tęsis net ir tada kai DNR pašalinama. Spiralinė šviesos linija ir yra ne kas kita kaip pagrindinis sąmonės vieneto statybinis blokas.

Kiekvienas atomas turi tam tikrą egzistavimo laipsnį įvairiuose lygmenyse, bet turi tendenciją "fokusuotis" tame lygmenyje, kurį mes galim priimti. O kadangi tai sąmoninga energija, žmogus gali kurti fizinę materiją vien savo sąmoningu ketinimu. Tokie energetiniai laukai struktūruoja visus lygmenis Visatoje nuo atomo, ląstelės iki žmogaus kūno organų, Mėnulio, planetų, žvaigždžių, galaktikų. Ir kiekvienoje net mažiausioje subatominėje dalelėje yra visa kūrinija (hologramos principas). Pradedant nuo pirmos plotmės - elementų pasaulio, kylama prie aminorūgščių ir DNR fomavimosi. Antrasis lygmuo apima formas, kurias mes vadiname gyvomis - augalai, gyvūnai, paukščiai, žuvys. Jie jau turi sąmonę, bet dar nedisponuoja individualumo suvokimu - egzistuoja grupinė sąmonė. Jų sąmonė dalijama tarp visų gyvūnų atitinkamos rūšies - tai ir yra vadinamasis "grupinis protas". Yra atliktas "šimtosios beždžionės" bandymas: kai tik kas šimta beždžionė įvaldo vieną ar kitą įprotį, jis tampa visos beždžionių populiacijos savastimi, nepaisant to, kur tos beždžionės begyventų. Tai susiję ir su telepatija. Kodėl mes, žmonės, negalime bendrauti mintimis? Todėl, kad mes vis dar disponuojame "grupine sąmone", iš kurios mums evoliucijos eigoje reikia išsivaduoti, susiformuojant individualią sąmonę, o tam mums reikia prarasti sugebėjimą susilieti į grupinę sąmonę, kuri neleidžia individams išvystyti savo sugebėjimų.

Planetos taip pat vystosi nuo vieno tankio prie kito. Planetos, žvaigždės, galaktikos ir visa matoma Visata yra atskiros sąmoningos individualybės, būtybės, daug labiau išsivysčiusios nei atskiri žmonės. Galaktika dalijasi į tankumo zonas arba sektorius. Žvaigždžių sistemos eterio tankumas didėja arba mažėja priklausomai nuo to, per kokią zoną ji pereina. Laiko ciklai apsprendžia per kiek laiko planetinė sistema pereis vieną ar kitą zoną. Žvelgiant iš skystosios energijos egzistavimo perspektyvos Saulė ir kitos žvaigždės nėra karštas dujinis kūnas, kuriame vyksta branduolinės reakcijos, tačiau greičiau kanalas, pro kurį veržiasi į Saulės sistemą energija, kuri čiurkšlėmis sukdamasi spirale formuoja planetas. Planetos juda spiralėmis, nes Galaktika sukasi ir judina Saulės sistemą pirmyn kaip vienetą. Jeigu pasižiūrėtumėm į planetos orbitą tuščioje nejudančioje erdvėje, pamatytumėm spiralę. Protingos energijos plėtimasis vyksta iki tokio laipsnio, kol dvasinė prigimtis arba masė nepakviečia jos į vidų, t.y. kol ji vėl nesusitraukia. Toks yra realybės ritmas. Neatsitiktinai Ra apibrėžia besiplečiantį Šviesos judėjimą kaip "spiralinį Šviesos judėjimą aukštyn". Anot tyrinėtojo Keti realybėje yra tik Šviesa arba "dvasinė masė". Kai iš branduolio išlaisvinamas devintas atomas, atomui nelieka nieko kito kaip pereiti į kitą oktavos dažnį. Šviesos bangos kuria ir sferas. Keti faktiškai atskleidė Bendrosios Lauko teorijos kodą, paversdamas Einšteino lygtį šviesa. Visa matoma ir nematoma materija Visatoje sudaro Bendrąjį Lauką, kuris yra Gryna Šviesa.

Geometriniai kūnai kaip eterio energijos raiškos būdas

Sąmonės vienetai reiškiasi visų pirma kaip geometrinės figūros. Geometrija - tai matomas vibracijos rezultatas. Pirmas geometrinis kūnas - sfera. Visata turi sferos formą. Sfera gali būti suspausta į tašką, neturintį laiko ir erdvės. Laisvame kritime skystis natūraliai formuojasi į sferą, nes spaudimas iš oro skystį veikia iš visų pusių. Kad tokios geometrinės formos (kūnai) egzistuoja puikiai įrodo H. Jenny bandymai su vibracija vandenyje ar smėlyje ir jų pagrindu išryškėjančiomis geometrinėmis figūromis (kimatika). Jenny darbai parodė, kad kai skystis sferos formoje vibruoja grynais garso dažniais, t.y. pagrindinėmis oktavos vibracijomis, skystyje atsiranda geometrinės figūros, žinomos kaip koloidai. Taigi geometrija svarbiausia vibracijos charakteristika. Yra 5 svarbiausios trimatės geometrijos arba Platono kūnai: oktaedras, žvaigždinis tetraedras, kubas, dodekaedras, ikosaedras. Geometrinių kūnų reikšmės realybėje paslaptis kuopščiai saugoma iki šiol slaptųjų draugijų. Jų nariai sąmoningai ateina į mokslinių institutų valdžią su tikslu įtakoti tyrimus taip, kad nebūtų tiriami laisvosios energijos/antigravitacijos klausimai. Tokios pastangos ryškios nuo XIX a. (tai puikiai atskleidė Ričardas Hoaglendas). Džeimso Klarko Maksvello lygtys buvo naudojamos kaip būdas atsisakyti tirti slaptas vidines elektromagnetinių bangų struktūras, nors analizuojant 200 jo lygčių - "kvaternionų" - mes pamatome tetraedro geometriją sferos viduje. Būtent tai yra elektromagnetinės bangos pagrindinė struktūra, apsprendžianti bangos elgesį judėjimo metu. Kai tik mes priimame skysčio pavidalo energijos įvairaus tankumo lygmenyse egzistavimą, mes iš karto suvokiame, kad skirtingose "grynose" vibracijose atsiranda geometrinės figūros. Geometrija vienintelis svarbus eterio elgsenos aspektas kalbant apie jos sugebėjimus kurti stabilias struktūras, tokias kaip kristalai. Be geometrijos materija būtų neįmanoma, nes būtent geometrija leidžia "lauko burbuliukams" (kurie yra ir sąmonės vienetai) susirinkti į organizuotus paternus, sukuriant konkrečias molekules. Nors įprastai mes galiom matyti tik kristalines struktūras, mikroklasterius ir kvazikristalus, geometriniai paternai sukuria aiškiai išreikštas "įtampas" arba spaudimo zonas eteryje, kurios daro įtaką aplinkai. Pav. jėgos vandens sukūryje: skystis gali turėti stipresnes ir silpnesnes jėgas. Taigi, geometrinės figūros yra viena iš skysčio savybių. Šie dariniai paslėpti visur fizikoje - kvantinėje, biologinėje ir kosmologinėje. Būdinga Platono kūnų savybė yra ta, kad jų viršūnės tiksliai susilieja su sferos paviršiumi. Šiuose kūnuose visi kampų išmatavimai yra vienodi, kiekviena briauna ir paviršius turi tą pačią formą. Būtent šie geometriniai kūnai ir formuoja vibruojančią energijos sferą.

Bangos yra dinaminės arba statinės. Svarbus yra bangos ilgis, aukštis, dažnis. Labai svarbu, kad bangose (banguojant) atsiranda neutralios vietos, kur bangos galia tarsi neutralizuojasi (tai ir yra vadinamosios nulinės energijos egzistavimo pagrindas). Tai tarsi jėgų neutralizacijos taškai. Ir pasirodo tos vietos tai sferoje išryškėjančių geometrinių kūnų viršūnės. Linijos tarp jėgos centrų daugiau įsivaizduojamos (tačiau, kaip matėme, realiai matomos kai kurių bandymų metu).

Bangą apsprendžia ilgis (atstumas tarp dviejų bangų viršūnių), dažnis (bangų viršūnių skaičius per sekundę) ir amplitudė (bangos aukštis). Kai sferos viduje yra trimatė geometrinė banginė forma, bangos ilgis ir dažnis bus atstumas tarp skirtingų mazginių taškų sferos paviršiuje. Jei padidintumėm lauko intensyvumą (amplitudę), padidėtų pati sfera. Tai paaiškina kodėl tokios struktūros egzistuoja nuo mažiausių kvantinių darinių iki Visatos. Be to, skysčio pavidalo eteryje dažnių padidinimas pasireikš tuo, kad didės sferos apimtys ir viena geometrija pasikeis į kitą. Kiekviena nauja geometrija didesnė už esančias joje. Kodėl sferos paviršiuje susiformuoja taškai ar kūnų viršūnės su tuos taškus jungiančiomis linijomis? Taip yra todėl, kad kiekviena banga turi taškus, žinomus kaip "mazgai", kur nėra judėjimo. Tai lengva pamatyti sinusoidinės bangos pavyzdžiu: pavyzdžiui ežere lėtai judanti nepertraukiama S formos kreivė. Arba jei paliesime gitaros stygą, pamatysim, kad joje yra sritys, kuriose nėra judėjimo. Šios sritys vadinamos "mazgais". Tas pats kvantinėje mechanikoje. O tie mazgai ir yra Platono kūnų viršūnės. Jos ten, kur sferoje mažiausias vibracijų skaičius. Šiuose taškuose koncentruojasi milžiniška energija, kuriama aplinkinių zonų, iš kurių energija stumiama į tas "laisvas" zonas su žemu spaudimu. O trumpiausias atstumas tarp mazgų - tiesi linija. Todėl kai tik atsiranda mazgai, atsiranda ir jėgos linijos tarp jų, o kai visas linijas stebime kartu, atsiranda geometrinis kūnas. Bangos gali būti stovinčios ir judančios. Jeigu yra skysčio zona, kuri lieka nekintanti ir turi savyje geometrinį įtampos paterną, tokia geometrija yra susijusi su "stovinčia banga".

Kalbant apie lygmenų oktavą (egzistuoja 8 pagrindiniai lygmenys), gali iškilti klausimas, kodėl Platono kūnų yra tik penki. Reikia žinoti, kad oktavos pradžioje ir pabaigoje yra sfera. Taip pat ir garso oktavoje paskutinė nata tiesiog priklausys kitam registrui. Analogiškai tam, kaip sfera pasirodo oktavos pradžioje ir pabaigoje ir artimiausias jai harmoninis partneris - ikosaedras - pasirodo oktavos antrame ir septintame lygmenyse. Ikosaedras senovės indų vadintas Puruša, simbolizuojančiu pirmąją formą. Vienis kristalizuojasi pasaulyje kaip Puruša. Ir ciklo pabaigoje vėl tampama Puruša. Universali moteriška jėga vadinama Praktiti ir yra dodekaedras arba šeštasis lygmuo (tankis). Trečiojo lygmens forma - oktaedras - tai vibracinis lygis, kuris įgalina pagrindinę nematomą energijos struktūrą, iš kurios sukurti mūsų atomai ir molekulės. Bet dažniausiai vibracijos nematomos. Lygiai kaip nematome "nulinio taško energijos", sukuriančios virtualias daleles" - protonus, neutrinus ir elektronus - kurie nuolat atsiranda ir išnyksta, nors ir žinome, kad jie turi egzistuoti. Kalbant apie realybės (vibracijos) lygmens ir geometrinio kūno atitikmenį, reikia pastebėti, kad iš tiesų mūsų lygmenyje mes turim visus Platono kūnus, atstovaujančius visus lygmenis, tačiau mūsų (trečiajame) lygmenyje stipriausia forma yra oktaedras. Jo viršutinė dalis identiška Egipto Didžiajai Piramidei. Visos piramidės pastatytos kaip eterio energijos fokusavimo priemonės. Materija elgiasi kaip kempinė, panardinta į vandenį - energija nuolat įteka ir išteka iš jos. Struktūros formą apsprendžia į ją įtekantys ir ištekantys eterio srautai.

Įdomu, kad kiekviena geometrinė forma natūraliai išauga viena iš kitos. Formos, sukuriamos energetinių vibracijų ir gali augti kaip kristalai. Daugybė mažų "lauko burbuliukų" teka vienas apie kitą. O sferinės bangos apmplitudė rodo, kad bangos "nulinis taškas" yra pačiame centre. Tai reiškia, kad banga nepaliaujamai plečiasi iš vienintelio taško į didžiulę sferą, o visi centriniai taškai yra sujungti vienas su kitu Vienyje, kuris yra tikrasis centras. Neatsitiktinai gnostiniuose mokymuose kalbama apie tai, kad kiekvienas iš mūsų turime savyje tobulą vieno kūrėjo "kibirkštį". Kiekviena energetinė forma pulsuoja iš taško į ikosaedrą, paskui į oktaedrą, po to į žvaigždinį tetraedrą, kubą, dodekaedrą, isokaedrą ir galiausiai grįžta į sferą. Sferinė energija milžinišku greičiu pulsuoja visose formose, plėsdamasi iš vienintelio taško, o paskui greitai susitraukdama į tą patį tašką. Nors sunku įsivaizduoti Visatą nuolat nepaliaujamai sugrįžtančią į vienintelį tašką milžinišku tašku ir vėl išsiveržiančią iš jo, būtent taip ir yra. Visa fizinė realybė tai iš esmės ta vibruojanti sąmoninga energija, todėl kiekvienas lygmuo (tankis) turi tik egzistavimo iliuziją. O iš esmės visi tankiai (lygmenys) persmelkia vienas kitą, todėl tai reiškia, kad aukštesni lygmenys nuolat daro įtaką mūsų gyvenamai trečiojo lygmens erdvei ir laikui. "Seto medžiagoje", perduotoje per Džein Roberts 1971 m. realybę siūloma įsivaizduoti kaip laidų tinklą, suorganizuotą taip, kad jei žiūrėtum per laidą, atrodytų, kad nėra nei galo, nei pradžios. Galima įsivaizduoti, kad laidai sudaro kubus ir tie kubai įstatyti vienas į kitą. Jie pereina vienas per kitą. Tad kubai - tik armatūra, reikalinga konkrečiam planui. Mes tiesiog sukuriame įsivaizduojamas linijas. Šios geometrijos nėra realios giliąja prasme - tai tik būdas išreikšti vibruojančios energijos harmoninius dažnius. Vienintelė tikra realybė - pati energija, o linijos tik šios energijos įtampos vietos ten, kur energija labiausiai sukoncentruota. Geometriniai kūnai nėra realija ta prasme, kad ją rastumėme kaip kokį metalinį karkasą. Tai - jėgų centrai.

Fiziniai pokyčiai vyksta per oktavą, aštuonias pakopas. Oktava matoma ir atomo elektronų orbitose. Kiekvienas "apvalkalas" turi išlaikyti maximum 8 elektronus, kad pakiltų į naują "apvalkalą" arba dažnį. DNR taip pat atitinka oktavos struktūrą. DNR perneša šviesą ir panaudoja ją spiraline forma. Ląstelių dalijimasis arba mitozė vyksta oktavos pavidalu - per 8 fazes su 7 intervalais. Karlas Munkas nustatė, kad gematrijos dažnių skaičiai, apibūdinantys garso vibracijas turi bendrus tangentus. Šviesos greitis sekundėmis išreiškiamas dviem tangentais. Tai leidžia nustatyti ryšį tarp šviesos, garso ir geometrijos. Svarbi Ričardo Leforso Klarko diamagnetizmo ir nulinio magnetizmo zonų teorija. Pagal ją magnetinio lauko centre vyksta poliariškumo pasikeitimas. Yra tokia "Bločo siena", kurioje šiaurinio poliaus spiralinė energija susitinka su pietinio poliaus spiraline energija ir perlieja viena kitą. Čia susikuria antigravitacija, magnetinės srovės nunulinimas ar jo krypties pasikeitimas. Tai galima tirti elektromagnetų pagalba. Bermudų trikampis yra to pavyzdys: vertikali šiaurės - pietų linija, perkertanti tinklą ir yra magnetinės energijos srautų priežastimi. Čia ir atsiranda "Bločo siena", pasireiškianti anomalijomis. Kažkas panašaus yra su vadinamuoju Oregono sukūriu, kur yra paslaptingas namas. Ten galima patirti gravitacines deformacijas: golfo kamuoliukas įdedamas į vežimas ir jei jo niekas nelaiko, jis ritasi aukštyn. Arba žmonės stovintys šalia stulpo ima suktis.

XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje labai suintensyvėjo ratų javų laukuose fenomenas. Netikėtai (dažniausiai per naktį) javų laukuose atsiranda keisti simboliai, kuriuose matomas ryšys tarp garso, spalvos ir geometrijos, neretai lydimi anomalių reiškinių. Indijoje nuo 1970 - ųjų pasirodė apie 10 000 ratų laukuose. Šiose sudėtingose piktogramose vaizduojami harmoningi eterinės geometrijos modelių šablonai, susiję su muzikinėmis proporcijomis. Taip akcentuojami harmoningi sąryšiai. Spėjama, kad jie atlikti greičiausiai mikrobanginio spinduliavimo būdu, tačiau pasiekiant tai, kad sausa žolė neužsidegtų. Barbery Castle (D. Britanija) ratai suformuoti ypač didžiuliame plote. Galimas dalykas, kad nežemiškas protas vadinamaisiais "ratais javų laukuose" moko mus įžvelgti visuotinė harmoniją. Tai hipererdvinės fizikos iliustracija.

Globalus Žemės energetinių jėgų linijų tinklas

Labai didelę reikšmę hiperdimensinei fizikai turėjo Žemės energetinių jėgų tinklo atskleidimas. Jis puikiai atspindi faktą, kad Žemę irgi formuoja geometrinis kūnas - teatraedras - kurio viršūnės tampa tinklo taškais. Būtent tyrinėtojas Briusas Keti atskleidė, kad NSO skrydžių trajektorijos sutampa su Žemėje esančiu jėgų tinklu, kurį formuoja Žemės rutulio sferoje esančio oktaedro viršūnės ir jas jungiančios jėgų linijos. Vidutinis atstumas tarp tinklo linijų sudaro 54,46 kilometro. Pervedus atstumą į jūrines mylias paaiškėjo, kad linijos nutolusios viena nuo kitos kas 30 jūrinių mylių. O 30 - harmoninis dažnis. Jūrinė mylia - viena dienovidžio minutė. 60 minučių arba 60 jūrinių mylių lygu vienam dienovidžio laipsniui, o visame sferiniame kūne - 360 laipsnių (kažkada pati Žemė galėjo turėti 360 dienų metus). Taigi kiekvienas ilgumos puslaipsnis yra potencialus NSO kelias. Keti taip pat nustatė, kad tinklo harmonikos paprastesnės, jei imame 27 "tinklo valandas" vietoj mūsų 24. Santykis 8: 9, t.y. kiekvienai 8 mūsų sistemos valandų atitinka 9 valandos harmoninėje sistemoje. 8 - oktavos pagrindas, o 9 - diatoninės muzikinės skalės pagrindas. 97200 padalinus iš 9 gauname 1080. Gematrijoje tai Mėnulio skaičius. O jeigu padalinsime 97200 iš 81 gausime 1200 - 12-os harmonika. 9720 galima sutrumpinti iki 972, o tai skaičius, kuris dalijasi iš 36. Viena iš Žemės kaip "harmonikos" interpretacijų - atstumas nuo jos centro iki vidutinės atmosferos lygio aukščio. Tai 4320 dienovidžio minučių, o 432 - pašventimo skaičius.

Briusas Keti įrodė, kad nežemiškos būtybės skrenda naudodamos geometrinį tinklą, pasireiškiantį kaip oktaedras, savo viršūnėmis pasiekiantį Žemės paviršių. Keturių briaunų geometrinis kūnas yra svarbiausia energetinė struktūra, atsakinga yuž tokius skirtingus reiškinius kaip debesų forma, vulkanai, Saulės dėmės, taifūnai. Globalaus Žemės tinklo energetinės linijos apsprendžia vėjų kryptis ir vandens sroves. Geometrinio tinklo formuojamas energetines jėgas - takus - Žemėje žinojo ir senosios civilizacijos. Neatsitiktinai beveik visos šventosios vietos pririštos prie tinklo, kurį formuoja 10 tarpusavyje susijusių trikampių, jungiančių visus 5 Platono Kūnus. Tinklo jėgos centruose vyksta paslaptingi anomalūs reiškiniai. Juos, galima paaiškinti tuo, kad tinkle susiformuoja natūralios eterinės jėgos.

Keti pademonstravo, kad sferinis tinklas sudarytas iš oktaedrų (ir iš dalie iš kubų). Hoaglendas prioritetą teikė tetraedrams. Jo tyrimai atskleidė idealiai apvalų energijos žiedą, supantį šiaurinį magnetinį polių. Tai kampas 19,5, susijęs su tetraedru. Jukatano pusiasalis atrodo taip, tarsi kažkokia jėga jį būtų ištiesusi palei tinklo liniją. Savo ruožtu linija, einanti per Gizą, atsako už Afrikos žemyno masių centravimą. Ilgumos linija einanti per Gizą turi ilgiausią sausumo liniją. Taigi šiomis linijomis naudojasi tiek NSO, tiek tai jėgos, kurios sukelia haliucinacijas ir emocines reakcijas. Karlo Munko darbas akivaizdžiai rodo, kad senosios civilizacijos Gizos regioną naudojo kaip nulinę ilgumą (dienovidinį). Gizos regione tos tinklo linijų mazgai galingiausi. Čia bendroji sausumos masė didžiausia. Todėl Giza - tikrasis Žemės paviršiaus gravitacijos centras, mazgas, iš kurio išeina visi žemynai bei stipriausiais sukūrys. Todėl čia pastatyta piramidė yra pasaulio žemynų gravitacinės lygsvaros taškas. Čia persikerta tetraedro, kubo, oktaedro, dodekaedro ir ikosaedro linijos. Tyrinėtojas Karlas Munkas įrodo, kad pačios objekto charakteristikos, reali jo struktūra duoda raktinius jo koordinačių skaičius. Taip gaunamas skaičius, kurį Munkas vadina "vietos tinkle skaičiumi". Nesvarbu kur gyvename, jei apskritimo diametras 1, tai ilgis - 3,14.. Munko teigimu daugelis šventų objektų buvo statomi pačios Žemės garbinimui. Dr. Ričardas Leforsas Klarkas teigia, kad tam, kad išsiaiškinti kur atsiras energijos pakilimai, reikia tirti kontinentų formą ir tektoninių plytų judėjimą. Jam įtampos linijos tai diamagnetiniai energetiniai sukūriai. Taigi veikė ne tik tinklo faktorius. Be to, tinklo virpėjimai kuriami planetos gyventojų sąmone. Taigi, Karlas Munkas labai supaprastino jėgos linijų ir mazgų aptikimo sistemą: reikia suskaičiuoti objekto briaunas, po to dirbti su šiais dydžiais, žinant universalias matematines konstantas. Toliau reikia iššifruoti objekto vietą tinkle, paremtame 360 laipsnių sistema. Atrodo, kad dauguma piramidžių, esančių tarp 12 - ir 121 laipsnio nuo Gizos demonstruoja tas pačias konstantas. 120 laipsnių - tai trečdalis judėjimo aplink Žemę (trečdalis iš 360 laipsnių).

Kaip atrodytų tinklas, jei rastumėme Žemėje ir ikosaedrą bei dodekaedrą? Tai padarė Viljamas Bekeris ir Elizabet Hegens. Jie sukūrė Bendrosios vektorinės geometrijos 120-briaunio kūno teoriją. Jie tyrė vietas, kur vyko paslaptingi žmonių dingimai, kur buvo šventyklos ir kitokie sakraliniai objektai.

Čarlzas Hephudas sujungė visą kartografinę informaciją. Hephudo teigimu Žemės pluta, judėdama per minkštą vidinį kūną, sąlygoja žemynų persislinkimą. Pav. Antarktidos. Buvo nustatyta, kad senieji kartografai tiksliai pavaizdavo Antarktidą be ledo. Sandersonas nustatė 12 vietų Žemėje kur vyksta anomalijos ir tos vietos harmoningai nutolusios viena nuo kitos. Jos faktiškai susijusios su ikosaedru. Rusų tyrinėtojų grupė (Nikolajus Gončiarovaas, Viačeslavas Morozovas ir Valerijus Makarovas) taip pat tas vietas identifikavo kaip ikosaedro viršūnes. Jie pridėjo dar 50 taškų, kurie puikiai dera su seisminių zonų įlūžiais, okeanų kalnynais, aukštų ir žemų atmosferos slėgių zonomis, gyvūnų migracijos keliais, gravitacinėmis anomalijomis, senųjų civilizacijų sakralinėmis vietomis. Bekeris ir Hegens suderino planetos tinklą su visais Platono kūnais, remdamiesi Bakminsterio Fullerio darbu "Sinergetika". Nustatyta, kad tinklas kontroliuoja žemynų formą. Pav. Pietų Amerikos žemyne matome tinklo trikampio įtaką. Galima konstatuoti, kad "trūkis", skiriantis Afriką ir Saudo Arabiją irgi susijęs su tinklo plėtimusi. Pasak dr. Klarko giliai esančio fokuso raiškos centre esantis taškas tampa magnetine nuline gravitacijos zona kai tinkamu būdu nustatomos geometrinės Saulės, Mėnulio ir planetų padėtys Žemės atžvilgiu. Tada atsiranda hipererdvinės anomalijos ir mes fiksuojame tokius reiškinius kaip laiko anomalijos, žmonių dingimai, gravitacijos išnykimai, levitacija. Tai, kas vadinama atsitiktine žemynų konfigūracija iš tiesų yra jų prisitaikymas prie stiprios energijos. "Sukūrių" gravitacinė jėga pajėgi formuoti viršutinę vakarinę Afrikos žemyno pusę elegantiška apvalia forma. Linijos ir sukūriai turi didžiulį poveikį žmogaus sąmonei ir gravitacijai, gali kurti erdvėlaikio išsiplėtimus ir spontaniškus poslinkius sąmonėje. Žinant tuos dėsningumus tam tikrose vietose galima įvaldyti linijas bei sukūrius ir naudoti juos levitacijai, planetos balansavmui ir eksperimentavimui su sąmone. Senieji šias vietas žymėjo dolmenais, šventyklomis ir kitaip. Kai Žemė įeina į naujus vibracinius dažnius, kuriasi nauja geometrinė konfigūracija - senieji taškai nyksta, atsiranda nauji, jų daugėja. Taigi ir pats tinklas plečiasi ir keičiasi. Tai vyksta vienai geometrinei figūrai virstant kita. Pav. prieš 220 milijonų metų suskilo Pangėjos žemynas: skilimas įvyko atitinkamai tetraedro viršūnėms ir briaunoms. Paskui formavosi kubo ir oktraedro kombinacija. Atitinkamai vėl pasikeitė tinklas. Jochmanas gerai parodo, kad su jėgos linijų tinklo parametrais yra susijusios aukšto ir žemo slėgio zonos atmosferoje, okeano srovės, elektros iškrovos, magnetinių ir elektrinių anomalijų taškai, tektoninių plytų įlūžiai su seisminiu aktyvumu, metalo rūdų ir naftos atsargos, magmos išsiveržimo taškai, gyvių migracijos maršrutai, vietos, kur atsiranda naujos rūšys, žmonių gyvenamųjų vietų koncentracijos centrai, naujų religijų, filosofijų, mokslų gimimo vietos ir pan. Šventieji statiniai gali tarnauti kaip tikros laiko mašinos. Neatsitiktinai ir meditacijų kambario JTO, turinčio nupjautos piramidės formą (taigi atlieka piramidės funkciją), centre - geometrinės formos altorius su natūraliai įmagnetintu magnetitu, įrengtu stiprios jėgos linijos vietoje. Taip todėl, kad magnetas sustiprina spiralines magnetines eterio energijas.

Jėgos linijų Žemės tinkle vaidmenį gerai pagrindžia ir vadinamasis Filadelfijos eksperimentas (1943 m.), kurio metu laivas iš Norfolko uosto (Virdžinija) išnyko ir atsirado Penn Lendinge (Filadelfija). Tai tapo įmanoma suintensyvinus magnetinį lauką ir sukūrus aukštesnio lygio sąmonės vieneto geometriją. Taigi jau tuo metu turėjo būti žinomas globalus tinklas. Magnetinis laukas buvo kuriamas keliomis tonomis elektroninių įrenginių, esančių laive. Laivo išnykimo liudininku buvęs Karlosas Aljendė teigė, kad laukas turėjo susiplojusios sferos formą. Bet koks žmogus sferos viduje darėsi beformis ir ėmė beprasmiškai judėti. Niekas laive neišlaikė aiškios formos. Žmonės užstrigo tarp išmatavimų, o perėjusieji eksperimentą jau niekada laiko nebesuvokė taip, kaip mes. Įdomu, kad dematerializacijos procesą lydėjo žalias rūkas. O mes žinom, kad ketvirtas išmatavimas pasižymi žalia spalva. Filadelfijos ekserimentas parodė, kad išmatavimų perslinkimo idėją galima realizuoti. Atitinkamo dažnio magnetiniai laukai sukelia didelius fizinės materijos pakitimus. Tai gali padaryti kūną nematomu. Gali būti, kad stiprios emocijos ekesperimento metu, suformavo naujas konfigūracijas kūne, o sugrįžimui į tarpinę būseną tereikėjo didesnio kiekio emocinės energijos. Juo labiau, kad ketvirto išmatavimo sielos nemokėjo maskuoti savęs nuo trečio tankumo. Iš čia ir tas karts nuo karto pasitaikantis nuslydimas į praeities paternus. Filadelfijos eksperimentas įrodė, kad paprastas magnetinis laukas, naudojamas tinkamų harmoninių ir geometrinių vibracinių dažnių kūrimui, gali realiai pakeisti eterinės energijos konfigūraciją ir iššaukti išmatavimų poslinkį.

Ciklai ir ritmai kaip energijos raiškos būdas: atstrologijos primatas

Kosmologiniame lygmenyje realybės modelis paremtas eterio teorija taip pat veiksnus. Tokiame pasaulėvaizdyje išryškėja, kad astrologinis požiūris į pasaulį turi pagrindą. Esmė yra energijos kaip vienintelės tikros realybės vibracijos, bangavimas, kuris persmelkia viską. Viską apsprendžia ritmas, kuriuo vyksta bangavimas. Būtent tie ritmai, arba laiko ciklai ir yra visos mūsų matomos (juntamos) realybės pagrindas. Ciklai mums svarbūs kai mes persikeliame į aukštesnį makrolygį - astronominį lygį, t.y. imame analizuoti santykius tarp Saulės, planetų ir Saulės sistemos su Galaktikos centru. Galaktikos - taip pat Sąmonės vienetai. Tam, kad mes suprastumėm, kaip viena planeta gali daryti įtaką kitai planetai, reikia prisiminti, kad hiperdimensinės fizikos kontekste kalbama sąmoningą energiją, kurioje formuojasi sąmonės centrai su geometriniais kūnais juose, ir kuriuose didžiulę (tarkim gravitacinę) įtaką turi būtent tų kūnų viršūnės, kurios jungia jėgų takelius, formuojančius tų kūnų briaunas. Ta sąmoninga skysta energija veikia formuodama sąmonės vienetus ir per natūralią jų fomavimosi logiką iš pačios sąmonės centruose glūdinčių geometrinių kūnų veikimo logikos atsiranda tam tikri ritmai bei jų poveikio vieni kitiems ritmai, kurie pasireiškia kaip geometrinių kūnų, skaičių, garsų ir spalvų harmoningi santykiai. Nors iš Visatos holografiškumo bei fraktalų formavimosi logikos išplaukia, kad atstumai ir dydžiai nevaidina jokio vaidmens, vis dėl to mums didesnę reikšmę turi vizualiai matomų didesnių objektų santykiai - t. y., Saulės sistemos santykio su Galaktikos centru, Saulės su Žemė ir kitomis planetomis ir planetų tarpusavio santykis. Įvairiose Visatos vietose šviesos harmonikai turi skirtingą tankį. Pats laikas yra šviesos funkcija. Fizikas Džonas Nordbergas teigia, kad visa Visata sudaryta iš šviesos rutulių, kurie gali likti kaip "stovinčios bangos" arba judėti šviesos greičiu, tapdami dinaminėmis bangomis arba fotonais. Statinės bangos atveju šviesa formuoja oktaedro struktūrą. Stovinčios šviesos bangos kuria sferinius harmonikus. Didelių kūnų judėjimas (planeta, žvaigždė) kuria lėto judėjimo eteryje harmonikus. Harmonikai grupuojasi apie gravitacijos centrus. Bet kokia masė tam, kad egzistuotų, turi įtraukti ją supančią kosminę šviesą, tapdama "eteriniu vamzdžiu". Jei toks vamzdis juda kaip planeta ar galaktika, jis sukrečia aplinkinę terpę, sąlygodamas vibracijas, kurias galima patirti kaip šviesą, garsą, geometriją.

Planetų susijungimai (konjunkcijos) visada vyksta tose pačiose zonose Saulės atžvilgiu. Jos sukuria trikampį. O Saulėje atsirandantis oktaedras atsakingas už bombardavimą teigiama ir neigiama energija kas mėnesį. Taigi pačių planetų sukimasis ir tinklų sukimasis sukuria įvairių sąveikų harmonikus. Vieni harminikai juda greičiau, kiti lėčiau. Būtent tai yra astrologijos pagrindas.

Sferos planetos eterinės energijas palaiko atitinkamame tankumo lygyje. Kiekviena planeta juda sferinio energetinio lauko kraštu. Būtent besisukantys energetiniai laukai, nuolat emanuojantys iš Saulės, judina planetas, nes jei turėtumėm reikalo tik niutoniška trauka, planetos seniai būtų nukritusios į Saulę. Sferos yra lengvai susiplojusios. Atitinkamai sferos turi turėti geometrinę išraišką. Kai tik Žemė priartėja prie prie atitinkamos geometrijos linijos arba mazgo, tai pasireiškia tiesioginiu poveikiu sąmonei (taip paaiškinama astrologija).

Saulėje turėtų egzistuoti 8 lygiai ir gilesni posluoksniai. Greičiausiai Saulę sudaro 5 tetraedrų sistema. Ekvatoriuje Saulė apsisuka per 26 dienas. 10 tokių ciklų - 260 dienų (Durano atrasta Majų Žvaigždės laiko geometrija - 5 tetraedrų sistema). Jeigu iš tiesų egzistuoja 5 teatraedrų sistema, tada kiekvienoje iš zonų - 52 dienos. Skirtingos geometrijos gali maišytis ir kurti naujus efektus. Štai horoskopų pagrindas.

Fransua Massonas savo 1974 m. išleistoje knygoje pabrėžė kelių koordinačių svarbą: Žemės sukimasis apie savo ašį, kuris lygintinas su erdvės/laiko namais (astrologijos sąvoka) - tai sekundinės rodyklės judėjimas; Žemės sukimasis apie Saulę prilygintinas planetiniams ciklams (lygiadienių precesija primena valandinę rodyklę). Massono darbe galime pamatyti, kad harmoniniai principai, įkūnyti spiralės pavidalo oktavoje iš tiesų vadovauja žmonijos masinei sąmonei. Nacijų, ideologijų ir dvasinių mokymų iškilimas ir žlugimas - viskas vyksta pagal paslaptingus harmoninius principus. Visi įvykiai kartojasi, bet pagal besiplečiančią spiralę.

Perėjimo iš Žuvų eros į Vandenio laikotarpis, kurį dabar išgyvename, susijęs su Didžiuoju Saulės ciklu, kurį sukelia Saulės sukimasis apie įvairaus energetinio aktyvumo zonas Galaktikoje. Pilna Didžioji Zodiako epocha trunka 25 920 metų. Tai realiai stebimas astrologinis ciklas, susijęs su lygiadienių precesija. Pasak pranašo Edgaro Keisio Žemės istorijoje įžvelgtinos tokios epochos: 200 000 metų iki mūsų eros - nežemiškų dvasinių (minties formos) esybių atvykimas. Tai buvo hipererdvinės, nefizinės būtybės, davusios pradžią Atlantidai. Apie 100 000 metus minčių formos būtybės atsiskiria nuo savo dvasinių šaknų ir įgija galimybę sutankėti. Apie 75 000 metus jos suformuoja šiuolaikinius žmogiškus kūnus. Atsiranda žmogiška savimonė. Apie 50 000 m. prr. m.e žūsta pirmoji stambi technologinė civilizacija (Lemūrijos sunaikinimas ir dalinis Atlantidos paskandinimas). 28 000: antrasis potvynis Atlantidoje. 12 500: trečiasis potvynis Atlantidoje. 2001 m. buvo laukiamas magnetinio poliaus poslinkis. Taigi kosmologinės epochos grubiai kalbant dalijamos į 25 000 laikotarpius. Realus minties formos būtybių susijungimas su humanoidų fiziniais kūnais įvyko 75 000 metų prr. m. e. Iki mūsų dienų turėjo įvykti trys ciklai po 25 000 metų. Be to, kiekvienas ciklas dalijasi į du pociklius. Ciklų kaita pasak Imanuilo Velikovskio susijusi su ašies polių poslinkiu.

Tuos pačius skaičius aptinkame Didžiajame Saulės cikle. Vadinamieji Saulės metai (25920 m.) sujungia kitų dažnių skaičius. Juk Saulė ir planetos taip pat yra spiralinės sistemos ir sąmonės vienetai. Ieškant ciklų vadovaujamasi harmoningumo, skaičių sveikumo logika: kuo skaičiai lygesni, sveikesni - tuo didesnė tikimybė, kad jie atspindi realius santykius. Tai, kad astrologija turi realų pagrindą rodo astrologiniai dėsningumai, t.y. tai, kad tam tikru santykiu viena kitos ir Saulės atžvilgiu išsidėsčiusios planetos veikia žmones (mes juk žinome, kad yra terpė - energija - kuri persmelkia viską ir netgi tiesiog formuoja visą realybę). Įtaka kaip banga sklinda per visą terpę - energiją - ir pasiekia tuos objektus, kurie tuo metu yra koherentiški atitinkamam poveikiui.

Didysis Saulės ciklas Žemei vaidina svarbiausią vaidmenį. Kaip jau sakyta jis susijęs su precesija. Kai Saulė pereina per skirtingo tankumo energijos koncentracijas joje vyksta energetiniai poslinkiai, darantys įtaką visai planetinei sistemai. Žinoma gali kilti klausimai: ar hipererdvinės harmoninės jėgos gali daryti įtaką planetoms, nebūdamos planetos viduje? Ir: jei sąmonės vienetai nesusiję dydžiu, kaip mes nustatom jų buvimo vietą? Saulės ciklas remiasi kaip sakyta precesijos, kuri yra natūrali Žemė vibracija, faktu. Knygoje "Dievų malūnas" de Santiljana ir von Dehend teigia, kad viso pasaulio mitologijose užkoduota informacija, susijusi su Didžiuoju ciklu, 25 920 metų lygiadienių precesijų ciklu. Morisas Kotterellas tyrė Saulės blyksnių ir dėmių pasireiškimo ciklą. Jis iš esmės atitinka precesijų ciklą. Jo atradimo pagrindas tas, kad Saulės kaip dujinio kūno sukimosi apie savo ašį greitis skiriasi ekvatoriuje ir poliuose: ekvatoriuje Saulė apsisuka per 26 žemės dienas, o poliuose tam reikia 37 dienų. Aišku egzistuoja momentas, kai šie du laikai persilieja - tai įvyksta kas 87 4545 dienas. Šį momentą Šatelenas pavadino bitu. Jis palygino abiejų laikų kampų santykius vienas su kitu ir su Žemės metų ilgumu - 365 2422 dienomis - ir gavo ritminį ciklą. Jis įžvelgė Saulėje magnetinių jėgų linijas bei periodus iš 8 bitų (beveik 700 dienų) - tai mikrociklas. Paskui buvo išvestas 11,49 metų ciklas. Taigi Kotterellas atrado periodą iš 68 302 dienų (arba 187 metų). Tai Saulės dėmių formavimosi ciklas, kuris apima 97 mikrociklus. 5 iš tų mikrociklų ilgesni ir turi 9 mikrociklus vietoj 8 - ių. Svarbiausias yra Saulės sąveikos su Žeme ciklas. Bet jis dalijasi nelygiai į tris periodus po 19 ciklų ir kelis po 20 ciklų. Vienas periodas 20 ciklų pagrindu sutampa su 3740 metų ciklu, matomu Majų kalendoriuje. Žemės - Saulės sąveikos energetinė jėga veikia visoje Saulės sistemoje. Panašu, kad šis ciklas įtakoja potvynius Žemėje. Kartu tai jėga, kuri įgalina dėmių atsiradimą bei kontroliuoja Žemės magnetinių polių. Gravitacinė Saulės energija yra ir hipererdvinė energija. Koterellas sieja Saulės spinduliuojamas daleles su astrologija, manydamas, kad jos daro įtaką žmonėms, radioaktyviosios 14 izotopo anglies skilimo pusamžiui, veikia klimatą, temperatūrą, žmonių sąmonę, civlizacijų atsiradimą ir išnykimą. Saulė turi du magnetinius laikus, kurie dalija Saulė į 4-is segmentus. Saulėje egzistuoja oktaedras, kurio dvi viršūnės yra poliuose, o likusieji keturi - ekvatoriuje. Būtent šios viršūnės sukuria "išmėtantį" Saulės efektą, kas pasireiškia kitokių krūvių dalelių emanavimu iš Saulės kas mėnesį. Taigi, kiekvienas mėnuo gali būti "pozityvus" arba negatyvus", kas susiję su tetraedro energijos srautais. Kotterellas kalba apie teigimų jonų atitikimą ekstravertiškumui, o neigiamų - intravertiškumui. Be to, tai veikia ir kūrybinį pajėgumą bei intuiciją. O dėmių formavimasis ir precesijos ciklas sutampa todėl, kad abu atstovauja daugiaerdvinį ciklą. 25920 metų ciklas Ra mokyme suvokiamas kaip kvėpavimas. 12500 metų Saulė įkvepia, o likusius 12500 metų - iškvepia. Kiekvienu atveju tai baigiasi "poslinkio momentu". Yra ir kiti kvėpavimo reiškiniai - ciklai. Tam, kad prisitaikytų prie iš Saulės einančių energetinių srovių, ketvirto tankumo" Žemės ašis pasislinks per 20 laipsnių. Taip yra todėl, kad Žemės branduolys greičiausiai elgiasi kaip kristalas ir turi dodekaedro formą. Į ciklo pabaigą pagrindiniai Žemės išmatavimai keičiaisi. Mažėja magnetinio lauko įtampa (kažkada buvo 10 hausų, o dabar nukrito iki 0, 4 hauso). Žemės magnetinio laiko vibrcijų greitis - buvo 7,8 herco, dabar padidėjo - net iki 14 hercų. Taigi, magnetinis laukas destabilizuojasi. Gregas Baidenas aiškina taip: kai magnetinio laiko įtampa krinta, o gravitacinės pulsacijos išauga - vyksta polių persislinkimas. Geologas Viljamas Hattonas: vidiniai magnetiniai poliai jau pasislinko ir yra kitu kampu. O pasak E. Keisi kai tai įvyksta laukiama Žemės plutos persislinkimo. Ir būtent apie 20 laipsnių.

Majų kalendorius su 1.872.000 dienų ciklu dalijamas smulkiau į kinus, uinalus, tunus, katunus, baktunus. Galutinė kalendoriaus struktūra apėmė 13 baktunų po 20 katunų, kas atveda prie 1872 000 dienų arba 5125 metų. 5 Majų kalendoriaus ciklai duoda 25 920 metų - precesijos ciklą. Dėmių formavimosi ciklas - 1366040 dienų. Šis skaičius taip pat randamas Majų kalendoriuje. Tai majų "superskaičius". Majų kalendorius tai viena penktoji precesijos ciklo dalis. Galutinę išvadą tyrinėtojas daro tokią: penki majų kalendoriaus ciklai ir septyni dėmių formavimosi ciklai - vienas ir tas pats skaičius - lygiadienių precesija. Pagrindinis Saules polių poslinkio ciklas sudaro 1366040 dienų. Kotterellas teigia, kad majai žinojo, kad prie ciklo reikia pridėti 260 dienų tam, kad gauti "diferencinį poslinkio operatorių". Anot Kotterello skaičiumi 1366560 majai norėjo supažindinti su magnetinių polių krypčių pokyčiais Saulėje, o skaičiumi 1872000 atkreipti dėmesį į precesiją ir į tai, kad 7 ciklų periodas (5 ciklai 97 poslinkių metu ir 2 kitų 39 poslinkių metu) yra esminis nustatant magnetinių laukų nukrypimų periodus. Galimas dalykas, ciklas iš 1872 000 dienų turėjo perspėti apie polių poslinkį, sukeliantį kataklizmus.

Buvęs NASA mokslininkas ir astrofizikas Morisas Šatellenas pabandė susieti pagrindinį Majų kalendoriaus vienetą - 20 metų vienetą (katuną) - su Jupiteriu ir Saturnu. Šatellenas savo knygoje (1971 m.) atkreipė dėmesį į tai, kad ciklui suvokti reikia sekti Jupiterį ir Saturną, ypač kai jie yra konjunkcijoje. 2000 m. gegužės 28 dieną kaip tik ir buvo tokia Jupiterio ir Saturno konjunkcija. Majų kalenforius ciklas iš 5200 metų susideda iš 260 katunų. Tai colkinas - šventas majams skaičius. Be to, majai turėjo Saulės metusi iš 365 dienų ir 260 dienų šventuosius metus. Svarbus šių dviejų metų ciklų susiliejimo momentas. Čia galima prisiminti ir tai, Saulė ekvatoriuje apie savo ašį apsisuka per 26 dienas. 260 ir 26 - tai harmoniniai dublikatai. 260 dienų Šventieji metai galėjo būti skirti Saulės aktyvumui sekti. Šatelenas suprato, kad jei pridėsim 54 dienas prie standartinio harmoninio katuno iš 7200 dienų, gausim laiką tarp dviejų Jupiterio ir Saturno konjunkcijų. Majams svarbus 7254 dienų ciklas ir astronominis vienetas, kuris reikalingas planetoms, kad susilyginti su Saule ir Žeme. Be to, skaičiai naudojami majų kalendoriuose - 20, 260, 360, 7200, 144 000 - susiję su šviesos dažniu, taigi šie ciklai yra šviesos harmonikai. Pagrindinis kalendorinis ciklas iš 1886040 dienų sudaro lygiai 260 Jupiterio ir Saturno susijungimų, 2310 Marso ir Jupiterio susijungimų, 2418 Žemės ir Marso susijungimų. Ir Didysis Saulės ciklas susijęs su Jupiterio ir Saturno susijungimu. Taigi Šatelleno atradimas, kad majų kalendorius tiesiogiai susijęs su astrologinėmis konjunkcijomis, atvedė į Jupiterio ir Saturno reikšmės supratimą. Tačiau yra skirtumas tarp Šateleno 1886040 dienų ir įprastinės trukmės 1872 000 dienų. Reikia papildomų 520 dienų - diferencinio poslinkio operatoriaus. Ir tada Saulės dėmių formavimosi ciklas tobulai harmonizuojasi su majų skaičiumi. Skirtumas tarp Šateleno astologija paremto skaičius 1866040 ir 1366040 (Kotterello) yra 520000. Šį skaičių galima supaprastinti iki 520. Tai kaip tik skaičius, kurio reikia tam, kad suderinti modifikuotą Šateleno majų skaičių, paremtą Jupiterio ir Saturno konjunkcija su Kotterelo skaičiumi, susijusiu su Saulės polių poslinkiu. Majų skaičius colkinas (260 metų) sujungia dėmių formavimosi ciklą su superskaičiumi, leidžiant jam plėstis iki Didžiojo Saulės ciklo ir recipuojant ryšį su Jupiterio - Saturno konjunkcija. Hoaglendas akivaizdžiai pademonstruoja, kad šios konjunkcijos sąlygota energija viršija energiją, sąlygotą 11-os metų dėmių formavimosi ciklo Saulėje. Šis ciklas holografiškai kontroliuoja dažnius, pradžią gaunančius Galaktikos centre. O juk kiekviena planeta turi geometrinę kristalinę formą, kuri yra sąmoningos energijos forma. Ir būtent Saulė kontroliuoja jos dažnius per Didįjį ciklą. Ši energija sustiprinama Jupiterio-Saturno piko metu. Astrologiškai matosi, kad susijungimui artėjant jo įtaka vis auga.

Pasak Šateleno visų planetų orbitos gali būti išreikštos vieninteliu skaičiumi, kuris yra skaičius 70, septynis kartus padaugintas iš 60. Toks skaičius buvo rastas Ninevijos bibliotekoje. Stebintys dangų jau anksčiau suprato, kad turi egzistuoti labai ilgas laiko periodas, kurio pabaigoje visi dangaus kūnai atsirastų pradinėse padėtyse Zodiako rate. Astrologai tai pavadino "Didžiąja Konstanta". Šis skaičius ir buvo rastas ant molinės šumerų lentelės Ninevijoje, Ašurbanipalo bibliotekoje. Tai skaičius - 195 955 200 000. Šatekenas spėjo, kad tai sekundžių skaičius. Didžioji Ninevijos konstanta tai fantastiškas kalkuliatorius, sukonstruotas ryšiui tarp planetos ir ciklų, išreikštam sekundėmis. Jis remiasi skaičiumi 70 septynis kartus padaugintu iš 60. Jis padeda analizuoti ciklus. Sakysim jei norima išskaičiuoti Didžiojo ciklo precsiją sekundėmis, turime padalinti Ninevijos konstantą iš 240. Labai galimas dalykas, kad mes turim apskritimo 360 laipsnių todėl, kad anksčiau Žemė sukdavosi apie Saulę 360 dienų. Ir apskritai, kai pamatome ryšius tarp kvantinio lygio ir Saulės sistemos makrolygio, harmonikų sistema įgauna prasmę. Juk fizines struktūras kuria natūralūs eterio rezonansai. O juos valdo (išreiškia) labai tikslūs ir harmoningais laikomi intervalai, susiję su baziniais skaičiais, tokiais kaip 9. Saulės kvėpavimas ir Didysis Ninevijos ciklas - tai atspindys lėtų spiralinių judėjimų, kuriais keičiama planetos ar visos Saulės sistemos vieta Galaktikoje. Dėka harmoninių proporcijų Žemės precesija irgi fundamentaliai susijusi su šia konstanta, demonstruojant Saulės sistemos galaktinį mastelį.

Vilkokas suvokė, kad visa Galaktika sukasi kaip vienas vienetas. O unisonu galaktika gali suktis tik tada, jei apie ją egzistuoja sferinis materijos laukas arba jei - dabar mes žinom - tą darbą atlieka eterinės vibracijos harmonikai. Galaktika apsisuka per 225 000 000 metų. Šį skaičių pavertus sekundėmis jis būtų 31 556 926, 08 sekundžių. Tikrieji "harmoniniai" Galaktiks metai - 223 544 814 9201 milijonų metų. Dar reikėjo atlikti operaciją su Didžiąja Ninevijos konstanta, ją padalijus iš Galaktikos orbitos ilgio skaičiaus. Gautas skaičius 36. Taigi tai įrodymas, kad Harmoninės Visatos teorija teisinga: per kiekvieną pilną Galaktikos apsisukimą mūsų planetos išsidėsto į tiesią liniją 36 kartus. Reikėjo šią Vilkoko konstantą palyginti su Ninevijos konstanta: buvo gautas skaičius 8640. "Harmoniniuose metuose" yra 36 Ninevijos ciklai ir 8640 precesijos ciklų. Ra rašo, kad spiralės pavidalo energija, esanti tuo, ką mes vadiname šviesa, juda tiesiaeige spirale. Mūsų laiko/erdvės kontinuumas spirališkai susisuka į vibracinę planetinę sferą. O mūsų planetinės evoliucijos kertiniu skaičiumi yra trys precesijos ciklai, o ne vienas, nes Kotterelo skaičius yra 18139, kurį padidinus iki 18140, trys tikri ciklai duoda skaičių 72560, o iš 77760 atėmus 72560 gausime vėl tą patį 5200 poslinkio ciklą.

Planetų ciklai, kurie yra iš esmės astrologiniai, veikia žmonių sąmonę per archetipus. Momente, kai mūsų protai intensyviausiai užsipildo konkrečiais archetipais, reikia laukti atitinkamų asmeninių charakteristikų pasireiškimo. Visa Saulė sistema tampa persipynusių trimačių harmonikų sistema. Visa "stovinti banga" veiks kaip pritraukianti jėga, veikianti sąmonę, o kitos jėgos bus daugiau šalutiniai veiksniai. Kokį poveikį planetų judėjimo ciklai daro žmonių sąmonei, nesunkiai galima nustatyti remiantis JAV fondų biržos duomenimis nuo XVIII a. pabaigos, kur brokerių ir kitų biržos naudotojų elgesys buvo fiksuojamas kiekvieną dieną, todėl fondų biržos kriterijų rodikliai puikiai atspindi žmonių nuotaikas: jei jaučiamas neužtikrintumas, baimė dėl ateitis - akcijos parduodamos, o jei manoma, kad situacija gera - perkamos. Biržos veikla dokumentuota ir galima interpretuoti grafikų pavidalu. Tas rodiklis tai kainų skalė. Masono U. D. Hanno knygoje išryškėja biržos duomenų ryšys su geometrija. Kitas tyrinėtojas Bredli Koenas pataisė Hanną savo knygoje "Keturmatės struktūros ir fondų biržos ciklai". Hannas kainos ir laiko kombinuotą kitimą perkūrė į konkretaus ilgio ir krypties vienetus, kuriuos pavadino "radiusais-vektoriais". Visi galimi rinkos vertės judėjimai visada bus harmoninėje grafiko elipsėje, kurią galima apibrėžti apie kiekvieną radiusą-vektorių. Biržos grafikas niekada neišeis harmoninio ovalo arba elipsės. Elipsės ilgis lygus radiuso-vektoriaus ilgiui, o elipsės plotis visada lygi pusei jo ilgio. Kai tik sužinosime kito radiuso kryptį, mes tiksliai žinome koks bus jo ilgis, nes ilgis - konstanta. Kouenas, lygindamas Hanno radiusius-vektorius, įžvelgė juose paslėptą geometrinę struktūrą,. Jis suvokė, kad tie radiusai organizuojasi Platono kūnų briaunų pagrindu. Viena briauna seka po kitos. Trys iš penkių kūnų - oktaedras, tetraedras, ikosaedras - formuojasi lygiašonių trikampių pavidalu. Visų trikampių kampai - 60 laipsnių. Taip Kouenas atrado fondų biržos geometriją. Dvimatis biržos grafikas yra suspausta trimačio atvaizdo versija. Mes galime įsitikinti kaip grafikas gražiai apima tetraedrą, Vėl matoma spiralė. Elipsės, apsupančios kiekvieną radiusą-vektorių arba kiekvieną Plaono kūno šoną, apsprendžia tas vietas, kur spiralė "išlenkia" geometrinę formą. D. Wilkockui Koueno klientai sakė (reikia atsižvelgti į tai, kad Koenas reikalavo iš savo knygų skaitytojų pasirašyti informacijos neatskleidimo deklaraciją), kad žemieji ciklai demonstruoja tetraedrus ir oktaedrus, o ilgesni ciklai formuojasi kubo pagrindu. Spiralinius darinius galima matyti ir ratuose javų laukuose bei fraktaluose kontinentų kraštuos. Fraktalai susideda iš spiralinių linijų ir kiek mes bedidintumėme fraktalų skaičių, jie keičiasi spirališkai. Natūraliai spiralės formuoja ir Platono kūnus.

Praeities kartų žinija kaip pagrindas vieningai teorijai

Senovės civilizacijų artefaktuose, įvairių tautų mituose ir jų kompleksuose matomas pasaulėvaizdis ir pasaulėžiūros atšvaitai bei technologijų detalės leidžia teigti, kad senosios civilizacijos disponavo žiniomis, gerokai pralenkiančiomis mūsų žinias ir mūsų technologijas. Tai leidžia teigti ir kontaktavimas su nežmoniškų civilizacijų atstovais prislopintos budrios sąmonės lygmenyje. Slaptosios draugijos išsaugojo šią senąją žiniją - tai pasireiškia pavyzdžiui sakralinės geometrijos principų taikymu architektūroje.

Mes jau nebegalime ignoruoti faktų, rodančių, kad prieš 12 500 metų egzistavo labai išsivysčiusi civilizacija (paminėtini Edgaro Keisi, Gremo Henkoko, Roberto Bjuvelo, Kolino Vilsono ir kitų darbai). Akivaizdu, kad Didysis Sfinksas Egipte, iškaltas iš kalkakmenio, demonstruoja vandens erozijos pėdsakus. Vėjo poveikis šioje medžiagoje formuoja horizontalius briaunuotus sluoksnius, o vandens erozija kuria lygius įlinkius, vertikaliai įsirėžiančius į uolieną, nepriklausomai nuo jos storio, ir formuoja užapvalintus kampus bei gyvatės pavidalo upelius. Tai štai tokios erozijos pėdsakai itin ryškūs. O tai reiškia, kad Sfinksas buvo pastatytas, kai egzistavo drėgnas klimatas su džiunglėmis, esant gausiems lietums. Toks klimatas egzistavo iki 7000 m. pr. m. e. (bet įtikinamiau, kad iki 9000 m. pr. m. e.). Vėliau ten nebebuvo jokių lietų. Tai ir Atlantidos egzistavimo faktas. Kitas argumentas - Roberto Biuvelo nustatytas faktas, kad trys svarbiausios Gizos piramidės, stovinčios greta, orientuotos į tris svarbiausias Oriono žvaigždyno žvaigždes, kurių viduryje dar yra tarsi "diržas". Netgi piramidžių santykiniai dydžiai ir spalvos buvo proporcingos Oriono žvaigždžių dydžiui ir spalvoms (Cheopso ir Chefreno piramidės buvo padengtos baltu smiltainiu, o Menkoro piramidė buvo padengta raudonu granitu). Piramidžių statytojai sukūrė dangaus kopiją Žemėje, iliustruojančią ryšį tarp fizinio pasaulio ir Duato, dvasinio pasaulio. Dar daugiau - Nilas atitinka Pieno taką Oriono diržo atžvilgiu. Bjuvelas nustatė, kad paskutinis kartas kai Pieno Takas buvo orientuotas į Orioną, buvo prieš maždaug 12 500 metų ir tik tada galima buvo stovėti ant Žemės, žvelgti į piramides, tolumoje į Nilą ir matyti tiesioginę Nilo orientaciją į Pieno Taką, Oriono žvaigždėms visiškai atitinkant piramides. Dar svarbu, kad Sfinksas žiūri tiesiai į Liūto ženklą Liūto žvaigždyne, kas visiškai atitinka šio žvaigždyno padėtį Žemės precesijos atžvilgiu. Be to, rasta akivaizdžių superpažangių gręžimo technologijų panaudojimų žymių. Senojo Egipto kapuose randamos statulėlės ir vazos iš diorito (vieno kiečiausių akmenų Žemėje). Vazos išdrožtos iš vientiso diorito - tam reikėjo itin tobulos gręžimo technologijos, tobulesnės nei šiuolaikinė. Gal net turėjo būti naudojamas ultargarsas. "Enterpraiz misijos" komanda, vadovaujama Ričardo Hoaglendo, atkreipė dėmesį į lėktuvo formos auksinius dirbinius, rastus senovės Egipto kapuose. Buvo padaryti modeliai ir jie pasirodė veikiantys. Išeitų egiptiečiams turėjo būti žinomos šios judėjimo technologijos, o patys auksiniai modeliai - "dievų" kultūros fragmentais.

2001 m. Polas Veincveigas ir Paulina Zelicki jūroje, Kubos vakariniame pakraštyje, 600 m. gylyje, rado didžiulį miestą su "piramidėmis, gatvėmis ir pastatais". Apie tai buvo paskelbta 2002 m. "The Washington Post". Ten rašyta, kad miestas apima net 8 kvadratines mylias. Tai labai primena informaciją apie Atlantidą. Vulkaninės kilmės uolienos rodo, kad ši lyguma su miesto likučiais buvo virš vandens. Tai, kas laikoma miesto pastatų likučiais, tai simetriški geometrinių formų akmenys. Zelicki taip pat pasakojo, kad jie aptiko ir gigantišką Sfinkso skulptūrą ten pat. Taigi senovinė civilizacija egzistavo, kaip mes ją bevadinsime. Indų vedų literatūroje kalbama apie skraidančius aparatus - vimanus. Anot Deiviso Chetčero Čaildresu prieš 15 tūkstančių metų Indijoje gyvavo Rama imperija, Atlantidos amžininkė. Jos amžius gal net 26 tūkstančiai metų. Vedose minimi vimanai ir naudojimas ginklo, kurio veikimo rezultatai primena branduolinį ginklą. Matematikos mokslų daktaras Ričardas Tompsonas savo knygoje "Ateiviai: žvilgsnis iš amžių glūdumos" daug dėmesio skyrė vimanų konstrukcijai. Tokie aparatai turėjo didelio paukščio formą su sparnais šonuose. Branduolinio ginklo panaudojimas aprašytas senoviniame tekste "Drona parva" ir gal būt jį turėdamas galvoje atominės bombos tėvas Robertas Oppenheimeris rašė: "žmonija ne pirmą kartą susprogdina atominę bombą". Daugelis tyrinėtojų įsitikinę, kad atlantų civilizaciją ne kartą lankė nežemiškas protas (pažymėtina Raimondo Dreiko knyga). Tompsono ir Kremo knygoje atskleidžiama, kad vedose plačiai aptariamos nežemiškos gyvybės ir proto formos. Puranose kalbama apie 400 000 humanoidinių rasių, gyvenančių skirtingose planetose, o taip pat apie 8 000 000 kitų gyvybės formų, įtraukiant augalus ir žemesniuosius gyvūnus. Apie tuos 400 000 humanoidinių rasių sakoma, kad panašūs į žmones yra patys galingiausi. Taigi senovėje žinota, kad Visatoje pilna gyvybės, o Rama/atlantų civilizacija turėjo išsvystytas technologijas. Seniausias vedinis tekstas, kuriame kalbama apie vimanus, yra "Vaimanika šastra". Jis atrastas 1918 m. (nors jis buvo žinomas ir anksčiau). 8 -ame jo skyriuje pasakojama apie skraidančius aparatus, aiškinama kaip pagaminti nematomus aparatus, kaip girdėti balsus priešo stovykloje, kaip daryti skraidančių aparatų interjero fotografijas, aprašomi humanoidų iš kitur aparatai. Zacharijos Sitčino darbuose taip pat daug dėmesio skiriama bendradarbiavimui tarp žmonijos ir nežemiškų civilizacijų. Aprašomos superpažangios skraidymo technologijos, humanoidai, jų lazeriai, ginklai, išsamiai aprašoma mūsų Saulės sistema. Pasirodo senoviniuose tekstuose esama ir mūsų neseniai atrastų planetų brėžiniai ir jų charakteristikos ir net didelė "dvyliktoji planeta" - Nibiru. Jos egzistavimas tik nuo 1999 m. imamas tyliai pripažinti, kai NASA pateikė jos egzistavimo įrodymus. NASA specialistai teigia, kad už Plutono turi egzistuoti Jupiterio dydžio planeta. Sitčino knygose analizuojami senoviniai šumerų tekstai, kuriuose kalbama apie "žmones iš jūros" - pav. istorija apie Oanesą. Ir kitose kultūrose jie pristatomi kaip žmonės, mokę atsilikusias gentis civilizacijos. Juos būtų galima suprasti kaip išlikusius atlantus, kurie galbūt net naudojosi vimanais - amfibijomis. Babiloniečių istorikas Beozas aprašo Oanesą kaip išmokiusį statyti namus, šventyklas, kurti įstatymus ir paaiškinusį geometrines žinias, matematikos dėsnius. Būtybės, panašios į Oanesą paskatino žmones pereiti nuo medžioklės ir rankiojimo prie išsivysčiusios visuomenės, užsiimančios žemdirbyste ir gyvulininkyste. Išmokė įsirengti vandentiekį, steigti mokyklas, kurti įstatymus. Galimas dalykas, kad pašvęstieji atlantai žinojo apie gręsiančią katastrofą ir paliko žemyną dar prieš katastrofą, persikeldami į Mezoameriką, Egiptą, Europą, Aziją ir kitur. Atlantidos egzistavimo laikais didelė dalis pasaulio gyveno primityvios gentinės visuomenės sąlygomis, lyginant su Atlantida, kuri prieš katastrofą pradėjo plačią kolonizaciją ir likusio pasaulio civilizavimo programą. Išlikę atlantai turėjo tradicinį mokymą perdavinėti įpatingo slaptumo sąlygomis. Iš čia misterijos. Masonų ordinas per tarpininkus paveldėjo daug atlantų žinių ir didelę dalį tradicijos. Taip pat daugelio tautų (indėnų ir šumerų) mitologija saugoja žinias apie "dievus", išėjusius iš jūros, mokiusius menų ir amatų. Galbūt tai atlantai? Visa, ką primityvios tautos išsaugojo apie atlantus tai auksiniai papuošalai, jų išmintis ir simbolių - kryžiaus ir gyvatės - šventumas. Visur jie statė piramides ir šventyklas pagal Auksinių Vartų miesto šventyklą. Galbūt pilkapiai Normandijoje, Britanijoje ir indėnų žemėse - taip pat atlantų kultūros atšvaitas. Atlantai įsikūrė Egipte, tapdami pirmaisiais - "dieviškaisiais" - valdovais. Piramidės galėjo būti jų žinijos išsaugojimo ir fizinės pasaulio struktūros keitimo priemonė. Tam pačiam tarnavo skulptūros ir mitai, indų šokiai ir mandalos, kurios irgi buvo šventosios geometrijos apraiška. Visa ši informacija kalba apie labai išsivysčiusią senovės civilizaciją, kuri bendradarbiavo su nežemiškomis civilizacijomis ir gal net su kitų dimensijų būtybėmis ir išsaugojusią savo tradicijas ir po to, kai ši civilizacija žlugo, t.y. paslėpusią savo žiniją statiniuose ir šventyklose. Ra teigia, kad bendravo su senaisiais atlantais, dalijosi su jais savo žiniomis, technologijomis, realizuojant visų pirma Didžiąją piramidę. Visa tai buvo tikras kontaktas, vykęs tarp 18 000 - 11 000 metų. Tai puikia dera su Bjuvelo nustatytu Gizos piramidžių statymo laiku (apie 11 500 metų atgal).

Didžioji Gizos piramidė traktuotina kaip gigantiškas sustingęs sąmonės vienetas arba mašina. Piramidė anksčiau buvo padengta baltai spindinčiomis plokštėmis, tarpams tarp jų siekiant vos 1/1000 diuimo (kai "Šatlo" laive - 1/30 diuimo). Tai optinis tikslumas, kokį mes naudojame veidrodžių linzėms. Tai nepalyginamai pažangesnė technologija nei šiuolaikinė. Toks akmenų sulydymas galėjo įvykti tik labai aukštoje temperatūroje. Tokia piramidė tai lyg prietaisas iš keturių veidrodžių, dieną spindėjusių nepaprastai stipria šviesa. Visa tai manipuliacijos sąmoninga, geranoriška energija, kurios pagalba galima gydyti, keliauti laike, perkelti stambius objektus, padarinys. Piramidė taip pat galėjo stabilizuoti Žemę, nuraminti žemės drebėjimus, naikinti radiaciją. Kaip pašventimo šventykla ji leido žmonėms įvaldyti aukštesnio laipsnio energijas. Piramidę statant tereikėjo sueiti į kontaktą su kalnų uolienos protu ir vadovauti, kad jis pervestų dalį savęs aukštesnę vibraciją.

Reziume: naujas požiūris į realybę

Diskretinis (atominis, molekulinis) materijos (realybės) aiškinimas žlunga. Jis nebepajėgus paaiškinti mus supančios realybės reiškinių. Jis fragmentavo realybę iki absurdo (taip susiformavo elementariųjų dalelių "zooparkas", kurio prigimties tyrinėtojai nesuvokia). Galiausiai jis išplaukia iš neteisingų filosofinių premisų. Oficialiajame moksle ir jo formuojamoje visuomeninėje nuomonėje iki šiol dominuoja dekartiškasis-niutoniškas diskretinis požiūris į realybę, kurį apsprendžia sąmonės ir materijos atskirtis, nesant jokios jungiamosios šių reiškinių terpės. Toks pasaulėvaizdis verčia žiūrėti į pasaulį ir žmogų jame kaip į atsitiktinių jėgų žaismo rezultatą, kaip į sceną, kurioje veikia moraliai neatsakingos jėgos, veiksniai ir šalti galios faktoriai. Moralė, žmogaus psichika ir gamta suvokiami kaip visiškai nesusijusios sferos arba susijusios tik per silpniausią tokio pasaulio veiksnį - žmogų - patį įtakojamą daug galingesnių materialių, fizinių, dvasinių paskatų neįtakojamų veiksnių. Vis dėlto žmogaus intuicija visada leido suprasti, kad toks požiūris neteisingas. Nežmogiškos kilmės protas, praeities žinojimo fragmentai, naujausi mokslo atradimai sukūrė sąlygas ir leido atsiverti visuminiam žinojimui, suvienijančiam visą stebimą, jaučiamą, mąstomą realybę į darnią teoriją, kurios pagrindas Davidui Wilkockui "Vienio dėsnis". Tai sąmonės prioritetu besiremiantis pasaulėvaizdis, pasaulėžiūra, teorija ir mokymas.

Visos realybės pagrindas - sąmoninga, dieviška energija - eteris, emanuojanti iš Vienio, demonstruojanti skysčio savybes ir sudaryta iš be galo mažų sferų - sąmonės vienetų - kurie gali plėstis arba jungtis į kompleksus, todėl jų dydis pats įvairiausias. Sąmonės vienetai yra ir subatominės dalelės, atomai, molekulės, ląstelės, bet taip pat žmonės, planetos, žvaigždės, galaktikos. Realybės įvairovę formuoja eterio virpesių skirtingi dažniai, kurie nulemia septynių realybės lygmenų, o kartu su Vieniu - oktavos - egzistavimą. Ši visaapimanti energija reiškiasi garsu, spalva, šviesa ir geometrija. Fizinius ir nefizinius reiškinius apsprendžia energijoje kaip skystyje vibracijų dėka (spiralės forma) susiformuojančios geometrinės formos - kūnai (yra penki pagrindiniai Platono kūnai), kurie yra ir visų sąmonės vienetų egzistavimo pagrindas. Žemės kaip sąmonės vieneto egzistenciją taip pat apsprendžia geometrinės formos, kurių viršūnės Žemės paviršiuje formuoja globalinio Žemės jėgų tinklo, pasireiškiančios anomaliais erdvėlaikio ir gravitaciniais reiškiniais, viršūnes. Jas jungiančios įsivaizduojamos linijos ir formuoja šį tinklą. Žemės ir Saulės sistemos egzistenciją apsprendžia Saulės, jos sistemos planetų tarpusavio ir santykio su Saule, bei visos Saulė sistemos santykio su Galaktikos centru sąryšiai, formuojantys energetinio poveikio ciklus. Šių ciklų tyrimai leidžia konstatuoti, jog astrologija gali pretenduoti į dangaus kūnų poveikį žmogui paaiškinančios teorijos statusą.  

H. Jenny kimatikos eksperimentus iliustruojantis filmas: