Prof. Ignas Končius apie baudžiavos laikus Žemaitijoje | 2021 vasario 4 d.
Konspekto su paaiškinimais forma pristatysime fiziko, etnografo, kraštotyrininko ir žymaus visuomenės veikėjo prof. Igno Končiaus (1886 - 1975) knygą "Žemaičio šnekos" (Vilnius: Vaga, 1996), pirmą kartą išleistą 1961 m. Londone, lietuviškoje leidykloje "Nida". Žemaitijoje gimęs ir visą gyvenimą žemaičiu save laikęs Ignas Končius kaip niekas kitas buvo vertas tapti Žemaitijos metraštininku. Nuo 1911 iki 1938 m. kraštotyriniais tikslais, registruodamas žemaičių krašto koplytėles ir kryžius jis nukeliavo Žemaitijos keliais daugiau kaip 2400 kilometrų. Taigi išmaišė Žemaitiją skersai ir išilgai. Be abejo, jis ne tik registravo, fotografavo, piešė kryžius ir koplytėles (jo darbas publikuotas tarpukaryje leidinyje "Soter" ir karo metais - "Gimtajame krašte"), bet ir užfiksavo savo atmintyje šimtus, jei ne tūkstančius, pokalbių su pačios įvairiausios visuomeninės padėties žemaičiais, sukaupė savo atmintyje ir užrašuose milžinišką kiekį buitinės, ūkinės, meteorologinės, pasaulėžiūrinės, religinės, istorinės tematikos informacijos iš pačių žemaičių lūpų. Todėl čia pristatoma knyga "Žemaičio šnekos", kuri yra memuarinio pobūdžio kūrinys su gausiai panaudota jo sukaupta etnografine medžiaga, ir kurioje I. Končius pateikia savo paties atsiminimus apie savo gimtąjį kraštą, praturtintus jo sukaupta gausia etnografine ir tautosakine medžiaga, yra autentiškas XIX a. pabaigos ir XX a. pačios pradžios (iki nepriklausomybės atkūrimo) Žemaitijos ir žemaičio paveikslas, kurį prel. M. Krupavičius išeivijoje, gindamas I. Končių nuo labai jau ortodoksalių katalikybės adeptų puolimo, pavadino "tikslia Žemaitijos nuotrauka". I. Končius šiame savo veikale detaliai aprašė ne tik žemaičių visuomenės aptariamo laikotarpio socialinius santykius, ne tik žemaičių kasdieninio gyvenimo buitines detales, žemės ūkio darbus ir įrankius, gyvulius, ūkio vedimą, bet ir žemaičių pamaldumą, Dievo sampratą, požiūrį Bažnyčią ir kunigus, santykį su gamta, pasaulėvaizdį ir pasaulėžiūrą, charakterizuodamas žemaičių charakterį ir būdą, ir taip pateikdamas žemaičių etnopsichologinį paveikslą. Būtent tai mums labiausiai ir rūpėjo, todėl tie, kuriuos domina etnografinės konkretybės, turėtų kreiptis į patį I. Končiaus veikalą (tai daryti bet kuriuo atveju verta), o mes gi dėmesį sutelkėme į žemaičių pasaulėjautą, pasaulėžiūrą ir jų katalikybės ypatumus. Taip pat I. Končius pateikia ir pakankamai medžiagos baudžiavos laikams Žemaitijoje, taip kaip jie atsispindi XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje gyvenusių I. Končiaus apklaustų jo respondentų sąmonėje.
Bajorai: žemaičiai bajorų ponais nevadina. Bajoras - tai stambus ūkius valdą, lenkiškai kalbą ir ponais save vadiną. Jie yra buvę ponų įvairūs tarnai, sako, pakalikai. Jie yra gavę geras žemės, su miškais, pievomis. Dauguma jų nėra turėjęs baudžiauninkų. Ponams tarnaudami, bajorai pramoko lenkiškai. Varnių klebonas kun. A. Juozapavičius supykdė bajorus už tai, kad įrodė jų vietinę kilmę. Bajorai didžiavosi savo neva lenkiška kilme. Tik sulenkintos pavardės, pridedant joms lenkiškas galūnes, tai liudija. Pav. gimtojoje Končiaus Kontaučių parapijoje Smilgių bajorų akalicoje yra asmenys su tokiomis pavardėmis: Rubeževičius, Smilgevičius, Butkevičius - kilmė aiški: Rubežius, Smilga, Butkus... O greta išlikusios nesulenkintos pavardės: Viršilas, Daukantas, Budginas, Stulpinas. Jų skiemenis galima sukeisti vietomis (p. 35). Jėrubaičių sodoje yra švarus kiemas, namas, gražiai užtvertos statinės tvoros. Savininko pavardė Lekauskis. Popieriuose - Lochovskij. O pasiteiravus, pasirodė, kad žmonės jį vadina Lėkausiu. Ir iš tiesų jo ausys didelės. Buvo Dotnuvos technikume toks žemaitis nuo Židikų pavarde Malinauskis. Jis pasakė, kad žmonės juos vadina Mėlynausiais (p. 36). Lekemėj gyveno Lapinskis. Jo tėvas buvo felčeris. Jo sūnus kartu mokėsi Palangos gimnazijoje ir poterius kalbėjo lenkiškai. Na kaip felčerio sūnų krikštydamas sakysi: negi Lapis. Klapčiukas rašė kaip jam sakė. Bajorai caro laikais kariuomenėje turėjo tarnauti raiti. Jie turėjo "bajoriškas" žemes: jiems nereikėjo mokesčių mokėti, kelių taisyti. Teismas negalėjo jiems priteisti fizinių baudų (įkirsti). Žmonės juokauja: bajorą gali mušti tik stačią, jo garbės neįžeisi; paguldęs jo nemušk. "Žmonės" su bajorais turėjo bylinėtis skirtingu keliu (p. 37). Bajorai nebuvo ponai - jie žmonių nevaldė. Ponas yra tas, kuris turi vergų - baudžiauninkų. Ir ponų bajorais nevadinio. Tik ponais tevadino. Sakoma: "kad buvome po ponais", "kad ponai su mumis darė ką norėjo", "kad ponai žmones valdė", "kad buvo ponų valdžia". Ponai galėjo dovanoti žmones, paimti žmonių turtą. Žmonių turtas buvo ponų turtas. Ponai nemėgdavo su bajorais dėtis. Jie savųjų laikėsi. Retas kuris ir bajoras sugebėdavo ponų laikytis. Tokius ponai juokdariais laikė. Besistiepdami prie ponų bajorai nuvargdavo, nusigyvendavo. Tokius vadino plikbajoriais. Ir kai jau visai bajoras nusmukdavo, beturėdavo tik juodą "burnosą" su bliso apykakle ir skrybėlę ir jau visai į žydų rankas pakliūdavo, tokius vadino šunbajoriais. Jie nepritapdavo prie žmonių, o bajorai jų kratėsi. Tačiau dar turėdavo giminių pasilaikančių ar geraširdžių pažįstamų, eidavo per bajorus - tokius vadino bajorų arba ponų ubagais (p. 38). Kad ir elgeta, bet jo "manierose" ar apdare dar buvo likę pėdsakų bajoriško elgesio, bajoriško apdaro. Ir tokie vis dar mėgdavo lenkiškai kalbėti. Ar pašventoryje, ar prie smuklės sustoję, lenkiškai kalbėdavo, kraipydamiesi, kad juos pastebėtų. Vengė "vartotojų bendrovių" - "kooperatyvų" - girdi tai mužikų krautuvės. Eidavo pas žydus, kalbančius lenkiškai. Tokias krautuves vadino poniškomis, atseit vienu laipsniu aukštesnės rūšies. Končiaus tėvas dar nešė valgyti į dvarą baudžiavą einantiems. Senolis - Silvestras Končius - visą amžių ėjo baudžiavą Medingėnų dvaro Šukštai. Dvaras didelis buvo, su akmeniniais ūkio pastatais, bet gyvenamasis namas medinis. Grafų, kunigaikščių ponais jau niekas nevadino. Kartais pasakydavo "pone grafe", bet prie žodžio kunigaikštis "ponas" nevartodavo [tai dar aukštesnis socialinės gradacijos laipsnis]. Ponai tol gerai gyveno, ko turėjo baudžiauninkų, metininkų, šimtadienių, kol turėjo nepardavę savo žemės pakraščiais pristatytų grytelių, kurių gyventojai atsimokėdavo eidami dvarui dienas. Jei kuriam duodavo dirvos bulvėms pasisodinti ar pašaro karvei ar ožkelei pasišienauti ar kuro - vėl dienos, vėl nemokami darbininkai (p. 39). Kai buvo badmetis ir žmonės neturėjo ko valgyti, paties dvaro tarnautojai prašė ponią duoti neturintiems ko valgyti. Ta atsakė: "Kad neturi ko valgyti, lai valgo duoną su sviestu" (p. 40). Prireikus samdyti darbininkus ir jiems mokėti, ponams gyvenimas pasunkėjo. Jie ėmė pardavinėti miškus. Nebeturint ir tų, ėmė pardavinėti pievas, dirvas, malūną parduodavo. Apsukresni grytelninkai taip pasidarydavo visai neblogą ūkelį. Galiausia ponams tekdavo išnuomoti ūkį "ant pusės", paskui nuomininką įsileisti, o galiausiai iš varžytinių paimdavo bankas. Vilniaus žemės bankas išdalydavo dvarus burliokams starovierams. Pusė Kontaučių parapijos buvo suburliokinta. Jie arkliavagiai buvo. Juos burliokais vadino, o ne žmonėmis. Į banko rankas pakliuvę dvarai virsdavo griuvėsiais (p. 41). Taip ta "bajorija" ir pati savaime, ir per burliokus išnyko. Išnyko su žmonėmis beveik nesusimaišiusi. Žmonės sakydavo: ne, kur dėsi bajoro dukrą - ar ji moka ką dirbti? Jonui Kentrai Palangoje Bakanauskienė lenkiškai ir sako: ir tu savo pirmąją dukterį išleidi už chamo. O tas chamas buvo aukštuosius mokslus išėjęs žemaitis. Bakanauskas (Bakanas) buvo kilęs nuo Kauno ir Palangoje buvo grafo Tiškevičiaus byloms vesti įgaliotinis. Jis ramus žmogelis, bet jo žmona - ligonis, lenkė nuo Medingėnų - Viršilaitė (p. 43). Kaimo ponas Šukšta po karo, nepriklausomoje Lietuvoje ilgokai laikėsi, gerai ūkį vesdamas. Šukštų dukra mokytojavo Kauno lenkų gimnazijoje. Končius prisimena buvo kviečiamas mokyti ponų Šukštų vaikų, bet nėjo, nes jam nemalonu bus aptikti savo tėvų baudžiavos vietą. Šukšta jam atsakė: tai buvo seniai, tokie buvo laikai, mes nekalti, taip buvo tvarkomas pasaulis...". Bet Šukšta buvo geras žmogus, apie jį žmonės nieko blogo nepasakoja (p. 43). Žlibinai priklausė Boleslovui Šukštai. Žlibinai buvo filija. Kartą kai kunigas buvo parvežamas, ponas su šautuvu vaikščiojo po šventorių, sakydamas, kad neįsileis kunigo, nušaus jį. Mat bažnyčiai priklauso valakas - 20 dešimtinių. Žlibinų Šukštos dvarelis visai menkai atrodė. Tiesa, svirnas dvariškas, gyvenamas namukas "poniškai" atrodė. Greta Medingėnų Šukštos dvaro buvo Keturakiai, Gurskio dvaras. Končiui dar gyvenant kaime, begyveno Gurskienė. Didelė ponia. Su aplinkiniais ponais nesibičiuliavo (p. 44). Underavičiai prie Žarėnų. Žarėniškis neblogai gyveno. Buvo telefoną prasivedęs iš dvaro į valsčių. Kitas Underavičius buvo ar ne į Sibirą ištremtas, kone už lietuviškus dalykus. Uščios dvaras buvo didelis su gražiais pušynais, malūnu. Jo du sūnūs Vilniuje turėjo ketaus liejyklas. Jis pirmas parsigabeno plūgą ir ėmė arti juo žemę. Žmonės ėjo kaip ant "dyvų" to plūgo žiūrėti (p. 45). Prastai tvarkėsi dvarininkai - ponai. Kad ir Žudickiai Pakapinėje - nuo Plungės 4 km Rietavo link. Iš jo vaikų rodos tik Leopoldas baigė Palangos progimnaziją. Skurdo visi. O dvarelis smuko. Apsinakvojus, kai užeidavo lyti, nerasdavai vietos, su lova bevažinėdamas po kambarį, kur nelašėtų (p. 46). Žemaičiuose nebuvo žodžio dvarininkas, tik ponai ir bajorai. Dar kunigaikščiai, grafai, kurie aukščiau už ponus stovi. Valančius taip pat žino, kad ponai ir bajorai nėra tas pats. Poška "Žemaičių ir Lietuvos Mužike" taip pat juos skiria. Baudžiauninkas prašo bajoro parašyti apie jo skriaudas karaliui, o bajoras jam atsako, kad bajorui netinka apie poną piktai rašyti (p. 47). Kunigaikštis Irenėjus Oginskis (1808-1863) įsteigė Rietave žemaičių dėstoma kalba žemės ūkio mokyklą. 1863 m. sukilime nedalyvavo (p. 48). Rietave buvo didelis sodas - keli valakai žemės - aptvertas per du žmogaus augumu mūrine plytų tvora. Tvoros viršus prismaigstytas sudaužytų butelių stiklų (p. 53). Bagdono Oginskio brolis Mykolas Oginskis gyveno Plungėje. Buvo labai malonus žmonėms. Gražiai žemaitiškai su žmonėmis kalbėjosi, gynė jų reikalus. Padėjo spaudą atgauti. Daugeliui mokslus einantiems pašalpų duodavo (p. 54). Labai mažai žmonės ryšių turėjo su ponais bei bajorais. Dėl to jų pasisakymuose nedaug tegali pasiklausyti apie ponų-bajorų gyvenimą. Nei valsčių nei bendruomenių sueigose ponai-bajorai nedalyvaudavo, nes jie nuo valsčių nepriklausė. Kastinių kelių jie netaisė. Į valsčių mokyklas savo vaikų neleido. Dėl bažnyčių statymo ponai-bajorai tiesiogiai su klebonais kalbėjosi. Apie ponų poniškąjį gyvenimą ir bajorų bajorišką gyvenimą išgirsdavo per tarnus. Bet tai šališkos, pripuolamos žinios (p. 59).
Ponai savęs niekada nepravardžiuodavo "žmonėmis", o mus vadindavo "naši liudzi", atseit mūsų žmonės. Burliokai - ne žmonės. Ir lietuviškai kalbantys ne žmonės. Tik žemaitiškai kalbantys tėra tikrieji žmonės. Dar svarbu - apdaras. Jei pėsčias - lazda. Beveik visi žmonės - ūkininkai. Vidutinis - 18 - 20 ha (p. 77).
Ūkininkų yra visokių: vieni karališkiai, didelių geros žemės ūkių savininkai, baudžiavos nėję, tik mokesčius mokėję; kiti - stambių dvarininkų - kunigaikščių, grafų turėjo padėti dvarui tam tikrus darbus nudirbti - išvežti mėšlą, rugius nupjauti, statybinę medžiagą vežti. Šitie irgi mokesčius už žemę mokėjo tik. Dar kiti - jau vidutinių ponų - jau baudžiauninkai. Pav. jie turėjo dvarui kas savaitę po tris dienas dirbti su dvejetu arklių vyras ir moteris dvare ir dar prie mėšlavežio, rugiapjūtės be eilės. Kiti turėjo keturias dienas dirbti dvare. Dar buvo šimtadieniai - per metus 100 dienų dvarui pareikalavus. Visa tai už žemę. Vadinasi geriausią darbymetį ponui, o sau - kas liko. Nuvaryti dvare arkliai, pavargęs darbininkas. Iš Končiaus tėviškės iki dvaro apie 7 km. Kelias per miškus, išplaktos duobės. Ir liūdesio, ir džiugesio nuo baudžiavos atleidus. Kaip išgyventi be ganyklų, be kuro? Nuo baudžiavos atleisti be žemės ėmė nuo pono nuomoti ar savo sodybas ar kitur keltis. (p. 110).
Brangina žemaitis ne tik savo ūkį, bet ir savo pavardę - tėvams atminti, jų atminimui pagerbti. Karste tėvai apsiverstų, jei sužinotų, kad neturiu sūnaus. Pavardė greit neišnyksta iš žmonių atminties (p. 156). Negerai visai tėviškę apleisti. Gilus žemaičių pastovumas, saugojimas, kas įprasta. Tai primena žemaičiams tarsi kokią bausmę, tarsi baudžiavos laikus, kai ponas ištisas šeimas sukeisdavo su kitais ponais (p. 157).
Kumečiai, metininkai, ordinarininkai (ordinarčikai) - visa tai buvo caro laikais. Baudžiavos liekanos. Dvaro darbininkai negavo ordinarijų, bet patys turėjo sau duoną užsidirbti dvaro duotoje žemėje. Už valdomą žemę turėjo atidirbti paskirtą laiką su paskirtoms priemonėms, sakysim 4 dienas per savaitę (ir vyras, ir moteris, su dviem arkliais, vežimu, pakinktais. Kumetis tik tuo skyrėsi nuo baudžiauninko, kad galėjo laisvai keisti vietą. Galėjo keisti poną (p. 177). Baudžiauninkų atveju buvo taip, kad jei arklys ar karvė ponui patikdavo, jis lyg niekur nieko pasiimdavo sau. Galėdavo iškraustyti baudžiauninką iš vieno ūkio į kitą dėl to, kad blogai tvarkėsi, bet dažniausiai dėl to, kad pralobo; jam ir uždera, ir gyvuliai paauga, kiemas iššluotas. Su baudžiauninku galėjo daryti ką nori - galėjo rykštimis negyvai nuplakti, už tai prieš nieką neatsakydamas. Bebalsis, bevalis ir beteisis buvo baudžiauninkas. Juk ir ponai sakėsi turį dūšias. Ponai ir atleido kitus baudžiauninkus be žemės tam, kad turėtų iš kur darbininkų gauti - ordinarininkų pasamdyti. Ponai kumečiams grūdais sumoka. Kumečiai teisių daugiau nei baudžiauninkai turi, bet skurdo ne mažiau (p. 178). Kumetis pats eina samdytis į dvarą. Baudžiauninkas toks gimė, o kolūkietį varu į kolūkį atvarė. Nepriklausomoje Lietuvoje mažai beliko ordinarininkų. Ir teisės jų visai kitos buvo ir net dirbo jei lengviau nei ūkininkai (p. 179).
Iki baudžiavos panaikinimo atiduok vaiką į parapijinę mokyklą, mokys tavo vaikus lenkiškai ir metelingę lieps nešioti. Tai lentelė ant apyvaros užmauti ant sprando vaikui, kuris prasitarė mokykloje ne lenkiškai. Nešiok, kolei kitą nugirsi ne lenkiškai kalbantį. Tuomet jam užmauk. Visi juokiasi, pirštais bado tą, kuris turi užmautą ant sprando metelingę. Blogiausiai buvo kai reikėjo su metelinge eiti namo, kas nors juk turėjo eiti su ant sprando užmauta metelinge. Končiaus mama nešiojo, kai mokėsi Plungės parapijinėje mokykloje. Paskui užėjo "narodnoje učilišče". Čia vien rusiškai, dar ir lietuviškai knygos buvo atspausdintos rusų raidėmis (graždanka). Žemaitis nori žemaitiškai, tai samdyk daraktorių. Ir saugokis, kad policija nesužinotų, kad kas neįskųstų. Mokėsi ir Končius pas daraktorių - nusigyvenęs bajorėlis, prasigėręs Dambrauskis nuo Žarėnų. Vežk vaiką į parapijinę mokyklą, ieškok gaspados, maistą statyk. Telšiuose buvo apskrities mokykla arba miesto mokykla. Apskrities mokyklą išėjęs, gaudavai teisę "laipsniui", valdininkauti einant (p. 121).
Motina pasakojo Končiui, kad baudžiavos laikais buvo dar blogiau. Lažą reikėjo eiti, su maistu nekaip. Žmonės nuvarginti - po darbo eik daugiau mylios (7 viorstai). O karčiamų prie kiekvieno sodos galo buvo. Pono, klebono. Gėrė paaugę, gėrė paaugliai. Motina kūdikiui, kad miegotų, duodavo. Sakydavo, čia iš rugių pagaminti, nelyginant duona. Dabar koks čia gėrimas. Mušeikų visada buvo. Karčemose į kalades dėjo kai kitaip nebesuvaldydvo. Ponai siųsdavo į kitus dvarus. Ir mažesnieji ponai kaitaliodavosi baudžiauninkais, mainė net į šunis, kales. Pristatydavo juos prie pačių sunkiausių darbų. Ir visa skubindavo dirbti apdyždami, apraižydami (p. 400). Studentą vadino jau ponaičiu, tačiau šiaip jau žemaičio sąmonėje buvo tai, kad ponas yra tik tas, kas turi vergų, kurie už jį dirba. Ne nuo turto, ne nuo apdaro priklauso ponystė, nei nuo dirbamojo darbo - pono rankos baltos, jis darbo, suprask fizinio darbo, nedirbo, jis turėjo vergų, su kuriais gali daryti ką beišmanydamas. Įdomi ši pono sąvoka, nereiktų jos kratytis ir aplamai to žodžio savo tarpe vartoti (p. 401). Senesniajai kartai tas žodis sužadina sunkius praeities atsiminimus (p. 401). Laikas dar neaptemdė neapšvarino tos sąvokos, laikas dar neužgydė žemaičių opų, gautų ponų laikais (p. 402).
Karšinčiai nevengia ir trobelninkų senųjų ir kumečių. Jie turi daug bendro, išgyvento praeityje, visokių atsiminimų, daug pasakojimų (p. 191). Seniai ir šiaip nori išsišnekėti (p. 191). Daug pasakojasi kaip ėjo lažą ponu į dvarą. Kaip statę gražiausius tvartus iš akmenų, kaip šimtamečius ąžuolus kirtę (p. 192). Pasakoja kaip dvare mušdavę, ir jei kelnių nenusileidę, tai per kelnes trykšdavęs kraujas. Kaip čia pat mušamam reikėjo glostyti įspyrusį arklį. Kaip versdavę rankomis mesti mėšlus į pravažiuojančius vežimus. Tris dienas tai jau visuomet tekdavo dirbti dvare. Savo žemei likusias tris. Bažnyčia tik bardavo baudžiauninkus, kad nepakankamai dirba dvare. Girdi išdykauja. O jau per išpažintį nepasakyk, kad pono miške išsikirtai grėbliakotį: kai ims barti, tai rodos dangus su žemėmis susimaišys (p. 193). Dvarai turėjo spirito varyklas - didelis pelnas dvarui. Varu varydavo po darbo pasilinksminti. Nedraudė ir klebonas - buvo ir klebono karčiamos, parapijinės. Bažnyčioj nebuvo ramybės - visur kaltino tik baudžiauninką. Tu tinginys, tu apsileidęs. Be lenkų kalbos negalėjai prie klebono greit prieiti, net mišioms atnešęs; žemaitiškai kabantiems neduodavę delnos pabučiuoti. Kai lenkiškai prakalbi - nusišypso, pagiria, kitiems pavyzdžiu stato. Tokie buvo senosios kartos išgyvenimai. Visi krovė turtus ponui (p. 194). Miręs baudžiauninkas ir neturįs reikiamo užmokesčio į bažnyčią net nepakliūdavo. Dar senesniais laikais buvo geriau. Kiekvienas kaimas turėjo savo kapus, kur laidojo visus, ir nekrikštytus. Pavainikius slapta pakišdavo po žeme ar pakelėje po kryžiumi. O dabar vis į parapijos kapus vežk ir vis pro bažnyčios angą, pro klebono akis, o tos angos vis sidabrinamos, apipilamos pinigais (p. 195).
1850 m. Žemaičių kraštą ištiko badas. Iš niekur jokios pagalbos. Žmonės vertėsi kaip išmanė. Skuto karklų, jaunesnių gluosnių, ir jų šakų žievę, rinko beržo, alksnių, lazdynų žirginius, džiovino, malė, kepė, sakykim duoną ir valgė. Prasidėjo viduriavimo ligos. Žmonės prašė, kad Dievas pasiimtų jų vaikus, kad nieko dėti vaikai nemerdėtų badu. Prašė Dievo pasiimti senus tėvus, nes jie jau nebenusidedą. Kapinės pildėsi vėl. Baudžiauninkų savininkams ponams ne taip jau rūpėjo jų žmonės, nors gaila buvo žinoma dvikojo gyvulio, kuris pats sau užsidirbdavo duoną, kuris mokėjo ir su keturkojais gyvuliais dirbti ir juos valdyti (p. 419). Rusų valdžia ėmėsi šiokių tokių priemonių, kad ateityje apsisaugotų nuo darbo jėgos mažėjimo. Ragino kaimo bendruomenes steigti grūdų sandėlius-magazinus. Toks pačios duonos saugojimas paviliojo žmones. Tuo tarpu ponai nežinojo, kas dedasi pas žmones. Neturėjo jokio ryšio su baudžiauninkais (p. 420). Juk tai tik darbo jėga, o bet ne žmonės, tiesa, su žmogystos išvaizda. Žemaičiai suprato, kad gali kliautis tik savimi. Baudžiava laikėsi kietai. Darbo jėgas čiulpė iš žmonių kaip įmanydami. Jokio pagerėjimo nesimatė. Rusų valdžia gal ir būtų kiek padėjusi, bet žmonės vengė susidurti su valdžia, sakydami varnas varnui akies nekerta. Nugirdo apie Ameriką (kai sužinota apie auksą Kalifornijoje). Atsirado bėgančių iš pono globos. Nujautimais, sapnais pradėta domėtis. (p. 421). Ir Lietuvoje, ir Žemaičiuose lenkai neprileido žmonių prie žemės. Ir nuo baudžiavos daugelį atleido be žemės, geriausiu atveju palikdami nuomininkais (p. 422). Čia jokios prošvaistės nesimatė. Neprileidžia pritilpti prie darbo, kuris duotų iki soties tos duonelės (prekyba ir amatai žydų rankose). Liautųsi bado šmėkla, neramumai, kariuomenė svetimiems tarnauti. Ir į bažnyčią nuėjęs pirma nesuprantama lenkiška evangelija dvasią pamaitink, tik paskui išgirsti Dievo žodį lietuviškai, suprantamai. Ponas, savo evangelijos lenkiškai išklausęs, važiuoja namo, o žmogus dar turi likti ir išklausyti pamokslininko pabarimų ("kumščiojimosi"). Taip neranda žemaitis nieko, kad galėtų jį paguosti, nuraminti. Sako esi tamsus kaip naktis, tingus kaip meška, užsispyręs kaip ožys, purve kapstaisi kaip degloji. Tokiems ir dūšios išganymo nereikia. Tokių vieta pragaro gelmėse, "čysčiaus" ugnyje (p. 423). Užuojautos žemaitis vėl ieško gamtoje (p. 424). Žemaitis nepasitikintis. Daugiau jam teko matyti svetimų (vokiečių, lenkų) žiaurių išnaudotojų, vienaip sakančių, kitaip darančių. Drama kovos su Vokiečių Ordinu. Žodingas, priplajus lenkas, šokąs padėti ir tuo pačiu metu besitaikąs pagrobti, besimaigstąs apie lietuvio aruodus. Ir kunigų seminarijos ir vyskupai, klebonai, parapijinės mokyklos su "metelingėmis" - visa tai lenkinimo lizdai, žemaičių gerų papročių, įsitikinimo skaldymo. Dvarininkai yra ponai, o ne žmonės, su žmogiškomis širdimis, žmoniškais palinkimais. Kunigai - ponų tarnai, lengviau ponams dangų žada, priartina jiems dangaus vartus, užmerkia akis į nedorus, nepadorius ponų darbus, jų kruvinas rankas, leidžiant tvoti urėdams baudžiauninkus iki mirties, atsivarant savo geiduliams moteris, lėbaujant, kaip beįmanant, kaip beišmanant. Bet bažnyčia už ponus, už išnaudotojus, už nešvarios sąžinės, gyvuliškų pamėgimų gaivalus - girdi jie Dievo pastatyti savo vietose. Jie Dievo valią vykdą. Jie duoda miško bažnyčiai statyti, jie nepamirštą Kalėdų dešimtinės. Gražiai tyčiojasi iš žmogiškų jausmų, įpročių, sakydami, kad ponai teikia žmogui garbę, tepdami savo rankas vergo prasčioko liejamu prakaitu-krauju, kad savo kilniojo kraujo jie negaili ir moterims. Joms čia esą garbė, o ne pažeidimas šeimyniško gyvenimo ar nekaltos mergelės vainikėlio. Štai tau ir dieviška teisybė: kieno laki, tam ir lok. Ne laikas nuo laiko prasprūsta tokie įvykiai, bet visą laiką veikę jautrią, skaisčią žemaičio širdį, negalėjo jo nepaveikti ir nepadaryti jo tokio, koks jis yra šiandien - pasinėrusio į save, saugojančio savo kilnius privalumus (p. 427).
Pavergėjų vokiečių ir lenkų, savųjų išnaudotojų išnaudojimas, nesėkmės ūkininkaujant, nesėkmės šeimoje: kur ieškoti stiprybės? Tik savyje. Nerkis į save. Savyje ir tik savyje ieškok apsaugos. Pats save išlaikyk. Taip žemaitį nustatė gyvenamoji aplinka. Tik toks jis galėjo išsilaikyti iki pastarųjų dienų. Žemaitis turi paslėpęs savyje nepasitikėjimą, neviltį, skausmą. Vien mokėjimas jo tarmės, žemaičiui duoda viltį, jog nepažįstamasis yra jam artimas (p. 428). O kai nesuranda žmonių, kuriais galėtų pasitikėti, jis pasineria savyje ir sunkumus virškina savyje. Eina į gamtą, eina kalbėti su gyvuliais. Jis klausosi gegutės. Nesudėtingi, bet daug saką gegutės garsai sminga į jo širdį, skausmą mažindami, ramybę atstatydami (p. 429). Atidžiai prisiklausęs gamtos balsų, įsileidęs juo į savo širdį žemaitis pajaučia palengvėjimą. Dar nenusiraminęs jis ima stebėti augalus, žoleles, vabaliukus. Šitie reiškiniai paneria žemaitį gamtos įvairume (p. 430). Visi it vienas nori gyventi. Jie junta, jie negali pabėgti, pasiduoda likimui, būgštaujasi, kas įvyks. O juk nekaltas nei sutraiškytas vabalėlis, nei sumindyta gėlelė. Jie patylomis neša savo kryželį. Šitokie svetimi skausmai drąsina žemaitį. Jis jau ne vienišaas. Kartais pakanka žemaičiui nueiti prie savo mylimo medžio, apkabinti, išsipasakoti ir tarsi akmuo nuo širdies nukrinta, atgauni drąsą gyventi. Ypač mėgsta didelius senus medžius - jie geriau supranta. Senas medis numato, kas bus. Jis daug matė (p. 431). Žemaitis klausosi vėjo laukuose. Jis pamato miške kalenantį genį, kankorėžį raškenančią voverę, cypciojančią zylę. Čia ramus gyvenimas. Čia visi prie savo darbo (p. 432). Ašaros: jų niekada netrūko žemaičiui. Verk gimdamas, verk mirdamas. Kai slegia dideli rūpesčiai žemaitis neverkia. Jis sukaupia visas savo jėgas, visą drąsą, narsumą, norą nugalėti, nepasiduoti, vis tiek ar aplinkybėms, ar valdovui, ar kaimynams draugams (p. 433). Kai prasidėjo naujos doros - krikščioniškas - žmonių naikinimas dėl tikybos (o iš tiesų dėl noro pasiplėšikauti), tuomet žemaičiai gyvybinius išgyvenimus turėjo. Imtynių buvo baisiausių (p. 449). Priešui užpuolus ar išėjus į žygį, būk it kibirkštis - ir miegodamas girdėk, ir užsimerkęs regėk. Tik tokie išliko, tik tokie tegalėjo apsisaugoti nuo katalikiško dangaus, nuo krikščioniškos kryžiuočių-kalavijuočių meilės. Neberadus savųjų, nei žmonių, nei turto ar verkti reikėjo? Ne, reikėjo paslėpto pykčio, keršto, drąsos. Išlikti galėjo tik šalto proto vedami, galvodami, drąsūs, sumanūs. Kitoniški buvo negerumai ir krikščionimis virtus. Keisti pasaulėžiūrą, mesti pamėgtus papročius, susietus su gerąja gamta, su jos miškais, biržtvomis, senais medžiais, su jos vandenimis (p. 451). Kaip savi atrodė vaidilos, vaidilutės, amžinoji ugnis. Visur tiek daug senovės, prisiminimų, senelių pasakotų. Tie prisiminimai kėlė narą, traukė į žygį. O dabar pavergė tavo sielą, neturi kam pasiguosti - svetimi veda maldą, svetimas aukas, nesuprantamas, atnašauja, svetima kalba. Svetimas vaidila nebėra gyvosios ugnies, šimtamečių ąžuolų, alkų, kalnų. Šalta malda. Senosios apeigos širdį klabeno, jausmus kuteno. Tai buvo sava. Čia savų sielų atspindžiai (p. 452). Nemėgiamos buvo naujovės, traukėsi nuo jų žmonės. Jautė naujus priešus užėjus, apsimetusius geradėjus. Visur tave seka, kad negrįžtumei prie senovės papročių, apeigų. Dabar viduje tarp mūsų įsimetė atėjūnės mintys, primetamos jėga, varomos į širdį. Ir siela tavo vergauti verčiama. Ir kūnas pririštas prie ponų, prie baudžiavos. Ponai eina į svetimus kraštus, ima ir tave - varosi tave su savimi. Nebeturi turėtosios laisvės. Prievarta tikėk, prievarta kariauk, prievarta vergauk. Tegul ir taviškai kalba, bet večia sau dirbti. Esi savųjų vergas (p. 453). Į lažą išėjęs nežinojo ar vakare sugrįš. Džiaugėsi kai rytą išėjęs vakare sugrįždavo. Ne dėl ponų sauvaliavimų verkė. Taip buvo, taip reikėjo. Ne pačiam ponui pasivelsi - kas prie jo prileis, tik kamisoriui, net vagoriui. Nuolatiniame varge ašaros nebyra. Vis įsitempęs, vos begali atlaikyti (p. 454). Rusams užėjus, ne lengviau pasidarė, tik kiek kitaip spaudė, kiek kitaip nežmoniškai čiulpė tai, kas dar per tiek amžių buvo išsaugota. Žemaitis dėl to turėjo būti itin patvarus, iš visų pusių "apvalus": sunkiai prieinamas, sunkiai įkandamas, sužalojamas, įveikiamas. Tik tokie išliko, silpnesni dingo. Buvo liūdna, buvo baisu, be prošvaistės. Ne tie gyveno, kurie verkė. Verkšlenantieji išsigimė. Jausmai kunkuliavo viduje, bet ašaromis jie nepasireiškė. Ji kėlė atspirtį, drąsą, ryžtingumą. Juo didesnė nelaimė, juo gilesnis skausmas, juo žemaitis šaltesnis - tuomet iš jo ašarų neišspausi. Juo jam sunkiau, juo labiau jis savęs nebesigaili, jis susimeta į viena, kad išlaikytų. Žemaitis čia kietas kaip akmuo (p. 435). Žemaičiui viskas savotiškai gyva, gyvena, padeda vienas kitam. Juk, sako žemaitis, akmenys turėjo kada nors paaugti, susidaryti; čia jie tik panaudojo kitas gyvastį turinčias medžiagas. Visur žemaičiai mato vyksmus, kylančius ne iš baimės, bet iš meilės. Gal žemaičiai nebūtų taip priešinęsis ir krikščionybei, jei jie nebūtų vis girdėjęs: Dievo rūstybė, užrūstinai Dievą, užsitarnavai pabaudos (p. 458).