Raseinių krašto liaudies pasaulėžiūra tarpukaryje | 2021 kovo 1 d.

03/01/2021

Liaudis kaip anoniminis istorijos veikėjas pastaruoju metu retai tampa tyrimo objektu. O vis dėl to tai svarbus istorijos veiksnys, nes tai gausiausias visuomenės sluoksnis, į kurį turi atsižvelgti kiekvienos šalies politinis ir kultūrinis elitas. Liaudies mąstymas įtakoja visos šalies ar jos dalies - regiono - raidą. Dėl šių priežasčių liaudies pasaulėžiūros tyrimai yra aktualus dalykas. Šiame darbe liaudies sąvoka taikoma kaimo gyventojams, besivertusiems žemdirbyste ir neturėjusiems gilesnio institucinio sąlyčio su intelektualiojo elito kuriama kultūra. Kaimo gyventojų identifikacija su "liaudimi" arba savęs pačių vertinimas (pasitenkinimo savo pačių gyvenimo kokybe laipsnis) priklausė nuo įsijungimo į tą visuomenę (interpretacinę sistemą), kurioje jie ir funkcionuoja kaip "liaudis", t. y., žemutinis visuomenės sluoksnis, tik gaminantis materialines vertybes ir besivadovaujantis elito nuleidžiamomis idėjomis, vertybėmis, pagal kurias jie turi "interpretuoti" savo pačių gyvenimą. Krikščionybės - pagonybės skirties požiūriu toks įsijungimas neabejotinai laikytinas įvykusiu baroko epochoje. XIX a. pabaigoje - XX a. pirmoje pusėje, kuriantis moderniųjų laikų tautai, besivadovaujančiai etnolingvistinėmis vertybėmis, formavosi naujas elitas ir naujas kaimo gyventojų santykis su šiuo elitu. Tai laikotarpis, kurį charakterizuoja tautinis atgimimas bei nepriklausomos valstybės atsiradimas, sudaręs sąlygas galutiniam etnolingvistinės tapatybės susiformavimui. Liaudies samprata glaudžiai susijusi su aptariamo laikotarpio socialiniais - ekonominiais - visuomeniniais procesais, turėjusiais įvairiaaspektės modernizacijos pobūdį bei religiniais ir etniniais procesais - etnolingvistinio lietuvių identiteto formavimusi, atsiribojimu nuo konservatyvios luominės lenkiškosios tapatybės ir tradicinės katalikybės, suponuojančios bendrumą su lenkų tauta. Tai nenuostabu, nes pasaulėžiūriniu - ideologiniu požiūriu socialinė visuomeninė ekonominė kultūrinė modernizacija bei etnolingvistinio tapatumo įtvirtinimas reikalavo religinio - ideologinio pagrindimo - tai ir buvo paremta lietuviškąja katalikybe arba aptariamu laikotarpiu dar silpnai išreikšta tendencija - bandymais aktualizuoti ikikrikščioniškąją lietuvių tautos patirtį. Šios dvi tendencijos arba naujos lietuvių tapatybės ir modernios visuomenės kūrimo ideologinio - religinio legitimavimo būdai nebuvo griežtai atskirti vienas nuo kito. Katalikybės ekskliuzyvistinis pobūdis pamažu silpnėjo, vis labiau buvo akcentuojama tautiškumo svarba, tolerantiškėjo požiūris į lietuvių tautos ikikrikščioniškąją praeitį, religiją. Etnologai už krikščioniškų formų įžvelgia archetipiniam pasaulėvaizdžiui būdingus pasaulėžiūros sluoksnius. Tai leistų kalbėti apie religinį sinkretizmą. Pasaulėžiūrinis nevienalytiškumas įpareigoja pasitelkti ir etnologijos, religijotyros, teologijos, giluminės psichologijos laimėjimus, nes tyrimo objektas ne tik lengvai įžvelgiama liaudies pasaulėžiūros krikščioniškoji raiška, bet ir ikikrikščioniškieji archetipiniai vaizdiniai, o taip pat idėjos bei vaizdiniai, tapę liaudies savastimi tautos kultūrinio bei politinio elito įtakoje. Tradicinis liaudies religingumas nesunkiai įžvelgiamas Bažnyčios magisteriumo populiarinamose ir liaudies mėgiamose liturginėse apeigose, šventėse, papročiuose, devocionalijose. Labai populiarios buvo religinės brolijos, tradicinį religingumą atitinkančios bei senąjį pasaulėvaizdį iliustruojančios religinės praktikos. Vis dėlto silpnėjant senajam viduramžiškam dualistiniam pasaulėvaizdžiui toks religingumas dalyje liaudies prarado savo patrauklumą. Tai neišvengiama sekuliarizacijos proceso pasekmė šalia Bažnyčios atsiradus institucijoms (mokyklai, valstybės administracijai, kariuomenei), neretai konkuravusioms su Bažnyčia. Tokį tradicinių katalikiškų tiesų reikšmės liaudies sąmonėje mažėjimą galėjo nulemti ir archetipinei kultūrai būdingas mitinio pasaulėvaizdžio vaizdinių tvarumas bei maginės žemdirbių praktikos gyvybingumas kaimo bendruomenėje XIX a. pab. - XX a. pirmoje pusėje. Todėl liaudies religijai tirti pasitelkiama gausi tautosakinė bei etnografinė medžiaga. Būtina atsižvelgti į tai, kad įvairių formų krikščionybė ilgus amžius buvo instituciškai palaikoma. Tai sąlygojo jos pranašumą: viešai tegalėjo būti tapatinamasi tik su krikščionybe. Šiuo požiūriu pravarti archetipinė psichologija, atskleidžianti neverbalizuotus gelminius procesus. Nebūtų teisinga griežtai atskirti ikikrikščioniškuosius vaizdinius nuo krikščioniškųjų - visi jie gali būti bendražmogiškosios simbolikos ar plačiau suvokiamos krikščionybės dalimi. Kartu nesunku pastebėti, kad būtent krikščioniškosios transcendentiškumo sampratos silpnėjimas atlaisvino kitų visuomeninių tendencijų - angažavimosi tautiškumui, socialinės bei kultūrinės - civilizacinės pažangos siekimo (atsivėrimo mokslui, modernybei, europietiškumui) - raišką. Etnolingvistiniais principais grindžiamas tautiškumas vertybe laikytas pačiuose įvairiausiuose tautos sluoksniuose, taigi ir liaudyje. Neabejotina, kad jis rėmėsi ne tik ir ne tiek archetipiniu substratu, kiek elito vykdyta tautinė indoktrinacija. Be to, angažuotumas tautai buvo labai susijęs su socialiniu angažuotumu (pav., aišku, kad antilenkiškumą didele dalimi suponavo socialinės emancipacijos siekis). Socialinės pažangos bei socialinės harmonijos (teisingumo) siekis taip pat buvo stiprus: liaudies socialiniai siekiai, sąlygoti jos materialiųjų poreikių, buvo bene labiausiai jai suprantami. Reikšmingas modernizacijos šaltinis buvo naujus idealus, vertybes, naują gyvenseną propagavusi periodinė spauda, radijas, kinas: mažiau informacijos prisodrintoje visuomenėje nuorodos į modernesnį gyvenimo būdą turėjo būti labai paveikios. Būtent šių tendencijų analizės pagrindu ir konstruojamas darbas.

Šiame darbe analizuojama Raseinių krašto liaudies pasaulėžiūra. Raseinių kraštas įdomus tuo, kad čia kryžiuojasi įvairiapusės tautinės, etnografinės, religinės, socialinės įtakos, kartu išliekant pamatiniam šio krašto gyventojų lietuviškumui. Pažymėtina, kad Raseiniai šiuo požiūriu yra tarsi Lietuvos centras, įtakų neutralizacijos taškas: būta pakankamai stipraus ikikrikščioniškojo substrato ir kartu labai stiprios katalikiškosios tapatybės. XX a. pradžioje Raseiniai - paskutinė riba, iki kurios reiškė savo pretenzijas lenkų ir Lenkijos politikai. Koegzistavo drauge ir bajoriškoji bei miestietiškoji lenkiškoji kultūra ir tautini lietuvių atgimimo idealais besivadovaujanti lietuviškoji visuomenė.

Raseinių kraštas suvokiamas visų pirma kai tarpukario Raseinių ir Girkalnio valsčiai. Girkalnio laikymas integralia Raseinių krašto dalimi paremtas tuo, kad Girkalnis tik palyginti vėlai tapo atskiru administraciniu bei bažnytiniu centru ir iš esmės buvo glaudžiai susijęs su Raseiniais (1842 m. prijungtas prie Raseinių seniūnijos). Taigi, darbe neapsiribojama tarpukario Raseinių valsčiaus ribomis. Visų pirma todėl, kad darbo chronologinės ribos platesnės - darbe analizuojami liaudies pasaulėžiūros pokyčiai nuo XIX a. pab. Be to, Rusijos imperijos Raseinių valsčiaus ribos gerokai platesnės, nei tarpukaryje veikusio. Kita vertus, darbui buvo svarbūs ir ankstesni liaudies pasaulėžiūrą įtakoję veiksniai, o visų pirma christianizacijos laikotarpis XVII - XVIII a. Aptariamu laikotarpiu administracinio vieneto, kuri centru buvo Raseiniai (seniūnija, pavietas, teismų apygarda) ribos taip pat ne kartą kito. Šitaip apsibrėžiant Raseinių krašto ribas, vadovautasi nuostata atriboti Raseinių kaip vieną iš Žemaitijos istorinių centrų, nuo gretimų istorinių centrų (Betygalos, Viduklės, Kražių), o pietuose nuo - Vadžgirio, Šimkaičių regiono, nors ir ne visada turėjusio lygiavertį aukščiau išvardintiems centą, bet vis dėl to gana aiškiai ir etnografiniu požiūriu besiskiriančio nuo Raseinių administracinio vieneto. Be to, pasaulėžiūros pokyčiams administracinės ribos nėra esminis faktorius - te patys veiksniai galėjo veikti ir žymiai platesnėje teritorijoje. Nepaisant šių Raseinių krašto ribų, vis dėl to vienam ar kitam teiginiui pagrįsti bus pasinaudojama ir medžiaga, peržengiančia tarpukario Raseinių bei Girkalnio valsčių ribas: bus pasitelkiama medžiaga ypač iš Betygalos, Šimkaičių ir Šiluvos valsčių. Ypač aptariant pasaulėžiūrinius / ideologinius veiksnius kaip integralus Raseinių krašto dalis analizuojama ir Šiluvos sakralinis centras. Tai juo labiau suprantama, įvertinant faktą, kad XVIII - XIX a. būtent Šiluva buvo dekanato centras, kuriam priklausė Raseinių parapija (o anksčiau Šiluva priklausė ir Raseinių valsčiui).

Taigi, šio darbo tikslas - atskleisti Raseinių krašto liaudies pasaulėžiūros esminius akcentus XIX a. pab. - XX a. pirmoje pusėje. Uždaviniai šiam tikslui pasiekti būtų šie: 1) išryškinti Raseinių krašto liaudies pasaulėžiūrą veikusius katalikybę palaikiusius veiksnius, ikrikščioniškus (nekrikščioniškus) veiksnius, tautinę bei socialinę orientaciją palaikančias jėgas; 2) atskleisti liaudies santykio su krikščionybe istorinį bei socialinį aspektus bei ikikrikščioniškumo funkcionavimą liaudies pasaulėžiūroje; 3) išanalizuoti liaudies pasaulėžiūros atskirus komponentus santykyje su materialiąja būtimi, transcendencija, žmogaus vietą būtyje ir santykiavimo su transcendencija būdus ir formas; 4) išanalizuoti liaudies pasaulėžiūros tautinės ir socialinės orientacijos raišką.

Liaudies pasaulėžiūra daugialypis ir komplikuotas tyrimo objektas. Jis analizuotinas įvairiais aspektais, įvairių mokslo šakų - istorijos, etnologijos, religijotyros, psichologijos, filosofijos - pagalba. Darbe panaudojami darbai skirti liaudies pasaulėžiūrai apskritai (krikščioniškajam ir nekrikščioniškajam jos klodui), o taip pat Raseinių krašto specifikai. Kalbant apie šaltinius, reiktų išskirti kelias jų grupes. Visų pirma, plačiai panaudota tautosakinė medžiaga saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, Vilniaus universiteto bei Lietuvos istorijos instituto rankraščių skyriuose, taip pat Lietuvos Valstiečių liaudininkų sąjungos, Vilniaus vadavimo sąjungos, Katalikų veikimo centro, Lietuvių tautininkų sąjungos, Tautinio jaunimo sąjungos "Jaunoji Lietuva ir kai kurie kiti fondai Lietuvos centriniame valstybės archyve, Mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyriuje, o taip pat itin svarbios neramumų Raseinių parapijoje 1941 m. bei Švč. M. Marijos apsireiškimo Girkalnyje bylos, saugomos Kauno arkivyskupijos kurijos archyve. Nemažą istorinę vertę turi 2011 m. liepos mėn. Raseinių rajone vykusioje kraštotyrinėje ekspedicijos metu autoriaus surinkta medžiaga. Svarbi šiam darbui ir skelbta tautosakinė medžiaga, atsiminimai.

Kalbant apie tautosakinę medžiagą, reikia atkreipti į kelis jos panaudojimo bei interpretavimo aspektus. Tautosaka kaip vienas iš humanitarinių mokslų gimė kaip atitinkamos pasaulėžiūros eksplikacijos priemonė. Kitaip sakant tai buvo priemonė ieškoti liaudies žinijoje, patyrime faktų, pateisinančių nutolimą nuo krikščionybės. Krikščionybė kaip tokia nebuvo tautosakos tyrimo objektas. Taigi, tautosaka bei ją interpretuojančios romantinės bei pozityvistinės etnologų koncepcijos buvo nekrikščioniškos pasaulėžiūros diegimo vieni iš įrankių. Dabar jos laikomos idėjiškai pasenusiomis. Fomuojasi trečiasis, sintetinis, kelias. Taip pat ir krikščioniškasis paveldas pamažu tampa tyrimo objektu. Tai susiję su tuo, kad krikščionybė apskritai traukiasi iš viešosios erdvės, taigi tampa praeitimi, o kita vertus dėl to, kad atsirado sąmoningai krikščionybei angažuotų tyrinėtojų, siekiančių savojo paveldo pristatymo. Diskusija tarp senojo tikėjimo reliktų ieškančių ir krikščionybei angažuotų etnologų, siekiančių įrodyti ankstyvą krikščionybės įsitvirtinimą tautoje etnologijos mokslui be galo naudinga ir vaisinga. Be to, šiuolaikinis etnologijos mokslas prieina išvados, kad ribos tarp XIX - XX amžiuje rinktos tautosakinės medžiagos žanrų yra gana reliatyvios: jie genetiškai susiję ir veda į archainį mitologinį tautos patyrimo klodą. Į kultūrinę periferiją pasislinko tautosakos klasika, vis dažniau ekspedicijų dalyvių darbas siejasi su vietos krikščioniškosios kasdienybės status quo. Galime pastebėti, kad ir pačių tautosakos pateikėjų pasaulėžiūra atitinka svarbiausias aptariamo laikotarpio liaudies pasaulėžiūros tendencijas - didžioji jų dalis religingi, laiko save katalikais, lanko Bažnyčią, laikosi krikščioniškos moralės normų. Tą patį galima pasakyti ir apie 2011 m. vykusios kraštotyrinės ekspedicijos metu apklaustuosius - dauguma jų taip pat katalikai.

Be to, šiuolaikinis etnologinis mokslas drąsiau ir kūrybiškiau imasi tautosakinės medžiagos interpretavimo. Pripažįstama, kad kone visuose tautosakos žanruose, o ne vien tik etiologinėse sakmėse atsispindi senasis mitologinis (holistinis) pasaulėvaizdis. Taip pat ir pasakose, kurių sekimas turi maginio poveikio tikslą. Pastebima, kad pasakoms būdingas "melavimo" motyvas, iš tiesų reiškia pastangas prisiliesti prie jusliškai neapčiuopiamos realybės, galinčios suteikti žmonėms paranormalių, ektraordinarinių galių. Tuo vadovaujantis darbe pasakomis (neretai darbe įvardijamomis pasakojimais, tuo pabrėžiant jų realistinį tam tikrame lygmenyje pobūdį) gana plačiai naudotasi.

Pažymėtina, kad Raseinių kraštas unikalus ir tuo, kad čia tautosakinė medžiaga nuosekliai rinkta jau daugiau kaip šimtą metų, pradedant Mečislovu Davainiu-Silvestraičiu XIX a. pabaigoje ir baigiant 2011 m. surinkta medžiaga (o per tą laiką šio krašto tautosaką rinko XX a. 4 - ame dešimtmetyje Stasys Džiugas, Prakapas kiti. 1973 m. surengta Lietuvių kalbos ir literatūros instituto ekspedicija Raseinių ir Jurbarko rajonuose - M. Davainio-Silevstravičiaus rinktos tautosakos areale, siekiant išsiaiškinti jo užfiksuotų tautosakinių žanrų, tipų, vaizdinių, grupių išlikimo laipsnį. Visa tai leidžia pasekti, kiek liaudies pasaulėžiūra kito per pastarąjį šimtmetį. 

1. Liaudies pasaulėžiūros formavimosi veiksniai

Svarbiausi katalikybę palaikantys veiksniai buvo bažnyčios ir vienuolynai. Bene labiausiai iš katalikiškųjų veiksnių liaudies pasaulėžiūrą įtakojęs ir net formavęs buvo dominikonai. 1932 m. Kauno arkivyskupijos kurija dominikonams grąžino Raseinių vienuolyną, į kurį buvo perkelti lietuvių kilmės JAV ir Anglijos kunigai Kazimieras Žvirblis, Humbertas Vrublevskis (Humbertas Wroblewski), Emanuelis Yonkus, Jonas Časas (Jonas Kazimieras Chases). 1933 m. tėvai dominikonai susilaukė 4 kandidatų: Jono Grigaičio, Vytauto Žiūraičio, Benedikto Rutkausko (jie noviciatą atliko Prancūzijoje, o šventimus gavo Belgijoje). Raimondas Šaulys jau studijavo. 1935 m. kovo 4 d. atnaujinta Šv. Angelo Sargo Lietuvos dominikonų provincija su centru Raseiniuose. Jos generalvikaru paskirtas B. Pauliukas, tačiau parapijoje dominikonų kunigai - tik pasauliečių kunigų vikarai. Tai tapo rimtų neramumų parapijoje priežastimi. Dominikonai suremontavo vienuolyną, pastatė Lurdo koplyčią, dekoravo bažnyčią, atnaujino altorius, šventorių, špitolę, vykdė misijas, rekolekcijas. 1939 m. sulaukti tėvai primicininkai Domininkas (Jonas) Grigaitis, Tomas (Vytautas) Žiūraitis ir Abertas (Benediktas) Rutkauskas. Tai, kokią didelę įtaką dominikonai turėjo Raseinių parapijos gyventojams, rodo 1941 m. Raseinių parapijoje kilę neramumai ("Raseinių revoliucija"), susiję su Kauno arkivyskupijos kurijos pastangomis juos iškelti. Paaiškėjo, kad didelė dalis parapijiečiu palaiko dominikonus. Ne vieną pareiškimą, raginant palikti dominikonus, o Rutkauską - klebonu, pasirašė 2 - 3 tūkst. parapijiečių (iš 7862 parapijiečių 1940 m. kartu su Kalnujų ir galbūt Alėjų filijomis). Viename iš jų (1941 m. kovo 29 d.) rašoma: "Tai mes Ganytojui pranešame: Kad už Kristų, Bažnyčią, Vienuolyną ir Vienuolius visa parapija stovime" (pasirašė virš 3000 parapijiečių). 1941 m. gruodžio 9 d. pareiškime rašoma: "Jokių kitų Dievo biznierių parapija nenori. Atsiųstus juoduosius varnus išprašysime". Raseiniškių parapijiečių 1941 m. gegužės 31 d. laiške arkivyskupui nurodomi dominikonų palaikymo motyvai: "Raseiniškiai gilaus tikėjimo, tiki pomirtinį gyvenimą, nes tiek šimtų metų gyvena su vienuoliais, tik 50 metų su juodaisiais - ir tai kariavo su rusų caru. - trejus metus nepriėmė juodųjų, ligi neišmirė baltieji. Po to liko liūdnas gyvenimas: dėjome pinigus, ieškojome vienuolių, kur buvo galima per 50 metų, savo tikslą atsiekėm. Gali panaikinti mūsų nuopelnus vienas Dievas, jeigu jam nusidėjom, nes per tą tarpą - 50 metų - buvom nukrypę tikėjime, neturėdami gerų vadų. Mūsų vadai šventas Domininkas ir visa parapija, prisirašiusi to paties šventojo".

Nelabai sėkmingas buvo pasauliečių kunigų valdymas ir XX a. pirmoje pusėje iki sugrįžtant dominikonams 1932 m. Visa tai suformavo labai palankią atmosferą dominikonų veikimui, kurį charakterizuoja parapinis patriotizmas: džiaugtasi savo parapijos savitumu, savo lengvai prieinamais tėveliais. Prisidėjo konservatyvi liturgija ir pamaldumo praktikos, moralinis rigorizmas ir socialinis radikalizmas. Taigi, dominikonai buvo tapę ir Raseinių lietuvių visuomenės mentaliteto svarbiu faktoriumi. Tai tik patvirtintų rožančiaus maldos įsišaknijimas liaudies sąmonėje. Rožančius vienareikšmiškai buvo suvokiamas kaip kataliko požymis, ženklas, o Raseinių tautosakoje kaip Dominyko ženklas. Pasakojama, kad viena netikinti moteris kartą su savo sūneliu užėjo į šv. Domininko bažnyčią. Vaikas, pamatęs rožančių ir parėjęs namo prisirinko uogų, susivėrė jas ant siūlo ir pasidarė rožančių. Tada mamos paklausė kaip reikia ant jo "dainuoti". Motina nenorėjo mokyti vaiko melstis. Vaikutis pasiėmęs rožančių bėgiodamas po pievą šokinėjo nuo vieno kupsto prie kito, sakydamas: tai tau Dieve, tai man Dieve. Vieną naktį pasirodę tėvams Domininkas ir pasakę, kad jų sūnelis palikęs "ščieslyvas". Dominikonų įtaka buvo ryški ir kitose parapijose: Kalnujų parapijoje (Raseinių parapijos filija) Šv. Rožančiaus brolijai priklausė 609 parapijiečiai. Raseinių ir gretimose parapijose (filijose) veikė tretininkai: Kalnujuose 1936 m. jų būta 90, Alėjų - 39 (Girkalnio - net 380 - čia ir katalikiškasis gyvenimas buvo aktyviausias).

Katalikiškumo lygį gali atskleisti rinkimu rezultatai, liaudies parama politinėms partjoms ir judėjimams. Čia svarbus keli momentai. Pirmiausia episkopatas ragino balsuoti uz krikdemų bloką, būtent šias partijas laikydamas par excellence katalikiskomis. Štai rinkimuose į pirmąjį seimą Raseinių valsčiuje krikdemai gavo 1760 balsų iš 3484, Raseinių mieste - 631 iš 2710, Girkalnio valsčiuje - 995 iš 2053. Rinkimuose į antrąjį Seimą Raseinių valsčiuje krikdemų blokas gavo 1866 iš 3305, Raseinių mieste - 629 iš 2998. Rinkimuose į trečiąjį seimą krikdemų blokas Raseinių valsčiuje gavo 1332 iš 3768, Raseinių mieste - 684 iš 3151, Girkalnio valsčiuje - 785 iš 2407. 1924 m. savivaldybių rinkimuose katalikiškos grupės pasiekė tokius rezultatus: Raseinių mieste - 4 vietos iš 17. Raseinių valsčiuje - 17 iš 26. Girkalnio valsčiuje - 7 iš 28. Taigi, nepaisant vyskupų primygtinio raginimo dauguma katalikų už katalikiškas grupes nebalsavo, išskyrus rinkimus į Steigiamąjį Seimą.

Svarbiu Raseinių krašto liaudies pasaulėžiūros formavimo ir formavimosi veiksniu yra senasis, ikikrikščioniškasis, tikėjimas. Nors Raseinių krašto gyventojai aptariamu laikotarpiu save laikė katalikais, noriai atlikinėjo religines praktikas ir katalikybė daugeliu atvejų buvo jų identifikacijos pagrindas, o XIX a. tapo stimulu aktyviai dalyvauti sukilimuose, vis dėl to, kai kurie faktai verčia abejoti ar visais atvejais katalikybę jie suprato ir priėmė taip, kaip to norėjo Bažnyčios magisteriumas. Be kita ko, tokių abejonių keltų liaudies nepaklusnumas episkopato nurodymams balsuoti už atitinkamas partijas, episkopato laikytas nekatalikiškomis arba stiprėjantis tautiškumo jausmas XX a. 4 - ame dešimtmetyje. Galima numanyti, kad senasis lietuvių tikėjimas buvo nustumtas į pasąmoninį lygmenį, o jam būdingi vaizdiniai įtakojo vėlesnes kartas kaip archetipiniai veiksniai, mąstymo ir veikimo stereotipai. Betygalos kraštotyrininkės M. Navakauskienės žiniomis vietiniai gyventojai vyrai dar šio amžiaus pirmoje pusėje Šventaragio kaime ant kalno šokdavo užsidėję kaukes su ragais. Vietovės susijusios su sakraliniais vandenimis: vienoje Dubysos pusėje į ją įtekantis Šventupis, o kitoje pusėj - žynkapiai.

Taip pat Palendriai Kalnujų apylinkėse labai mitologiškai įprasminta vietovė. 2011 m. Palendrių kaimo gyventoja J. Tautkienė pasakojo, kad žmonės prisimena vaidilutes, suskirstytas pagal "parapijas", jų skirtingus drabužius, aukurus. Vietiniai žmonės pasakoja apie piliakalnyje buvusius rūmus, požemius, į kuriuos vedusi skylė. Kalnujų kompleksas galėtų pretenduoti į kryžiuočių kelių aprašymuose minimą Stabukalnį.

Raseinius, nuo XVI amžiaus buvusius svarbiu Žemaitijos administraciniu, teismų, o kartais ir politiniu centru, naujaisiais laikais pasiekdavo ir kitokios nekrikščioniškos (tradicinės katalikybės požiūriu) idėjos, pav. masonų. Viena mitologinė sakmė apie priėmimą į masonus Raseiniuose užrašyta 1922 m. Tiesa, užuominų apie masonus esama ir daugiau. Užfiksuoti posakiai "geria per mišias kaip "masonistai""; "važiuoja trys parmazonai prancūzų karieta" ir pan.

Vilniaus lietuvių seimas 1905 m. parodė, kad besiformuojantis etnolingvistinis lietuvių tapatumas turėjo nemažų potencijų ir jau sugebėjo įsitvirtinti Kauno gubernijoje (apie 40% valsčių valdybų buvo pertvarkytos; 47 % pradinių mokyklų įvestas mokymas lietuviu kalba).

Vis dėl to, liaudies savimonė buvo labai dar labili, kaitos būklėje. Raseinių krašto liaudies kalba buvo užterštas polonizmais ir kitokiais slavizmais. Anot poeto Martinaičio kaimuose buvo kalbama "lenkų, rusų, vokiečių, žydų kalbų sąmėžiniu". Raseinių krašte lenkiškumas buvo stipriai įsitvirtinęs, nors ir lokalizuotas. Net ir mažiausiai lenkiškosios kultūros įtakojamoje tautos dalyje - žemaičių visuomenėje angažavimasis nepriklausomai, kultūriniu požiūriu savarankiškai Lietuvos valstybei buvo menkas - K. Žukas rašė, kad žemaičiai šaukimą eiti savanoriais priėmė be entuziazmo.

Provincijoje įvairiai iškildavo lenkų klausimas. Gyventojai jautė baimę dėl lenkų legionų atėjimo, tai siedami su dvarininkų įsigalėjimu, todėl lenku bijojo labiau nei bolševikų. Tačiau buvo ir nerimą keliančių žinių, kad žmones neapsisprendė, kad linksta į vieną ar kitą pusę. Tuo tarpu lenkiškoji visuomenė apie nepriklausomą Lietuvą atsiliepdavo tik su pašaipa. Lenkų Vilniuje suvažiavimo atstovai Kavaliauskas ir B. Pržecišauskas ragino jaunuomenę stoti į lenkų legionus. Vis dėl to lietuviškasis elementas buvo stipresnis: 1919 m. sausio mėn. 4 d. Raseinių miesto komitetas nutarė gatvių užrašus rašyti lietuvių kalba. 1919 m. rugsėjo mėn. 3 d. miesto taryba pareiškė griežtą protestą prieš Lenkijos kariuomenės veržimasi į Lietuvą ir prašė vyriausybę visomis priemonėmis kovoti su okupantais ir Lietuvoje gyvenančiais lenkais. 1920 m. spalio 3 d. manifestacijoje Raseiniuose manifestantai kai kuriems miesto piliečiams lenkams ar nusiteikusiems prolenkiškai akmeninis išdaužė langus. 1920 m. spalio 10 d. išrinktas Raseinių miesto Lietuvos gynimo komitetas kovoti su vidaus priešais - lenkais. 1921 m. lapkričio 18 d. miesto taryba Hymanso projektą pripažino nepriimtinu.

Lenkų gyventojų skaičius nėra lengvai apskaičiuojamas, nes dauguma jų - lietuvių kilmės (išskyrus kelis kaimus Šiluvos valsčiuje), istorijos bėgyje perėmusių lenkų kalbą ir kultūrą, o XX a. pradžioje iškilus lietuvių ir lenkų tautų atsiribojimo reikalui, atsisakiusių identifikuotis su etnolingvistiniu pagrindu besiformuojančia lietuvių tauta. Jų skaičius nebuvo pastovus. Jis labai priklausė nuo Lietuvos ir Lenkijos santykių dinamikos, politinių, kultūrinių, ekonominių procesų pačioje Lietuvoje. Nors šiaip jau visais atžvilgiais stiprėjanti Lietuvos valstybė buvo svarbus veiksnys, skatinęs jų lietuviškėjimą. 1923 m. Raseinių apskrityje už įvairių mažumų sąrašus balsavo 5724, atskirai lenkų - 2613 (iš viso - 44714). Pagal 1923 m. gyventojų surašymą Raseinių mieste gyveno: lietuviai - 2767 (52, 5%), lenkai - 177 (3, 4%), tačiau lenkų skaičius turėjo būti didesnis, nes rinkimuose į seimus už lenkų sąrašus Raseiniuose balsuodavo vidutiniškai 6, 5 % gyventojų (1922 - 6, 74 %, 1923 - 7, 1 %). Remdamiesi rinkimų rezultatais lenkų veikėjai 3 - o dešimtmečio pabaigoje manė, kad Raseinių apskrityje lenkai sudarė iki 14 % gyventojų, Raseinių mieste jie suskaičiavo 738 lenkus (14 %), Raseinių valsčiuje - 500 (6, 4 %); Girkalnio valsčiuje - 322 (3, 6 %). Tai įmanoma, nes vietos lenkai buvo daugiau negatyvios reakcijos į etnolingvistiniu pagrindu besiformuojančią tautą ir modernius socialinius procesus padarinys, nei pastovus, aiškiai nuo krašto daugumo gyventojų besiskiriantis etninis vienetas. Raseinių krašte lenkiškumą palaikė daugiausia dvarininkai. Iki pat 1939 m. veikė Towarzystwo Oswiatowe "Jutrzenka". Jos narių skaičius 1938 m. išaugo iki 126.

Tautiškumo stiprinimui angažavosi Vilniaus vadavimo sąjunga. Jos skyriai veikė daugelyje stambesnių gyvenviečių. Girkalnio skyriui 1937 m. priklausė 25 nariai, Raseinių miesto skyriui - 183. Raseiniuose taip pat veikė nedidelis Pašto, Telegrafo ir Telefono tarnautojų skyrius. VVS skyrių veikla labai priklausė nuo vietos inteligentų aktyvumo - jiems išvykus, skyrių veikla apmirdavo. Reikia pasakyti, kad Vilniaus atgavimo idėja buvo gana populiari, žmonės dalyvaudavo VVS renginiuose ar kitaip angažuodavosi šiai idėjai: 1938 m. spalio 9 - ąją apie 75% privačių mamų iškėlė vėliavas perrištas juodu kaspinu. Kita vertus, Bažnyčios autoritetas, jei jis buvo supriešinamas su tautiškumu, neretai nusverdavo. Štai 1936 m. Girkalnyje ruošiantis spalio 9 - osios minėjimui, ta dieną per pamaldas Girkalnio klebonas Antanas Gečius pasakė nukreiptą prieš Vilniaus vadavimo idėją pamokslą. Po šio pamokslo numatytas paminėjimas neįvyko, nes žmonės į susirinkimą neatvyko. Svarbus tautiškumo palaikymo veiksnys buvo ir Šaulių sąjunga. Raseinių krašte jos skyriai veikė Raseiniuose, Girkalnyje, Kalnujuose, Alėjuose, Daugoduose, Juodaičiuose, Milašaičiuose.

Iš politinių - ideologinių grupių tarpukaryje tautiškumo stiprinimui itin angažavosi tautininkai. Reikia pasakyti, kad tautininkai dėl savo antilenkiškosios politikos, turėjusios ir socialinį atspalvį, buvo patrauklūs nemažai daliai kaimo gyventojų. Tai konstatavo ir jų oponentai liaudininkai. Liaudininkų Telšių apygardos komitetas pripažino, kad tautininkų taktika itin pavojinga. Jų šūkis "duokite mums valdyti, o mes jus, ūkininkus, aprūpinsime kuo tik reikia"- yra labai populiarus. [...]. [Liaudis] trokšta geresnes materiališkos būklės [...]. Todėl, jei kas kas kitas pasiima ją valdyti, ji tam nesipriešina ir nesipriešins. By tik ūkiškoji būklė pagerėtų. O vis dėl to tautininkai labai daug daro, kad patenkintų ūkininkus. [...]. Per ūkininkų suvažiavimus Smetonai pagerbti kalbama apie ūkininkus, kaipo apie geriausią gyventioju sluoksnį. Tuo stengiamasi [...] ir jų ambicija patenkinti". Raseinių krašte veikė ne vienas LTS skyrius. Stiprūs buvo Raseinių ir Girkalnio skyriai. 1935 m. apskrityje tautininkų būta 494 nariai ir 91 kandidatas. Į tautininkų gretas jungdavosi valdininkai, inteligentai (ypač mokytojai), stipresni ūkininkai. Gana aktyviai veikė Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga "Jaunoji Lietuva", turėjusi skyrius Raseiniuose, Kalnujuose, Girkalnyje. Nariams buvo skaitomos paskaitos, rengiamos ekskursijos, vaidinimai, būta chorų, orkestrų, aktyviai užsiiminėta sportu (futbolu, ledo rituliu, stalo tenisu). Jaunųjų ūkininkų rateliai taip pat prisidėjo prie tautiškumo ugdymo.

Socialinė liaudies orientacija taip pat labai stipri. Ji neatsiejama nuo katalikybės ir tautiškumo tendencijos raiškos. Tolesnė socialinė ir turtinė diferenciacija vyko jau pačių lietuvių valstiečių tarpe. Ji buvo žymi ir įtakojo taip pat ir politinius procesus bei gyventojų tapatybę jau nepriklausomoje Lietuvoje. Marcelijaus Martinaičio, kilusio iš Kalnujų apylinkių (Paserbenčio) atsiminimai liudija, kad mažažemio ar bežemio tapatybė, savivoka egzistavo. Martinaitis save taip charakterizavo: mažažemio valstiečio sūnus. Tokia visuomenė vangiai įsileisdavo naujoves, nepatikrintus daiktus, papročius. Vis dėl to socialinių santykių modernėjimo keliu Raseinių apskrityje eita sparčiai. Tai rodo skirstymosi į vienkiemius tempas: 1906 - 1914 m. išskirstyti 64 kaimai, sudaryti 733 vienkiemiai. 1918 - 1939 išskirstyta 419 kaimų, sudaryti 6052 vienkiemiai.

Nepriklausomoje Lietuvoje socialinę liaudies orientaciją labiau atspindėjo kairiosios partijos. Kaime pakankamai reikšminga jėga buvo valstiečiai liaudininkai, demonstravę merkantilinį požiūrį, t. y. nesuinteresuotumą transcendentiškumu, netgi priešiškumą jam, demonstruodami radikalų šiapusiškumą, taigi socialinę tendenciją. Neatsitiktinai po trečiojo seimo rinkimų valstiečių liaudininkų kuopose buvo formuluojami tokie reikalavimai Seimui: pagreitinti žemės reformą, teikti kreditus ūkininkams, įskaityti atiduotas rekvizicijas į žemės mokesčius, vieškelių taisymą palikti valdžios žinioje, remti nepartinę kooperaciją, aprūpinti miško medžiaga, biednuomenei teikti dovanai medicininę pagalba. Liaudininkų kuopos Raseinių krašte veikė daugelyje kaimų. Kai kurios gana nemažos: Paserbenčio kuopai priklausė 51 narys. 1924 m. savivaldybių rinkimuose Raseinių apskrityje pasak pačių liaudininkų laimėjo kairieji: Raseinių mieste iš 17 atstovų - kairieji turėjo 10, Raseinių valsčiuje - iš 26 atstovų - 8, Girkalnio valsčiuje iš 28 atstovų - 15. Socialinės tendencijos dominavimą rodo ir rinkiminių sąrašų pavadinimai - vyravo socialinę tapatybę liudijantys pavadinimai: "bežemių, mažažemių, naujakurių, darbininkų"; "Ūkininkų mažažemių ir naujakurių"; "Justinavos ūkininkų sąjungos ir mažažemių"; "Vidutinių ir smulkiųjų nuomininkų artojų kuopos". Neatsitiktinai Raseinių kuopos sekretorius J. Valančius rašė 1922 m., kad visur apygardose ir apylinkėse reiktų kurti mažažemių sąrašus, kurie liaudyje populiarūs.

2. Liaudies santykis su krikščionybe: religinis, socialinis ir moralinis aspektai

Tarpukario Lietuvoje su katalikybe save siejo 94% lietuvių. Iš pirmo žvilgsnio katalikybė klestėjo: tai liudijo šimtų bažnyčių bokštai, katalikiški visuomenės papročiai. Hierarchai disponavo didžiuliu autoritetu. Didžioji visuomenės dalis - liaudis - laikėsi tradicinio religingumo, nesunkiai įžvelgiamo Bažnyčios magisteriumo populiarinamose ir liaudies mėgiamose liturginėse apeigose, šventėse, papročiuose, devocionalijose, bažnytinėje dailėje ir religinės paskirties pastatų architektūroje. Populiarios buvo religinės brolijos. Katalikiškumą žyminčių papročių liaudyje iš tiesų buvo laikomasi.

Tačiau ne visada aukščiausius moralės standartus atitinkantis kaimo gyventojų elgesys verčia suabejoti ar visada buvo vadovaujamasi tradiciniu religingumu ir neduoda pagrindo kalbėti apie ypatingą liaudies ištikimybę Bažnyčios magisteriumui. Dar labiau tai sakytina apie liaudies politinę orientaciją rinkimuose į Seimą. Nors absoliuti dauguma lietuvių tautos buvo katalikai, o vyskupai ir kunigai nedviprasmiškai nurodydavo, kad lietuviai katalikai gali balsuoti tik už katalikiškas partijas (nurodant, kad tai krikščionių demokratų blokui priklausančios), grąsinant, kad nebalsuojantieji už jas nebus laikomi katalikais, vis dėlto per visus rinkimus beveik pusė Lietuvos gyventojų, o 1926 m. ir gerokai daugiau, už krikščionių demokratų bloko partijas nebalsuodavo (rinkimuose į antrąjį seimą krikdemai surinko jau tik 43% balsų (liaudininkai - 18%, socialdemokratai - 11%0, o trečiajame seime krikdemų blokas turėjo 33 mandatus, socialdemokratai - 15, valstiečiai liaudininkai - 22). Atiduodami savo balsus liaudininkams ir socialdemokratams, lietuviai katalikai pademonstravo mažų mažiausiai nelojalumą savo vyskupams. Tai rodo gana sparčiai vykusį sekuliarėjimo procesą, vedusį prie (tradicinės katalikybės požiūriu) nukatalikėjimo. Nemažos dalies liaudies religinė praktika traktuota formaliai: atliekama tam, kad bendruomenės nebūtum diskvalifikuotas. Taigi, tradicinis religingumas ir tikėjimas nyko ir liaudyje. Religinėse apeigose buvo dalyvaujama dėl motyvų, dažnai nereiškiančiais didesnio įsipareigojimo tradiciniam katalikų tikėjimui. Dažno iš liaudies santykis su katalikybe neretai apsiribojo krikštu, jungtuvėmis, laidotuvėmis. Katalikų akcijos narių sąmoningumas taip pat buvo labai žemas. Motyvais stoti į jas neretai būdvo gražios uniformos, ekskursijos, pasilinksminimai, sportas, gegužinės, o ne katalikiški įsitikinimai. Taigi, religinis liaudies sąmoningumas buvo neperaukščiausias - būta formos, papročių intuicijos, jausmo, o ne proto ir valios religijos. Lietuvių liaudies katalikybė buvo stipri savo išoriniu religingumu, tačiau neįsisąmoninta. Liaudies tikėjimą charakterizavo stiprus mistinis, panteistinis nusiteikimas, pasireiškęs gamtos sudvasinimu, kas liudijo ikikrikščioniškų vaizdinių ir idėjų tvarumą. Tokiame tikėjime radikalus transcendentinio ir šiapusinio pasaulio skyrimas galėjo būti palaikomas tik Bažnyčios autoritetu bei sankcijomis. Tarpukaryje masiškai paplitusi spauda, mokyklos, valstybės administracija, kariuomenė, radijas, konkuravę su Bažnyčia, dar labiau susilpnino transcendentiškumo (o tai reiškia ir tradicinės katalikybės) matmenį liaudies pasaulėžiūroje. Tai atlaisvino kitų visuomeninių tendencijų - angažavimosi tautiškumui, socialinės, kultūrinės ir civilizacinės pažangos siekimo - reiškimąsi. Viešajame Bažnyčios gyvenime ryški angažavimosi tautiškumui tendencija kaip tik rėmėsi liaudžiai būdinga gamtos šventumo pajauta, suteikusia liaudies tikėjimui panteistinį atspalvį, galėjusį įgauti tautinę ar socialinę raišką.

Tos pačios tendencijos matomos ir Raseinių krašto pasaulėžiūrinėje panoramoje. Tiesa, šiais laikais akcentuojamas XX a. pirmosios pusės ("Smetonos Lietuvos") gilus religingumas, angažuotumas tikėjimui, lyginant su dabartiniu. Pasak Pakalniškių kaimo gyventojo Jono Didjurgio: "Anksčiau kunigas buvo autoritetas. Ką kunigas pasakė, tai viskas". J. Didjurgis prisimena, kad apie Perkūną kalbėti buvo negalima: "Pasakyti po perkūnais tai mums lietuviams labai netinkamas žodis". Panašiai XX a. pradžioje Žemaitijoje viena moteriškė pasipiktino išgirdusi kalbas apie senąjį tikėjimą, apie alkakalnius, šventąją ugnį, aukojimus dievams. Anot lenkų archeologo L. Kšyvickio šeimininkei pasirodė, kad visa tai atsiduoda velniu ir ji gestais parodė į duris: "mes nenorime tokiu ponių ir ponų, kurie meldžiasi ugniai". Neabejotina, kad tokio tikėjimo būta daug XIX a. pabaigoje. - XX a. pradžioje. Tai liudytų pasaka "Jonas ir žvirbliai" (užrašytas Kalnujuose) kaip Jonelis išgelbėjo popiežių nuo mirties. Katalikų ekskliuzyvistiniam tikėjimui labai svarbu šventi atvaizdai, praktikos. Santykis su jais neretai galėjo būti labai ekspresyvus. Štai vienas žmogus turėjo ant sienos pasikabinęs šv. Jokūbo atvaizdą kaip brangiausią daiktą, kuriam melsdavosi ir kurį plakdavo. Nemaža dalis lietuvių valstiečių laikė Čenstakavos Dievos Motiną ir Lietuvos (o ne tik Lenkijos) globėja danguje. Didžiulę katalikybės įtaką žmonių mąstysenai įrodo neįprasti įvykiai Girkalnyje, vykę 1943 m. vasario 8, 15 d. ir kovo 9 d., daugelio laikomi Švč. M. Marijos apsireiškimu. Vasario 8 d. vakare, dangui esant giedram, apie 20 žmonių (16 iš jų buvo apklausti klebono, Kauno arkivyskupijos kurijos ar policijos pareigūnų) Girkalnyje (o apylinkėse dar bent 6) matė ant bažnyčios bokšto žvaigždžių vainiką ir nuostabią šviesą, besileidžiančią į bažnyčią ir nušvietusią jos vidų. Panašus reiškinys pasikartojo vasario 15 d. (Girkalnio apylinkėj matė 4 žmonės), o kovo 9 d. - 2 žmonės. Kai kurie iš jų Bažnyčios atstovams ar pareigūnams paliudijo žvaigždžių vainike matę Marijos paveikslą. Anot Girkalnio klebono A. Šimkaus besileidžiančią šviesą mačiusiųjų tarpe daugiausia buvo indiferentiškai nusiteikusių, nepraktikuojančių. Kitą dieną po įvykio, sekmadienį, niekieno neraginami jie atliko išpažintį, tapo uoliais katalikais. Šviesa buvo matoma net Betygaloje - ten viena mergaitė sakė mačiusi Girkalnio link besileidžiančią šviesą, o ryte išgirdo, kad Girkalnyje įvyko stebuklas. Vietiniai katalikai mokytojai taip at buvo įsitikinę, kad įvykis stebuklingas. Švč. M. Marijos apsireiškimas Girkalnyje 1943 m., daug kur matytas Raseinių krašte ir tapęs žinomu visoje Lietuvoje liudija didelį antgamtinės realybės, antgamtinių, ekstraordinarinių reiškinių poreikį, peržengantį konfesiškumo ribas (nemaža dalis Girkalnio apsireiškimo pirmųjų, artimiausių liudytų buvo indiferentai). Tai liudijimas, kad transcendentiškumo pasireiškimo buvo laukiama, tikimasi būtent katalikiška forma.

Girkalnio įvykių dalis buvo ir tretininkės Kotrynos Pusvaškytės regėjimai. 1943 m. balandžio 16 ir 17 d. Mišių metu ji matė Mariją, kuri prašiusi, kad būtų garbinama kaip Gailestingumo Motina, o jos gailestingumo šventė būtų švenčiama visoje Lietuvoje. Šiame kontekste nesunku pastebėti, kad Girkalnio Švč. M. Marijos apsireiškimas akivaizdžiai įsirašė į lenkų regėtojos s. Faustinos Kovalskos regėjimais besiremiantį Dievo Gailestingumo kulto puoselėjimą. Gal būt dėl šios priežasties daug kam atrodė, kad svarbiausias 1943 m. įvykis Lietuvoje - Girkalnio Marijos apsireiškimas ir K. Pusvaškytės regėjimuose patirtas jų aiškinimas (regėjimų autentiškumu linko tikėti vysk. T. Matulionis, Kauno arkivysk. kurijos komisijos pirmininkas prel. S. Jokūbauskis). Tiesa, dėl sąsajų su lenkiškuoju pamaldumu - Dievo gailestingumo kultu - Girkalnio apsireiškimas ne visiems buvo priimtinas). Vis dėl to tai rodo, kad Raseinių ir Girkalnio apylinkėse dominavo katalikiškos transcendencijos siekimo formos.

Mistinių patirčių poreikis apskritai buvo didelis. Ypač karo metais. Poetas M. Martinaitis rašė savo atsiminimuose apie kaimo pasinėrimą į mistiškų išgyvenimų paieškas, nugrimzdimą į "pusiau mistinį letargą", laukiant ženklų, "prajovų", stebuklų. Kaimeliuose labai rimtai buvo kalbama apie pasaulio pabaigą. Per kaimus keliaudavo ranka rašyti rašteliai apie "prajovus", neįprastus reiškinius, nepaaiškinamius įvykius. Vienas iš tokių - per šalčius pražydusios rožės. Arba keisti šviesos atšvaitai, liepsnojantis dangus, po jį lakstantys ugniniai kamuoliai. Paserbenčio kaimo gyventojo Viktoro Martynaičio namuose vakare išlydytas Nukryžiuotasis, ryte rastas sveikas. Apskritai Žemaitijoje buvo labai stiprus transcendentiškumo, ekstraordinarinių potyrių poreikis. Tokiems reiškiniams skirta daug reikšmės. Būtent iš tokio poreikio gimė ir išskirtinis, daugelio pastebėtas XIX a. žemaičių katalikiškasis pamaldumas. Vis dėl to nedaug buvo tokių, kurie į būtų ėję ne kokios prievolės verčiami, ne pramoginių motyvų vedami, o todėl, kad būtų įsitikinę, kad malda bažnyčioje geriau Dievą pasieks, nei malda namuose. Poteriai ir giesmės - prievolės atlikimas. Joa neatlikimas galėjo užsitraukti Dievo rūstybę. Reikia pasakyti, kad liaudis gerai suvokė šv. Komunijos reikšmę, realų Dievo buvimą joje - užrašytas ne vienas liaudies pasakojimas apie Komunijos išniekinimo pasekmes. Vienas žmogus norėjo išmokti iš vieno netikėlio burti. Tas liepė vieną Komuniją (komunikantą) suvalgyti, o kitą pasiimti. Po kurio laiko rado kruviną nosinę, o joje sidadabrinį pinigą. Šovė į jį. Po kurio laiko jis mirė. Viena į Dievą netikėjusi mergina priėjo išpažinties ir gavo komunikantą ir taip penkis kartus - prisirinko penkias komunijas. Vieną įmetė į šulinį - vanduo virto krauju, metu į žemė - kraujas pradėjo sunktis.

Katalikiškosios liturginės ir paraliturginės priemonės buvo pasitelkiamos žmonių, gyvulių, turto apsaugai. Pav., rugiams pradėjus žydėti žmonės eidavo aplink tylomis kalbėdami poterius į šv. Barborą. Prieš duoną minkant po duonkubiliu dėdavo rožančių. Statydami trobas, kerčioje padėdavo vaškinį kryželį, kad "velniai nelandžiotų". Buvo įsitikinę, kad tam, kad audra lauko nesunaikintų, jį reikia peržegnoti. Didžiulė reikšmė teikta maldai "Sveika Marija". Pasakose - o jos atspindėjo žmonių lūkesčius - buvo įmanoma, kad sukalbėjus 3 "Sveika Marija" - norint galima pašalinti kalną. Rožančius suvokiamas kaip ir maginė išsigelbėjimo ir apsigynimo nuo piktosios dvasios priemonė. Nuo piktųjų dvasių apsisaugoti ar aitvarą pažaboti padeda rožančius ir škaplieriai. Tikėta, kad sielos skaistykloje prašančios maldų, norėdamos savo kančias palengvinti, gali parodyti regimu būdu - t. y. vaidintis. Viename name pradėjo kažkas vaitoti. Kunigas liepė užpirkti Mišias ir giedoti namuose rožančių. Taip ir padarė. Pasirodė žmogus ir padėkojo, pranešdamas, kad išvaduotas iš "čyščiaus".

Liaudies gyvenime labai svarbų vaidmenį vaidino kunigai. Jie liaudies akyse vieninteliai mokėjo kontaktuoti su anapusiniu pasauliu, neutralizuoti, jei reikia, neigiamas anapusines jėgas, įtakas, būtybes. Kunigai, patardavo, pamokydavo, patys savo veiksmais nutraukdavo kenksmingų, velniškų, piktųjų dvasių veikimą. Kunigo patarimais buvo besąlygiškai tikima, jie nedelsiant vykdomi, arba dar dažniau, kviečiamas pats kunigas, kad pašventintų patalpas, daiktus, apvalytų juos. Pav. įgėrusiems duobkasiams pradėjus mėtyti kaulus, kitą dieną jiems abiems prisisapnavo gražus jaunas žmogus. Jis neduodavo jiems ramybės ir vėliau. Kunigas patarė surinkti kaulus ir palaidoti vienoje vietoje. Viena piemenė karves ganydama šventą dieną 12 - ą valandą didelę lėlę prisiglaudė prie savęs. Ta velniu virto ir pradėjo šaukti: mama, palauk. Kunigas apšlakstė šventintu vandeniu ir velnio "monai" baigėsi. Liaudies pasakojimuose kunigas įsakydavo atlikti neretai ir visiškai su tikėjimu nieko bendro neturinčius veiksmus. Pav. Bebirvų kaime mirdamas vienas tėvas liepė sūnui ateiti pirmą naktį prie kapo. Kunigas liepė nueiti, nulupti nuo tėvo kojų odą ir ją subadyti.

Kunigai administravo tikinčiųjų santykius su Dievu, todėl jų autoritetas buvo didelis ir politikos sferoje, jie sugebėjo reikšmingai įtakoti žmonių nuomonę. Tautininkų sąjungos apskrities sekretorius B. Palekas 1935 m. (tuo metu valdžios ir opozicijos santykiai vėl labai įsitempė) piktinosi: "Ką gali padaryti mirtingas žmogus, kai žmonėms tiesiog ant galvų lipa kunigai [...]. Kunigai varo tiesiog jėga į žmones vyriausybės niekinimo [...] mintį". Būtent dėl Bažnyčios autoriteto prieš karą žmonės vis dėl to pakluso kunigui ir jo atstovaujama bažnytiniam tikėjimui, todėl labiau palaikė pavasarininkus nei šaulius, kurių tikėjimas jiems atrodė problematiškas. Anot Šienlaukės gyventojo Celestino Karpiaus "Žmonės labiau linko į tą bažnytinį tikėjimą. Šauliai buvo lyg mažumoje". Girkalnyje tikintieji išklausę vietos klebono pamokslą, nukreiptą prieš VVS ir Vilniaus vadavimo idėją (esą Vilniaus vadavimo mintis yra nesąmonė, piemenų darbas, nes ką galinti padaryti 2 milijonu tauta prieš 20 milijonų tautą), neatėjo į VVS rengiamą spalio 9 - osios minėjimą. Lenkų archeologas L. Kšyvickis prisimena, kad kai keliavo su klebono karieta, ta minios net žegnojosi, sveikindamos karietą.

Dvasininkų luomas suprantamas kaip šventas, kita vertus buvo tokių, kurie leisdavo sau pasijuokti iš kunigų. Viename pasakojime kalbama apie žmogų, kuris prie altoriaus garsiai meldė Dievo balsu, kad tas jam duotų pinigų. Kunigas užsilipo ant altoriaus ir pažėrė ant žmogaus pinigus. Žmogus pinigus susirinko ir padėkojęs Dievui išėjo. Susitiko sykį kunigas žmogų ir prašo, kad atiduotų pinigus. Žmogus sako: ne tu, o Dievas davė pinigų. Buvo parodijuojami kunigai, profanuojami jų veiksmai. Laisvamaniškai nusiteikęs Kalnujų apylinkių gyventojas, M. Davainio-Silvestravičiaus draugas, V. Bakutis su savo draugais 1868 - 1869 m. vaikščiojo po apylinkes, apsimesdamas Viešpačiu, kartu su šv. Petrą ir Povilą vaidinančiais. Taip trise ėjo per kaimus pasakodami evangelijas, laimindami gėrybes, darydami stebuklus. Pasklido garsas, kad Išganytojas vaikščioja ("Dievu pasivertęs"). Tas pats Bakutis šlakstydavo krapylu kaip tikras kunigas, sakydamas: ar ne tas pats, sako, kunigas, ar aš? Buvo pajuokiamas dvasininkų veiksmų neatitikimas jų skelbiamos idėjoms. Tokių nuotaikų gajumą liudija patarlės "Kunigo naudą visi velniai gaudo"; "Dieve duok jam dangų, ale tegu te jį rango". Kai kurių kunigų kvailumas ir godumas pajuokiamas pasakojime "Kaip klebonas šunį buhalteriu mokino". Zakristijonas klebonui pasakė, kad yra mokykla, kur šunis buhalteriais mokina. Tas sutiko šunį leisti į buhalterius. Zakristijonas gavo tūkstantį senų rublių, šunį užmušė, o klebonui pasakė, kad išleido į mokslus. Kartas nuo karto pasakydavo, kad šuo laiškus rašo, prašo pinigų atsiųsti. Užrašytas pasakojimas, kaip vargonininkas patarė klebonui naktį privažiuoti prie tvarto ir pasiimti avių tiek, kiek reikia. Tautosakoje išryškėja kunigų autoritarizmas. Seniau esą jie turėję galią prasikaltusį jiems žmogų išvaryti iš gyvenimo. Pasakojama, kad vienam prasikaltusiam žmogui kunigas liepęs atvesti porą jaučių. Kunigui neateinant jų atsiimti, pats žmogus nuėjo ir išgirdo klebonijoje kunigą kalbantis su moterimi. Kunigas pasakęs jam: eik ir niekam nepasakok, papasakosi - iš pirmos dienos išeisi iš gyvenimo. Būta pakankami nemažai skeptiško požiūrio į kunigų, Bažnyčios reikalingumą. Ona Urbienė iš Pakapurnio kaimo, aišku atspindėdama ankstesnio laikotarpio savo įsitikinimus, kalbėjo: "Man Bažnyčia nieko nei pridės, nei atims. Man svarbiausia sąžinė". Liaudis pastebėjo prieštaravimą tarp kunigų skelbiamo priešiškumo magijai ir jų pačių naudojimosi maginiais veiksmais ir priemonėmis. Kartą vienam žmogui kažkas naktimis nuvarydavo arklį. Kunigas liepė paimti naują puodą ir šventą grabnyčią ir uždegti po puodu ir nuokampiai pastatyti. Pačiam turėti šermukšnį ir prie puodo atsigulti ir stebėti ("Aristas ir velniukas kepeliušiukas").

Labai neigiamai pamaldžios moterys - "davatkos" - vertintos. Užrašytas pasakojimas apie jų atsiradimą. Esą velnias nešė maišą davatkų ir sėjo. Ir prisėjo visur tokių senmergių, pletkininkių, paskui numetė likusias į sietuvą. Netekėjusios moterys vadintos cypdavatkomis. Apie tokias Raseinių apylinkėse buvo dainuojama: "Vaikščiojo pana. Jos rožančius iki kelių, o liežuvis žemė šluoja. ... O aš graži, aš bagota, - man yra nuo Dievo duota". Pastebėtina, kad ir labai pamaldūs vaikinai, vyrai vertinti neigiamai - jie vadinti "davatkiniais". Tautosakoje išryškėjo realistiška liaudies moralė, persunkta skepticizmu dvasininkų ir vienuolių moralės atžvilgiu. Neigiamai buvo vertinama pati vienuolystės idėja. Toks požiūris ryškus patarlėse ("Ko nešneki a į zokoninkus žadi eiti"), liaudies pasakojimuose, dainose: "Užaugau mergužėlė, žadu būt davatkėlė, sau kojeles susispausti, niekad vyro neragauti, svieto tuštybes pamesti, davatkystės stoną vesti ir per amžius sau kentėti ir vyro išsižadėti". Gyvenimo prasmė matoma šeimyniniame gyvenime: "Drįsta ir mano širdelė, kad tik bernelį turėčiau, daugiau nieko nenorėčiau, kad tik už vyro ištekėčiau ir jį karštai mylėčiau. Man mamytė vis kalbėjo juodą rūbą siūti, o aš vis dar nenorėjau vienuolyne būti. Ir pasiuva juodą rūbą, reik vienuole būti, bet aš juodo nedėvėsiu, nenoriu pražūt. [...]. Tu mamyt neišmintinga, ką tu padarei? Kad vienturtę savo dukrą į vienuoles varei". Prasmė matoma pačiame gyvenime, o ne paklusnume išankstinėms schemoms ir reikalavimams. Vienoje dainoje tokie žodžiai: "Jai nereikia nė bažnyčios, davė šliūbą ant ūlyčios, jai nereikia nė grotelių, davė šliūbą prie vartelių, jai nereikia nė altoriaus. Jai nereikia nė klebonėlio, davė šliūbą čigonėlis". Tokie nusiteikimai aišku tik sustiprėjo šiais laikais. Jau minėtos Onos Urbienės iš Pakapurnio kaimo nuomone Mišios už mirusius galbūt nereikalingos, o melstis taip pat galima bet kur - tam šventieji atvaizdai nebūtini. Bažnyčios diegiama tikėjimo samprata ne visada rasdavo atgarsį žmonių protuose. Pasakojama apie dvi merginas, penktadienį einančias į bažnyčią ir besikalbančias tarpusavyje: Ar Kristus jau miręs, o girdėjau, kad gyvas. Gaila žmogaus.

Išskirtiniai buvo įvykiai Raseinių parapijoje 1941 m., kai ginantys dominikonus pasauliečiai ėmėsi tiesiog beprecedentinių veiksmų ar grasinimų panaudoti smurtą prieš vadinamuosius "juoduosius" kunigus bei su neregėtu įžūlumu keliant reikalavimus Kauno arkivyskupijos kurijai bei kaltinant ją. Tai galima traktuoti kaip atvirą išstojimą prieš Kauno arkivyskupijos kurijos autoritetą. Štai 1941 m. vasario 27 d. vieno iš aktyvistų Kaunecko vadovaujami keli vyrai, paaugliai ir trys moterys laukė klebono, norėdami jį primušti. Su klebonu buvo nesiskaitoma, jis buvo įžeidinėjamas. Naujojo parapijos komiteto pasireiškimą su grasinimu visiškai neįsileisti pasauliečių kunigų, pasirašė 2208 žmonės. Ne kartą aktyvistai grasino užmušti kleboną ir visus "juoduosius" kunigus. Administratoriumi paskirtas salezietis kun. Endriuškevičius savo pranešimuose kurijai ne kartą akcentavo, kad "juodųjų" kunigų gyvybė yra rimtame pavojuje. Palaikantys dominikonus parapijiečiai kaltino pasauliečius kunigus įvairiomis prasižengimais. Esą dvasininkų tekdavo ieškoti po lošimo klubus. Kauno kurijos vadovybė apkaltinta, kad jai nerūpi religijos, nei doros, pagaliau nei Dievo garbė.

Dar XX a. pirmoje pusėje kai kur buvo atliekamos kone atvirai pagoniškos apeigos. Anot M. Navakauskienės Šventaragio kaime vyrai užsiėję kaukes su ragais ant kalno šokdavo, dainuodavo. Pakalniškių kaime merginos dar XX a. pradžioje atlikinėdavo aušros sutikimo apeigas. Kraštotyrininkės M. Navakauskienės teta blukio tempimu atsikratydavo nuodėmių. Šimkaičių valsčiuje būta papročio, vadinami "Lėlės koją gerti", kai po krikšto bažnyčioje parneštą kūdikį nuplaudavo, po to vykusį balių vadinant krikštynomis, o patį kūdikio nuplovimą - "lėlės koją gerk" (o geldoje buvusiu vandeniu apšlakstydavo vienas kitą). Akivaizdu, kad tai nesąmoningai toliau atliekama ankstesnio sąmoningo katalikiško krikšto atsisakymo apeiga.

Liaudies pasakojimuose minimos įvairios nepaprastų (antgamtinių) galių turinčių žmonių kategorijos: nukalbėtojai, burtininkai, čerauninkai, raganos, raganiai, žyniai, žmonės su blogomis akimis. Esama neabejotino ryšio tarp senuosiuose šaltiniuose minimų kulto tarnų, turinčių antgamtinių savybių ir XIX - XX a. liaudies tikėjimuose ir sakmėse vaizduojamų nepaprastų žmonių. Jie kartais atlieka tas pačias funkcijas: mato mirusių vėles, išpranašauja ligonio mirtį, buria ateitį. Etnologai ir istorikai aukojimą elgetoms sieja su senoves lietuviu apeigų aukomis: elgetos galėjo perimti dalį žyniams priklausiusių funkcijų. Pasakose elgeta įgavo senelio, galinčio daryti stebuklus įvaizdį.

3. Būties samprata. Žmogaus vieta joje

Aptariamu laikotarpiu liaudies pasaulėžiūrą apsprendusios pasaulėžiūros - krikščionybė ir iš ikikrikščioniškojo tikėjimo kylantys archetipiniais vaizdiniai suponavo ir dvi būties sampratas - dualistinę - racionaliąją ir holistinę. Tačiau ta katalikybės forma, kuri buvo būdinga liaudžiai - liaudies katalikybė - buvo sinkretinė, sujungianti abu tikėjimus, abu vaizdinių grupes, abi pasaulėžūras. Vienas svarbiausių lietuviškojo mentaliteto bruožų - orientacija anapusybės link - galėjo reikštis ir katalikiškomis ortodoksinėmis, ir sinkretinėmis formomis. Antruoju atveju tai būdinga archainei pasaulėžiūrai, kai žmogus dar neišskyrė savęs iš gyvosios gamtos pasaulio, tikėjo magiška kuriamąja žodžio galia. Tikėta, kad gyvi ir negyvi daiktai susiję, reaguoja į vienas kito būsenos pokyčius. Negyvi daiktai lengvai antropomorfizuojami. Tradicinės pasaulėjautos žmogus tikėjo galįs bendrauti su daiktais. Iki šių dienų išliko daug panteistinės pasaulėžiūros požymių: pagarba gamtai, žemės laikymas šventa ir pan. Todėl anot E. Trinkauskaitės - Johnson, "būdama katalikų šalimi desakralizuotoje aplinkoje Lietuva nesiliauja būti pagoniška". Tokie sekuliarūs, materialūs įpročiai kaip grybavimas, medžio drožyba, bitininkystė, tradicinė pirtis išliko, o atsižvelgiant į senuosius baltų tikėjimą metempsichoze šis ryšys su medžiams, bitėms, grybams - yra būtent religinis. Tačiau jis neišreikštas, todėl tarsi neegzistuoja. Kita vertus kaip teigia M. Eliade, ir krikščionybei mitiškumas, o tai reiškia holistinis mąstymas, nesvetimas. Senoji Europos liaudies religija išliko po bažnytinių kalendorinių švenčių ir šventųjų kulto priedanga. Kaimo gyventojų gyventojų religinę patirtį atitiko gamtinė krikščionybė - Kristaus palaimintos gamtos nostalgija. Iš čia visiškai natūralus lietuvių etiolognėse sakmėse ryškus anot etnologės R. Repšienės dviejų kultūrų - ikikrikščioniškosios ir krikščioniškosios - persipynimas. Senoji kultūra išsaugojo "pirmaprades mentalines schemas (indoeuropietiškas kūrimo, laiko, erdvės sampratas)". Nauja krikščioniška refleksija jas papildė modernesne krikščioniška paradigma. Senajame religiniame gyvenime vyravo kosmocentristnis pasaulio suvokimas: žmogus tebuvo jį supančio pasaulio dalelė. Kartu buvo ryški orientacija anapusybės link - tai vienas svarbiausių lietuviškojo mentaliteto bruožų, sąlygojęs kosmologijos, erdvės bei laiko sampratą. Sakralumas slypi gamtinėje erdvėje, persmelkia ją. Sakralumas yra imanentinis gamtai.

Kaip matėme liaudies pasaulėžiūroje sinkretiškai suaugo krikščioniška ir nekrikščioniška transcendentinio (anapusinio) pasaulio samprata. Tradicinės krikščionybės požiūriu anapusinį pasaulį nusako tokios metafizinės kategorijos kaip dangus, pragaras, skaistykla. Danguje esama Dievo angelų, ten gyvena šventieji. Skaistykloje kenčia dar neapsivaliusios sielos, o pragare - amžinai kančiai pasmerkti, Dievo atsisakę žmonės. Poetas Martinaitis gerai apibūdina liaudies katalikiškąją transcendencijos sampratą. Kaimo žmonių pasaulis plokščias, už jo dideli vandenynai. Virš mūsų kietas dangus, prikabinėtas žvaigždžių. Dangus kaip lubos, virš kurių barzdotas baltas Dievas, angelai, pana Marija ir ponas Jėzus Kristus, apsuptas daugybės angelų, šventųjų ir palaimintųjų.

Ikikrikščioniškoji Dievo samprata sudėtingesnė. Vien dėl to, kad būtis giliąja prasme buvo suvokiama kaip vientisa, holistinė. Atskiros egzistencijos sritys ar sluoksniai susiję vienas su kitais. Esama egzistencijos klodų hierarchijos, aukštesnių ir žemesniųjų sluoksnių, bet ne griežto jų atskirumo. Aukštesniuosius galima lyginti su krikščioniškąja transcendencijos samprata.

Plačiuosiuose gyventojų sluoksniuose labai stiprus buvo Marijos vaizdinys, kartu išlikę daug nekrikščioniškos kilmės maldelių: kreipiamasi į Perkūną, Žemynėlę, Gabiją, Dievaitį Mėnulį, šventą ugnį, žemę ir pan. Raseinių krašte labai dažnas personažas deivės, dažniausiai tapatinamos su laumėmis. Neretai jos - krikščionių Dievo valios tarpininkai. Religijotyrininkai pastebi, kad prigimtinės religijos atveju bendravimas su dievais įmanomas sodybų pastatuose, vietiniuose alkuose bei šventose giraitėse, grybaujant. Lietuvos tautosakoje žinoma, kad vaikai dar XX a. pirmoje pusėje senosiose šventvietėse žaisdavo, šokdavo, dainuodavo, sakydavo pamokslus, prausdavosi akmenų įdubimuoe. Jie bijojo pažeisti senąsias tradicijas, užsitraukti senųjų dievų nemalonę. Reikia pasakyti, kad Raseinių krašto tautosaka tai patvirtina. Su tuo susijęs ir šokinėjimas per griovį ar šiaip pievoje, kalbant: tu man, Dieve, aš tau, Dieve. Reikia pasakyti, kad tokio šokinėjimo tradicija išliko ir XX a. antroje pusėje. Liaudis tikėjo, kad kas dvylikti metai atsidaro dangus ir tą valandą galima prašyti Dievo ko nori. Vienas paprašė pinigų maišiuko - ir maišiukas nukrito. Dievas neretai pasiversdavo seneliu ir vaikščiodavo po žemę. Raseinių parapijos tikintieji, palaikiusieji dominikonus, teigė labai tikintys pomirtiniu gyvenimu, skaistyklos egzistavimu. Girkalnio apsireiškimas taip pat rodo giliai įsirėžusius liaudies atmintyje Marijos vaizdinį ir vietą transcendentiniame lygmenyje bei santykiuose su žmogiškąja egzistencija.

Velniai kenkia, bet velniai ir Dievo įrankis. Vienas žmogus neidavo į bažnyčią, nekalbėdavo poterių. Kartą susisapnavo velnią, kuris sako greitai važiuosis jo atsiimti. Nuo tada pradėjo bijoti velnių. Jei žmogus eina į dangų, angelai stovi prie jo galvos, o jei į pragarą - prie kojų. Tikėta, kad velnias gali pasireikšti įvairiais pavidalais - kaip ponaitis, zuikis, ožys, viesulu. Perkūnas kartais laikomas velniu. Jeigu naktį šviesuliukas pakyla, tai sako, kad Liucipierius nusikaltus velnią išmeta ant žemės. Įsivaizduojama, kad jei kiaulė kokį žmogų sudrasko, tai tas žmogus, kad ir geras, į dangų pateikti negali. Nepaaiškinami reiškiniai - kaip kad arklių nuovargis, lyg temptų kažką itin sunkaus, tam tikrose paslaptingose vietose (gojeliuose, krūmynuose) buvo aiškinamas kaip piktųjų dvasių pasireiškimas. Dvasios naktį klajoja būriais daugiausia vos sutemus ir vidurnaktį. Vienas žmogus pamatė rugiuose karvę ir norėjo ją parsivesti, bet karvė pradėjo greitai bėgti pašokdama pe aukščiausias tvoras. Vienas žmogus ėjo pro Raseinių kapines 12 valandą. Pro vartus iššoko baltas kamuolys ir pradėjo žmogų vytis. Kitas žmogus tvirtino, kad šalia jo ėjo velnias, eglutę išsirovęs. Vieno ūkininko šeima valgė vakarienę, kai iš kamino iškrito žmogaus galva ir pradėjo šokinėti, žiovauti, akimis mirkčioti. Tai vis gerokai nekrikščioniškos pasaulėžiūros įtakoti vaizdiniai. Vis dėl to, krikščioniška ir nekrikščioniška velnio samprata labai susijusios, persipynusios. Jau kalbėjome apie tai, kad liaudyje prisimernami kai kurių pagoniškų dievų vardai, funkcijos. Gyvai prisimenamos tokios mitologinės būtybės kaip aitvarai. Jų vaizdinys gerokai sukrikščionintas. Manyta, kad aitvaras yra velnio pusbrolis. Velniai pasisamdydavo aitvarų vietoj. Jeigu aitvaro nešersi, jis nustos turtus nešti. Deivės įsivaizduodavo kaip prašmatnias, puošnias, siejo su vaidilutėmis. Katalikę mergaitę išgelbėjo moteriškė, kuri buvo deivė. Gerbiamos buvo visos stichijos: vanduo, ugnis, žemė. Tikėta, kad vanduo turi savo dvasią, kuri gali pareikalauti aukos. Viena moteriškė nuėjusi sus skalbiniais prie jūros pamatė kaip iš jūros išlindo didelis ir platus stulpas vandens ir sušuko žmogaus balsu: o kad man čia būtų nekalta auka. O už- nugaros moteriškė pamatė 14 - os metų mergaitę. Išskleidusi rankas ir šaukdama ji nulėkė tiesiog į vandens stulpą. Norėjo išgelbėti, bet mergaitė puolė į vaitojančią jūrą. Jūra kažką pasakė ir akimirksniu nurimo, o ant jos paviršiaus iššoko kraujo putos ir sudejavo. Tėvukas pasakojo, kad tai vandens dvasia prašiusi daugiau aukų. Ši įvykis pasakojamas kaip tikras atsitikimas. Vienoje upėje maudėsi dvi seserys. Jos pamatė, kad upelio paviršius kraujuotas. Pakilo bangos. Vos spėjo į krantą. Vanduo nustojo šėlti. Iš vandens vidurio išėjo vandens dvasia ir pasiėmė vieną seserį. Kunigas niekuo negalėjo padėti, nes nežinojo, kas ten ją pagavo ir netikėjo, kad esama vandens dvasių. Žmonės sakydavo, kad priėjus vandenį reikia jį peržegnoti, kad piktosios dvasios neprigirdytų. Taigi, matome, kad senojo tikėjimo būtybės buvo demonizuojamos.

Žmogus turi ne tik kūną, bet ir nematomą, tačiau svarbią savo dalį - sielą - dėl to sutaria ir daugiau krikščioniškai angažuoti ir labiau ikikrikščioniškus vaizdinius akceptuojantys. Toks suvokimas pasireiškė įvairiais aspektais. Pav., bendraujant su mirusiaisiais. Jau rašėme apie liaudies tikėjimą, kad žmonės gali turėti nepaprastų (antgamtinių) savybių. Greta tokių nepaprastų žmonių žemėje veikia ir eilinių, paprastų žmonių, peržengusių mirties slenkstį, sielos (kaip vaiduokliai), o taip pat neeilinių, mirties slenkstį peržengusiųjų - kunigaikščių, vadų, žynių - sielos. Liaudis tokius gerbė. Galbūt tokie buvo minimi pasakojime apie prajojimą raitelių būrio, girdimo daugelio kaimo gyventojų. Įsivaizduota, kad mirusiųjų sielos veikia fiziškai, gali pakenkti. Pasakojama apie du vyrus, kurie susiginčijo, kuris nebijos nueiti į kapines ir nuimti nuo kryžius mūką. Vienam bandant nuimti, iš kapo išlindo balta žmogysta, čiupo už sprando ir abu dingo. Su sielomis galimas fizinis kontaktas, paliekantis pėdsakus. (Pakeleivis nuskuta plaukuotą vaiduoklį, gauna iš jo pinigų). Viena mirusi vienuolė prisisapnavo savo viršininkei, kad jos negarbintų, nes ji pragare. Pas vieną ūkininką pradėjo vaitoti. Prisisapnavo baltas žmogus, kuris prašė užpirkti mišias ir atgiedoti rožančių. Ūkininkui taip padarius nebevaitojo. Vienas žmogus sapnavo, kad jo motina atgailauja palinkusioj pušy prie Šiluvos.

Atsižvelgiant į transcendentinių realijų įvairovę lietuvių liaudies pasaulėžiūroje, jų krikščionišką ir nekrikščionišką kilmę, įvairios yra ir santykiavimo su ja priemonės - krikščioniškos, nekrikščioniškos, sinkretinės. Priklausantys Škaplieriaus brolijai turėjo nešioti škaplierius, kalbėti Mažąsias valandas, susilaikyti nuo mėsos trečiadieniais ir šeštadieniais. Dėl to Lietuvoje tas susilaikymas tapo visuotinis. Rožinio brolija prisidėjo prie rožinio paplitimo liaudyje. Tačiau kartu liaudis ir toliau vartojo nekrikščioniškas maldelės į Perkūną, Žemynėlę, Gabiją, Dievaitį Mėnulį ir pan. Liaudies mediciną išmanantys žmonės kaimo bendruomenėje buvo gerbiami, jų buvo privengiama, jų išmanymu šventai tikima. Buvo sekamos pasakos, turinčios maginį poveikį, sakmės, dainuojamos ritualinės dainos ir pan. Kartu formavosi įvairios sinkretinės formos - turinio, žanro, praktikos požiūriu. Dažniausiai sinkretizmas reiškėsi kaip paviršutiniškas pagoniškų praktikų sukrikščioninimas, išstumiant senuosius vardus ir juos pakeičiant krikščioniškais. Reikia pasakyti, kad Raseinių krašte sukrikščioninimas buvo gilus - sakramentalijos buvo priimamos kaip būtini, gelbstintys krikščioniški simboliai. Pav. švęstas vanduo, kuriuo kunigas apšlakstydavo, apsaugodamas nuo velnio žabangų. Merginos norėjusios išmokti raganauti turėjo neiti į bažnyčią, išpažinties, nekalbėti poterių. Raganavimui naudojamos burtų knygos. Pradėjus skęsti išgelbėjo maldelė "Jėzau, Marija, gelbėk". Artėjant audrai kalbami penki poteriai į šv. Barborą. Apsaugai naudojama šv. žvakė arba pasmilko verba. Škaplieriais žegnoja pro langus debesis ir laukus. Einant maudyts reikia sukalbėti "Sveika Marija", kad piktosios dvasios neprigirdytų. Norint sviestą greitai sumušti, reikia sukalbėti tris sveika Marija arba sidabrinį rublį įmesti į grietinę. Kad aitvaras javų nenešiotų, reikia ant javų krūvos padėti škaplierių. Norint aitvarą pagauti, reikia grabnyčią pastatyti - ryte rasi aitvarą prie grabnyčios besėdintį. Tada su šermukšnine lazda išpilti kailį ir paleisti. Žvakė atstoja 10 žmonių maldų. Norėdamas išmokti medžioti vienas žmogus pasiėmė kunigo duotą komuniją, atėjo su ja pas medžiotoją. Tas liepė šauti į komuniją - žmogus pamatė ant kelmo stovinti kryžių ir bėgant kraują. Devyndrekis - tai toks vaistas, kuris, sumaišius su grabnyčia, dedamas karvei ant ragų, kad neapkerėtų. Nuo visokių ligų galima pasigydyti akmenėliais iš Čenstakavos, Kryžiaus medžiu iš Jeruzolimo ir su žvakėmis iš Žemaičių Kalvarijos. Škaplieriai padeda prieš užkerėjimą. Užpirkus prie šv. Roko ligonių patrono mišias, pagysi. Sunkiai sergant reikia nuvažiuoti į Šidlavą, Žemaitišką Kalavriją, Čenstakavą ir Jerzuzolimą. Nuo piktosios dvasios galima apsisaugoti šlakstant šventintu vandeniu, mojuojant rožančiumi ir škaplieriais bei apsibrėžiant apie save šermukšnine lazda ratą. Statant namą į rentinį dedamas pašventinto vaško gabaliukas. Gyvulius rūko su švęstomis žolėmis, su verba ir su devyndrekiu. Ir šiais laikais meldžiasi katalikai miške - ten jiems gera, ten ramybę atranda (pav. Antanas Makaras iš Anžilių kaimo). Malda katalikui turėjo būti susijusi su regimais šventaisiais atvaizdais - pav. Šventojo Jokūbo paveikslu ("Apie švento Jokūbo abrozą") ar tiesiog reikėjo įsivaizduoti juos. Įdomu, kad domininkonų palikimo reikalavę ir su Kauno arkivyskupijos kurija konfrontavę Raseinių parapijiečiai, akcentavo savo susietumą su šv. Domininku, kurį laikė savo "vadu". Tikėta skaistyklos egzistavimu ir būtinybe melstis, kad palengvinti ten kenčiančių sielų kančias. Švč. M. Marija taip pat buvo labai giliai įsirėžusi į Raseinių krašto žmonių atmintį - tai liudytų Girkalnio įvykiai, po kurių, natūraliai nepaaiškinamus įvykius matę indiferentiškai suteikę Girkalnio gyventojai tapo uoliais katalikais. Vadinasi, Marijos vaizdinys jų sąmonėje buvo labai stiprus. Žemaičių tikėjimas apskritai buvo labai formalistinis. Žmonės manė, kad kuo daugiau poterių sukalbėsi, tuo Dievas labiau padės. Škaplieriai būtini. Rožančius - esminis kataliko ženklas. Tai buvo ir maginė išsigelbėjimo ir apsigynimo nuo piktosios dvasios priemonė: kai velniui parduodi sielą, reikia užpirkti devynerias mišias ir kasdieną atkalbėti devynerius rožančius per devynias dienas ir velnias prie tavo sielos jau neprieis. Pamačius aitvarą reikia turėti rožančių ir škaplierių ir sukryžiuoti ant jo kelio tariant: aš tave surišiu. Jei suspėsi tai pabers pinigus, o jei nespėsi tai apleis utėlėmis. Apsisaugoti nuo piktųjų dvasių galima šlakstant švęstu vandeniu, mojuojant rožančiumi ir škaplieriais. Buvo jaučiama kryžiaus baimė, tačiau ir galia kryžiaus - ar atvaizdo, ar persižegnojimo. Vieno ūkininko piemuo vakare neperžegnojo ugnies. Vidurnaktį pamatė didžiulius ąžuolus ir kitus medžius išrautus, suverstus ant piemens ugniavietės ir degančius, nors buvo žali. Norint, kad aitvarai javų nenešiotų, o pasėtų kirminai nekapotų, reikia į grūdų aruodą įkišti šv. paveiksliuką. Kilus gaisrui būdavo paimama šv. Agotos duona ir kalbant tris Sveika Marija einama ratu aplink gaisrą, o tada einama į kurią nors pusę, kur nėra trobų - tikima kad ugnis į tą pusę nueinanti. Statydami trobas, po pamatu pakąsdavo šermukšnio lazdelę, kad velniai nelandžiotų, o pirmoj kerčioj įdėdavo vaškinį kryželį. Patariama nedėti į namų sienas drebulių, šermukšnių, nes tada vaidinsis.

4. Tautinės ir socialinės tendencijos raiška

Tautiškumas pagrįstas jausmais. Tai emocinis - mentalinis kompleksas, vienas iš daugelio, kurie ir formuoja žmogų kaip tokį. Galima kalbėti apie dominuojančius, prispaustus ir išstumtus jausmus, kurių įtakoje ir formuojasi tautiniai stereotipai, tautinės mentalinės - emocinės reakcijos, kurias galima paveikti taip pat mentaliniais - emociniais būdais. Tam tikri simboliai, ženklai, vaizdai, garsai, kvapai ir t.t. pažadina atitinkamas reakcijas, vaizdinius, jausmus, paveikia per sapnus, vizijas. Kai kurie iš jų gali pažadinti į pasąmonę nusileidusį senuoju tikėjimu ir senąja tautine tapatybe grindžiamą pasaulėžiūros klodą, galintį amalgamuoti su naujųjų laikų ideologinėmis, pasaulėžiūrinėmis sistemomis ir taip padėti pagrindą naujai tautinei tapatybei. Lietuvių tapatybės gilieji klodai nematomi kaip neregimoji piliakalnių pusė su jos gyventojais, šimtmečiais laukiančiais išvadavimo. Laisva nepriklausoma tautinė tapatybė liko giliai praeityje: jau XIX a. pirmoje pusėje S. Stanevičius nebetikėjo mitų išlikimo galimybe, nes anot jo lietuvių liaudies neprisimena, kad prieš 400 metų buvo laisva tauta. Nepriklausomoje Lietuvoje lietuvių tautiškumas intensyviai žadintas ir globotas. Visos politinės ideologinės grupės pasisakė už savarankiškos tautiškai stiprios, konkurentabilios Europoje kultūros kūrimą, krašto spartų civilizavimą. Siekta kuo platesnio kultūros, mokslo pasiekimų paskleidimo masėms - "kultūros ekspansijos" į kaimą. Tai be abejo buvo palankiai sutinkama ir masėse. Plečiant suaugusiųjų švietimą tikėtasi, kad liaudies universitetų, bibliotekų tinklas prisidės prie neraštingumo likvidavimo, padės liaudžiai tapti sąmoningais lietuviais, savo šalies patriotais. Visuomenė, o gal net tiksliau galima būtų pasakyti - kaimo žmonės - norėjo modernizacijos. Tauta buvo nusiteikusi patriotiškai, iš esmės pasitikinti savo jėgomis, be galo trokštanti gyventi: demonstruotas pasiryžimas imti likimą į savo rankas, džiaugtasi tautos sugebėjimu konsoliduotis, pergale Europos krepšinio čempionate 1939 m., atgautu Vilniumi. 1939 - 1940 m. buvo didelių statybų ir dar didesnių planų metai. Neatsitiktinai pristatydami 1939 - ųjų metų pasiekimus apžvalgininkai konstatavo nemenką šalies pažangą. Pasitikėta tautos gyvybingumu, sugebėjimu pasipriešinti svetimoms kultūrinėms įtakoms.

Tai iš dalies patvirtina ir Raseinių krašto tautosaka. Pašaltuonio kaimo gyventojas Pranas Laurynas pradinėje mokykloje išmoko eiliuotą kūrinį "Prabudęs vaidila" ir jo nebepamiršo - akivaizdu, kad ji sužadino sielos gelmių tam tikras stygas. Vienoje dainoje dainuojama apie nepriklausomybės kovas, o minima Dunojaus upė, kur daug brolių pražuvo. Raseiniškiai eidavo į Kalnujų bažnyčią "valandų" giedoti, kur jau XIX a. buvo įvesti lietuviški giedojimai. Beje, Kalnujų parapijos komitetas 1918 m. gruodžio 4 d. pareiškė padėką Lietuvos valstybės tarybai už nuveiktus darbus. Surinkta tautosaka liudija Raseinių krašto gyventojus išsaugojus kai kuriuos istorinės savimonės fragmentus. Išlikęs pasakojimas apie karaliaus numylėtinį Danielių, kuris 500 metų išgyveno girioje, o paskui buvo palaidotas Palemono bažnyčioje. Betygalos kraštotyrininkė M. Navakauskienė patvirtina liaudyje Vytauto vardą esant žinomą. A. Vaznienė prisimena kalbas jos gimtajame Pakalniškių kaime apie apylinkėse vykusias kovas su kryžiuočiais. M. Davainio surinkuose pasakojimuose minimas Palmono vardas ("Mėnesis dangaus ir jauno znokai nuo Palmono gadynės") leidžia kalbėti apie aliuzijas į Palemono tradiciją. Pasakojama, kad Palmonas atėjęs į Lietuvą su 500 girininkų, bajorų. Įdomūs ir nelaukti Kijevo paminėjimai liaudies pasakojimuose. Pasakojime "Sietynas" kalbama, kad labai seniai, kur šiandien Kijevo miestas, ten septyni vyrai nutarė kartu gyventi ir pradėjo Kijeve didelę bažnyčią statyti. Žmonės iš viso Žemaičių krašto plūdo į tą staybą. Šešis metus statė, o bažnyčia į žemę sulindo. Pasakojime "Klukis kareivis" kalbama, kad senais laikais Kijeve karalius buvo. Tai verčia prisiminti XIX a. vid. M. Lebedkino gyventojų surašymą: Kijevo gubernijoje rasti stačiatikių tikėjimo gyventojai, laikę save žemaičiais. Minimi daugiau su senojo tikėjimo kultu siejami Vaidelaitis (prieš 400 metų norėjęs medžioti) ir Kuraitis - vyresnysis senovės lietuvių kuningas. Kraštotyrininkė M. Navakauskienė patvirtina, kad žmonės naudojo žodį "krivis". Minimi žyniai, aukurai, šventyklos, vaidilutės. J. Tautkienė prisimena iš tėvų ir senelių girdėjusi apie vaidilutes, aukurus ir pan. Pasakojime "Bakužis ir Vincentas" minima, kad senovės laikais vienas žmogus atkeliavęs nuo Dunojaus į Žemaičius.

Būta lenkų svetimumo pajautos. Tai ryšku patarlėse: "Ko spardais, lyg lenkas mozūrą bešokdams"; "Tupi lenkas ant kalniuko žiba akys kaip velniuko"; "Mandras, kad lenkiškai moka šnapsėt". Jau naujųjų laikų priešpriešos su Lenkija įkvėpta daina: "Guli kareivėlis, guli ulbnėlis ateina trys seselės palei Dunojėlį ... Į karužę josiu su lenkais kovosiu, nebijok žirgeli nedrebėk kardeli, krinka lenki kaip lapeliai po mūsų kojelėm". Tačiau būta ir tapatinimosi su lenkais ar bent palankumo jiems. Vienoje dainoje esam tokios strofos: "Vaikščiojo panelė pamariais [...]. Atjojo lenkų karalaitis vilioti jai". Kitoje dainoje "Pana Vanda": "Buvo Vanda, pana karalaitė. [...]. Dievas davė Vandai protą ir veido skaistumą ir veido skaistumą". Jau minėta, kad Čenstakavos Dievo Motina laikyta ir Lietuvos globėja. Čenstakavą lietuvių valstiečiai žinojo, gydėsi akmenėliais iš ten. Plačiai liaudyje buvo paplitę šokiai lenkiškais pavadinimais: "mazūra polka" (Šienlaukis), "Jadvygos polka" (Jukainiai), "Hariečnikas" (Kalnujai), "Vengerka, Mazerpolka" (Paserbentis), "Jadvyga" (Bliūdžiai), "Krakoviakas" (Alėjai), "Kochanuška" (Gruzdiškiai). Lenkų veikėjų duomenimis Raseinių mieste iš 5270 gyventojų lenkų buvo 738 (14 %), Raseinių valsčiuje iš 7800 - 500 (6, 4 %), Girkalnio valsčiuje iš 8641- 322 lenkai (3, 6 %).

Nepaisant stiprios katalikiškos indoktrinacijos Raseinių krašte kai kur buvo gana stiprios kairiosios nuotaikos. Pav. Lenkelių kaime žmones buvo daugiau kairuoliškai nusiteikę, šalti Bažnyčios atžvilgiu, daugiau besirūpinantys savo materialiais poreikiais. Nors kita vertus tautosakoje būta ir socialiai nuolankaus elgesio pavyzdžių. Vienoje dainoje dainuojama: "Kunigai, muniškos ir prasčiokėliai yra šventi stonai". Tačiau dažnesnis neigiamas nusistatymas bajorų atžvilgiu: "Tuop bajoras ant bakūžės, žiba akys kaip rupūžės". Vis dėl to, blankiai savo istorinę praeitį atsimenančios liaudies mąstyseną labiausiai lėmė jų artimiausi socialiniai materialiniai poreikiai. Tai ryšku ir neramumų Raseinių parapijoje 1941 m. istorijoje. Už dominikonus pasisakiusių ir neramumus kėlusių aktyvistų tarpe miesto darbininkai, net bedarbiai. Raseinių parapijos administratoriui kun. Durasevičiui pradėjus skaityti pareiškimą, pasigirdo šūksniai "Šalin, čerką gavai buržujus, ant bačkos, agitatorius...". Naujojo, vadinamojo liaudies komiteto pareiškime apibūdinant buvusį kleboną kun. Durasevičių galima įžvelgti komunistų keršto antikomunistiškai nusiteikusiam kun. Durasevičiui atšvaitų (kun. Durasevičius esą persekiojo nepalankius mokinius, įskųsdavo buvusiai žvalgybai, mokiniai buvo tardomi, šalinami iš mokyklos, areštuojami). Tas naujasis bažnytinis komitetas esą 1941 m. kovo 12 d. buvo išrinktas su kompartijos leidimu. Naujasis administratorius salezietis kun. Endriuškevičius tiesiai rašė, kad tėvai dominikonai "per delegacijas iešojo bolševikų valdžios užtarimo". Jo teigimu svarbiausias dominikonų šalininkų aktyvistų vadas Vacys Filipavičius (jo brolis ar pusbrolis kompartijos sekretorius) grasino vienam dominikonų priešininkui, kad su juo bus susidorota, kaip buvo susidorota su jo sūnumi - išvežtas į Rusiją. V. Filipavičius ir kitas aktyvistas Kauneckas esą nieko bendra su bažnyčia anksčiau neturėjo. 1941 m. kovo 25 d. anonimas rašė arkivyskupui, kad esą gavęs informaciją iš Raseinių apskrities kompartijos būstinės, kad jei Bažnyčios vadovybė nenuramins parapijiečių ir jų norų nepatenkins, saugumui bus pavesta įsikišti į bažnyčios reikalą. 1941 m. birželio 7 d. raseiniškių pareiškime vėlgi grasinama, kad jei Rutkauskas nebus paliktas klebonu, reikalas bus perduotas vykdomajam komitetui. 1941 m. lapkričio mėn. agitacija prieš "juoduosius" pasiekė kulminaciją: tuoj po primarijos "bolševikuojantis laisvamanis" Gabšys įėjo į zakristiją su būreliu vyrų. Tuo tarpu t. Rutkauskas OP savo pasiaiškinime arkivyskupui teigė, kad be pagrindo juos remiantys šmeižiami esą komunistai - jie "patys doriausi katalikai ir rimčiausi parapijos sūnus".

Sunku vienareikšmiškai įvertinti visų byloje minimų faktų, susijusių su dominikonų santykius su sovietų valdžia patikimumą, tačiau vis dėl to jų visuma leistų teigti, kad jauniesiems dominikonams kairuoliškos tendencijos buvo nesvetimos. Dominikonai labai vykusiai taikė konservatizmo ir radikalizmo simbiozės taktiką. Jų ideologija ir teologija buvo moderni, tačiau palikta senoji liturgija, propaguotos senosios pamaldumo praktikos, palaikytas tretininkų veikimas (tretininkės itin reikšminga atrama), rožančiaus kalbėjimas. Taigi, jų teologija moderni, nesvetimas jiems turėjo būti ir ekumenizmas (žinant, kad vienuolyne gyveno moderniausias katalikų visuomenės jėgas palaikęs Šv. Sosto vizitatorius t. Pelletier). Palaikytas aktyvus Bažnyčios socialinis veikimas (jaunieji dominikonai išsilavinimą gavo Prancūzijoje, kur jau stiprėjo "Nouvelle Teologie"). Tokioje jaunųjų lietuvių dominikonų teologijos sampratoje galima įžvelgti darbo teologijos atspindžių. Atrodo, dominikonai sąmoningai norėjo remtis darbininkiškais, socialiai vargingiausiais sluoksniais, matydami tame sugrįžimą prie ankstyvosios, autentiškos krikščionybės. Tėvai dominikonai, vadovaujantys darbininkų - tikrųjų krikščionių - sąjūdžiui, laikytinam autentišku krikščionybės pasireiškimu - vedė Raseinių parapiją į Kristaus karalystę. Vienoje stovykloje atsidūrė kairuoliškai, laisvamaniškai nusiteikę, tačiau prisišlieję prie socialiai radikalios Bažnyčios darbininkų veikėjai, sutinkantys, kad Dievas yra ir veikia per juos, labiausiai nuskriaustus, šiai vargšų Bažnyčiai vadovaujantys dominikonai ir tradiciškai Dievą suvokiančios tretininkės, kurios dominikonuose matė tyriausius Bažnyčios sūnus, didžiausius Bažnyčios gelbėtojus nuo moralinio pasauliečių kunigų atstovaujamo nuosmūkio. Taigi, parapijinis patriotizmas, konservatyvi liturgija ir pamaldumo praktikos, moralinis rigorizmas ir socialinis radikalizmas - štai kas charakterizavo dominikonų ideologiją ir veikimą XX a. 4 - 5 dešimtmečiuose. Atrodo įtikėtina, kad jie turėjo sovietų valdžios palaikymą. Jų palaikomas naujasis parapijos komitetas buvo sudarytas iš asmenų, kurie iki tol buvo gana kairuoliškai, laisvamaniškai nusiteikę ar net tiesiog priešiški Bažnyčiai.

Socialinius liaudies poreikius daugiau eksponuojančių jėgų įtakai nustatyti daug duomenų duoda rinkimų rezultatų analizė. 1924 m. savivaldybių rinkimuose Raseinių mieste socialdemokratai gavo 3 vietas iš 17, Raseinių valsčiuje įvairūs kairiųjų sąrašai gavo 9 iš 26, Girkalnio valsčiuje - 17 iš 28. Rinkimuose į pirmąjį seimą (1922 m.) Raseinių valsčiuje įvairūs lietuvių kairiųjų sąrašai gavo 1211 iš 3484 (34, 75 %), Raseinių mieste - 825 iš 2710 (30, 44 %), Girkalnio valsčiuje - 841 iš 2053 (41 %) balsų. Rinkimuose į antrąjį seimą (1923 m.) Raseinių valsčiuje lietuvių kairiųjų sąrašai gavo 979 iš 3304 (39, 6 %), Raseinių mieste - 830 iš 2997 (27, 6 %), Girkalnio valsčiuje - 950 iš 2283 (41, 6 %). Rinkimuose į trečiąjį seimą (1926 m.) Raseinių valsčiuje lietuvių kairiųjų sąrašai gavo - 1272, Raseinių mieste - 1013, Girkalnio valsčiuje - 1270 balsų.

Filmas apie Raseinius 1929 m. (iš miestai.net)

Išvados

Raseinių kraštas - darbe jis apibrėžiamas tarpukaryje egzistavusių Raseinių ir Girkalnio valsčių ribomis - buvo veikiamas pačių įvairiausių įtakų - religinių, etninių, ideologinių, socialinių. Raseinių krašte būta labai stiprių ikikrikščioniškojo kulto centrų, o taip pat krikščioniškosios indoktrinacijos centrų. Kaip ir visose Lietuvoje bei Žemaitijoje klostėsi feodalinė žemėvalda - būta dvarų, įbaudžiavinimo. Katalikybės bei unijos su Lenkija pagrindu klostėsi bajoriškoji bei miestietiškoji kultūros, įgavusios lenkiškas formas. Taigi, būta stipraus lenkiškumo veiksnio, miestietiškos kultūros veiksnio, vienuoliškos kultūros veiksnio, klostėsi įbaudžavintos liaudies kultūra. Tačiau kartu esant labai dideliam laisvųjų gyventojų skaičiui, būta gerų galimybių tautiniam atgimimui. Be to pradėjo reikštis naujaisiais laikais nauji moderniosios epochos nekrikščioniškosios ideologijos. Taip pat XX a. pirmoje pusėje svarbiais veiksniais tapo lietuviškos ideologinės grupės, jų spauda ir kitos masinės informacijos priemonės bei apskritai moderniosios visuomenės ir valstybės institucijos. Jos taip pat veikė liaudies pasaulėžiūrą. Taigi, Raseinių krašte veikė įvairūs religiniai - ideologiniai - etniniai - socialiniai sluoksniai - grupės: miestas ir kaimas, lenkai ir lietuviai, ponai ir liaudis, miestiečiai su inteligentija, pasaulietinė katalikybė ir vienuolinė katalikybė. Vadinasi, Raseinių krašto liaudies pasaulėžiūra galima analizuoti įvairiais skerspjūviais. Be to, labai svarbu, daugiau kaip šimtmetį nuo M. Davainio-Silvestravičiaus trūkę tautosakos tyrimai, leidžia pasekti Raseinių krato liaudies pasaulėžiūros kaitą.

Galima teigti, kad aukščiau minėtų veiksnių įtakoje susiformavo ir XIX a. pab. - XX a. pirmoje pusėje funkcionavo specifinis Raseinių kraštui pasaulėžiūrinis lydinys, kurį galima laikyti sinkretine liaudies religija, liaudies krikščionybe. Jai būdingas ryškiai išreikštas katalikiškas svarbiausių santykiavimo su transcendencija formų pobūdis, stiprioje ikikrikščioniškos (archainės, mitinės, holistinės) pasaulėžiūros įtakoje išliekant kosmologijos, erdvės, laiko sampratai. Gana gausios liaudies atmintyje išlikusios lietuvių tautos senosios praeities nuotrupos, mitologinės, senojo tikėjimo kulto, doktrinos elementai, nustumti į pasąmonę, tapo naujosios etnolingvistiniu pagrindu besiformuojančios lietuvių tautinės tapatybės pagrindu. Socialinis priešiškumas tarp daugiausia lietuviškai kalbančios valstietijos ir lenkiškai kalbančių žemvaldžių tik palengvino tautinio tapatumo nauju pagrindu klostymąsi.

Šaltinių ir literatūros sąrašas

Šaltiniai

Anelė Bernotienė (Kengių kaimas; 2011 07 30)

Jonas Didjurgis (Pakalniškių kaimas; 2011 07 30)

Sofija Guobienė (Kalnujai; 2011 07 25)

Celestinas Karpius (Šienlaukės kaimas; 2011 07 25)

Vanda Kubilinskienė (Kalnujai; 2011 0727)

Antanas Makaras (Anžilių kaimas; 2011 07 25)

Regina Musteikienė, Giedrius Juška (Betygala; 2011 07 26)

Marijona Navakauskienė (Betygala; 2011 07 26)

Janina Tautkienė (Palendrių kaimas; 2011 07 27)

Ona Urbienė (Pakapurnio kaimas; 2011 07 30)

Kksavera Vaznienė (Betygala; 2011 07 26)

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštynas

Mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyrius (MAB RS), f. 199 (Valstiečių liaudininkų sąjungos fondas).

Mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyrius (MAB RS), f. 178 (Vilniaus vadavimo sąjungos fondas).

Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas (KAKA), byla Nr. 304 (Raseinių bažnyčios nesusipratimų 1941 m. byla)

Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas (KAKA), byla Nr. 300, 301 (Girkalnio įvykiai 1943 m.)

Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA), f. 566 (Katalikų veikimo centro fondas).

Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA), f. 565 (Vilniaus vadavimo sąjungos fondas)

Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA), f. 554 (Lietuvių tautininkų sąjungos fondas).

Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA), f. 1329 (Jaunųjų ūkininkų ratelių fondas).

Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA), f. . 954 (Jaunalietuvių fondas)

Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA), f. . 379 (Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių departamento fondas)

Vilniaus universiteto rankraščių skyrius (VU RS), f. 213 (Vilniaus universiteto kraštotyrinių ekspedicijų medžiaga).

Vilniaus universiteto rankraščių skyrius (VU RS), f. 193 (P. Dundulienės fondas).

Lietuvos valstybės istorijos archyvas (LVIA), f. 1671 (Kauno arkivyskupijos kurijos fondas)

Lietuvos istorijos instituto rankraščių skyrius (LII RS).

Baltu mitologijos ir religijos šaltiniai, t. 3, 4.

Buračas Balys. Lietuvos kaimo papročiai. Vilnius: Mintis, 1993.

Buračas B. Pasakojimai ir padavimai. Vilnius: Mintis, 1996.

Končius Ignas. Žemaičio šnekos. Vilnius: Vaga, 1996.

Lietuvos gyventojai. Pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotino gyventojų surašymo duomenys.

Lietuvos statistikos metraštis. 1924 - 1926 m. Kaunas: Valstybės spaustuvė, 1927.

Lietuvių tautosaka. Vilnius: Mintis, t. 4: pasakos, sakmės, pasakojimai, oracijos, 1967.

Martinaitis Marcelijus. Mes gyvenome: biografiniai užrašai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

Pasakos, sakmės, oracijos. Surinko Mečislovas Davainis-Sivestraitis. Vilnius: Vaga, 1973.

Raseinių krašto savivalda 1918 - 2008 m. straipsnių ir dokumentų rinkinys, skiriamas Raseinių krašto savivaldos sukakčiai. Vilnius: Atkala, 2008.

Literatūra

Abromaitis Audrius. Priešo įvaizdžio įsitvirtinimas: Lenkijos suvokimas Lietuvoje 1919 - 1920 metais // Istorija, 2002, Nr. 53, p. 59 - 63.

Alekna Viktoras. Raseinių periodinė spauda 1919 - 1940 metais // Aitvarai, 1994, t. 4, p. 74 - 83.

Ališauskas V. (sud.). Krikščionybės Lietuvoje istorija. Vilnius: Aidai, 2006.

Beresnevičius Gintaras. Pagonybė // Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kultūra: tyrinėjimai ir vaizdai, Vilnius: Aidai, 2001, p. 441- 453.

Beresnevičius Gintaras, Čaplinskas Tomas. Raganos // Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kultūra: tyrinėjimai ir vaizdai, Vilnius: Aidai, 2001, p. 557 - 573.

Brigys Jonas. Per Raseinių kraštą. Raseiniai: UAB: "Žiburys", 2003.

Brigys Jonas. Raseinių krašto istorija nuo seniausių laikų // Raseinių kraštas. Kaunas: Naujasis lankas, 2008, p. 55 - 98.

Brigys Jonas. Raseinių krašto dvarai // Raseinių kraštas. Kaunas: Naujasis lankas, 2008, p. 105 - 124.

Brigys Jonas. Simonas Stanevičius ir Raseinių istoriografija // Aitvarai, Kaunas: Kitos spalvos, 2001, p. 48 - 55.

Buchowski Krzysztof. Litwomani i polonizatorzy: Mity, wzajemne postrzeganie i stereotipy w stosunkach polsko - litewskich w pierwszej polowie XX wieku, Bialystok: Wydawnictwo Uniwersytetu w Blalymstoku, 2006.

Būgienė Lina. Nuo tada netikiu į baidymus: pasaulėžiūrų lūžių atspindžiai sakmėse // Tautosakos darbai, 2003, Nr. 25, p. 109 - 118.

Būgienė Lina. Rytų Lietuvos kultūrinė tradicija: keli užkalbėtojo paveikslo bruožai // Tautosakos darbai, 2010, Nr. XL, p. 66 -78.

Būgienė Lina. Sakmių tradicija ir individualus pasakotojo repertuaras // Tautosakos darbai, 2005, Nr. 29, p. 58 - 65.

Bufienė Giedrė. Patarlių pasaulėvaizdžio bruožai // Tautosakos darbai, 2000, Nr. 19, p. 173 - 178.

Daugirdaitė Vilma. Folkorinės patirties apraiškos gyvenimo pasakojimuose // Tautosakos darbai, 2006, t. 32, p. 214 - 224.

Daugirdaitė Vilma. Žvilgsnis į liaudies dainininką kaip lietuvių folkoristikos objektą // Tautosakos darbai, 2005, Nr. 29, p. . 43 - 56.

Dundulienė Pranė. Lietuvių liaudies kosmologija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008.

Dundulienė Pranė. Ugnis lietuvių pasaulėjautoje, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006.

Grinius Jonas. Lietuvių kryžiai ir koplytėlės. Roma, 1970.

Goštautas Jonas. Ponas Teisėjaitis arba pasakojimas apie Lietuvą ir Žemaitiją. Vilnius: Vaga, 1967.

Grigas Romualdas. Senieji lietuviai ir krikščionybė: tapatybių konfrontacija // Liaudies kultūra, 2007, Nr. 6, p. 7 - 15.

Jučas Mečislovas. Dvasinė žmonių globa ir kova dėl religijos Lietuvoje XVII - XVIII a. // Naujasis židinys - aidai, 2004, Nr. 4, p. 188 - 191.

Jurginis Juozas., Lukšaitė Ingė. Lietuvos kultūros istorijos bruožai, Vilnius: Mokslas, 1981.

Ivanauskaitė Vita. Folklorinės tradicijos kaitos ypatumai // Tautosakos darbai, 2003, Nr. 25, p. 13 - 28. .

Ivanauskaitė Vita. Folkorinės liaudiškojo pamaldumo raiškos: dzūkiškojo tikėjimo patirtys folkloristų akiratyje // Tautosakos darbai, T. 36, 2008, p. 124 - 141.

Yla Stasys. Šiluva Žemaičių istorijoje, 2007.

Kantautienė Lina. Raseinių krašto piliakalniai // Raseinių kraštas. Kaunas: Naujasis lankas, 2008, p. 41 - 50.

Kerbelytė Bronislava. Folkloro duomenys - senosios raštijos žinių vertinimo priemonė // Tautosakos darbai, 2009, Nr. 37, p. 13 - 30.

Kerbelytė Bronislava. Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011.

Kerbelytė Bronislava. Mečislovas Davainis-Silvestraitis - pasakų ir sakmių užrašinėtojas // Aitvarai, Kauna, Naujas Lankas, 1999, t. 10, p. 127 - 128.

Kerbelytė Bronislava. Mečislovas Davainis - Sivestraitis tautosakininkas // Pasakos, sakmės, oracijos. Surinko Mečislovas Davainis - Sivestraitis. Vilnius: Vaga, 1973, p. 5 -39.

Kerbelytė Bronislava. Žemaičių pasakos XIX a. ir XX a. pradžioje // Tautosakos darbai, Nr. 34, 2007, p. 54 - 66.

Korzonaitė Edita. Sakmių, tikėjimų ir papročių sąveikos // Tautosakos darbai, 2000, Nr. 26, p. 84 - 94.

Korzonaitė Edita. Žmogaus ir numirėlio bendravimas: išmonės ir realybės santykis folklore // Tautosakos darbai, 2003, Nr. 25, p. 167 - 176.

Krzywicki Ludwik. Žemaitijoje // Aitvarai, t. 13 - 14, p. 182 - 252.

Kulakauskienė Dovilė. Lietuvių agrarinė magija: XIX a. pabaiga - XX a. pradžia // Darbai ir dienos, 1999, Nr. 11, p. 95 - 118.

Kviklys Bronius. Lietuvos Bažnyčios. Chicago: Amerikos Lietuvių bibliotekos leidykla, 1983, t. 3: Kauno arkivyskupija.

Laurinkienė Nijolė. Mito specifika ir jo ryšys su tautosakos rūšimis bei žanrais // Tautosakos darbai, 2000, Nr. 20.

Liugaitė Modesta. Liaudies dainininko pasaulis: Petro Zalansko pasaulėjauta ir aplinka // Tautosakos darbai, 1999, Nr. 17, p. 83.

Merkys Vytautas. Knygnešių laikai: 1864 - 1904. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1994.

Mockus Alfonsas. Raseinių žemė: gimtinės geografija, 1997.

Mardosa Jonas. Ikikrikščioniškosios kultūros interpretacijos Lietuvos etnologijoje // Lietuvos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos, 2001, Nr. 10, p. 119 - 142.

Mardosa Jonas. Kai kurie liaudies religijos ir liaudiškojo religingumo klausimai (metodologiniai pasvarstymai) // Mardosa J. Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos: liaudiškojo pamaldumo raiška XX a. antroje pusėje - XXI a. pradžioje, p. 44 - 62.

Morkūnaitė - Lazauskienė Aistė. Lietuvos Respublikos savivaldybių raida 1918 - 1920 m.: mokslo monografija. Všį Šiaulių universiteto leidykla, 2007.

Mulevičius Leonas. Kaimas ir dvaras Lietuvoje XIX amžiuje. Vilnius: LII leidykla, 2003.

Navakauskienė Marijona Birutė. Betygalos žemė: istorinė - dokumentinė apybraiža. Vilnius: Alka, 2001.

Petkus Viktoras. Dominikonai Lietuvos kultūroje. Vilnius, 2004.

Petkus Viktoras. Raseinių dominikonams 250 metų // Aitvarai, t. 4, p. 49 - 63.

Pocius Antanas. Raseiniai S. Stanevičius laikais // Aitvarai, t. 4, p. 4 - 17.

Praspaliauskienė Rima. Elgetos ir visuomenė XVIII a. pabaigoje - XIX a. pirmoje puseje // Lietuvos istorijos metrastis. 1996 metai. Vilnius, 1997, p. 54 - 78.

Račėnaitė Radvilė. To dvaro ponas prie budavonininku priklausęs: laisvųjų mūrininkų vaizdinys sakytinėje tautosakoje ir amžininkų raštuose (XIX a. pradžia - XX a. pirmoji puse) // Laisvoji mūrininkija pasaulye ir Lietuvoje: idėjos, istorija, asmenybės. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2012, p. 225 - 236.

Račėnaitė Radvilė. Žmogaus likimo ir mirties samprata lietuvių folklore. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011.

Raguotienė Genovaitė. Spaudą atgavus: knyga ir skaitytojas 1904 - 1918 Lietuvoje. Vilnius: STL, 1996.

Razauskas Dainius. Maginė pasaulėžiūra // Liaudies kultūra, 2006, p.

Repšienė Rita. Magiškumo sugestija: laumė - ragana - burtininkė /// Tautosakos darbai, 2002, Nr. 23, p. 155 - 164.

Repšienė Rita. Lietuvių etiologinės sakmės: dviejų kultūrų dermė // Liaudies kultūra, 2002, Nr. 1.

Savukynas Virginijus. Apie lietuvių religinį ir kalbinį tapatumą (XIX a. pabaiga - XX a. pradžia) // Kultūros barai. 1996, N. 5, p. 49 - 53.

Savukynas Virginijus. Keletas protestantų įvaizdžių Lenkijos - Lietuvos valstybėje ir jų reikšmių rekonstravimo bandymas // Lietuvių mentalitetai: tautinė istorija ir kultūros problemos: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, Vilnius, 2002, p. 107- 189.

Sauka Leonardas. Apie tautosakos atlikimą ir atlikėjus svetur ir Lietuvoje // Tautosakos darbai, 5005, Nr. 29, p. 29 - 41.

Skrinskas Gedvydas Robertas. Piligrimo vadovas: po stebuklingas Marijos vietas. Kaunas: "Judex", 1999.

Streikuvienė Diana. Šv. Juozapo kultas Lietuvoje XVI - XIX a. // LKMA, t. 13, 1998, p. 87 - 124.

Stundžienė Bronė. Žemaičių folklorinė atmintis // Tautosakos darbai, 2007, Nr. 34, p. 32 - 52.

Svetikas Eugenijus. Tretininkai Lietuvos christianizacijos pradžioje: archeologijos duomenys apie jų atributiką // Lituanistica, 1997, Nr. 4, p. 13 - 37.

Šetkus Benediktas. Lietuvos vyriausybės pastangos riboti lietuvių tautybės vaikų mokymąsi tautinių mažumų mokyklose 1918 - 1940 m. // Lietuva ir pasaulis: bendradarbiavimas ir konfliktas. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, Vaga, 2000, p. 110 - 116.

Šlekonytė Jūratė. Apie pasakų sekimo ypatumus // Tautosakos darbai, 2005, Nr. 29, p. 86 - 98.

Trimakas Ramūnas. Lietuviu liaudies medicina: etnografiniai ir fokloristiniai aspektai. XIX amžiaus pabaiga - XX amžiaus pirmoji pusė. Vilnius: Vilnius universiteto leidykla, 2008.

Trinkauskaitė - Johnson Eglutė. Prigimtinio tikėjimo globalizacija, arba prie prigimtinio tikėjimo grįžtanti Lietuva // Liaudies kultūra, 2009, Nr. , p. 50 - 52. .

Vaišnora Juozas. Marijos garbinimas Lietuvoje. Roma, 1958.

Vaitkevičienė Daiva. Užkalbėjimai kaip žodžio magijos žanras // Lietuvių užkalbėjimai: gydymo formulės, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008, p. 9 - 65.

Vaitkevičius Vykintas. Perkūnakiemio mitų pėdsakais // Tautosakos darbai, Nr. 36, 2008, p. 51 - 62.

Vaitkevičius Vykintas. Raseinių rajono šventvietės // Raseinių kraštas. Kaunas: Naujasis lankas, 2008, p. 39 - 40.

Vaitkevičius V. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. Vilnius: Diemedžio leidykla. 1998.

Vaitkevičius Vykintas. Senosios šventvietės prie Dubysos. (Kontekstų beieškant) // Liaudies kultūra, 2006, Nr. 6, p.

Vaitkevičius Vykintas, Vaitkevičienė Daiva. Lietuva. 101 legendinė vieta. Vilnius: Alma littera, 2011.

Valančius Motiejus. Raštai. Vilnius: Vaga, 1972, t. 2: Žemaičių vyskupystė.

Vėlius Norbertas. Chtoniškoji lietuvių mitologija, Vilnius: Aidai, 2011.

Vorgrimler H. Naujasis teologijos žodynas. Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, 2003.