Raseinių krašto liaudies pasaulėžiūra XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje | 2021 kovo 1 d.

03/01/2021

Liaudis kaip anoniminis istorijos veikėjas pastaruoju metu retai tampa tyrimo objektu. O vis dėl to tai svarbus istorijos veiksnys, nes tai gausiausias visuomenės sluoksnis, į kurį turi atsižvelgti kiekvienos šalies politinis ir kultūrinis elitas. Liaudies mąstymas įtakoja visos šalies ar jos dalies - regiono - raidą. Dėl šių priežasčių liaudies pasaulėžiūros tyrimai yra aktualus dalykas. Šiame darbe liaudies sąvoka taikoma kaimo gyventojams, besivertusiems žemdirbyste ir neturėjusiems gilesnio institucinio sąlyčio su intelektualiojo elito kuriama kultūra. Kaimo gyventojų identifikacija su "liaudimi" arba savęs pačių vertinimas (pasitenkinimo savo pačių gyvenimo kokybe laipsnis) priklausė nuo įsijungimo į tą visuomenę (interpretacinę sistemą), kurioje jie ir funkcionuoja kaip "liaudis", t. y., žemutinis visuomenės sluoksnis, tik gaminantis materialines vertybes ir besivadovaujantis elito nuleidžiamomis idėjomis, vertybėmis, pagal kurias jie turi "interpretuoti" savo pačių gyvenimą. Krikščionybės - pagonybės skirties požiūriu toks įsijungimas neabejotinai laikytinas įvykusiu baroko epochoje. XIX a. pabaigoje - XX a. pirmoje pusėje, kuriantis moderniųjų laikų tautai, besivadovaujančiai etnolingvistinėmis vertybėmis, formavosi naujas elitas ir naujas kaimo gyventojų santykis su šiuo elitu. Tai laikotarpis, kurį charakterizuoja tautinis atgimimas bei nepriklausomos valstybės atsiradimas, sudaręs sąlygas galutiniam etnolingvistinės tapatybės susiformavimui. Liaudies samprata glaudžiai susijusi su aptariamo laikotarpio socialiniais - ekonominiais - visuomeniniais procesais, turėjusiais įvairiaaspektės modernizacijos pobūdį bei religiniais ir etniniais procesais - etnolingvistinio lietuvių identiteto formavimusi, atsiribojimu nuo konservatyvios luominės lenkiškosios tapatybės ir tradicinės katalikybės, suponuojančios bendrumą su lenkų tauta. Tai nenuostabu, nes pasaulėžiūriniu - ideologiniu požiūriu socialinė visuomeninė ekonominė kultūrinė modernizacija bei etnolingvistinio tapatumo įtvirtinimas reikalavo religinio - ideologinio pagrindimo - tai ir buvo paremta lietuviškąja katalikybe arba aptariamu laikotarpiu dar silpnai išreikšta tendencija - bandymais aktualizuoti ikikrikščioniškąją lietuvių tautos patirtį. Šios dvi tendencijos arba naujos lietuvių tapatybės ir modernios visuomenės kūrimo ideologinio - religinio legitimavimo būdai nebuvo griežtai atskirti vienas nuo kito. Katalikybės ekskliuzyvistinis pobūdis pamažu silpnėjo, vis labiau buvo akcentuojama tautiškumo svarba, tolerantiškėjo požiūris į lietuvių tautos ikikrikščioniškąją praeitį, religiją. Etnologai už krikščioniškų formų įžvelgia archetipiniam pasaulėvaizdžiui būdingus pasaulėžiūros sluoksnius. Tai leistų kalbėti apie religinį sinkretizmą. Pasaulėžiūrinis nevienalytiškumas įpareigoja pasitelkti ir etnologijos, religijotyros, teologijos, giluminės psichologijos laimėjimus, nes tyrimo objektas ne tik lengvai įžvelgiama liaudies pasaulėžiūros krikščioniškoji raiška, bet ir ikikrikščioniškieji archetipiniai vaizdiniai, o taip pat idėjos bei vaizdiniai, tapę liaudies savastimi tautos kultūrinio bei politinio elito įtakoje. Tradicinis liaudies religingumas nesunkiai įžvelgiamas Bažnyčios magisteriumo populiarinamose ir liaudies mėgiamose liturginėse apeigose, šventėse, papročiuose, devocionalijose. Labai populiarios buvo religinės brolijos, tradicinį religingumą atitinkančios bei senąjį pasaulėvaizdį iliustruojančios religinės praktikos. Vis dėlto silpnėjant senajam viduramžiškam dualistiniam pasaulėvaizdžiui toks religingumas dalyje liaudies prarado savo patrauklumą. Tai neišvengiama sekuliarizacijos proceso pasekmė šalia Bažnyčios atsiradus institucijoms (mokyklai, valstybės administracijai, kariuomenei), neretai konkuravusioms su Bažnyčia. Tokį tradicinių katalikiškų tiesų reikšmės liaudies sąmonėje mažėjimą galėjo nulemti ir archetipinei kultūrai būdingas mitinio pasaulėvaizdžio vaizdinių tvarumas bei maginės žemdirbių praktikos gyvybingumas kaimo bendruomenėje XIX a. pab. - XX a. pirmoje pusėje. Todėl liaudies religijai tirti pasitelkiama gausi tautosakinė bei etnografinė medžiaga. Būtina atsižvelgti į tai, kad įvairių formų krikščionybė ilgus amžius buvo instituciškai palaikoma. Tai sąlygojo jos pranašumą: viešai tegalėjo būti tapatinamasi tik su krikščionybe. Šiuo požiūriu pravarti archetipinė psichologija, atskleidžianti neverbalizuotus gelminius procesus. Nebūtų teisinga griežtai atskirti ikikrikščioniškuosius vaizdinius nuo krikščioniškųjų - visi jie gali būti bendražmogiškosios simbolikos ar plačiau suvokiamos krikščionybės dalimi. Kartu nesunku pastebėti, kad būtent krikščioniškosios transcendentiškumo sampratos silpnėjimas atlaisvino kitų visuomeninių tendencijų - angažavimosi tautiškumui, socialinės bei kultūrinės - civilizacinės pažangos siekimo (atsivėrimo mokslui, modernybei, europietiškumui) - raišką. Etnolingvistiniais principais grindžiamas tautiškumas vertybe laikytas pačiuose įvairiausiuose tautos sluoksniuose, taigi ir liaudyje. Neabejotina, kad jis rėmėsi ne tik ir ne tiek archetipiniu substratu, kiek elito vykdyta tautinė indoktrinacija. Be to, angažuotumas tautai buvo labai susijęs su socialiniu angažuotumu (pav., aišku, kad antilenkiškumą didele dalimi suponavo socialinės emancipacijos siekis). Socialinės pažangos bei socialinės harmonijos (teisingumo) siekis taip pat buvo stiprus: liaudies socialiniai siekiai, sąlygoti jos materialiųjų poreikių, buvo bene labiausiai jai suprantami. Reikšmingas modernizacijos šaltinis buvo naujus idealus, vertybes, naują gyvenseną propagavusi periodinė spauda, radijas, kinas: mažiau informacijos prisodrintoje visuomenėje nuorodos į modernesnį gyvenimo būdą turėjo būti labai paveikios. Būtent šių tendencijų analizės pagrindu ir konstruojamas darbas.

Šiame darbe analizuojama Raseinių krašto liaudies pasaulėžiūra. Raseinių kraštas įdomus tuo, kad čia kryžiuojasi įvairiapusės tautinės, etnografinės, religinės, socialinės įtakos, kartu išliekant pamatiniam šio krašto gyventojų lietuviškumui. Pažymėtina, kad Raseiniai šiuo požiūriu yra tarsi Lietuvos centras, įtakų neutralizacijos taškas: būta pakankamai stipraus ikikrikščioniškojo substrato ir kartu labai stiprios katalikiškosios tapatybės. XX a. pradžioje Raseiniai - paskutinė riba, iki kurios reiškė savo pretenzijas lenkų ir Lenkijos politikai. Koegzistavo drauge ir bajoriškoji bei miestietiškoji lenkiškoji kultūra ir tautini lietuvių atgimimo idealais besivadovaujanti lietuviškoji visuomenė.

Raseinių kraštas suvokiamas visų pirma kai tarpukario Raseinių ir Girkalnio valsčiai. Girkalnio laikymas integralia Raseinių krašto dalimi paremtas tuo, kad Girkalnis tik palyginti vėlai tapo atskiru administraciniu bei bažnytiniu centru ir iš esmės buvo glaudžiai susijęs su Raseiniais (1842 m. prijungtas prie Raseinių seniūnijos). Taigi, darbe neapsiribojama tarpukario Raseinių valsčiaus ribomis. Visų pirma todėl, kad darbo chronologinės ribos platesnės - darbe analizuojami liaudies pasaulėžiūros pokyčiai nuo XIX a. pab. Be to, Rusijos imperijos Raseinių valsčiaus ribos gerokai platesnės, nei tarpukaryje veikusio. Kita vertus, darbui buvo svarbūs ir ankstesni liaudies pasaulėžiūrą įtakoję veiksniai, o visų pirma christianizacijos laikotarpis XVII - XVIII a. Aptariamu laikotarpiu administracinio vieneto, kuri centru buvo Raseiniai (seniūnija, pavietas, teismų apygarda) ribos taip pat ne kartą kito. Šitaip apsibrėžiant Raseinių krašto ribas, vadovautasi nuostata atriboti Raseinių kaip vieną iš Žemaitijos istorinių centrų, nuo gretimų istorinių centrų (Betygalos, Viduklės, Kražių), o pietuose nuo - Vadžgirio, Šimkaičių regiono, nors ir ne visada turėjusio lygiavertį aukščiau išvardintiems centą, bet vis dėl to gana aiškiai ir etnografiniu požiūriu besiskiriančio nuo Raseinių administracinio vieneto. Be to, pasaulėžiūros pokyčiams administracinės ribos nėra esminis faktorius - te patys veiksniai galėjo veikti ir žymiai platesnėje teritorijoje. Nepaisant šių Raseinių krašto ribų, vis dėl to vienam ar kitam teiginiui pagrįsti bus pasinaudojama ir medžiaga, peržengiančia tarpukario Raseinių bei Girkalnio valsčių ribas: bus pasitelkiama medžiaga ypač iš Betygalos, Šimkaičių ir Šiluvos valsčių. Ypač aptariant pasaulėžiūrinius / ideologinius veiksnius kaip integralus Raseinių krašto dalis analizuojama ir Šiluvos sakralinis centras. Tai juo labiau suprantama, įvertinant faktą, kad XVIII - XIX a. būtent Šiluva buvo dekanato centras, kuriam priklausė Raseinių parapija (o anksčiau Šiluva priklausė ir Raseinių valsčiui).

Taigi, šio darbo tikslas - atskleisti Raseinių krašto liaudies pasaulėžiūros esminius akcentus XIX a. pab. - XX a. pirmoje pusėje. Uždaviniai šiam tikslui pasiekti būtų šie: 1) išryškinti Raseinių krašto liaudies pasaulėžiūrą veikusius katalikybę palaikiusius veiksnius, ikrikščioniškus (nekrikščioniškus) veiksnius, tautinę bei socialinę orientaciją palaikančias jėgas; 2) atskleisti liaudies santykio su krikščionybe istorinį bei socialinį aspektus bei ikikrikščioniškumo funkcionavimą liaudies pasaulėžiūroje; 3) išanalizuoti liaudies pasaulėžiūros atskirus komponentus santykyje su materialiąja būtimi, transcendencija, žmogaus vietą būtyje ir santykiavimo su transcendencija būdus ir formas; 4) išanalizuoti liaudies pasaulėžiūros tautinės ir socialinės orientacijos raišką.

Liaudies pasaulėžiūra yra daugialypis ir komplikuotas tyrimo objektas. Jis analizuotinas įvairiais aspektais, įvairių mokslo šakų - istorijos, etnologijos, religijotyros, psichologijos, filosofijos - pagalba. Darbe panaudojami darbai skirti liaudies pasaulėžiūrai apskritai (krikščioniškajam ir nekrikščioniškajam jos klodui), o taip pat Raseinių krašto specifikai. Kalbant apie šaltinius, reiktų išskirti kelias jų grupes. Visų pirma, plačiai panaudota tautosakinė medžiaga saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, Vilniaus universiteto bei Lietuvos istorijos instituto rankraščių skyriuose, taip pat Lietuvos Valstiečių liaudininkų sąjungos, Vilniaus vadavimo sąjungos, Katalikų veikimo centro, Lietuvių tautininkų sąjungos, Tautinio jaunimo sąjungos "Jaunoji Lietuva ir kai kurie kiti fondai Lietuvos centriniame valstybės archyve, Mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyriuje, o taip pat itin svarbios neramumų Raseinių parapijoje 1941 m. bei Švč. M. Marijos apsireiškimo Girkalnyje bylos, saugomos Kauno arkivyskupijos kurijos archyve. Nemažą istorinę vertę turi 2011 m. liepos mėn. Raseinių rajone vykusios kraštotyrinės ekspedicijos medžiaga. Svarbi šiam darbui ir skelbta tautosakinė medžiaga, atsiminimai.

Kalbant apie tautosakinę medžiagą, reikia atkreipti į kelis jos panaudojimo bei interpretavimo aspektus. Tautosaka kaip vienas iš humanitarinių mokslų gimė kaip atitinkamos pasaulėžiūros eksplikacijos priemonė. Kitaip sakant tai buvo priemonė ieškoti liaudies žinijoje, patyrime faktų, pateisinančių nutolimą nuo krikščionybės. Krikščionybė kaip tokia nebuvo tautosakos tyrimo objektas. Taigi, tautosaka bei ją interpretuojančios romantinės bei pozityvistinės etnologų koncepcijos buvo nekrikščioniškos pasaulėžiūros diegimo vieni iš įrankių. Dabar jos laikomos idėjiškai pasenusiomis. Fomuojasi trečiasis, sintetinis, kelias. Taip pat ir krikščioniškasis paveldas pamažu tampa tyrimo objektu. Tai susiję su tuo, kad krikščionybė apskritai traukiasi iš viešosios erdvės, taigi tampa praeitimi, o kita vertus dėl to, kad atsirado sąmoningai krikščionybei angažuotų tyrinėtojų, siekiančių savojo paveldo pristatymo. Diskusija tarp senojo tikėjimo reliktų ieškančių ir krikščionybei angažuotų etnologų, siekiančių įrodyti ankstyvą krikščionybės įsitvirtinimą tautoje etnologijos mokslui be galo naudinga ir vaisinga. Be to, šiuolaikinis etnologijos mokslas prieina išvados, kad ribos tarp XIX - XX amžiuje rinktos tautosakinės medžiagos žanrų yra gana reliatyvios: jie genetiškai susiję ir veda į archainį mitologinį tautos patyrimo klodą. Į kultūrinę periferiją pasislinko tautosakos klasika, vis dažniau ekspedicijų dalyvių darbas siejasi su vietos krikščioniškosios kasdienybės status quo. Galime pastebėti, kad ir pačių tautosakos pateikėjų pasaulėžiūra atitinka svarbiausias aptariamo laikotarpio liaudies pasaulėžiūros tendencijas - didžioji jų dalis religingi, laiko save katalikais, lanko Bažnyčią, laikosi krikščioniškos moralės normų. Tą patį galima pasakyti ir apie 2011 m. vykusios kraštotyrinės ekspedicijos metu apklaustuosius - dauguma jų taip pat katalikai.

Be to, šiuolaikinis etnologinis mokslas drąsiau ir kūrybiškiau imasi tautosakinės medžiagos interpretavimo. Pripažįstama, kad kone visuose tautosakos žanruose, o ne vien tik etiologinėse sakmėse atsispindi senasis mitologinis (holistinis) pasaulėvaizdis. Taip pat ir pasakose, kurių sekimas turi maginio poveikio tikslą. Pastebima, kad pasakoms būdingas "melavimo" motyvas, iš tiesų reiškia pastangas prisiliesti prie jusliškai neapčiuopiamos realybės, galinčios suteikti žmonėms paranormalių, ektraordinarinių galių. Tuo vadovaujantis darbe pasakomis (neretai darbe įvardijamomis pasakojimais, tuo pabrėžiant jų realistinį tam tikrame lygmenyje pobūdį) gana plačiai naudotasi.

Pažymėtina, kad Raseinių kraštas unikalus ir tuo, kad čia tautosakinė medžiaga nuosekliai rinkta jau daugiau kaip šimtą metų, pradedant Mečislovu Davainiu-Silvestraičiu XIX a. pabaigoje ir baigiant 2011 m. surinkta medžiaga (o per tą laiką šio krašto tautosaką rinko XX a. 4 - ame dešimtmetyje Stasys Džiugas, Prakapas kiti. 1973 m. surengta Lietuvių kalbos ir literatūros instituto ekspedicija Raseinių ir Jurbarko rajonuose - M. Davainio-Silevstravičiaus rinktos tautosakos areale, siekiant išsiaiškinti jo užfiksuotų tautosakinių žanrų, tipų, vaizdinių, grupių išlikimo laipsnį. Visa tai leidžia pasekti, kiek liaudies pasaulėžiūra kito per pastarąjį šimtmetį. 

1. Liaudies pasaulėžiūros formavimosi veiksniai

Svarbiausi katalikybę palaikantys veiksniai buvo bažnyčios ir vienuolynai. Jų tinklo kaitos dinamika atspindi christianizacijos procesą. Pažymėtina, kad Raseinių krašte greičiausiai veikė ir pranciškonai (Daugirdavoje rasta XV kapų su pranciškonų tretininkų kapšeliais). Raseiniuose pirmoji bažnyčia pastatyta jau 1416 m. greičiausiai Misijų kalnelyje, į kurį iš dominikonų bažnyčios kasmet buvo rengiamos iškilmingos procesijos). 1418 m. sukilimo Žemaitijoje metu bažnyčia buvo sugriauta. Numalšinus sukilimą atstatyta. Palaipsniui Raseinių krašte katalikiškasis indoktrinacinis tinklas buvo plečiamas. Bagdonas D. Mastilavičius - Moštvilavičius Raseiniuose 1504 m. įsteigė koplyčią. XVII a. pirmoje pusėje Raseiniuose tvirtai įsikūrė dominikonai, tapdami vienu svarbiausių pasaulėžiūrinių veiksnių. 1720 m. Žemaitijos medžioklis Jokūbas Daujotas savo turtus užrašė karmelitų vienuolynui, tačiau pasipriešinus dominikonams, vyskupui, vietos bajorams, valdos patvirtintos tik 1761 m. Vis dėl to, ilgesniam laikui jiems nepavyko įsikurti. Sėkmingiau kūrėsi pijorai: 1743 m. jiems paskirtas sklypas, kuriame bažnyčia pastatyta 1762, o vienuolynas -1776 m. Garsėjo pijorų pavieto mokykla. Raseinių įtakos sferoje buvo statomos bažnyčios ir kitose vietovėse. Tikėtina, kad po 1421 m. Girkalnyje įkurtas vyskupo dvaras. Bažnyčia pastatyta prieš 1613 m. 1621 m. prie bažnyčios įkurtas miesteslis. 1623 m. Girkalnio šv. Jurgio bažnyčiai suteiktos parapijinės bažnyčios teisės. 1457 m. Šiluvos būdos dvare funduota bažnyčia. Prasidėjus reformacijai, Šiluva atiteko protestantams. 1608 m. apsireiškia Švč. M. Marija. Nuo XVII a. pabaigos Šiluva - augantis religinis centras, gausiai maldininkų lankomas iš įvairių valstybės vietų (XVIII a. pab. atlaiduose dalyvaudavo iki 30 000 tikinčiųjų). Nuo XVIII a. vid. Šiluva tampa svarbiausiu Raseinių krašto religiniu centru - 1752 m. Šiluva padaryta dekanato centru (į dekanatą įėjo ir Girkalnis bei Raseiniai). XVIII a. antroje pusėje Šiluvoje pastatoma mūrinė bažnyčia.

Vis dėl to bene labiausiai iš katalikiškųjų veiksnių liaudies pasaulėžiūrą įtakojęs ir net formavęs buvo dominikonai. 1642 m. Raseiniuose įsikūrę, sutikti vietinio elito ne itin palankiai, jie pamažu įsitvirtino ir tapo neatsiejama Raseinių gyvenimo dalimi. Dominikonų ordinas - tai labai tradicionalistinė vienuolija iki pat XX a. pradžios, turėjusi savitą liturgiją. Liaudyje dominikonai platino rožančiaus maldą, steigė tretininkų brolijas, kurių nariai privalėjo nešioti škaplierius. Raseiniuose domininkonų rūpesčiu pradėti rengti jomarkai per bažnytines šventes, priemiestyje jų iniciatyva atsirado miestelis, vėliau tapęs vienuolyno valdoma miesto dalimi jurisdika, o 1663 - mūrinė bažnyčia (1682 - ir mūrinis vienuolynas, atnaujinti 1776 - 1783 m.). Dominikonų iniciatyva įvesta daug atlaidų. Įkurta mokykla. Visa tai pakeitė vietinių gyventojų nuomonę. Dominikonams buvo padovanotas Alėjų palivarkas (1647 m.) ir Plauginių kaimas. Jiems priklausė ir Skverbų dvaras su Arškainių, Baraičių, Girdaičių kaimais - 300 valaku žemės. Jau pirmosios dominikonų bažnyčios vienoje koplyčių buvo Čenstakavos Dievo Motinos kopija, kurią tikintieji laikė turinčia stebuklingos galios. Nors žmonių labiau gerbiamas buvo Rožančine vadinamas Marijos paveikslas (1713 m. jam buvo uždėtas metalinis rūbas). Dominikonai iškilmingai švęsdavo spalio 7 d. vadinamuosius Rožancavos atlaidus. Garsėjo Dominyko ir Jackaus atlaidai (panaikinti po pirmojo pasaulinio karo). Visa tai neabejotinai prisidėjo prie dominikonų negrįžtamo įsipilietinimo Raseinių krašte. XIX a. po sukilimo rusų valdžiai uždarius vienuolyną, Raseinių visuomenė taip ir nesusitaikė su pasaulietiniais kunigais. Apsilankius Žemaičių vyskupui Palilioniui, minia rėkė: "Nereikia mums juodųjų velnių - duokite baltuosius kunigus". Juo labiau, kad 1899 m. į Raseinius administratoriumi atkeltas kun. Petras Dočkus gerokai pakenkė vienuolyno ansambliui, apleido bažnyčią. 1932 m. Kauno arkivyskupijos kurija dominikonams grąžino Raseinių vienuolyną, į kurį buvo perkelti lietuvių kilmės JAV ir Anglijos kunigai Kazimieras Žvirblis, Humbertas Vrublevskis (Humbertas Wroblewski), Emanuelis Yonkus, Jonas Časas (Jonas Kazimieras Chases). 1933 m. tėvai dominikonai susilaukė 4 kandidatų: Jono Grigaičio, Vytauto Žiūraičio, Benedikto Rutkausko (jie noviciatą atliko Prancūzijoje, o šventimus gavo Belgijoje). Raimondas Šaulys jau studijavo. 1935 m. kovo 4 d. atnaujinta Šv. Angelo Sargo Lietuvos dominikonų provincija su centru Raseiniuose. Jos generalvikaru paskirtas B. Pauliukas, tačiau parapijoje dominikonų kunigai - tik pasauliečių kunigų vikarai. Tai tapo rimtų neramumų parapijoje priežastimi. Dominikonai suremontavo vienuolyną, pastatė Lurdo koplyčią, dekoravo bažnyčią, atnaujino altorius, šventorių, špitolę, vykdė misijas, rekolekcijas. 1939 m. sulaukti tėvai primicininkai Domininkas (Jonas) Grigaitis, Tomas (Vytautas) Žiūraitis ir Abertas (Benediktas) Rutkauskas. Tai, kokią didelę įtaką dominikonai turėjo Raseinių parapijos gyventojams, rodo 1941 m. Raseinių parapijoje kilę neramumai ("Raseinių revoliucija"), susiję su Kauno arkivyskupijos kurijos pastangomis juos iškelti. Paaiškėjo, kad didelė dalis parapijiečiu palaiko dominikonus. Ne vieną pareiškimą, raginant palikti dominikonus, o Rutkauską - klebonu, pasirašė 2 - 3 tūkst. parapijiečių (iš 7862 parapijiečių 1940 m. kartu su Kalnujų ir galbūt Alėjų filijomis). Viename iš jų (1941 m. kovo 29 d.) rašoma: "Tai mes Ganytojui pranešame: Kad už Kristų, Bažnyčią, Vienuolyną ir Vienuolius visa parapija stovime" (pasirašė virš 3000 parapijiečių). 1941 m. gruodžio 9 d. pareiškime rašoma: "Jokių kitų Dievo biznierių parapija nenori. Atsiųstus juoduosius varnus išprašysime". Raseiniškių parapijiečių 1941 m. gegužės 31 d. laiške arkivyskupui nurodomi dominikonų palaikymo motyvai: "Raseiniškiai gilaus tikėjimo, tiki pomirtinį gyvenimą, nes tiek šimtų metų gyvena su vienuoliais, tik 50 metų su juodaisiais - ir tai kariavo su rusų caru. - trejus metus nepriėmė juodųjų, ligi neišmirė baltieji. Po to liko liūdnas gyvenimas: dėjome pinigus, ieškojome vienuolių, kur buvo galima per 50 metų, savo tikslą atsiekėm. Gali panaikinti mūsų nuopelnus vienas Dievas, jeigu jam nusidėjom, nes per tą tarpą - 50 metų - buvom nukrypę tikėjime, neturėdami gerų vadų. Mūsų vadai šventas Domininkas ir visa parapija, prisirašiusi to paties šventojo".

Veikė ne vienas dominikonams palankus faktorius. Abiejų tautų respublikos laikais būtent dominikonai didele dalimi sukūrė Raseinių infrastruktūrą, ar bent jau jų dėka Raseiniai pelnė nemažai ekonominės naudos. Taigi, jie laikyti savotiškais Raseinių globėjais, Dievo malonės garantais. Be to, psichologiškai susigyventa - jų buvimas Raseiniuose tapo įprastu. Susigyventa su jų liturgija, regimai besiskyrusia nuo bendrosios Bažnyčios. Tai teikė provincinio pranašumo jausmą. Atrodo tai ir buvo raseiniškių užsispyrimo palaikyti dominikonus šerdis. Svarbiais dominikonų įdiegtos Raseinių visuomenėje teologinių idėjų sistemos elementais buvo didžiules reikšmės teikimas Švč. M. Marijai, Rožančiui. Dominikonų balta abitų spalva - tyrumo ženklas. Taigi, jie kaip Raseinių angelai. XIX a., uždarius vienuolyną ir dominikonus pašalinus iš Raseinių ir parapijos valdymą perėmus pasauliečiams kunigams, vienuolyno ansamblis patyrė nemažų nuostolių. Su tuo raseiniškiai sunkiai galėjo susitaikyti ir ne kartą siuntė delegacijas sugrąžinti dominikonus. Nelabai sėkmingas buvo pasauliečių kunigų valdymas ir XX a. pirmoje pusėje iki sugrįžtant dominikonams 1932 m. Visa tai suformavo labai palankią atmosferą dominikonų veikimui, kurį charakterizuoja parapinis patriotizmas: džiaugtasi savo parapijos savitumu, savo lengvai prieinamais tėveliais. Prisidėjo konservatyvi liturgija ir pamaldumo praktikos, moralinis rigorizmas ir socialinis radikalizmas. Taigi, dominikonai buvo tapę ir Raseinių lietuvių visuomenės mentaliteto svarbiu faktoriumi. Tai tik patvirtintų rožančiaus maldos įsišaknijimas liaudies sąmonėje. Rožančius vienareikšmiškai buvo suvokiamas kaip kataliko požymis, ženklas, o Raseinių tautosakoje kaip Dominyko ženklas. Pasakojama, kad viena netikinti moteris kartą su savo sūneliu užėjo į šv. Domininko bažnyčią. Vaikas, pamatęs rožančių ir parėjęs namo prisirinko uogų, susivėrė jas ant siūlo ir pasidarė rožančių. Tada mamos paklausė kaip reikia ant jo "dainuoti". Motina nenorėjo mokyti vaiko melstis. Vaikutis pasiėmęs rožančių bėgiodamas po pievą šokinėjo nuo vieno kupsto prie kito ir sakydamas: tai tau Dieve, tai man Dieve. Vieną naktį pasirodę tėvams Domininkas ir pasakę, kad jų sūnelis palikęs "ščieslyvas". Dominikonų įtaka buvo ryški ir kitose parapijose: Kalnujų parapijoje (Raseinių parapijos filija) Šv. Rožančiaus brolijai priklausė 609 parapijiečiai. Raseinių ir gretimose parapijoje (filijose) veikė tretininkai: Kalnujuose 1936 m. jų būta 90, Alėjų - 39 (Girkalnio - net 380 - čia ir katalikiškasis gyvenimas buvo aktyviausias).

Katalikiškumo lygį gali atskleisti rinkimu rezultatai, liaudies parama politinėms partijoms ir judėjimams. Čia svarbus keli momentai. Pirmiausia episkopatas ragino balsuoti už krikdemų bloką, būtent šias partijas laikydamas par excellence katalikiskomis. Štai rinkimuose į pirmąjį seimą Raseinių valsčiuje krikdemai gavo 1760 balsų iš 3484, Raseinių mieste - 631 iš 2710, Girkalnio valsčiuje - 995 iš 2053. Rinkimuose į antrąjį Seimą Raseinių valsčiuje krikdemų blokas gavo 1866 iš 3305, Raseinių mieste - 629 iš 2998. Rinkimuose į trečiąjį seimą krikdemų blokas Raseinių valsčiuje gavo 1332 iš 3768, Raseinių mieste - 684 iš 3151, Girkalnio valsčiuje - 785 iš 2407. 1924 m. savivaldybių rinkimuose katalikiškos grupės pasiekė tokius rezultatus: Raseinių mieste - 4 vietos iš 17. Raseinių valsčiuje - 17 iš 26. Girkalnio valsčiuje - 7 iš 28. Taigi, nepaisant vyskupų primygtinio raginimo dauguma katalikų už katalikiškas grupes nebalsavo, išskyrus rinkimus į Steigiamąjį Seimą.

Svarbiu Raseinių krašto liaudies pasaulėžiūros formavimo ir formavimosi veiksniu yra senasis, ikikrikščioniškasis, tikėjimas. Nors Raseinių krašto gyventojai aptariamu laikotarpiu save laikė katalikais, noriai atlikinėjo religines praktikas ir katalikybė daugeliu atvejų buvo jų identifikacijos pagrindas, o XIX a. tapo stimulu aktyviai dalyvauti sukilimuose, vis dėl to, kai kurie faktai verčia abejoti ar visais atvejais katalikybę jie suprato ir priėmė taip, kaip to norėjo Bažnyčios magisteriumas. Be kita ko, tokių abejonių keltų liaudies nepaklusnumas episkopato nurodymams balsuoti už atitinkamas partijas, episkopato laikytas nekatalikiškomis arba stiprėjantis tautiškumo jausmas XX a. 4 - ame dešimtmetyje. Galima numanyti, kad senasis lietuvių tikėjimas buvo nustumtas į pasąmoninį lygmenį, o jam būdingi vaizdiniai įtakojo vėlesnes kartas kaip archetipiniai veiksniai, mąstymo ir veikimo stereotipai. Dar sunku ką nors užtikrintai pasakyti apie Raseinių krašto senojo tikėjimo centrų skaičių ir tikėjimo praktikavimo intensyvumo laipsnį iki krikščionybės oficialaus priėmimo 1413 - 1416 m. bei jų išlikimo laipsnį vėliau, tačiau kai kurie duomenys vis dėl to leistų teigti, kad jis buvo nemažas. Visų pirma tai faktas, kad 1418 m. sukilimo Žemaitijoje (netrukus po 1416 m. krikšto akcijos) akivaizdžiai turėjusio antikrikščionišką pobūdį (buvo žudomi kunigai, išvytas vyskupas, griaunamos bažnyčios) centras buvo Raseiniuose. Ir įveiktas jis buvo tik jungtinėmis Vytauto ir aplinkinių valsčių pajėgomis. Neabejotina, kad po to Raseiniai buvo padaryti svarbiu Žemaitijos katalikiškuoju centru. Apie ikikrikščioniškojo tikėjimo centrus Raseinių krašte nemaža duomenų teikia tautosaka, archeologija, esama istorinių liudijimų. Jais remiantis galima teigti, kad Raseinių krašte buvo keli stambūs ikikrikščioniškojo tikėjimo centrai šalia dabartinių Kalnujų ir Dvarviečių Šventaragio apylinkėse. Pastarąjį centrą žinomas šventviečių tyrinėtojas V. Vaitkevičius linkęs tapatinti su Vytauto ir Jogailos 1413 m. sunaikinta šventykla. Mitologiškai labai įprasmintas netoliese esantis Perkūniškio kaimas, kuriame galėjo būti Perkūnui skirta šventykla, ir Kengių kaimas. Šio kaimo gyventojai mini Deivėkelį (Deivių kelią), kuriuo vaikščiodavo deivės, Deivių šulinį. Apylinkėse esama Alkupio ir Alkos lauko. Pasakojama apie čia buvusius aukurus, vaidilutes. Pakalniškių apylinkėse būta žynkapių. Nepertoliausiai stambūs Betygalos ir Ugionių apylinkių senojo tikėjimo centrai. Betygalos kraštotyrininkės M. Navakauskienės žiniomis vietiniai gyventojai vyrai dar šio amžiaus pirmoje pusėje Šventaragio kaime ant kalno šokdavo užsidėję kaukes su ragais. Vietovės susijusios su sakraliniais vandenimis: vienoje Dubysos pusėje į ją įtekantis Šventupis, o kitoje pusėj - žynkapiai.

Taip pat Palendriai Kalnujų apylinkėse labai mitologiškai įprasminta vietovė. Apie Daubos alką M. Davainis užrašė kelis padavimus. Esą alkas atsiradęs giruliams atėjus į Žemaičius (500 metų po Kristaus). Prisimenama esą Krivių krivaitis Bratenas liepęs išmatuoti lauką aukojimui. Siejama taip pat su laumėmis. Esama akmens su Laumės (Laimos) pėda. Alką sudarantys krūmynai ir trys juose esantys ežeriukai laikomi šventais raistais. Čia vaidendavosi. 2011 m. Palendrių kaimo gyventoja J. Tautkienė pasakojo, kad žmonės prisimena vaidilutes, suskirstytas pagal "parapijas", jų skirtingus drabužius, aukurus. Vietiniai žmonės pasakoja apie piliakalnyje buvusius rūmus, požemius, į kuriuos vedusi skylė. Kalnujų kompleksas galėtų pretenduoti į kryžiuočių kelių aprašymuose minimą Stabukalnį.

Raseiniai taip pat mitologiškai įprasminta vietovė: padavimuose minimi žyniai, Perkūno vaidilutės, Raseikos pilis. Raseinių pavadinimas esą nuo čia rusendavusios ugnies šventykloje, kurios vietoje buvusi bažnčia pastatyta Misijų kalnelyje (arba nuo Raseikos upelio). Ten, kur Prabaudos kalnas (Cibikalnis) esą gyveno žynys Prabauda, kurio įsakymu jo dukra buvo gyva užkasta dėl meilės jaunikaičiui. Pasakojama apie čia gyvenusius milžinus. Esą tai milžinų pamėgtos vietos. Į rytus teka šventi šaltiniai.

Senojo tikėjimo kulto vietose galėjo būti ir kitose Raseinių krašto vietose. Girkalnyje galėjo būti senojo tikėjimo šventovė. Naukaimio (Girkalnio seniūnija) piliakalnyje (vadinamas Vieškalniu) žmonės esą deginę aukas dievų garbei. Pasakojama, kad ant kalno buvusi kunigų buveinė. Geišiuose (Raseinių seniūnija) esama Stabalaukio. Po Šiluvos koplyčios esantis akmuo taip pat neabejotinai buvęs ikikrikščioniškojo kulto detale ir kartu išskirtinis senosios religijos ir krikščionybės jungties pavyzdys.

Raseinius, nuo XVI amžiaus buvusius svarbiu Žemaitijos administraciniu, teismų, o kartais ir politiniu centru, naujaisiais laikais pasiekdavo ir kitokios nekrikščioniškos (tradicinės katalikybės požiūriu) idėjos, pav. masonų. Neatsitiktinai 1817 m. spalio 3 d. Raseiniuose buvo įkurta simbolinė masonų ložė, pavadinta "Palemono" vardu. Jos nariais tapo žymiausi Raseinių ir Šiaulių apskričių bajorijos ir inteligentijos atstovai (1820 m. buvo 78 tikrieji jos nariai). Ložės vadovu išrinktas Raseinių bajorų maršalka Juozas Bilevičius. Ložė likviduota 1823 m. - tada aikštėje viešai sudeginti jos simboliai. Tačiau dar 1831 J. Bilevičius apkaltintas masoniška veikla, taigi, masonų veikla nebuvo nutrūkusi. Apie tai, kad liaudis žinojo apie masonus, žinoma ir iš tautosakos. Tai liudija ir kai kurie etnografai, pav. L. Kšyvickis. Rašydamas apie Derbutų piliakalnio kasinėjimus, jis mini ir vietinių žmonių reakciją. Kaimiečiai kalbėjo, kad ten palaidotas nusižudęs dvaro savininkas - geras, bet masonas. Todėl ir medeliai ten neaugo, nes palaidotas nusižudęs masonas, taigi, prakeiktas. Žmonės bijojo, kad kasinėjimais bus išlaisvinti velniai ir jie ims siausti apylinkėse. Anot tyrinėtojos R. Račėnaitės liaudyje masonų vaizdinys folklorizavosi, masonai pavirto tautosakos personažais. S. Moravskis liudija, kad valstiečių tarpe buvo daug kalbama apie masonus, parmazonus. Jų akyse tai nepaprastų galių žmonės. R. Račėnaitė su masonais sieja sakmes apie grįžtančius pinigus, pasakas apie vadinamuosius "černakryžininkus". Viena mitologinė sakmė apie priėmimą į masonus Raseiniuose užrašyta 1922 m. Tiesa, užuominų apie masonus esama ir daugiau. Užfiksuoti posakiai "geria per mišias kaip "masonistai""; "važiuoja trys parmazonai prancūzų karieta" ir pan.

Tačiau tokia nekrikščioniškoji, o ypač ikikrikščioniškoji liaudies patirtis / praeitis istoriniais laikais neturėjo iš esmės jokių viešos raiškos, jokių fiksacijos, išsaugojimo galimybių. Nekrikščioniškieji vaizdiniai virtę archetipiniais ar stereotipiniais veiksmais bei mąstymo įpročiais buvo perduoti užmarščiai, nes prieštaravo ortodoksinei katalikybei, buvo laikomi jai pavojingais. Į pasąmonę buvo nustumta viskas, kas galėjo prisidėti prie kitokios, nekatalikiškosios, nelenkiškosios identifikacijos formavimosi. Taigi, ir senoji lietuvių praeitis, visi vaizdiniai, visos idėjos, kurios sudarė senosios identifikacijos pagrindą. Kaip tik jų aktualizacija sudarė pagrindą naujai tautinei lietuviškai kalbančių valstiečių tapatybei. Būtent tokios nuslopintos tapatybės elementų reaktualizavimu ir užsiėmė naujoji lietuvių inteligentija, veikusi daugiausia švietėjiškomis priemonėmis. O kaip tik švietimo sistema visada buvo indoktrinacijos priemonė, siekiant ilgalaikių ideologinių pokyčių galią turinčiųjų rankose. Abiejų Tautų Respublikos laikais švietimo sistema pasitarnavo katalikiškam visuomenės formavimui, carinės Rusijos laikais - buvo tapusi rusifikavimo įrankiu, o tarpukaryje - veiksminga priemone visuomenės lituanizacijai. Mokyklos apskritai buvo pasaulėžiūros keitimo priemonė. O jose teikiamos informacijos kryptingumą neretai nulemdavo valdžią, galią, jėgą turintys, disponuojantys prievartos priemonėmis. Ekonominiai, socialiniai poreikiai taip pat įtakojo ideologinės orientacijos pasirinkimą. Materialiniai žmogaus poreikiai verčia paklūsti tuos poreikius galinčiam patenkinti, t. y. apriboti savo idealiuosius poreikius. Tai gali privesti net prie jų paneigimo, t. y. savo tapatybės išsižadėjimo.

XIX a. ir Raseinių krašte kaip ir visoje Lietuvoje stiprėjo atsiribojimo nuo senosios unijinės lenkiškosios tradicine katalikybe grindžiamos tapatybės procesas. Šios senosios tapatybės reprezentantais buvo visų pirma bajorija, didikai, bet taip pat miestiečiai ir senoji kunigija. Pagal 1897 m. gyventojų surašymą Raseinių apskrityje gyventojų tautinė sudėtis buvo tokia: lietuvių - 77, 2%, lenkų - 5, 6%, rusų - 1, 2%, žydų - 11, 4%, kita - 4, 5%. Lenkiškumo šaltinis buvo visų pirma dvarai. 1795 m. Raseinių apskrityje buvo 56 866 baudžiauninkai, 33 755 laisvieji, ir 16 173 bajorai. Dauguma Raseinių krašto dvarų buvo privatūs, tačiau būta ir priklausiusių Žemaičių vyskupui (Girkalnio, Naukaimio, Pakalniškių ir kt.) bei dominikonams (Alėjuose, Skverbuose). Kartu Raseinių apskrityje buvo pats gausiausias spaudos gabentojų, platintojų ir lietuviškų raštų laikytojų tinklas: įkliuvo 4325 spaudos gabentojai, 129 platintojai ir 223 spaudos laikytojai. 1892 m. žandarai pastebėjo, kad iš visų Kauno gubernijos apskričių uždraustų knygų daugiausia tenka Raseinių ir Telšių apskritims. Raseiniškiai palaikė ryšius su Sudargo klebono M. Sederavičiaus knygnešių organizacija: iš Skirsnemunės nelegali spauda patekdavo į Kalnujus, pas M. Davainį. Žinoma, kun. Sederavičius atstovavo tradicinę katalikybę, atitinkami buvo ir jo platinami leidiniai. Neatsitiktinai ir Raseinių dominikonai globojo knygnešius, tačiau patarė užsiimti škaplierininkavimu. Raseinių apskrityje susekta 12 slaptų lietuviškų mokyklų. Kartu daug veikė ir slaptų lenkiškų mokyklų. Tačiau kai kuriuose kaimuose kaip pav. Kebaičių, Stonų, Dumšiškių, Kengių ir kituose net ir bajorai savo vaikus mokė lietuviškai. 1915 m. Raseinių apskrityje buvo 87 pradinės liaudies mokyklos: prie 50 - ies iš jų veikė viešosios bibliotekos. Neatsitiktinai raštingumo lygis Raseinių apskrityje buvo gana aukštas - 40, 7% pr. XX a. pradžioje (iki pirmojo pasaulinio karo) Raseinių mieste mokančių rašyti bei skaityti - skaityti - 2330, Girkalnio valsčiuje - 4135; Raseinių valsčiuje - 3673. XX a. pirmame dešimtmetyje Raseiniai buvo bene labiausiai skaitantis Lietuvos miestas. Pamokslai bažnyčiose - taip pat atitinkamo visuomenės vystymosi etapo masinės informacijos priemonės. XIX a. gale įvestas lietuviškas giedojimas bažnyčioje. Vilniaus lietuvių seimas 1905 m. parodė, kad besiformuojantis etnolingvistinis lietuvių tapatumas turėjo nemažų potencijų ir jau sugebėjo įsitvirtinti Kauno gubernijoje (apie 40% valsčių valdybų buvo pertvarkytos; 47 % pradinių mokyklų įvestas mokymas lietuviu kalba).

Vis dėl to, liaudies savimonė buvo labai dar labili, kaitos būklėje. Raseinių krašto liaudies kalba buvo užterštas polonizmais ir kitokiais slavizmais. Anot poeto Martinaičio kaimuose buvo kalbama "lenkų, rusų, vokiečių, žydų kalbų sąmėžiniu". Raseinių krašte lenkiškumas buvo stipriai įsitvirtinęs, nors ir lokalizuotas. Net ir mažiausiai lenkiškosios kultūros įtakojamoje tautos dalyje - žemaičių visuomenėje angažavimasis nepriklausomai, kultūriniu požiūriu savarankiškai Lietuvos valstybei buvo menkas - K. Žukas rašė, kad žemaičiai šaukimą eiti savanoriais priėmė be entuziazmo.

Provincijoje įvairiai iškildavo lenkų klausimas. Gyventojai jautė baimę dėl lenkų legionų atėjimo, tai siedami su dvarininkų įsigalėjimu, todėl lenku bijojo labiau nei bolševikų. Tačiau buvo ir nerimą keliančių žinių, kad žmones neapsisprendė, kad linksta į vieną ar kitą pusę. Tuo tarpu lenkiškoji visuomenė apie nepriklausomą Lietuvą atsiliepdavo tik su pašaipa. Lenkų Vilniuje suvažiavimo atstovai Kavaliauskas ir B. Pržecišauskas ragino jaunuomenę stoti į lenkų legionus. Vis dėl to lietuviškasis elementas buvo stipresnis: 1919 m. sausio mėn. 4 d. Raseinių miesto komitetas nutarė gatvių užrašus rašyti lietuvių kalba. 1919 m. rugsėjo mėn. 3 d. miesto taryba pareiškė griežtą protestą prieš Lenkijos kariuomenės veržimasi į Lietuvą ir prašė vyriausybę visomis priemonėmis kovoti su okupantais ir Lietuvoje gyvenančiais lenkais. 1920 m. spalio 3 d. manifestacijoje Raseiniuose manifestantai kai kuriems miesto piliečiams lenkams ar nusiteikusiems prolenkiškai akmeninis išdaužė langus. 1920 m. spalio 10 d. išrinktas Raseinių miesto Lietuvos gynimo komitetas kovoti su vidaus priešais - lenkais. 1921 m. lapkričio 18 d. miesto taryba Hymanso projektą pripažino nepriimtinu.

Lenkų gyventojų skaičius nėra lengvai apskaičiuojamas, nes dauguma jų - lietuvių kilmės (išskyrus kelis kaimus Šiluvos valsčiuje), istorijos bėgyje perėmusių lenkų kalbą ir kultūrą, o XX a. pradžioje iškilus lietuvių ir lenkų tautų atsiribojimo reikalui, atsisakiusių identifikuotis su etnolingvistiniu pagrindu besiformuojančia lietuvių tauta. Jų skaičius nebuvo pastovus. Jis labai priklausė nuo Lietuvos ir Lenkijos santykių dinamikos, politinių, kultūrinių, ekonominių procesų pačioje Lietuvoje. Nors šiaip jau visais atžvilgiais stiprėjanti Lietuvos valstybė buvo svarbus veiksnys, skatinęs jų lietuviškėjimą. 1923 m. Raseinių apskrityje už įvairių mažumų sąrašus balsavo 5724, atskirai lenkų - 2613 (iš viso - 44714). Pagal 1923 m. gyventojų surašymą Raseinių mieste gyveno: lietuviai - 2767 (52, 5%), lenkai - 177 (3, 4%), tačiau lenkų skaičius turėjo būti didesnis, nes rinkimuose į seimus už lenkų sąrašus Raseiniuose balsuodavo vidutiniškai 6, 5 % gyventojų (1922 - 6, 74 %, 1923 - 7, 1 %). Remdamiesi rinkimų rezultatais lenkų veikėjai 3 - o dešimtmečio pabaigoje manė, kad Raseinių apskrityje lenkai sudarė iki 14 % gyventojų, Raseinių mieste jie suskaičiavo 738 lenkus (14 %), Raseinių valsčiuje - 500 (6, 4 %); Girkalnio valsčiuje - 322 (3, 6 %). Tai įmanoma, nes vietos lenkai buvo daugiau negatyvios reakcijos į etnolingvistiniu pagrindu besiformuojančią tautą ir modernius socialinius procesus padarinys, nei pastovus, aiškiai nuo krašto daugumo gyventojų besiskiriantis etninis vienetas. Raseinių krašte lenkiškumą palaikė daugiausia dvarininkai. Iki pat 1939 m. veikė Towarzystwo Oswiatowe "Jutrzenka". Jos narių skaičius 1938 m. išaugo iki 126.

Tautiškumo stiprinimui angažavosi Vilniaus vadavimo sąjunga. Jos skyriai veikė daugelyje stambesnių gyvenviečių. Girkalnio skyriui 1937 m. priklausė 25 nariai, Raseinių miesto skyriui - 183. Raseiniuose taip pat veikė nedidelis Pašto, Telegrafo ir Telefono tarnautojų skyrius. VVS skyrių veikla labai priklausė nuo vietos inteligentų aktyvumo - jiems išvykus, skyrių veikla apmirdavo. Reikia pasakyti, kad Vilniaus atgavimo idėja buvo gana populiari, žmonės dalyvaudavo VVS renginiuose ar kitaip angažuodavosi šiai idėjai: 1938 m. spalio 9 - ąją apie 75% privačių mamų iškėlė veliavas, perrištas juodu kaspinu. Kita vertus, Bažnyčios autoritetas, jei jis buvo supriešinamas su tautiškumu, neretai nusverdavo. Štai 1936 m. Girkalnyje ruošiantis spalio 9 - osios minėjimui, ta dieną per pamaldas Girkalnio klebonas Antanas Gečius pasakė nukreiptą prieš Vilniaus vadavimo idėją pamokslą. Po šio pamokslo numatytas paminėjimas neįvyko, nes žmonės į susirinkimą neatvyko. Svarbus tautiškumo palaikymo veiksnys buvo ir Šaulių sąjunga. Raseinių krašte jos skyriai veikė Raseiniuose, Girkalnyje, Kalnujuose, Alėjuose, Daugoduose, Juodaičiuose, Milašaičiuose.

Iš politinių - ideologinių grupių tarpukaryje tautiškumo stiprinimui itin angažavosi tautininkai. Reikia pasakyti, kad tautininkai dėl savo antilenkiškosios politikos, turėjusios ir socialinį atspalvį, buvo patrauklūs nemažai daliai kaimo gyventojų. Tai konstatavo ir jų oponentai liaudininkai. Liaudininkų Telšių apygardos komitetas pripažino, kad tautininkų taktika itin pavojinga. Jų šūkis "duokite mums valdyti, o mes jus, ūkininkus, aprūpinsime kuo tik reikia"- yra labai populiarus. [...]. [Liaudis] trokšta geresnes materiališkos būklės [...]. Todėl, jei kas kas kitas pasiima ją valdyti, ji tam nesipriešina ir nesipriešins. By tik ūkiškoji būklė pagerėtų. O vis dėl to tautininkai labai daug daro, kad patenkintų ūkininkus. [...]. Per ūkininkų suvažiavimus Smetonai pagerbti kalbama apie ūkininkus, kaipo apie geriausią gyventojų sluoksnį. Tuo stengiamasi [...] ir jų ambicija patenkinti". Raseinių krašte veikė ne vienas LTS skyrius. Stiprūs buvo Raseinių ir Girkalnio skyriai. 1935 m. apskrityje tautininkų būta 494 nariai ir 91 kandidatas. Į tautininkų gretas jungdavosi valdininkai, inteligentai (ypač mokytojai), stipresni ūkininkai. Gana aktyviai veikė Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga "Jaunoji Lietuva", turėjusi skyrius Raseiniuose, Kalnujuose, Girkalnyje. Nariams buvo skaitomos paskaitos, rengiamos ekskursijos, vaidinimai, būta chorų, orkestrų, aktyviai užsiiminėta sportu (futbolu, ledo rituliu, stalo tenisu). Jaunųjų ūkininkų rateliai taip pat prisidėjo prie tautiškumo ugdymo.

Socialinė liaudies orientacija taip pat labai stipri. Ji neatsiejama nuo katalikybės ir tautiškumo tendencijos raiškos. Žinome, kad christianizacijos procesas buvo glaudžiai susijęs su feodalinės žemėvaldos ir luominių santykių klostymusi. Šia procesas istorinėje Lietuvos realybėje ideologiškai buvo grindžiamas krikščionybe, kas sąlygojo ir naujos lietuvių tautinės tapatybės, pažymėtos katalikiškumo ir lenkiškumo ženklu, klostymąsi. Reali į Lietuvą atėjusi krikščionybė ideologiškai pagrindė valstiečių įbaudžiavinimą. Baudžiava galėjo būti atliekama lažo būdu arba mokamas činšas. Činšininkai aišku laisvesni ir labiau pasiturintys. Gyventojų surašymuose jie neretai buvo užrašomi laisvaisiais. 1796 m. trečdalis visų valstiečių užrašyti laisvaisiais - daugiausia kaip tik Telšių ir Raseinių apskrityse. 1795 m. Raseinių apskrityje buvo 56 866 baudžiauninkai, 33 755 laisvieji, ir 16 173 bajorai (1857 m. 472 dvarai turėjo baudžiauninkų, o 458 be jų). Prieš baudžiavos panaikinimą Raseinių apskrityje laisvieji žmonės sudarė jau 62% visų gyventojų. Neabejotina, kad laisvųjų valstiečiu pilietinė, tautinė ir politinė savimonė buvo stipresnė nei baudžiauninkų. Neatsitiktinai po baudžiavos panaikinimo, kai dvarininkai siekė pasilikti sau laisvųjų valstiečių žemę, stipriausias jų pasipriešinimas tam kilo būtent Raseinių apskrityje. 1879 - 1880 m. čia susiformavo ir veikė Laisvųjų žmonių organizacija. Pasipriešinimas bandymams atimti iš jų žemę itin stiprus buvo Mankūnų (Girkalnio) valsčiuje. Čia laisvieji žmonės galėjo surinkti iki 1000 žmonių. Tolesnė socialinė ir turtinė diferenciacija vyko jau pačių lietuvių valstiečių tarpe. Ji buvo žymi ir įtakojo taip pat ir politinius procesus bei gyventojų tapatybę jau nepriklausomoje Lietuvoje. Marcelijaus Martinaičio, kilusio iš Kalnujų apylinkių (Paserbenčio) atsiminimai liudija, kad mažažemio ar bežemio tapatybė, savivoka egzistavo. Martinaitis save taip charakterizavo: mažažemio valstiečio sūnus. Tokia visuomenė vangiai įsileisdavo naujoves, nepatikrintus daiktus, papročius. Vis dėl to socialinių santykių modernėjimo keliu Raseinių apskrityje eita sparčiai. Tai rodo skirstymosi į vienkiemius tempas: 1906 - 1914 m. išskirstyti 64 kaimai, sudaryti 733 vienkiemiai. 1918 - 1939 išskirstyta 419 kaimų, sudaryti 6052 vienkiemiai.

Nepriklausomoje Lietuvoje socialinę liaudies orientaciją labiau atspindėjo kairiosios partijos. Kaime pakankamai reikšminga jėga buvo valstiečiai liaudininkai, demonstravę merkantilinį požiūrį, t. y. nesuinteresuotumą transcendentiškumu, netgi priešiškumą jam, demonstruodami radikalų šiapusiškumą, taigi socialinę tendenciją. Neatsitiktinai po trečiojo seimo rinkimų valstiečių liaudininkų kuopose buvo formuluojami tokie reikalavimai Seimui: pagreitinti žemės reformą, teikti kreditus ūkininkams, įskaityti atiduotas rekvizicijas į žemės mokesčius, vieškelių taisymą palikti valdžios žinioje, remti nepartinę kooperaciją, aprūpinti miško medžiaga, biednuomenei teikti dovanai medicininę pagalba. Liaudininkų kuopos Raseinių krašte veikė daugelyje kaimų. Kai kurios gana nemažos: Paserbenčio kuopai priklausė 51 narys. 1924 m. savivaldybių rinkimuose Raseinių apskrityje pasak pačių liaudininkų laimėjo kairieji: Raseinių mieste iš 17 atstovų - kairieji turėjo 10, Raseinių valsčiuje - iš 26 atstovų - 8, Girkalnio valsčiuje iš 28 atstovų - 15. Socialinės tendencijos dominavimą rodo ir rinkiminių sąrašų pavadinimai - vyravo socialinę tapatybę liudijantys pavadinimai: "bežemių, mažažemių, naujakurių, darbininkų"; "Ūkininkų mažažemių ir naujakurių"; "Justinavos ūkininkų sąjungos ir mažažemių"; "Vidutinių ir smulkiųjų nuomininkų artojų kuopos". Neatsitiktinai Raseinių kuopos sekretorius J. Valančius rašė 1922 m., kad visur apygardose ir apylinkėse reiktų kurti mažažemių sąrašus, kurie liaudyje populiarūs.

2. Liaudies santykis su krikščionybe: religinis, socialinis ir moralinis aspektai

Tarpukario Lietuvoje su katalikybe save siejo 94% lietuvių. Iš pirmo žvilgsnio katalikybė klestėjo: tai liudijo šimtų bažnyčių bokštai, katalikiški visuomenės papročiai. Hierarchai disponavo didžiuliu autoritetu. Didžioji visuomenės dalis - liaudis - laikėsi tradicinio religingumo, nesunkiai įžvelgiamo Bažnyčios magisteriumo populiarinamose ir liaudies mėgiamose liturginėse apeigose, šventėse, papročiuose, devocionalijose, bažnytinėje dailėje ir religinės paskirties pastatų architektūroje. Populiarios buvo religinės brolijos. Katalikiškumą žyminčių papročių liaudyje iš tiesų buvo laikomasi.

Tačiau ne visada aukščiausius moralės standartus atitinkantis kaimo gyventojų elgesys verčia suabejoti ar visada buvo vadovaujamasi tradiciniu religingumu ir neduoda pagrindo kalbėti apie ypatingą liaudies ištikimybę Bažnyčios magisteriumui. Dar labiau tai sakytina apie liaudies politinę orientaciją rinkimuose į Seimą. Nors absoliuti dauguma lietuvių tautos buvo katalikai, o vyskupai ir kunigai nedviprasmiškai nurodydavo, kad lietuviai katalikai gali balsuoti tik už katalikiškas partijas (nurodant, kad tai krikščionių demokratų blokui priklausančios), grasinant, kad nebalsuojantieji už jas nebus laikomi katalikais, vis dėlto per visus rinkimus beveik pusė Lietuvos gyventojų, o 1926 m. ir gerokai daugiau, už krikščionių demokratų bloko partijas nebalsuodavo (rinkimuose į antrąjį seimą krikdemai surinko jau tik 43% balsų (liaudininkai - 18%, socialdemokratai - 11%0, o trečiajame seime krikdemų blokas turėjo 33 mandatus, socialdemokratai - 15, valstiečiai liaudininkai - 22). Atiduodami savo balsus liaudininkams ir socialdemokratams, lietuviai katalikai pademonstravo mažų mažiausiai nelojalumą savo vyskupams. Tai rodo gana sparčiai vykusį sekuliarėjimo procesą, vedusį prie (tradicinės katalikybės požiūriu) nukatalikėjimo. Nemažos dalies liaudies religinė praktika traktuota formaliai: atliekama tam, kad bendruomenės nebūtum diskvalifikuotas. Taigi, tradicinis religingumas ir tikėjimas nyko ir liaudyje. Religinėse apeigose buvo dalyvaujama dėl motyvų, dažnai nereiškiančiais didesnio įsipareigojimo tradiciniam katalikų tikėjimui. Dažno iš liaudies santykis su katalikybe neretai apsiribojo krikštu, jungtuvėmis, laidotuvėmis. Katalikų akcijos narių sąmoningumas taip pat buvo labai žemas. Motyvais stoti į jas neretai būdavo gražios uniformos, ekskursijos, pasilinksminimai, sportas, gegužinės, o ne katalikiški įsitikinimai. Taigi, religinis liaudies sąmoningumas buvo neperaukščiausias - būta formos, papročių intuicijos, jausmo, o ne proto ir valios religijos. Lietuvių liaudies katalikybė buvo stipri savo išoriniu religingumu, tačiau neįsisąmoninta. Liaudies tikėjimą charakterizavo stiprus mistinis, panteistinis nusiteikimas, pasireiškęs gamtos sudvasinimu, kas liudijo ikikrikščioniškų vaizdinių ir idėjų tvarumą. Tokiame tikėjime radikalus transcendentinio ir šiapusinio pasaulio skyrimas galėjo būti palaikomas tik Bažnyčios autoritetu bei sankcijomis. Tarpukaryje masiškai paplitusi spauda, mokyklos, valstybės administracija, kariuomenė, radijas, konkuravę su Bažnyčia, dar labiau susilpnino transcendentiškumo (o tai reiškia ir tradicinės katalikybės) matmenį liaudies pasaulėžiūroje. Tai atlaisvino kitų visuomeninių tendencijų - angažavimosi tautiškumui, socialinės, kultūrinės ir civilizacinės pažangos siekimo - reiškimąsi. Viešajame Bažnyčios gyvenime ryški angažavimosi tautiškumui tendencija kaip tik rėmėsi liaudžiai būdinga gamtos šventumo pajauta, suteikusia liaudies tikėjimui panteistinį atspalvį, galėjusį įgauti tautinę ar socialinę raišką.

Tos pačios tendencijos matomos ir Raseinių krašto pasaulėžiūrinėje panoramoje. Tiesa, šiais laikais akcentuojamas XX a. pirmosios pusės ("Smetonos Lietuvos") gilus religingumas, angažuotumas tikėjimui, lyginant su dabartiniu. Pasak Pakalniškių kaimo gyventojo Jono Didjurgio: "Anksčiau kunigas buvo autoritetas. Ką kunigas pasakė, tai viskas". J. Didjurgis prisimena, kad apie Perkūną kalbėti buvo negalima: "Pasakyti po perkūnais tai mums lietuviams labai netinkamas žodis". Panašiai XX a. pradžioje Žemaitijoje viena moteriškė pasipiktino išgirdusi kalbas apie senąjį tikėjimą, apie alkakalnius, šventąją ugnį, aukojimus dievams. Anot lenkų archeologo L. Kšyvickio šeimininkei pasirodė, kad visa tai atsiduoda velniu ir ji gestais parodė į duris: "mes nenorime tokiu ponių ir ponų, kurie meldžiasi ugniai". Neabejotina, kad tokio tikėjimo būta daug XIX a. pabaigoje. - XX a. pradžioje. Tai liudytų pasaka "Jonas ir žvirbliai" (užrašytas Kalnujuose) kaip Jonelis išgelbėjo popiežių nuo mirties. Katalikų ekskliuzyvistiniam tikėjimui labai svarbu šventi atvaizdai, praktikos. Santykis su jais neretai galėjo būti labai ekspresyvus. Štai vienas žmogus turėjo ant sienos pasikabinęs šv. Jokūbo atvaizdą kaip brangiausią daiktą, kuriam melsdavosi ir kurį plakdavo. Nemaža dalis lietuvių valstiečių laikė Čenstakavos Dievo Motiną ir Lietuvos (o ne tik Lenkijos) globėja danguje. Didžiulę katalikybės įtaką žmonių mąstysenai įrodo neįprasti įvykiai Girkalnyje, vykę 1943 m. vasario 8, 15 d. ir kovo 9 d., daugelio laikomi Švč. M. Marijos apsireiškimu. Vasario 8 d. vakare, dangui esant giedram, apie 20 žmonių (16 iš jų buvo apklausti klebono, Kauno arkivyskupijos kurijos ar policijos pareigūnų) Girkalnyje (o apylinkėse dar bent 6) matė ant bažnyčios bokšto žvaigždžių vainiką ir nuostabią šviesą, besileidžiančią į bažnyčią ir nušvietusią jos vidų. Panašus reiškinys pasikartojo vasario 15 d. (Girkalnio apylinkėj matė 4 žmonės), o kovo 9 d. - 2 žmonės. Kai kurie iš jų Bažnyčios atstovams ar pareigūnams paliudijo žvaigždžių vainike matę Marijos paveikslą. Anot Girkalnio klebono A. Šimkaus besileidžiančią šviesą mačiusiųjų tarpe daugiausia buvo indiferentiškai nusiteikusių, nepraktikuojančių. Kitą dieną po įvykio, sekmadienį, niekieno neraginami jie atliko išpažintį, tapo uoliais katalikais. Šviesa buvo matoma net Betygaloje - ten viena mergaitė sakė mačiusi Girkalnio link besileidžiančią šviesą, o ryte išgirdo, kad Girkalnyje įvyko stebuklas. Vietiniai katalikai mokytojai taip at buvo įsitikinę, kad įvykis stebuklingas. Švč. M. Marijos apsireiškimas Girkalnyje 1943 m., daug kur matytas Raseinių krašte ir tapęs žinomu visoje Lietuvoje liudija didelį antgamtinės realybės, antgamtinių, ekstraordinarinių reiškinių poreikį, peržengiantį konfesiškumo ribas (nemaža dalis Girkalnio apsireiškimo pirmųjų, artimiausių liudytų buvo indiferentai). Tai liudijimas, kad transcendentiškumo pasireiškimo buvo laukiama, tikimasi būtent katalikiška forma.

Girkalnio įvykių dalis buvo ir tretininkės Kotrynos Pusvaškytės regėjimai. 1943 m. balandžio 16 ir 17 d. Mišių metu ji matė Mariją, kuri prašiusi, kad būtų garbinama kaip Gailestingumo Motina, o jos gailestingumo šventė būtų švenčiama visoje Lietuvoje. Šiame kontekste nesunku pastebėti, kad Girkalnio Švč. M. Marijos apsireiškimas akivaizdžiai įsirašė į lenkų regėtojos s. Faustinos Kovalskos regėjimais besiremiantį Dievo Gailestingumo kulto puoselėjimą. Gal būt dėl šios priežasties daug kam atrodė, kad svarbiausias 1943 m. įvykis Lietuvoje - Girkalnio Marijos apsireiškimas ir K. Pusvaškytės regėjimuose patirtas jų aiškinimas (regėjimų autentiškumu linko tikėti vysk. T. Matulionis, Kauno arkivysk. kurijos komisijos pirmininkas prel. S. Jokūbauskis). Tiesa, dėl sąsajų su lenkiškuoju pamaldumu - Dievo gailestingumo kultu - Girkalnio apsireiškimas ne visiems buvo priimtinas). Vis dėl to tai rodo, kad Raseinių ir Girkalnio apylinkėse dominavo katalikiškos transcendencijos siekimo formos.

Mistinių patirčių poreikis apskritai buvo didelis. Ypač karo metais. Poetas M. Martinaitis rašė savo atsiminimuose apie kaimo pasinėrimą į mistiškų išgyvenimų paieškas, nugrimzdimą į "pusiau mistinį letargą", laukiant ženklų, "prajovų", stebuklų. Kaimeliuose labai rimtai buvo kalbama apie pasaulio pabaigą. Per kaimus keliaudavo ranka rašyti rašteliai apie "prajovus", neįprastus reiškinius, nepaaiškinamus įvykius. Vienas iš tokių - per šalčius pražydusios rožės. Arba keisti šviesos atšvaitai, liepsnojantis dangus, po jį lakstantys ugniniai kamuoliai. Paserbenčio kaimo gyventojo Viktoro Martynaičio namuose vakare išlydytas Nukryžiuotasis, ryte rastas sveikas. Apskritai Žemaitijoje buvo labai stiprus transcendentiškumo, ekstraordinarinių potyrių poreikis. Tokiems reiškiniams skirta daug reikšmės. Būtent iš tokio poreikio gimė ir išskirtinis, daugelio pastebėtas XIX a. žemaičių katalikiškasis pamaldumas. Vis dėl to nedaug buvo tokių, kurie į būtų ėję ne kokios prievolės verčiami, ne pramoginių motyvų vedami, o todėl, kad būtų įsitikinę, kad malda bažnyčioje geriau Dievą pasieks, nei malda namuose. Poteriai ir giesmės - prievolės atlikimas. Jos neatlikimas galėjo užsitraukti Dievo rūstybę. Reikia pasakyti, kad liaudis gerai suvokė šv. Komunijos reikšmę, realų Dievo buvimą joje - užrašytas ne vienas liaudies pasakojimas apie Komunijos išniekinimo pasekmes. Vienas žmogus norėjo išmokti iš vieno netikėlio burti. Tas liepė vieną Komuniją (komunikantą) suvalgyti, o kitą pasiimti. Po kurio laiko rado kruviną nosinę, o joje sidabrinį pinigą. Šovė į jį. Po kurio laiko jis mirė. Viena į Dievą netikėjusi mergina priėjo išpažinties ir gavo komunikantą ir taip penkis kartus - prisirinko penkis komunikantus. Vieną įmetė į šulinį - vanduo virto krauju, metu į žemė - kraujas pradėjo sunktis.

Katalikiškosios liturginės ir paraliturginės priemonės buvo pasitelkiamos žmonių, gyvulių, turto apsaugai. Pav., rugiams pradėjus žydėti žmonės eidavo aplink tylomis kalbėdami poterius į šv. Barborą. Prieš duoną minkant po duonkubiliu dėdavo rožančių. Statydami trobas, kerčioje padėdavo vaškinį kryželį, kad "velniai nelandžiotų". Buvo įsitikinę, kad tam, kad audra lauko nesunaikintų, jį reikia peržegnoti. Didžiulė reikšmė teikta maldai "Sveika Marija". Pasakose - o jos atspindėjo žmonių lūkesčius - buvo įmanoma, kad sukalbėjus 3 "Sveika Marija" - norint galima pašalinti kalną. Rožančius suvokiamas kaip ir maginė išsigelbėjimo ir apsigynimo nuo piktosios dvasios priemonė. Nuo piktųjų dvasių apsisaugoti ar aitvarą pažaboti padeda rožančius ir škaplieriai. Tikėta, kad sielos skaistykloje prašančios maldų, norėdamos savo kančias palengvinti, gali parodyti regimu būdu - t. y. vaidintis. Viename name pradėjo kažkas vaitoti. Kunigas liepė užpirkti Mišias ir giedoti namuose rožančių. Taip ir padarė. Pasirodė žmogus ir padėkojo, pranešdamas, kad išvaduotas iš "čyščiaus".

Liaudies gyvenime labai svarbų vaidmenį vaidino kunigai. Jie liaudies akyse vieninteliai mokėjo kontaktuoti su anapusiniu pasauliu, neutralizuoti, jei reikia, neigiamas anapusines jėgas, įtakas, būtybes. Kunigai, patardavo, pamokydavo, patys savo veiksmais nutraukdavo kenksmingų, velniškų, piktųjų dvasių veikimą. Kunigo patarimais buvo besąlygiškai tikima, jie nedelsiant vykdomi, arba dar dažniau, kviečiamas pats kunigas, kad pašventintų patalpas, daiktus, apvalytų juos. Pav. įgėrusiems duobkasiams pradėjus mėtyti kaulus, kitą dieną jiems abiems prisisapnavo gražus jaunas žmogus. Jis neduodavo jiems ramybės ir vėliau. Kunigas patarė surinkti kaulus ir palaidoti vienoje vietoje. Viena piemenė karves ganydama šventą dieną 12 - ą valandą didelę lėlę prisiglaudė prie savęs. Ta velniu virto ir pradėjo šaukti: mama, palauk. Kunigas apšlakstė šventintu vandeniu ir velnio "monai" baigėsi. Liaudies pasakojimuose kunigas įsakydavo atlikti neretai ir visiškai su tikėjimu nieko bendro neturinčius veiksmus. Pav. Bebirvų kaime mirdamas vienas tėvas liepė sūnui ateiti pirmą naktį prie kapo. Kunigas liepė nueiti, nulupti nuo tėvo kojų odą ir ją subadyti.

Kunigai administravo tikinčiųjų santykius su Dievu, todėl jų autoritetas buvo didelis ir politikos sferoje, jie sugebėjo reikšmingai įtakoti žmonių nuomonę. Tautininkų sąjungos apskrities sekretorius B. Palekas 1935 m. (tuo metu valdžios ir opozicijos santykiai vėl labai įsitempė) piktinosi: "Ką gali padaryti mirtingas žmogus, kai žmonėms tiesiog ant galvų lipa kunigai [...]. Kunigai varo tiesiog jėga į žmones vyriausybės niekinimo [...] mintį". Būtent dėl Bažnyčios autoriteto prieš karą žmonės vis dėl to pakluso kunigui ir jo atstovaujama bažnytiniam tikėjimui, todėl labiau palaikė pavasarininkus nei šaulius, kurių tikėjimas jiems atrodė problematiškas. Anot Šienlaukės gyventojo Celestino Karpiaus "Žmonės labiau linko į tą bažnytinį tikėjimą. Šauliai buvo lyg mažumoje". Girkalnyje tikintieji išklausę vietos klebono pamokslą, nukreiptą prieš VVS ir Vilniaus vadavimo idėją (esą Vilniaus vadavimo mintis yra nesąmonė, piemenų darbas, nes ką galinti padaryti 2 milijonu tauta prieš 20 milijonų tautą), neatėjo į VVS rengiamą spalio 9 - osios minėjimą. Lenkų archeologas L. Kšyvickis prisimena, kad kai keliavo su klebono karieta, ta minios net žegnojosi sveikindamos karietą.

Dvasininkų luomas suprantamas kaip šventas, kita vertus buvo tokių, kurie leisdavo sau pasijuokti iš kunigų. Viename pasakojime kalbama apie žmogų, kuris prie altoriaus garsiai meldė Dievo balsu, kad tas jam duotų pinigų. Kunigas užsilipo ant altoriaus ir pažėrė ant žmogaus pinigus. Žmogus pinigus susirinko ir padėkojęs Dievui išėjo. Susitiko sykį kunigas žmogų ir prašo, kad atiduotų pinigus. Žmogus sako: ne tu, o Dievas davė pinigų. Buvo parodijuojami kunigai, profanuojami jų veiksmai. Laisvamaniškai nusiteikęs Kalnujų apylinkių gyventojas, M. Davainio-Silvestravičiaus draugas, V. Bakutis su savo draugais 1868 - 1869 m. vaikščiojo po apylinkes, apsimesdamas Viešpačiu, kartu su šv. Petrą ir Povilą vaidinančiais. Taip trise ėjo per kaimus pasakodami evangelijas, laimindami gėrybes, darydami stebuklus. Pasklido garsas, kad Išganytojas vaikščioja ("Dievu pasivertęs"). Tas pats Bakutis šlakstydavo krapylu kaip tikras kunigas, sakydamas: ar ne tas pats, sako, kunigas, ar aš? Buvo pajuokiamas dvasininkų veiksmų neatitikimas jų skelbiamos idėjoms. Tokių nuotaikų gajumą liudija patarlės "Kunigo naudą visi velniai gaudo"; "Dieve duok jam dangų, ale tegu te jį rango". Kai kurių kunigų kvailumas ir godumas pajuokiamas pasakojime "Kaip klebonas šunį buhalteriu mokino". Zakristijonas klebonui pasakė, kad yra mokykla, kur šunis buhalteriais mokina. Tas sutiko šunį leisti į buhalterius. Zakristijonas gavo tūkstantį senų rublių, šunį užmušė, o klebonui pasakė, kad išleido į mokslus. Kartas nuo karto pasakydavo, kad šuo laiškus rašo, prašo pinigų atsiųsti. Užrašytas pasakojimas, kaip vargonininkas patarė klebonui naktį privažiuoti prie tvarto ir pasiimti avių tiek, kiek reikia. Tautosakoje išryškėja kunigų autoritarizmas. Seniau esą jie turėję galią prasikaltusį jiems žmogų išvaryti iš gyvenimo. Pasakojama, kad vienam prasikaltusiam žmogui kunigas liepęs atvesti porą jaučių. Kunigui neateinant jų atsiimti, pats žmogus nuėjo ir išgirdo klebonijoje kunigą kalbantis su moterimi. Kunigas pasakęs jam: eik ir niekam nepasakok, papasakosi - iš pirmos dienos išeisi iš gyvenimo. Būta pakankami nemažai skeptiško požiūrio į kunigų, Bažnyčios reikalingumą. Ona Urbienė iš Pakapurnio kaimo, aišku atspindėdama ankstesnio laikotarpio savo įsitikinimus, kalbėjo: "Man Bažnyčia nieko nei pridės, nei atims. Man svarbiausia sąžinė". Liaudis pastebėjo prieštaravimą tarp kunigų skelbiamo priešiškumo magijai ir jų pačių naudojimosi maginiais veiksmais ir priemonėmis. Kartą vienam žmogui kažkas naktimis nuvarydavo arklį. Kunigas liepė paimti naują puodą ir šventą grabnyčią ir uždegti po puodu ir nuokampiai pastatyti. Pačiam turėti šermukšnį ir prie puodo atsigulti ir stebėti ("Aristas ir velniukas kepeliušiukas").

Labai neigiamai pamaldžios moterys - "davatkos" - vertintos. Užrašytas pasakojimas apie jų atsiradimą. Esą velnias nešė maišą davatkų ir sėjo. Ir prisėjo visur tokių senmergių, pletkininkių, paskui numetė likusias į sietuvą. Netekėjusios moterys vadintos cypdavatkomis. Apie tokias Raseinių apylinkėse buvo dainuojama: "Vaikščiojo pana. Jos rožančius iki kelių, o liežuvis žemė šluoja. ... O aš graži, aš bagota, - man yra nuo Dievo duota". Pastebėtina, kad ir labai pamaldūs vaikinai, vyrai vertinti neigiamai - jie vadinti "davatkiniais". Tautosakoje išryškėjo realistiška liaudies moralė, persunkta skepticizmu dvasininkų ir vienuolių moralės atžvilgiu. Neigiamai buvo vertinama pati vienuolystės idėja. Toks požiūris ryškus patarlėse ("Ko nešneki a į zokoninkus žadi eiti"), liaudies pasakojimuose, dainose: "Užaugau mergužėlė, žadu būt davatkėlė, sau kojeles susispausti, niekad vyro neragauti, svieto tuštybes pamesti, davatkystės stoną vesti ir per amžius sau kentėti ir vyro išsižadėti". Gyvenimo prasmė matoma šeimyniniame gyvenime: "Drįsta ir mano širdelė, kad tik bernelį turėčiau, daugiau nieko nenorėčiau, kad tik už vyro ištekėčiau ir jį karštai mylėčiau. Man mamytė vis kalbėjo juodą rūbą siūti, o aš vis dar nenorėjau vienuolyne būti. Ir pasiuva juodą rūbą, reik vienuole būti, bet aš juodo nedėvėsiu, nenoriu pražūt. [...]. Tu mamyt neišmintinga, ką tu padarei? Kad vienturtę savo dukrą į vienuoles varei". Prasmė matoma pačiame gyvenime, o ne paklusnume išankstinėms schemoms ir reikalavimams. Vienoje dainoje tokie žodžiai: "Jai nereikia nė bažnyčios, davė šliūbą ant ūlyčios, jai nereikia nė grotelių, davė šliūbą prie vartelių, jai nereikia nė altoriaus. Jai nereikia nė klebonėlio, davė šliūbą čigonėlis". Tokie nusiteikimai aišku tik sustiprėjo šiais laikais. Jau minėtos Onos Urbienės iš Pakapurnio kaimo nuomone Mišios už mirusius galbūt nereikalingos, o melstis taip pat galima bet kur - tam šventieji atvaizdai nebūtini. Bažnyčios diegiama tikėjimo samprata ne visada rasdavo atgarsį žmonių protuose. Pasakojama apie dvi merginas, penktadienį einančias į bažnyčią ir besikalbančias tarpusavyje: Ar Kristus jau miręs, o girdėjau, kad gyvas. Gaila žmogaus.

Išskirtiniai buvo įvykiai Raseinių parapijoje 1941 m., kai ginantys dominikonus pasauliečiai ėmėsi tiesiog beprecedentinių veiksmų ar grasinimų panaudoti smurtą prieš vadinamuosius "juoduosius" kunigus bei su neregėtu įžūlumu keliant reikalavimus Kauno arkivyskupijos kurijai bei kaltinant ją. Tai galima traktuoti kaip atvirą išstojimą prieš Kauno arkivyskupijos kurijos autoritetą. Štai 1941 m. vasario 27 d. vieno iš aktyvistų Kaunecko vadovaujami keli vyrai, paaugliai ir trys moterys laukė klebono, norėdami jį primušti. Su klebonu buvo nesiskaitoma, jis buvo įžeidinėjamas. Naujojo parapijos komiteto pasireiškimą su grasinimu visiškai neįsileisti pasauliečių kunigų, pasirašė 2208 žmonės. Ne kartą aktyvistai grasino užmušti kleboną ir visus "juoduosius" kunigus. Administratoriumi paskirtas salezietis kun. Endriuškevičius savo pranešimuose kurijai ne kartą akcentavo, kad "juodųjų" kunigų gyvybė yra rimtame pavojuje. Palaikantys dominikonus parapijiečiai kaltino pasauliečius kunigus įvairiomis prasižengimais. Esą dvasininkų tekdavo ieškoti po lošimo klubus. Kauno kurijos vadovybė apkaltinta, kad jai nerūpi religijos, nei doros, pagaliau nei Dievo garbė.

Kita vertus būta ne tik kritiško požiūrio į dvasininkus, Bažnyčią, jos mokymą ir moralę, bet ir didesnio ar mažesnio palankumo ikikrikščioniškoms / nekrikščioniškoms doktrinoms, ikikrikščioniškai Lietuvos praeičiai, archetipiniam pasaulėvaizdžiui, nuvertintam, neretai besireiškiančiam prietarais, nustumtam į pasąmonę. Būtent šis archetipinis pasaulėvaizdis, jo spaudimas iš nužemintosios ar tiesiog neįsisąmonintosios pasąmoninės srities ir įgalino lietuvių tautinį atgimimą, atsiribojimą nuo tradicinės katalikybės ir lenkiškumu pažymėto identiteto bei gyvenimo būdo. Elegiškumu nuspalvintas, sunkiai nuslepiamas liūdesys dėl išnykusios tautos praeities didybės dvelkia pasakojime apie vieno kaimo gyventojų girdimą raitelių būrio prajojimą. Pasakojama, kad kai saulė nusileisdavo, per kaimą nužvangėdavo lyg raitelių būrys, nors jų pačių nebuvo matyti. Būrys vyrų nutarė tam žvangėjimui užkirsti kelią. Per vidurį kelio sudėjo žvakę prie žvakės ir uždegė. Žvangėjimas artinosi prie šventos užtvaros. Kai prisiartino, tai tik sužvangėjo dar labiau ir pasigirdo garsus balsas: "Mes nebijom jokių šventų daiktų, nes esame tokie kaip jūs". Sakoma, kad tai milžinai jodinėdavo.

Milžino motyvas tautosakoje apskritai dažnas. Tai sietųsi su etnologijos ir istorijos mokslo gerai paliudytu liaudies mąstymo principu: senovėje būta geriau. Atsižvelgiant į tai, milžinus galima būtų laikyti tos senosios praeities atstovais. Pasakojama, kad vienas milžinas gyvenęs Raseiniuose, antras - Mankūnuose. Jie galėdavę pasisveikinti. Dabar esą žmonės vis mažėja ir mažėja. Būtent Raseinių kraštui būdingas keista su milžinais susijusi pasakojimų grupė - staigus žmogaus prie medžio (dažniausiai ąžuolo) išaugimas iki milžino. Skapiškių kaime prie šimtamečio ąžuolo vienas žmogus naktį pamatė nuogą žmogystą, kuri bematant su ąžuolu lygi pasidarė. Kitame pasakojime kalbama apie nuogą mergą prie storo ąžuolo, kuri staiga pradėjusi augti ir užaugusi sulig ąžuolu. Prisimintina, kad ąžuolas - vienas svarbiausių ikikrikščioniškojo baltų tikėjimo elementų bei tautos sąmonėjs iki šiol glūdinčių simbolių. Ąžuolams tautosakoje skirta didelė reikšmė. Skapiškių kaime užrašytas toks paslaptingas pasakojimas. Pasakojama, kad pono Narbuto keturakiai šunys galėję matyti velnius. Jie gainiodavo ir atvydavo juos iki tūkstantmečio ąžuolo. Privarę prie ąžuolo, iškeldavo akis aukštyn ir lodavo kokią valandą, paskui vydavo velnius atgal.

Ąžuolai neabejotinai vaidino svarbų vaidmenį santykyje su transcendentiniu pasauliu. Įsivaizduota, kad ąžuolas lemia ar bent leidžia nuspėti ateitį. Vienoje dainoje dainuojama: "Ąžuolėli žalias medi kodėl tu nežaliuoji? Kur padėjai žalius lapus, kodėl nemirguoji. Šiaurys vėjas nupūtė lapelius ir išnešiojo po visą šalį. Tie lapeliai nukrisdami tikrą tiesą rodė, kad ir mums jauniems broleliams dalis nevienoda". Ąžuolas suvokiamas kaip lietuviškas medis. Pasakojama, kad kai po vienu gražiu ąžuolu pasikorė rusų tautybės asmuo, ąžuolas tuojau nudžiūvo.

Legendomis, pasakojimais apipinti piliakalniai laikyti itin svarbiais objektais. Ikikrikščioniškų šventviečių tyrinėtojas V. Vaitkevičius rašo, kad paslaptinga neregimoji piliakalnių pusė buvo pažįstama iš sapnų, vizijų ir nepaprastų nuotykių, kur žmonės susitinka su senaisiais pilėnais, mažiausiai kelis šimtus metų gyvenančiais kalno viduje. Jie laukia, kol kas nors suras kelią į požemius ir išvaduos juos. Tada senosios pilys ir miestai iškils į paviršių. Tam reikia atlikti sakralius veiksmus ir net iškilmingas religines apeigas. Buvo tikima, kad piliakalniuose - ten esančiuose pastatuose, ištisuose miestuose - gyvena žmonės ar kitokios būtybės. Vienas Kalnujų apylinkių gyventojas prisimena prie Palendrių piliakalnio ganęs kiaules ir staiga pajutęs, kad kalnas dreba. Kiti matydavo iš kalno išeinant baltą ožką. Viena moteriškė per mišias išėjusi iš bažnyčios, beeidama pro piliakalnį, sutiko didelį arklį. Jos nuomone tai buvo galėjęs būti piliakalnio valdovas. Sekmadienį per Mišias kai kas matydavo po Palendrių piliakalnį vaikščiojant dvaro panelę. Arkliaganiai matydavę į piliakalnį lipant žmogaus kaulus. Palendrių piliakalnyje pasirodydavęs senis su terbomis ir ragais.

Liaudies atmintyje (pasakojimuose, legendose) išliko daug ikikrikščioniškojo laikotarpio istorinių detalių, reminiscencijų. Apie tai jau rašėme, aptardami liaudies pasaulėžiūros veiksnius. Paminėsime kai kuriuos kitus įdomesnius atvejus. Betygalos kraštotyrininkės M. Navakauskienės teigimu žmonės prisimena Karališkąjį kelią Pakalniškių kaime. Tai juo labiau nuostabu, žinant, kad pirmojo pasaulinio Vokietijos kariuomenės karininkai taip pat klausinėjo apie kelią per Dubysą. Pakalniškių kaime gimusi taip pat prisimena tėvus pasakojus apie Karališkąjį kelią ir rodžius jį. Tėvai pasakodavo, kad čia vykusios kovos su kryžiuočiais. Konkretūs asmenys, laikotarpiai minimi pasakojimuose apie alkus Palendriuose. M. Davainio-Silvestravičiaus užrašytame viename pasakojime apie alkų kilmę sakoma, kad nuo Kristaus gimimo praėjus 500 metų, į Žemaitiją atėjo "giruliai". Tuo laiku Prūsų šalies karaliaus brolis Baitoras buvo Lietuvos valdovas, o Baitoro sūnus Brotenis paskirtas visų krivaičių vyriausiu kuningu. Pasakojime "Bakužis ir Vincentas" aiškinama, kad senovės laikais vienas žmogus atkeliavo nuo Dunojaus į Žemaičius. Išlikusios, kad ir labai fantasmagoriškai perkeistos, istorinės detalės, susišaukiančios su senųjų Lietuvos kronikų pateikiamais faktais apie Prūsijos ikikrikščioniškąjį tikėjimą, baltų religinius centrus. Štai pasakojime "Susitikimas Perkūno su Vaidelaičiu" pasakojama apie Vaidelaitį, gyvenusį prieš 400 metų ir buvusį pirmuoju Perkūno garbės atradėju. Minimas jo brolis Kuraitis, susideginęs ant laužo. Tarpukaryje iš mokyklose dėstomų dalykų ne vienam įsitrigdavo į atmintį kūriniai apie praeities atgaivinimą, atsstaymą, apie giliai pasąmonėn nugrimzdusius vaizdinius. Neabejotina, kad tai archetipinių pagoniškų vaizdinių poveikis. Štai Pranas Laurynas prisiminė išmokęs ir niekada nepamiršęs eiliuotos legendos "Pabudęs vaidila", kurioje minimas baltasis senelis, reiškiąs atrodo seniai palaidotos praeities atgimimą. Prisimenami dvasininkijos laipsniai (vaidilos, žyniai, žynės, kriviai), šventyklos, aukojimai, vaidilutės, Žemaitijos krikšto aplinkybės. Janina Tautkienė prisimena iš savo tėvų girdėjusi apie vaidilutes, susiskirsčiusias "parapijomis", jų skirtingus drabužius, aukurus. Minima, kad žyniai gaudavo apreiškimą nuo Perkūno ("Piktvarlė"). Kai kurios giminės sietos su senojo tikėjimo kulto tarnais (pav. M. Navakauskienės manymu tokiais buvo Betygalos kapinės palaidoti Žyniavičiai). Atsimenami pasipriešinimo katalikybės skleidimui jau krikščioniškoje Lietuvoje atvejai. Pav., M. Navakauskienės teigimu, vienas jos apklaustųjų pasakojo, kad senojo tikėjimo išpažinėjai iš Girkalnio apylinkių buvo laidojami Betygalos apylinkėse apie 1650 m. Liaudies pasakojimuose minimos žynės sprendžiant iš konteksto veikė ir krikščioniškuoju laikotarpiu ("Trins vėlės, žvaigždė, mėnuo"). Naukaimio (Girkalnio seniūnija) piliakalnyje ikikrikščioniškaisiais laikais, vietinių gyventojų žiniomis žmonės deginę aukas dievų garbei. Čia buvusi senojo tikėjimo dvasininkų namai. Prisimenamas Palemonas, kuris liaudies pasakojamas siejamas su biblijiniu Danieliumi, esą 500 metų išgyvenusiu girioje. Danielius buvęs palaidotas Palemono bažnyčioje. Atmenami krikščionybės koegzistencijos su ikikrikščioniškuoju tikėjimu laikai. Esą kai buvę draudžiama tikėti į Kristų, o nepaklusniuosius kankindavo, septyni broliai apsigyveno kalne, duobėje ir ten jie išgyveno 300 metų. Atkreiptinas dėmesys į liaudies pasakojimuose minimų laikotarpių ilgį - daugeliu atvejų kalbama apie 300 - 400 m. laikotarpį. Atsižvelgiant į tai, kad šie žmonės buvo apklausinėjami XIX a. pab. - XX a. pradžioje, išeitų, kad šiuose pasakojimuose kalbama apie Žemaitijos krikšto laikotarpį ar kiek vėlesnį laiką (iki XV a. pabaigos), kai senasis tikėjimas provincijoje iš esmės turėjo funkcionuoti beveik nepažeistas. Panašiai juk ir visoje Lietuvoje pasakojama, kad į piliakalnių gelmes pilys, miestai nugrimzdo prieš šimtus metų. Atrodo, būtent priešunijinis laikotarpis santykyje su vėlesniu laikytas liaudies laikytas laimingu.

Liaudies atmintyje aptariamu laikotarpiu dar gausiai buvo išlikę mitologinių detalių, dievų vardų. Įvairiai buvo prisimenamas Perkūnas kaip dievas. Būta žmonių naudojančių burtų knygas. Nekrikščioniška būties samprata įgalino įvairių tarpinių tarp piktųjų dvasių ir angelų būtybių egzistavimą - vaiduoklių, pamėklių, baidyklių. Pasakojimai apie jas buvo labai populiarūs. Vienas iš būdingų Raseinių kraštui pasakojimų - apie vaikščiojančią bačką.

Liaudies kosmogonija nemaža dali taip pat buvo nekrikščioniška. Visų pirma, ji buvo itin antropomorfiška. Tikėta, kad žmonės gyvena saulėje, Mėnulyje, o taip pat vandenyje. Perkūnas tai yra šv. Alijošius, kuris po dangų trankosi su dideliais ratais. Vėjas buvo įsivaizduojamas kaip galingas žmogus. Buvo įžvelgiamas ryšys tarp žmogaus ir kitų gyvosios gamtos elementų. Pav. peteliškės - sielos žmonių, prigėrusių vandenyje, o į gyvulį pereina nelaiminga mirtimi mirusi siela. Taigi, tikėta reinkarnacija bei metempsichoze. Giliai buvo įsitvirtinęs tikėjimas aitvarų, deivių arba laumių egzistavimu. Tikėta ugnies šventumu, reikšta pagarba žemei, tam tikriems medžiams, paukščiams. Išliko suvokimas, kad saulei reikia dėkoti už jos geradarybes teikiamas žmogui. Pasakojime "Saulė, vėjas ir šaltis" žmogus padėkojo saulei, o toji atsidėkodama paliko jam kaip ženklą savo ašaras, kurias liepė jam pasodinti, o užaugusiomis žolėmis gydyti žmones bei išmokti maldelę "O saulele motinėle".

Dar XX a. pirmoje pusėje kai kur buvo atliekamos kone atvirai pagoniškos apeigos. Anot M. Navakauskienės Šventaragio kaime vyrai užsiėję kaukes su ragais ant kalno šokdavo, dainuodavo. Pakalniškių kaime merginos dar XX a. pradžioje atlikinėdavo aušros sutikimo apeigas. Kraštotyrininkės M. Navakauskienės teta blukio tempimu atsikratydavo nuodėmių. Šimkaičių valsčiuje būta papročio, vadinami "Lėlės koją gerti", kai po krikšto bažnyčioje parneštą kūdikį nuplaudavo, po to vykusį balių vadinant krikštynomis, o patį kūdikio nuplovimą - "lėlės koją gerk" (o geldoje buvusiu vandeniu apšlakstydavo vienas kitą). Akivaizdu, kad tai nesąmoningai toliau atliekama ankstesnio sąmoningo katalikiško krikšto atsisakymo apeiga.

Liaudies pasakojimuose minimos įvairios nepaprastų (antgamtinių) galių turinčių žmonių kategorijos: nukalbėtojai, burtininkai, čerauninkai, raganos, raganiai, žyniai, žmonės su blogomis akimis. Esama neabejotino ryšio tarp senuosiuose šaltiniuose minimų kulto tarnų, turinčių antgamtinių savybių ir XIX - XX a. liaudies tikėjimuoe ir sakmėse vaizduojamų nepaprastų žmoinių. Jie kartais atlieka tas pačias funkcijas: mato mirusių vėles, išpranašauja ligonio mirtį, buria ateitį. Etnologai ir istorikai aukojimą elgetoms sieja su senoves lietuviu apeigų aukomis: elgetos galėjo perimti dalį žyniams priklausiusių funkcijų. Pasakose elgeta įgavo senelio, galinčio daryti stebuklus įvaizdį.

Nepaprastų žmonių galiomis buvo tikima, jų bijoma, kartu kreipiamasi į juos pagalbos. Tokie žmonės išsiskirdavo bendruomenėje. Tikėjimas jų galia kai kuriose Lietuvos vietose (visų pirma Rytų Lietuvoje) išsilaikė iki šių dienų. Liaudies manymu paranormalių sugebėjimų galima įgauti naudojant neįprastus ar neįprastai, ne pagal paskirtį panaudojamus daiktus. Pav. liaudis tikėjo, kad juodvarnių išperėtus vaikus reikia išmesti. Po devynių dienų jų atsineštą akmenuką reikia pasikišti po apatine lūpa ir galėsi eiti per vandenį neskęsdamas. Tikėta vilktakių egzistavimu. Žmogus gali pavirsti vilku persivertęs per penkis į žemę įsmeigtus pagaliukus. Tikėta, kad kai kurie kurie žmonės - dvasregiai - mato dvasias - gerąsias ir blogąsias. Tokiais tampa gimę su dantimis (gydančiai).

XIX a. ab. - XX a. pradžioje dar gyvai buvo prisimenamos raganos. Raganomis galima buvo tapti tik padedant velniui. Jomis galėjo tapti tik katalikų tikėjimo išsižadėjusios, t.y. sąmoningai atsisakiusios katalikui privalomų sakramentų ar juos išniekinę, pažadėję ("užrašę") velniui savo sielą. Pav., dviems merginoms, norėjusioms išmokti raganauti, ragana liepė neiti išpažinties, į bažnyčią, nekalbėti poterių ištisus metus. Jos tai įvykdė ir išmoko su velnio pagalba burti. Supratus, kad jos raganos, žmonės jas sudegino. Tokiu būdu daugeliu atvejų paranormalių sugebėjimų turintys žmonės supriešinami su Bažnyčia. Toks supriešinimas buvo sąlygotas pačios Lietuvą pasiekusios ir joje įsitvirtinusios katalikybės formos mokymo logikos. Tradicinė katalikybė teigė disponuojanti absoliučia tiesa, teigė turinti atsakymus į visus žmogui iškylančius klausimus, galinti padėti jam visose srityse. O kadangi absoliuti tiesa yra absoliutus gėris, ji turi būti besąlygiškai priimama. Jos nepriėmimas reiškia neištikimybę Bažnyčiai su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Todėl bet koks atsisakymas priimti Bažnyčios tiesas ar teikiamą pagalbą reiškė atsistojimą į Bažnyčios priešų gretas. Antrosios christianizacijos laikais - XVI - XVIII a. jų neretai laukdavo laužas. Apie raganų deginimus Raseinių krašto tautosakoje medžiagos taip pat netrūksta. Žinant, kad dauguma etnologų XIX - XX a. šaltiniuose minimus paranormalių sugebėjimų žmones pripažįsta esant tiesiogiai susijusius su ikikrikščioniškąja baltiškąja tradicija (nesvarbu, perdavimo, išmokimo ar archetipinio pasąmoningo žinojimo keliu) galima būtų iškelti klausimą ar nebūtų pagrindo jų laikyti senojo tikėjimo elitu, tokiu atveju christianizacijos procesą suvokiant ir kaip dviejų elitų sankirtos ir sąveikos procesą?

3. Būties samprata. Žmogaus vieta joje

Aptariamu laikotarpiu liaudies pasaulėžiūrą apsprendusios pasaulėžiūros - krikščionybė ir iš ikikrikščioniškojo tikėjimo kylantys archetipiniais vaizdiniai suponavo ir dvi būties sampratas - dualistinę - racionaliąją ir holistinę. Tačiau ta katalikybės forma, kuri buvo būdinga liaudžiai - liaudies katalikybė - buvo sinkretinė, sujungianti abu tikėjimus, abu vaizdinių grupes, abi pasaulėžūras. Vienas svarbiausių lietuviškojo mentaliteto bruožų - orientacija anapusybės link - galėjo reikštis ir katalikiškomis ortodoksinėmis, ir sinkretinėmis formomis. Antruoju atveju tai būdinga archainei pasaulėžiūrai, kai žmogus dar neišskyrė savęs iš gyvosios gamtos pasaulio, tikėjo magiška kuriamąja žodžio galia. Tikėta, kad gyvi ir negyvi daiktai susiję, reaguoja į vienas kito būsenos pokyčius. Negyvi daiktai lengvai antropomorfizuojami. Tradicinės pasaulėjautos žmogus tikėjo galįs bendrauti su daiktais. Iki šių dienų išliko daug panteistinės pasaulėžiūros požymių: pagarba gamtai, žemės laikymas šventa ir pan. Todėl anot E. Trinkauskaitės - Johnson, "būdama katalikų šalimi desakralizuotoje aplinkoje Lietuva nesiliauja būti pagoniška". Tokie sekuliarūs, materialūs įpročiai kaip grybavimas, medžio drožyba, bitininkystė, tradicinė pirtis išliko, o atsižvelgiant į senuosius baltų tikėjimą metempsichoze šis ryšys su medžiams, bitėm, grybams - yra būtent religinis. Tačiau jis neišreikštas, todėl tarsi neegzistuoja. Kita vertus kaip teigia M. Eliade, ir krikščionybei mitiškumas, o tai reiškia holistinis mąstymas, nesvetimas. Senoji Europos liaudies religija išliko po bažnytinių kalendorinių švenčių ir šventųjų kulto priedanga. Kaimo gyventojų gyventojų religinę patirtį atitiko gamtinė krikščionybė - Kristaus palaimintos gamtos nostalgija. Iš čia visiškai natūralus lietuvių etiolognėse sakmėse ryškus anot etnologės R. Repšienės dviejų kultūrų - ikikrikščioniškosios ir krikščioniškosios - persipynimas. Senoji kultūra išsaugojo "pirmaprades mentalines schemas (indoeuroietiškas kūrimo, laiko, erdvės sampratas)". Nauja krikščioniška refleksija jas papildė modernesne krikščioniška paradigma. Senajame religiniame gyvenime vyravo kosmocentristinis pasaulio suvokimas: žmogus tebuvo jį supančio pasaulio dalelė. Kartu buvo ryški orientacija anapusybės link - tai vienas svarbiausių lietuviškojo mentaliteto bruožų, sąlygojęs kosmologijos, erdvės bei laiko sampratą. Sakralumas slypi gamtinėje erdvėje, persmelkia ją. Sakralumas yra imanentinis gamtai.

Mirusiųjų pasirodymai yra vienas iš įprastinių erdvės ribų ir laiko (šio pasaulio) ribų peržengimas. Baidyklės gali būti skenduoliai, pakaruokliai, užmuštieji, nekrikštyti. Tai dvasios, dar ne visiškai nuo žemiškojo pasaulio atitrūkusios. Buvo skiriamos baidyklės ir šmėklos - baidyklės veikia stebėtoją ir fiziškai. Šie pasirodymai prieinami mūsų juslėms, taigi jie objektyvūs. Tačiau vaiduokliai pasirodo neįprastu būdu - praeidami per sienas, užrakintas duris ir pan. Tai suponuoja jų pasirodymais tikinčių holistinę (archainę) būties sampratą. Apskritai to meto žmonės labai domėdavosi pasakojimais apie vaiduoklius, pamėkles, baidykles, jas patys visur matydavo, patirdavo, susitikdavo. Pasirodymai buvo įvairūs. Nereti buvo giminaičių pasirodymai. Pav. viena moteriškė buvo troboje su sergančiu kūdikiu. Pro duris įėjo jos miręs tėvelis ir priėjęs prie kūdikio pasakė: šis tuoj pas mane ateis. Rytojaus dieną kūdikis mirė. Kitame pasakojime kalbama apie mirusį sūnų, kuris naktį pro užrakintas duris įėjo pas savo tėvus. Vaiduokliai neretai namuose išmėtydavo daiktus. Pav. pasikorusi duktė, kuri kasnakt grįždavusi pas tėvus. Viename name įsiveisęs velnias reguliariai taikliai mėtydavo į žmones akmenukus. Į kambarį, kur verpė samdytos verpėjos, pro langą įkrito žmogaus ranka, paskui kitos kūno dalys ir pradėjo smaugti verpėjas. Viena moteriškė norėjo pasiimti su savimi avinėlį, tačiau tas prabilęs žmogaus balsu ir pabėgęs. Vienam teko sutikti vyrą, aukštą kaip telegrafo linijų stulpai. Tai artima jau aptartiems patyrimams apie žmones, staiga išaugančius iki ąžuolo viršūnių. Vaiduokliai pasirodydavo kaip ugnies stulpas, pro kapinių vartus iššokdavo baltas kamuolys ir pradėdavo vytis. Besivaidenantys neretai paveikdavo ne tik akis, bet ir kitas jusles, taip pat ir gyvulių. J. Tautkienė iš Palendrių kaimo pasakojo, kad šalia piliakalnio esančiuose krūmynuose dažnai matydavo švieseles, ten baidydavosi arkliai. J. Didjurgis iš Pakalniškių kaimo prisimena, kad panašiai ir artėjant prie gojelio greta Pakalniškių kaimo, arklai prunkšdavo, veždavo vežimus, tarsi prikrautus akmenų. Kitame pasakojime kalbama apie ant tilto vaikščiojančią baltą žmogystą. Vienas nuėmė nuo jos kepurę - vaiduoklis dingo, suūždamas viesulo balsu. Vėliau nuėmęs kepurę susapnavo žmogystą, prašančią grąžinti kepurę. Neretai būdavo reikalingi fiziniai veiksmai, norint nutraukti pasirodymus. Pav. norint atsikratyti besivaidenančio, būdavo patariama atkąsti kapą, su ąžuoliniu kuolu širdį pradurti arba galvą nukirsti ir padėti kojų gale. Neretai vaiduokliai įgaudavo dar fantasmagoriškesnes formas - pav. skilandžio, kuriam sudavus lazda, pasirodydavo ponaitis. Kelyje pasitaikydavo sutikti žmogų su dideliu pilvu, į kurį spyrus pabirdavo pinigai. Žmonės pamatydavo ugnies stulpą arba šluotražį. Viena moteriškė, gedėjusi savo dukros, taip norėjo ją pamatyti, kad pasiliko Visų šventų dieną naktį bažnyčioje, nepaisant to, kad dukra perspėjo, kad saugotųsi, nes dvasios gali sudraskyti.

Liaudies pasaulėžiūroje būdavo įmanomos šio pasaulio daiktų metamorfozės: daiktai, būtybės galėdavo virsti vienas kitu. Vienas vyrukas vėlai naktį ėjęs iš miesto, sutiko bačką, kuri virto gražiausia kėde, o paskui šalia jo nusirito galva, kuri bėgo iš paskos. Paskui galva virto gražiu ponaičiu, o jis nepaklusęs jo norui, atsibudo begulįs ant ežero kranto. Ponas važiavo pro kapines, jš pradėjo sekti šviesinė, jis šovė į ją ir ta virto žmogumi. Vienas ūkininkas savo dobiluose ožį pamatė. Kai norėjo paimti, iš ožio pasidarė boba. Moteriškė norėjo sužinoti, kur vyras pinigus slepia, nuėjo paskui savo vyrą. O tas pasakė: kas mane mato, tegul pavirstas juodvarniu. Moteriškė pavirto juodvarniu.

Liaudies kosmogonija labai antropomorfizuota. Žmonės saulę vadino močiute, mėnesį tėveliu, žvaigždes dukrelėmis, sietyną - sūneliu. Saulę laikė Dievo akimi. Tikėjo, kad saulėj gyvena maži žmonės, kurie labai bijojo šalčio. Esą senovėje pasakojo, kad ir Mėnulyje gyvenę žmonės, bet po to Mėnulis sudegęs. Dabar Mėnulyje mato moterį su kibirais arba amžinojo žydo galvą. Kada mėnulis būna priešpilnyje, žmonės sako, kad Kainas Abelį muša. Mėnulio atmainos prilyginamos Kristus kančioms: kai kankino labiau - tada pilnas. Vaivorykštė laikoma debesio siurbliu (arba laumės sesute), kuriuo debesys prisitraukia vandenį iš pelkių. Žvaigždės žmonėms - dangaus žvakutės. Kiekvienas žmogus turi savo žvakutę. Kai numiršta - žvakutė krenta ir užgęsta. Dar žvaigždės laikytos žmonių vėlėmis (krintančias žvaigždes laikė ištremtos iš dangaus vėlėmis). Perkūnas yra lietaus valdovas. Žaibai yra Perkūno palydovai. Perkūnų skaičius įvairavo nuo vieno iki visos grupės. Kai kas įsivaizdavo, kad Perkūnų yra daug, bet didžiausi yra keturių pasaulio šalių gelbėtojai - gal Jovaišas, Radvaišas, Raimunda ir Dundulis - arba septyni. Senojo tikėjimo ir ikikrikščioniški vaizdiniai persipynę. Pav. kai kas manė, kad Perkūnas tai yra šv. Alijošius, kuris po dangų trankosi su dideliais ratais. Perkūnas - švento Pauliaus ginklas velniams šaudyti. Apie Girkalnį Sietyno žvaigždyno kilmė aiškinama taip: pasakojama, kad Marija sijojusi miltus. Paksui radusi sietelį velnio sulankstytą ir numestą po lova. Ji paėmusi ir įstačiusi danguje.

Liaudies pasaulėvaizdis taip pat labai antropomorfizuotas. Apie vėjus sakoma, kad jie yra keturi, visi broliai. Arba du - Žabaras ir Ulonas. Vėjas suvokiamas kaip stiprus žmogus: per tūkstančius metų vėjui pučiant, galiausiai jo galva sutrūko į keturias dalis. Kitas pasakojimas: vienas žmogus sėjo grūdus, bet vėjas trukdė juos išmėtyti. Žmogus supykęs sviedė lenktinį peilį į orą. Peilis dingo. Po kelių dienų miške sutiko senelį, kurio sėdynėj buvo lenktinis peilis - vėjas. Dar sakoma, kad vėjas yra velnio šniokštimas. Apie ežerus sakoma, kad jie iš dangaus atsiranda - debesis krinta į žemę ir tampa ežeru.

Žmogaus dvasia arba siela reiškiasi, patiriama ir šiame pasaulyje. Tam tikrais savo egzistencijos tarpsniais ji lieka susijusi su šiuo pasauliu. Sielą žmonės įsivaizduoja rūko pavidale kaip šešėlį. Sielos, kurios patenka į skaistyklą, klajoja po visą pasaulį. Vienos apsigyvena medžiuose arba vandenyje, kitos prie namų arba namų ugnyje. Kai kurios įsikuria po akmenimis, pelenuose. Išgyvenusios tam tikrą laiką grįžta į dangų. Siela suvokiama kaip materiali. Poetas Martinaitis prisimena, kad per adventą suaugusieji vengdavo dirbti aštriais įrankiais, kad nebūtų sužeistos dūšeles, kurių daugybė tuomet sukiodavosi. Įsivaizduota, kad šio pasaulio reiškiniai, žmonių veiksmai gali veikti anapusinius reiškinius. Pav. kalbant maldas negalima gerti vandens, nes vėlė už tai turinti trokšti. Tikėta reinkarnacija (pasakojime "Trins vėlės, žvaigždė, mėnuo" esama tokių pasažų: "pasieniukais, pasieniukais, kol užlipsi į trečią gyvenimą") ir metempsichoze - įsikūnijimu gyvūnuose arba augaluose. Manyta, kad fiziniais veiksmais galima sugrąžinti gyvybę kūnui. Štai ragana išplėšė iš žmogaus plaučius, o jos duktė susiuvo. Neabejota pranašysčių galimumu. Vėlgi ir šioje srityje esama glaudaus ryšio tarp žmogaus, gyvūnų, negyvojo pasaulio ir kitų pasaulių būtybių Apie mirtį perspėdavo gyvūnai. Sakoma, kad jei gegutė prie lango vakare kukuoja, tai tuose namuose mirs, o jei ryte kukuoja, tai gims. Jei šuo kas naktį kaukia prie gyvenamo namo, ten gyvenantis greit mirs.

Kai kuriose vietose kitų egzistencijos lygmenų reiškimasis šiame žmonių gyvename lygmenyje būna ypač intensyvus. Pav. piliakalniuose, kur žmonės ten patirdavo keistus reiškinius. Palendrių piliakalnyje arkliaganiai matydavo žmogaus kaulus lipant į kalną, baltą ožką išeinant iš kalno. Pasakojama apie rupūžę, prakalbėjusią žmogaus balsu ir prašiusią ją pabučiuoti. Viena moteriškė prie Palendrių piliakalnio sutikusi didelį arklį, kurį ji palaikė piliakalnio valdovu. Sekmadienį po piliakalnį vaikščiodavusi dvaro panelė, kuri vaikščiodavo po piliakalnį ir verkdavo. Kartais neregimoji piliakalnių pusė buvo atrandama sapnuose, vizijose. Taip pat tam tikri daiktai tarnauja kaip sąveikos tarp skirtingų egzistencijos lygmenų vietos. Pav. ąžuolas, kuriam būdingos sakralios funkcijos. Pasakoje mergaitė prašo ąžuolo, kad jai duotų gražius rūbus ir arklius. Su jais važiuoja į bažnyčią, o iš jos grįžta prie ąžuolo ir viską grąžina. Viena moteriškė ėjo iš pragaro ir beeidama pamatė per ąžuolo kiaulę. Kiaulė pradėjo augti ir išaugo su ąžuolu. Moteriškė išsigando ir pabėgo atgal į pragarą.

Liaudis tikėjo, kad žmonės gali turėti paranormalių sugebėjimų, t. y. galimi veiksmai, kurie vadinamuoju sveiku protu ar šiuolaikinio mokslo požiūriu yra neįmanomi. Pav., vienas žmogus, kuriam buvo išluptos akys girdėjo ir suprato ką juodvarniai tarpusavyje kalbėjo. Jie patarė jam prikalti prie savo trobelės galo stebulę, o kitam gale - kamštį. Be to, numaudžius vaiką, geldelėje rastą turinį sudėti į stebulę. Atlikus visa tai, žmogui viskas pradėjo sektis. Galimos įvairios transformacijos - žmogus gali virsti įvairiausiais daiktais, o daiktai žmonėmis. Pasakojime "Mergišas ir raganos" pasakojama apie kunigaikščio dukrą, buvusią ragana, kuri pavirto debesiu, paskui bažnyčia, o jos tėvas - kunigu. Galiausiai ji virto prūdu, o tėvas - zelziniuku. Tikėta, kad esama tokio momento (laikotarpio) paroje - "kvadranso" - kai galimi natūraliai neįmanomi reiškiniai - pav. norimam žmogui galima pakenkti ("Mergaitė ir valanda nelaiminga"). Fiziniai reiškiniai perspėja apie istorinius, ateities įvykius. Manyta, kad sutikti bobą, "ploščiumi" apsisiautusią, reiškia badą, raudoną bobą - karą, o baltą bobą - mirtį ("Blogmetis"). Vėlgi kitame pasakojime pasakojama: vyksta kunigas pas ligonį. Tam tikroje atkarpoje arklys su vežimu nepajuda iš vietos, o grįžtant toje pačioje vietoje sutinka raitą žmogų, pranešantį, kad ligonis mirė. Fizinis ir dvasinis pasauliai susiję: manoma, kad negalima vaikščioti atbulam, nes taip tėvą vedi į pragarą. Tikėta, kad tam tikromis aplinkybėmis žmogus galėjo išgyventi šimtus metų. Pav. septyni broliai apsigyveno duobėje kalne ir išgyveno ten 300 metų. Įmanomas savybių perėmimas mistiniu būdu: nėščiai negalima sėdėti prieš ugnį, nes tada gimęs kūdikis būtų raudonu kaip ugnis veidu.

Buvo giliai tikima, kad žmogaus veiksmai ar mintys įtakoja fizinio pasaulio būklę. Prieš karus dangus būna raudonas. Kaimo žmonių supratimu, kad audra lauko nesunaikintų, jį reikia peržegnoti. Einant maudytis turi sukalbėti "Sveika Marija". Priėjus vandens telkinį jį reikia peržegnoti, kad piktosios dvasios neprigirdytų. Maudytis sekmadieniais 12 valandą negalima, nes vanduo praris. Į žemę kreipdavosi kaip į gyvą: "žemute mūsų, mieliausia, brangiausia, nešiotoja, valdytoja, maitintoja, į gyvenimą amžiną nuvesk mus. Iš žemės atėjusi į žemę pareisiu". Su vienu iš tam tikros gyvų ar negyvų daiktų rūšies atstovu įvykę įvykiai mistiniu būdu persiduoda visiems tos rūšies daiktams. Pav. epušė yra prakeiktas medis, nes ant jo pasikorė Judošius ir iš tos baimės jo lapai visada ir dreba. Raseinių apylinkėse buvo įsitikinimo, kad kai asla perplyšta, šeimininkas turės mirti.

Paukščių ir bičių ypatingos funkcijos žmogaus ir visuomenės gyvenime. Bitė yra šventas vabalas, nes iš jos vaško gaminamos žvakės. Gegutė yra Dievo pasiuntinys, todėl paukščiai turi jos vaikus perėti. Perkūnas niekada netrenkia į kregždes. Apsaugai nuo raganų troboje reikia laikyti raudoną gaidį. Gyvūnai turi žmonių savybių. Pav., septynis metus turintis katinas supranta, ką žmogus šneka. Gandras yra Dievo prakeikta moteris, nes jo spalva tokia kaip moters, apsivilkusios balta bliuze ir juodu sijonu. Tikima, kad žmogaus pamatytas grybas nebeauga. Liaudis tikėjo, kad žmogus vilku gali pavirsti. Reikia tik įsmeigti į žemę penkis pagaliukus ir persiversti jų tarpe kūliu.

Kaip matėme liaudies pasaulėžiūroje sinkretiškai suaugo krikščioniška ir nekrikščioniška transcendentinio (anapusinio) pasaulio samprata. Tradicinės krikščionybės požiūriu anapusinį pasaulį nusako tokios metafizinės kategorijos kaip dangus, pragaras, skaistykla. Danguje esama Dievo angelų, ten gyvena šventieji. Skaistykloje kenčia dar neapsivaliusios sielos, o pragare - amžinai kančiai pasmerkti, Dievo atsisakę žmonės. Poetas Martinaitis gerai apibūdina liaudies katalikiškąją transcendencijos sampratą. Kaimo žmonių pasaulis plokščias, už jo dideli vandenynai. Virš mūsų kietas dangus, prikabinėtas žvaigždžių. Dangus kaip lubos, virš kurių barzdotas baltas Dievas, angelai, pana Marija ir ponas Jėzus Kristus, apsuptas daugybės angelų, šventųjų ir palaimintųjų.

Ikikrikščioniškoji Dievo samprata sudėtingesnė. Vien dėl to, kad būtis giliąja prasme buvo suvokiama kaip vientisa, holistinė. Atskiros egzistencijos sritys ar sluoksniai susiję vienas su kitais. Esama egzistencijos klodų hierarchijos, aukštesnių ir žemesniųjų sluoksnių, bet ne griežto jų atskirumo. Aukštesniuosius galima lyginti su krikščioniškąja transcendencijos samprata.

Plačiuosiuose gyventojų sluoksniuose labai stiprus buvo Marijos vaizdinys, kartu išlikę daug nekrikščioniškos kilmės maldelių: kreipiamasi į Perkūną, Žemynėlę, Gabiją, Dievaitį Mėnulį, šventą ugnį, žemę ir pan. Raseinių krašte labai dažnas personažas deivės, dažniausiai tapatinamos su laumėmis. Neretai jos - krikščionių Dievo valios tarpininkai. Religijotyrininkai pastebi, kad prigimtinės religijos atveju bendravimas su dievais įmanomas sodybų pastatuose, vietiniuose alkuose bei šventose giraitėse, grybaujant. Lietuvos tautosakoje žinoma, kad vaikai dar XX a. pirmoje pusėje senosiose šventvietėse žaisdavo, šokdavo, dainuodavo, sakydavo pamokslus, prausdavosi akmenų įdubimuose. Jie bijojo pažeisti senąsias tradicijas, užsitraukti senųjų dievų nemalonę. Reikia pasakyti, kad Raseinių krašto tautosaka tai patvirtina. Su tuo susijęs ir šokinėjimas per griovį ar šiaip pievoje, kalbant: tu man, Dieve, aš tau, Dieve. Reikia pasakyti, kad tokio šokinėjimo tradicija išliko ir XX a. antroje pusėje. Liaudis tikėjo, kad kas dvylikti metai atsidaro dangus ir tą valandą galima prašyti Dievo ko nori. Vienas paprašė pinigų maišiuko - ir maišiukas nukrito. Dievas neretai pasiversdavo seneliu ir vaikščiodavo po žemę. Raseinių parapijos tikintieji, palaikiusieji dominikonus, teigė labai tikintys pomirtiniu gyvenimu, skaistyklos egzistavimu. Girkalnio apsireiškimas taip pat rodo giliai įsirėžusius liaudies atmintyje Marijos vaizdinį ir vietą transcendentiniame lygmenyje bei santykiuose su žmogiškąja egzistencija.

Velniai kenkia, bet velniai ir Dievo įrankis. Vienas žmogus neidavo į bažnyčią, nekalbėdavo poterių. Kartą susisapnavo velnią, kuris sako greitai važiuosis jo atsiimti. Nuo tada pradėjo bijoti velnių. Jei žmogus eina į dangų, angelai stovi prie jo galvos, o jei į pragarą - prie kojų. Tikėta, kad velnias gali pasireikšti įvairiais pavidalais - kaip ponaitis, zuikis, ožys, viesulu. Perkūnas kartais laikomas velniu. Jeigu naktį šviesuliukas pakyla, tai sako, kad Liucipierius nusikaltus velnią išmeta ant žemės. Įsivaizduojama, kad jei kiaulė kokį žmogų sudrasko, tai tas žmogus, kad ir geras, į dangų pateikti negali. Nepaaiškinami reiškiniai - kaip kad arklių nuovargis, lyg temptų kažką itin sunkaus, tam tikrose paslaptingose vietose (gojeliuose, krūmynuose) buvo aiškinami kaip piktųjų dvasių pasireiškimas. Dvasios naktį klajoja būriais daugiausia vos sutemus ir vidurnaktį. Vienas žmogus pamatė rugiuose karvę ir norėjo ją parsivesti, bet karvė pradėjo greitai bėgti pašokdama per aukščiausias tvoras. Vienas žmogus ėjo pro Raseinių kapines 12 valandą. Pro vartus iššoko baltas kamuolys ir pradėjo žmogų vytis. Kitas žmogus tvirtino, kad šalia jo ėjo velnias, eglutę išsirovęs. Vieno ūkininko šeima valgė vakarienę, kai iš kamino iškrito žmogaus galva ir pradėjo šokinėti, žiovauti, akimis mirkčioti. Tai vis gerokai nekrikščioniškos pasaulėžiūros įtakoti vaizdiniai. Vis dėl to, krikščioniška ir nekrikščioniška velnio samprata labai susijusios, persipynusios. Jau kalbėjome apie tai, kad liaudyje prisimenami kai kurių pagoniškų dievų vardai, funkcijos. Gyvai prisimenamos tokios mitologinės būtybės kaip aitvarai. Jų vaizdinys gerokai sukrikščionintas. Manyta, kad aitvaras yra velnio pusbrolis. Velniai pasisamdydavo aitvarų vietoj. Jeigu aitvaro nešersi, jis nustos turtus nešti. Deivės įsivaizduodavo kaip prašmatnias, puošnias, siejo su vaidilutėmis. Katalikę mergaitę išgelbėjo moteriškė, kuri buvo deivė. Gerbiamos buvo visos stichijos: vanduo, ugnis, žemė. Tikėta, kad vanduo turi savo dvasią, kuri gali pareikalauti aukos. Viena moteriškė nuėjusi sus skalbiniais prie jūros pamatė kaip iš jūros išlindo didelis ir platus stulpas vandens ir sušuko žmogaus balsu: o kad man čia būtų nekalta auka. O už- nugaros moteriškė pamatė 14 - os metų mergaitę. Išskleidusi rankas ir šaukdama ji nulėkė tiesiog į vandens stulpą. Norėjo išgelbėti, bet mergaitė puolė į vaitojančią jūrą. Jūra kažką pasakė ir akimirksniu nurimo, o ant jos paviršiaus iššoko kraujo putos ir sudejavo. Tėvukas pasakojo, kad tai vandens dvasia prašiusi daugiau aukų. Ši įvykis pasakojamas kaip tikras atsitikimas. Vienoje upėje maudėsi dvi seserys. Jos pamatė, kad upelio paviršius kraujuotas. Pakilo bangos. Vos spėjo į krantą. Vanduo nustojo šėlti. Iš vandens vidurio išėjo vandens dvasia ir pasiėmė vieną seserį. Kunigas niekuo negalėjo padėti, nes nežinojo, kas ten ją pagavo ir netikėjo, kad esama vandens dvasių. Žmonės sakydavo, kad priėjus vandenį reikia jį peržegnoti, kad piktosios dvasios neprigirdytų. Taigi, matome, kad senojo tikėjimo būtybės buvo demonizuojamos.

Žmogus turi ne tik kūną, bet ir nematomą, tačiau svarbią savo dalį - sielą - dėl to sutaria ir daugiau krikščioniškai angažuoti ir labiau ikikrikščioniškus vaizdinius akceptuojantys. Toks suvokimas pasireiškė įvairiais aspektais. Pav., bendraujant su mirusiaisiais. Jau rašėme apie liaudies tikėjimą, kad žmonės gali turėti nepaprastų (antgamtinių) savybių. Greta tokių nepaprastų žmonių žemėje veikia ir eilinių, paprastų žmonių, peržengusių mirties slenkstį, sielos (kaip vaiduokliai), o taip pat neeilinių, mirties slenkstį peržengusiųjų - kunigaikščių, vadų, žynių - sielos. Liaudis tokius gerbė. Galbūt tokie buvo minimi pasakojime apie prajojimą raitelių būrio, girdimo daugelio kaimo gyventojų. Įsivaizduota, kad mirusiųjų sielos veikia fiziškai, gali pakenkti. Pasakojama apie du vyrus, kurie susiginčijo, kuris nebijos nueiti į kapines ir nuimti nuo kryžius mūką. Vienam bandant nuimti, iš kapo išlindo balta žmogysta, čiupo už sprando ir abu dingo. Su sielomis galimas fizinis kontaktas, paliekantis pėdsakus. (Pakeleivis nuskuta plaukuotą vaiduoklį, gauna iš jo pinigų). Viena mirusi vienuolė prisisapnavo savo viršininkei, kad jos negarbintų, nes ji pragare. Pas vieną ūkininką pradėjo vaitoti. Prisisapnavo baltas žmogus, kuris prašė užpirkti mišias ir atgiedoti rožančių. Ūkininkui taip padarius nebevaitojo. Vienas žmogus sapnavo, kad jo motina atgailauja palinkusioj pušy prie Šiluvos.

Atsižvelgiant į transcendentinių realijų įvairovę lietuvių liaudies pasaulėžiūroje, jų krikščionišką ir nekrikščionišką kilmę, įvairios yra ir santykiavimo su ja priemonės - krikščioniškos, nekrikščioniškos, sinkretinės. Krikščioniškosios lietuvių liaudyje įsitvirtino XVII a. II pusės - XVIII a. I pusės Bažnyčios diegtų praktikų, įvaizdžių, religinių priemonių pagrindu - tai liudija daigelis reiškinių, būdingų liaudies kultūrai: liaudies menui būdingos baroko formos, tuo metu populiarintoms brolijoms būdingi vardai, liaudiški kryžiai, skulptūra, atlaidai, maldingos kelionės, procesijos, paveikslų garbinimas, atitinkamos maldos. Priklausantys Škaplieriaus brolijai turėjo nešioti škaplierius, kalbėti Mažąsias valandas, susilaikyti nuo mėsos trečiadieniais ir šeštadieniais. Dėl to Lietuvoje tas susilaikymas tapo visuotinis. Rožinio brolija prisidėjo prie rožinio paplitimo liaudyje. Tačiau kartu liaudis ir toliau vartojo nekrikščioniškas maldelės į Perkūną, Žemynėlę, Gabiją, Dievaitį Mėnulį ir pan. Liaudies mediciną išmanantys žmonės kaimo bendruomenėje buvo gerbiami, jų buvo privengiama, jų išmanymu šventai tikima. Buvo sekamos pasakos, turinčios maginį poveikį, sakmės, dainuojamos ritualinės dainos ir pan. Kartu formavosi įvairios sinkretinės formos - turinio, žanro, praktikos požiūriu. Dažniausiai sinkretizmas reiškėsi kaip paviršutiniškas pagoniškų praktikų sukrikščioninimas, išstumiant senuosius vardus ir juos pakeičiant krikščioniškais. Reikia pasakyti, kad Raseinių krašte sukrikščioninimas buvo gilus - sakramentalijos buvo priimamos kaip būtini, gelbstintys krikščioniški simboliai. Pav. švęstas vanduo, kuriuo kunigas apšlakstydavo, apsaugodamas nuo velnio žabangų. Merginos norėjusios išmokti raganauti turėjo neiti į bažnyčią, išpažinties, nekalbėti poterių. Raganavimui naudojamos burtų knygos. Pradėjus skęsti išgelbėjo maldelė "Jėzau, Marija, gelbėk". Artėjant audrai kalbami penki poteriai į šv. Barborą. Apsaugai naudojama šv. žvakė arba pasmilko verba. Škaplieriais žegnoja pro langus debesis ir laukus. Einant maudytis reikia sukalbėti "Sveika Marija", kad piktosios dvasios neprigirdytų. Norint sviestą greitai sumušti, reikia sukalbėti tris sveika Marija arba sidabrinį rublį įmesti į grietinę. Kad aitvaras javų nenešiotų, reikia ant javų krūvos padėti škaplierių. Norint aitvarą pagauti, reikia grabnyčią pastatyti - ryte rasi aitvarą prie grabnyčios besėdintį. Tada su šermukšnine lazda išpilti kailį ir paleisti. Žvakė atstoja 10 žmonių maldų. Norėdamas išmokti medžioti vienas žmogus pasiėmė kunigo duotą komuniją, atėjo su ja pas medžiotoją. Tas liepė šauti į komuniją - žmogus pamatė ant kelmo stovinti kryžių ir bėgant kraują. Devyndrekis - tai toks vaistas, kuris, sumaišius su grabnyčia, dedamas karvei ant ragų, kad neapkerėtų. Nuo visokių ligų galima pasigydyti akmenėliais iš Čenstakavos, Kryžiaus medžiu iš Jeruzolimo ir su žvakėmis iš Žemaičių Kalvarijos. Škaplieriai padeda prieš užkerėjimą. Užpirkus prie šv. Roko ligonių patrono mišias, pagysi. Sunkiai sergant reikia nuvažiuoti į Šidlavą, Žemaitišką Kalvariją, Čenstakavą ir Jerzuzolimą. Nuo piktosios dvasios galima apsisaugoti šlakstant šventintu vandeniu, mojuojant rožančiumi ir škaplieriais bei apsibrėžiant apie save šermukšnine lazda ratą. Statant namą į rentinį dedamas pašventinto vaško gabaliukas. Gyvulius rūko su švęstomis žolėmis, su verba ir su devyndrekiu. Ir šiais laikais meldžiasi katalikai miške - ten jiems gera, ten ramybę atranda (pav. Antanas Makaras iš Anžilių kaimas). Malda katalikui turėjo būti susijusi su regimais šventaisiais atvaizdais - pav. Šventojo Jokūbo paveikslu ("Apie švento Jokūbo abrozą") ar tiesiog reikėjo įsivaizduoti juos. Įdomu, kad dominikonų palikimo reikalavę ir su Kauno arkivyskupijos kurija konfrontavę Raseinių parapijiečiai, akcentavo savo susietumą su šv. Domininku, kurį laikė savo "vadu". Tikėta skaistyklos egzistavimu ir būtinybe melstis, kad palengvinti ten kenčiančių sielų kančias. Švč. M. Marija taip pat buvo labai giliai įsirėžusi į Raseinių krašto žmonių atmintį - tai liudytų Girkalnio įvykiai, po kurių, natūraliai nepaaiškinamus įvykius matę indiferentiškai nusiteikę Girkalnio gyventojai tapo uoliais katalikais. Vadinasi, Marijos vaizdinys jų sąmonėje buvo labai stiprus. Žemaičių tikėjimas apskritai buvo labai formalistinis. Žmonės manė, kad kuo daugiau poterių sukalbėsi, tuo Dievas labiau padės. Škaplieriai būtini. Rožančius - esminis kataliko ženklas. Tai buvo ir maginė išsigelbėjimo ir apsigynimo nuo piktosios dvasios priemonė: kai velniui parduodi sielą, reikia užpirkti devynerias mišias ir kasdieną atkalbėti devynerius rožančius per devynias dienas ir velnias prie tavo sielos jau neprieis. Pamačius aitvarą reikia turėti rožančių ir škaplierių ir sukryžiuoti ant jo kelio tariant: aš tave surišiu. Jei suspėsi tai pabers pinigus, o jei nespėsi tai apleis utėlėmis. Apsisaugoti nuo piktųjų dvasių galima šlakstant švęstu vandeniu, mojuojant rožančiumi ir škaplieriais. Buvo jaučiama kryžiaus baimė, tačiau ir galia kryžiaus - ar atvaizdo, ar persižegnojimo. Vieno ūkininko piemuo vakare neperžegnojo ugnies. Vidurnaktį pamatė didžiulius ąžuolus ir kitus medžius išrautus, suverstus ant piemens ugniavietės ir degančius, nors buvo žali. Norint, kad aitvarai javų nenešiotų, o pasėtų kirminai nekapotų, reikia į grūdų aruodą įkišti šv. paveiksliuką. Kilus gaisrui būdavo paimama šv. Agotos duona ir kalbant tris Sveika Marija einama ratu aplink gaisrą, o tada einama į kurią nors pusę, kur nėra trobų - tikima kad ugnis į tą pusę nueinanti. Statydami trobas, po pamatu pakąsdavo šermukšnio lazdelę, kad velniai nelandžiotų, o pirmoj kerčioj įdėdavo vaškinį kryželį. Patariama nedėti į namų sienas drebulių, šermukšnių, nes tada vaidinsis.

4. Tautinės ir socialinės tendencijos raiška

Tautiškumas pagrįstas jausmais. Tai emocinis - mentalinis kompleksas, vienas iš daugelio, kurie ir formuoja žmogų kaip tokį. Galima kalbėti apie dominuojančius, prispaustus ir išstumtus jausmus, kurių įtakoje ir formuojasi tautiniai stereotipai, tautinės mentalinės - emocinės reakcijos, kurias galima paveikti taip pat mentaliniais - emociniais būdais. Tam tikri simboliai, ženklai, vaizdai, garsai, kvapai ir t.t. pažadina atitinkamas reakcijas, vaizdinius, jausmus, paveikia per sapnus, vizijas. Kai kurie iš jų gali pažadinti į pasąmonę nusileidusį senuoju tikėjimu ir senąja tautine tapatybe grindžiamą pasaulėžiūros klodą, galintį amalgamuoti su naujųjų laikų ideologinėmis, pasaulėžiūrinėmis sistemomis ir taip padėti pagrindą naujai tautinei tapatybei. Lietuvių tapatybės gilieji klodai nematomi kaip neregimoji piliakalnių pusė su jos gyventojais, šimtmečiais laukiančiais išvadavimo. Laisva nepriklausoma tautinė tapatybė liko giliai praeityje: jau XIX a. pirmoje pusėje S. Stanevičius nebetikėjo mitų išlikimo galimybe, nes anot jo lietuvių liaudies neprisimena, kad prieš 400 metų buvo laisva tauta. Nepriklausomoje Lietuvoje lietuvių tautiškumas intensyviai žadintas ir globotas. Visos politinės ideologinės grupės pasisakė už savarankiškos tautiškai stiprios, konkurentabilios Europoje kultūros kūrimą, krašto spartų civilizavimą. Siekta kuo platesnio kultūros, mokslo pasiekimų paskleidimo masėms - "kultūros ekspansijos" į kaimą. Tai be abejo buvo palankiai sutinkama ir masėse. Plečiant suaugusiųjų švietimą tikėtasi, kad liaudies universitetų, bibliotekų tinklas prisidės prie neraštingumo likvidavimo, padės liaudžiai tapti sąmoningais lietuviais, savo šalies patriotais. Visuomenė, o gal net tiksliau galima būtų pasakyti - kaimo žmonės - norėjo modernizacijos. Tauta buvo nusiteikusi patriotiškai, iš esmės pasitikinti savo jėgomis, be galo trokštanti gyventi: demonstruotas pasiryžimas imti likimą į savo rankas, džiaugtasi tautos sugebėjimu konsoliduotis, pergale Europos krepšinio čempionate 1939 m., atgautu Vilniumi. 1939 - 1940 m. buvo didelių statybų ir dar didesnių planų metai. Neatsitiktinai pristatydami 1939 - ųjų metų pasiekimus apžvalgininkai konstatavo nemenką šalies pažangą. Pasitikėta tautos gyvybingumu, sugebėjimu pasipriešinti svetimoms kultūrinėms įtakoms.

Tai iš dalies patvirtina ir Raseinių krašto tautosaka. Pašaltuonio kaimo gyventojas Pranas Laurynas pradinėje mokykloje išmoko eiliuotą kūrinį "Prabudęs vaidila" ir jo nebepamiršo - akivaizdu, kad ji sužadino sielos gelmių tam tikras stygas. Vienoje dainoje dainuojama apie nepriklausomybės kovas, o minima Dunojaus upė, kur daug brolių pražuvo. Raseiniškiai eidavo į Kalnujų bažnyčią "valandų" giedoti, kur jau XIX a. buvo įvesti lietuviški giedojimai. Beje, Kalnujų parapijos komitetas 1918 m. gruodžio 4 d. pareiškė padėką Lietuvos valstybės tarybai už nuveiktus darbus. Surinkta tautosaka liudija Raseinių krašto gyventojus išsaugojus kai kuriuos istorinės savimonės fragmentus. Išlikęs pasakojimas apie karaliaus numylėtinį Danielių, kuris 500 metų išgyveno girioje, o paskui buvo palaidotas Palemono bažnyčioje. Betygalos kraštotyrininkė M. Navakauskienė patvirtina liaudyje Vytauto vardą esant žinomą. A. Vaznienė prisimena kalbas jos gimtajame Pakalniškių kaime apie apylinkėse vykusias kovas su kryžiuočiais. M. Davainio surinktuose pasakojimuose minimas Palmono vardas ("Mėnesis dangaus ir jauno znokai nuo Palmono gadynės") leidžia kalbėti apie aliuzijas į Palemono tradiciją. Pasakojama, kad Palmonas atėjęs į Lietuvą su 500 girininkų, bajorų. Įdomūs ir nelaukti Kijevo paminėjimai liaudies pasakojimuose. Pasakojime "Sietynas" kalbama, kad labai seniai, kur šiandien Kijevo miestas, ten septyni vyrai nutarė kartu gyventi ir pradėjo Kijeve didelę bažnyčią statyti. Žmonės iš viso Žemaičių krašto plūdo į tą statybą. Šešis metus statė, o bažnyčia į žemę sulindo. Pasakojime "Klukis kareivis" kalbama, kad senais laikais Kijeve karalius buvo. Tai verčia prisiminti XIX a. vid. M. Lebedkino gyventojų surašymą: Kijevo gubernijoje rasti stačiatikių tikėjimo gyventojai, laikę save žemaičiais. Minimi daugiau su senojo tikėjimo kultu siejami Vaidelaitis (prieš 400 metų norėjęs medžioti) ir Kuraitis - vyresnysis senovės lietuvių kuningas. Kraštotyrininkė M. Navakauskienė patvirtina, kad žmonės naudojo žodį "krivis". Minimi žyniai, aukurai, šventyklos, vaidilutės. J. Tautkienė prisimena iš tėvų ir senelių girdėjusi apie vaidilutes, aukurus ir pan. Pasakojime "Bakužis ir Vincentas" minima, kad senovės laikais vienas žmogus atkeliavęs nuo Dunojaus į Žemaičius.

Būta lenkų svetimumo pajautos. Tai ryšku patarlėse: "Ko spardais, lyg lenkas mozūrą bešokdams"; "Tupi lenkas ant kalniuko žiba akys kaip velniuko"; "Mandras, kad lenkiškai moka šnapsėt". Jau naujųjų laikų priešpriešos su Lenkija įkvėpta daina: "Guli kareivėlis, guli ulbinėlis ateina trys seselės palei Dunojėlį ... Į karužę josiu su lenkais kovosiu, nebijok žirgeli nedrebėk kardeli, krinka lenki kaip lapeliai po mūsų kojelėm". Tačiau būta ir tapatinimosi su lenkais ar bent palankumo jiems. Vienoje dainoje esam tokios strofos: "Vaikščiojo panelė pamariais [...]. Atjojo lenkų karalaitis vilioti jai". Kitoje dainoje "Pana Vanda": "Buvo Vanda, pana karalaitė. [...]. Dievas davė Vandai protą ir veido skaistumą ir veido skaistumą". Jau minėta, kad Čenstakavos Dievo Motina laikyta ir Lietuvos globėja. Čenstakavą lietuvių valstiečiai žinojo, gydėsi akmenėliais iš ten. Plačiai liaudyje buvo paplitę šokiai lenkiškais pavadinimais: "mazūra polka" (Šienlaukis), "Jadvygos polka" (Jukainiai), "Hariečnikas" (Kalnujai), "Vengerka, Mazerpolka" (Paserbentis), "Jadvyga" (Bliūdžiai), "Krakoviakas" (Alėjai), "Kochanuška" (Gruzdiškiai). Lenkų veikėjų duomenimis Raseinių mieste iš 5270 gyventojų lenkų buvo 738 (14 %), Raseinių valsčiuje iš 7800 - 500 (6, 4 %), Girkalnio valsčiuje iš 8641- 322 lenkai (3, 6 %).

Tautosakoje ryškūs pavergtos, įbaudžiavintos tautos dvasiniai bruožai, poreikiai, norai, viltys, godos. Tačiau anot J. Jurginio, "laisvo žmogus dvasia buvo išsaugota": "visa dainų pasaulio žmogaus buitis nušviečiama šventiška, tarsi iš lūkesčių šalies atsklidusia šviesa". Liaudies kultūra buvo kuriama XVII - XVIII a. baudžiaviniame ar činšiniame gatviniame kaime. XVII - XVIII - ta liaudies dainų klestėjimo laikotarpis. Liaudies kūrybinė energija prasiveržė plačiu lyrikos srautu: privilegijuotiesiems monopolizavus viešuosius krašto ir visuomenės reikalus, liaudies žmogus atsigręžė daugiau į asmeninio gyvenimo problematiką. Nyko laisvojo kario pasaulėjauta. Tautosakoje ryškiai perteikiami baudžiavos sunkumai ir žiaurumai. Ponai baudžiauninkams neleisdavo dainuoti. Kai vienas prižiūrėtojas leido, tai ponas liepęs tą prižiūrėtoją tąsyti po laukus ir tas miręs. Vieno pono kieme kiekvieną naktį vaikščiodavo septyni baltai apsitaisę žmonės. Ir ponui jie pasirodė, parodydami savo žaizdotus kūnus, liežuvius, kurių galai nupjaustyti. Vienas baudžiauninkas jam paaiškinęs, kad žiaurus ponas liepęs septynis savo baudžiauninkus nukankinti. Tačiau baudžiauninkai ne tik pasyviai kentėjo, bet ir gynė savo savigarbą ar net kovojo. Jie jautė savo vertę. Vienas raganius buvo labai gudrus. Jis buvo baudžiauninkas ir daugiausia kenkė ponams. Kai pradėjo senti, savo gizelį išmokino visko, ko pats mokėjo. Jam pasakė: tu mane sukapok į gabalėlius ir užkask, o kai praeis devyni metais atkask, nes jau būsiu gyvas ir abu gyvensim amžinai. Gizelį privertė parodyti raganiaus kapą anksčiau ir jis atkasė kapą kai buvo praėję tik 8 metai. Raganius buvo gyvas, bet įkvėpęs oro mirė. Visi suprato, kad tai nepaprastas žmogus. Baudžiauninkai sudėjo aukas mišioms ir raganių gražiai palaidojo. Pasakojime "Baisus ponas" baudžiauninkai norėdami atsikratyti žiauraus pono, išpirko 12 mišių, kad jų ponas numirtų. Rado poną negyvą, bet apsireiškęs jiems jis įsakė, kad kas naktį prie grabo padėtų po avį ir gorčių šnapso, o jei negaus, pagrasino juos išsmaugti. Neatsitiktinai dar ir XX a. pradžioje baimintasi baudžiavos atkūrimo.

Nepaisant stiprios katalikiškos indoktrinacijos Raseinių krašte kai kur buvo gana stiprios kairiosios nuotaikos. Pav. Lenkelių kaime žmones buvo daugiau kairuoliškai nusiteikę, šalti Bažnyčios atžvilgiu, daugiau besirūpinantys savo materialiais poreikiais. Nors kita vertus tautosakoje būta ir socialiai nuolankaus elgesio pavyzdžių. Vienoje dainoje dainuojama: "Kunigai, muniškos ir prasčiokėliai yra šventi stonai". Tačiau dažnesnis neigiamas nusistatymas bajorų atžvilgiu: "Tuop bajoras ant bakūžės, žiba akys kaip rupūžės". Vis dėl to, blankiai savo istorinę praeitį atsimenančios liaudies mąstyseną labiausiai lėmė jų artimiausi socialiniai materialiniai poreikiai. Tai ryšku ir neramumų Raseinių parapijoje 1941 m. istorijoje. Už dominikonus pasisakiusių ir neramumus kėlusių aktyvistų tarpe miesto darbininkai, net bedarbiai. Raseinių parapijos administratoriui kun. Durasevičiui pradėjus skaityti pareiškimą, pasigirdo šūksniai "Šalin, čerką gavai buržujus, ant bačkos, agitatorius...". Naujojo, vadinamojo liaudies komiteto pareiškime apibūdinant buvusį kleboną kun. Durasevičių galima įžvelgti komunistų keršto antikomunistiškai nusiteikusiam kun. Durasevičiui atšvaitų (kun. Durasevičius esą persekiojo nepalankius mokinius, įskųsdavo buvusiai žvalgybai, mokiniai buvo tardomi, šalinami iš mokyklos, areštuojami). Tas naujasis bažnytinis komitetas esą 1941 m. kovo 12 d. buvo išrinktas su kompartijos leidimu. Naujasis administratorius salezietis kun. Endriuškevičius tiesiai rašė, kad tėvai dominikonai "per delegacijas ieškojo bolševikų valdžios užtarimo". Jo teigimu svarbiausias dominikonų šalininkų aktyvistų vadas Vacys Filipavičius (jo brolis ar pusbrolis kompartijos sekretorius) grasino vienam dominikonų priešininkui, kad su juo bus susidorota, kaip buvo susidorota su jo sūnumi - išvežtas į Rusiją. V. Filipavičius ir kitas aktyvistas Kauneckas esą nieko bendra su bažnyčia anksčiau neturėjo. 1941 m. kovo 25 d. anonimas rašė arkivyskupui, kad esą gavęs informaciją iš Raseinių apskrities kompartijos būstinės, kad jei Bažnyčios vadovybė nenuramins parapijiečių ir jų norų nepatenkins, saugumui bus pavesta įsikišti į bažnyčios reikalą. 1941 m. birželio 7 d. raseiniškių pareiškime vėlgi grasinama, kad jei Rutkauskas nebus paliktas klebonu, reikalas bus perduotas vykdomajam komitetui. 1941 m. lapkričio mėn. agitacija prieš "juoduosius" pasiekė kulminaciją: tuoj po primarijos "bolševikuojantis laisvamanis" Gabšys įėjo į zakristiją su būreliu vyrų. Tuo tarpu t. Rutkauskas OP savo pasiaiškinime arkivyskupui teigė, kad be pagrindo juos remiantys šmeižiami esą komunistai - jie "patys doriausi katalikai ir rimčiausi parapijos sūnus".

Sunku vienareikšmiškai įvertinti visų byloje minimų faktų, susijusių su dominikonų santykius su sovietų valdžia patikimumą, tačiau vis dėl to jų visuma leistų teigti, kad jauniesiems dominikonams kairuoliškos tendencijos buvo nesvetimos. Dominikonai labai vykusiai taikė konservatizmo ir radikalizmo simbiozės taktiką. Jų ideologija ir teologija buvo moderni, tačiau palikta senoji liturgija, propaguotos senosios pamaldumo praktikos, palaikytas tretininkų veikimas (tretininkės buvo itin reikšminga atrama), rožančiaus kalbėjimas. Taigi, jų teologija moderni, nesvetimas jiems turėjo būti ir ekumenizmas (žinant, kad vienuolyne gyveno moderniausias katalikų visuomenės jėgas palaikęs Šv. Sosto vizitatorius t. Pelletier). Palaikytas aktyvus Bažnyčios socialinis veikimas (jaunieji dominikonai išsilavinimą gavo Prancūzijoje, kur jau stiprėjo "Nouvelle Teologie"). Tokioje jaunųjų lietuvių dominikonų teologijos sampratoje galima įžvelgti darbo teologijos atspindžių. Atrodo, dominikonai sąmoningai norėjo remtis darbininkiškais, socialiai vargingiausiais sluoksniais, matydami tame sugrįžimą prie ankstyvosios, autentiškos krikščionybės. Tėvai dominikonai, vadovaujantys darbininkų - tikrųjų krikščionių - sąjūdžiui, laikytinam autentišku krikščionybės pasireiškimu - vedė Raseinių parapiją į Kristaus karalystę. Vienoje stovykloje atsidūrė kairuoliškai, laisvamaniškai nusiteikę, tačiau prisišlieję prie socialiai radikalios Bažnyčios darbininkų veikėjai, sutinkantys, kad Dievas yra ir veikia per juos, labiausiai nuskriaustus, šiai vargšų Bažnyčiai vadovaujantys dominikonai ir tradiciškai Dievą suvokiančios tretininkės, kurios dominikonuose matė tyriausius Bažnyčios sūnus, didžiausius Bažnyčios gelbėtojus nuo moralinio pasauliečių kunigų atstovaujamo nuosmūkio. Taigi, parapijinis patriotizmas, konservatyvi liturgija ir pamaldumo praktikos, moralinis rigorizmas ir socialinis radikalizmas - štai kas charakterizavo dominikonų ideologiją ir veikimą XX a. 4 - 5 dešimtmečiuose. Atrodo įtikėtina, kad jie turėjo sovietų valdžios palaikymą. Jų palaikomas naujasis parapijos komitetas buvo sudarytas iš asmenų, kurie iki tol buvo gana kairuoliškai, laisvamaniškai nusiteikę ar net tiesiog priešiški Bažnyčiai.

Socialinius liaudies poreikius daugiau eksponuojančių jėgų įtakai nustatyti daug duomenų duoda rinkimų rezultatų analizė. 1924 m. savivaldybių rinkimuose Raseinių mieste socialdemokratai gavo 3 vietas iš 17, Raseinių valsčiuje įvairūs kairiųjų sąrašai gavo 9 iš 26, Girkalnio valsčiuje - 17 iš 28. Rinkimuose į pirmąjį seimą (1922 m.) Raseinių valsčiuje įvairūs lietuvių kairiųjų sąrašai gavo 1211 iš 3484 (34, 75 %), Raseinių mieste - 825 iš 2710 (30, 44 %), Girkalnio valsčiuje - 841 iš 2053 (41 %) balsų. Rinkimuose į antrąjį seimą (1923 m.) Raseinių valsčiuje lietuvių kairiųjų sąrašai gavo 979 iš 3304 (39, 6 %), Raseinių mieste - 830 iš 2997 (27, 6 %), Girkalnio valsčiuje - 950 iš 2283 (41, 6 %). Rinkimuose į trečiąjį seimą (1926 m.) Raseinių valsčiuje lietuvių kairiųjų sąrašai gavo - 1272, Raseinių mieste - 1013, Girkalnio valsčiuje - 1270 balsų.

Išvados

Raseinių kraštas - darbe jis apibrėžiamas tarpukaryje egzistavusių Raseinių ir Girkalnio valsčių ribomis - buvo veikiamas pačių įvairiausių įtakų - religinių, etninių, ideologinių, socialinių. Raseinių krašte būta labai stiprių ikikrikščioniškojo kulto centrų, o taip pat krikščioniškosios indoktrinacijos centrų. Kaip ir visose Lietuvoje bei Žemaitijoje klostėsi feodalinė žemėvalda - būta dvarų, įbaudžiavinimo. Katalikybės bei unijos su Lenkija pagrindu klostėsi bajoriškoji bei miestietiškoji kultūros, įgavusios lenkiškas formas. Taigi, būta stipraus lenkiškumo veiksnio, miestietiškos kultūros veiksnio, vienuoliškos kultūros veiksnio, klostėsi įbaudžavintos liaudies kultūra. Tačiau kartu esant labai dideliam laisvųjų gyventojų skaičiui, būta gerų galimybių tautiniam atgimimui. Be to pradėjo reikštis naujaisiais laikais nauji moderniosios epochos nekrikščioniškosios ideologijos. Taip pat XX a. pirmoje pusėje svarbiais veiksniais tapo lietuviškos ideologinės grupės, jų spauda ir kitos masinės informacijos priemonės bei apskritai moderniosios visuomenės ir valstybės institucijos. Jos taip pat veikė liaudies pasaulėžiūrą. Taigi, Raseinių krašte veikė įvairūs religiniai - ideologiniai - etniniai - socialiniai sluoksniai - grupės: miestas ir kaimas, lenkai ir lietuviai, ponai ir liaudis, miestiečiai su inteligentija, pasaulietinė katalikybė ir vienuolinė katalikybė. Vadinasi, Raseinių krašto liaudies pasaulėžiūra galima analizuoti įvairiais skerspjūviais. Be to, labai svarbu, daugiau kaip šimtmetį nuo M. Davainio-Silvestravičiaus trūkę tautosakos tyrimai, leidžia pasekti Raseinių krato liaudies pasaulėžiūros kaitą.

Galima teigti, kad aukščiau minėtų veiksnių įtakoje susiformavo ir XIX a. pab. - XX a. pirmoje pusėje funkcionavo specifinis Raseinių kraštui pasaulėžiūrinis lydinys, kurį galima laikyti sinkretine liaudies religija, liaudies krikščionybe. Jai būdingas ryškiai išreikštas katalikiškas svarbiausių santykiavimo su transcendencija formų pobūdis, stiprioje ikikrikščioniškos (archainės, mitinės, holistinės) pasaulėžiūros įtakoje išliekant kosmologijos, erdvės, laiko sampratai. Gana gausios liaudies atmintyje išlikusios lietuvių tautos senosios praeities nuotrupos, mitologinės, senojo tikėjimo kulto, doktrinos elementai, nustumti į pasąmonę, tapo naujosios etnolingvistiniu pagrindu besiformuojančios lietuvių tautinės tapatybės pagrindu. Socialinis priešiškumas tarp daugiausia lietuviškai kalbančios valstietijos ir lenkiškai kalbančių žemvaldžių tik palengvino tautinio tapatumo nauju pagrindu klostymąsi.

Šaltinių ir literatūros sąrašas

Šaltiniai

2011 m. Raseinių rajone apklaustieji asmenys 

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštynas

Mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyrius (MAB RS), f. 199 (Valstiečių liaudininkų sąjungos fondas).

Mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyrius (MAB RS), f. 178 (Vilniaus vadavimo sąjungos fondas).

Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas (KAKA), byla Nr. 304 (Raseinių bažnyčios nesusipratimų 1941 m. byla)

Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas (KAKA), byla Nr. 300, 301 (Girkalnio įvykiai 1943 m.)

Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA), f. 566 (Katalikų veikimo centro fondas).

Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA), f. 565 (Vilniaus vadavimo sąjungos fondas)

Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA), f. 554 (Lietuvių tautininkų sąjungos fondas).

Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA), f. 1329 (Jaunųjų ūkininkų ratelių fondas).

Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA), f. . 954 (Jaunalietuvių fondas)

Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA), f. . 379 (Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių departamento fondas)

Vilniaus universiteto rankraščių skyrius (VU RS), f. 213 (Vilniaus universiteto kraštotyrinių ekspedicijų medžiaga).

Vilniaus universiteto rankraščių skyrius (VU RS), f. 193 (P. Dundulienės fondas).

Lietuvos valstybės istorijos archyvas (LVIA), f. 1671 (Kauno arkivyskupijos kurijos fondas)

Lietuvos istorijos instituto rankraščių skyrius (LII RS).

Baltu mitologijos ir religijos šaltiniai, t. 3, 4.

Buračas Balys. Lietuvos kaimo papročiai. Vilnius: Mintis, 1993.

Buračas B. Pasakojimai ir padavimai. Vilnius: Mintis, 1996.

Končius Ignas. Žemaičio šnekos. Vilnius: Vaga, 1996.

Lietuvos gyventojai. Pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotino gyventojų surašymo duomenys.

Lietuvos statistikos metraštis. 1924 - 1926 m. Kaunas: Valstybės spaustuvė, 1927.

Lietuvių tautosaka. Vilnius: Mintis, t. 4: pasakos, sakmės, pasakojimai, oracijos, 1967.

Martinaitis Marcelijus. Mes gyvenome: biografiniai užrašai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

Pasakos, sakmės, oracijos. Surinko Mečislovas Davainis-Sivestraitis. Vilnius: Vaga, 1973.

Raseinių krašto savivalda 1918 - 2008 m. straipsnių ir dokumentų rinkinys, skiriamas Raseinių krašto savivaldos sukakčiai. Vilnius: Atkala, 2008.

Literatūra

Abromaitis Audrius. Priešo įvaizdžio įsitvirtinimas: Lenkijos suvokimas Lietuvoje 1919 - 1920 metais // Istorija, 2002, Nr. 53, p. 59 - 63.

Alekna Viktoras. Raseinių periodinė spauda 1919 - 1940 metais // Aitvarai, 1994, t. 4, p. 74 - 83.

Ališauskas V. (sud.). Krikščionybės Lietuvoje istorija. Vilnius: Aidai, 2006.

Beresnevičius Gintaras. Pagonybė // Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kultūra: tyrinėjimai ir vaizdai, Vilnius: Aidai, 2001, p. 441- 453.

Beresnevičius Gintaras, Čaplinskas Tomas. Raganos // Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kultūra: tyrinėjimai ir vaizdai, Vilnius: Aidai, 2001, p. 557 - 573.

Brigys Jonas. Per Raseinių kraštą. Raseiniai: UAB: "Žiburys", 2003.

Brigys Jonas. Raseinių krašto istorija nuo seniausių laikų // Raseinių kraštas. Kaunas: Naujasis lankas, 2008, p. 55 - 98.

Brigys Jonas. Raseinių krašto dvarai // Raseinių kraštas. Kaunas: Naujasis lankas, 2008, p. 105 - 124.

Brizgys Jonas. Simonas Stanevičius ir Raseinių istoriografija // Aitvarai, Kaunas: Kitos spalvos, 2001, p. 48 - 55.

Buchowski Krzysztof. Litwomani i polonizatorzy: Mity, wzajemne postrzeganie i stereotipy w stosunkach polsko - litewskich w pierwszej polowie XX wieku, Bialystok: Wydawnictwo Uniwersytetu w Blalymstoku, 2006.

Būgienė Lina. Nuo tada netikiu į baidymus: pasaulėžiūrų lūžių atspindžiai sakmėse // Tautosakos darbai, 2003, Nr. 25, p. 109 - 118.

Būgienė Lina. Rytų Lietuvos kultūrinė tradicija: keli užkalbėtojo paveikslo bruožai // Tautosakos darbai, 2010, Nr. XL, p. 66 -78.

Būgienė Lina. Sakmių tradicija ir individualus pasakotojo repertuaras // Tautosakos darbai, 2005, Nr. 29, p. 58 - 65.

Bufienė Giedrė. Patarlių pasaulėvaizdžio bruožai // Tautosakos darbai, 2000, Nr. 19, p. 173 - 178.

Daugirdaitė Vilma. Foklorinės patirties apraiškos gyvenimo pasakojimuose // Tautosakos darbai, 2006, t. 32, p. 214 - 224.

Daugirdaitė Vilma. Žvilgsnis į liaudies dainininką kaip lietuvių fokloristikos objektą // Tautosakos darbai, 2005, Nr. 29, p. . 43 - 56.

Dundulienė Pranė. Lietuvių liaudies kosmologija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008.

Dundulienė Pranė. Ugnis lietuvių pasaulėjautoje, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006.

Grinius Jonas. Lietuvių kryžiai ir koplytėlės. Roma, 1970.

Goštautas Jonas. Ponas Teisėjaitis arba pasakojimas apie Lietuvą ir Žemaitiją. Vilnius: Vaga, 1967.

Grigas Romualdas. Senieji lietuviai ir krikščionybė: tapatybių konfrontacija // Liaudies kultūra, 2007, Nr. 6, p. 7 - 15.

Jučas Mečislovas. Dvasinė žmonių globa ir kova dėl religijos Lietuvoje XVII - XVIII a. // Naujasis židinys - aidai, 2004, Nr. 4, p. 188 - 191.

Jurginis Juozas., Lukšaitė Ingė. Lietuvos kultūros istorijos bruožai, Vilnius: Mokslas, 1981.

Ivanauskaitė Vita. Folklorinės tradicijos kaitos ypatumai // Tautosakos darbai, 2003, Nr. 25, p. 13 - 28. .

Ivanauskaitė Vita. Foklorinės liaudiškojo pamaldumo raiškos: dzūkiškojo tikėjimo patirtys folkloristų akiratyje // Tautosakos darbai, T. 36, 2008, p. 124 - 141.

Yla Stasys. Šiluva Žemaičių istorijoje, 2007.

Kantautienė Lina. Raseinių krašto piliakalniai // Raseinių kraštas. Kaunas: Naujasis lankas, 2008, p. 41 - 50.

Kerbelytė Bronislava. Folkloro duomenys - senosios raštijos žinių vertinimo priemonė // Tautosakos darbai, 2009, Nr. 37, p. 13 - 30.

Kerbelytė Bronislava. Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011.

Kerbelytė Bronislava. Mečislovas Davainis-Silvestraitis - pasakų ir sakmių užrašinėtojas // Aitvarai, Kauna, Naujas Lankas, 1999, t. 10, p. 127 - 128.

Kerbelytė Bronislava. Mečislovas Davainis - Sivestraitis tautosakininkas // Pasakos, sakmės, oracijos. Surinko Mečislovas Davainis - Sivestraitis. Vilnius: Vaga, 1973, p. 5 -39.

Kerbelytė Bronislava. Žemaičių pasakos XIX a. ir XX a. pradžioje // Tautosakos darbai, Nr. 34, 2007, p. 54 - 66.

Korzonaitė Edita. Sakmių, tikėjimų ir papročių sąveikos // Tautosakos darbai, 2000, Nr. 26, p. 84 - 94.

Korzonaitė Edita. Žmogaus ir numirėlio bendravimas: išmonės ir realybės santykis folklore // Tautosakos darbai, 2003, Nr. 25, p. 167 - 176.

Krzywicki Ludwik. Žemaitijoje // Aitvarai, t. 13 - 14, p. 182 - 252.

Kulakauskienė Dovilė. Lietuvių agrarinė magija: XIX a. pabaiga - XX a. pradžia // Darbai ir dienos, 1999, Nr. 11, p. 95 - 118.

Kviklys Bronius. Lietuvos Bažnyčios. Chicago: Amerikos Lietuvių bibliotekos leidykla, 1983, t. 3: Kauno arkivyskupija.

Laurinkienė Nijolė. Mito specifika ir jo ryšys su tautosakos rūšimis bei žanrais // Tautosakos darbai, 2000, Nr. 20.

Liugaitė Modesta. Liaudies dainininko pasaulis: Petro Zalansko pasaulėjauta ir aplinka // Tautosakos darbai, 1999, Nr. 17, p. 83.

Merkys Vytautas. Knygnešių laikai: 1864 - 1904. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1994.

Mockus Alfonsas. Raseinių žemė: gimtinės geografija, 1997.

Mardosa Jonas. Ikikrikščioniškosios kultūros interpretacijos Lietuvos etnologijoje // Lietuvos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos, 2001, Nr. 10, p. 119 - 142.

Mardosa Jonas. Kai kurie liaudies religijos ir liaudiškojo religingumo klausimai (metodologiniai pasvarstymai) // Mardosa J. Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos: liaudiškojo pamaldumo raiška XX a. antroje pusėje - XXI a. pradžioje, p. 44 - 62.

Morkūnaitė - Lazauskienė Aistė. Lietuvos Respublikos savivaldybių raida 1918 - 1920 m.: mokslo monografija. Všį Šiaulių universiteto leidykla, 2007.

Mulevičius Leonas. Kaimas ir dvaras Lietuvoje XIX amžiuje. Vilnius: LII leidykla, 2003.

Navakauskienė Marijona Birutė. Betygalos žemė: istorinė - dokumentinė apybraiža. Vilnius: Alka, 2001.

Petkus Viktoras. Dominikonai Lietuvos kultūroje. Vilnius, 2004.

Petkus Viktoras. Raseinių dominikonams 250 metų // Aitvarai, t. 4, p. 49 - 63.

Pocius Antanas. Raseiniai S. Stanevičius laikais // Aitvarai, t. 4, p. 4 - 17.

Praspaliauskienė Rima. Elgetos ir visuomenė XVIII a. pabaigoje - XIX a. pirmoje puseje // Lietuvos istorijos metrastis. 1996 metai. Vilnius, 1997, p. 54 - 78.

Račėnaitė Radvilė. To dvaro ponas prie budavonininku priklausęs: laisvųjų mūrininkų vaizdinys sakytinėje tautosakoje ir amžininkų raštuose (XIX a. pradžia - XX a. pirmoji puse) // Laisvoji mūrininkija pasaulye ir Lietuvoje: idėjos, istorija, asmenybės. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2012, p. 225 - 236.

Račėnaitė Radvilė. Žmogaus likimo ir mirties samprata lietuvių folklore. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011.

Raguotienė Genovaitė. Spaudą atgavus: knyga ir skaitytojas 1904 - 1918 Lietuvoje. Vilnius: STL, 1996.

Razauskas Dainius. Maginė pasaulėžiūra // Liaudies kultūra, 2006, p.

Repšienė Rita. Magiškumo sugestija: laumė - ragana - burtininkė /// Tautosakos darbai, 2002, Nr. 23, p. 155 - 164.

Repšienė Rita. Lietuvių etiologinės sakmės: dviejų kultūrų dermė // Liaudies kultūra, 2002, Nr. 1.

Savukynas Virginijus. Apie lietuvių religinį ir kalbinį tapatumą (XIX a. pabaiga - XX a. pradžia) // Kultūros barai. 1996, N. 5, p. 49 - 53.

Savukynas Virginijus. Keletas protestantų įvaizdžių Lenkijos - Lietuvos valstybėje ir jų reikšmių rekonstravimo bandymas // Lietuvių mentalitetai: tautinė istorija ir kultūros problemos: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, Vilnius, 2002, p. 107- 189.

Sauka Leonardas. Apie tautosakos atlikimą ir atlikėjus svetur ir Lietuvoje // Tautosakos darbai, 5005, Nr. 29, p. 29 - 41.

Skrinskas Gedvydas Robertas. Piligrimo vadovas: po stebuklingas Marijos vietas. Kaunas: "Judex", 1999.

Streikuvienė Diana. Šv. Juozapo kultas Lietuvoje XVI - XIX a. // LKMA, t. 13, 1998, p. 87 - 124.

Stundžienė Bronė. Žemaičių folklorinė atmintis // Tautosakos darbai, 2007, Nr. 34, p. 32 - 52.

Svetikas Eugenijus. Tretininkai Lietuvos christianizacijos pradžioje: archeologijos duomenys apie jų atributiką // Lituanistica, 1997, Nr. 4, p. 13 - 37.

Šetkus Benediktas. Lietuvos vyriausybės pastangos riboti lietuvių tautybės vaikų mokymąsi tautinių mažumų mokyklose 1918 - 1940 m. // Lietuva ir pasaulis: bendradarbiavimas ir konfliktas. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, Vaga, 2000, p. 110 - 116.

Šlekonytė Jūratė. Apie pasakų sekimo ypatumus // Tautosakos darbai, 2005, Nr. 29, p. 86 - 98.

Trimakas Ramūnas. Lietuviu liaudies medicina: etnografiniai ir fokloristiniai aspektai. XIX amžiaus pabaiga - XX amžiaus pirmoji pusė. Vilnius: Vilnius universiteto leidykla, 2008.

Trinkauskaitė - Johnson Eglutė. Prigimtinio tikėjimo globalizacija, arba prie prigimtinio tikėjimo grįžtanti Lietuva // Liaudies kultūra, 2009, Nr. , p. 50 - 52. .

Vaišnora Juozas. Marijos garbinimas Lietuvoje. Roma, 1958.

Vaitkevičienė Daiva. Užkalbėjimai kaip žodžio magijos žanras // Lietuvių užkalbėjimai: gydymo formulės, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008, p. 9 - 65.

Vaitkevičius Vykintas. Perkūnakiemio mitų pėdsakais // Tautosakos darbai, Nr. 36, 2008, p. 51 - 62.

Vaitkevičius Vykintas. Raseinių rajono šventvietės // Raseinių kraštas. Kaunas: Naujasis lankas, 2008, p. 39 - 40.

Vaitkevičius V. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. Vilnius: Diemedžio leidykla. 1998.

Vaitkevičius Vykintas. Senosios šventvietės prie Dubysos. (Kontekstų beieškant) // Liaudies kultūra, 2006, Nr. 6, p.

Vaitkevičius Vykintas, Vaitkevičienė Daiva. Lietuva. 101 legendinė vieta. Vilnius: Alma littera, 2011.

Valančius Motiejus. Raštai. Vilnius: Vaga, 1972, t. 2: Žemaičių vyskupystė.

Vėlius Norbertas. Chtoniškoji lietuvių mitologija, Vilnius: Aidai, 2011.

Vorgrimler H. Naujasis teologijos žodynas. Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, 2003.