Religijų ir ideologijų konstravimo motyvacija: evangelizuotojo Billo Grahamo atvejis |2022 birželio 1 d.

06/01/2022

Kokie motyvai verčia žmones prisidėti prie religijų, ideologijų, doktrinų ar teorijų formavimo? Ar tik idealistiniai, gėrio nešimo žmonijai, tegul ir savitu būdu, per savą religinį, ideologinį, pasaulėžiūrinį idealą, t. y. skirtingais būdais atsiveriant Esasčiai, aukštesnei už žmogų, žmoniją, stipresnei, įžvalgesnei? Be abejo, visiems yra žinoma, kad visos ideologinio gyvenimo formos gali būti panaudotos tikslams (ir beveik visais atvejais panaudojamos), žemesniems už tuos, kuriuos deklaruoja religijos ir ideologijos. Kritiškai į religijų, tikėjimų ir ideologijų sritį žvelgiantys visas jas - ypač religijas - linkę vertinti kaip žmogaus išnaudojimo, pavergimo būdą, nes juk ir iš tiesų yra taip, jog dvasininkija pajungia jų klausiančias visuomenes, pati gaudama materialinės naudos ar socialinių privilegijų (valdžia, socialinis prestižas). Taip buvo su seniausiomis religijomis, taip yra ir su dabartinėmis - krikščionybe, judaizmu, islamu ir kitomis. Juk iš tiesų neįmanoma atplėšti viena nuo kitos dviejų pavyzdžiui katalikybės pusių - tikėjimo skelbimo (pamokslų sakymo, mišių laikymo, išpažinčių klausymo) nuo pasipelnymo už visa tai (mišios kainuoja, kaip ir bažnyčios lankymas, neatsiejamas nuo reguliarių rinkliavų). Tačiau tai bendro dėsnio, jog žinojimas yra naudingas, ir tie, kurie žino, gali (ir gal turi teisę) pasinaudoti savo kompetencija ir iš jų uždirbti (žinios kainuoja), tol, kol visa informacija nėra prieinama visiems (o tai taps įmanoma tik tam tikrame sąmonės raidos etape, kai privatus egoizmas taps atgyvena, kai įsivyraus bendrumo pajauta ir altruizmas kaip veikimo praktika). Tačiau ar įmanoma ne tik pasinaudoti ideologinio antstato formomis, bet ir jas kurti daug žemesnio lygmens (nei deklaruojama šiuose formose) tikslams - pasipelnymo, kitų pavergimo? Iš ezoterinio taško žvelgiant visos ideologinės formos - religijos, ideologijos, doktrinos, teorijos - yra ezoterinių mokymų sąmoningos profanacijos vaisius, siekiant jas padaryti prieinamomis liaudžiai (taigi pozityviais tikslais) arba tai nesąmoningai, palaipsniui smukę į profanišką lygmenį ezoteriniai mokymai. Tačiau ar įmanoma ideologinio gyvenimo formas sąmoningai, iš anksto tikslingai kurti negatyviems, egoistiniams, privatiems tikslams? Tokių įtarimų buvo visada. Ypač didžiųjų religijų atstovai tai tvirtina apie vadinamąsias sektas, t. y. religijas kurios taip ir nesugebėjo įgauti universalesnio charakterio ir didesnės reikšmės. Ir iš tiesų kai kurių jų atžvilgiu galima nesunkiai įrodyti, jog jos sukurto kaip "verslo projektai", išmelžti pinigams iš patiklių tokių religinių grupių (munizmas, mormonai, Aum Shinrikyo ir pan.) narių, kai su į jų tinklą įkliuvusiais žmonėmis daroma beveik kas norima. Dar lengviau tai pasakyti tais atvejais kai įsipina slaptosios tarnybos ir seksas, t. y., kai tyrimo išdavoje tampa akivaizdu, jog sekta ir jos mokymas tebuvo priedanga žvalgybinėms operacijoms, valstybiniams indoktrinaciniams tikslams, sąmonės kontrolei ir/ ar seksui. O tokiu atveju jei disproporcija tarp mokymo ir realios praktikos yra didžiulė, natūraliai kyla klausimas, jog ir visa religinė doktrina, kurios dalimi yra vienos ar kitos sektos mokymas, gali būti dirbtinai skurta tikslams, žemesniems ar kitokiems negu deklaruojama.

Būtent taip yra su garsiu evangelikalų pamokslininku Billu Grahamu, kuris XX a. ilgus dešimtmečius garsėjo visoje Amerikoje savo skambiais karštais pamokslais, kviečiančiais atsiversti į krikščionybę, nors, pasak kai kurių liudininkų, buvo pedofilas ir ČŽV agentas, glaudžiai susijęs su daugeliu XX a. antros pusės ir XXI a. pradžios JAV prezidentais. Pasak Vikipedijos (https://en.wikipedia.org/wiki/Billy_Graham (kai kurios šio teksto dalys verstos su Deepl Translator pagalba)) Williamas Franklinas Grahamas (1918 - 2018) - "amerikiečių evangelistas, žymus evangelikų krikščionių veikėjas, baptistų dvasininkas, tarptautiniu mastu išgarsėjęs XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje. Vienas iš jo biografų jį priskyrė prie "įtakingiausių XX a. krikščionių lyderių". Būdamas pamokslininkas, jis rengdavo didelius uždarus ir atvirus mitingus su pamokslais, kurie buvo transliuojami per radiją ir televiziją; kai kurie iš jų buvo retransliuojami ir XXI a. Per šešis dešimtmečius televizijoje Grahamas rengė kasmetinius "Kryžiaus žygius" - evangelizacines kampanijas, kurios vyko nuo 1947 m. iki jo išėjimo į pensiją 2005 m. Nuo 1950 iki 1954 m. jis taip pat vedė radijo laidą "Sprendimo valanda". Jis atmetė rasinę segregaciją ir primygtinai reikalavo rasinės integracijos". Be kita ko jis pakvietė Martiną Liuterį Kingą jaunesnįjį kartu pamokslauti per 1957 m. Niujorke vykusį krikščioniškojo atgimimo renginį. "Pasak jo interneto svetainės, per įvairius susirinkimus, įskaitant BMS World Mission ir Global Mission, Grahamas pamokslavo 210 milijonų žmonių gyvai auditorijai daugiau nei 185 šalyse ir teritorijose". Grahamas buvo JAV prezidentų dvasinis patarėjas, teikdamas dvasinius patarimus visiems prezidentams nuo Hario S. Trumeno iki Barako Obamos. Ypač artimas buvo Dvaitui D. Eizenhaueriui, Lyndonui B. Džonsonui ir Ričardu Niksonu. Visą gyvenimą draugavo su kitu teleevangelistu, Krištolinės katedros įkūrėju pastoriumi Robertu Šulleriu. Grahamas valdė įvairias žiniasklaidos ir leidybos priemones. B. Grahamo evangelizaciją vertino pagrindinės protestantų denominacijos, nes jis skatino tuos pagrindinius protestantus, kurie buvo atsivertę į jo evangeliškąją žinią, likti savo pagrindinėse bažnyčiose arba grįžti į jas. Grahamas ilgainiui užmezgė draugiškus ryšius su daugeliu Amerikos Katalikų Bažnyčios veikėjų, o vėliau skatino Romos katalikų ir protestantų vienybę. 2008 m. duomenimis, Grahamo auditorija per visą gyvenimą, įskaitant radijo ir televizijos laidas, siekė 2,2 mlrd. žmonių. Dėl savo kryžiaus žygių Grahamas asmeniškai skelbė Evangeliją daugiau žmonių nei bet kas kitas per visą krikščionybės istoriją.

Billas Grahamas augo reformatų presbiterionų bažnyčią lankiusių tėvų šeimoje. Studijavo Floridos Biblijos institute Temple Terrace. 1939 m. Grahamas buvo įšventintas Penielio baptistų bažnyčioje Palatkoje, Floridos valstijoje. 1940 m. ten baigė teologijos bakalauro studijas. Po to Grahamas įstojo į Wheatono koledžą Wheatone, Ilinojaus valstijoje, ir ten besimokydamas nusprendė priimti Bibliją kaip neklystantį Dievo žodį. 1943 m. birželį jis baigė Wheatono koledžą, įgydamas antropologijos laipsnį. Buvo pakviestas pamokslauti Vestern Springso baptistų bažnyčioje. Ten būdamas perėmė savo draugo pastoriaus Torio Džnsono vestą radijo programą "Songs in the Night". 1948 m. tapo Šiaurės vakarų Biblijos koledžo Mineapolyje prezidentu, Jam buvo 29 metai; jis buvo jauniausias koledžo prezidentas šalyje ir šias pareigas ėjo ketverius metus. 1949 m. Grahamas suplanavo seriją atgimimo susirinkimų Los Andžele, kuriems automobilių stovėjimo aikštelėje pastatė cirko palapines. 1949 m. jis sulaukė nacionalinės žiniasklaidos dėmesio, ypač konservatyvaus Hearsto laikraščių tinklo. B. Grahamas tapo nacionaline figūra, apie kurią rašė naujienų tarnybos ir nacionaliniai žurnalai. 1950 m. Grahamas įkūrė Bilio Grahamo evangelizacinę asociaciją (angl. Billy Graham Evangelistic Association, BGEA), kurios būstinė yra Mineapolyje.

Atkreiptinas dėmesys, jog Grahamas savo evangelizacinėje veikloje nepaisant savo eskskliuzyvinio krikščioniško angažuotumo, palaikė visas ekumeninį ir integracinį, nacionalinius bei kitokius konservatyvius "prietarus" peržengiančius, atspalvį turinčias idėjas. 1957 m. Grahamas pakvietė Martiną Liuterį Kingą jaunesnįjį, kurį pirmą kartą sutiko per Montgomerio autobusų boikotą 1955 m. prisijungti prie jo iš sakyklos per 16 savaičių trukusį atgimimą Niujorke, kurio pasiklausyti susirinko 2,3 mln. žmonių. Buvo labai ekumeniškas. Buvo vadinamojo Lozanos judėjimo, gimusio 1966 m. Berlyne įvykusiu Grahamo Pasauliniu evangelizacijos kongresu, įkūrėjas. Tai vienas didžiausių kada nors vykusių krikščionių forumų, kuriame dalyvavo 2700 dalyvių iš 150 šalių, susirinkusių į Tarptautinį pasaulio evangelizacijos kongresą. 1974 m. liepos 16-25 d. šis kongresas vyko Lozanoje (Šveicarija). Iš čia ir evangelizacinio judėjimo pavadinimas. Grahamas laikėsi inkliuzyvistinės krikščionybės pažiūrų. Jo teigimu žmonės, neturintys aiškaus tikėjimo Jėzumi, gali būti išgelbėti. 1997 m. interviu Robertui Schulleriui Grahamas sakė: Manau, kad visi, kurie myli ar pažįsta Kristų, nesvarbu, ar jie tai suvokia, ar ne, jie yra Kristaus kūno nariai... [Dievas] šaukia žmones iš pasaulio savo vardui, nesvarbu, ar jie kilę iš musulmonų pasaulio, ar iš budistų, ar iš netikinčiųjų pasaulio, jie yra Kristaus Kūno nariai, nes juos pašaukė Dievas. Galbūt jie nežino Jėzaus vardo, bet širdyje žino, kad jiems reikia kažko, ko jie neturi, ir kreipiasi į vienintelę turimą šviesą, ir manau, kad jie išgelbėti ir bus su mumis danguje. Grahamui rūpėjo skatinti evangelizaciją visame pasaulyje. 1983, 1986 ir 2000 m. jis rėmė, organizavo ir apmokėjo didžiules krikščionių evangelistų mokymo konferencijas. Šaltojo karo metais Grahamas tapo pirmuoju žymiu evangelistu, kalbėjusiu už geležinės uždangos, kreipdamasis į dideles minias Rytų Europos šalyse ir Sovietų Sąjungoje, ragindamas siekti taikos. Apartheido laikais Grahamas nuolat atsisakydavo lankytis Pietų Afrikos Respublikoje, kol šios šalies vyriausybė neleido auditorijai naudoti integruotų sėdimų vietų. Per savo pirmąjį kryžiaus žygį 1973 m. jis atvirai pasmerkė apartheidą. Grahamas taip pat susirašinėjo su įkalintu Pietų Afrikos Respublikos vadovu Nelsonu Mandela, kai pastarasis buvo įkalintas 27 metus. Ilgus dešimtmečius Grahamas homoseksualumą laikė nuodėme, o 1974 m. apibūdino jį kaip "grėsmingą iškrypimo formą", vis dėl to, XX a. pačioje pabaigoje - XXI a. pradžioje jis ėmė kalbėti atsargiau, tolerantiškiau.

Palaikė itin artimus santykius su kone visais XX a. antros pusės - XXI a. pradžios JAV prezidentais, tapo JAV elito nariu ir ilgainiui imtas laikyti kone JAV nacionaline vertybe, religinės ir moralinės sąžinės ikona. Grahamas asmeniškai bendravo su daugeliu pareigas einančių JAV prezidentų, nuo Hario S. Trumeno iki Barako Obamos - 12 prezidentų iš eilės. Po susitikimo su Trumanu 1950 m. Grehemas spaudai pasakojo, kad ragino prezidentą kovoti su komunizmu Šiaurės Korėjoje. Dvaito D. Eizenhauerio kadencijos metu Grehemas tapo nuolatiniu Baltųjų rūmų lankytoju. Jis ragino jį įsikišti su federaline kariuomene į Little Rock Nine bylą, kad juodaodžiai mokiniai būtų priimti į valstybines mokyklas. 1952 m. Atstovų Rūmų pirmininkas Samas Rayburnas įtikino Kongresą leisti Grahamui atlikti pirmąsias religines pamaldas ant Kapitolijaus pastato laiptų. 1952 m. Grahamas buvo šalia Eizenhauerio, kai šis gulėjo mirties patale. Grahamas susipažino su viceprezidentu Ričardu Niksonu ir tapo jo artimu draugu, palaikė jį prezidento rinkimuose. 1963 m. gruodžio 16 d. JAV prezidentas Lyndonas B. Johnsonas pakvietė Grahamą į Baltuosius rūmus suteikti jam dvasinių patarimų. Po šio vizito B. Johnsonas dažnai kviesdavosi L. Grahamą dvasinių patarimų ir bendravimo. Kaip prisiminė Grahamas savo biografui Fradžiui, "kai Džonsonas buvo prezidentas, beveik naudojausi Baltaisiais rūmais kaip viešbučiu. Jis visada stengėsi mane ten išlaikyti. Jis tiesiog niekada nenorėjo, kad aš išeičiau". Skirtingai nuo ribotesnių galimybių bendrauti su Trumanu, Eizenhaueriu ir Kenedžiu, Grahamas ne tik lankydavosi privačiose Baltųjų rūmų patalpose, bet ir kartais atsiklaupdavo prie Džonsono lovos, o paskui melsdavosi kartu su juo, kai prezidentas to paprašydavo. Kartą Grahamas prisiminė: "Niekada nesu turėjęs daugybės žmonių, kurie tai darytų.". Be vizitų Baltuosiuose rūmuose, Grahamas lankydavosi pas Džonsoną Kemp Deivide ir kartais susitikdavo su Prezidentu, kai šis pasitraukdavo į savo privačią rančą Stounvalyje, Teksaso valstijoje. Džonsonas taip pat buvo pirmasis prezidentas, dalyvavęs viename iš Grahamo kryžiaus žygių, kuris 1965 m. vyko Hiustone. Per 1964 m. JAV prezidento rinkimus respublikonų kandidato Bario Goldvoterio šalininkai išsiuntė apie 2 mln. telegramų į Grahamo gimtąjį miestą Montretą Šiaurės Karolinoje ir siekė pamokslininko paramos. Po Džonsono pergalės rinkimuose Grahamas tapo pagrindiniu Baltųjų rūmų pastoriumi. Vienu metu Džonsonas netgi svarstė galimybę paskirti Grahamą savo kabineto nariu ir parengti jį savo įpėdiniu, nors Grahamas tvirtino neturįs politinių ambicijų ir norįs likti pamokslininku. Paskutinę Džonsono prezidentavimo naktį jis praleido Baltuosiuose rūmuose, o pirmąją Niksono prezidentavimo naktį pasiliko. 1968 m. Niksonui laimėjus prezidento rinkimų kampaniją, Grahamas tapo patarėju, reguliariai lankėsi Baltuosiuose rūmuose ir vadovavo privačioms prezidento pamaldoms. 1968 m. susitikęs su Golda Meir, Niksonas pasiūlė Grahamui ambasadoriaus postą Izraelyje, bet jis atsisakė. Niksonas buvo pirmasis prezidentas, pasakęs kalbą iš evangelisto tribūnos. Grahamas atvirai pasisakė prieš komunizmą ir rėmė Amerikos šaltojo karo politiką, įskaitant Vietnamo karą. Slaptame 1969 m. balandžio 15 d. laiške, paviešintame po dvidešimties metų, Grahamas ragino Niksoną bombarduoti Šiaurės Vietnamo užtvankas, jei taikos derybos Paryžiuje žlugtų. Grahamas vadovavo vienoms prezidento laidotuvėms. Jis vadovavo prezidento Lyndono B. Johnsono kapo apeigoms 1973 m. ir dalyvavo laidojant buvusį prezidentą. Grahamas vadovavo buvusios pirmosios ponios Pat Nikson laidotuvėms 1993 m. Monikos Lewinsky skandalo metu Grahamas tvirtino, kad, jo nuomone, prezidentas Bilas Klintonas yra "dvasingas žmogus". 2010 m. balandžio 25 d. prezidentas Barakas Obama aplankė Grahamą jo namuose Montreate, Šiaurės Karolinoje, kur jie "privačiai pasimeldė". Grahamas palaikė draugiškus santykius su karaliene Elžbieta II, karališkoji šeima dažnai jį kviesdavo į specialius renginius. 1955 m. jie pirmą kartą susitiko, o kitais metais Grahamas karalienės kvietimu pamokslavo Vindzoro koplyčioje. 2001 m. rugsėjo 14 d. (praėjus vos trims dienoms po išpuolių Pasaulio prekybos centre) Grahamas buvo pakviestas vadovauti pamaldoms Vašingtono nacionalinėje katedroje. Pamaldose dalyvavo prezidentas Džordžas Bušas, buvę ir esami vadovai. Jis taip pat kalbėjo per pamaldas po 1995 m. Oklahomos miesto sprogimo.

Grahamas buvo per visą savo evangelizatoriaus karjerą buvo apdovanojamas pačiais įvairiausiais nacionalinio lygmens žymenimis ir premijomis. Jis gavo "Didžiausio gyvo amerikiečio" apdovanojimą, ir nuolat patekdavo tarp labiausiai gerbiamų asmenų Jungtinėse Valstijose ir pasaulyje. 1948 m. pradėjus sudaryti šį sąrašą, jis dažniausiai patekdavo į Gallupo sudarytą labiausiai gerbiamų žmonių sąrašą. mirties dieną Grahamas 61 kartą buvo patekęs į Gallupo sudarytą dešimtuką "Labiausiai gerbiamų žmonių" ir užėmė aukščiausią vietą tarp visų asmenų nuo pat sąrašo sudarymo pradžios 1948 m. 1983 m. JAV prezidentas Ronaldas Reiganas jį apdovanojo Prezidento laisvės medaliu. Jam buvo įteikta Templetono fondo premija už pažangą religijos srityje ir Sylvanuso Thayerio apdovanojimas už įsipareigojimą "Pareiga, garbė, šalis". 2000 m. buvusi pirmoji ponia Nensė Reigan įteikė Grahamui Ronaldo Reigano laisvės apdovanojimą. Grahamas daugelį metų buvo Reiganų draugas. 2001 m. karalienė Elžbieta II suteikė jam garbės riterio titulą. 2007 m. gegužės 31 d. Šarlotėje buvo oficialiai pašventinta 27 mln. dolerių vertės Billy Graham biblioteka. Kartu su Grahamu švęsti atvyko buvę prezidentai Džimis Karteris, Džordžas Bušas ir Bilas Klintonas. Britų imperijos ordino garbės riterio komandoro (KBE) ordinas už tarptautinį 60 metų indėlį į pilietinį ir religinį gyvenimą, 2001. Iš viso B. Grahamas gavo 20 garbės laipsnių ir dar bent tiek pat jų atsisakė.

Tuo tarpu australietė Fiona Barnett (https://www.ateitiesaidas.lt/l/kita-krepsininko-ir-gydytojo-leono-petrausko-gyvenimo-menulio-puse/), 2013 m. viešai paskelbusi apie daug metų vykųsį jos seksualinį išnaudojimą, vykdytą daugelio žymių Australijos ir JAV politikų, dvasininkų, kariškių, visuomenės veikėjų, psichologų, teigia, kad Billas Grahamas ją išprievartavo vadinamojoje Bohemijos Giraitėje (privati valda, kurioje reguliariai rinkasi žymiausi pasaulio politinio, ekonominio elito, visuomenės ir religinių veikėjų) Kalifornijoje ir kad jis yra pedofilas bei liucferistas. Pasak jos minėtos Bohemijos Giraitės Svogūnų stovykloje ji buvo apsirengusi kaip saldainių mergaitė ir apsigyveno rožinėje, burbulais išpuoštoje kajutėje. Kajutėje buvo plastikiniai pripučiami baldai, o priekiniame kambaryje - rausvas kilimas. Joje gyveno Billy Grahamas, kuris pasitiko ją apsirengęs kaip Hugh Heffneris su atlasiniu švarkeliu. Jis įteikė jai rožinį kokteilį ir pasakė, kad jo geras draugas Ričardas Niksonas jam ją rekomendavo, nes "mėgsta patikti vyrams". Jis nusivedė ją į rausvą miegamąjį ir išprievartavo (Barnett Fiona. Eyes Wide Open, p. 350). Ir toliau Fiona Barnett: "Esu įsitikinusi, kad prezidentas Ričardas Niksonas ir jo geras bičiulis, Billy Grahamas, buvo įtraukti į Votergeito pedofilijos bylą. Esu tuo įsitikinęs, nes mane, dar mažą, CŽV vadovas psichologas Džonas W. Gittingeris (John W. Gittinger) sekso tikslais pardavinėjo abiem vyrams". 2018 m. ji teigė 2018 m. kalbėjusi su Jamesu Rothsteinu ir paklaususi jo ar jis girdėjo, kad Billy Grahamas buvo pedofilas. Rothsteinas krūptelėjo ir užtikrintai atsakė: "O, mes daug apie tai girdėjome! (Ten pat, p. 13). Billy'io sūnus Franklinas Grahamas socialiniuose tinkluose paskelbė nuotraukos, kuriose jis didžiuodamasis valgo, kaip jis apibūdino, "žudikiškus koldūnus" (papuoštais pentagramomis, ant kurių pavaizduotas Jėzus Kristus, nukryžiuotas ant penio ir sėklidės formos koldūno, vadinamo "Cock-N-Balls") "Voodoo Doughnuts" restorane Portlande, suteikė papildomo svorio pasak Fionos Barnett jos teiginiui, kad Billy'is Grahamas buvo liuciferizmą išpažįstantis pedofilas (Ten pat, p. 13). Tai, kad Billas Grahamas buvo ČŽV agentas, masonas ir prievartautojas teigė ir nuo MK-ULTRA nukentėjusi Kathleen Sullivan, parašiusi knygą "Unshackled: A Survivor's Story of Mind Control". Jos teigimu jis ją išprievartavo. Buvęs aukšto rango masonas Džeimsas Šo aprašė, kaip 33-o laipsnio masonas Bilis Grehemas dalyvavo jo paties 33-o laipsnio iniciacijos rituale. Žurnalas "Time" (remdamasis "New York Times") pranešė, kad CŽV finansavo 1967 m. Bilio Grehemo kryžiaus žygį Lotynų Amerikoje (Ten pat, p. 14).

Ką galima pasakyti apie Fionos Barnett liudijimus? Kaip matome iš oficialios Billo Grahamo biografijos, jis nuo 5 - 6 -o dešimtmečio sandūros buvo religinis veikėjas, turėjęs didžiulį valdžios palaikymą, visokeriopai remtas kone visų JAV prezidentų iki pat Barako Obamos (Niksono laikais net buvo siūlomas į vyriausybės kabinetą ir planuotas rengti į prezidento postą), šaltojo karo metais visokepriopai pats palaikė oficialią antikomunistinę JAV politiką, tapo JAV oficialios religinės sąmonės ir dorovės garantu, savotišku protestantiškosios JAV visuomenės dalies "popiežiumi", bene aukščiausiu autoritetu. Fiona Barnett ir kiti jos priminti šaltiniai pabrėžia, kad jis buvo prezidentų Niksono ir Lindono artimas draugas. Taigi Billas Grahamas neabejotinai priklausė JAV religiniam, visuomeniniam ir politiniam elitui. Mažai įtikėtina, kad visa tai būtų vykę be ČŽV žinios. O jei taip, visiškai įtikėtini tampa Fionos Barnett ir kitos moters liudijimai apie jų prievartavimą iš Billo Grahamo pusės, bei Fionos Barnett surinkta informacija apie jo priklausomybę masonų ložei bei buvimą ČŽV agentu. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad dėl milžiniškos ideologinės disproporcijos tarp skelbiamo krikščioniško mokslo idealų ir tų, kurių Billas Grahamas laikėsi praktiškai, jo skelbiama evangelikalinė krikščionybė tampa tik JAV elito ir ČŽV įrankiu palaikyti to meto JAV valstybinę politiką ir Naujosios pasaulio tvarkos (New World Order - NWO) realizavimo siekius. Tai liudytų jo propaguojamos krikščionybės inkliuzyvumas, rasinės segregacijos neigimas, pasauliniai Evangelijos skelbimo mastai, juo labiau žinant slaptųjų tarnybų praktikoje sąmonės indoktrinacijai naudotą krikščioniškąjį, katalikišką, ufologinį ir įvairius kitus naratyvus reikiamam sąmonės kontrolės, sąmonės disasociacijos lygiui pasiekti. Billo Grahamo biografija į tokią schemą puikiausiai telpa. Galima manyti, jog 1948 m. įsisteigusi ČŽV pasinaudoja perspektyviu charizmatišku evangelikalų pamokslininku, jį apdoroja ir jis iš karto nuo 1949 m. tampa nacionalinio masto figūra, retransliuojanti tai, kas reikalinga valdžiai ir NWO siekiančiai grupuotei - tuo metu krikščioniško fundamentalizmo ir antikomunizmo, o vėliau tiesioginės globalizacijos per kuo didesnę ideologinę, politinę, kultūrinę integraciją, pasisakant už rasinės segregacijos panaikinimą, krikščioniškąjį ekumenizmą ir integralizmą (o jau nebe fundamentalizmą kaip savo evangelizacinės veiklos pradžioje) ir net tolerantiškumą homoseksualizmo atžvilgiu, taigi visokeriopą globalizaciją. Taigi, gali būti - ir kaip rodo istorija konstuojama - viskas: ne tik religinio ar ideologinio mokymo skleidimas (šlifuojamas skleidžiančiojo balso tembras, žestai, numatoma auditorija, technologinės priemonės), bet ir jo turinys - pats religinis ar ideologinis naratyvas (parenkami teiginiai, kurie reikiamos auditorijos gali būti priimti teigiamai ir būti naudingi tikslams, apie kuriuos neskelbiama, dėl tinkamai sudėliotų akcentų ir ženklų kaip trigerių, įjungiančių reikiamas auditorijos reakcijas). Tad, atsižvelgiant į tai, kad evangelikalų atveju kiekvienas atskiras pamokslininkas evangelizuotojas tampa atskiru religiniu, krikščionišku reiškiniu, galima sakyti, jog religinės grupės ir jų mokymai gali būti kuriami sąmoningai tikslams, kurie neturi nieko bendro su tais, kurie deklaruojami tos konkrečios sukurtos religinės grupės mokyme, taigi tik instrumentiniais tikslais. Beje, kultūrinis žmonijos solidarumas ir bendradarbiavimas jokiu būdu nėra blogai savaime. Čia norėta tik atkreipti dėmesį į tai, kad šios idėjos neretai tampa visiškai kitų tikslų turinčių grupių mokymų statybine medžiaga.