Romualdo Ozolo santykis su socializmo/komunizmo idealu ir ideologija |2021 rugpjūčio 2 d.

08/02/2021

Filosofas Romualdas Ozolas (1939 - 2015), vienas iš Sąjūdžio lyderių ir Lietuvos vadovų nepriklausomybės įtvirtinimo laikotarpiu, sovietmečiu, užimdamas svarbias Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininko padėjėjo, "Minties" leidyklos vieno iš vadovų bei dėstydamas Vilniaus universitete filosofiją, vaidino nemenką Lietuvos kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo konstruktoriaus vaidmenį. Be abejo jis priklausė oficialiajam to meto akademiniam ir kultūriniam elitui, buvo partijos narys. Tačiau kartu jis intensyviai ne tik dalyvavo, bet ir pats telkė įvairius opozicinius kultūrinius sambūrius, megzdamas neformalius ryšius su daugeliu priešiškai valdžios atžvilgiu nusiteikusių akademinio sluoksnio atstovų, kultūrininkų, formuodamas opozicinį komunistinei valdžiai diskursą, naujas kultūrines, intelektualines ir politines strategijas, galinčias būti naudingomis potencialaus Lietuvos išsilaisvinimo iš priklausomybės SSRS sąlygomis. Tad iškyla klausimas kokios ideologinės nuostatos apsprendė Ozolo pasaulėžiūrą. Nėra jokių abejonių, kad Ozolas kaip filosofijos dėstytojas, gana aukštas pareigas užimantis kultūros sferos pareigūnas bei partijos narys turėjo puikiai išmanyti ir viešai naudoti oficialiąją to meto komunistinę (marksistinę) retoriką. Tačiau iškyla klausimas ar ji apsprendė jo pasaulėžiūrą žinant opozicines nuotaikas ir opozinių komunistinei Lietuvos valdžiai nuotaikų brandinimą neformalių kontaktų su to meto kultūrininkais forma. Į šį klausimą neįmanoma atsakyti remiantis tik to meto viešaisiais Ozolo pasisakymais ar jo publikuotais tekstais. Nėra abejonių, kad totalitarinės/autoritarinės valstybės spaudimo individui sąlygomis prisitaikymas prie oficialiosios ideologijos buvo visiškai pateisinamas ir todėl suprantamas komunistinės retorikos naudojimas viešuose pasisakymuose bei publikuotuose tekstuose. Tik labai subtili tokių tekstų analizė leistų nustatyti autentiškas Ozolo nuostatas. Vieną iš tokių tekstų (jo knygą "Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją: Filosofijos istorija jaunuomenei" (Vilnius: Vyturys, 1988)) mes naudosime. Vis dėl to daug lengviau Ozolo gilumines pasaulėžiūrines nuostatas atskleisti remiantis jo dienoraščiais, kurių nemažą dalį jis paskelbė pats ar jie yra skelbiami po jo mirties jo ideologinių pasekėjų. Mums naudingiausias jo dienoraštis "Išsivadavimas: 1971 - 1984 metų asmeninio dvasinio gyvenimo štrichai" (Vilnius: Pradai, 1998), atskleidžiantis, kaip Ozolas rašo pratarmėje, jo dvasinio išsivadavimo istoriją. Pasak Ozolo tai jo "1971 - 1984 metų asmeninio dvasinio gyvenimo štrichai" arba "asmeninės dvasinių paieškų pastabos, iš kurių tikėjosi iškelti savo filosofiją" (R. Ozolas "Pratarmė" (1998 m.), p. 5). Ne mažiau naudingas šį dienoraštį palydintis Ozolo tekstas "Apie okupuotosios sąmonės savivoką: vietoje įvado" bei pabaigos žodis. Tai Ozolo ponepriklausomybinę savirefleksiją liudijantys tekstai.

Taigi kokį Ozolo santykį su socializmu/komunizmu liudija jo intymiausias pasaulėžiūrines nuostatas, reakcijas ir išgyvenimus atskleidžiantis dokumentas? Šiais laikais neįtikėtina, tačiau liudija būtent sąmoningą ir entuziastingą vadovavimąsi marksistinemis ideologemomis ir faktiškai identifikaciją su to meto oficialiąja marksistine-leninine ideologija (tegul ir ją interpretuojant "meškauskiškai" [filosofas K. Meškauskas buvo vienas žymiausių sovietmečio marksizmo žinovų ir interpretatorių]), socializmą/komunzimą laikant idealu, siekiamybe visai žmonijai bei tikint tokio idealo realizacija ir neišvengiamumu. Tai vienareikšmiška ir tai mes pristatysime šio Ozolo dienoraščio gausiomis citatomis. Tekste "Apie okupuotosios sąmonės savivoką: vietoje įvado" Ozolas vualizuoja šį savo entuziazmą socializmo/komunizmo atžvilgiu, aiškindamas, kad komunistinės retorikos naudojimas buvo neišvengiamas, siekiant efektyviai veikti to meto viešajame gyvenime (suprask reikėjo naudoti priešo retoriką, norint sėkmingai prieš jį kovoti), dar pridėdamas, kad palankumas socializmui/komunizmui to meto opoziniuose sluoksniuose buvo labai nepopuliarus. Taigi, Ozolas čia rašė: "oficialiosios pasaulėžiūros represyvumas dideliai daliai visuomenės nekėlė jokių abejonių" (R. Ozolas "Apie okupuotosios sąmonės savivoką: vietoje įvado", p. 13). Anot jo "Netgi retas iš tarybinių propagandistų tikėjo tuo, ką šneka. Problema buvo kita: kadangi oficialiosios ideologijos tiesos buvo nuolat kartojamos ir egzistavo kaip vienintelė legali visuomenės komunikavimo priemonė, norint išmokti tą terminologiją vartoti taip, kad būtų galima perduot už "viso to" esančią informaciją, reikėjo gerai suvokti pačios tarybinės pasaulėžiūros ir ideologijos genezę bei mutacijas" (Ten pat, p. 14). Tai neįtikina, nes šiuo atveju mes matome komunistinių ideologemų vartojimą giliai asmeniniame, viešumai neskirtame dokumente - dienoraštyje. Juo labiau, kad savo refleksyviame įvadiniame tekste Ozolas pabrėžtinai atskleidžia šio dienoraščio autentiškumą ir svarbą jo dvasinei brandai, pristatydamas jį kaip savo ilgai užtrukusio "dvasinio išsivadavimo liudijimą". Apie savo savarankiško mąstymo paieškas jis rašė: "galų gale per mokslo ir žinojimo sąsajos suvokimą, žinojimo ir tikrumo problemos išsprendimą, pavyksta išeiti į dvasios, kaip pasaulio substancialumo pamato, supratimą, dvasinio prado primato, visų pasaulio reiškinių ir daiktų ištakos išsiryškinimą, kuris leido [...] pakankamai tvirtai jaustis dažnai net labai priešiškoje esamybėje [...] ir veikti jačiant visišką pasitikėjimą sprendimų teisingumu ir veiksmų būtinumu. Dvasios kaip būties pradmens "prijaukinimas" kasdieninėjė sąmonėje yra vienas svarbiausių mano gyvenimo darbų dar "anoj pusėj" [...]" (Ten pat, p. 17). Ozolo angažavimasis socializmui tampa dar akivaizdesnis "Pabaigos žodyje" skaitant jo dvejones palikti ar pašalinti jį šiuo metu galinčius kompromituoti pasažus ir vis dėl to apsisprendus juos palikti, nes knygą traktuoja kaip politinę, "parodančią, jog pasirengimas Atgimimui ir Nepriklausmybėi buvo ilgas ir atkaklus "darbas su savimi" - savo dvasios ir proto ugdymas, vadavimasis iš sąmonėn prasiskverbusių tarybinės mąstysenos ir ideologijos stereotipų. Jei ką išiminėtum - vadinasi, gerintum tuometinį savo protą pagal šiandieninį supratimą, o gal ir konjunktūrą. Na ne, geriau jau dar kartą pakentėsiu už "nepakankamai pažangias" vietas, tačiau tuometinės sąmonės turinio nekoreguosiu" (R. Ozolas "Pabaigos žodis", p. 608). Juo labiau, kad pats teigia, jog "socializmo realijos buvo tvirtai įsėdusios į žmonių sąmonę", ir mažai, kas tikėjo, "kad pavyktų atsikratyti socialistinės santvarkos ir išsivaduti - tikėjo, atrodo, nedaugelis". Ozolą liūdina, kad net "akademiniusoe sluoksniuose galimo lietuviškojo socializmo varianto nebuvo ieškoma konceptualiai: oficialiai tai nebuvo toletruojama, o neoficialiai nebuvo populiaru - socializmas buvo taip sukompromituotas, kad net tautinis socializmas egzistavo ne kaip dvasinė vertybė, o tik kaip ideologinė vertybė" (R. Ozolas "Apie okupuotosios sąmonės savivoką: vietoje įvado", p. 15). Socializmo kaip idealo Ozolas neišsižadėjo ir 1988 m. pasirodžiusioje savo jaunimui knygoje "Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją", savotiškame jo ilgus metus Vilniaus universitete skaityto filosofijos kurso kompendiume ir jo filosofinių pažiūrų testamente, taigi veikale parašytame tuo metu, kai sprendžiant iš jo dienoraštį palydinčiame tekste pristatytos jo asmeninės chronologijos, jo "dvasinio išsivadavimo" kelionė jau turėjo būti pasibaigusi, taigi, pasiekusi Ozolą daugiau pažiau patenkinantį baigtinį išsivadavusio žmogaus būvį. Šiame veikale akivaizdžiai matosi kaip Ozolas viską sukabina ant ratio, proto, racionalaus, protingo visuomenės sutvarkymo idėjos, kuri yra ne kas kita kaip marksistinio idėjų teisingumo per jų praktinį realizavimą, išraiška ir kas savo ruožtu yra ne kas kita kaip proto kūrinių - minčių, idėjų, tiesų tiesioginio atitikimo daiktams, jų tikslaus atspindėjimo - išraiška, taigi, faktiškai yra Ozolo gilaus įsitikinimo pasaulio materialumu ir jo suvokimo, kad galimas objektyvus pažinimas per diskursyvinio proto dialektiniu būdu veikimą liudijimas. Be to ir jo socializmas/komunizmas yra būtent jo tikėjimo racionalaus visuomenės sutvarkymo ne tik galimybe, bet ir būtinumu visos visuomenės labui, pažabojant atskirų jos narių - individų - egoistinius siekius bendrų interesų labui, taip siekiant relizuoti socialinio teisingumo idealą. Minėtoje, Sąjūdžio priešaušryje ir pasak paties Ozolo jo vidinio dvasinio laisvinimosi apogėjų pasiekusios jo mąstymo evoliucijos pike (pasiekus dvasines pažinimo viršūnes) parašytos knygos skyriuje, skirtame leninizmui ("Ateities galimybė - tai socialinis teisingumas"), Ozolas socializmą ir komunizmą aptaria kaip protingai sutvarkytą žmonių gyvenmo būdą, kurio galimumą teoriškai pagrindė Marksas ir Engelsas (Romualdas Ozolas "Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją" (Vilnius: Vyturys, 1988, p. 178). Visuomenės sutvarkymo vardan visumos, o ne atskiro individo, siekė įvairiausi utopinio socializmo atstovai, tačiau jie nepasiūlė priemonių savo tikslams pasiekti. O Marksas ir Engelsas suvokė, kad realus istorijos protingumas yra ne idėjos, bet tai kiek jos realizuotos gyvenime (Ten pat, p. 179). Anot Ozolo "Komunizmas yra protingas žmonių bendrabūvis, ir jam pasiekti, neklasinei visuomenei sukurti, žmogui tikrai pakaks ir jėgų, ir išminties." (Ten pat, p. 186). Epiloge ("Kaip gyvensime") Ozolas rašo: Marksas suprato, kad filosofija realizuojama tiek, kiek ji tampa gyvenimu, o gyvenimas ir yra tikroji filosofija. XIX a. pabaiga ir visas XX amžius plėtojosi šios sampratos visuotinio įsisąmoninimo linkme (Ten pat, p. 189). Dar daugiau, ir palydėdamas savo dienoraštį (taigi apie 1998 m.) Ozolas apgailestauja, jog nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje socializmo - kapitalizmo alternatyvos nėra apmąstytos, prie vadžios vairo pakaitomis stojant tai kapitalistinės, tai socialistinės orientacijos jėgoms. Tuo tarpu konservatoriai "vykdo restaracinio kapitalizmo programą" (R. Ozolas "Apie okupuotosios sąmonės savivoką: vietoje įvado", p. 15). Visa tai įvertinant neįmanoma kitokia išvada kaip tik ta, kad Ozolo entuziastingas tapatinimasis su socializmu/komunizmu yra autentiška jo dvasios išraiška.

Kokias galima padaryti išvadas iš šio Ozolo susižavėjimo socializmu/komunizmu? Visų pirma tai, kad jei socializmo idėjomis ir idealais persiėmė tokio rango lietuvių mąstytojas ir kultūrininkas, tai šitai be abejo liudija didžiulią realią oficialiosios marksistinės-lenininės ideologijos įtaką bent jau nemažai daliai Lietuvos mokslinio ir kultūrinio elito. Tai kardinaliai konfrontuoja su šiuo metu ypač viešajame diskurse įsitvirtinusiu požiūriu, kad visa tai, kas plaukė iš oficialiosios komunistinės Lietuvos valdžios buvo primesta jėga, prievartos išdavoje, kad tad buvo iš principo svetima, nenaudinga lietuvių tautai. Ozolo pavyzdys (o iš tiesų ne tik jo, o ir bent jau apie savilaidinį periodinį leidinį "Perspektyvos" susitelkusių intelektualų), rodo, marksizmas kaip ideologija, o socializmas kaip idealas buvo žymiai paveikesni nei mums pristatato valdžios ideologai ir propagandistai. Iš tiesų marksistinė-lenininė idologija ypač mokslinį elitą veikė daugeliu idėjinių kanalų, tegul ir nevienodai stipriai ir giliai. Jo sklidimą stabdė tik sąmoningos tradicinės eksliuzyvistinės katalikybės tiesomis (iš kurių svarbiausia dogma "Extra ecclesiam nulla sallus" (Už Bažnyčios išganymo nėra)) besivadovaujančios Bažnyčios institucijos pastangos išsaugoti "aveles" savo ideologiniame "garde", gąsdinimu pragaru stengiantis palaikyti katalikų sąmonę uždarą bet kokioms iš komunistinės valdžios sklindančioms novacijoms, taip laikant savo tokius tradicine katalikybe besivadovaujančius katalikus mokslinėje ir pasaulėžiūrinėje ignorancijoje. Tuo tarpu žvelgiant objektyviai, nėra abejonių, kad marksizmo-leninimo (komunistinė) ideologija su savo pasaulio procesų vieningumo, universalumo, racionalumo, mokslinio pažinumo, žmogaus proto galios pažinti teigimo, o ne vien pasyvaus Dievo šviesos laukimo ar dogminių apibrėžimų kartojimo, pasaulio erdvė ir laiko begalybės idėjomis, suteikė žymiai daugiau paskatų mąstymui ir atvėrė pasaulėžiūriškai laisvesnei lietuvių tautos daliai žymiai platesnes perspektyvas nei krikščioniškai dualistinė (teistinė) pasaulėžiūra, šizofreniškai padalijanti pasaulį į šiapusinį žemišką ir anapusinį dievišką, materialų ir dvasinį, tarp kurių nėra jokio sąlyčio (verčiant pripažinti tikintįjį antifilosofišką "kūrimo iš nebūties" dogmą) bei paliekantį žmonijai tik siauras geocentrines veikimo ribas, tegul ir pseudofilosofine neotomizmo forma. Tačiau ir marksizmo-leninizmo ideologija taip pat nebuvo itin platūs rėmai žmogaus dvasiai. Materialistinis komunistinės ideologijos ribotumas, faktiškai realybę apribojant pirštais apčiuopiama ar tik šiek tiek prietaisų parodymais išplečiama realybės samprata, atkirto daugelį realybės apraiškų, bei trukdė pasinaudoti tokiais pasaulio pažinimo įrankiais kaip intuicija bei vaizduotė, paversama žmogų daiktiško pasaulio vergu. Tai labai matosi ir Ozolo dienoraštyje bei jo vėlesniuose apmąstymuose, kuriuose kaip matėme konstatuojama, jog jo išsivadavimas vyko dvasios pripažinimo kryptimi. O plačiosiose masėse psichologinėje plotmėje komunizmas pralaimėjo visų pirma dėl nesugebėjimo atsakyti į mirties prasmės klausimą, todėl daugelio lietuvių pomirtinio gyvenimo lūkestis sugrąžino juos į Bažnyčios glėbį. 

Tuo tarpu žymiai didesnes galimybes teikia holistinė pasaulėžiūra, įveikianti šizofrenišką šiapusinio ir anapusinio pasaulio, materijos ir dvasios cezūrą, teigdama tą pačią būties viengumo pajautą, tačiau jau neredukuotu į grubią materiją forma, bei, skirtingai nuo komunistinės ideologijos materializmo, atverdama plačiausias sąmonės raiškos makro-ir mikrokosmose perspektyvas. Holistinės pasaulėžiūros fone materialistinis marksizmas ir krikščioniškasis teizmas jau yra žmonijos, o ir Lietuvos, ideologinio-pasaulėžiūrinio gyvenimo praeities etapas.

R. Ozolo 1971 - 1984 metų dienoraščio fragmentai

1971 09 16: "Klausimas ar materija iš tiesų egzistuoja amžinai? Į jį atsakyti taip arba ne (mūsuoju suprattimu) moksliškai yra neįmanoma, atsakymas tegali būti paremtas įsitikinimu: aš įsitikinęs, kad materija yra amžina, nesukuriama ir nesunaikinama ir t. t. Filosofija tėra įsitikinimų pagrindinėjimas, įsitikinimų pritaikymas empiriniams duomenims, jų "sutaikymo" mokslas. [...]. Štai aš sakau: materija nėra amžina, ji yra ir sukuriama, ir sunaikinama. Tą saviveikos jėgą palieku pačiai materijai, iš jos plaukiančiu raidos keliu išsemiančiai savo tam tikrų būsenų galimybes ir pereinančiai į kitas būsenas, pavyzdžiui įgyjant antimaterijos būseną" (p. 64).

1971 09 26: "Kad žmonių dvasinis gyvenimas turi ryšį su materialiuoju, su - kaip sakoma - gamyba, yra labai svarbi išvada, tai istorijos materialistinio supratimo pagrindas, ir būtent toks supratimas teleidžia ne tik tyrinėti, bet ir tam tikru mastu numatyti, planuoti istoriją, kitaip sakant - apytikriai joje orientuotis (p. 71).

1971 10 21: "Markso ir Engelso nuopelnas, kad jie Hėgelio metodą pritaikė istorijai, t. y. istorijos procesą materializavo, o tragedija - kad jie taip pat istoriškai nesugebėjo įvertinti savo koncepcijos" (p. 79).

1971 10 21: "[...] Marksas ir Engelsas, nors labiausiai buvo susirūpinę savo idėjų pavertimu ideologja - tiek, kad ideologzavo net savo mokslą - tėra eiliniai filosofai, tuo tarpu Leninas yra išties didis ideologas." (p. 82).

1971 11 25: "Ar faktai nerodo, kad mokslo ir technikos revoliucijos dėka pasaulis įžengia į vienarūšio vystymosi kelią, kurio tam tikra baigmė ir išeitis naujai raidai bus visuomeninė gamybos priemonių nuosavybė, t. y. socializmas ir komunizmas?" (p. 93).

1972 01 01: "Dabartinį pasaulio raidos etapą reikia apibūdinti kaip pasaulio socialistinės revoliucijos pradinį etapą, o šio amžiaus pabaigoje galima laukti tos revoliucijos pabaigos ženklų, kurie reikš, kad pasaulio padėtis stabilizavosi." (p. 102). "Chaotišką košmarą didina iš praeities paveldėtų vaizdinių apie kelius į socializmą gynimas, įgyjąs ideologinės kovos pasaulio mastu galią, galią, kuri gali niekais paversti pačias socializmo sukūrimo prielaidas, t. y. realųjų socializmą" (p. 102).

1972 01 02: "Skirtumas tarp mūsų ir Vakarų filosofų tik toks, kad pastarieji sako nežiną tiesos ir sako teisybę,o mes skelbiam absoliučią tiesą, sąmoningai meluodami." (p. 103).

1972 03 01: "Lietuva yra iš tų kraštų, kuris gali duoti naujojo pasaulio filosofiją. Kodėl? Todėl, kad ji yra vienas iš "trečiojo pasaulio" kraštų, kurie, pasak Mao, lems pasaulio likimą, įvykdydami pasaulinę revoliuciją, per kurią, aišku, iškils viena kuri "pasaulio tauta". Lietuva jau dabar yra panašioje padėtyje ir šitaip jos mąstymas yra jau šiandien gyvas "būsimojo pasaulio" realybės kontempliavimas". Jos kaip ir kitų TSRS respublikų bei "liaudies demokratijos šalių" yra "promėtėjiška būsimojo pasaulio atžvilgiu" (p. 114).

1973 04 28: "Augantis Vakarų sąmonės palankumas komunizmo idėjai gimdys, reikia tikėtis, naujo tipo socialistines santvarkas visų pirma JAV, Prancūzijoje ir kitose "kapitalizmo citadelėse" (pakanka prisiminti galimybę laimėti komunistams rinkimus šiais metais Prancūzijoje). Tokia įvykių raida darlabiau sustiprintų kov už žmogaus teises šiandieninio totalitarinio socializimo kraštuose, kur jau dabar bręsta nepasitenkinimas - visų pirma inteligentijoje, kaip labiausiai išnaudojamoje socialinėje grupėje. [...]. Pasipriešinimas vyksta idealia forma, tačiau kai tas idėjas perims jaunimas ir darbininkija, pakitimai, tiksliau - totalitarinės struktūros pasikeitimas pasidarys neišvengiamas. Dabartinis Brežnevo "suveržimo" kursas yra bandymas integruoti visas TSRS nacijas rusizmo linkme, palikti jų kultūroje kuo giliausius rusifikacijos pėdsakus; tai yra paskutinis bandymas pasiplėšti sau kuo daugiau, apsirūpinti senatvę. Lietuva šitokioj situacijoj turi išsaugoti ir sustiprinti savo tautinį savitumą. Socialistinė ir komunistinė santvarka būtų ir toliau Lietuvos, kaip ir kitų pasaulio tautų gyvenimo būdas. Klausimo esmė būtų kita: ar Lietuva pajėgtų savarankiškai kurti komunizmą savo žemėj. Tai priklausytų nuo to, ar ji sugebėtų išlikti kaip tauta, o išlikimas - be kultūrinio savaimingumo ugdymo - siejasi su politinė kova jau dabar: kiek ji dabar, šiomis sąlygomis, sugebės priešintis genocido politikai "viršuje"" (p. 163).

1973 05 01: "XX amžius yra pereinamasis iš kapitalizmo į socializmą amžius. Tai principas. Vakarų pasaulis kurs jį iš demokratinių santvarkų medžiagos, todėl jų socializmas duos būsimojo - derinančio individo teises ir visuomenės interesus - socializmo modelį. Pagal šį modelį turės persitvarkyti ir Rytų komunizmo praktika. [...]. Bet persitvakymas neateis iš "ten" - Vakarai tegalės stimuliuoti tą persitvarkymą, o praktiškai pertvarkyt rytietišką komunizmą turėsim mes patys. [...]. Reikia manyt, likęs ketvirtis amžiaus išspręs Vakarų socializmo klausimą. Bet likęs ketvirtis amžiaus ir iš mūsų reikalauja padirbėti taip, kad būtų maksimaliai (iki išstojimo ir bendravimo tautinio lygiateisiškumo pagrindu) išpręstas tarybinio socializimo klausimas" (p. 165).

1974 02 03: "Komunizmas, kaip pokapitalistinė pasaulinio ūkio formacija, irgi gal neišvengiama ekonominė struktūra. Tik jo numatyme - jo marksiškajame modelyje - dar labai daug jaunos buržuazijos mąstysenai būdingų romantiškų bruožų. Atmetus visus tuos "sentimentus", ideologijas modelis supaprastėja ir ryškėja posocialistinė realybė" (p. 190).

1976 04 01: "Feodaliniai santykiai yra krikščionybės produktas. Kur tik tvirtinasi krikščionybė, ten mezgasi santykiai, atitinką mūsų terminą "feodaliniai"" (p. 287).

1977 09 19: "Pasaulis subendravardiklins socializmo modelius ir ras neabejotinai kažką racionaliau, negu iracionalizmu tapęs rusiškasis socializmo racionalizmas. Socialistiniame pasaulyje, jei jis toks bus, Rusijos indėlis bus, bet, deja, ne toks, kokio ji tikisi. Jis primins carų Rusijos indėlį į XIX amžiaus pasaulį. Rusijos indėlis pasauliui ilgai atsirugs bjauria pagiria" (p. 316).

1977 12 25: Jeigu tikrai XX amžiaus uždavinys - socializmo pergalė planetos mastu, tai mūsų pastangų prasmė - koks bus tas planetos socializmas: toks ar kitoks" (p. 325).