Saulės sistemos padėtis Galaktikos centro atžvilgiu ir Saulės vaidmuo: naujasis pasaulėvaizdis |2022 gegužės 28 d.

05/28/2022

Remsimės Daniel Prinz knyga "Wenn das die Menschheit wüsste...: Wir stehen vor den größten Enthüllungen aller Zeiten!" (Fichtenau: amadeus-verlag.com, 2017).

Esminis dalykas, kurį reikia įsisąmoninti yra tai, kas vertinant tiek, Žemės padėtį, tiek ir Saulės padėtį kosmose yra tai, kad visa Saulės sistema nestovi vietoje, o sparčiai juda, sukasi apie Galaktikos centrą, elipsės forma, tai priartėdama prie jo, tai vėl nutoldama. Saulė kiekvieną akimirką Galaktikos centro atžvilgiu atsiduria vis naujoje vietoje, o kartu ir jos veikiamos planetos. Todėl žvelgdami pavyzdžiui į Žemės sukimąsi apie Saulę, mes matytumėmė ne statišką, nuolat pasikartojantį jos apsisukimą apie Saulę, o spiralinį judėjimą iš paskos Saulei, judančiai Galaktikos centro link, tai yra matytumėme paskui Saulę kaip kometą spirališkai besisukančių jos planetų uodegą. Dar svarbu, jog Galaktika nėra beprasmiška žvaigždžių sankaupa, o sistema, turinti savo centrą, iš kurio toro pavidalu kyla energijos bangos į "šiaurinį" Galaktikos polių ir apsisukančios leidžiasi į "pietinį", taip formuojant toro paviddalo energijų bangas ir kartu žvaigždžių sankaupų "rankoves" (Saulės sistema yra vienoje iš jų). Vis labiau astronomai įsisąmonina ir tai, jog žvaigždės nėra tik karštos plazmos kamuoliai, tačiau energetiniai vartai, kuriais pereinama iš vieno Galaktikos regiono į kitą, o atitinkamai iš Galaktikos centro galima pereiti į kitas galaktikas, t. y. jos žvaigždes, planetas ir kitus dangaus kūnus jungia energetiniai kanalai, kuriais galima judėti. 

Artimiausios žvaigždžių sistemos už mūsų Saulės sistemos ribų yra Alfa Centauri ir Proksima Centauri, kurios nuo mūsų nutolusios tik 4,24-4,34 šviesmečių. Mūsų galaktikos (Pieno tako) skersmuo siekia 100 000-120 000 šviesmečių, o joje yra 100-400 mlrd. žvaigždžių ir bent 100 mlrd. planetų, o galbūt ir daugiau, kaip rodo vienas tyrimas. Mūsų Saulės sistema yra maždaug už 27 000 šviesmečių nuo Pieno kelio centro - pirmapradės centrinės Saulės - ir jos dabartinė padėtis yra Oriono ir Žydrojo lanko srityje, tarp dviejų spiralinių žvaigždžių sankaupų - Persėjo ir Šaulio lanko. Be to, jis apskrieja Galaktikos centrą kartą per maždaug 225 milijonus metų, o tai prilygsta vieneriems Galaktikos metams (Ten pat, p. 481).

Žemė nesisuka aplink Saulę. Taip pat ir kitos planetos. Bent jau ne taip, kaip mus mokė iki šiol. Mūsų heliocentrinė pasaulėžiūra, pakeitusi antikos laikų geocentrinę pasaulėžiūrą (kurioje Žemė buvo nejudantis centras), yra ne tik pasenusi, bet ir neišsami, todėl klaidinga. Dauguma žmonių šiandien vis dar mano, kad mūsų Saulės sistemos planetos aplink Saulę sukasi elipsės formos orbitomis, kad mūsų Saulės sistemos padėtis galaktikoje yra statiška ir kad mes "stovime" fiksuotoje vietoje erdvėje. Tačiau taip nėra. Kaip paaiškino Oksfordo ir Kornelio universitetuose studijavusi astronomė Karen Masters Portsmuto universitete Jungtinėje Karalystėje: Mūsų Saulės sistema apskritai juda galaktikos sukimosi kryptimi (taip, ji taip pat juda tolyn visatoje) ir toliau "į vidų", į galaktiką. Be to, Saulės sistema taip pat juda svyruodama aukštyn ir žemyn, išeidama iš Galaktikos disko ir vėl grįždama atgal. Toks pakilimo ir nuosmukio ciklas trunka 70 milijonų metų. Žinomas fizikas, mokslininkas ir kosmologas Nassimas Harameinas puikiai iliustravo ir paaiškino šį principą. Kadangi mūsų Saulė skrieja aplink galaktikos centrą (todėl jos orbita nėra stacionari), mūsų planetos aplink Saulę juda ne plokščiomis elipsinėmis orbitomis, o pasikartojančiomis spiralinėmis orbitomis. Tai greičiau panašu į tai, tarsi nematoma Saulės jėga trauktų planetas už savęs į sūkurį, o jos ir visa Saulės sistema keliautų per galaktiką (tada taip pat spiraline orbita) (Ten pat, p. 484). nė viena planeta niekada negrįžta į savo "senąją" padėtį, nes ji juda pirmyn kartu su Saule, tuo pat metu skriedama aplink ją. Tai galima iliustruoti skaičiais: Saulė aplink galaktikos centrą skrieja 240 km/s greičiu. Tai yra 14 400 km per minutę, taigi 864 000 km/h. Todėl per dieną Saulė nueina 20 736 000 kilometrų, o per metus - 7 568 640 000 kilometrų. Žemė dėl papildomų apsisukimų įveikia gerokai daugiau kilometrų, tačiau po vienerių metų - supaprastintai skaičiuojant - kosmose esame nukeliavę mažiausiai 7,5 mlrd. kilometrų. Dar vienas įdomus dalykas yra tai, kad viskas visatoje yra veikiama torų dinamikos. Supaprastintai torusas yra geometrinė figūra, panaši į gyvybės žiedą arba kregždę. Iš galaktikos centro į šiaurę ir pietus kylantys energijos sūkuriai suformuoja galaktikos "šviesos kūgį" aplink galaktikos kraštą, sudarydami bendrą toruso formą. Žvaigždės juda iš galaktikos disko išilgai šviesos kūgio ir vėl leidžiasi sūkuriais žemyn. Žmonės taip pat aplink save suformuoja toruso formos energetinį lauką. Taigi Žemė, kurioje esame, yra kosminis laivas, jei norite ją taip vadinti (Ten pat, p. 485). Spiralinis modelis. Saulė yra tarsi kometa, kuri, keliaudama per galaktiką, tarsi sūkuryje tempia paskui save savo planetas. Viduryje - animacinio filmo "Klestėjimas: ko prireiks" ("Thrive: What on Earth Will It Take") ištrauka, kurioje Nassimas Harameinas aiškina torusų dinamiką, kaip pavyzdį pasitelkdamas mūsų Galaktiką. Dešinėje - energijos laukas toruso pavidalu, pavaizduotas naudojant žmones. Be to, mūsų Saulės sistema, kaip žvaigždžių telkinio dalis, 25 920 metų ciklais spiralinėmis orbitomis juda link pirmapradės centrinės Saulės ir vėl nuo jos tolsta. 25 920 metų laikotarpis - čia kalbama apie pasaulinius metus arba Platono metus - savo ruožtu padalytas į 12 mažesnių ciklų (zodiako ženklų), kurių kiekvienas trunka 2160 metų (Platono mėnesiai). Šiuo metu vėl artėjame prie savo galaktikos centro, o tai reiškia, kad mūsų Saulės sistema gauna daugiau šio centro aukštos vibracijos energijos. Todėl per ateinančius metus ir dešimtmečius ši tendencija ir toliau stiprės. Šiuo metu mes pereiname iš vadinamojo Žuvų amžiaus į Vandenio amžių, iš vienos epochos į kitą. To padariniai yra tokie, kad dėl didėjančios naujųjų energijų įtakos žmonija vis labiau atsibunda ir vis dažniau atpažįsta melo šydus (Ten pat, p. 486).

Puiki naujo Saulės (ir kartu jos planetų) judėjimo Galaktikos centro atžvilgiu (Saulės sistemos kaip sūkurio) iliustracija: 

https://youtu.be/mvgaxQGPg7I

https://youtu.be/0jHsq36_NTU

Kitas gana įdomus reiškinys, kurį dažnai pastebi NSO tyrinėtojai, - tai NSO, kurie būna arti saulės, praskrenda pro ją arba neria į ją ir "dingsta". Pasak Nasimo Harameino, saulė yra dimensijų portalas, per kurį per kelias sekundes galima nukeliauti į kitą galaktikos ar visatos vietą. Žinoma, visa tai veikia ir priešinga kryptimi. Atvirkščiai, ateiviai į mūsų Saulės sistemą taip pat atkeliauja per Saulę. Kai NASA įkėlė zondo SO-HO padarytą Saulės vaizdo įrašą, jame buvo matyti, kaip į Saulę skrenda du NSO, kurie buvo bent tokio pat dydžio kaip Žemė. Tik maždaug po sekundės ar dviejų Saulėje įvyko plazmos išsiveržimas. NASA įkėlė vaizdo įrašą ir paaiškino, kad tai buvo į Saulę skriejančios kometos. Paskaitoje Harameinas teisingai pažymėjo, kad kometos turi labai ilgą ir matomą uodegą (o dviejų į Saulę įskridusių objektų atveju to nebuvo). Kai astrofizikai parašė NASA ir paklausė, kokius objektus jie vadina kometomis, NASA vaizdo įrašą atšaukė. Tačiau Harameinas buvo pakankamai greitas, kad laiku parūpintų vaizdo įrašą. Kairėje pusėje, apatinėje dalyje, matote du apvalius objektus, skriejančius į saulę. Dešinėje matomas didžiulis plazmos išmetimas netrukus po to, kai objektai įskrido į Saulę (Ten pat, p. 495). Harameinas iškėlė hipotezę, kad abu milžiniški kosminiai aparatai apskriejo visą Saulės orbitą, o tada įskriejo į Saulės dėmę, esančią 19,47° platumoje, ir taip pateko į sūkurį arba kirmgraužą, kuris siekia Saulės centrą. Ši orbita taip pat paaiškintų 1-2 sekundžių vėlavimą prieš Saulės plazmos išsiveržimą. Harameinas aiškina, kad Saulės dėmė visada atsiranda poliarinėje opozicijoje kitai Saulės dėmei. Tada jų sūkuriai susijungia viduryje, sudarydami singuliarumo tašką ir dvigubą torą. Žiūrint iš viršaus, šio dvigubo toruso dinamika rodo, kad jis yra tekančios yin ir yang formos. Jei sukuriamas kosminis laivas, galintis pasinerti į šią singuliarumą, jis per kelias sekundes gali pasiekti bet kurią galaktikos vietą. Ir čia kyla klausimas, kokia iš tikrųjų yra Saulės plazmos išmetimo priežastis? Ar tai visada kosminė įtaka, ar dažnai - jei ne išimtinai - už juos atsakingi planetos dydžio NSO?

O jei saulė iš tiesų yra didžiulis žvaigždžių portalas ir erdviniai vartai, ar tai yra tikroji priežastis, kodėl senovės civilizacijos garbino saulę arba savo "saulės dievus"? Pasak Harameino, galima daryti prielaidą, kad, jų supratimu, jų "dievai" buvo kilę iš Saulės, taigi iš tikrųjų jie buvo ateiviai, kurie keliaudami per Saulę atkeliavo iš kitos žvaigždžių sistemos (ar galaktikos). Pagal Harameino mokymą, mūsų galaktikos centras - pirmapradė centrinė saulė - taip pat yra didžiulė kirmgrauža ir singuliarumo taškas, tarnaujantis kaip savotiška transporto mazgas (kirmgraužos sinonimas = juodoji skylė). Jei galima taip pasakyti, su kirmgraužomis turime reikalų su tarpgalaktiniu transporto tinklu. Kiekviena saulė šiuo tinklu yra sujungta su visomis kitų žvaigždžių sistemų saulėmis ir su pirmaprade centrine saule.

Vėliau Harameinas minėtoje paskaitoje papasakojo dar vieną labai įdomų dalyką, susijusį su keliavimu portalais, - kad planetos dydžio NSO turi būti žvaigždės Saulės dėmės dydžio, kad galėtų keliauti per kirmgraužą, tačiau mažesni NSO galėtų pasinaudoti mažesnėmis kirmgraužomis, pavyzdžiui, Žemėje. Harameinas sakė, kad Žemės "saulės dėmės" yra mūsų planetos ugnikalniai. Harameinas, Richardas C. Hoaglandas ir kiti mokslininkai nustatė, kad aktyviausi Žemės ugnikalniai yra 19,47° šiaurės platumos, ypač ugnikalniai Havajų salose ir Meksikoje (dažnai nurodoma suapvalinta 19,5°). Šioje platumoje taip pat yra keletas piramidžių, įskaitant Meksikos miestą Teotihuakaną, esantį į šiaurės rytus nuo Meksiko, kurį actekai vadino "dievų gimimo vieta" ir kuriame yra dvi Mėnulio ir Saulės piramidės. Harameinas pasakojo, kad Meksikoje žmonės vakarais ir naktimis sėdi ant verandų ir stebi, kaip NSO įskrenda ir išskrenda iš ugnikalnių. Meksikos vyriausybė netgi nurodė pilotams pakeisti artėjimo prie Meksiko miesto maršrutus, nes NSO aktyvumas aplink ugnikalnį yra toks didelis (Ten pat, p. 496). esigerio sūkurys ir visada yra tame pačiame aukštyje pietų platumoje. Saturno šiaurinis ir pietinis poliai taip pat atrodo kaip milžiniški sūkuriai. Vadinamasis Alfa Regio Ve- nus planetoje yra aukštumų regionas, kuriame yra Möns Eve ugnikalnis. Šis regionas taip pat įdomiai išsidėstęs 22° pietų platumos - 19,47° (arba 19,5°) dar vadinamas tetraedro konstanta. Tetraedrą sudaro dvi trimatės piramidės, išdėstytos viena kitos viduje priešingomis kryptimis. Šie savo ruožtu sudaro ratą aplink save. Ten, kur šoninės viršūnės liečiasi su apskritimu, planetos šiaurinė ir pietinė platumos yra 19,5°. Ši geometrijos rūšis dar vadinama šventąja geometrija, nes ji yra visur visatoje. Supaprastintai tariant, visas gyvenimas ir žinios yra užkoduoti geometriškai ir matematiškai. 2011 m. paskaitoje Harameinas parodė senovinį artefaktą, rastą majų piramidėje Meksikoje. Šiame artefakte vaizduojamos planetos ir saulė, taip pat NSO. Saulėje taip pat yra didelis juodas trikampis, vaizduojantis portalą. Iš saulės pasirodo NSO. Po metų, 2012 m. kovo pradžioje, NASA paskelbė Saulės nuotraukas, kuriose, nustebusio pasaulio nuostabai ("skylė Saulėje"), buvo būtent toks išties milžiniškas juodas trikampis (Ten pat, p. 497). Viršuje kairėje pusėje matomas Jupiterio dydžio objektas, skriejantis į Saulę. Viršutinėje dešinėje ir apatinėje kairėje paveikslėlio dalyje ji atsispindi nuo Saulės šono. Apatinėje dešinėje pusėje kompiuteriu nustatyta tikėtina objekto forma, kuri paryškinta spalvotai. 2016 m. NSO tinklaraštininkas Scottas Waringas šį radinį aptiko NASA Saulės vaizdo įraše. Į kairę nuo saulės kabo didelis NSO, kuris, atrodo, naudojasi saulės energija. Tai, kad kai kurios civilizacijos varomajai jėgai naudoja saulės energiją, yra daugiau nei tikėtina (Ten pat, p. 498). Kairėje - vaizdo kameros infraraudonųjų spindulių režimu 2016 m. birželio 19 d. 12.12 val. vietos laiku padaryto vaizdo įrašo ekrano nuotrauka, kaip tik tuo metu, kai Meksikoje išsiveržė aktyvus Popokatepetlio ugnikalnis. Dešinėje - to paties ugnikalnio nuotrauka kitu metu, kai į jį iš tikrųjų įskrido lėktuvas U F O. Atrodo, kad ugnikalnis traukia NSO. Šioje filmo "Žvaigždžių kelias IV: sugrįžimas į dabartį" (1986) scenoje kosminio laivo įgula pusiau apsisuka aplink saulę ir taip peršoka į praeitį. Tiesa, sudėta į mokslinės fantastikos filmus? (Ten pat, p. 499).