Senojo baltiškojo tikėjimo ir gentinės tautinės tapatybės laikymosi atvejai Žemaitijoje XVII a. antroje pusėje |2021 kovo 23 d.

Konspekto su paaiškinimais forma pristatysime vieną iš senojo tikėjimo išpažinimo ir senosios tautinės tapatybės laikymosi Žemaitijoje XVII a. antroje pusėje epizodą, aprašytą Mato Pretorijaus knygoje "Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla" (Vilnius, LII, T. 3, 2006). 

Šį epizodą Matas Pretorijus pristato aprašydamas dievo Gurcho (iš tiesų greičiausiai tai dievas Kurke, minimas 1249 m. Vokiečių Ordino ir prūsų sutartyje). Tačiau mums tai nėra aktualu. Šis momentas susijęs su tuo, kad M. Pretorijaus artimas draugas Wilhelmas Martinijus (1618 - 1671), taip pat kaip ir jis evangelikų liuteronų kunigas, lietuviškų raštų rengėjas, vienas iš M. Pretorijaus kultūrinės aplinkos žmonių, su kuriuo jis dalijosi lietuviška informacija, nuo 1642 m. iki savo mirties kunigavęs Verdainės parapijoje, Prūsijos kunigaikštystės pasienyje su Didžiąja Lietuva (p. 259), pasidalijo su Pretorijumi informacija apie senojo tikėjimo praktikavimą būtent Žemaitijoje, o ne Mažojoje Lietuvoje (ar Nadruvoje bei Skalvoje kaip buvo linkęs ją įvardinti Pretorijus), manydamas, kad tai buvo dievo Gurcho garbinimo apeigos. Pasak šio M. Pretorijau veikalo tomo rengėjų, W. Martinijaus ilgametis darbas būtent pasienyje su Žemaitija yra rimtas argumentas teigti, jog jis iš tiesų  galėjo turėti patikimos informacijos apie tenykščių [Žemaitijos] lietuvių papročius, apeigas, tikėjimus (p. 718). Šis kunigas labai detaliai aprašė vieno iš baltiškųjų dievų garbinimo apeigas būtent Žemaitijos kaime šalia sienos su Prūsija. Šiuo atveju mums nėra aktualios pačios apeigos (nors jas būtinai perteiksime tiksliai, kaip jos aprašytos Pretorijaus), bet būtent pasažas apie senojo tikėjimo dvasininko perteiktą mokymą ir pastangas išsaugoti šio tikėjimo išpažinėjų senąją tautinę tapatybę. Štai tas pasažas: "tada jie visi susėdo aplink ąžuolą ir akmenį, o vaidilutis ant akmens padėjo ožkos kailį ir, atsisėdęs ant jo, sakė prakalbą apie jų kilmę ir senuosius papročius, tikėjimą ir kt., minėdamas Žemyną, Perkūną ir kitus". Būtent - "apie jų kilmę ir senuosius papročius, tikėjimą ir kt.". Tai reiškia ne ką kita sąmoningas senojo tikėjimo dvasininkų (M. Pretorijus juos vadina vaidilučiais - žinoma, nebūtina prisirišti prie šios sąvokos, gal tai iš tiesų prūsiška realija, galbūt Žemaitijoje jie vadinti kitaip) pastangas išsaugoti senąjį tikėjimą išpažįstančių žmonių senąjį, paveldėtą, kaip pasakytų mokslininkai (pav. E. Saviščevas) gentinį tautiškumą, pasakodami jų kilmės mitus, sakmes, tiesiog primindami kas jie tokie. Štai kas akivaizdžiai liudija, jog daugelio šiuolaikinių mokslininkų manymas, kad lietuvių ir žemaičių tautinė savimonė formavosi palaipsniui, pradžioje būdama amorfinė ir tik ilgainiui, dėka Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo, neatsiejamo nuo unijinių ryšių su Lenkija, įgavo aiškesnę formą, neatitinka realybės. Atvirkščiai, senoji gentinė tautinė, šiuo atveju žemaičių, tautinė tapatybė buvo be galo stipri, būdama suklijuota ir paties tikėjimo, su kuriuo sudarė neatsiejamą kontinuumą. Tokie pasažai, o jų ir daugiau galima rasti tiek pas M. Pretorijų, tiek  ir pas J. Lasickį bei kituose šaltiniuose, leidžia teigti, jog XVI - XVIII a. bent jau Žemaitijoje konkuravo senoji gentinė tautinė žemaičių tapatybė, paremta senuoju tikėjimu, su nauja tapatybe, remiama jau krikščionybės mokymu ir to meto, poliublijinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinės santvarkos, socialinių santykių ir religinės tvarkos realybe, kurios išdavoje, formavosi nauja žemaičių kaip lenkų kalbą ir kultūrą savo identiteto pagrindu laikančios ir save litvinais vadinančios LDK aristokratijos ir bajorijos nuolankia, paklusnia katalikiška liaudimi. Be abejo, tai puikiai koresponduoja su istoriko Eugenijaus Saviščevo tyrimais. Šis istorikas taip pat atskleidė, jog Žemaitijoje ilgai, net iki XVI a.  pradžios, išliko senoji, savo kultūrinėmis tradicijomis (netgi nepaisant išpažįstamos katalikybės)  būtent gentinė žemaičių aristokratija. 

Na o dabar pats M. Pretorijaus veikale perteiktas, jo draugo W. Martinijaus jam suteikta informacija paremtas pasakojimas apie senojo tikėjimo išpažinimą Žemaitijoje, pasienyje su Prūsija. Taigi pasak M. Pretorijaus W. Martinijus prie savo parapijos kaimo Maternick, kuris yra prie sienos su Žemaitija, priešais kitą kaimą, jau priklausantį Žemaitijai, kai sieną skiria tik mažas upelis, vardu Šyša. Žemaitijos pusėj buvo ąžuolas, o prie jo didelis akmuo. Netoli nuo akmens buvo iškelta aukšta kartis, mažiausiai 8 sieksnių aukščio, ant jos ištemptas ožkos kailis, o virš jos galvos sukurptas didžiulis kesulas iš javų ir žolių. Kai tas kunigas Martinijus priėjo, jie tą kartį ištraukė ir jos idolą nuėmė, tačiau jis pastebėjo, kad prie akmens, ant kurio pastatytas pripiltas kaušelis, stovi senas vyras. Netrukus priėjo sena gerai apsirengusi moteris su dideliu ąsočiu, kurį senasis vyras - norėtume jį pavadinti vaidilučiu - iš jos paėmė, šiek tiek įpylė į kaušelį, paėmė jį į ranką ir meldėsi, bet ką jis kalbėjo, dvasininkas negalėjo girdėti ir pasišalino, norėdamas išreikšti savo nepasitenkinimą. Tačiau uoliai paklausinėjęs, jis sužinojo, kad jie dėkojo savo dievybei, duodančiai jiems valgį ir gėrimą, maistą ir išlaikymą, bet jie nenorėjo pasakyti jos vardo. Po maldos jaunimas susiėmęs už rankų šoko aplink ąžuolą ir kartį, bet šitas šokis greitai baigėsi, kai tik vaidilutis vėl ėmė melstis su kaušeliu. Po maldos išgėręs kaušelį, jis palietė kartį, prie kurios visi prišoko, ją ištraukė ir visi stvėrėsi už puokštės. Ožkos kailį pasiėmė vaidilutis kaip atlygį už savo pastangas, o žoles, buvusias ant karties, labai taupiai išdalijo visiems (p. 261). Tada jie visi susėdo aplink ąžuolą ir akmenį, o vaidilutis ant akmens padėjo ožkos kailį ir, atsisėdęs ant jo, sakė prakalbą apie jų kilmę ir senuosius papročius, tikėjimą ir kt., minėdamas Žemyną, Perkūną ir kitus. Po pasakytos prakalbos jie visi galva nusilenkė žemei. Kai jis nulipo nuo akmens ir įsimaišė tarp žmonių, prasidėjo valgymas ir gėrimas, trukęs tris dienas. Ožkos kailį jie esą šitaip iškėlė prasidėjus žiemkenčių sėjai. Mėsą jie valgė su visokiausiais prietaringais pramanais ir kartu gėrė kaip padūkę - atrodė, kad šitoks elgesys yra liekana tų apeigų, kurios buvo skirtos Gurchui garbinti (p. 263). "Be to, gerajam draugui [W. Martinijui] atrodo, kad lyg ir Gurchui statoma tokia statula, kai jie stato kaupolę, nes ir dabar dar nadruviai, skalviai, kaip ir žemaičiai, tebeturi paprotį per Jonines, kai būna užsėję laukus, aukštai ant ilgos karties pririšti kesulą visokiausių žolių, su linksmybėmis tą kartį iškelti ir pritvirtinti prie varčios arba stulpo, pro kur bus įvažiuojama su javais, Šitokią kartį jie vadina kaupole, ir ji stovi tol, kol pradedamas doroti javų derlius; tada jie tą žolių kesulą nuima nuo karties ir dalį tų žolių, iš kurių padarytas kesulas, deda po javais, manydami, kad tokios žolės, nuo saulės kaitros perdžiūvusios, padės nuo graužikų, žiurkių ir pelių [...]" (p. 263). Tačiau Pretorijaus įsivaizdavimu vargu ar kaupolė ruošiama Gurcho garbei (p. 265).