Senojo baltų tikėjimo praktika Žemaitijoje XVI – XVII a. pagal Matą Pretorijų |2021 kovo 29 d.

Konspekto su paaiškinimais forma pristatysime Mato Pretorijaus (1635 - 1704) knygą "Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla" (Vilnius, LII, T. 2 (2004 m.) ir 3 (2006 m.)).

Matas Pretorijus buvo evangelikų liuteronų kunigas ir kaip taikliai rašo istorikė Ingė Lukšaitė savo įvade tomui Nr. 3, jam rinkti medžiagą savo savo parapijiečių ir kitų parapijų tikinčiųjų tikėjimų klausimais buvo sudėtinga. Juk savo Bažnyčios vadovybės, o taip pat Prūsijos kunigaikštystės pareigūnų, jis buvo įpareigotas "[...] tokius dalykus ne aprašinėti, o naikinti ir jam reikėjo įveikti kunigą ir parapijietį skiriantį barjerą" (p. 19). Neretai jis buvo priverstas slėpti savo informantus, nenorėdamas sukelti jiems pavojaus - juk jie "[...] galėjo būti nubausti pagal Prūsijos Kunigaikštystės evangelikų liuteronų bažnyčios nuostatus". Apie tokius asmenis Pretorijus turėjo pranešti valsčiaus valdininkams, o prašalaitį tik išprašyti iš parapijos (p. 20). Todėl neretai Pretorijus pasak istorikės I. Lukšaitės jis nurodydavo "[...] menamą pateikėją iš LDK ir Prūsijos Kunigaikštystės paribių" (p. 19), t. y. visokius valstiečius, samdinius, tarnus, elgetas, pirklius ar šiaip kokius turtingus žmones iš Žemaitijos, pasakojusius jam apie rizikingus dalykus - nekrikščioniškus tikėjimus, burtus, pranašavimus. Tad ne visais atvejais M. Pretorijaus pateiktą informaciją, priskirtą kokiems nors žemaičiams, galima priimti už gryną pinigą. Iš kitos gi pusės tai, kad Pretorijus galėjo save veikale rašyti apie įvairius keliaujančius, uždarbiaujančius ar kitaip Prūsijos kunigaikštystėje pasirodančius žemaičius, rodo, kad bendravimo tarp Didžiosios ir Mažosios Lietuvos būta, ir, panašu, pakankamai intensyvaus. Todėl ne visais atvejais senojo tikėjimo faktus, Pretorijaus priskirtus žemaičiams, galima nurašyti kaip priedangą. Antra, Pretorijus kilęs iš Klaipėdos, tai yra iš Mažosios Lietuvos žemės šalia Žemaitijos, artimai bendravo su kunigais, dirbusias parapijose, tiesiogiai besiribojusiose su Žemaitija, kurie jam pateikė labai konkrečios informacijos (su tiksliais geografiniais ir kitokiais duomenimis) apie senojo tikėjimo funkcionavimą būtent Žemaitijoje. Jis ir pats, pasak istorikės Ingės Lukšaitės, rinko medžiagą Prūsijos Kunigaikštystės ir LDK paribyje (Palangoje, Verdainėje (Šilutėje), Jurbarke ir jų apylinkėse), kaimyninės Žemaitijos pakraštyje (Vainutas, Maternikų kaimas prie Šyšos upelio), Klaipėdos apylinkėse (T. 3, p. 18). Visa tai verčia M. Pretorijaus veikale minimus Žemaitijai skirtus faktus priimti rimtai.

Tad kokia Žemaitijos tikėjimo panorama iškyla prieš mus M. Pretorijaus veikalo dėka? M. Pretorijui būtent Žemaitija yra senosios pagonybės židinys, anklavas. Ne kartą jis mini, jog Prūsijos kunigaikštystėje pagonybė jo laikais (taigi XVII a. antroje pusėje) geriausiai išliko būtent pasienyje su Žemaitija. Ne kartą jis mini ąžuolus, kalnus, akmenis ir kitokias senojo tikėjimo šventvietes Prūsijos kunigaikštystėje garbinančius atvykėlius žemaičius. O jau pačioje Žemaitijoje keliais atvejais minima atvirai ištisais kaimais ir jų grupėmis (kraštais, anklavais), garbinamą senąjį baltų tikėjimą - jų šventes, dvasininkus, apeigas.

"Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla" (Vilnius, LII, T. 2, 2004):

"[...] Prūsijos gyvenvietėse link Žemaitijos dar yra daug burtais užsiimančių žmonių ir stabmeldžių, ir tas potvarkis išlieka, kad tas vietas būtų galima nuo to atbaidyti" (p. 193). Slavų tautose nuo seno gyvavo dar ir šiandien mūsų Sarmatijoje pasitaikantis paprotys, kad tautą nuo kokio nereikšmingo veiksmo ar atsitikimo proga imama ir pavadinama kokiu vardu. Pav. 1656 ar 1657 m, kai lenkai ir Brandenburgo kurfiurstas vis dar gyveno nesantaikoje, o žemaičiai netoli Klaipėdos tvirtovės įsirengė stovyklą, kad galėtų stebėti Klaipėdos tvirtovės įgulos veiksmus, Klaipėdos valsčiaus žmonės tuos žemaičius vadino Lelokus. Tokį vardą davė jiems dėl to, kad, kad jie, žemaičiai, pakildami imdavo šaukti Lelo, Lelo! Dėl to jie pavadino juos Lelokus, ir tas vardas dar išlikęs, o metus jie skaičiuoja pagal žemaičių, arba lelokų, laiką. Antai jie sako: tai atsitiko dar primczesu Leloku, arba "prieš lelokų laiką", t. y. prieš žemaičiams įsirengiant stovyklą netoli Klaipėdos (p. 209).

O kai Pretorijus buvo mažas vaikas Klaipėdoje pas vieną žemaičių poną matė du jų turimus nykštukus, kurie buvo pasigimdę ir vaikų, jie buvo tik kiek daugiau nei dviejų pėdų (p. 353).

"Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla" (Vilnius, LII, T. 2, 2004):

Nybudžių parapijos miško kvartale tokia buvo ir su dviem viršuje suaugusiom šakomis eglė, kuri dar stovėjo 1664 m. (p. 109). Tais metais į ją trenkė žaibas ir sužalojo, o kelmas sudegė per 1674 m. gaisrą. Prie šitos eglės traukė senas ir jaunas, ir ne tik iš Nadruvos ir Skalvos, bet net iš Žemaitijos ir Lietuvos, ir jie ten aukojo skaras, kelniaraiščius, kai kurie drabužius ir pinigus, mat buvo įsitikinę, kad jei kas nors, būdams paralyžuotas arba turėdamas kokį lūžį, pralysiąs tarp tų dviejų šakų, tai nuo to pasveiksiąs. Galima rasti daug žmonių, kurie, jų nuomone, "esą patyrę šio medžio gydomąją galią ir kurie nesidrovi šlovinti šventosios eglės, šita eglė irgi buvo vadinama rumbuta egle ir, eidami prie jos, žmones sakydavo: Eikim Rombhova, o tardami greitai: Eikim/Rommowa" (p. 113).

Pretorijaus sode Nybudžiuose buvo rombotha krauszis. Prie jos kartą Pretorijus rado seną vyrą, klūpantį po tuo medžiu ant kelių ir kažką murmantį sau į barzdą. Sutrikdytas jau norėjo eiti šalin, bet buvo Pretorijaus užkalbintas. Pasisakė esąs iš Žemaitijos. Pastebėjo, kad bijo atskleisti savo reikalus. Pretorijus pasiuntė prie jo vieną iš potabelių. Vienas iš potabelių pagaliau išpešė, kad šis vyras "esąs čia pasiųstas vienos vaidilutės iš Žemaitijos. Jis turįs savo sūnaus vaikui, kuriam pavojingai lūžę kaulai ir kuris sutrauktas paralyžiaus, surasti tokį suaugėlį medį ir tą sūnaus vaiką per jį perkišti; vaidilutė galėjo išgydyto tokią ligą [naudodamasi] dievų galia suteikta tokiam medžiu" (p. 115). Žemaitis Pretorijui pasakė, kad klūpėdamas meldęsis į savo Dievą ir maldavęs pagalbos sūnaus vaikui. Kai Pretorijus pasakė, kad jis elgęsis nekrikščioniškai, kreipdamasis į vaidilutę, "senas žemaitis ėmė virpėti ir drebėti, manydamas, kad jį surištą pristatysi į valsčių kaip burtininką, sukosi kaip vijurkas ir prašė pasigailėti, pridurdamas, kad dabar prapulsiąs arba dėl valdžios nuosprendžio, arba dėl vaidelutės pykčio, o sūnaus vaikui būsią dar blogiau". Pretorijus maloniai ir atsargiai su juo kalbėdamas sužinojo, jog kai kurie žemaičiai įsitikinę, kad "šitaip išaugę medžiai[...] teisėtai laikomi šventais; iš patirties neva žinoma, kad tie žmonės, kurie tokį medį maldininkų ir vaidulių nurodymu (taip jis vadino burtininkus kalbėdamas vokiškai, o šiaip maldininkas reiškia Bether, o weidullis - išminčius, taigi ginčininkas, kuris [...] grumiasi su Dievu maldoje) derami garbino, nebuvo palikti be pagalvos. Kiek pastebėjau, senasis žemaitis širdyje pritarė šitai nuomonei, nors (gal iš baimės) mano akivaizdoje dabar peikė šitokį kitų žemaičių tikėjimą. Galų gale jis prisipažino, kad pažįstąs maldininką kuris, jeigu galėtų čia prie medžio saugiai apsigyventų, ne tik atsikeltų čia su visa savo šeima, šventindami tokį medį" (p. 121). O kai nuo to medžio Pretorijaus įsakymu vis dėl to buvo nukirsta šaka, ji sužeidė kirtusįjį, žmones išsigando, o šaka dingo (p. 115 - 121).

Prie Prūsijos sienų Klaipėdos krašte, netoli Palangos, yra kalnas, kuris nuo seno laikomas šventu. Katalikai prie to kalno švento Jurgi garbei pastatė koplyčią, kurioje Romos katalikai prūsai ir žemaičiai garbina šventąjį Jurgį, tačiau kiti, senieji ir dar pagonybėje įstrigę skalviai, čia garbina savo senuosius stabus. Kartą senas skalvis iš Klaipėdos apylinkės išsiruošė į kelionę prie šio kalno, "be abejo pagonišku būdu". Atvykęs pririša pakalnėje arklį ir iš smalsumo užlipa į koplyčią. Kai pasimeldęs nulipa žemyn, neberanda savo arklio. Skalvis ėmė murmėti prieš "szwents Gurgis", "kurį jis vadina naujuoju dievu, gerbdamas kitus dievus, buvusius anksčiau ir savo murmėjimą užbaigia [...] juokingais žodžiais: "Nei asz taw, nei tu man", neva sakydamas: "Naujasis dieve, aš tau nelįsiu į akis, bet ir tu nebelįsk prie manęs ir nebekenk", turėdamas omenyje, kad jo buvusieji jam gera linkintys dievai buvo išvaryti, todėl naujajam dievui Gurgiui jis nebenorįs nei melstis, nei jo garbinti" (p. 125). Pretorijaus informacija apie Palangos Birutės kalną rodo, kad Pretorijus rinko žinias apie LDK teritorijoje buvusius jam įdomius objektus. Šią informaciją jis galėjo gauti būdamas Klaipėdos lietuvių bažnyčios diakonas (iki 1664 m.) (p. 710).

Žemaitis pasakojo apie keistą medžio įšventinimo būdą: "kai vaidulis sužinodavo apie tokią vietą ar tokį medį, jis turėdavo tris dienas ir tris naktis pasninkauti ir kviesti savo dievą, kad jis tą medį užimtų ir taip jį pagerbtų bei kartu per jį padėtų ten ateinantiems žmonėms. Dėl pasninkavimo ir maldų dievas nusileisdavo į tą medį, bet ne bet kitaip, o su garsiu ošimu ir baisiu murmesiu. Bet jei toks murmesys nepasigirsdavo per tris dienas, jis turėdavo eiti šalin ir vėl ateiti po kelių dienų, dvi paras pasninkauti ir mestis, o jei ir tada dievas nenusileistų, tai jis turėjo įsidrėksti krūtinę, kad ištrykštų kraujas". Jei ir po to murmesio nebuvo, turėjo atsinešti vaiko kraujo ir juo ištepti medį, kad jame apsigyventų dievas. Tada jų nuomone dievas tikrai ateina, po ko reikia aukoti aukas arba kaip sako, švęsti šventę (p. 143).

Lasicijus rašo, kad Žemaitijoje mergos švenčia tokią šventę: "viena merga, ir būtent pati aukščiausia, užsilipa ant kėdės su pilna prijuoste pyrago kairėję rankoje, o dešinėje laikydama klevo arba liepos lapą ir, atsistojusi ant vienos kojos, šaukia Vaisgaučiui: teužauginąs jis linus tokius aukštus, kokia esanti jinai, kad ji galėtų visa apsigobti drobe" (p. 167).

"Tokie dalykai tebevyksta ir šiuo metu Nadruvoje ir Žemaitijoje [...]" (p. 199). Kaip kad įprasta kai kuriems žemaičiams ir nadruviams, taip ir jie laikė žalčius (p. 205).

Pretorijaus klausinėjamas vienas nadruvis prasitarė, kad protėviai turėjo savo vaidulius, kurie visą laiką ugnį dievų garbei turėjo kūrenti ir jei ugnis užgesdavo, ją reikėdavo uždegti nuo tokio ąžuolo. Jie padaužydavo pilkais lauko akmenimis (ne raudonais), kad medis kiek sušiltų, tada reikėdavo patrinti ir tuoj atsirasdavo ugnis, o su tokia ugnimi galima vaiduoklius išvaikyti. Tas nadruvis pasakė, kad tokių žmonių dar daug yra Žemaitijoje. Jie tokius ąžuolus brangina (p. 233).

Pretorijus pasakoja apie keistą nuotykį Nybudžiuose maždaug 1652 m. Vaikinas iš Lenkijos jojo keliu, kuriuo ėjo ir senas jo potabelis Mikkele Uszupijs, o jam iš paskos šlubčiojo senas elgeta žemaitis. Neįtikėtinai staigiai kilo baisi perkūnija ir atrodė, kad žaibai labiausia lekia į lenką. Elgeta ir sako Mikelei, kad perkūnas nori trenkti į arklį, bet jį kažkas sulaiko. Matyt kliūtis yra balne. Jei lenkas tuoj balną numestų, tai paaiškėtų. Mikėlė ir sako lenkui, kad jis turi numesti balną, kitaip mirs. Atsitiko kaip sakė: perkūnas trenkia į balną ir paverčia jį pelenais. Žemaitis spėja pasigriebti pelenų ir dalį jų suvalgo. Po kurio laiko jei randa elgetą žemaitį verkiantį, kad dievas jo nepasiėmęs iš šio pasaulio (p. 243). O Mikėlė ėmė gailėtis nepasiėmęs tų pelenų, nes sužinojo, kad tas, kuris paragauja tokių pelenų, įgyja dievo dovaną užkalbėti ugnį ir išpranašauti ateitį (p. 245). Kunigo paklaustas tas elgeta žemaitis pasakė, kad "jeigu dievas būtų mane pasiėmęs pas save, būčiau ištirpęs be jokių skausmų ir ten danguje tarnavęs savo dievui; iš to būčiau galėjęs spręsti, kad esu dievo vaikas, nes dievas mane ima pas save kartu su savo vaiku dievaičiu - diewaite". O pelenų jam dievas nepagailėjo dėl to, kad būtų apsaugotas nuo ilgalaikės ligos ir kad kada nors dievas pasiimtų mane gražiai, be skausmų. Žemaitis paaiškino, kad tie pelenai gali apsaugoti nuo ugnies, kai pavagia ką nors. O Mikėlė išmoko iš žemaičio atskirti uždegančius ir neuždegančius žaibus (p. 245).

Bretkūnas, užsipuldamas burtininkavimą, mini pelenus ugnies, kurioje degino aukas savo dievaičiams, naudoja burtams - kad būtų gausi žvejyba (p. 259). Jie aukojo ir degino pirmuosius vaisius ir visokius valgius bei gėrimus. Pranešė Pretorijui tai kunigas W. Martinijus (1618 - 1671), Verdainės kunigas (p. 259). Tai lietuviškų raštų rengėjas, evangelikų liuteronų kunigas, nuo 1642 iki mirties kunigavęs Verdainėje. Jis buvo vienas iš M. Pretorijaus kultūrinės aplinkos žmonių, su kuriais Pretorijus bendravo ir dalijosi informacija. Martinijus, ilgai dirbęs Prūsijos kunigaikštystės pasienyje su Didžiąja Lietuva, tikrai galėjo turėti patikimos informacijos apie tenykščių lietuvių papročius, apeigas, tikėjimus (p. 718). Tas kunigas prie savo parapijos kaimo Maternick, kuris yra prie pat sienos su Žemaitija, priešais kitą kaimą, jau priklausantį Žemaitijai [Maternick galima tapatinti su Metirkviečiais (Metrickweten), kuris buvo prie sienos su LDK, netoli Šyšos upės, jos dešiniajame krante (p. 718)]; sieną skiria tik mažas upelis, vardu Šyša. Žemaitijos pusėje buvo ąžuolas, o prie jo didelis akmuo. Netoli nuo akmens buvo iškelta aukšta kartis, mažiausiai 8 sieksnių aukščio, ant jos ištemptas ožkos kailis, o virš jos galvos sukurptas didžiulis kesulas iš javų ir žolių. Kai tas kunigas Martinijus priėjo, jie tą tą kartį ištraukė ir idolą nuėmė, tačiau jis pastebėjo, kad prie akmens, ant kurio pastatytas pripiltas kaušelis, stovi senas vyras. Netrukus priėjo sena gerai apsirengusi moteris su dideliu ąsočiu, kurį senasis vyras - norėtume jį pavadinti vaidulučiu - iš jos paėmė, šiek tiek įpylė į kaušelį, paėmė jį į ranką ir meldėsi, bet ką jis kalbėjo, dvasininkas negalėjo girdėti ir pasišalino, norėdamas išreikšti savo nepasitenkinimą. Tačiau uoliai paklausinėjęs, jis sužinojo, kad jie dėkojo savo dievybei, duodančiai jiems valgį ir gėrimą, maistą ir išlaikymą, bet jie nenorėjo pasakyti jos vardo. Po maldos jaunimas susiėmęs už rankų šoko aplink ąžuolą ir kartį, bet šitas šokis greitai baigėsi, kai tik vaidilutis vėl ėmė melstis su kaušeliu. Po maldos išgėręs kaušelį, jis palietė karį, prie kurios visi prišoko, ją ištraukė ir visi stvėrėsi už puokštės. Ožkos kailį pasiėmė vaidilutis kaip atlygį už savo pastangas, o žoles, buvusias ant karties, labai taupiai išdalijo visiems (p. 261). Tada jie visi susėdo aplink ąžuolą ir akmenį, o vaidilutis ant akmens padėjo ožkos kailį ir, atsisėdęs ant jo, sakė prakalbą apie jų kilmę ir senuosius papročius, tikėjimą ir kt., minėdamas Žemyną, Perkūną ir kitus. Po pasakytos prakalbos jie visi galva nusilenkė žemei. Kai jis nulipo nuo akmens ir įsimaišė tarp žmonių, prasidėjo valgymas ir gėrimas, trukęs tris dienas. Ožkos kailį jie esą šitaip iškėlė prasidėjus žiemkenčių sėjai. Mėsą jie valgė su visokiausiais prietaringais pramanais ir kartu gėrė kaip padūkę - atrodė, kad šitoks elgesys yra liekana tų apeigų, kurios buvo skirtos Gurchui garbinti (p. 263).

Ypač Žemaitijoje kai kurie ir dabar įsitikinę, kad užsitrauktų nelaimę, jei žalčio atsisakytų (p. 311).

Prieš metus kitus Įsruties apylinkėje tarnavo bernas, kilęs iš pamiškės kaimo anapus lietuviškojo Jurbarko. Jis pasakojo su smulkmenomis kaip tikrą dalyką, kad toje vietovėj keli kaimai, nors ir labai slaptai, bet dar tebeturi vaidelį, kur jie vadino monininks. Šis tam tikru metų laiku, bet paprastai pavasarį ir rudenį, tam tikru ženklu sukviečia žmones, tam tikromis kerėjimo maldomis surenka kelis žalčius ir juos užkeri tam tikromis keistenybėmis. Tada ant stalo nešami valgiai ir gėrimai, o žalčiams irgi padengiama atskira vieta ir pastatoma pieno; ir kai jie tam paruošta lenta, irgi apdengta, užšliaužia ant stalo ir ten monininko paliepimu paliečia visus valgius, tada prasideda puota ir ji užbaigiama gausiai geriant. Pasibaigus puotai kiekvienas dalyvis vaideliui turi išsipasakoti, kam jis buvo negeras, kas jam padarė žalos ar jį įskaudino ir kokią žalą jis norįs padaryti savo skriaudėjui. Jei tik kas nors užsinori savo skriaudėjui sugadinti javus, tas vaidelis ima žaltį į abi savo rankas, užkeri jį iš naujo, vėl sukalba keletą savo užkerėjimo maldų ir tada sviedžia jį per duris ar per langą, tardamas "Šmikšt per ežę" (p. 311). Jei vaidulis tartų "Šmikšt per aruodą", būtų sugadintos duonos atsargos. Taigi senoji pagonybė tose vietose dar nebuvo išnaikinta. Šis burtininkas buvo Žaltonis, t. y. žalčių žinovas (p. 313). Kiek Pretorijui pavyko sužinoti iš vieno žemaičio, kurį kalbino Viešvilėje, Skalvos Ragainės apskrityje, tai gyvates jie garbino štai kodėl: gyvatė gali greitai judėti be jokių išorinių organų, todėl gyvatėse turi slypėti ypatinga nuostabi dvasia (jo žodžiais - dieviška), kuri ją varo. Gyvatės savaime ir nemiršta, nebent nugalabijamos. Jos kiekvienais metais atsijaunina, nusimesdavo senąją odą. Jei ką svarbaus ketindamas pamatai gyvatę, tai esąs ženklas, kad pasiseks (p. 313).

Minimi ir visokie kitokie stabų tarnai: zygenotten, tilussei, lingussunei, wurszkaitei, burtonei. Prie jų priskiriami ir dabar esantys vaškonys, žvakonys, dūmonys, pūtonys, oronys, žvaigžžiūronys, lekutonys, vidurionys, kraujučiai, pūstonys, seitones, sietones, vėjonys, nerutti, žvalgonys, zaltones, kaukučionys, sapnones ir kt. (p. 391). Jų likusių dar randama Žemaitijoje ir palei Prūsijos žemės sienas, prieinančias prie Lietuvos ir Žemaitijos (p. 391).

"Be to, iš patikimų žmonių sužinojau, kad Žemaitijoje šitokių žmonių dar galima rasti. Štai netoli Vainuto buvęs Katyčių pamokslininkas N. Zinthijus, kaip jis pats praneša, kartą užtikęs seną žemaitį, stovintį tarp dviejų ąžuolų vasaros vakarą, ryškiai šviečiant žvaigždėms, abiem rankom retkarčiais tvarstantį orą ir tuo metu neištariantį nė žodžio. Tas žemaitis šitaip stovėjo daugiau kaip valandą, o minėtasis kunigas jį stebėjo, tiktai kartais išgirsdavo paslaptingą murmėjimą. Tas žemaitis stovėjo taip sustingęs, nejudindamas nė vieno savo sąnario, kad galėjai pamanyti, jog jis išaugęs iš žemės. Jo akys ir veidas buvo nukreipti į dangų ir taip sustingę, kad nebuvo galima pastebėti jokio krustelėjimo ir tik vien iš oro tvarstymo rankomis galėjai spręsti, kad jis gyvas. Kunigas keletą kartų mėgino jį užkalbinti, bet jis jam nieko neatsakė, nė nepažvelgė į jį, tik stebeilijosi į dangų. Kunigas galų gale nutarė prie to žmogaus prieiti arčiau ir jį prakalbinti papurtydamas. Bet čia netoli esančiame slėnyje jis pastebėjo kažkokius žmones, kurie galėjo jam kelti pavojų, todėl, patartas savo potabelio, arba lietuviškojo bažnyčios seniūno, šito atsisakė. Iš jo sužinojo, kad šitas senas žemaitis esąs burtininkas, kuris žmonėms pranešęs apie vien slėnyje gulinčių lietuvių draugą, kuris esąs arba miręs, arba šiaip kažkur prapuolęs - apie tai nesą jokios žinios. Pasinaudojęs netoliese stovinčiu krūmu, kunigas dabar iš smalsumo iš toli stebėjo žemaitį laukdamas, ką gi jis toliau darys. [...]. Su dideliais lūkesčiais ir dideliu apmaudu jam pralaukus dvi valandas (jam net atrodė, kad jau vienuolika nakties), šitas minimas žemaitis pradėjo judėti į visas keturias pasaulio šalis. Tai truko ketvirtį valandos, tada žemaitis puolė ant kelių, tris kartus pabučiavo žemę, atsistojo ir tris kartu šiurpulingai sušuko: "Vai? Vai? Vai?". Atsiliepdami į šį šauksmą, žmonės iš slėnio užkopė pas jį, atsiklaupė prie ąžuolo ir, žvelgdami į dangų ir iškėlę rankas, murmėdami kalbėjo maldą, o jam tris kartus nuleidus rankas, žmonės tris kartus pabučiavo žemę. Tai užtruko maždaug ketvirtį valandos. Tada jie atsistojo, ir žemaitis jiems papasakojo apie jų draugo likimą, dėl kurio čia visa tai vyko". Paaiškėjo, kad jų draugas buvo pasisamdęs tarnu pas kavaleristą, "kuris kartu su juo patraukė į lenkų karą prieš kazokus. Tą poną kazokai paėmė į nelaisvę, o jis pats per tą patį susirėmimą gavo tris žaizdas, kurias išsigydė". Visa tai pasirodė tiesa ir pradingėlis parsirado po pusmečio (p. 397). Pretorijaus manymu, šitas žemaitis dirbo tikrą tilusuonio darbą. Nors po to jis sužinojo, kad šitoks pranašautojas vadinosi žvaigždžiūronis, t. y. "žvaigždžių stebėtojas" (p. 399).

Vienas žemaitis pasakė kad yra žolių kuris gali apnuodyti kaip gyvatė arba padaryti žmogų bepročiu. Yra tokių, kurios gyvatę sustingdo vietoje. Esama žolių, kurios gali pralinksminti. Yra žolių, nuo kurių patį velnią pamatys, žolių kuriomis per sausrą galima lietų sukelti, žolių, galinčių žmogų nematomu padaryti, žolių kuriomis galima apsiginti nuo gaisro, sapnuoti vaiduoklius, kuriomis galima apžavėti mylėti (p. 415). Šitas žemaitis pasakojo, kaip kartą toks maldikkis bjauriai senei prikabinęs tokią žolę, davęs jai jos ir pakramtyti ir prie tos senės privedęs šaunų jaunikaitį, tik ji persimetusi su juo keliais žodžiais, padavusi jam ranką ir tas be galo užsidegęs meile senei (p. 417).

Senas skalvis Pretorijui papasakojo kaip vienas žemaičių bajoras pasikvietė būrėją iš paukščių (lekutonį). Jis turėjo jam pranašauti iš paukščių balsų ir skrydžio, ar jo sūnų, kurį jis buvo pasiuntę į karą prieš maskolius lydėsianti sėkmė. Tas lekutonis anksti ryte apsitaisė baltai ir švariai, į ranką paėmė pašventintą krivūlę, t. y. kreivą lazdą, nuėjo ant pillukztis, t. y. ant supiltos kalvos, veidu atsisuko į rytus, dešiniu šonu - į pietus, kairiuoju - į šiaurę, nugara - į vakarus ir ilgokai meldėsi. Nenutraukdamas maldos jis krivūle apibrėžė ratą tame dangaus horizonte arba plaga, kur maždaug vyko karas su moskovitais, tačiau jis apėmė visą dangaus plotą kurį tik galėjo aprėpti akimis. Čia jis stebėjo: ar atskrido koks nors paukštis ir koks kokia jo išvaizda, koks giedojimas ir skrydis? Matė maitvanagį, paskui kitą jį persekiojusį didelį paukštį (p. 433). Vienas senas žemaitis kartą Pretorijui sakė, kad yra tam tikri žmonės, tam tikra šeima, kurie moka elgtis su kaukučiais. Ir nieko kito nesą galima šito išmokyti, o vien tik tuos, kam pati gamta davė tokį gebėjimą (p. 435).

Pergubriaus šventė (p. 463). Lassicijus, Maurinijus rašo, kad šventė buvo labai populiari Lietuvoje ir Žemaitijoje, Kurše, Livonijoje, Prūsijoje. Ožio aukojimas (p. 469).

Senovės prūsų krikštynų apeigos. Per gimdymą jie, be jokios abejonės, bus kreipęsi į Laimę, kuri jų laikoma gimimo deive; dabartiniai nadruviai kreipiasi ne į ją, o į šventąją mergelę Mariją, bet kai kurie dar ir į Laimę; jiems reikėdavę tam tikro vaidulučio ar vaidulutės, kad išpranašautų, kas bus iš to vaikelio, šitaip ir dabar, kaip tvirtinama, tebedaroma Žemaitijoje. Waszkones, puttones ir kiti burtones, t. y. "ženklų aiškintojai", be abejo, bus darę savo darbą įprastais jiems būdais (p. 647).

Apie dabartines prūsų nadruvių ir skalvių laidotuvių apeigas. Paskerdžiamo jaučio oda išrauginama, išdirbama, pasiuvamas apavas ir išdalinama žmonėms, kad melstųsi už mirusiojo vėlę. Jei jautis riebus, daug lajaus, pagaminamos žvakės ir jos dega, kol laidotuvės baigsis. Vėl kaušelis, malda už mirusioj vėlę, Nuliejimas Žemynėlei, palabinimas (p. 685). Mūsų tėvų laikais patirta, kad mirusiems į karstą buvo įdedama šermenims daryto alaus. Pretorijus prisimena, kad kadaise matė tokį indą su alumi ir nors alus buvo pasidengęs gana stora pluta, jis buvo skaidrus. Manoma, kad Žemaitijoje ir Prūsijoje palei Žemaitiją tokių dalykų aptinkama (p. 687).